„Chronografo“ (1262 m.) su Sovijaus sakme reikšmė Lietuvos istorijai | 2020 spalio 11 d.

Prahos Karolio universiteto profesoriaus Iljos Lemeškino (1997 - 2000 m. jis studijavo lituanistiką Vilniaaus universitete) knygoje "Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas (pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Zabelino nuorašus)" (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009) atskleidžiama daug naujų, iki tol Lietuvos mokslininkams nežinotų Sovijaus mito literatūrinių ir istorinių detalių.

Archyvinis Chronografo nuorašas įtrauktas į mokslinę apyvartą XIX a. antroje pusėje (p. 7). Jo tyrinėtojas ir leidėjas M. Obolenskis nesiėmė baltiško mitologinio liudijimo tolimesnės analizės. 1851 ir 1882 m. publikacijos šiuolaikinės baltistikos poreikių jau netenkina, jos sąlygoja mokslinių mitų atsiradimą. Pavyzdžiui dėl tuose leidimuose pateikiamo - "įdėjo jį į medžio skrynią" ir paguldė jį miegoti (p. 8). Aiškiai turi būti ""įdėjus jį į medį ir paguldė jį" (p. 9). Chronografas yra vienintelė išimtis, kada fiksuojamas ištisas pasakojamosios tautosakos kūrinys (net du kartus iš eilės). Iš kur atsirado taip neįtiktinai tiksliai užfiksuotas tautosakinis pasakojimas. Glaudžiai susiję su Sovijumi pasakojimai sudaro atskirą literatūrinį klodą, autorinį tekstą, kuris atskleidžia rašytojo intencijas ir taip tarsi įrodo šio paminklo priklausomybę senajai lietuvių literatūrai (p. 10). Pagal susiklosčiusią tradiciją baltiškoji sakmė įvardijama kaip intarpas - Jono Malalos Kronikos intarpas. Bet toks vertinimas priklauso nuo to, kad į Kroniką žvelgiama iš biblijinių tekstų pozicijų arba bizantologinės perspektyvos. Bet gal reiktų pažvelgti kaip į originalų vientisą kūrinį, susiformavusį XIII a. viduryje. Originalus vientisas kūrinys yra Chronografas, o ne Malalos kronika. Senųjų slavų Malalos statinys suręstas Bulgarijoje IX a. (p. 13). Rusioje Malalos kronika naudotasi kaip statybinės medžiagos šaltiniu. XIII a. nežinomam autoriui pavyko daugiau - pateikti Malalą išsamiai ir vientisai. Atsirado Chronografas. Taip žvelgiant galima suprasti, kas autorių paskatino pasinaudoti Malala ir Sovijumi. Tai vertingas literatūros kūrinys, kuriame siekiama pasitelkiant Antiką paankstinti baltiškąją istoriją. Polinkis analizuoti inspiruotas etnonimų (persai - prūsai), laidojimo papročių bei mitinių veikėjų (Zaratstra, Heraklis - Sovijus) panašumo šiame veikale nėra giliai paslėptas. Rašoma: kaip Achilas ir Eantas ir visi graikai, Sovijus šitą paklydimą tarp jų [lietuvių, jotvingių, prūsų ir kt.] paskleidė, kad aukotų nelabiems dievams. Šitas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. Didžiausia tikimybė, kad Chronografas sukurtas vadinamojoje Lietuvos Juodojoje Rusioje (p. 14). Šis literatūrinis kūrinys yra proginis. Jo sukūrimo priežastis atskleidžia paminklo datavimas. 1260 m. įvyksta susirėmimas prie Durbės mūšio. Vokiečių ordino pralaimėjimo grandininė reakcija: kuršiai išsilaisvina, prasideda Didysis prūsų sukilimas, Lietuva atgauna nuo jos atplėštą Žemaitiją. Atsižadėdamas formalių krikščioniškų saitų, Mindaugas išvaiko vokiečių dvasininkus, o 1261 m. užpuola Livoniją, 1262 m. lietuvių kariuomenė nusiaubia Mozūriją, po metų įsiveržia į Livoniją. 1263 m. Mindaugą pakeičia Treniota. Lietuva šimtmečiui sugrįžta į pagonybę. Atsigręžimas į graikų Sovijų ir antikinį Malalą būtent šiuo metu negali būti atsitiktinis. Rašytojo plunksna suteikia valstybės grįžimui į pagonybę, į savo Antiką, literatūrinę motyvaciją bei pateisinimą. Taigi, tai unikalus literatūros paminklas, susijęs su Mindaugo laikų Lietuva, kurio autorius gerokai paplušėjo, kad baltų senovę susietų su Antika ir į Chronografą įpintų Sovijų. Rašytojas norėjo įrodyti, kad baltai priklauso pasaulio istorijai. Tada gaunasi taip, kad kiti Chronografio tekstai taikomi prie Sovijaus sakmės. Vadinamasis Sovijaus intarpas tampa vienu iš Chronografo "pastato" akmenų (p. 15). Sovijui skirtas 18 - as skyrius. Būtent čia ir tik čia Chronografo autorius prabyla pats, datuoja pradėtą darbą, Negana to, sakmę apie Sovijų rašytojas pamini iš anksto, pasinaudodamas specialiu jungiamuoju tekstu apie Sovijų 17 - o skyriaus pabaigoje. Sovijaus istorija apgaubiama rūpestingai atrinktais "giminiškais" pavyzdžiais. 33 - ame skyriuje Sovijus gretinamas su bibliniu Melchizedeku, o 107 - ame skyriuje jis užima antikinio veikėjo - Sosibijaus - vietą. Taigi, tekstas apie Sovijų giliau įsišaknijęs Chronografe, yra autorinis ir jokiu būdu ne sporadiškas įterpinys (p. 16). Rašantysis tvirtina, kad nuo Abimelecho ir Sovijaus iki metų, kuriais jis pradėjo savo darbą, praėjo 3446 metai. Abimelechas yra Abraomo bendraamžis. Skaičiuojant išeina, kad Chronografas parašytas 1262 m. (p. 17). 18 - ame skyriuje šis personažas pasirodo du kartus ir kiekvieną kartą kai kalbama apie baltiškojo veikėjo gyvenimo laiką (p. 18). Autorių domina ne konkreti data, bet epocha, kurioje Sovijus įvedė į lietuvių giminė, jotvingius, prūsus, jemius, lybius ir daugelį kitų tautų, kurios vadina sovica mirusiųjų kūnų deginimą laužuose., Biblijoje po Abilemecho į istorijos sceną ateina kita palaiminta, sėsli ir tyli tauta. Ankstesnėms palaimintoms tautoms (kartoms) įprastą žvėrieną keičia Jokūbo duona ir viralas. Baigęsi medžiotojų epocha (p. 19). Abraomo ir Izaoko bendraamžis Abimelechas, vaizduojaams prieš Jokūbo palaiminimą, tampa paskutiniu ryškiu besibaigiančios epochos reprezentantu. Taip atsiranda "Abimelecho laikas". Sovijus priklauso Abimelecho laikams, tai patvirtina ir tautosakinio pasakojimo pradžia, kur figūruoja medžiotojo atributai. Sovijus pagavo laukinį šerną. Jis laukų žmogus, laukų medžiotojas. Šerno medžioklė, paliudyta Sovijaus sakmėj galėjo paskatinti rašytoją priskirti Sovijų Abimelecho laikams. Sovijus tęsia perso Zaratustros tradiciją, to, kuris pasaulio istorijoje pirmasis sugalvojo kremaciją. Susidaro įspūdis, kad Malalos kronikos vaizdai iš persų istorijos skatino XIII a. rašytoją subtiliai juos gretinti, tapatinti su vietiniais prūsais (p. 21). Vietinis veikėjas į pasaulio istoriją įrašytas subtiliai, apgalvotai. Jam ir jo paveiktiems baltams, rasta tinkama vieta tarp persų Nevrodo ir filistinų Abimelecho (p. 21).

Kaip jau sakyta atskiri Chronografo skyriai jungiami jungiamaisiais tekstais. Fragmentas apie Sovijų (17 - o skyriaus pabaiga) - atkreipia dėmesį ir signalizuoja apie naujo, rašytojui itin svarbaus šaltinio pasirodymą (p. 24). Tas jungiamasis pasakojimas 17 - ame skyriuje yra tautosakinis savo esme. Be literatūrinių autoriaus svarstymų, o 18 - as skyrius sukurtas literatūriškai apdorojus etiologinę sakmę. Sovijaus sakmei giminingą siužetą nurodo B. Kerbelytė - "Kambariai danguje". Šios pasakos užrašyta 17 variantų. Tačiau XII a. kūrinys yra ne pasaka, o etiologinė sakmė (p. 25). Tekste aiškiai matyti iki šių dienų išlikusi tendencija grėsmingas mitinės būtybės nevadinti vardu. Būdingas absoliutinio naudininko vartojimas bei įvardžių perteklius - o tai būdinga foklorinės poetikos normoms. Matyt rašantysis tautosaknį epą vertė pažodžiui kalkėmis (p. 26). Taigi foklorinė sakmė apie Sovijų pateikiama dviem įrašais. Autoriuis vientisai pateikia ne tik turinį, bet ir autentišką kūrinio formą (p. 27). 18 - as Chronografo skyrius skirtas Sovijui ir jo gausai giminei aprašyti. Takoskyrą tarp tautosakos ir literatūros padeda nustatyti paminko kalba - tas pats absoliutinio naudininko vartojimas. Netipiškas senosios rusų kalbos požiūriu šios konstrukcijos vartojimas griežtai įrėmintas senovės baltų pasakojimo. Ji yra patikimas tautosakinės tautosakos poetikos teksto rodiklis. Ten, kur sakytinis kūrinys pasibaigia ir prasideda literatūrinis jo perdirbimas, ten, kur rašytojas pats savo vardu pradeda kalbėti apie Sovijų, apie pagoniškus dievus, absoliutinio naudininko nebelieka (p. 28). Tektas nėra labai aiškus, dėl jo interpretavimo abejojama - ar sūnus degina tėvą ar atvirkščiai tėvas migdo sūnų? Tačiau viduramžių perrašytojui ir skaitytojui aiškinimai nebuvo reikalingi (pastabos gudų ir lenkų kalba vėlesnės). Jie į Sovijų žiūrėjo kaip į sudedamąją Chronografo dalį. Greta pasakojama apie Haraną, kuris mirė prieš savo tėvą Terahą (kas neįprasta). Daroma aiški analogija su Sovijumi bei jo sūnumi (p. 29). Pasakojimas sudarytas taip, kad skaitytojas negali nepastebėti akivaizdžios analogijos tarp Sovijaus bei jo sūnaus, iš vienos pusės ir Teraho-Harano - iš kitos. Norėdamas išgelbėti tėvo stabus, Haranas savo noru (dėl tėvo) įėjo į ugnį. Ieškodamas geriausio laidojimo būdo, Sovijus įmeta į laužą sūnų: sūnus leidžia save "sudeginti". Kitame pasaulyje Sovijaus sūnus gauna naudingos informacijos, bet paskui sėkmingai grįžta namo, kur paveldėjo "tėvo dalį" ir tarp savųjų platino tinkamiausią laidojimo būdą. Nelieka abejonių, kad Sovijaus sakmės vieta Chronografo sudėtyje yra ne atsitiktinė, bert rimtai apgalvota. Kad tautosakinės sakmės prasmė būtų visiškai aiški be papildomų komentarų bei sakmės pakeitimų, rašytojas ją pateikia prasminės diferenciacijos pozicijoje - prieš Terahą-Haraną. Rašytojas, įterpdamas sakmę apie Sovijų prieš Terahą-Haraną, išvengia folklorinio teksto neapibrėžtumo. Sovijus yra pragare (miręs), o įgijęs patirties sūnus ("sudegintas") grįžta ir perduoda ją saviesiems. Rašytojas iš anksto žinojo apie visus sunkumus, susijusius su vardų tabu, daugybe absoliutinių naudininkų bei įvardžių, tačiau pateikia "nedrąsią" tautosakinę formą be pakeitimų ir mitologinę sakmę aiškina subtiliai - aplinkiniais tekstais. Atrodo autorius tebetiki vaizdinio tikrumu, neturi drąsos trikdyti nors nykstančių, bet dar gyvų šešėlių (p. 30). O jau 18 - ame skyriuje atsiribodamas nuo tautosakinio teksto rašytojas samprotauja apie Sovijaus giminės nuodėmingumą, atsižvelgdamas į Malalą, sendina, antikizuoja etiologinės sakmės personažą, išvardija pagoniškus dievus, galiausiai datuoja tekstą (nurodo jo rašymo progą). Įdomu, kad abu sakmės variantai (17 - skyriaus pabaigoje ir 18 - ame skyriuje) savo apimtimi beveik vienodi (67 ir 103 eilutės), tačiau jungiamajame tekste susitelkiama į žemiškuosius Sovijaus veiksmus, o 18 - ame skyriuje daugiau aprašoma tai, kas vyksta kitame pasaulyje (p. 31). Sovijus nepamirštamas ir toliau: Chronografo 33 - ame skyriuje jis tapatinamas su su Melchizedeku. Jis vaizduojamas kaip turintis šeimą. Ir sakmėje apie Melchizedeką ir Sovijų yra panašių siužeto elementų. Abu veikėjai kildinami iš prakeiktos graikų genties supykę ant artimųjų, savo noru pasišalina nuo žemės, vienas su kalnu, kitas - "pragarą". Po kurio laiko abu aplanko svečiai iš jų apleisto pasaulio, su kuriais jie valgo (p. 33). Ir Melchizedeką kaip ir Sovijų vietiniai gyventojai garbina. Išeitų, kad Sovijaus giminė (sovijiečiai) ir melchizedekiečiai garbina žmogų (p. 34). Passkojimas apie Melchizedeką Chronografe turi šaltinį - Georgijaus Amartolo Kroniką, tačiau jos vertimas buvo perskaitytas baltiškai, t. y. įprasmintas pagal Sovijų. Senosios rusų kalbos požiūriu netaisyklinga žodžio baigtis atitinka baltiškąsias įvardžiuotines formas ("savojo" - rus. svajava). Tada Sovij "savas" neprieštarautų ir literatūrinei teksto prasmei, nes autorius vietiniu mitiniu veikėju siekia pasendinti savo istoriją (kam kitam tai rūpėtų). Vadinasi verstinis tekstas apie Melchizedeką paimtas iš Georgijaaus Amartolo Kronikos matyt nulėmė tautosakinės sakmės pradžią, o ne atvirkščiai. Savo sintakse ir turiniu tekstas apie Melchizedeką (33 - skyrius) veikia sakmę, kuri išdėstyta anksčiau (17 skyrius). Tai papildomas argumentas, kad veikėjas vardu Sovijus, Sovijaus sakmė inkorporuojami į iš anksto numatytą ir meniškai paruoštą literatūrinį kontekstą. Gali būti, kad Sovijaus vardas apskritai dirbtinis, sugalvotas specialiai Chronografui. Juk pavyzdžiui 107 skyriuje Sovijaus vietoje atsiranda Sosibijaus vardas (p. 35). Siužete apie Joną Krikštytoją matome Kristaus žengimą į pragarą ir čia jam kelią taip pat pastoja vartai (kaip Sovijui). Čia kaip ir sakmėje apie Sovijų antropomorfizuotas pragaras svarsto kaip reiktų nužengusį Kristų įkalinti, savyje sulaikyti. Pagaliau įsidėmėtinas ir šio apokrifo autoriaus vardas - tai Aleksandrijos vyskupas Eusebijus (soviji - evseviji?). Labai įtartinos kilmės taip pat Teliavelio teonimas. Gali būti, kad jį galima būtų sieti su Chronografe esančia vieta, kur kalbama apie Zilos pagimdytą Tubal-Kainą, kuris kaldavo visokius žalvario ir geležies įrankius. Vardų panašumas ir ir pati veikla leistų manyti,, kad Teliavelis - Tubal-Kaino kalkė (p. 36). Grįžtant prie Sovijaus vardo gali būti ir taip, kad leksemaa "soviji" galėjo būti tiesiog išvesta iš daiktavardžio kilmininko "vesovja (besovja), t. y. vietoj "velniavos" perskaityta "buvo Sovijaus (v Sovja). Į tai nukreipia 18 - o skyriaus Sovijaus sakmės pradžia. Gal Chronografo kūrėjas pasinaudojo senesniu sakmės užrašymu, kurie prasidėjo "velnio (bieso) žmogus pagavo laukinį šerną...' ir kitaip suskaldęs tekstą užrašė: "buvo Sovijus žmogus, pagavęs laukinį šerną...". Tautosakiniuose naratyvuose tikrinis vardas nevartojamas. Sovijaus vardo apstu literatūrinėje dalyje. Tai paaiškintų ir tai, kodėl prie rašytojo sovicos priskiriami ne tik baltai, bet ir finougrai: senovės rašininkas pastebėjo, kad jie irgi išpažįsta pagonybę ir degina mirusiuosius, o tai krikščioniui atrodė velnio išmonė (p. 37). Taigi, veiksnių ir priežasčių, paskatinusių Sovijaus vardo kūrimą, pritaikymą ir įtvirtinimą galėjo būti daug ir tuo pat metu iš karto kelios. Pagrindinė greičiausiai - literatūrinė analogija. Rašančiajam rūpėjo siužetinis panašumas, tai, kaip Melchizedekas, Osedeko įpėdinis, kaip ir Sovijaus sūnus, kurį laiką praleido požemyje, o paskui grįžo pas žmones; tai kaip Eusebijaus vaizduoja dvigubą kelionę į pragarą pro vartus ir pan. Bet kuriuo atveju kalbotyros lygmenyje su vardažodžiu Sovijus reikia elgtiss atsargiai (p. 38). 107 skyriuje Sovijus "apgyvendinamas" pačiame Jono Malalos tekste - IX -ojje Kronikos knygoje. Čia jis užima Antiochijos kilmingo vyro Sosibijaus vietą. Sovijus atsiranda literatūrinaime kontekste, kuriame vėl vaizduojami laidojimo papročiai (p. 39). Įdomu, kad Chronografo 120 - ame skyriuje kalbama apie Polemoną, apie kurį žinome iš XVI a. LDK Antrojo Metraštinio sąvado legendinės dalies. Chronografe jis taip pat vaizduojamas Nerono aplinkoje. XVI LDK metraštininkas kaip žinių apie Polemoną šaltiniu pasinaudojo 1262 m. Chronografu. Būtent jo pagrindu buvo sudarytas tęsinys - kaip pabėgėlis Polemonas atsidūrė ant Nemuno kranto. Galima nubrėžti tokią tekstų plėtros seką: 1262 m. chronografas - Antrojo LDK metraščių sąvado legendinė dalis - Bychovco kronika. Taigi aiškėja Lietuvos kunigaikščių romėniškos kilmės genezė ir raida. Siekta antikizuoti ir paaankstinti baltų istoriją. Ir vienu, ir antru atveju žvilgnis krypsta į Antiką. Siekiama, kad pasaulio istoriojoje baltai užimtų savo vietą. Taigi Chronografas su pseudograiku Sovijumi parengė dirvą savo įpėdiniui lietuvių metraščiui Polemonui (p. 43). Todėl XIII a. Chronografas laikytinas pirmuoju mus pasiekusiu senosios lietuvių literatūros kūriniu (p. 44).

Dar keli įdomūs faktai iš I. Lemeškino atliktos itin kruopščios tekstologinės Chronografo analizės. Mes žinome, kad ant senųjų rankrtaštinių kūrinių neretai būna vadinamosios glosos - komentarai paraštėse. Taip yra ir su Chronografu. Kai kurie jų labai įdomus ir informatyvūs. Štai pavyzdžiui vienoje iš jų liudijimas, kad Sovijaus įvestas paprotys egzistavo iki pat Vytauto laikų. Įdomios istorinės užuominos apie Vytauto žmoną, jos sudeginimą Ariogaloje, pagoniškų papročių silpnėjimą. Glosa nurodo, kad nuorašas gyvuoja "mūsų Lietuvoje", t. y. LDK kultūrinės įtakos sferoje (p. 62).

Taigi dar kartą trumpai išvados apie Chronografo su Sovijaus sakme kaip centrine šio kūrinio dalimi, istorinę reikšmę: Chronografas sukurtas lietuvio krikščionio (aišku stačiatikio) rašytojo greičiausiai Lietuvos Juodojoje Rusioje 1262 m. kaip reakcija į jo meto politinius ir religinius įvykius - Lietuvos sugrįžimą į pagonybę ir daugelio baltų pastangas išsivaduoti iš priklausomybės nuo Vokiečių Ordino. Chronografas mums suteikia religinio, kultūrinio, mentalinio ir psichologinio tikrumo to meto įvykiams, leidžia reljefiškiau pajusti to meto įvykių tikrumą - trumpalaikį, bet labai tikrą, iš viršaus - karaliaus Mindaugo - pabandytą įvykdyti Lietuvos sukatalikinimą ir po to sekusią galingą pagonišką kontrreakciją kone visame visame baltiškame pasaulyje, akcentuojant labai matomą, apčiuopiamą paprotį - mirusiųjų kūnų deginimą. Galima įsivaizduoti, kad lietuviai ir kiti baltai, pajutę krikščionybės įvedimo realumą dar aktyviau ėmė laikytis savo senųjų papročių daugiau kaip šimtmetį.