Sovietmečio Lietuvos istorikai apie Lietuvą 1938 - 1940 m. |2022 birželio 1 d.

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime sovietmečio lietuvių istorikų - Peisacho Freidheimo, Konstantino Navicko, Vytauto Kancevičiaus, Solomono Atamuko, Roberto Žiugždos, Juozo Žiugždos, Henriko Šadžiaus ir kitų - tekstus.

Vienintelis motyvas supažindinti besidominčius istorija su anos epochos istorikų požiūriu į sudėtingus Lietuvai 1939 - 1940 - aisiais metais - leisti skaitytojams patiems susidaryti savo nuomonę apie tuos šio laikotarpio aspektus, kurie ne visada nušviečiami šiuolaikinių istorikų. Šių pastabų autorius neprisiima jokios atsakomybės už sovietinio laikotarpio Lietuvos istorikų ditirambus kompartijai ir už vienpusišką istorijos nušvietimą, neįvertinantį Sovietų Sąjungos agresijos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu bei šių šalių okupacijos iš Sovietų Sąjungos pusės fakto nepripažinimą. Sovietų Sąjungos įvykdyta okupacija yra jokių abejonių nekeliantis faktas. Kita vertus, čia pristatomi sovietinio laikotarpio istorikų tekstai atskleidžia ir Vokietijos grėsmės Lietuvos valstybingumui mastą, o taip pat didėjančią socialinę ir politinę įtampą šalies viduje, 1940-aisiais išsiliejusią masiniais, nesurežisuotais mitingais po A. Smetonos pabėgimo. Na o kas dėl iki šiol šiuolaikinės istoriografijos neigiamo valdančiojo režimo viršūnėlės planuojamo ginkluoto pasipriešinimo Raudonąjai Armijai (RA), tai sovietinių Lietuvos istorikų pateikiama pakankamai logiška ir įtikinama jo galimos eigos schema. Sovietinių istorikų pateikiamoje ir įvairiais dokumentais bei liudijimų nuotrupomis pagrindžiamoje įvykių sekoje kartojasi du siekiai: vyriausybės pasitraukimas į Suvalkiją, pridengiant Lietuvos kariuomenės gynybinėmis kovomis su RA ir vyriausybės bei dalies kariuomenės internavimasis Vokietijoje - Rytprūsiuose. O būdai kaip būtų galima to pasiekti buvo planuojami įvairūs ir jau tuo metu buvo aišku, kad jų realizavimas priklausys nuo įvairių veiksnių - visų pirma nuo pačios Vokietijos pasiryžimo padėti (nes planas buvo grindžiamas tik Vokietijos parama) ir aišku nuo SSRS veiksmų, visų pirma, nuo jos kariuomenės papildomų dalinių įvedimo datos. Priklausomai nuo to buvo parengti įvairūs įsitraukimo į ginkluotą kovą su RA variantai, pradedant grubiu RA dalinių užuolimu, sukeliant paniką jų gretose bei nutraukiant ryšius, galimu kone visos kariuomenės perdislokavimu į Suvalkiją (ką siūlė Lietuvos karo atašė Vokietijoje pulk. K. Grinius) ir tuomet įsitraukimu į kovą su RA, turint užnugaryje Rytprūsius ir Vokietijos nebūtinai viešai afišuojamą, bet efektyvią pagalbą ginkluote ir specialistais, perrengtais lietuviška uniforma, ir baigiant "Kulturverbando" birželio 15-16 d. Kaune rengtos sporto šventės priedangoje planuotą provokaciją prieš RA įgulą Kaune, tikintis, kad galimos aukos vokiečių tautybės Lietuvos piliečių tarpe - o "sportininkų" tarpe buvo daaug Vokietijos piliečių kariškių išprovokuos griežtą Vokietijos reakciją (geraai žinoma, jog nacistinė Vokietija laikėsi principo: Vokietija ten, kur yra bent vienas vokietis). Kaip žinia, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti, nors jų realizavimas buvo pradėtas - gavus SSRS ultimatumą birželio 14 d. kariuomenės generalinio štabo viršininkas S. Pundzevičius pasiuntė į dvizijų štabus telegramą su raginimu pasiruošti diektyvos "R" vykdymui. Gavus telegramą "vykdyti "R" direktyvą" Lietuvos kariuomenė būtų pradėjusi karinius veiksmus. Visam tam kelią užkirto kariuomenės vadas V. Vitkauskas ir iš visų kruopčiaai rengtų planų teliko prezidento A. Smetonos ir krašto apsaugos ministro K. Musteikio pasitraukimas į Vokietiją. Reikia pasakyti, kad ir tarptautinė situacija nebuvo jau tokia vienareikšmiška kaip atrodo dabar, praėjus nuo karo pradžio daugiau kaip 80 - čiai metų. A. Smetona įvairiais kanalais gaudavo įvairių signalų apie Vokietijos užtikrinimą, kad pagrindinis jos priešas yra Rytuose - Sovietų Sąjunga, o Vakaruose situacija gali susiklostyti įvairiai ir nebūtinai tik pasibaigus Prancūzijos ir D. Britanijos sutriuškinimu. Paprastai kalbant A. Smetona labai vylėsi kokiomis nors paliaubomis ar kitokiu Vokietijos susitarimu su D. Britanija ir Prancūzija. Ypač juos viltingai nuteikė Suomijos - SSRS karas, kai Suomiją palaikė ir Vokietija, ir D. Britanija, ir JAV bei Prancūzija.

Peisachas Freidheimas "Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939 - 1945" (Vilnius: Politika, 2008): autorius turėjo nors ir ribotą, bet galimybę pažvelgti į į kai kuriuos slaptus, TSRS uždaruose archyvuose saugomus, dokumentus. Autorių labiausia domino į tarybinių organų rankas pakliuvę vokiečių spectarnybų archyvai, vokiečių okupacinės administracijos bei Abvero, SD ir gestapo vadovaujančių darbuotojų, veikusių Lietuvoje, tardymo medžiaga. Šie žmonės neturėjo ko prarasti. Gan atviri ir platūs jų parodymai žymiai išplėtė faktologinę bazę (p. 11-12). Provokacinį vaidmenį Austrijos byloje suvaidino Lenkija. Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas pareiškė, kad Lenkija palaikys Vokietijos pretenzijas į Austriją su sąlyga, jei vokiečiai neprieštaraus lenkų planams Lietuvos atžvilgiu. Vokietija sutiko su lenkų pasiūlymais ir buvo pasiektas bendras susitarimas. 1938 m. sausio mėn. J. Bekas apie tai oficialiai pareiškė G. Geringui, o kovo mėn. Geringas tokį pat pareiškimą padarė Lenkijos pasiuntiniui Berlyne Jozefui Lipskiui (Papers and Memoirs of Josef Lipski Ambasador of Poland, Diplomat in Berlin 1933 - 1939 (toliau - "Lipski Papers"). - New-York, 1968, p. 323, 328, 331, 336). Kovo 17 d. Lenkijos vyriausybė duoda Lipskiui nurodymą informuoti Geringą, kad "galimos akcijos prieš Lietuvą" kontekste Lenkija yra pasiruošusi atsižvelgti į reicho interesus. Buvo numatyta, kad į atitinkamus Lietuvos rajonus lenkų ir vokiečių kariuomenė įžengs vienu metu (Lipski Papers, p. 354). Tą pačią dieną, kovo 17-ąją, kai J. Lipskis informavo Geringą apie Lenkijos ketinimus Lietuvos atžvilgiu, Lenkija įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą. Ultimatumas buvo priimtas (p. 19). 1938 m. spalio 21 d. Hitleris ir Keitelis pasirašė direktyvą Nr. 236/238, kurioje numatyta: likusios Čekoslovakijos dalies ir Memelio (Klaipėdos) užgrobimas (Was wirklich geschach. Die Diplomatischen Hintergruende der deutschen Kriegspolitik. Herausgegeben von Holldack. - Muenchen, 1949, S. 354) (p. 24). 1939 m. pradžioje V. Gustainiui Prancūzijos pasiuntinys Berlyne F. Ponsė atskleidė paslaptį, kad Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos klausimas vokiečių galutinai nuspręstas ir kad Lietuvai beprasmiška priešintis. Ponsė: "Aš tikiu, kad Prancūzija drauge su savo sąjungininkais galų gale Vokietiją sutriuškintų, tikiu, kad po karo susirinktų visuotinis taikos kongresas, kuris atkurtų visų nekaltų tautų politinę nepriklausomybę. Betgi kas atsitiktų, jeigu tame taikos kongrese, pavyzdžiui, Lietuva visai neatsilieptų? Nes karo veiksmų eigoje ji būtų visai sunaikinta, ir jau nebūtų kam gyvam atsiliepti!" Gustainis V. Be kaltės, p. 15 - 16) (p. 33). 1939 m. kovo 22 d. Berlyne buvo pasirašyta sutartis "Dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai". Sutartis faktiškai atėmė iš Lietuvos politinio manevravimo galimybes ir faktiškai prirakino Lietuvą prie Vokietijos. 4-ame straipsnyje rašoma: "Sustiprinti savo nutarimui patikrinti draugišką plėtojimąsi santykių tarp Lietuvos ir Vokietijos abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš antrą jėgos ir neremti iš trečios pusės prieš vieną katrą atkreipto jėgos pavartojimo" (p. 38). Apie nuotaikas Lietuvos vyriausybiniuose sluoksniuose po sutarties su Vokietija pasirašymo liudija N. Pozdniakovas. Jis perdavė į Maskvą pokalbį su Lietuvos Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, pasak kurio Lietuvos oficialieji sluoksniai laukė ir blogesnių susitarimo sąlygų (p. 38). Juos jaudino gandai ir apie lenkų kariuomenės koncentraciją Belostoko karinėje apygardoje ir Vokietijos-Lenkijos suokalbio baimė - baimė, kad Hitleris užsinorės likviduoti "koridorius" ir prisijungti Dancigą [aišku už tai pažadant Lietuvą Lenkijai] (p. 39). Lietuvos pasiuntinys Maskvoje J. Baltrušaitis pokalbyje su M. Litvinovu nurodė, kad Kaune viešpatauja nerimas ir kalbos, kad Vokietija gali paskelbti protektoratą (Год кризиса, c. 319) (p. 39). Anot A. Venclovos "Šalį apėmė nerimas. Visi jautė, kad Hitleris nesustos ties Klaipėdos krašto siena, - o jei šiandien ir sustos, tai peržengs ją rytoj. Ypač siaubingai tai pajutom mes, Klaipėdos gyventojai" (p. 40). Ir prideda A. Venclova: "Jeigu Vilnius vadinosi Lietuvos širdis, ir tos širdies Smetonos vyriausybė lengvai išsižadėjo, tai dabar Lietuva nebeturėjo net plaučių. Ar ii galės egzistuoti toliau? Ar nesiartina jos galutinė žuvimo viltis" (p. 41). Lietuvos vyriausybė stengėsi vengti antivokiškų pasisakymų ir pareiškimų. Kai praėjo sklisti gandai, kad per slaptas Vokietijos ir Lenkijos derybas vokiečiai pasiūlė Lenkijai kaip atlyginimą už Dancigą ir Lenkijos koridorių dalį Lietuvos teritorijos, Lietuvos ministrų kabinetas priėmė slaptą nutarimą sustiprinti spaudos priežiūrą, siekiant neleisti jokių išsišokimų prieš Vokietiją ir Lenkiją (p. 42). 1939 m. balandžio mėn. iš Suomijos į Rygą atvyko Vokietijos karo atašė Suomijoje ponas Ressing. Pokalbio su Latvijos karininkais metu jis atvirai pasiūlė jiems priimti Vokietijos protektoratą. Birželio 26 d. į Taliną atvyko Vokietijos kariuomenės generalini štabo viršininkas Francas Halderis (p. 56). Pabaltijo šalyse veikė stiprūs provakarietiški lobistai. 1939 m. gegužės 3 d. Taline įvyko slaptas Estijos valstybinės dūmos pasitarimas. Jame kariuomenės vadas Laidoneris pareiškė: niekuomet Estija nestos kartu su TSR prieš Vokietiją (p. 57). Direktyvoje Ribentropui pokalbiui su Lenkijos užsienio reikalų ministru J. Beku nurodoma, kad "bet kuriuo atveju pageidautina, jog Lenkija atsisakytų visų mėginimų kovoti dėl įtakos Lietuvoje, nes Lietuva laikoma kaip sritis, esanti vokiečių įtakos sferoje" (Год кризиса, t. 2, c. 163). Lietuvos laikyseną Ribentropo-Molotovo pakto sudarymo metu tikslai nusakė URM Politikos departamento direktorius E. Turauskas 1939 08 25: suprasdami, jog po to kai anglai ir prancūzai nusistatė kovoti su Vokietijos-Italijos planais, pasiryždami net stoti į karą, "[mūsų būklė] reikalauja didesnio jautrumo mūsų santykiams su anglais ir prancūzais, nes jei - iš vienos pusės - prancūzai atidžiai seka, kas pas mus darosi, tai iš antros pusės vokiečiai dar intensyviau tai daro, "registruoja" ir reaguoja. Būdami tokioje padėtyje, mes stengiamės, kiek galime, savo santykius taip derinti, kad kuo mažiau įtarimų bei priekaištų susilauktume tiek iš vienos, tiek iš antros grupės" (p. 82). Anot Freidheimo, ieškojimas išeities, "stiprinant neutralitetą iš vidaus" sudarant Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinę savitarpio pagalbos sutartį, iš tikrųjų tebuvo tik žaidimas smėlio dėžėje ir nieko negalėjo pakeisti" (p. 82). Vokietijos užsienio reikalų ministro patarėjas Peteris Kleistas 1939 05 02 pokalbyje su vokiečių žurnalistu atidengė hitlerinės virtuvės angą: "Po negailestingo Rytų išvalymo, - kalbėjo P. Kleistas, - seks "Vakarų etapas". Šis etapas baigsis Prancūzijos ir Anglijos pralaimėjimu, kuris bus pasiektas ir politiniu, ir kariniu būdu. Tik po to pasidarys galimas didysis ir sprendžiamas susidūrimas su Tarybų Sąjunga ir bus pasiektas sovietų sutriuškinimas" (Год кризиса, t. 1, p. 419) (p. 91 - 92). Imperijos kanceliarijos pareigūnas Vizemanas pareiškė: "Karas - nuspręstas dalykas, kaip tik karas tikslu sukurti Vokietijos imperiją; pastaroji turi apimti be Didžiosios Vokietijos, Lenkiją, Pabaltijo valstybes, Olandiją, Belgijos flamandų branduolį, Liuksemburgą, Burgundiją, Elzasą, Lotaringiją ir Šveicariją" (Ritter Gerhard. Carl Gerdeler... S. 176) (p. 93). Dėl Pabaltijo Kleistas teigė, kad bus siekiama jų neutralumo, t. y. jų ryžtingo nuėjimo nuo TSRS (p. 93). Gen. E. Justas liudijo: "Prieš generolo Raštikio išvykimą į Lenkiją [vizitas vyko 05 08-12 d.] aš perdaviau jam Vokietijos generalinio štabo pasiūlymą būsimo vizito metu surinkti mus dominančias kai kurias žinias. Raštikis sutiko su pasiūlymu ir iš asmeninių stebėjimų bei pokalbių su aukštesniaisiais lenkų karininkais surinko vertingą informaciją, kurią mūsų generalitetas įvertin kaip nepaprastai vertingą medžiagą" (p. 102). Rugsėjo 11 d. J. Urbšį aplankė Anglijos reikalų patikėtinis Lietuvoje T. Prestonas ir Anglijos užsienio reikalų ministro lordo E. Halifakso vardu pareiškė, kad Lietuva, priėmusi Vokietijos pasiūlymus, atsidurtų Anglijos ir Prancūzijos priešų pusėje. Prestonas net turėjo su savimi notą dėl karo paskelbimo Lietuvai. Lietuvos reakcija buvo griežtas savo neutralumo užtikrinimas (p. 104). K. Dulksnys į tardytojo klausimą 1940 07 19 atsakė, kad Lietuvos vyriausybė iš principo pritarė Vokietijos pasiūlymams, nesutiko tik taktikos klausimais. Prezidentas Smetona ir krašto apsaugos ministras Musteikis reikalavo nedelsiant priimti vokiečių pasiūlymus, o kiti vyriausybės nariai Urbšio ir Raštikio vadovaujami, pasisakė prieš, bijodami, kad Vokietijai pralaimėjus karą, Lietuvos padėtis smarkia pablogės (Klasta ir smurtu. - Vilnius, 1995, p. 78-79). Freidheimas: vargu ar tokios pozicijos galėjo laikytis A. Smetona. Dulksnys rėmėsi vėlesnėmis Smetonos nuotaikomis (iki p. 106). Vokiečių spaudimas Lietuvai įsijungti į karą prieš Lenkiją vis didėjo. Vokietijos pasiuntinys E. Cechlinas ir karo ataše E. Justas tapo nuolatiniai svečiai Lietuvos politikų kambariuose ir kuluaruose. Vokiečiams talkininkavo jauni tautininkai ir voldemarininkai. Musteikis buvo linkęs priimti pasiūlymą (p. 107). Atitinkamos Vokietijos institucijos buvo informuotos, jog TSRS žada Vilnių ir jo kraštą Lietuvai. Žinojo, kad tai padidins lietuvių simpatijas TSR, todėl Gebelso propagandos tarnybos buvo priverstos tam užkirsti kelią. Pulk. K. Grinius pažymi kad vokiečiai iki apskutinės minutės tikėjosi, kad lietuviai pasuks slovakų pėdomis (p. 108). Naujas K. Škirpos pokalbis su Ribentropu įvyko rugsėjo 21 d. Ribentropas nurodė, kad vokiečiai sutinka, jog Vilnius būtų perduotas Lietuvai, kad supranta Lietuvos norą išsaugoti savo valstybės nepriklausomybę, tačiau ir Vokietija turinti interesų sferą ir kad Lietuva sudaranti Vokietijos interesų sferą. J. Urbšys į tai reagavo spontaniškai: esą Ribentropas nori iš jo padaryti Lietuvos E. Hachą, kuriam buvo lemta priimti Ribentropo padiktuotus reikalavimus (p. 110). Urbšiui neteko išvykti pas Ribentropą nes jis atsisakė jo vizito (p. 112). Jeigu ne SSRS reikalavimas (su kuriuo Vokietija sutiko) perduoti Lietuvą jos įtakos sferai, J. Urbšiui Sopote būtų tekę pasirašyti Ribentropo padiktuotą sutartį, pagal kurią Lietuva atsiduria Vokietijos Reicho apsaugoje. Tos apsaugos realizavimui tarp Vokietijos ir Lietuvos sudaroma karo konvencija bei numatomi glaudūs ekonominiai santykiai tarp abiejų kraštų. Pagal karo konvenciją Lietuvos kariuomenės dydis, dislokacija ir aprūpinimas nustatomas derinant su Vyriausiąja vermachto vadovybe. Į Kauną turėjo būti pasiųsta vokiečių karinė misija. Hitleris tiesiog pasiuto, kai Stalinas jam pasiūlė savo "istorinius mainus", bet jam teko šią piliulę nuryti. Tačiau vis tiek Hitleris, nelaukdamas sutarties pasirašymo nurodė: "Rytprūsiuse turi būti pakankamai jėgų, parengtų Lietuvai užimti, net ir ginkluoto pasipriešinimo atveju" (p. 114). Įsidėmėtina, kad J. Balys dar 1970 m. apgailestavo dėl Lietuvos neįsitraukimo į karą Vokietijos pusėje ir ragino lietuvius "pasitikėti" "visiškai naujais dėsniais ir metodais, kurie įsigalėjo pasaulinėje politikoje". Be abejo tai nacionalsocializmas ir Hitlerio kuriama "Naujoji Europa". Balys nesibaimino, kad lietuviams žygiuojant į Vilnių, vokiečiai padarys Lietuvą savo satelitu. Esą būtumėm vis tiek išsaugoję nepriklausomybę kaip Vengrija (p. 116). Nacionalsocializmas šiems žmonėms buvo artimas. Pulk. Kazys Grinius savo "Pro memoria" rašė, kad rugsėjo pirmosios pusės dienomis apie galimą sovietų pasirodymą Lietuvoje nebuvo ir kalbos (p. 117). Spalio 3 d. derybų į Maskvą išvyko J. Urbšys. Stalinas atvirai ir be užuolankų atskleidė lietuviams TSRS ir Vokietijos sutarčių slaptųjų protokolų turinį ir paklojo ant stalo Lietuvos žemėlapį, kuriame riebia juoda linija nubrėžta TSRS ir Vokietijos įtakos sferų riba. Stalinas paaiškino, kad tokio Lietuvos padalinimo nenori ir to pasienio ruožo reikalavo Vokietija. Buvo galima suprasti kad šis klausimas nebaigtas spręsti. 1940 m. sausio 10 d. Stalinas šį žemės ruožą išpirko (p. 119). L, Natkevičius kalbėjosi su Latvijos pasiuntiniu Maskvoje Kocinsu, kuris pasakė, kad jam Stalinas sakęs, jog yra jų tarpe velikorosų, kurie norėtų tiesiog pasiglemžti Baltijos kraštus (p. 120). Šiame kontekste Turauskas perteikia A. Smetonos pasisakymą: "Jei būtų ne bolševikai o caras - ne kitaip būtų... Vokiečių cinizmas daug didesnis nei rusų...Pabaltijo valstybės nebe neutralios, bet vasalinės... Išlaikyti tautos gyvybę ir šešėlį suverenumo... Protestuoti: 1) ginklu?, 2) žodžiu?, 3) sutinkam... Penetracija (įsiskverbimas - P. F.) labai aiški. Geroji pusė - turėsim nepriklausomybės šešėlį, bet prie žaliojo stalo (taikos konferencijoje - P. F.) - pozicija bus silpnesnė. Vilnius - 1920 m. sutarties revizija. Minia subolševikinta. Ar rusai mus paliks, ar davę išvys?... Neiti į Vilnių ir čia pasilikti? Diskutuotinas paties Vilniaus klausimas..." (p. 122). Šie migloti Smetonos monologai suprastini samprotavimų prie ko glaustis kontekste (p. 122). Dabar, karo sąlygomis tas pasirinkimas susiaurėjo iki pasirinkimo tarp komunistinės Rusijos ir hitlerinės Vokietijos (p. 122). Spalio 11 d. rytą Lietuvių Draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti valdybos nariai Justas Paleckis, Ignas Jonynas, Antanas Šmulkštys aplankė TSRS atstovybę ir išreiškė dėkingumą už Vilniaus grąžinimą. Tuo tarpu Karo sodelyje vyko mitingas ir Nagevičius pasiūlė eiti pas Smetoną ir išreikšti padėką už Vilniaus grąžinimą. Paleckis pamatęs, kad į tribūną neprasimuš, užlipo ant Daukanto paminklo postamento ir kreipėsi į susirinkusius, kad dėkoti reikia TSRS. Tada Paleckis su grupe darbininkų nužygiavo į Prezidento rūmų sodelį. (p. 129). Jis paragino Smetoną pasišalinti ir perkaitė ultimatumą Lietuvos liaudies vardu (p. 130). Turauskas konstatavo, kad tai Darbo liaudies respublikos priedanga ir kad dėl to Paleckis yra nebe lietuvis. Lietuviškumą šie žmonės pavertė valdančioj elito ideologija, o save sutapatino su tauta (p. 130). Per darbo žmonių demonstracijas Kaune spalio 11 - 12 d. būta susirėmimų su policija. To meto Lietuvos visuomenės antikomunistinis elitas, ypač jo provokiška dalis nebuvo suinteresuota suartėti su Maskva. Jo žvilgsniai krypo į Vakarus ar į Vokietiją. Savitarpio pagalbos sutartį su TSRS jie sutiko sukandę dantis (p. 132). Antifašistinė, demokratinė Lietuva sveikino Savitarpio pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga, nes ta sutartis buvo Lietuvai naudinga. Ji grąžino Vilnių. Pabaltijo valstybės visiškai "įsirašė" į Čerčilio skelbtą formulę "Mes turime pritraukti Rusiją" (p. 134). Iškritus iš Pabaltijo erdvės Anglijai ir Prancūzijai, Lietuvos užsienio politikos diapazonas smarkiai susiaurėjo, faktiškai svyruodamas tarp Berlyno ir Maskvos. Savitarpio pagalbos sutartis su TSRS buvo reikiama atsvara Lietuvos nepuolimo sutarčiai su Vokietija, Lietuvos puolimui į Vokietijos glėbį. (p. 135). 1939 m. pabaigoje - 1940 m. pradžioje Lietuvą apėmė gili politinė, ekonominė ir socialinė krizė. Tautininkų režimas, valdęs šalį 13 metų, neteko bet kokios atramos tautoje. Visuomenėje augo didžiulis nepasitenkinimas Smetonos asmenine diktatūra, atvedusia šalį į skurdą ir neviltį. Šalis atsidūrė ant socialinio sprogimo ribos (p. 137). Raštikis rašo, kad Merkiui atvykus pas Molotovą su Lietuvos teismų atliktomis rusų raudonarmiečių "dingimų" bylomis, Molotovas pasakė, kad tokių bylų jis galėtų iškepti kiek nori. Bet ir Lietuvos saugumas mokėjo ne blogiau "kepti" panašias bylas. Butajevo byla siūta baltais siūlais. Kodėl tarybinis karys, dezertyravęs iš įgulos Lietuvoje, šaudė į lietuvius policininkus ir pats nusišovė. Kam jam reikėjo dezertyruoti? Raštikis perduoda kitą versiją - kariuomenės štabo viršininko S. Pundzevičiaus pasakojimą: kad sovietai pasirinko vieną slaptos žvalgybos agentą, kuris apsimetęs pabėgusiu iš RA, pasisiūlė Lietuvos kontržvalgybos tarnautojui tiekti žinias apie rusų katines bazes. Pasiūlymas buvo atmestas. Tada bolševikai pradėjo skleisti žinias, kad lietuviai verbuoja sau agentus iš RA karių tarpo. Nepasisekus savo šnipą įterpti į lietuvių kontržvalgybą, rusai tą savo dešifruotą agentą sušaudė. Vadinasi, daro išvadas Freidheimas, žvalgyba turėjo konspiracinius kontaktus su Butajevu. Ir kam buco reikalingas TSRS dalinių šnipinėjimas? Peršasi išvada, kad Vokietijai (p. 142). Jėgų santykio pasikeitimas Vokietijos naudai, nulėmė, kad Smetona aiškia užėmė provokišką poziciją. Prasideda dvigubas žaidimas, viešai demonstruojant ištikimybę sutarčiai su TSRS, o slaptai ir žinant tik artimiausiems žmonėms iš Smetonos aplinkos - kelių suartėti su Vokietija zondavimas, ieškojimas jos karinės pagalbos ir politinės globos, kas įgyvendinti buvo patikėta slaptosioms tarnyboms. Dar 1939 m. Skučas davė nurodymą slaptosioms tarnyboms stebėti karines įgulas ir rinkti slaptą informaciją apie jų dislokaciją, sąstatą, ginkluotę, jos kiekį ir būklę, moralinę tarybinių karių būseną. Teikta pagalba vokiečiams permetant savo agentus į TSRS teritoriją, šnipinėjant pasienio zoną. Dokumentai liudija, kad šios sutarties buvo laikomasi (История Второй мировой войны 1939-1945, т. 2, Москва, 1974 (ИВМВ, т. 3, с. 367)) (p. 143). Lietuvos slapti kontaktai su Vokietijos spectarnybomis būtų likę nežinomi, jei apie nebūtų prabilęs pats Hitleris. 1941 m. birželio 22 d. Hitleris savo kreipimesi į vokiečių karius, vykstančius į Rytų frontą, paviešino faktą, kad anų metų Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Vokietiją su prašymu pasiųsti į Lietuvą savo karines pajėgas. Tačiau tada prašymas buvo atmestas kaip neatitikęs tuometinių reicho politikos tikslų (p. 144 - kadras 626). Net ne visi vyriausybės nariai apie tai žinojo. J. Audėnui tai buvo naujiena (p. 144). Freidheimas: vyriausybės nariai savo atsiminimuose apie tai sakosi visai nieko nežinoję. O štai A. Povilaičio parodymai tarybiniams teisėsaugos organams visai kitokie. Pasak Povilaičio 1940 m. vasario mėn. Smetona pasiuntė jį su slapta misija į Berlyną, prieš tai painstruktavęs per savo adjutantą Žukaitį. Jis turėjo pareikšti, kad Lietuvos vyriausybės politinė orientacija į Angliją ir Prancūziją buvusi klaidinga ir net žalinga, kad Lietuva kaip nedidėlė valstybė negalės išlikti savarankiška, kad anksčiau ar vėliau Lietuvai teks pajungti savo politinį-ekonominį gyvenimą vienai doktrinai, bet priimti socialistinę sistemą reikštų savo pačių rankomis užkasti save į kapą, todėl lieka orientuotis į Vokietiją. Povilaičiui buvo pavesta pasiteirauti Berlyne ar sutiktų Vokietija paimti Lietuvą savo protektoratan. Ir painformuoti Vokietijos valdančiuosius sluoksnius, kad prezidentas Smetona tikisi gauti iš pastarosios reikalingą pagalbą (p. 145). Vokietijos gestapo viršininko padėjėjas Bestė informavo, kad Vokietija galės paimti Lietuvą protektoratan net iki 1940 m. rugsėjo mėn. ir bet kuriuo atveju ne vėliau pasibaigus karui Vakaruose. Visa tai Povilaitis asmeniškai perdavė prezidentui. Istorikas K. Navickas paskelbė Povilaičio parodymus tarybiniams organams. Ir toliau Povilaitis tęsia: "Smetona labai atidžiai ir pastebimai pakilia nuotaika išklausė mane ir po to pasakė, kad "jeigu politinė konjunktūra to pareikalaus, tai jis nėra nusistatęs prieš nacionalsocialistinių principų įgyvendinimą Lietuvoje... Ir pagaliau Smetona dar kartą pareiškęs savo pasitenkinimą dėl mano kelionės į Vokietiją, davė nurodymą "nuo šiol teikti vokiečiams reikiamą pagalbą" [Navickas K. TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 - 1940 metais. - Vilnius, 1966, p. 300 - 301] (p. 146). Raštikiui šie Povilaičio parodymai sukėlė abejonių, nes matote, iš viso parodymai, kurie nėra laisvi, o duoti tardymo metu, ypač NKVD, nėra patikimi [Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 228]. O faktas tas, kad informacija, gauta tardymų metu, ne kartą praturtino mūsų istorines žinias, o kartais buvo vienintelė tikra informacija nušviečianti kai kuria istorijas (p. 146). Ir labai natūralu, kad Smetona ne per Škirpą veikė, kuriuo juk nepasitikėjo (p. 146). Perduotas tarybiniams organams Povilaitis nebuvo suinteresuotas nuslėpti šios kelionės. Nes gerai žinojo, kad tarybinė žvalgyba turėjo savo patikimą žvalgybinę informaciją ir be jo, ir galėjo patikrinti jo parodymus. Taip jis tikėjosi išgelbėti savo gyvybę. Be to, A. Povilaičio parodymai sutampa su kitais žinomais faktais. Smetonos duoti nurodymai teikti visokeriopą pagalbą vokiečiams, buvo uoliai vykdomi. 1940 03 09 URM Politikos departamento direktorius E. Turauskas sudarė platų priemonių, nukreiptų prieš Lietuvoje dislokuotas tarybines karines bazes, planą. Buvo suintensyvintas Lietuvos spectarnybų bendradarbiavimas su Abveru, SD ir gestapu šnipinėjant RA karinius dalinius, keičiantis informacija, permetant vokiečių agentus į Tarybų Sąjungą [40 лет Прибалтийским республикам Союза ССР. Тезисы докладов и сообщений... Виьнюс, 1980, с. 30-31]. Dar 1939 m. vidaus reikalų ministras K. Skučas davė nurodymą savo pavaldiniams stebėti tarybines karines įgulas ir rinkti apie RA slaptą karinę informaciją. Apie tai liudija išlikęs visiškai slaptas policijos departamento direktoriaus nurodymas. 1939 12 04 d. laiške Kauno apskrities viršininkui sakoma: "Be pranešimų apie sovietų kariuomenės autovežimų ir kitų priemonių judėjimą... Ministerio pavedamas, prašau stebėti ir pranešinėti apie visą sovietų kariuomenės gyvenimą... Apskirtai visa informacija apie sovietų kariuomenės įgulas turi būti greita ir konkreti. Viename iš raportų apie tarybinę kariuomenę Kruonio policijos skyriaus viršininkas pranešinėja apie tarybinio artilerijos dalinio judėjimą, smulkiai aprašydamas kareivių apsiginklavimą, nurodydamas patrankų ir arklių skaičių ir t. t." [Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą, už tarybų valdžią Lietuvoje. - Vilnius, 1958, p. 258] (p. 147 - 148). Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojas Valentinas Falinas rašo, kad po slaptų susitarimų, kuriuos Lietuva, Latvija ir Estija sudarė su reichu 1940 m. pirmoje pusėje, kaip ir nacių aktyvumas visame tame regione plius Rumunijoje, Bulgarijoje ir Jugoslavijoje liudija, kad "interesų pasidalijimo" linija nustojo sulaikyti Berlyną. Pabaltijo valstybės įsipareigojo konkrečiai nukreipti į Vokietiją ¾ savo eksporto. Kruopščiai užkonspiruoti kontaktai buvo palaikomi tarp reicho bei pabaltijiečių karinių ir slaptųjų tarnybų. Būta Lietuvos vadovybės planų į atvirą karinį ir politinį suokalbį su Berlynu [Фалин Валентин. Второй фронт..., с. 221]. Pulk. K. Grinius liudija, kad anomis tragiškomis savaitės paskutinėmis dienomis Smetona buvo pavedęs gen. Musteikiui iškviesti pas save Vokietijos karinį atstovą pulk. Justą ir išsiaiškinti Vokietijos nusistatymą Lietuvos atžvilgiu. V. Falino nuomone, Hitlerio padidintas interesas Pabaltijyje vertė Staliną suabejoti, ar 1939 m. rudenį priimtos gynybinės priemonės esą pakankamos [Фалин Валентин. Второй фронт..., с. 221] (p. 148). Tarybinė žvalgyba turėjo patikimą informaciją, kad baigus Vakarų kampaniją, Vokietija savo žvilgsnius nukreips į Rytus, ir pirmoji agresijos akcija bus įvykdyta prieš Lietuvą. Abvero centras Lietuvoje tarybinio žvalgybai nebuvo paslaptis, kai ir tai, kad Lietuvos vadovybėj yra įtakingos jėgos, kurios nenori suartėjimo su Tarybų Sąjunga ir pirma proga nukreips savo žvilgsnius į Vokietiją. Todėl TSRS nelaikė Lietuvos patikima sąjungininke [Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais..., p. 49] (p. 150). 2001 m. išėjusi P. Sudoplatovo knyga "1941 metų slaptojo karo ir diplomatijos įvairios dienos". 1939 - 1940 m. jis buvo Vidaus reikalų liaudies komisariato užsienio žvalgybos viršininko pavaduotojas. 1940 m. jam ne kartą teko lankytis Baltijos šalyse, vesti derybas su Lietuvos ir Latvijos vadovais. Jis teigia, kad vargu ar jiems būtų pavykę taip greitai pasiekti tarpusavio supratimą, jei visi Pabaltijo vadovai - Ulmanis, Smetonas, Urbšys ir Pjatsas, ypač Balodis, Muntersas, Ulmanis - "nebūtų buvę su mumis patikimuose slaptuose santykiuose" (p. 153). Sudoplatovas: "Mes galėjome susitarti su jais dėl mūsų kariuomenės dislokacijos, naujosios vyriausybės, dėl eilinių kompromisų, nes jie nė kiek nesibodėjo priimti iš mūsų rezidentūros ir patikėtinių pinigų" [Судоплатов Павел. Разные дни тайной войны и дипломатии. 1941 год. Москва, 2001, с. 112] (p. 154). 1939 - 1940 m. Lietuvą buvo apėmusi gili politinė, ekonominė bei socialinė krizė. Visuomenė buvo suskaldyta ir supriešinta. Stiprėjo darbo žmonių kova dėl savo socialinių ir ekonominių interesų, vyko inteligentijos kairėjimo procesas. Visoje šalyje kūrėsi patriotinis, liaudies frontas kovai prieš Smetonos diktatūrą. 1939 m. balandžio 3 d. A. Povilaitis vyriausybei siūlė sustabdyti patriotinio fronto kūrimąsi. Jis nurodė, kad antivyriausybinės nuotaikos būdingos net kai kurioms šaulių organizacijoms. Povilaitis rašė: "[...] jei nebus laiku imtasi kitokių priemonių ir nebus sustabdytas patriotinio fronto kūrimas tokia tvarka ir tokiais principais, kaip iki šiol kad daroma, tai galima tikėtis, kad esame liaudies fronto išvakarėse" [Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje. 1940 metai. Dokumentų rink. - Vilnius, 1986, dok. 36, p 58]. Po 2 mėnesių VSD turėjo konstatuoti, kad komunistų partija darbininkijos tarpe pasidarė labai populiari [Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje..., dok. 41, p. 61] (p. 166). 1939 10 16 A. Povilaitis konstatavo, kad komunistai "gali sukurstyti visuotinį darbininkų streiką". O iš ekonominių reikalavimų gali išaugti ir politiniai reikalavimai [Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje..., dok. 49, p. 66-67]. 1939 m. rudenį grupė pažangių inteligentų įkūrė "Liaudies teisių gynimo komitetą", kuris veikė kaip Lietuvos antifašistinio liaudies fronto organizacija su centru Kaune. Komitete veikė Pijus Glovackas, Vincas Krėvė, Justas Paleckis, A. Guzevičius, M. Meškauskienė, Vladas Taurinskas, Juozas Vaišnoras ir kt. (p. 167). Jų laikraštis 1939 m. lapkričio mėn. rašė apie du frontus. Reakcija į frontą, kuriame telkiasi visi, kuriuos galima įbauginti komunizmu ir liaudies teisių atkūrimo frontas, į kurį įeina darbininkai, valstiečiai, amatininkai, inteligentai, kurie nebijos TSRS draugystės ir kaimynystės ir kurie nori išsivaduoti iš smetonininkų priespaudos ir kurie sieks demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos (p. 167 - 168). Nors Smetonos režimas buvo supuvęs, jo vidaus ir užsienio politika bankrutavo, tačiau jis turėjo slopinimo aparatą - kariuomenę, reakcingą karininkiją, saugumo organus, pusiau fašistines organizacijas (p. 168). 1940 m. vasario mėn. per šalį nusirito streikų banga (p. 168). Vasario 8 d. sustreikavo 1500 viešųjų darbų darbininkų, kurie dirbo Lampėdžiuose. Buvo suimti 43 darbininkai [Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje..., dok. 54, 55, p. 70]. A. Povilaitis 1940 03 11 rašė, kad darbininkijos ekonominė būklė labai pasunkėjusi. Labai pabrango maisto produktų ir kuro kainos. Sumažėjo uždarbiai. Didėja dėl to darbininkijos nepasitenkinimas esama socialine santvarka. Komunistų propaganda darbininkijoje randa nemažą pritarimą [Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje..., dok. 56, p. 71-72]. Ir Raštikis pažymėjo, kad "Didelė tautos dauguma nesutiko su Smetonos politine linija, ypač su jo vidaus reikalų politika [...]" (p. 169). Latvijos pasiuntinys Lietuvoje konstatavo sunkią prezidento padėtį ir faktišką jos autoriteto smukimą jie ne žlugimą. Jo pranešime toliau rašoma: "tenka skaitytis su tuo, kad Smetona būdamas visiškoje neviltyje, gali ryžtis tokiam žingsniui, kaip pilnam Lietuvos prijungimui Vokietijai. "Kiek aš žinau prezidentą, - tęsia savo pranešimą pasiuntinys, - jam savo valdžios išsaugojimas kur kas svarbiau nei Lietuvos likimas" [Сиполис В. Тайная дипломатия. Буржуазная Латия в антисоветских планах империалистических держав 1919-1940 г. Рига, 1968, с. 332-333]. 1940 m. vasarą visi buvę idėjiniai ir politiniai nesutarimai susifokusavo į vieną pagrindinį klausimą - su kuo eiti, su kuo susieti savo likimą: su nacionalsocializmu ir hitlerine Vokietija ar su antihitlerine koalicija, antifašistiniu judėjimu, su Tarybų Sąjunga. Taip visuomenė skilo į dvi stovyklas: antifašistinę, demokratinę stovyklą ir antikomunistinę, provokišką, profašistinę stovyklą. Pirmoji orientavosi į TSRS. Antroji - į hitlerinę Vokietiją (p. 170). Elito dalis, tradiciškai orientavusis į Angliją ir Prancūziją, ėmė persiorientuoti į hitlerinę Vokietiją. Tačiau ne meilė nacizmui, stūmė į Vokietijos glėbį, o mistinė komunizmo baimė. Voldemarininkai atvirai siekė Lietuvos įjungimo į didįjį reichą. Jie dar 1939 m. vasarą kreipėsi į Vokietiją, reikalaudami "Reicho pagalbos" [Dokuments on German Foreign Policy. 1918 - 1945. Series D, vol. 6, p. 812 - 813]. Likiminiais keturiasdešimtaisiais nebuvo klausimo ar rusai, ar nepriklausomybė, o buvo klausimas - ar rusai, ar vokiečiai. K. Griniaus kaip ir viso tautinio sąjūdžio norai suprantami: jei negalima išlaikyti nepriklausomybės, o tai visi gerai suprato, tai Lietuva turi įsijungti į hitlerinės Vokietijos kuriamą "Naująją Europą" (p. 171). Daugelis Lietuvoje simpatizavo socializmo idėjoms, imponavo jiems ir socialiniai pasiekimai Tarybų Sąjungoje. Su ja siejo savo viltis į struktūrinius socialinius ekonominius pertvarkymus, į Smetonos diktatūros nuvertimą ir socialiai teisingesnės santvarkos sukūrimą. Kiti kaip įsitikinę antifašistai tarybiniame karyje matė užtvarą jų nekenčiamiems naciams (p. 172). Tarp tų, kurie orientavosi į Tarybų Sąjungą, buvo gyva viltis, kad naujomis sąlygomis Lietuvai pavyks išsaugoti nepriklausomybę. Daugelis komunistų, su kuriais Freidheimui teko tada bendrauti, manė, kad būtų netikslinga Lietuvą įjungti į Tarybų Sąjungą, nes Lietuva turi specifinius bruožus, kurių nevertėtų ignoruoti. Antifašistinės stovyklos veikėjų galvose jau tada kristalizavosi tas valdymo modelis, kuris po karo žinomas kaip liaudies demokratija, modelis, kuris numatė bendrą karinę gynybą, integruotą ekonomiką, bet nepriklausomą politinį valdymą. O tiems, kurie orientavosi į Vokietiją, patikėję jos pergale kare, buvo prie širdies Hitlerio kuriama "Naujoji Europa". Tai buvo skaitlinga ir politiškai aktyvi antikomunistinės visuomenės dalis. Daugiausia tai ekonominis elitas ir jėgos struktūros atstovai. Šie žmonės naiviai tikėjosi, kad "kultūringa" ir "civilizuota" Vokietija išsaugos jų valdžią, turtus ir titulus. Antikomunizmas tapo viso jų gyvenimo prasme. Buvo ir tylinti dauguma. Bet tai buvo pasyvi, inertinė masė, lengvai pasiduodanti ideologinei įtakai (p. 173). Tai, kas atsitiko 1940 m. buvo žlugimas tik tiems, kurie orientavosi į hitlerinę Vokietiją, tiems, kuriems socializmas buvo absoliučiai nepriimtinas (p. 174). Dabar, praėjus po tų įvykių 60 metų pasaulyje įvyko didelės permainos. Pasaulyje vyksta objektyvūs ekonomikos ir kultūros integravimosi procesai, kurie keičia mūsų vaizdinius apie nacionalumo ir internacionalumo santykį. Vargu ar Lietuvos savarankiškumo laipsnis ES didesnis, greičiausia net mažesnis, nei buvo esant Tarybų Sąjungos sudėtyje. Ir pačioje ES stiprėja centralizmo tendencijos (p. 175). Taigi nepriklausomybė ne fetišas. Kai žmonėms tai naudinga, tautos jungiasi, o kai darosi nenaudinga - skiriasi. Svarbiausia, kad būtų išreikštas daugumos tautos noras (p. 175).

Konstantinas Navickas "TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 - 1940 metais" (Vilnius: Mintis, 1966): 1939 m. rugpjūčio 27 d. iš Prancūzijos per Vokietiją į Lietuvą sugrįžo senas Hitlerio agentas A. Voldemaras, kuris dabar tikėjosi patekti į Lietuvos vyriausybę. Tačiau Hitleriui Voldemaras nebebuvo reikalingas. Voldemaro įsileidimas į vyriausybę galėjo sukelti visuotinį lietuvių tautos protestą (p. 268) Lietuvos jis buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasuose (p. 269). Vokietijos spaudimas įsitraukti į karą Vokietijos pusėje. LKP, Anglijos su Prancūzija ir TSRS pozicija (p. 270 - 271). O iš kitos pusės spaudė E, Justas, o taip pat K. Škirpa, voldemarininkai. Mobilizacija Lietuvoje dėl TSRS įsitraukimo į karą (p. 271). VSD biuletenyje (1939 09 19) sakoma, kad "Komunistams palankūs darbininkai žinią apie rusų kariuomenės įžygiavimą į Lenkiją sutinka su džiaugsmu" (p. 272). VSD 1939 m. rugsėjo mėn. apžvalgoje sakoma, kad padidėjo nepartinių masių "aktingumas, kuris ėmė reikštis... drąsesniais ir atviresniais pasisakymais už komunistinės santvarkos įvedimą". Škirpos derybų su Vokietijos vyriausybe rezultatas buvo rugsėjo 20 d. parengti "Vokietijos ir Lietuvos apsigynimo sutarties nuostatai", numatę sudaryti karinį susitarimą, o taip pat Lietuvos pasidavimą Vokietijos Reicho globai" (p. 273). J, Urbšys jau ruošėsi skristi į Sopotą, kur buvo persikėlęs Hitleris su savo štabu, bet netrukus Maskvoje turėjo prasidėti naujos TSRS ir Vokietijos derybos ryšium su Lenkijos karo pabaiga. Todėl Urbšio kelionė buvo atidėta. Tose derybose Vokietija tereikalavo turėti laisvas rankas bent į trečdalį Lietuvos teritorijos: nuo Baltijos jūros iki maždaug Kuršėnų bei Raseinių ir srities su Vilkaviškiu, Liudvinavu ir Kapčiamiesčiu iki Marijampolės, Simno, Seirijų, Leipalingio (p. 274). Tačiau susidūrusi su tvirtu TSRS pasipriešinimu Vokietija turėjo atsisakyti Žemaitijos, o po to pareiškė, kad jai tuo tarpu neaktuali ir Lietuvos PV sritis [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2146, l. 70, 73-74] (p. 275). Hitleris, kalbėdamas Reicho kariuomenės vadų pasitarime 1939 m. lapkričio 23 d. pareiškė, jog Vokietija puls Tarybų Rusiją po to, kai "mes tapsime laisvi Vakaruose" (p. 275). Spali 2 d. J. Urbšys informavo Cechliną, kad vyksta į Maskvą. Tas pasakė tik tiek, jam asmeniškai būtų daug maloniau, jei Urbšys skirstų į kitą pusę [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2146]. Tomis dienomis kai prasidėjo derybos su Maskva, Kauno darbininkų delegacijos kreipėsi į Lietuvos vyriausybės narius, reikalaudamos atsisakyti nuo pardavikiškos orientacijos į Vokietiją ir susitarti su TSRS dėl bendros gynybos. Pav. pas teisingumo ministrą A. Tamošaitį buvo atvykusi darbininkų stalių delegacija [LCVA, F. 378, ap. 10, b. 187, l. 832] (p. 277). Urbšiui grįžus iš Maskvos padarytas pranešimas prezidentui, vyriausybei tačiau galutinai nuspręsti dėl Maskvos siūlomos sutarties nutarta po Urbšio pasikalbėjimo su Cechlinu. Tas atsakę, kad Lietuvos vyriausybei teks spirtis pačiai. Vokietijos atsisakymas ateiti Lietuvos vyriausybei į pagalbą ir liaudies masių spaudimas vertė ją savo nusistatymą keisti (p. 278). Tačiau vis tiek spirtasi Maskvai dėl tarybinių įgulų. 1939 m. spalio 8 d Jonavoje įvyko masinė demonstracija su šūkiu - laisvė politiniams kaliniams (p. 279). Liaudininkų pasitarime konstatuota, kad ūkininkai kaip skurdo taip ir tebeskursta. "Masės nusisukusios nuo vyriausybės ir nukrypusios į kairę". Spalio 9 d. Lietuvos vyriausybė nutarė pri9imti TSRS pasiūlymus. Pasak Raštikio galutinai dėl to apsispręsta po pakartotinių pasikalbėjimų su Vokietijos atstovu Cechlinu ir Lietuvos atstovu Berlyne Škirpa. Įsisąmoninta, kad iš Vokietijos jokios paramos negalima laukti, todėl reikia sutikti (p. 280). Po pasirašymo, spalio 11 d. krašte prasidėjo masinės manifestacijos. Pasak TASS'o prie SSRS pasiuntinybės iki vėlyvo nakties praeina būriai kauniečių, net iki 500-700 žmonių, šaukdami - tegyvuoja Sovietų Sąjunga (p. 281). Kaune skambėjo ir šūkiai "Tegyvuoja Tarybų Lietuva". Sudarius sutartį Lietuva galėjo išplėsti prekių mainus su TSRS (p. 282). 1939 m. spalio 15 d. buvo pasirašyta su TSRS prekybos sutartos, padidinusi prekių kainas 50 procentų (p. 283). Tomis dienomis policija Kaune sulaikė 163 asmenis. Panašiai su demonstrantais susidorota ir kitose Lietuvos vietose. Tarybinės armijos daliniai į bazes Lietuvoje pradėti įvedinėti lapkričio 13 d. Patį įvedimą norta visiškai nuslėpti nuo gyventojų - net drausta per langus žiūrėti (p. 285). Anglijos, Prancūzijos ir JAV vyriausybės kaip ir anksčiau Vilnių pripažino Lenkijai. Tokia šių šalių pozicija buvo svarbiausia kliūtis perkelti sostinei į vilnių (p. 286). Dėl to Lietuvos valdžia labai atlaidžia žiūrėj į ozonistų (Pilsudskio-Rydz-Smigly partijos) veiklą. Perkelti į sostinę į Vilnių trukdė ir Kauno namų savininkų savanaudiški išskaičiavimai (p. 287). Nutarta nesipriešinti Vatikano pretenzijoms ir pasirašyti konkordatą tokį, kokį pateikė Vatikanas, nors Vatikanas atsisakė pripažinti Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai (o pagal Lietuvos ir Vatikano konkordatą Vilniaus kraštas automatiškai turėjo tapti Lietuvos bažnytinės provincijos dalimi). Nunciatūros darbuotojai kunigai specialiai vyko į Vilnių ir kurstė lenkų tikinčiuosius prieš lietuvius [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2248] (p. 289). Taip pat Vatikanas įteikė Lietuvai nitą dėl rengiamo civilinės metrikacijos įstatymo projekto. Tai šis įstatymas pakibo ore. 1939 m. lapkričio 21 d. patvirtinta A. Merkio vyriausybė (p. 290). Komunistinės pakraipos rašytojų bei žurnalistų pastangomis lapkričio 23 d. buvo surengtas literatūros vakaras, kuriame dalyvavo apie 600 žmonių. 1939 m. gruodžio 1 d. Kauno universitete įvyko studentų susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 500 žmonių. Reikalauta pravesti žemės reformą, bei uždaryti tautininkių sąjungą (p. 291). 1940 m. birželio 6 - 11 d. streikavo apie 500 Gaižiūnų kareivinių statybos darbininkų. Jie reikalavo nuversti fašistinį režimą ir įkurti Tarybų valdžią Lietuvoje (p. 293). 1940 m. pavasarį prasidėjo Kauno, Raseinių, Ariogalos ir kitose apskrityse valstiečių streikai, vyko pasitarimai, buvo keliami ekonominiai ir politiniai reikalavimai. Mokyklose, kariuomenėje, savųjų tarpe buvo skleidžiami šlykščiausi gandai apie tarybines įgulas bei antitarybiniai šmeižtai. Buvo sabotuojami įsipareigojimai, atsiakyta susitarti dėl įgulų aprūpinimo maisto produktais iš vietos rezervų ir panašiai (p. 294). Tuo metu Miuncheno politikos elementai Anglijoje, Prancūzijoje bei JAV vylėsi pasukti karo frontą prieš TSR ir įtraukti į "kryžiaus žygį" susisiekiančias su ja valstybes. Dar 1939 10 12 konfidencialiame pokalbyje su Latvijos pasiuntiniu Paryžiuje Prancūzijos karo ministerijos pareigūnas aiškino, kad vienu metu prieš TSRS turi eiti Pabaltijo valstybės, Suomija ir Skandinavijos šalys. Kare su Suomija, visos Lietuvos valdančiųjų simpatijos buvo Suomijos pusėje (p. 295). Ir su Lietuvos pagalba Tautų Sąjungoje buvo priimta antitarybinė rezoliucija, melagingai apkaltinu Tarybų valstybę užpuolus Suomiją (p. 297). Užsienio reikalų ministrų X konferencija Taline 1939 12 07-08 d. vyko už uždarų durų. Dalyviai sutiko su Munterio pasiūlymu, kad reikia laikytis "savitarpio paslapčių"; nebuvo rašomi net protokolai [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2259, l. 59]. Iš Latvijos URM Pabaltijo valstybių skyrius vedėjo Maseno 1939 12 19 laiško Latvijos diplomatiniams atstovams ir Munterio 1940 01 05 rašto karo ministrui Baluodžiui paaiškėjo, kad Talino konferencijoje susitarta dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos antitarybinės karo sąjungos Latvijos ir Estijos 1923 m, sąjunginės karo sutarties pagrindu, formaliai nesudarant kokio nors raštiško susitarimo (p. 297 - 298). Netrukus po to įvyko visų Pabaltijo šalių kariuomenės štabų viršininkų pasitarimas, kuriame dalyvavo Vokietijos karo atstovas Estijoje. Suderintos nuomonės įgulų klausimu, o Lietuva ir Estija apsikeitė karo atstovais. Visi šie pasitarimai buvo slapti, nors anksčiau apie panašius pasitarimus Lietuvos URM informuodavo TSRS pasiuntinį, o dabar to nebuvo daroma [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 22598]. Pasak K. Navicko Pabaltijo šalių karinį bendradarbiavimą buvus antitarybinį rodo Raštikio įsakymas kariuomenės štabui paruoši naują ginkluotų pajėgų išdėstymo planą, kad jos būtų nukreiptos prieš tarybines įgulas (p. 298). Po Suomijos pralaimėjimo Lietuvos valdantieji, nusivylę anglų ir prancūzų nesugebėjimu garantuoti Suomijai pergalės, vėl sutelkė savo orientaciją į Vokietiją, ieškodami joje atramos. Latvijos pasiuntinys Kaune L. Sėja rašė, kad A. Smetona "laikosi tik su policijos ir armijos pagalba... Turint tai galvoje [...] tenka prisibijoti, kad, smarkiai susikrimtęs, jis gali žengti tokį žingsnį, kuris Lietuvą visai pajungs Vokietijai. Kiek aš prezidentą pažįstu, jam savo valdžios išsaugojimas yra kur kas svarbiau, negu Lietuvos likimas" (p. 299). Navickas pateikia Povilaičio parodymus, apie jo susitarimus su 1939 m. pabaigoje į Kauną atvykusiu Tilžės gestapo komisaru Grefe informacijos apsikeitimo tikslais. Po šio vizito vyriausybė įsteigė specialius policijos skyrius centre ir apskričių policijos valdybose tarybinėms įguloms stebėti (p. 299). Suaktyvėjo Kulturferbandas. Berlyno agentai į šnipinėjimo darbą įtraukė ypač voldemarininkus (p. 299). Vieną iš tokių, Igną Slabšį 1939 m. gruodžio mėn., užverbavo Fogelis, atstovavęs eilei vokiečių firmų [Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje . - Vilnius, 1961, p. 25-27] (p. 300). 1940 m. pradžioje buvo visiškai legalizuota voldemarininkų veikla Lietuvoje. Voldemaras ėmė dirbti universitete klasikinės filologijos profesoriumi. 1940 m. vasario mėn. Smetona pasiuntė VSD direktorių Povilaitį į Berlyną, siekdamas išsiaiškinti Vokietijos požiūrį į Lietuvą, pranešdamas apie savo politikos perorientavimą į Vokietiją ir prašydamas jis protektorato (p. 300 - 301). Po to sekė visapusiškas bendradarbiavimas su Vokietijos žvalgybos institucijomis (p. 301). 1940 m. balandžio 17 d. sudaryta Lietuvos ir Vokietijos prekybinė sutartis 1940 m., pagal kurią visa ekonomika buvo pajungta kariaujančios Vokietijos interesams, įpareigojant Lietuvos eksportą į Vokietiją padidinti iki 200 milijonų litų per metus, t. y. daugiau, negu jų iš viso buvo išvežama iš Lietuvos. Užsiutęs ant Raštikio už jo straipsnį "Karde", kur jis pareikalavo socialinių reformų, Smetona jį išsiuntė atostogų, o paskui ir atleido, o jo žmonai pasakė, kad jos vyras bolševikas (p. 302). 1940 m. kovo 9 d. URM Politikos departamento direktorius E. Turauskas išsiuntinėjo raštą, kuriame pageidaujama įsakyti geležinkelio pareigūnams, nors ir mokantiems rusų kalbą, ja nekalbėti su sovietų pareigūnais, o turėti stotyse vertėjus. Tas pats taikytina ir kitų žinybų pareigūnams. Buvo siūloma stebėti stotis, kur galima sutikti tarybinius pareigūnus ir įspėti Lietuvos piliečius, kad jie nepalaikytų jokių kontaktų su tarybiniais kariais; įpareigota sustiprinti atitinkamą propagandą tose krašto vietose, kur gyventojai susiduria su SSRS kariuomene [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2251], o vietos gyventojams apskritai sekti viską, kas vyksta su įgulomis (p. 303). Taip buvo siekiama inscenizuoti tariamą šalies gyventojų priešiškumą tarybinėms įgulomis. Režimas ėmėsi planuoti tiesiogines provokacijas prieš įgulas. Pasak Vitkausko, jų siūlai vedė į II generalinio štabo skyrių. Lietuvos žvalgyba suviliojo Butajevą. Kad jis kontaktavo su agentu Petrusevičiumi, pripažino pats Merkys [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2259] (p. 304). Panašu, kad Smetonos klika, bijodama, kad nepaaiškėtų jos žvalgybos nusikalstami veiksmai, šnipinėjant tarybines įgulas Lietuvoje, nenorėjo perduoti Butajevo gyvo. To nepaneigė ir Povilaitis savo parodymuose, pasakydamas, kad manė, jog Butajevo nužudymą organizavo štabo 2-asis skyrius kartu su Vilniaus apygardos policijos viršininku Čenkumi (p. 305). Tarybinės vyriausybės gegužės 25 d. nota išgąsdino Smetonos valdžią ir "dingę" kariai netrukus sugrįžo į dalinius. Jie papasakojo, kad buvo pagroti Lietuvos žvalgybos ir kvočiami (p. 305). Nuogąstaudama dėl revoliucinės kovos stiprėjimo, Lietuvos valdžia nutarė visiškai izoliuoti šalies gyventojus nuo tarybinių įgulų: nuarta nuo birželio 1 d. steigti SSRS kariuomenės stovyklavimo vietose atskiras pirmos eilės policijos nuovadas. Numatyta stebėti gyventojų santykius su raudonarmiečiais, veikti konspiratyviai [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2251] (p. 306). Norėta įbauginti darbo žmones, kad jie nedirbtų tarybinėse bazėse ir jų neaptarnautų. O tuo tarpu jau 1940 m. gegužės 8 d. Hitleris tarėsi su sausumo karo pajėgų vyriausiuoju vadu Brauchiču dėl armijos aprūpinimo pagerinimo, nes netrukus teksią okupuoti naujas žemes Rytuose. Tuo metu Hitleris rengėsi užpulti Tarybų Sąjungą 1940 m. pabaigoje (p. 307). Smetonos valdžia vedė derybas su Berlynu dėl hitlerinės kariuomenės įvedimo į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. Bet būdamas užimtas Vakaruose, Reichas vis dar negalėjo patenkinti Smetonos klikos pageidavimų - jis tebevengė konflikto su Tarybų Sąjunga. Berlynas tik ragino smetonininkus rimtesnio konflikto atveju tvirtai laikytis, duodamas suprasti, kad Vokietija suteiks kiek reikiant prancūziškos artilerijos, atimtos iš lenkų bei tankų su reikiamu tankistų skaičiumi, kurie turėtų būti aprengti lietuviška uniforma (p. 308). Nuo birželio 7-os dienos Smetona atšaukė iš atsargos ir gen. Raštikį (p. 309). Birželio 12 d. po Ministrų tarybos posėdžio prezidentas išsikvietė kariuomenės vadą gen. Vitkauską ir išsakę jam savo nuomonę, jog ginkluotas susirėmimas ir kraujo praliejimas būtinai reikalingi tam, kad "būtų stipresni mūsų motyvai, sėdant už žaliojo stalo", kai pasibaigs karas (p. 311). Išėjęs iš prezidentūros Vitkauskas, norėdamas už kirsti kelią provokacijoms, įsakė kariuomenės štabui pasiųsti į įvairius poligonus daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius (p. 311). Vitkauskas prisimena, kad paskutinio posėdžio pertraukos metu per savo štabo viršininką ir sustiprintą budėjimo aparatą darė žygių, kad visuose kariuomenės įgulose būti užtikrinta absoliutinė rimtis ir nenutraukiami ryšiai su kariuomenės vadovybe (p. 312). Taip Lietuva nebuvo paverta fašistinės Vokietijos placdarmu rengiamam karui prieš TSRS. Lietuvių tauta tuo tarpu išvengė hitlerinės okupacijos ir pražūtingo likimo, kurį jai rengė antiliaudinė Smetonos klika (p. 315). 1940 m. vasarą Lietuvoje buvo susidariusi tiesioginė revoliucinė situacija. Fašistinis režimas ir kapitalistinė santvarka pergyveno didžiausią krizę. Darbo žmonės bruzdėjo ir neapkentė fašistų valdžios bei visos išnaudotojiškos santvarkos. Įvedus papildomus RA dalinius hitlerinės Vokietijos agresija ir kontrrevolicinė intervencija prieš Lietuvą tapo neįmanoma. RA įvedimas izoliavo Lietuvos buržuaziją nu jos Vakarų globėjų, paliko ją vieną ir silpną. Valdančioji viršūnė buvo suparalyžuota (p. 316). Buvęs Merkio vyriausybės narys E. Galvanauskas birželio 17 d. kalbėdamasis su Krėve, pažymėjo, kad Smetona "pabėgo staiga, ne tiek bolševikų bijodamas, kiek savųjų". Musteikis ir dar kai kurie tautos priešai pabėgo. Iš čia pakrikimas ir panika buržuazijos gretose. Ivinskis birželio 18 d. rašė, kad Smetoną visi smerkia. Urbšienė taip išsireiškė: "Lietuva tikrai didvyrių žemė, jei ji tiek ilgai galėjo pakęsti Smetoną" (p. 317). A. Merkys birželio 126 d. kalbėdamasis su Krėve niršo: "Jau išdūmė, kuris kaltas... Tautos vadas... Antrasis Vytautas... Lietuvos ginkluotųjų pajėgų viršininkas... Sušaudyti tokį vadą!". Kas valgė, gėrė, o man dabar tenka sausai pagiriotis" (p. 317). Jau birželio 15 d. Lietuvoje prasidėjo socialistinė revoliucija. Į liaudies pusę perėjo kariuomenė. Komunistų partijos vadovaujamos darbo žmonių masės išėjo į gatves ir aikštes. Masiniai darbininkų, darbo valstiečių, pažangiosios inteligentijos ir moksleivijos revoliuciniai pasisakymai su dar didesniu užmoju pasireiškė birželio 16, 17 ir kitomis dienomis (p. 318). Yra žinoma, kad 1940 m. birželio antroje pusėje vokiečių sausumos karo pajėgų vyriausiais vadas Brauchičas kartu su savo generalinio štabo viršininku Halderiu parengė planą ginkluotosioms pajėgoms prieš Tarybų Sąjungą sutelkti ir, vykdant šį planą, jau iki tų pat metų liepos 20 d. į Rytus buvo permesta 18-os armijos štabas, šeši korpusų štabai ir 15 divizijų (p. 323).

Vytautas Kancevičius "Žlugimo išvakarėse: įvykiai Lietuvoje artėjant istoriniam 1940 metų birželiui" (Švyturys, 1979, Nr. 12 - 18): Hitleris 1941 06 22 padarė pareiškimą, kuriame paminėjo ir Lietuvą, pažymėdamas, kad kitados jam yra tekę atmesti jos vyriausybės prašymą pasiųsti į Lietuvą vokiečių kariuomenė. Grupė Lietuvos vyriausybinio elito žmonių, artimai susijusi su prezidentu A. Smetona, planavo vienaip ar kitaip susieti Lietuvą su nacistinę Vokietija. Dėl to jie 1939 - 1940 m. slaptai aiškinosi, ar sutiktų Vokietija paimti į savo globą protektorato ar kokia kitokia forma, ruošėsi antitarybinėms akcijoms. 1940 m. pradžioje į šį darbą buvo įtrauktos atskiros tarnybos iš krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministerijų, kariuomenės štabas, VSD. Buvo ruošiami Lietuvos kariuomenės mobilizacijos ir perdislokavimo planai, kad ji Vokietijos karo prieš TSRS atveju galėtų kuo operatyviau prieš TSRS. Iš esmės taip buvo siekiama prisišlieti prie hitlerinės Vokietijos protektorato ar kita kokia nors forma ir taip išvengti artėjančio socialinė santvarkos pasikeikto, buržuazinių klasinių pozicijų praradimo. Nenorėdamas perkrauti pasakojimo archyvų ir spaudos nuorodomis, šioje publikacijoje autorius tiesiog operuoja turima faktine dokumentine medžiaga. Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms 1938 m. kovo 18 d. buvo duota visiškai slapta direktyva Nr. 472/38 užgrobti Klaipėdą. Joje buvo pasakyta, kad jei Lenkija pradėtų prieš Lietuvą karinius veiksmus, tai reicho sausumos ginkluotosios pajėgos, remiamos aviacijos ir laivyno, be papildomos mobilizacijos žaibiškai turi užimti Klaipėdos kraštą ir kartu okupuoti kutas vakarų Lietuvos žemes - Užnemunę ir dalį Žemaitijos su Radviliškio ir Šiaulių geležinkelio mazgais. Gen. feldmaršalo V. Keitelio J. Ribentropui atsiųstoje informacijoje buvo ir žemėlapis su Lietuvos teritorijos dalimi, kuri turės atitekti Vokietijai. Šios direktyvos įgyvendinimui Rytprūsiuose dislokuotuose Vokietijos kariuomenės dalyse paskelbtas parengties stovis. Virš Klaipėdos krašto skraidė Vokietijos karo lėktuvai. Kartais jie pasiekdavo Šiaulius ir Mažeikius. Santykiams tarp Lietuvos ir Lenkijos pagerėjus šie agresijos planai buvo atidėti. Po Sudetų krašto užėmimo 1938 10 01 iš įvairių šaltinių pradėjo plaukti žinios apie ruošimąsi atplėšti Klaipėdos kraštą. Lietuvos pasiuntiniai ir karo atašė siuntė irgi tokią informaciją. 1938 m. gruodžio 13 d. Anglijos URM pareigūnas Koljeras nedviprasmiškai K. Balučiui pasakė, kad jei vokiečiai mėgins užimti Klaipėdos kraštą, Lietuvai geriau iš jo pasitraukti. Hitlerio ir Keitelio pasirašytoje 1938 m. spalio 21 d. direktyvoje Nr. 236/38 buvo nurodoma: Vokietijos ginkluotosios pajėgos turi būti pasiruošusios kiekvienu momentu užimti likusią Čekoslovakijos dalį ir Klaipėdos kraštą. 1939 m. kovo 16 d. Čekoslovakija buvo užimta. 1939 m. kovo 21 d. Lietuvos vyriausybė apsisprendė atiduoti Klaipėdos kraštą. 1938 m. balandžio 11 d. Hitleris davė direktyvą rengtis karui prieš Lenkiją (Nr. 12, p. 14). VSD direktoriaus A. Povilaičio pirmasis kontaktas su Rytprūsių gestapo valdininku H. Grefe įvyko 1939 m. vasaros pradžioje, kai Povilaitis buvo pakviestas aplankyti gražiąsias Rytprūsių vietas. Dalyvavo ir S. Čenkus bei P. Meškauskas. 1939 m. rugpjūčio 25 d. VSD gavo žinių: Klaipėdos krašte ir Lietuvoje vokiečiai skleidžia gandus, jog netrukus Lietuva turėsianti pasiduoti Vokietijos protektoratan. Prasidėjus karui nuolatinis Vokietijos pasiuntinio Cechlino ir karo atašė E. Justo vizitai pas Lietuvos valdžios vyrus, raginant stoti į karą su Lenkija ir atsiimti Vilnių. 1939 m. rugpjūčio 27 d. iš Vokietijos į Virbalį atvyko A. Voldemaras. Jo jau laukė voldemarininkai. Jo šalininkai ėmė skleisti informaciją, kad jis atvyk su vokiečių žinia, kad dėl jo sulaikymo Vokietija neliksianti abejinga. Berlynas iš dalies tokią informaciją patvirtino. Rugpjūčio 30 d. Karaliaučiaus radijas pranešė, kad Voldemaras į Lietuvą sugrįžo su vokiečių valdžios žinia ir leidimu. Iš paskos Voldemarui į Kauną atvyko gestapo pareigūnas H. Grefė. Jis pasistengė suaktyvinti voldemarininkų provokišką nusiteikimą. VSD gavo žinių apie dalies voldemarininkų ruošimąsi slapta išvykti į Vilniaus kraštą, o paskui voldemarininkai vyksią ten didelėmis grupėmis. Krašto apsaugos ministras K. Musteikis, Valstybės tarybos pirmininkas S. Šilingas ir tautininkių partijos vadovybė buvo pasiryžę priimti vokiečių siūlymus. Prieš buvo Turauskas ir Urbšys, kaip ir Bizauskas (Nr. 12, p. 15). Lietuvos vyriausybiniuose sluoksniuose buvo žinoma kad jei bus susidėta su vokiečiais, tai Anglija ir Prancūzija paskelbs Lietuvai karą Tai nulėmė Lietuvos poziciją laikytis neutralumo. O rugsėjo 19 - 31 d. Vokietija bandė primesti Lietuvai sutartį, kuria būtų įvestas protektoratas ir karinė konvencija (Nr. 12, p. 16). Turėdamas galvoje, kad Lietuva gali atsisakyti tokios globos ir karinės konvencijos, Hitleris buvo numatęs ją užgrobti jėga. 1939 m. rugsėjo 25 d Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 4 dėl tolesnių karo veiksmų. Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausioje vadovybėje ji pažymėta kaip Nr. 205/39. Pagal ją įsakyta Rytų Prūsijoje laikyti paruoštas karines jėgas, pakankamas skubiam Lietuvos užėmimui netgi ginkluoto jos pasipriešinimo atveju. 1909 m. kovo 27 d. "Lietuvos žiniose" buvo paskelbtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atsišaukimas į visuomenę, kuriame sakoma, kad Lietuvai ir toliau gresia hitlerinės okupacijos pavojus ir reikia organizuotis į patriotinį frontą (Nr. 13, p. 10). Savitarpio Pagalbos sutarties su TSRS pasirašymas ir situacija po to. Šarlis de Golis rašė, kad Anglijoje ir Prancūzijoje tuomet buvo labai įtakingų žmonių, kurie atvirai buvo už tai, kad karą prieš Vokietiją reikia baigti. Šie žmonės planuodami, kaip reikėtų kariauti prieš TSRS, o ne prieš Vokietiją, siūlė įsiveržti į TSR per Suomiją arba, išlaipinus desantą Turkijoje, bombarduoti Baku ir įsiveržti per Juodąją jūrą (Nr. 13, p. 11). Hitleris 1939 m. lapkričio 23 d. pasakė kalbą, pabrėždamas, kad ilgai galvojo ar nereiktų puolimą pradėti Rytuose ir tik po pulti Vakarus, kad jam buvo nemalonu atidėti puolimą į Rytus. Jis pareiškė esąs neigiamai nusistatęs susitarimų TSRS atžvilgiu ir manąs, kad susitarimų buvo laikomasi tol, kol jie bu naudingi Vokietijai. Tokie antitarybiniai planai, kuriami Anglijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje, buvo labai slapti, tačiau jų atgarsiai slaptais kanalais pasiekdavo Lietuvos prezidentą. 1939 m. spalio 5 d. Prancūzijos parlamento užsienio reikalų komisijos pirmininkas pasakė Latvijos pasiuntiniui Paryžiuje O. Grosvaldui, kad Pabaltijo valstybės privalo būti pasiruošusios bendriems veiksmams prieš TSRS. 1939 m. spalio 12 d. Prancūzijos karo ministerijos žvalgybos skyriaus vadovas O. Grosvaldui pasakė, kad Anglija ir Prancūzija yra numačiusios karines operacijas prieš TSRS ir norėtų, kad jose dalyvautų ir Pabaltijo valstybės. Iš Anglijos ir Prancūzijos pasiuntinių Kaune Smetonai taip pat paaiškėjo, kad kai kurie Anglijos ir Prancūzijos politiniai veikėjai norėtų Vokietijos karą prieš Vakarus pakeisti karu prieš TSRS. 2939 m. gruodį Lietuvos karo atstovas Vokietijoje pulk K. Grinius pradėjo siųsti pranešimus, kuriais teigė, kad laikas ruoštis būsima Vokietijos karui prieš TSRS. Aišku, kad jo pranešimi perdavė tam tikrų Vokietijos įstaigų iniciatyvą. Tokio pobūdžio intrigas iš Londono ir Paryžiaus Smetona sutiko palankiai (Nr. 13, p. 12). Išsiaiškinti Anglijos ir Prancūzijos tikrai laikysenai ir požiūriui buvo panaudoti A. Merkys ir pasiuntiniai Londone, Paryžiuje, Romoje ir Berlyne. Tam Paryžiuje buvo sušauktas pasiuntinių pasitarimas. Po pasitarimo Lozoraitis atvyko į Kauną ir išdėstė informaciją apie Anglijos ir Prancūzijos politikų samprotavimus dėl Vokietijos ir Tarybų Sąjungos santykių. Smetonai paaiškėjo, kad Anglija ir Prancūzija nepalankiai žiūri į Lietuvos susitarimus su SSRS. Pr9imant tokius patarimus Kaune, prezidentūroje buvo manoma, kad Lietuva po karo vėl būsianti Vakarų valstybių įtakoje, todėl būsianti labai reikalinga lietuvių tautinė veikla užsienyje. Todėl Smetona teigiamai sureagavo į pasiūlymus komandiruoti į užsienį autoritetingus asmenis "politinei veiklai" ir paskirti kiek galima daugiau lėšų tokios veiklos finansavimui. Žadeikiui pasiūlyta suorganizuoti JAV nacionalinį lietuvių komitetą. A. Merkiui ir J Urbšiui liepta paruošti lietuvių politinės veikslo centrą Šveicarijoje, kur dirba patyręs diplomatas J Šaulys Jam į pagalbą nutarta nusiųsti E. Turauską. Panašius politinės veikslo centrus numatyta sukurti Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje ir Anglijoje. Galvanausko prašyta parengti pasiūlymus dėl Lietuvos aukso fondo laikymo užsienyje. 1939 m. pabaigoje - 1940 m. pradžioje reakcingi buržuazijos sluoksniai pradėjo plačiai komentuoti vokiečių laimėjimus Vakarų fronte. Vėl pradėta pranašauti, kad Anglija ir Prancūzija, šį kartą verčiamos kritiškos padėties, susitars su fašistine Vokietija (Nr. 14, p. 12). Pradėtus įgyvendinti naujus gelbėjimosi ir suartėjimo su Vokietija planus Smetona taip argumentavo: Lietuva nedidelė valstybė, negalėsianti likti savarankiška ir išsaugoti savo skirtingą nuo kitų valstybių socialinę ekonominę struktūrą. Siekiant išvengti socialistinės santvarkos Lietuvai lieka vienintelė išeitis - orientuotis į hitlerinę Vokietiją, ieškoti būdų ir priemonių suartėti su ja. Tuo metu kai Lietuvos pasiuntiniai Londone, Romoje ir Paryžiuje tyrinėjo Lietuvos padėtį Europos kapitalistinių valstybių sistemoje, Smetonos ryšiai su Berlynu jau buvo toli pažengę. Visų pirma kontaktai per vokiečių gestapo pareigūną Grefę. Povilaitis informavo vidaus reikalų ministrą Skučą apie savo kontaktus su Grefe. Ministras palankiai atsiliepė ir patarė teigiamai Povilaičiui žiūrėti į Vokietijos domėjimąsi padėtimi Lietuvoje. Supažindino Černių su Povailaičio kontaktais. Černius pareiškė suprantąs Vokietijos norus gauti informaciją apie tarybines įgulas (Nr. 14, p. 12). 1939 m. gale į Kauną atvykom Lietuvos karo atašė Vokietijoje pulk. K. Grinius. Jis informavo krašto apsaugos ministrą K. Musteikį, S. Raštikį, kariuomenės štabo viršininką S. Pundzevičių, kontržvalgybos skyriaus viršininką K. Dulksnį apie Lietuvos tarptautinės padėties pakitimus, kurie gali atsirasti keičiantis Vokietijos politikai TSRS atžvilgiu. Urbšys suabejojo K. Grinius pasiūlymų priimtinumu - jo nuomone jie būtų sukėlę daug nesklandumų santykiuose su TSRS. Smetona siekė iki galo išsiaiškinti kokia esanti tolesnė Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykių perspektyva. Tai buvo pavesta padaryti pasiuntiniui Škirpai. URM Politikos departamento direktoriui E. Turauskui ir Musteikiui. Kiekvienas jų veikė savais kanalais, tačiau informacija iš E. Cechlino, pulk. E. Justo, Vokietijos URM Pabaltijo skyriaus reikalų vedėjo Voremano, kitų nacistinių pareigūnų suplaukdavo pas prezidentą. Ją apibendrinus padarytos tokios išvados: karas Vakaruose - tik tarpinis žingsnis. Svarbiausia Vokietijai - karas prieš TSRS. Dėl to Vokietijos Rytų politikos planams Lietuvos susitarimai su TSRS yra nepalankūs. Dėl to Smetona ėmė darytis vis didelius šios sutarties priešu. Pasikliaudamas Reicho viršūnių manymu, kad karas su Anglija bus nutrauktas ir bus susitarta dėl taikos, Smetona ryžosi keisti savo politikos gaires. Smetonos manymu, Vokietijai nutraukiant karą prieš Angliją, Lietuva būtinai turėjo nutraukti savitarpio pagalbos sutartį su TSRS. Tačiau pasitraukti nuo tų įsipareigojimų be Vokietijos paramos nerealu, todėl realiausia išeitis Lietuvai - tvarkytis Vokietijos interesus atitinkančia linkme. 1940 m. sausio mėn. apsilankęs Grefė pasakė, kad vasarą planuota Povilaičio kelionė į Berlyną galėtų būti suorganizuota dabar. Šita kelionė buvo aptarta su Skuču, Merkiu, Urbšiu (Nr. 14, p. 13). Taip buvo rengiama slapta Povilaičio misija. O Urbšys gal net nenujautė, kad planuojamas glaudus saugumo policijos ir gestapo bendradarbiavimas. O Smetona turėjo ir kitų sumanymų, kuriuos griežtai slėpė nuo kitų vyriausybės narių. Per savo adjutantą S. Žukaitį Smetona pakvietė Povilaitį į prezidentūrą. Taip buvo pradėta ruošti antroji dvilypės Povilaičio misijos į Berlyną dalis. Žukaitis išdėstė prezidento požiūrį į situaciją - apie vyriausybės narių nesutarimus dėl orientacijos. Žukaitis paprašė kelionės metu pateikti per gestapą Vokietijos vyriausybiniams sluoksniams prezidento Smetonos klausimą dėl Lietuvos paėmimo į globą protektorato ar kitokia forma ir informuoti, kad prezidentas apsisprendė kitaip tvarkyti Lietuvos ir Vokietijos santykius. Povilaitis buvo įspėtas, kad prezidentas tai daro be vyriausybės žinios ir tai yra visiška paslaptis. Paskutinę lankymosi Berlyne dieną Povilaitis ėmė vykdyti ir asmenišką Smetonos pavedimą. Povilaitis pasakė, kad norėtų pasikalbėti su Beste asmeniškai, dalyvaujant tik P. Germantui-Meškauskui. Jis išdėstė prezidento politikos Vokietijos atžvilgiu tezes ir pateikė prezidento parengtus klausimus. Ir pabrėžė, kad tai ne vyriausybės, bet prezidento asmeniškas prašymas. Bestė neatsakė tą pačią dieną, nes reikėjo suderinti su reicho vadovais (Nr. 14, p. 13). Povilaičiui buvo pasakyta, kad Vokietija galės paimti Lietuvą savo protektoratan tik apie 1940 m. rugsėjo mėn., ne anksčiau. Smetona atsakymu buvo patenkintas. Buvo pradėta ruoštis įvairioms politinėms ir karinėms akcijoms, kurios atitiktų naują Smetonos politikos linkmę. Netgi atviram kariniam išpuoliui prieš TSRS. Buvo kuriami tokio išpuolio planai. Jų žlugimo atveju buvo matomi ir su Vokietija derinami vyriausybinio aparato evakavimo iš Lietuvos planai, siekiama, kad Vokietija leistų savo teritorijoje internuotis Lietuvos kariuomenei. Krašto apsaugos ministras K., Musteikis 1940 m. vasario 20 d. paprašė ministrą pirmininką A. Merkį imtis priemonių priimti valstybei ginti įstatymą, kuris turėtų apimti mobilizacijos paruošimą ir vykdymą. Kol tokie teisiniai nuostatai buvo ruošiami, ministrų kabinetas priėmė visiškai slaptą nutarimą, kuriame numatyta, kad reikia ruoštis valstybinio aparato evakavimo užsienin (daugiausia į Vokietiją) planą. Pagal šį nutarimą per tris mėnesius turėjo būti pertvarkyta kariuomenės dalinių dislokacija. Kariuomenė turėjo būti paruošta veiksmams, reikalingiems valstybinio aparato evakuavimui pridengti. Tokio nutarimo egzistavimu neabejojo E. Galvanauskas, S. Raštikis. Vykdydami prezidento ir krašto apsaugos ministro nurodymus, susijusius su slaptuoju ministrų kabineto nutarimu, kariuomenės vadas, štabo viršininkas davė visiškai slaptą direktyvą Nr. 13610 kariuomenės mobilizacijai parengti. Direktyvoje buvo sakoma, kad kariuomenės mobilizacijos planai turėjo būti paruošti iki 1940 m. balandžio 15 d. Kartu ir nutarimai kaip šie planai turėjo būti vykdomi, turės būti parengti iki tos pačios datos. Atskiroje direktyvos dalyje buvo pabrėžiama, kad, rengiant tokius planus, reikės išlaikyti paslaptį. Todėl, duodant nurodymus atitinkamiems pareigūnams mobilizacijos rengimo reikalu, pateiktinos tik jiems reikalingos direktyvos ištraukos. Dar prieš šią direktyvą kariuomenės štabo viršininkas buvo nurodęs šio štabo III skyriui skubiai parengti ankstesnio kariuomenės mobilizacijos plano pakeitimus. 1940 m. gegužės 20 d. štabo viršininkas gen. S. Pundzevičius ir štabo III skyriaus viršininkas pulk. A. Šova nurodė papildyti mobilizacijos direktyvos Nr. 13610 95 straipsnį šiais žodžiais: "Naujo mobilizacijos planai iki 1940 m. birželio 1 d. turi būti sutvarkyti tokiu būdu, kad juos galima būtų vykdyti visoje Lietuvos teritorijoje". 1940 m. balandžio 27 d. buvo patvirtinti bendrosios mobilizacijos planai. Kartu buvo patvirtinti ir nurodymai, kaip organizuoti mobilizacijos priedangos dalių veiksmus (Nr. 14, p. 14). Po kariuomenės bendrosios mobilizacijos rengimo priedanga buvo paruošta ir "Direktyva R", kuri nurodė, kaip turėtų elgtis Lietuvos kariuomenė susidurdama su TSRS karinėmis įgulomis. Jos kopija nusiųsta į I divizijos štabą Vilniuje. "Naujienose" (1971 m.) paskelbta K. Griniaus "Pro memoria". Jis rašo, kad lankydamasis 1940 m. gegužės mėn. Kaune patyrė, kad kariuomenės štabe "pasiruošta keliems eventualumams, tame tarpe ir staigiam sovietų įgulų likvidavimui". Pasak K. Griniaus ta proga jis kalbėjęsis su S. Pundzevičiumi ir svarstęs kariuomenės paruošimą staigiam permetimui į Suvalkiją. Iš čia kariuomenei atsirėmus į Rytų Prūsiją, turint prieš akis Nemuno ribą, galima būtų pradėti karinę akciją prieš TSRS ir po to internuotis Vokietijoje. Vokietijos žvalgyba, ruošdama hitlerinės penktosios kolonos Lietuvoje planus ir imdamasi karinio konflikto tarp Lietuvos kariuomenės ir RA įgulų Lietuvoje inspiravimo, turėjo užtikrinti, kad šis konfliktas įvyktų Vokietijai patogiu metu, todėl ėmėsi priemonių jį pagreitinti arba sulėtinti. Tai turėjo derintis su Vokietijos pasirengimu įgyvendinti Rytų politikos planus. Niurnbergo proceso metu generolas Jodlis kalbėjo, kad Hitleris 1940 m. gegužės mėn. jam pasakę, nusprendęs imtis priemonių prieš TSRS ir tereikia laukti kada tai leis padaryti Vokietijos padėtis Vakaruose. Feldmaršalas Milchas rašė, kad 1940 m. gegužės mėn. Hitleris per žiūronus žiūrėjo į Anglijos pakrantę ir pasakė, kad anksčiau ar vėliau anglai įsitikins beprasmiškumu kariauti prieš vokiečius, kad ir vieniems, ir kitiems geriau susitarti dėl taikos, nes vienintelis tikras Europos priešas esąs Rytuose. Aptardamas savo pergales Europoje balandžio mėn. Hitleris dalyvaujant Geringui, Keiteliui, Rozenbergui ir Bormanui pareiškė: "Visi Pabaltijo kraštai privalo būti įjungti į reicho sudėtį". Tai buvo pasakyta 1940 m. gegužės mėn. Latvijos pasiuntinio laiškuose į Rygą 1940 m. gegužės 27 ir 29 dienomis pranešė, kad Vokietijoje platinami "naujosios Europos" žemėlapiai, kuriuose Pabaltijo valstybės įjungtos į Reicho teritoriją. Tokios Hitlerio užuominos buvo žinomos užsienio politikos tarnybai nacistų partijoje, reicho URM specialiai tarnybai, gestapo užsienio skyriui. Per šiuos kanalus atskiri tokių užuominų niuansai pasiekė Smetonos aplinkos žmones. Tai juos kurstė prieš TSRS (Nr. 15, p. 16). 1939 m. pabaigoje Pabaltijo antantės veikla buvo staigiai atnaujinta ir suaktyvinta. 1939 m. gruodžio 7 d. vyko užsienio reikalų ministrų konferencija Taline. Be diskusijų buvo patvirtinti susitarimai dėl karinių kontaktų (krašto apsaugos ministerijų ypatingųjų skyrių viršininkai, tvarkę ryšius su tarybinėmis įgulomis. Užsienio reikalų ministrų susitarimu dėl karinių kontaktų karinė sąjunga, egzistavusi tik tarp Estijos ir Latvijos, buvo paversta karine sąjunga tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos. 1939 m. gruodžio 29 d. Latvijos kariuomenės štabe įvyko informacinis pasikalbėjimas apie tarybinių įgulų karinį parengimą. Iš Lietuvos pusės dalyvavo pasitarimuose brigados generolas J. Barzda, dr. P. Mačiulis ir karo atstovas Latvijoje pulk. P. Meškauskas. Buvo patariamas karinio bendradarbiavimo stiprinimas. Musteikio ir Dulksnio kabinetuose neretai vyko pasitarimai kaip organizuoti RA dalinių sekimą. Šie klausimai buvo aptariami su pulk. E. Justu. VSD pareigūnų ir agentų įtraukimą į karinės žvalgybos darbą sankcionavo A. Merkys ir K. Skučas. Jis nurodė ir kriminalinės policijos departamentui padėti kariuomenės štabo karinės žvalgybos skyriui rinkti žinias apie įgulas. Šiuo reikalu vyko kriminalinės policijos departamento direktoriaus K. Svilo pasitarimas su K. Dulksniu ir J. Matusaičiu. Po pasitarimo Svilas įsakę apskričių policijos vadams pasiųsti atitinkamai parengtus policininkus į tas vietas, kur juda RA. Du kartus - 1940 m. vasario ir gegužės mėn. - A. Povilaitis, K. Dulksnys ir policijos departamento direktorius K. Svilas bendruose pasitarimuose aptarė kaip rinkti karinę informaciją ir kaip užtikrinti, kad į tarybinės vyriausybės rankas nepakliūtų informacija apie žvalgybinę veiklą prieš RA. 1940 m. kovo mėn. A. Povilaičio nurodymu Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininkas S. Čenkus perdavė gestapui 30 areštuotų žmonų, priklausiusių slaptoms lenkų organizacijoms. Iš savo agentų tai sužinojo Prancūzijos žvalgybos rezidentas Rygoje ir kovo 18 d. Prancūzijos gen. Štabo antrajam biurui pranešė, kad Lietuvos ir Vokietijos žvalgybos išsiplėtusios kontaktus. Iš Lietuvos per Vilniaus kraštą į SSRS buvo permetami vokiečių žvalgybos agentai (Nr. 15, p. 17). Neatsitiktinai Vilniaus apygardos viršininku buvo paskirtas senas gestapo agentas (iki tol Marijampolės apygardos viršininkas, palaikęs ryšius su vokiečių atitinkamais pareigūnais) S. Čenkus. A. Povilaitis leido S. Čenkui palaikyti neeilinius tarnybinius ryšius su generalinio štabo II skyriumi ir padėti rinkti žinias apie RA. Taip pat neatsitiktinai štabo II skyriaus Vilniaus punkto viršininku buvo paskirtas B. Aušrotas, taip pat neeilinis gestapo agentas Vilniuje. Karo metais S. Čenkus ir B. Aušrotas buvo aukšti gestapo pareigūnai Kaune. A. Povilaitis pateikė informaciją A. Merkiui apie Butajevo dingimą. Esą Naujosios Vilniaus saugumo policijos rajono viršininkas Petrusevičius savavališkai susiėjo su Butajevu ir informavo apie tai S. Čenkų. Šis už tai nebaręs. S. Čenkus paprašęs Petrusevičių supažindinti su Butajevu štabo žvalgybos skyriaus karininką B. Aušrotą. Tai buvo įvykdyta. Dar 1940 m. pradžioje aukštas II skyriaus pareigūnas pulk. J. Matusaitis VSD paprašė, kad šio departamento valdiniai ir agentai rinktų žinias apie RA įgulas ir teiktų jas štabui. Saugumo policijos viršininkas F. Bartkevičius apie pasitarimą VSD tuo klausimu informavo II skyriaus vadovybę (Nr. 15, p. 18). Čenkaus nurodymu Petrusevičius vienoje Naujosios Vilnios parduotuvių užkalbino raudonarmietį Butajevą. Prisistatė kaip radijo aparatūros pardavimo agentas. Pasiūlė pasikalbėti šeimoje. Visa tai stebėjo Aušrotas. Nutaikęs progą jis taip pat panoro susipažinti su Butajevu. Pagrobtas Butajevas buvo laikomas valstybės saugumo policijos žinioje Vilniuje. Apklausinėjo Čenkaus pavaldiniai, po to B. Aušrotas. Butajevo reikalu į Vilniaus apygardos saugumo policijos įstaigą buvo komandiruoti kariuomenės štabo II skyriaus darbuotojai J. Matusaitis ir kap. L. Papartis. Po apklausimo S. Čenkaus nurodymu Butajevas buvo nužudytas. Gegužės 12 d. tarybiniams organams buvo pasakyta, kad Butajevas nusižudė. Dvi versijos dėl Butajevo žuvimo aplinkybių. Pamačius kraujoplūdį iš burnos policininkų versija, kad jis nusižudė šūviu į burną. O nuodugniai apžiūrėjus paaiškėjo, kad jis miręs nuo šūvio į krūtinę. Nuo gegužės 18 iki 26 d. provokaciniais tikslais buvo pagrobti kiti raudonarmiečiai. Tomis dienomis ir lenkų šovinistų pogrindinės organizacijos gavo direktyvą organizuoti raudonarmiečių užpuldinėjimus bei pagrobimus, skleidžiant provokacinius gandus, kad greitai prasidės karas tarp TSRS ir Vokietijos. Gegužės 27 d. Ministrų kabineto posėdyje buvo išklausytas Urbšio pranešimas apie tarybinės vyriausybės gegužės 25 d. pareiškimą. Nutarta sudaryti komisiją įvykiams ištirti iš prokuroro J Brazinsko ir kitų. Birželio 3 d. komisijos pirmininkas J Brazinskas atvyko į Kauną pranešti apie komisijos darbą. TSRS sluoksniams apie tai nebuvo panešta, o sakoma buvo, kad laukiama komisijos galutinių išvadų. Merkys birželio 7, 9 ir 11 dienomis kalbėjosi su V. Molotovu. Lietuvos prezidentui, jo šalininkams ir netgi buržuazinei opozicijai nepatiko, kad A. Merkys leidžiasi į pasiaiškinimus dėl TSRS vyriausybės kaltinimų ir nesistengdamas jų paneigti, rodo netgi nereikalingą atvirumą, painioja į šį reikalą Latvijos ir Estijos vyriausybes. Todėl neatsitiktinai tuo metu Maskvoje buvę kariškiai - ypatingojo skyriaus ryšių su TSRS įgulomis palaikyti viršininkas M. Rėklaitis karo aviacijos viršininkas A. Gustaitis, Lietuvos karo atašė TSRS P. Meškauskas ir kiti - buvo paskatinti pareikalauti iš Merkio, kad jis čia pat, Maskvoje, atsistatydintų. Merkiui išvykstant į Maskvą, Smetona davė nurodymą K. Musteikiui išsikviesti Vokietijos karo atašė E. Justą ir per jį išsiaiškinti kaip Lietuva turėtų elgtis TSRS atžvilgiu. Kartu E. J Justui buvo pasakyta, kad Lietuvos prezidentas ir visa krašto vadovybė jaučiasi atsidūrusi beviltiškoje padėtyje ir norėtų iš Vokietijos skubios paramos. Teikdama paramą, Vokietija gali pasielgti Lietuvos atžvilgiu kaip jai parankiausia. Kokį Vokietijos vyriausybės atsakymą Justas perdavė Musteikiui tuo tarpu nežinoma. Tačiau birželio pirmomis dienomis prezidentūroje sušauktos Valstybės tarybos posėdyje nutarta, kad kariuomenėj turi būti pasiruošusi vykdyti numatytas operacijas prieš TSRS įgulas, kad šių operacijų metu prezidentas ir vyriausybė pasitrauks į Kudirkos Naumiestį, o iš čia, reikalui esant, į Vokietiją. Be to, praėjus kelioms dienoms po šio nutarimo priėmimo V. Vitkauską aplankė Vokietijos karo atašė pulk. Justas. Jis pasakė kad Vokietija galėtų duoti Lietuvai kiek reikiant prancūzų artilerijos ir tankų, patekusių į Vokietijos rankas. Pasiūlyta netgi tankistų, tik juos reiktų perrengti lietuviška uniforma. Tuo, nors ir nevisiškai tiesiogine prasme Justas pasakė, kad Vokietija parems Lietuvą, kad ji yra už ginkluotą konfliktą tarp Lietuvos ir TSRS (Nr. 16, p. 18). Birželio 12 d. į Kauną slapta atvyko Berlyno įgaliotinis H. Grefė (Nr. 16, p. 18). Susitikdamas su A. Povilaičiu H. Grefė pasakė, kad jo vyriausybė įsileistų Lietuvos vyriausybės bei kitus asmenis, jei jie norėtų palikti Lietuvą. E. Justo ir H. Grefės pasiūlymai padrąsino A. Smetoną. Tai buvo garantija, kad Vokietija prezidento planus sumaniusi paremti, kad ji numačiusi galimybių tai padaryti. Todėl birželio 12 d. Smetona išsikvietė kariuomenės vadą V. Vitkauską ir ėmė pasakoti apie anksčiau ministrų kabineto priimtus nutarimus dėl Lietuvos kariuomenės veiksmų prieš TSRS įgulas Lietuvoje ir paaiškino, kad ginkluotas susirėmimas ir kraujo praliejimas būtinai reikalingi, kad "būtų stipresni moyvai sėdant už žaliojo stalo". Turėdamas galvoje pasitraukimo į Vokietiją atvejį Smetona priminė Vitkauskui, kad jam "asmeniškai tuojau gali būti rezervuota banke bent pradžiai kokie 70 tūkst. litų". Taigi, bandė papirkti Vitkauską. Birželio 13 d. Smetona liepė savo namiškiams dėti daiktus ir ruoštis pasitraukti kartu su kariuomene ir vyriausybe į Vokietiją. Apie pasitraukimą į Vokietiją jis tą dieną kalbėjo ir kitiems savo namiškiams kaip apie tvirtai nuspręstą dalyką. Tomis dienomis buržuazinės opozicinės grupės per savo ministrus K. Bizauską, J. Masiliūną, J. Audėną ir A. Tamošaitį siekė Merkio vyriausybės krizės, prezidento ir kai kurių vyriausybės narių pasiraukimo į užsienį. Tai turėjo sudaryti sąlygas atsirasti naujai vyriausybei ir reikalui esant peržiūrėti Lietuvos - TSRS santykius. Po birželio 14 d. notos ryte (faktiškai naktį) buvo sušauktas vyriausybės posėdis. Smetona priminė vyriausybei, kad jau anksčiau galvota ir tartasi dėl priešinimosi ginklu, dėl vyriausybės ir kariuomenės pasiraukimo iš Lietuvos (Nr. 16, p. 19). Tačiau Smetonos nepaėmė Vitkauskas, Raštikis, Bizauskas, Merkys, Audėnas, Masiliūnas. Parėmė tik K. Jokantas ir K. Musteikis. K. Bizauskas ir Audėnas siūlė išeiti Prezidentui atostogų. Merkio vyriausybė narių dauguma ir pats Merkys dar tikėjo plačios koalicijos pagrindais sudarytos vyriausybės veiklos perspektyvomis Tai rodo Raštikio derybos su atskirų politinių srovių veikėjais.Tačiau prezidentas popieriaus lape surašė vien tautininkų pavardes. Iš kitų politinių srovių sutiko palikti tik A. Tamošaitį. Ginčas tarp prezidento ir Raštikio liko neišspręstas. Gavus tarybinės vyriausybės reikalavimus, kariuomenės štabo viršininkas gen. S. Pundzevičius telefonu išsikvietė štabo budintįjį - žvalgybos skyriaus žinių tvarkymo dalies vedėją Kazį Pranckevičių ir šio skyriaus darbuotoją L. Papartį ir liepė jiems užšifruoti telegramą: "Būkite pasiruošę pradėti "Direktyvos R" vykdymą". Tai reiškė, kad šią telegramą gavę kariuomenės daliniai turėjo būti pasiruošę vykdyti jų žinioje buvusį karinių operacijų prieš TSRS įguls planą. Teliko divizijų vadams gauti dar trumpesnę telegramą: "Direktyvą R" pradėkite vykdyti". Taip būtų prasidėjusi A. Smetonos su Vokietijos kontržvalgyba suplanuota stambaus masto antitarybinė provokacija. Šių įvykių metu K. Musteikis paskambino štabo karinės žvalgybos skyriaus viršininkui K. Dulksniui ir liepė nedelsiant iškvieti pokalbiui E. Justą. K. Musteikis buvo nusprendęs su E. Justu susitikti ne savo kabinete, o kontržvalgybos skyriaus viršininko K. Dulksnio kabinete. Šis Musteikio susitikimas su Justu turėjo būti didelė paslaptis. Buvo galutinai aptarti Smetonos bei vyriausybės narių pasitraukimo į Vokietiją ir Lietuvos kariuomėnės internavimosi Vokietijoje klausimai. Tačiau birželio 15 d., priešingai Smetonos norams buvo priimtas vyriausybės nutarimas, kad vyriausybė neturi krašto apleisti ir pasitraukti į užsienį. Tokiu nutarimu anuliuoti ankstesni ministrų kabineto ir vyriausybės gynybos tarybos nutarimai dėl vyriausybės veiksmų prieš TSRS įgulas ir dėl vyriausybės evakuacijos. Atsiradus tokiam vyriausybės nutarimui V. Vitkauskas skubiai ėmėsi priemonių, kad būtų sustabdyti kariuomenės štabo nurodymai dėl "Direktyvos R" vykdymo. J. Augustaitis "Naujienose" 1967 m. paskelbė, jog gen. S.Pundzevičius tuoj po naktinio posėdžio birželio 15 d. nuvyko į vyriausiąjį štabą duoti kariniams viršininkams parėdymus, kad nepradėtų automatiškai vykdyti "Direktyvos R". Ji buvo atšaukta Vitkausko parėdymu. Savo užrašuose Smetona mini kariuomenės vadą Vitkauską karščiavusis jau nuo 5-6 val. ryto, norėdamas įspėti gen. štabą, kad kariuomenės dalys neimtų automatiškai veikti. Vitkausko savalaikis, ryžtingas pasielgimas užkirto kelią ginkluotiems veiksmams ir beprasmiam kraujo praliejimui. Netekę vyriausybės ir kariuomenės paramos Smetona, lydimas Musteikio, dviejų adjutantų ir dviejų saugumo valdinių, birželio 15 d. apie 17 val. paliko Kauną ir išvyko į Vokietiją (Nr. 16, p. 20). Atsidūrę prie Vokietijos sienos Smetona ir Musteikis davė įsakymą Marijampolės karinės įglos viršininkui pulk. A. Gaušui pakelti 9-ąjį pėstininkų pulką ir visa kovine parengtimi pradėti žygį į Vokietijos pasienį. Įsakymas buvo pradėtas vykdyti. Pagal Smetonos planus šis pulkas turėjo kartu su juo internuotis Vokietijoje. Tačiau ir čia Smetonos ir Musteikio planai buvo sužlugdyti. Kariuomenės vadas V. Vitkauskas, pritarant einančiam prezidento pareigas ministrui pirmininkui A. Merkiui, įsakė sustabdyti 9-o pulko traukimąsi į Vokitiją. Šiam įsakymui įvykdyti į Vokietijos pasienį buvo pasiųstas kavalerijos viršininkas gen. K Tallat-Kelpša, kariuomenės štabo pulkininkas V. Žilys ir kiti. Pulkas 16 d. 11 val. buvo sugrąžintas į Marijampolę, į kareivines. Pulko vadas A. Gaušas iškviestas į kariuomenės štabą pas Vitkauską ir atleistas iš pulko vado pareigų. Tokį pat įsakymą Smetona ir Musteikis buvo davę ir Tauragėje stovyklavusiam 7-ajam pėstininkų pulkui bei visai Tauragės karinei įgulai. Šio pulko ir įgulos vadas pulk A. Bremelis iš karto atmetė Smetonos ir Musteikio įsakymą, pareiškęs, kad vykdys tik tuos įsakymus, kurie suderinti su kariuomenės vadu Vitkausku. Naktį iš birželio 15 į 16 -ą vyriausiuoju kariuomenės štabo budinčiuoju paskirtas gen. V. Karvelis. Tuo metu Vokietijos URM 1940 06 16 "Pro memoria" Vyriausioji kariuomenės vadovybė praneša gavusi iš Karaliaučiaus pramešimą apie sieną perėjusį Smetoną su šeima. Vyriausioji kariuomenės vadovybė prašo nurodyti kokios akcijos imtis, jei Lietuvos kariuomenės daliniai norės pereiti sieną. Ribentropas 1940 06 16 11 val. davė įsakymą kuriame pažymima, jog leidimas Lietuvos kariuomenės daliniams peržengti sieną gali būti duotas. Daliniai turi būti nuginkluoti ir internuoti. Hitlerio 1940 06 16 11 val įsakyme taip pat sakoma, kad peržengę sieną Lietuvos kariuomenės daliniai turi būti nuginkluoti, o Vokietijos kariuomenės daliniai Rytprūsiuose turi vengti visko, kad jų grįžimas galėtų atrodyti bent kiek susijęs su įvykiais Lietuvoje. Tuo metu į TSRS ir Lietuvos pasienį iš vakarų buvo permetamos 24 vokiečių kariuomenės divizijos ir minėtam įsakyme Hitleris tai vadina "grįžimu į savo įgulas". Kaip iš tiesų atrodė tas "grįžimas į savo įgulas" rodo Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus birželio 16 d. žinių santraukos apie Vokietijos kariuomenės telkimą Lietuvos pasienyje. Kalbama apie didelio vokiečių kariuomenės kiekio koncentravimą. Taip pat apie Rytprūsiuose vykdomą papildomą mobilizaciją. Taigi plataus masto politinė operacija, į kurią ketinta įtraukti Lietuvos kariuomenę, visiškai sužlugo. Sieną perėjo tik du asmenys - prezidentas Smetona ir krašto apsaugos ministras K Musteikis. K. Skučas susitaręs su A. Povilaičiu ankstybą 15 d. rytą nutarė pasitraukti iš Kauno. Apsisprendė vykti į Žygaičius ties Jurbarku, kur buvo A. Povilaičio ūkis. Nuo šio ūkio iki sienos - mažiau kaip kilometras. Skučas dar nuvyko į prezidentūrą pasiaiaškinti kaip suderinti pasitraukimą į Vokietijos pasienį, Likęs Skučo bute Povilaitis dar išsikvietė VSD valdininką P. Germantą-Meškauską ir paprašė jį toj pat vykti į pasienį. P. Germantas-Meškauskas, sugrįžęs iš Vokietijos teritorijos, pasakė, kad Vokietjos vyriausybė sutinka K Skučui ir Povilaičiui suteikti prieglosbstį. Tuo tarpu į Pašventį jau skubėjo policijos rezervo būrys, kuriam Merkys davė nurodymą suimti Povilaitį ir Skučą. K. Skučas pasidavė be prieštaravimo, o Povilaitis bandė bėgti į pasienį ir policininkams teko atidengti ugnį (Nr. 17, p. 16). Merkio pasiųstą delegaciją Smetona priėmė tik atsidūręs Eitkūnuose. Paaiškėjus, kad Smetona jau yra paprašęs Vokietijos valdžios organų globos, Merkio vadovaujama vyriausybė paskelbė pareiškimą, jog Respblikos Prezidento A. Smetonos išvykimą į užsienį susidariusiomis aplinkybėmis vyriausybė laiko atsistatydinimu iš respublikos prezidento pareigų. Todėl nuo šiol prezidento pareigas eina ministro pirmininko pareigas einąs A. Merkys. Šis aktas kartu su birželio 15 d. Smetonos aktu dėl Merkio paskyrimo eiti prezidento pareigas, galutinai įtvirtino Merkio kaip prezidento konstitucinę galią. Birželio 16 d. A. Merkys atleido iš Krašto apsaugos ministro pareigų Musteikį ir juo paskyrė Vitkauską. Taip pat Merkys ir Bizauskas pasirašė aktą, kuriuo visoje Lietuvoje buvo paskelbtas vakstybės gynimo metas. Remdamiesi šiuo aktu Kauno ir Vilniaus karo komendantai paskelbė šių miestų gyventojams įsakymą, reikalaujantį susidrausminimo ir rimties (Nr. 17, p. 17). 1940 m. birželio 16 d. gen. Vitkauskas sukvietė aukšto rango karininkų pasitarimą apsvarstyti kokia turėtų būti tolesnė vyriausybės veikla. Buvo nutarta pasiųsti kariškių delegaciją pas einantį prezidento pareigas ministrą pirmininką A. Merkį ir tai išsiaiškinti. Į prezidentūrą nuvyko V. Vitkauskas, A. Gustaitis, S. Raštikis. Kariškiai pareiškė, kad sudarant naują vyriausybę, neturėtų būti paisoma kokiai politinei partijai ar grupei priklausoma. Tokios pat nuomonės buvo ir krikdemų bei liaudininkų šulai A. Stulginskis bei K. Grinius, kurie birželio 6 d. taip pat tarėsi kaip Merkiui ir jo vyriausybei toliau veikti. Tiesa pastarieji partiniai šulai kėlė sąlygą, kad naujoji vyriausybė būtų be komunistų. Birželio 16 d. 16 val. A. Merkys pasakė kalbą per radiją, kur paragino visuomenę išlaikyti rimtį. O tuo tarpu dėl karo Vakaruose ir negalėjimo gauti iš kariaujančių šalių žaliavos ir kuro, bei sutrikusio eksporto ir importo, sumažėjo darbo gumos, tekstilės, mašinų, metalo ir kitose įmonėse. Tai didino bedarbių skaičių. Kilo pavojus, kad sustos geležinkelių transportas, nes trūko anglies, tepalo. Pradėjus kūrenti žaliomis malkomis, traukinių greitis visai sumažėjo (Nr. 17, p. 18). Būgštaudamas dėl darbo žmonių nepasitenkinimo augimo, VSD direktorius A. Povilaitis rašė, kad paskirus asmenis dar galima numalšinti policinėmis priemonėmis, tačiau kai darbininkai ims rengti platesnio masto streikus, tokio sąjūdžio slopinimas vien administracinėmis priemonėmis, gali duoti nepageidaujamų rezultatų. 1939 m. antrajame pusmetyje ir 1940 m. pirmame pusmetyje komunistų veikla labai išsiplėtė. Valdžia toliau ėjo represijų keli: vasario mėn. skubotai surengti rinkimai į valsčių ir apskričių ir savivaldybių organus. Plėtėsi antifašistinė kova. Negi buržuaziniai opozicionieriai pradėjo siūlyti Smetonai įvairiais priemones klasių kovai ir antifašistiniam judėjimui slopinti. Tačiau valdžia ėjo toliau represijų keliu. Įkurta Pabradės priverčiamojo darbo stovykla. Merkio reikalaujama šaulių sąjungos vadovybė sutiko leisti VSD įjungti šaulius į kovą prieš antifašistinį judėjimą ir komunistų veiklą. Valstybės saugumo policijos apygardų viršininkams buvo duotas įsakymas sudaryti komunistų sąrašus ir juos pateikti šaulių organizacijos vadovybei. Kartu pradėtas šaulių sąjungos valymas. Į aktyvesnę kovą prieš revoliucinį judėjimą įtraukti kunigai. VSD sudarė apylinkių, kuriose reiškėsi komunistinė veikla, sąrašus ir juos įteikė "XX amžiaus" redaktoriui Skrupskeliui. Jis turėjo sąrašais aprūpinti kunigus. Per kunigus buvo siekiama gauti informacijos apie antifašistinę veiklą. Prieš gegužės 1-ą įsakyta areštuoti visus žinomus komunistus ir antifašistus, imtasi priemonių komunistų spaustuvėms likviduoti. Buvo rengiamasi dideliems komunistų ir antifašistų areštams. Prieš gegužės 1-ą buvo konsultuojamasi su gestapu, Latvijos ir Estijos saugumo policijos vadovybėmis. Ypač intensyviai tartasi su Latvijos saugumo policijos direktorimmi Fridrichsonu, Estijos saugumo policijos direktoriumi Somanu (Nr. 18, p. 18). Buržuazijos valdžios organai birželio 16 d. mėgino griebtis policinių smurto priemonių prieš liaudies mases, tačiau vien policijos jėgų nepakako. Orientuotis į kariuomenę jie negalėjo, nes Vitkauskas nesutiko, kad kariuomenė būtų panaudojama liaudies masėms slopinti. Jis pritarė LKP paskelbtiems politiniams reikalavimams, rėmė komunistų požiūrį dėl naujos vyriausybės sudarymo bei jos uždavinių ir tuo būdu padėjo sužlugdyti daugelį antiliaudinių reakcijos kėslų. Dėl naujos vyriausybės sudarymo ir apskritai dėl susidariusios politinės padėtis LKP CK sekretorius I. Meskupas tarėsi su Vitkausku. Buvo išsiaiškinta, kad Vitkauskas sutinka dalyvauti kompartijos iniciatyva sudaromoje Liaudies vyriausybėje. Merkiui buvo pranešta, kad Vitkauskas palaiko ryšius su LKP CK sekretoriatu, kad komunistai tariasi su Vitkausku dėl naujos vyriausybės sudarymo. Merkys netrukdė Vitkausko ryšiams su komunistais. Merkys, Valstybės tarybos pirmininkas Šilingas, finansų minisiras E. Galvanauskas ir kiti buržuaziniai veikėjai buvo tos nuomonės, kad reikia įeiti į komunistų sudaromą vyriausybę, traktuodami tai kaip laikiną priemonę išsilaikyti iki Vokietijos karo prieš Tarybų Sąjungą. Birželio 17 d. LKP CK sekretoriatas sušaukė LKP ir antifašistinio liaudies fronto veikėjų pasitarimą dėl naujos vyriausybės sudėties. Nuspręsta antifašistinių demokratinių jėgų vardu iškelti J. Paleckio kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Buvo gautas E. Galvanausko ir V. Krėvės-Mickevičiaus sutikimas dalyvauti komunistų sudaromoje vyriausybėje. Birželio 17 d. Merkys pasirašė aktą, kuriuo Paleckį paskyrė ministru pirmininku ir pavedė sudaryti vyriausybę. Kartu perdavė jam prezidento pareigas. Iš pradžių į Liaudies vyriausybę neįėjo nė vienas komunistas (Nr. 18, p. 20).

Vytautas Kancevičius "Generolas, padėjęs nulemti Lietuvos ateitį" (Švyturys, 1986, Nr. 14, 15, 16): 1932 m. pulkininkas V. Vitkauskas vėl buvo pasiųstas į Vokietiją (pirmą kartą 1929 m.) studijuoti karinių mokslų. 1933 m. stebėjo Vokietijos kariuomenės manevrus Rytų Prūsijoje. Karinės tarnybos reikalais V. Vitkauskas 1933 - 1934 m. buvo komandiruotas į TSRS. 1934 m. vėl išvyko į TSRS. 1937 ir 1939 m. karinės tarnybos reikalais buvo komandiruotas į Šveicariją, Prancūziją, Belgiją, Italiją, Daniją, Vokietiją, Čekoslovakiją. Kariuomenės inspektoriaus pareigos, vėliau pėstininkų inspektoriaus pareigos sudarė V. Vitkauskui sąlygas gerai pažinti buržuazinę Lietuvos kariuomenės karininkijos ideologiją ir politinį susiskaldymą. Vasaros poligonų pratybų metu bei įvairiomis kitomis progomis jis atidžiai stebėdavo karininkų, liktinių puskarininkių ir kareivių politines nuotaikas, jų požiūrį į tuometinį politinį režimą, į fašizmą ir apskritai buržuazinę santvarką (Nr. 14, p. 6). 1939 04 12 V. Vitkauskas buvo atleistas iš pėstininkų kariuomenės inspektoriaus pareigų ir paskirtas 1-posios pėstininkų divizijos vadu, o po dviejų mėnesių paaukštintas divizijos generolu. 1939 m. balandžio 11 d. Hitleris pasirašė direktyvą dėl Vokietijos pasirengimo karui prieš Lenkiją. Artėjant Vokietijos karui prieš Lenkiją, paskutinėmis rugpjūčio dienomis į Kauną atvyko K. Škirpa ir Lietuvos karo atstovas Berlyne pulkininkas K. Grinius, ir informavo apie Vokietijos pasiūlymus Lietuvai. 1-osios divizijos vadas V. Vitkauskas iš Panevėžio buvo iškviestas pas Raštikį ir buvo oficialiai painformuotas apie Vokietijos pasiūlymus. Apie tai V. Vitkauskas rašė vėliau: "Paprasta, nediplomatine kalba toks pasiūlymas reiškė Hitlerio sumanymą okupuoti Lietuvą, turėti ją savo valdžioje kaip klusnų, bebalsį satelitą, o kiek vėliau paversti ją neatskiriama Vokietijos dalimi". Prisiminimuose rašo, kad buvo iškviestas į Kauną pas Raštikį (p. 6). Raštikis aiškino, kad "Vokietija yra tiek stipri, jog jai pasaulinė hegemonija jau esanti užtikrinta kone šimtmečiams". V. Vitkauskas į tai atsakė: "Tai vokiečių provokacija. Tokių avantiūrų reikia griežčiausiai vengti" (Nr. 14, p. 7). Prasidėjus karui V. Vitkauskas atliko visus pagrindinius darbus, reikalingus divizijos mobilizacijai. Jo divizija saugojo demarkacijos ruožą nuo Neries upės iki Latvijos sienos, internavo Lenkijos kariuomenės likučius, pasiprašiusius prieglobsčio. Būdams divizijos vadu jis atidžiai stebėjo tuometinės Lietuvos vidaus ir užsienio padėtį, plačiau ėmė domėtis socialine, klasine Lietuvos gyventojų diferenciacija, gyventojų politinėmis nuotaikomis, antifašistine kova. Ypač atidžiai stebėjo fašistinės Vokietijos Rytų politikos planus. Vokietijos karą prieš Lenkiną laikė hitlerininkų strateginiu, grobikišku ir kolonizatorišku veržimusi į Rytus, keliančiu pavojų kitoms Rytų Europos tautoms, kartu ir Lietuvai. Dėl to laikėsi nuomonės, kad Lietuvos sąjungininke ginantis nuo fašistinės Vokietijos agresijos, turėtų būti Tarybų Sąjunga, kuriai gresia toks pat hitlerinės agresijos pavojus. 1939 m. spalio 10 d. V. Vitkauskas buvo iškviestas į Kauną, kur jam pranešta, kad jis bus skiriamas sudaromos Vilniaus rinktinės vadu ir turės vadovauti Vilniaus perėmimo žygiui. Spalio 12 d. ir paskirtas tokios rinktinės vadu. Aukštosiose sferose buvo kalbama, kad svarbiausia Vitkausko paskyrimo šiam, žygiui priežastis - susikomplikavę Smetonos ir Raštikio santykiai. Rinktinį buvo sudaryta iš 1-osios divizijos ir papildyta kitų divizijų daliniais. Spalio 28 d. 12 val. Rinktinė įžengė į Vilniaus centrą. Bendras darbas atgautame Vilniuje dar labiau suartino Merkį su Vitkausku ir tai turėjo reikšmės jo paskyrimu kariuomenės vadu (Nr. 14, p. 7). 1940 m. balandžio 22 d. A. Smetonos aktu buvo paskirtas 1-osios pėstininkų divizijos vadas, divizijos generolas V. Vitkauskas. Vitkauskas yra rašęs savo atsiminimuose, kad tai, jog Raštikis nebus laikomas kariuomenės vado vietoje pradėjo aiškėti 1939 m. pabaigoje. "Kuomet pagaliau jo vietoje kariuomenės vado pareigoms aš buvau parinktas, negalėjau suprasti ir iki šiol negaliu suprasti, kokie motyvai nulėmė mano kandidatūros parinkimą". Tik spėja, kad kaip jam sakydavo kiti, gal dėl sėkmingo pasirodymo Vilnių perimant ir gal dėl to, kad jis esąs "gryno plauko karys", nelinkęs kištis į politiką (Nr. 15, p. 14). Vitkauskas rašė, kad prieš sutikdamas tapti kariuomenės vadu, jis nors trumpai apmąstė Lietuvos situaciją. "[...] didžiulė atsakomybė, jog gali tekti man visai neužtarnautai srėbti itin bjaurią įvairių vadeivų privirtą košę, atsiduodančią šlykščiu ir dvokiančiu fašizmo raugu. Man kažkoks pasibaisėjimo šiurpas krėtė pamanius, jog priimdamas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas sueiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su "tautos vadu" Smetona ir kitais bankrutuojančiais fašistiniais jo sėbrais ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu neužtarnautai atrodyti nauja fašizmo išpera. Tačiau, antra vertus, dar baisiau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu atsistojus kariuomenės priešaky kokiam fašistui ar iš viso mažai tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai neišauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem trečdaliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vaikų, gali būti įvairiomis priemonėmis išprovokuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. Todėl, neilgai tesvyruodamas, sutikau". Raštikio atsisveikinimo pas naująjį kariuomenės vado vizito metu Vitkauskas pirmiausia pareiškęs, kad jis neketinąs būti "aklu ir paklusniu tautininkų sumanymų vykdytoju kariuomenėje" ir po to dar pridūręs, "kad kol Lietuvai vadovausiąs Smetona ir jo tautininkai, tol Lietuvoje nebūsią nei tvarkos, nei ramybės". Pasak Raštikio Vitkauskas pasakęs, kad jis prisidėsiąs prie to, kad Smetona būtų pašalintas iš valdžios. Atsiminimuose Vitkauskas ne kartą rašė, kad jis visuomet simpatizavo darbo žmonėms, jų kovai prieš fašizmą, kad apsilankymai prezidentūroje jam visada palikdavo nemalonų įspūdį. Vitkauskas yra spėliojęs, kad Smetona, pasirinkdamas jį kariuomenės vadu, galbūt norėjo pridengti klastingus savo politikos planus ir sumanymus, nes tikėjęs, kad bet kuriuo atveju vis tiek sugebėsiąs susidoroti su Vokietijai nepalankiu ir antifašistams lojaliu kariuomenės vadu (Nr. 15, p. 15). Atidarydamas 1940 vasario 15 d., VIII nepaprastąją seimo sesiją A. Merkys pažymėjo, kad pasunkėjusios gyvenimo aplinkybės gali dar labiau komplikuotis. Kitą dieną Smetona savo kalboje padėtį Lietuvoje pavadino "klaikia būsena". Visuomenės ūpas "toks, koks rodosi pritvinkusių karo gaisrų metu". Nerimo ir beperspektyviškumo kupini prezidento ir vyriausybės narių pareiškimai ir vyriausybinėje spaudoje pateikti padėties vertinimai atspindėjo gilią ir aštrią buržuazijos valdančiųjų viršūnių krizę. Vokietijos karas su TSRS perspektyvoje buvo neišvengiamas ir situacija klostėsi tokia: arba su TSRS prieš fašistinę Vokietiją, arba su fašistine Vokietija prieš Tarybų Sąjungą. Valdantieji šį kelią pasirinko. Tai buvo prisitaikymo prie Vokietijos Rytų politikos, prie jos karinių, strateginių išskaičiavimų, kelias. Reakciniai Lietuvos buržuazijos sluoksniai, atidžiai sekdami Vakarų valstybių politiką, ėmė ruošti planus kaip prisiderinti prie Vakarų valstybių politikos, ypač prie Vokietijos karo prieš TSRS. Prie to prisidėjo ir 1940 m. vasario mėn. slaptame ministrų kabineto posėdyje priimtas visiškai slaptas nutarimas dėl vyriausybinio aparato evakavimosi į užsienį kritišku momentu. Pagal tą nutarimą per tris mėnesius Lietuvos kariuomenės daliniai turėjo būti dislokuoti taip, kad būtų galima stoti į stabdomąsias kautynes vyriausybės evakuacijai į Vokietijos pasienį ir į pačią Vokietiją pridengti. Smetona savo "Pro memoria" 1940 07 01 - 25 nurodė, kad šiuo klausimu ne kartą buvo kalbama ministrų kabinete ir valstybės gynimo taryboje. Ministrų kabinetui 1940 m. vasario mėn. priėmus tokį nutarimą, VSD direktorius A. Povilaitis buvo pasiųstas į Berlyną, kur turėjo patikslinti kokius interesus turi Lietuvos atžvilgiu Vokietija ir išsiaiškinti ar imtųsi Vokietija kokių nors priemonių prieš TSRS, jei santykiai tarp TSRS paaštrėtų ir ar sutiktų Vokietija tokiu atveju paimti Lietuvą į savo globą protektorato ar kitokia forma ir taip pat Povilaitis turėjo pranešti, kad nutarė Lietuvos politiką perorientuoti į Vokietiją. Buržuaziniai politiniai veikėjai emigracijoje ilgą laiką šia Povilaičio slaptą misiją į Berlyną vadino Maskvos propaganda. Tačiau Seppo Myllyniemi knyga "Die baltische Krise 1938 - 1941" įrodo tokią kelionę buvus. Aprašomi Povilaičio pasikalbėjimai su aukštais gestapo pareigūnais, pateikiamos ištraukos iš V. Bestės, kalbėjusio su Povilaičiu kaip gestapo vadovybės įgaliotas asmuo, dienoraščio. Po šio vizito A. Smetona dėjo daug pastangų, kad ekonominiai santykiai, vokiečių mažumos Lietuvoje reikalų tvarkymas vystytųsi Vokietijos interesus atitinkančia kryptimi. O Savitarpio sutarties su TSRS likimas padarytas priklausimu nuo politinių aplinkybių Vakarų fronte, nuo karo veiksmų tarp Vokietijos ir Anglijos nutraukimo, kuriam ruoštasi. Lietuvos karo atstovas pulk. K. Grinius savo užrašuose rašo, kad jis 1941 m. gegužės pradžioje lankėsi Kaune kariuomenės štabe. Čia jam paaiškėjo, kad "kariuomenės štabe pasiruošta keliems eventualumams, tame tarpe ir staigiam sovietų įgulų likvidavimui". K. Grinius pažymi, kad su S. Pundzevičiumi svarstęs staigaus Lietuvos kariuomenės permetimo į Suvalkiją klausimą. Buvo galvojama, kad, užnugaryje turint Rytų Prūsiją, prieš akis Nemuno ribą, galima buvo įsitraukti į ginkluotą konfliktą prieš TSRS ir po kurio laiko internuotis Vokietijoje. 1962 m. išėjusioje Br. Railos knygoje "Iš paskendusio laivo" rašoma, kad 1940 m. buvo išleisti "mirtinai slapti" įsakymai Lietuvos kariuomenės divizijų vadams. B. Raila bendrais bruožais papasakoja tų įsakymų turinį. Jis nurodo, kad juose buvo duotas nurodymas divizijų vadams, o per juos ir kariuomenės pulkų bei šaulių sąjungos rinktinių vadams "būti kiekvienu momentu pasiruošusiems susprogdinti tiltus, suardyti sovietų įgulų komunikacijas ir visomis jėgomis jas kuo skubiausiai sutriuškinti". J. Augustaitis "Naujienose" paskelbė daugelio atkarpų straipsnį "Prezidentas A. Smetona ir jo išrinktųjų veikla". Jis pateikia faktą: "Štabo viršininkas gen. S. Pundzevičius tuoj po nakties posėdžio (1940 m. birželio 15 d. ryte - V. K.) nuvyko į vyriausiąjį štabą duoti kariniams viršininkams parėdymus, kad nepradėtų automatiškai vykdyti "Direktyvą R.". Pasak J. Augustaičio jis paėmė šį faktą iš K. Musteikio "Pro memoria". Pulk. K. Ališauskas 1973 m. "Drauge" recenzijoje Raštikio atsiminimams rašė kaip kariuomenės štabe buvo rengiamas karinės operacijos "R" [raudonieji rusai] planas. Pažymi kokius pakeitimus jame padarė V. Vitkauskas. Raštikis nurodo, kad planas "R" pradėtas rengti 1939 m. pabaigoje. Tiesa, tą planą Raštikis vadina tik Kauno gynybos planu. 1940 m. gegužės mėn. pradžioje Valstybės gynimo tarybos posėdyje buvo nutarta, kad ginkluoto konflikto su TSRS atveju stabdomųjų kautynių priedangoje prezidentas ir vyriausybė trauksis į Vokietijos pasienį ir Kudirkos Naumiestyje laikysis kiek leis aplinkybės. Reikalui esant prezidentas ir vyriausybė pasitrauks į Vokietiją, o kariuomenė internuosis. K. Musteikis rašo, kad po šio posėdžio Vitkauskui pasakojęs kad dabar aišku, ką reikės daryti. Vitkauskas reagavęs tik pečių patraukimu. Šie klausimai buvo svarstomi birželio pradžioje ir Karo taryboje, kuriai priklausė krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir kariuomenės štabo viršininkas (Nr. 15, p. 16). Emigracijoje buvę buržuaziniai politikai priekaištavo Vitkauskui, kad jis nevykdė Valstybės gynimo tarybos nutarimo ir lyg tyčia 1940 m. vasarą prieštankinius pabūklus, sunkiuosius kulkosvaidžius ir dalį minosvaidžių perkėlė į poligonus šaudymo apmokymams. Vitkauskas savo 1960 m. spausdintuose atsiminimuose rašė, kad strateginiu požiūriu buvo daugiau negu aišku, kad Vokietija, ruošdamasi pulti TSRS, imasi priemonių kuo greičiau užimti Lietuvą ir visą Pabaltijį kaip placdarmą. "Žinodamas, kad vyriausybės viršūnėse yra žmonių, kurie, hitlerinei Vokietijai pageidaujant, "kiekvienu momentu galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų Sąjungą, įsakiau pagal ankstyvesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratimams daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai tam tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikalstamų avantiūrų". Vitkauskas klausė: argi galima nematyti realiosios hitlerinės ekspansionizmo ir kolonizacijos politikos grėsmės Lietuvai? RA dalinių dislokavimą pagal Savitarpio pagalbos sutartį Vitkauskas vertino kaip TSRS karinio, strateginio pobūdžio priemonę, trukdančią fašistinei Vokietijai paversti Lietuvą placdarmu jos planuojamoms karinėms operacijoms Rytuose. Birželio 12 d. vyriausybės posėdyje jį nustebino, kad A. Merkys ir prezidentas A. Smetona pradeda skirtingai vertinti dėl santykių tarp Lietuvos ir TSRS paaštrėjimo susidariusią padėtį. Tai, kad Merkys nedramatizavo padėties kaip Smetona, sudarė sąlygas Vitkauskui trukdyti Smetonos prohitlerinės politikos planų įgyvendinimui. "Tos dienos vakare kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas buvo iškviestas pokalbiui su prezidentu. [...]. Prezidentas kariuomenės vadui atvirai pasakė, kad reikia orientuotis į ginkluotą konfliktą su TSRS, kuris bus reikalingas ir dėl būsimų derybų. Pažymėdamas, kad kariuomenės vadovybei reikia ruoštis tokiam konfliktui, nors atsilaikyti jokios vilties ir nebūtų, turėdamas galvoje pasitraukimo į Vokietiją atvejį, A. Smetona priminė Vitkauskui, kad jam "tuojau gali būti rezervuota banke bent pradžiai kokie 70 tūkst. litų". Vitkauskas pažymi, kad beklausant viso to jam netilpo galvoje: "pastūmėti savo valdinius į liaudžiai priešišką avantiūrą, kad subankrutavęs fašistinis vadeiva liaudies nelaimei dar mėgintų kada nors sėstis už "žaliojo stalo", o pačiam pabėgti... Juk tai niekšiškiausia išdavystė!" Ir dar tas bandymas Vitkauską papirkti. Smetona "Pro memoria" rašė: mane pasiekė gandas, kad liaudininkų ir krikdemų žmonės svarsto kavinių pasigautą problemą, katriems geriau nusilenkti, rusams ar vokiečiams, tarytum nebūtų trečios išeities: priešintis. Taigi, Vitkauskas pasinaudojo Merkio neveiklumu. Birželio 11 d. K. Škirpa buvo iškviestas į Vokietijos URM. Jis pristatė susidariusią situaciją TSRS - Lietuvos santykiuose. Tada Vokietijos vyriausybė pradėjo inspiruoti santykių tarp Lietuvos ir TSR aštrėjimą. Birželio 12 d. V. Vitkauską aplankė E. Justas. Jis pasiūlė pagalbą Lietuvai. Jis žodis po žodžio davė suprasti, kad "Vokietija galėtų kiek reikiant duoti prancūziškos artilerijos, atimtos iš lenkų, ir tankų su reikalingu skaičiumi tankistų-specialistų, kurie turėtų gauti lietuvišką uniformą". Tą pačią dieną atvykęs pulk. K Grinius kalbėjo apie karą su TSRS kaip savaime suprantamą ir būtiną dalyką. Pareiškė nuomonę, kad reiktų pasirengti ginkluotiems veiksmams. Jis pridūrė, kad tokios pat nuomonės yra ir Prancūzijos karo atašė (Nr. 16, p. 12). Prieš prasidedant 1940 m. birželio 15 d. vyriausybės posėdžio kariuomenės štabo viršininko gen. S. Pundzevičiaus įsakymu divizijos vadams buvo pasiųsta šifruota telegrama: "Būkite pasiruošę pradėti vykdyti "Direktyvą R". Teliko divizijų vadams gauti antrąją šios telegramos dalį: "Pradėti vykdyti "Direktyvą" ir Vokietijai parankūs Lietuvos kariuomenės veiksmai prieš TSRS būtų buvę pradėti. Posėdžio pertraukos metu gen. V. Vitkauskas paprašė gen. S. Pundzevičių per sustiprintą budėjimo aparatą imtis priemonių, kad visose kariuomenės įgulose būtų užtikrinta rimtis ir kad būtų palaikomi nenutrūkstami ryšiai su kariuomenės štabu ir kariuomenės vadovybe. A. Smetona savo užrašuose "Pro memoria" pažymi, kad priimti TSRS reikalavimus reikėjo skubėti, "nes jau tarp 5-6 val. kariuomenės vadas V. Vitkauskas karščiavosi, nes jam, esą tarp 8 - 9 val. tenką įspėti gen. štabą, kad kariuomenės dalys neimtų automatiškai veikti - priešintis". "Direktyvos R" vykdymą štabo viršininkas S. Pundzevičius atšaukė V., Vitkausko nurodymu. Taip kariuomenė buvo sulaikyta nuo ginkluotų veiksmų ir beprasmio kraujo praliejimo (Nr. 16, p. 13). O Smetona, nesiskaitydamas su vyriausybės sprendimu priimti TSRS reikalavimus, toliau siekė įgyvendinti savo politikos kursą. Birželio 15 d. jo nurodymu K. Musteikis įsakė K. Dulksniui skubiai iškviesti į II-ą kontržvalgybos skyrių E. Justą. Įvyko visiškai slaptas K. Musteikio ir E. Justo susitikimas K. Dulksnio kabinete. Susitikimo metu suderintas prezidento, vyriausybės narių pasitraukimas į Vokietiją ir dalies Lietuvos kariuomenės internavimasis Vokietijoje. 1940 m. birželio 15 d. popietiniame posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Merkys, jau einantis prezidento pareigas, vyriausybė atsisakė savo ankstesnių planų. Buvo nutarta, kad vyriausybė iš Lietuvos nepasitrauks. Taigi situacija susiklostė taip, kad kariuomenės vadas, remdamasis vyriausybės nutarimu ir einančio prezidento pareigas ministro pirmininko pozicija, pasidarė vienu svarbiausių naujo vyriausybės politikos kurso vykdytojų. Įvyko TSRS ir Lietuvos kariuomenių atstovų susitikimas papildomų RA dalinių įžengimo į Lietuvą klausimais. Susitikimo metu sutarta, kuriose vietose galės įsikurti papildomi RA kontingentai. Susitarimą pasirašė Vitkauskas ir RA vadovybės atstovas gen. pulk. Pavlovas. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa rašė, kad taip klostantis Lietuvos - TSRS santykiams, Vokietijos vyriausybė svarstė klausimą kaip reikėtų reaguoti į naujos situacijos Lietuvoje ir visame Pabaltijyje susiklostymą. Netgi buvo rimtų signalų, kad karas gali staigiai persimesti į Rytus (Nr. 16, p. 13). V. Vitkauskas savo 1959 m. birželio 14 d. rašytoje autobiografijoje rašė, kad įvairaus plauko buržuaziniai veikėjai, bėgdami į užsienį bei karo ataše E. Justas "pasiutusiai veikė" per įvairius agentus ir patys. "Pagrindinis tikslas buvo išprovokuoti pirmuosius šūvius, pasitikint tuo, jog toliau, kaip sakoma, "patys ginklai šaudys". Pasilikau aš vienas, kaip kariuomenės vadas ir krašto apsaugos ministras. Susidarė ypatingai įtempta padėtis, kai dėl vietomis nutraukto ryšio su provincija atrodė štai ims ir pasireikš šlykščios, klastingos vokiškos fašistinės, nacionalistinės provokacijos ir prasidės kraujo praliejimas". Vitkauską rėmė pažangūs, priešiški fašizmui ir prezidento užmačioms karininkai. Neatsitiktinai kariuomenės štabo viršininko padėjėją brigados generolą V. Karvelį 1940 m. birželio 15 d. ir naktį į birželio 16 -ąją V. Vitkauskas buvo paskyręs kariuomenės štabo vyriausiuoju budėtoju (Nr. 16, p. 14). Ministro pirminio pavaduotojui K. Bizauskui ir krašto apsaugos ministrui pasiūlius, kariuomenės vadui V. Vitkauskui pasiūlius, einąs Respublikos prezidento pareigas A. Merkys sutiko pasirašyti aktą dėl valstybės gynimo meto paskelbimo visoje Lietuvoje. Remiantis šiuo aktu ir krašto apsaugos ministro V. Vitkausko nurodymais Kauno miesto karo komendantas pulk J. Bobelis ir Vilniaus miesto karo komendantas pulk. K. Kaunas paskelbė įsakymus dėl valstybės gynimo nuostatų įgyvendinimo šiuose miestuose bei apskrityse. Taip buvo paraližuotos buržuazijos jėgos, galėjusios išprovokuoti ginkluotus išpuolius prieš tarybinių įgulų karius ir prieš Lietuvoje gyvenusius vokiečius. Hitlerininkai tuo metu šūkavo: "Kur vokietis, ten ir Vokietija. Kas palies vokietį, tas palies ir Vokietiją". Ginkluoti išpuoliai prieš Lietuvoje gyvenusią vokiečių tautinę maumą galėjo sukelti karinius diplomatiniu požiūriu Lietuvos buržuazijos viršūnėms naudingą fašistinės Vokietijos reakciją (Nr. 16, p. 14).

Vytautas Kancevičius "1940 metų birželis Lietuvoje" (Vilnius, 1973 m.): Ypač su didelė baime valdančiosios fašistinio režimo viršūnės sutiko 1940 m. Gegužės pirmąją. Buvo bijomasi, kad ši tarptautinio darbo žmonių solidarumo šventė, esant tarybinėms įguloms, nevirstų visuotine demonstracijas prieš fašizmą, o demonstracija neperaugtų į revoliuciją [buvusio tautininkų sąjungos generalinio sekretoriaus V. Rastenio parodymai // Tiesa, 1959 05 10] (p. 23). "Lietuvos aidas" 1939 11 21 pranešė, kad Latvijos generalinio kariuomenės štabo viršininkas gen. Rozenšteinas išvyko į Taliną susitikti su Estijos gen. Štabo viršininku. Paskui lankėsi Lietuvoje. Latvijos įgaliotasis ministras Lietuvoje L. Sėjas pažymėjo ta proga, kad šiandieninių pokyčių akivaizdoje Baltijos šalys laikysis drauge. 1939 12 05 spaudoje pasirodė pranešimų, jog Vokietijoje labai domimasi Baltijos kraštais. Užsienio reikalų ministrų konferencija 1939 12 07 Taline vyko už uždarų durų. Informacija, kad karinį bendradarbiavimą su Lietuva reikia organizuoti be specialaus susitarimo. 1939 12 19 gen. štabo viršininkas Pundzevičius išvyko revizuoti gen. Rozenšteino. Buvo keičiamasi nuomonėmis apie Tarybinės armijos ir tarybinių įgulų Pabaltijyje karinį pasirengimą ir santykį su jomis. Buvo paskirtas Estijos karo atstovas Lietuvoje (iki tol tokių nebuvo). Lietuvos pasiuntinys Estijoje ragino vyriausybę paskirti savo atstovą Suomijoje (p. 27). Leidinio "Revue Baltique" leidimas. "Danzinger Vorposten" rašė, kad Baltijos valstybės suartėjo ir dabar galima sakyti sudaro "Baltijos bloką" (p. 28). 1940 m. gegužės 6 d, Estijos prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas Puhkas nurodė, kad reikia siekti Baltijos federacijos. Panašiai kalbėjo ministras A. Tamošaitis. Tokių pasisakymų buvo ir daugiau (p. 29). 1939 m. lapkričio 23 d. Hitleris aukštiesiems ginkluotųjų pajėgų vadams pasakė, kad Vokietijai reikia stiprinti savo pozicijas Pabaltijyje (p. 29). Tuo metu tarpusavyje kariaujančios Vokietija, Anglija ir Prancūzija vis dėl to teikė paramą Suomijos reakcijai. Policija buvo įpareigota rinkti informaciją apie tarybines įgulas. Pav. Vilniaus miesto ir apskrities policijos vadas 1939 11 19 žemesnėms policijos įstaigoms nusiuntė slaptą telegramą, kurioje įsakyta suteikti žinias apie TSRS kariuomenę [LCVA, F. 125, ap, 1, b. 15] (p 36). K. Skučo įpareigotas kriminalinės policijos departamento direktorius K. Svilas nusiuntė slaptą aplinkraštį dėl informacijos rinkimo apie TSRS įgulas Vilniaus, Kauno, Alytaus ir Trakų apskrityse. Nurodoma, kad informacija turi būti konkreti, kur įrengti postus [LCVA, F. 56, ap. 10, b. 136]. Į VSD buvo iškviesti Vilniaus, Kauno, Alytaus, Trakų ir Marijampolės rajonų politinės policijos viršininkai. Jie buvo informuoti apie karinių agentūrinių žinių rinkimą. Į šį darbą K. Skučo pasiūlymu įtraukta ir kriminalinės policijos pareigūnai. Nuo pirmųjų Vokietijos karo prieš Angliją ir Prancūziją dienų labai suaktyvėjo Kultūrverbandas (p. 37). Skyriuose jo narių skaičius labai išaugo. Vokietijos pergalės Vakaruose prohitleriškos orientacijos šalininkus labai suaktyvino. Pas K. Skučą ir K. Musteikį lankydavosi vokiečių organizacijų vadai Kosmanas, Cerpinskis, Reichertas. Padedant saugumo policijos viršininkui S. Čenkui buvo persiunčiama vokiečių agentūra į TSRS (p. 39). Agentus iš Vokietijos į Vilnių lydėdavo gestapo pareigūnas Gešventas. Neblogas sąlygas dirbti Lietuvoje turėjo Anglijos ir Prancūzijos žvalgybos Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte, kurio grąžinimo Lietuvai šios šalys nepripažino (p. 38). K. Skučas 1940 m. gegužės 30 d, davė įsakymą Alytaus, Marijampolės ir Vilniaus apskričių viršininkams tuojau iškelti administracijos organų atitremtus į tarybinės armijos stovyklavimo rajonus antifašistus (LCVA, F. 402, ap. 1, b. 973). Tokiu būdu antitarybinių provokacijų kaltininkų ieškojimą buvo stengiamasi panaudoti komunistų ir kitų antifašistų persekiojimui (p. 40). Birželio 12 d. A. Merkys grįžo į Kauną. Prezidentūroje tuoj pat buvo sušauktas vyriausybės posėdis. Vitkauskas pažymi, kad Smetona šiame posėdyje taip kalbėjęs, jog "atrodė tarytum apsvaigęs ar miegodamas žmogus kliedi. Paistė kažkokius prisiminimus iš ankstyvesnio politinio gyvenimo, protarpiais samprotaudamas: "Ot, kad taip (ar kitaip) būtų tuomet nedaryta (ar padaryta)" [...]" (p. 43). Tokia Smetonos kalba posėdyje nebuvo atsitiktinė: prezidentas nebebuvo numatęs remtis šia vyriausybe ir todėl nerado reikalo ką nors aiškiau formuluoti. Jau birželio 10 d "Lietuvos aidas" paskelbė žinutę, kad išeina visai naujos politinės linkmės žurnalas "Politika". Birželio 10 d. šis žurnalas jau buvo išspausdintas, o pirmasis numeris pažymėtas birželio 15 d. Įžanginis straipsnis "Politinė ir kultūrinė linkmė" skelbė, kad nereiktų stebėtis jei politiniame ir kultūriniame gyvenime iškiltų naujų pasikeitimų, nes "klasiškieji metodai ir kai kurios klasiškosios idėjos pasirodo atgyvenusios". Kituose straipsniuose žurnalas propagavo nacionalsocializmo idėjas ir nuomonę, kad Lietuva daugiau dėmesio turi skirti politinei orientacijai į Vokietiją (p. 44). Smetona savo rėmėjams paslaptingai samprotavo, kad Lietuva negalėsianti likti nuošalyje nuo pokario Europos pertvarkymo ir priklausomai nuo karinių ar politinių aplinkybių Vakarų fronte, ypač nuo to, ar Vokietija eis į kompromisinį susitarimą su Anglija, Lietuva turėsianti paskelbti, kad ji nutraukianti savitarpio pagalbos sutartį su TSRS ir pasiduodanti Vokietijos globai protektorato ar kitokia forma. Šiuo atveju pagal Smetonos planus Lietuvoje turėjo būti pakeista ir vyriausybė. Italija 1940 m. birželio 10 d. įstojo į karą Vokietijos pusėje. "Lietuvos aidas" birželio 11 d pažymėjo, kad ši žinia Kaune pasklido žaibo greitumu ir pasigyrė, kad redakcija prieš tautininkų sąjungos vyriausiosios valdybos pastato "Pažangos" rūmus iškabino plakatą, skelbiantį, kad Italija pradėjo karą prieš Angliją ir Prancūziją. Tai rodo, kad ši žinia Smetonos bendrus pradžiugino (p. 45). Birželio 11 d. "Lietuvos aido" vedamajame kalbama "apie reikalą sukrusti, būti judriems ir susivokiantiems [...]". Peršama mintis pasitikėti A. Smetonos politika. Tokios užuominos buržuazinėse politinėse srovėse sukėlė įvairių spėliojimų dėl tolimesnės įvykių raidos Lietuvoje. Smetona vėliau rašė, kad buvo gavęs žinių, jog opozicinės partijos svarstė problemą prie ko geriau šlietis - prie rusų ar prie vokiečių. Tomis dienomis Vitkauską aplankė Vokietijos karo atašė Lietuvoje pulk. E. Jutas ir pasiūlė pagalbą ginklais - prancūzų artilerijos ir tankų, patekusių į Vokietijos rankas, nugalint Lenkiją. Netgi pažymėjo, kad duotų ir tankų, bet juos reikėtų aprengti lietuviška uniforma. Netrukus V. Vitkauską aplankė Lietuvos karo atašė Vokietijoje pulk. K. Grinius. Apie karinį konfliktą su TSRS jis kalbėjo kaip apie būtiną dalyką ir siūlė jam rengtis. 1940 m. birželio 11 d. Ministrų Taryba nutarė leisti Krašto apsaugos ministerijai leisti pirkti iš Vokietijos ginklų už 2652 900 litų (p. 45). Birželio 12 d. į Kauną atvykęs Vokietijos gestapo atstovas Grefė susitiko su Povilaičiu. Smetona prašė Povilaitį per Grėfę sužinoti kuo Vokietija galėtų padėti Lietuvai, kaip patartų reguliuoti santykius su TSRS. Grėfė atsakė, kad Lietuvai reikia ruoštis ginkluotam konfliktui su TSRS O į klausimą ar įsileistų Vokietija Lietuvos vyriausybę, jeigu ji norėtų palikti Lietuvą, Grėfė atsakė teigiamai. Šie atsakymai drąsinamai veikė politinės orientacijos į Vokietiją šalininkus. Vokietijos pažadai derinosi su kariniais įvykiais Vakarų fronte. Prancūzijos kapituliacija, Anglijos kariuomenės išvijimas iš Europos, Smetonos įsitikinimu turėjo būti palankiausias momentas Lietuvoje įvykdyti politinį perversmą, sudaryti naują vyriausybę ir paskelbti, kad Lietuva, pasiduodama Vokietijos globai, nutraukia savitarpio pagalbos sutartį su TSRS. Birželio 12 d. vakare Smetona išsikvietė Vitkauską ir išdėstė jam savo pažirtas dėl galimo susidūrimo su TSRS (p. 46). Birželio 13 d. Smetona liepė savo namiškiams dėtis daiktus kelionei ir ruoštis pasitraukti su kariuomene ir vyriausybe į Vokietiją (p. 47). Po ultimatumo vyriausybė posėdis prasidėjo birželio 15 d. 1 val. ryte (p 47). Smetonos orientacijos į tolesnį antitarybinių provokacijų kurstymą, į ginkluotą pasipriešinimą, dauguma ministrų neparėmė (p. 48). Aštri valančiųjų sluoksnių politikos krizė ir vyriausybės susiskaldymas sutrukdė Smetonai įgyvendinti antitarybinės politikos planus. Prezidentas Smetona, susipainiojęs vidaus ir užsienio politikoje, neturėdamas atramos nei tautoje, nei vyriausybėje, pasiryžo bėgti iš Lietuvos. Jis net nenorėjo, kad jo politiniai konkurentai imtųsi kokių nors priemonių stabilizuoti pašlijusią buržuazijos padėtį. Dėl to, nelaukdamas kol Raštikis sudarys vyriausybę, paskubėjo pats ją suformuoti iš žmonių, priešiškai nusistačiusių TSRS atžvilgiu "Lietuvos aidas" specialia laida pranešė apie jaujos vyriausybės sudarymą. Kai birželio 15 d. buvo paskelbtas Vitkausko ir Pundzevičiaus įsakymas draugiškai sutikti į Lietuvą ateinančius papildomus RA dalinius, prezidentūroje buvo gauti Vokietijos pasiuntinybės vizuoti diplomatiniai pasai Smetonai ir kitiems jo bendrams. Lietuvos banko valdytojas J Paknys atnešė Smetonai lagaminą su užsienio valiutos banknotais. Buvo ir Merkys, ir vis maldaujančiu balsu ragino pasilikti (p. 51). Kartu su Smetona į Vokietiją pasitraukė ir krašto apsaugos ministras K. Musteikis. Fašistinė valstybės gynimo taryba iširo. Tuo tarpu Smetona kaip prezidentas buvo ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Taigi ir kariuomenė liko be vyriausiojo vado ir be krašto apsaugos ministro (p. 52). A. Merkio nurodymu buvo duotas įsakymas areštuoti K Skučą ir A. Povilaitį ir tai buvo padaryta (p. 53). Smetonai su Musteikiu nepavyko pakelti 9-o pėstininkų pulko Marijampolėje ir 7-o Tauragėje (p. 54). Po nesėkmingų mėginimų prikalbinti Smetoną grįžti į Kauną, einąs prezidento pareigas Merkys su Bizausku pasirašė aktą, kuriuo visoje Lietuvoje buvo paskelbtas valstybės gynimo metas. Tuo remdamasis Kauno karo komendantas pulk. J. Bobelis paskelbė įsakymą Kauno miesto ir apskrities gyventojams, reikalaudamas iš jų rimties ir susidrausminimo Analogišką paskelbė Vilniaus miesto bei apskrities karo komendantas (p. 58). Tai paralyžavo buržuazijos jėgas, pakirto jos galimybes imtis atvirų kontrrevoliucinių veiksmų (p. 59). Taip pat kulturverbandininkai buvo įspėti laikytis valstybės gynimo meto taisyklių (LCVA, F. 56, ap. 10, b. 611, l. 195). Tuo metu liaudies masės politinių įvykių jau buvo išjudintos. Jų antifašistinės nuotaikos, užsidegimas augo kas valandą. O buržuazijai susiorganizuoti trūko organizacijos ir ryšių su savo pažiūrų žmonėmis (p. 60). Reakcijos jėgos neteko atramos ir šaulių sąjungoje (p. 63). Komunistų internacionalo Vykdomojo Komiteto generalinis sekretorius G. Dimitrovas 1940 m. birželio 17 d radiogramoje nurodė kokia turi būti LKP taktika prasidedančioje revoliucijoje. Dėl vyriausybės buvo tariamasi su V. Vitkausku (p. 65). Buržuazija tomis dienomis smerkė Smetonos politiką ir fašistinį režimą. Iš valstybinių ir privačių įstaigų senojo buržuazinio valdžios aparato pareigūnai mėtė Smetonos portretus (p. 72).

Vytautas Kancevičius "Buržuazinių politinių veikėjų atsiminimai apie 1940 metų birželio įvykius Lietuvoje ir istorinę tiesa" ("Lietuvių buržuazinių emigrantų istoriografijos kritika" (Vilnius: Mokslas, 1980)): Smetonos atsiminimai, pavadinti "Pro memoria", parašyti 1940 m. liepos 1- 25 d., jam dar gyvenant Vokietijoje. K. Musteikio atsiminimai skelbti 1958 m. Be to, 1970 m. išleista jo atsiminimų knyga "Prisiminimų fragmentai". K. Škirpos atsiminimai skelbti "Margutyje" 1954 - 1955 m., "Varpe" - 1968 m. ir kt. (p. 135). S. Raštikio prisiminimų dvitomis skelbtas 1956 - 1957 m. (p. 136). S. Raštikis rašo, kad tą pačią dieną sužinojo, kad tautininkų vadovybė ir oficiozo redakcija, nelaukdama jo formuojamos vyriausybės sudėties, atidavė į spaustuvę spausdinti naują "Lietuvos aido" numerį, kuriame jau buvo visa nauja vyriausybės sudėtis, naujų ministrų fotografijos ir biografijos. Naujoji vyriausybė buvo tautininkų, t. y, ta, kurią jam buvo padiktavęs Prezidentas. Ten buvo narių, su kuriais jis visai nebuvo kalbėjęsis ir kurių net nemanė kvieti ir nebūtų kvietęs į vyriausybę. "Vadinasi naujoji vyriausybė buvo suformuota ir be mano pastangų, ir be mano sutikimo. Pasak Kancevičiaus Smetona turėjo planų kaip susieti Lietuvą su nacistine Vokietija, kad kaip nors išvengti Lietuvoje posūkio į socializmą. Kai Prancūzija buvo ant žlugimo slenksčio, Smetona manė, kad Prancūzijos žlugimas ir Vokietijos pergalės Vakarų Europoje momentas bus tinkamiausias momentas pertvarkyti Lietuvoje vyriausybę, kuria būtų galima pasikliauti, manevruojant su provokiškos politikos planais ir atsitraukiant nuo susitarimų su TSRS. Pacituota Raštikio atsiminimų ištrauka tai iš dalies patvirtina (p. 139). Apie tai, kad buvo gautas Vokietijos vyriausybės sutikimas praleisti į savo teritoriją Lietuvos vyriausybę ir kariuomenę, "Pro memoria" nutyli. Tačiau Musteikis nurodo, kad posėdžio kontekste buvo iškilęs klausimas dėl galimybių vyriausybei ir kariuomenei pasitraukti į Vokietiją. Kai J. Masiliūnas paklausė ar vokiečiai įsileisią, Smetona atsakė manąs, kad pereiti sieną vokiečiai netrukdysią. Tai, kad tokį Smetonos atsakymą Masiliūnui nulėmė susitarimas su Berlynu, patvirtina jo ir K. Musteikio nurodymai 1940 06 15 Marijampolės ir Tauragės karinių įgulų viršininkams, jog 9-asis ir 7-asis pėstininkų pulkai trauktųsi į Vokietijos pasienį ir internuotųsi Vokietijoje. A. Hitlerio ir J. Ribentropo 1940 06 16 d. įsakymai įsileisti į Vokietijos teritoriją Lietuvos vyriausybę ir kariuomenę (V. Kancevičius "Žlugimo išvakarėse" (Švyturys, 1979, Nr. 17, p. 16), taip pat rodo, kad šiuo klausimu buvo ankstesnis susitarimas (p. 140). 1940 m. birželio 16 d. ryte į Eitkūnus atvyko gestapo pareigūnas H. Grefė (p. 142). Smetona prašė Grefės pranešti, kad jie jau atvyko kam reikia. Grefė sakė, kad šį klausimą spręs pats Fiureris. Kartu tai buvo politinio prieglobsčio prašymo aktas, nesiderinantis su prezidento konstituciniais įsipareigojimais (p. 143).

Vytautas Kancevičius "Lietuvos posūkis į socializmą" ("Didysis Spalis ir Lietuva" (Vilnius, 1977)): Savitarpio pagalbos sutartis buvo nepalanki Lietuvos buržuazijos ryšiams su Vakarų imperialistinėmis valstybėmis. O nacių laimėjimai Vakarų fronte bei įsitikinimas, kad Anglija ir Prancūzija kritišku momentu susitars su Vokietija dėl taikos, paskatino Smetoną kurti suartėjimo su Vokietija planus (p. 113). Pasak jo Lietuva kaip nedidėlė valstybė negalėsianti išlikti savarankiška ir išsaugoti nuo kaimynų skirtingą socialinę bei ekonominę struktūrą. Socializmas nepriimtinas, todėl Lietuvai belieka orientuotos į Vokietiją (p. 114). Lietuvos ir Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi buvo nepatenkinti voldemarininkai, reakciniai karininkai, valdančiosios tautininkų partijos jaunosios kartos veikėjai, Vilniaus krašto lenkų šovinistai. Anglija ir Prancūzija dėl savo karinių ir politinių išskaičiavimų ir įsipareigojimų Lenkijai nepripažino Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai. Visa tai paskatino lenkų šovinistus imtis prieš Lietuvą ir Tarybų Sąjungą nukreiptų akcijų, kurias organizavo Anglija ir Prancūzija (p. 119). Vokietijos agentūrai Lietuvoje buvo panaudojamos vokiečių "Kultūrferbando" organizacijos, vokiečių klubas Kaune, Vokietijos prekybinių firmų Lietuvoje kontoros, religinės organizacijos ir vokiečių pastoriai. Vokiečių agentai ir šnipai medžiojo Lietuvoj sau šalininkus ir siekė, kad Lietuva taptų placdarmu būsimam TSRS užpuolimui. Pradėta ruošti dirvą Vokietijai naudingam konfliktui tarp Lietuvos kariuomenės ir RA įgulų Lietuvoje. Lietuvos karo atašė Vokietijoje K. Grinius savo "Pro memoria" URM 1939 m. lapkričio mėn., įrodinėjo, kad reikia laukti pasikeitimų Vokietijos ir TSRS santykiuose. Apie tai kalbėjosi su generalinio štabo viršininku gen. S. Pudzevičiumi ir štabo žvalgybos skyriaus viršininkui pulk. K. Dulksniu. Suorganizuotas jo susitikimas su URM vadovybe (p. 120). Vasario mėn. su slapta misija išsiųstas į Berlyną A. Povilaitis dėl Lietuvos politikos persiorientavimo į Vokietiją (p. 120). 1940 m. gegužės mėn., per A. Povilaitį, vėliau per Vokietijos karinį atstovą pulk. Justą A. Smetonai buvo pranešta, kad, paaštrėjus santykiams tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos, vyriausybei bei norint pasitraukti iš Lietuvos, Vokietija duodanti sutikimą įsileisti į savo teritoriją Lietuvos vyriausybę ir leisianti internuotis Lietuvos kariuomenei. Toks sutikimas vėliau buvo patvirtintas įsakymais (Ribentropo ir Hitlerio) (p. 121). Birželio 15 d. 1 val. nakties buvo sušauktas Lietuvos vyriausybės posėdis (p. 122). Vyriausybės nariams buvo nepakankamai aiškūs Smetonos antitarybinės politikos planai, susitarimai su vokiečiais hitlerininkais ir jie jam nepritarė (p. 123). Birželio 16 d. A. Merkio vyriausybė paskelbė pareiškimą, kad A. Smetonos išvykimą laiko atsistatydinimu ir prezidento pareigas ir jas eina nuo šiol A. Merkys (p. 124). Tada A. Merkys ir K. Bizauskas pasirašė aktą, kuriuo visoje Lietuvoje buvo paskelbtas valstybės gynimo metas. Remdamiesi šiuo aktu Kauno ir Vilnius karo komendantai paskelbė įsakymus gyventojams, reikalaujančiais iš jų rimties. Jais buržuazija pati paralyžavo savo jėgas ir sutrukdė fašistiniams elementams ir kitiems reakcionieriams imtis atvirų kontrrevoliucinių veiksmų. Čia ir V. Vitkausko nuopelnas, nes tokie karo komendantų įstatymai buvo paskelbti gen. V. Vitkausko nurodymu. Net ištikimiausi Vokietijos agentai - kulturferbandininkai - - specialiu vyriausybės potvarkiu buvo įspėti laikytis valstybės gynimo meto taisyklių (LCVA, F. 56, ap. 10, b. 611, l. 196) (p. 125).

Vytautas Kancevičius ""Viršūnės" ir "apačios" 1940 metų socialistinės revoliucijos Lietuvoje išvakarėse" ("Už socializmo sukūrimą Lietuvoje: mokslins konferencijos medžiaga (1968 m. gruodžio 26 - 27 d.)" (Vilnius, 1969)): Paskutiniais buržuazinės santvarkos metais būta 63 200 pramonės, amatų ir statybos darbininkų, 17 900 transporto ir ryšių darbininkų, 14 000 prekybos ir 263 000 žemės ūkio darbininkų, 6200 darbininkų, aptarnavusių valstybinio, administracinio aparato, kultūros, švietimo bei sveikatos apsaugos sritis, 54600 tarnaičių ir padienių darbininkų. Darbininkų klasei priklausė ir 70 tūkst. bedarbių. Lietuvoje buvo 80 000 bežemių valstiečių. Valstiečių, turėjusių 1-2 ha - 13971, 2-5 ha - 39 666, 5 - 8 ha - 45 882 (p. 201). Buvo 32 654 amatininkai, kurie dirbo be samdomų darbininkų. Iš įvairių krautuvių ir krautuvėlių gyveno 60 - 70 tūkst. žmonių (p. 202). 1939 m. buržuazija Lietuvoje sudarė 12 , 2 procento gyventojų (p. 203).

Solomonas Atamukas, Bronius Vaitkevičius "Kaip sprendėsi Lietuvos likimas: 1940 metų įvykiai, apie kuriuos daug ir įvairiai kalbame" (Švyturys, 1988, Nr. 17, 18, 19): 1933 m. tautininkų partijos suvažiavime A. Smetona programinėje kalboje, kurią oficiozas "Lietuvos aidas" pavadino epochine, pareiškė, kad Lietuva esanti tokia valstybė, kurioje nėra turtuolių, kad ji nemačiusi kapitalizmo, peršokdama šį etapą žmonijos istorijoje. "Nematyti ir ateičiai mūsų krašte sąlygų kapitalizmui plėstis". Jis tikino, jog Lietuva vystosi ypatingu socialinė taikos keliu. "Darbo ir kapitalo santykių sargyboj stovi valstybė". Teisindamas savo diktatūrą, jis tvirtino, kad tik vienas asmuo turi išlyginti daugumos ir mažumos skirtumus. Visa tai buvo pavadinta "lietuviškuoju vystymosi keliu" [Lietuvos aidas, 1933, Nr. 285, 294]. Socialistinė revoliucija Lietuvoje pirmiausia brendo kaip vidinių jos socialinių ir politinių procesų veiksmo išdava per visą 20-metį. Buržuazinė istoriografija, kad ir neorėdama, tai pripažįsta (Nr. 17, p. 16). Skelbiamo "ne kapitalistinio vystymosi kelio" melagingumą pademonstravo platus antimonopolistinis ir antivyriausybinis valstiečių sąjūdis 1935 m. antroje pusėje, gavę Užnemunės ar Suvalkijos ūkininkų streiko pavadinimą ir visuotinis Kauno darbininkių trijų dienų politinis streikas, vykę po 15 tūkst. darbo žmonių politinės demonstracijos per žuvusio darbininko A. Kranausko laidotuves 1936 m. birželio viduryje (Nr. 17, p. 16-17). Slaptame žvalgybos dokumente, kuriame analizuotos visuotinio darbininkų streiko priežastys, sakoma, kad Kauno darbininkijos padėtis ėjo vis blogyn, nes fabrikantai nuolat mažino darbininkų atlyginimą. Nepasitenkinimo atmosfera buvo tiršta. Tautininkų ideologas, prof. kun I. Tamošaitis pastebėjo nuolat aštrėjančius klasinius skirtumus ir tai, kad Užnemunės ekscesai visados liks juoda dėme elitui (Nr. 17, p. 17). Jis kalba apie susiformavusią plutokratinę oligarchiją. Pasak jo visuomenėje vis "balsiau girdėti "ne visai nepagrįsti" priekaištai buržuazijai (Nr. 17, p. 17). Pasak jo "buržuazija po kojomis neturėjo jokios tvirtesnės materialinės bazės. Ir neturėjo jokių aiškių tikslų, kaip darbininkai, bet neišskiriamai buvo susijusi su pinigu, kuris sterilizuote sterilizuoja sielą ir dvasią" (Nr. 17, p. 17). Tamošaitis ragino buržuaziją pasiekti pusiausvyrą tarp klasių, suvienyti tautą. Jeigu tai nebus pasiekta Lietuva suskils. Šiuolaikinės emigracijos ideologai bando paneigti pasak Atamuko ir Vaitkevičiaus tai, ką pripažino jų dvasiniai pirmtakai. Tačiau valdančioji buržuazija toliau mėgino bauginti komunizmo baisumais, saugodama savo klasines privilegijas. 1939 m. pavasarį per Lietuvos miestus ir apskritis persirito daugiatūkstantinių žmonių mitingų ir susirinkimų banga. Buvo reikalaujama likviduoti vienpartinį tautininkų valdymą, atkurti demokratinę santvarką, įvykdyti gilias politines, ekonomines ir socialines reformas. A. Povilaitis 1939 m. balandžio mėn. aliarmavo: "[...] jeigu nebus sustabdytas patriotinio fronto kūrimas tokia ta tvarka ir tokiais principais, kaip iki šiol daroma, tai galima tikėtis, jog esame liaudies fronto išvakarėse". Į pagalbą Smetonai atėjo S. Raštikis, kreipęsis su atsišaukimu "nerimstančiai visuomenei nuraminti", ir liaudininkų bei krikdemų vadovai, kartu su tautininkais sudarę gen. J. Černiaus vadovaujamą vyriausybę. "Lietuvos žinios 1939 m. liepos 21 d. rašė: "Skaudu, liūdna sakyti, bet tai bus nusidėta tiesai, jei nebus pasakyta, kad be naujo sąjūdžio mūsų laukia liūdnos perspektyvos... Lietuvių tauta stovi ant naujo gyvenimo slenksčio. Reikia tą suprasti būtinai. Naujos gyvenimo sąlygos yra būtinos reformos...". S. Raštikis 1940 m. sausio mėn. straipsnyje "Mintys metams keičiantis" ragino, kol nevėlu, įvykdyti bent kai kurias socialines reformas, kad paskui netektų gailėtis dėl klaidų. Raštikis jau emigracijoje rašė, jog darbininkų nuotaikos buvo nedraugingos tautininkams, drąsiau ėmė rodyti aktyvumą komunistai. 1940 m. vasario 23 d. katalikų laikraštis "Žemaičių prietelius" rašė apie prarają, kuri skyrė prabangoje gyvenančią Kauno aukštuomenę ir skurdo jungą velkantį kaimą. "Kaimas laukia ir nesulaukia, kodėl taip ilgai delsiama krašto elektrifikacija; kur dingo pigios plytos ir mūrinė Lietuva; kur darbo žmonėms pažadėtieji pigūs nameliai, kur kaimui prieinama radiofikacija..., kur sanitarinė pagalba, kur skaityklos ir bibliotekos? Kodėl kaimo sąskaiton milijonus pelnosi "Pienocentras" ir kiti?". Vidaus reikalų ministerijos spaudos ir draugijų skyriaus vedėjas D. Stankūnas savo slaptame Pro memoria", 1940 m. pavasarį rašė: Šiandien mūsų Rašytojų draugija, ypač jos vadovaujantis elementas yra prijaučiantis radikaliai kairioms pažiūroms" (Nr. 17, p. 17). Viename posėdyje A. Smetona pagrasino atsistatydinsiąs, jei S. Raštikis nepadės sudaryti vyriausybės. Generolas pakluso - padėjo A. Merkiui sudaryti koalicinę vyriausybę. Smetona buvo įsitikinęs, kad A. Merkys išstums Raštikį. Merkio kandidatūra į kabineto pirmininkus niekas nebuvo patenkintas. J. Augustinaičio nuomone Raštikiui reikėjo priimti Smetonos reikalavimą sudaryti vyriasybę ir reikalauti, kad Smetona pasitrauktų. Tautininkų vadovybėje iškilo jaunųjų veikėjų grupė, reikalavusi stiprinti vienpartinę tautininkų valdžią (Nr. 18, p. 10). Iš esmės tai buvo hitlerinio nacionalsocializmo šalininkai, susispietę prie "Vairo", kuriame tuo metu buvo panegiriškai rašoma apie hitlerinę Vokietiją. 1940 m. Nr. 6 numeryje buvo rašoma: ":Šiandien socializmas yra ne dogma, o lanksti gairė socialinių jėgų lygsvarai, taikai ir bendruomeniniam tautiniam solidartmui palaikyti bei skatinti". Tai buvo giriamas nacionalsocializmas. Krikdemų jaunieji irgi naudojosi socialine demagogija. Ir, siekdami nugalėti komunizmo pavojų, reikalavo krašte kokių nors socialinių reformų. Liaudininkų tarp stipriai reiškėsi radikalieji kairiojo sparno liaudininkai, kurie bendradarbiavo su KP ir dalyvavo antifašistinėje kovoje. Dielininkaitis aiškino, kad norint išvengti komunizmo, reikia žemės reformos, padidinti darbininkams atlyginimą, mokėti vaikpinigius ir pan. Liaudininkai konstatavo, kad masės nukrypusios į kairę. Provincijos liaudininkų atstovai visiškai parėmė J. Palecki programą (Nr. 18, p. 11). Balys Sruoga "Dienovidyje (1940 m., Nr. 1) straipsnyje "Buožė prasižiojo" tvirtino, kad naujiems, staiga pralobusiems turtuoliams "visų vertybių matas pasaulyje yra pinigai". Buvęs tuo metu Anglijoje Kinijos pasiuntinys Belgijoje Dzin Tai pasakojo, kad iš autoritetingų Anglijos sluoksnių sužinojo, jog "Paliekant Pabaltijo valstybes be garantijų Vokietijai nurodomas kelias į Tarybų Sąjungą. Jei tam tikros sienos palieka negarantuotos, tai aišku, jog jas galima pulti". Vis dėl to Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės buvo priverstos įsipareigoti imtis žygių, jei būtu įvykdyta tiesioginę agresija prieš Suomiją, Estiją ir Latviją, bet jos atsisakė stoti prieš Vokietiją, jei ji griebsis netiesioginės agresijos būdų: organizuotų karinius perversmus Pabaltijo valstybėse, skatins tas šalis vykdyti prohitlerinę politiką. O Vokietija Pabaltijo valstybėse sėkmingai vykdė ekonominę ekspansiją, čia veikė stipri hitlerinė agentūra (Nr. 18, p. 11). 1939 m. rugsėjo 20 d.: Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties metmenys, kuriuose rašoma, kad "nekenkdama savo valstybės nepriklausomybei Lietuva pasiduoda Vokietijos Reicho globai. Tam, kad ši globa galėtų pasireikšti praktiškai, Vokietija ir Lietuva sudaro tarpusavyje karinę konvenciją". Pagal konvenciją Lietuvos kariuomenės pajėgų dydis, dislokavimas ir ginkluotė bus reguliariai nustatomi glaudžiai bendradarbiaujant su Vermachto vyriausiąja vadovybe, o į Kauną bus atsiųsta vokiečių karinė misija. J. Urbšys buvo pakviestas į Dancigą, tačiau vėliau jo vizitas atšauktas ir vietoj to, kad išvykti į Vokietiją, J., Urbšys V. Molotovo kvietimu išvyko į Maskvą spalio 2 d. 1939 m. spalio 14 d. pasiuntinio Kaune Cechlino telegrama Užsienio reikalų ministerijai apie pokalbį su iš Maskvos grįžusiu J. Urbšiu. Jis pasakė, kad gandai, jog Lietuva reikalaus iš Vokietijos Klaipėdos ir Suvalkų iškyšulio visiškai neteisingi ir kad Lietuva ir pasikeitusiomis sąlygomis toliau rūpinsis plėtoti su Vokietija bendrus draugiškus santykius, ypač ūkinėje ir kultūrinėje srityje [Dokumentai cituoti iš Akten zur Deutschen auswaertigen Politik 1918 - 1945. Aus dem Archiv des Deutschen auswaertuigwen Amts. t. 6. - Frankfurt am Mani, 1961] (Nr. 18, p. 12). S. Raštikio memuaruose išdėstytuose daktaro B. Jonaičio (J. Balio) aiškinimuose dėl Vokietijos veiksmų Lietuvos atžvilgiu 1939 m. rugsėjo mėn. yra padaryta išvada: "Aišku, vokiečiai tikėjosi padaryti Lietuvą savo satelitu". Pridedant: "Vokiečiai ruošėsi tiesiog okupuoti Lietuvą`: jeigu ji nenorti būti satelitu, tai tegul būna užkariautas kraštas". Pasak B. Jonaičio vokiečiai turėjo parengę karinės konvencijos projektą, kurį būtų pasiūlę ir privertę pasirašyti J. Urbšiui atvykus į Sopotą. B. Jonaitis teigia, kad dabar paaiškėjo, vokiečių planas buvo pasiimti visą Suvalkiją iki Nemuno ir Žemaitiją bent iki Dubysos. Tai būtų sudarytas tiltas į Latviją ir Estiją. Bet, nepaisydamas savo šių teiginių B. Jonaitis vis dėl to teigė, kad priėmusi vokiečių pasiūlymus ir pasidavusi jų globai, Lietuva būtų išlaikiusi nors tituliarinę nepriklausomybę ir vardą [B. Jonaitis "Paskutinės nepriklausomos Lietuvos dienos" (Naujoji viltis, 1970, Nr. 1]. Limitrofų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) užgrobimas buvo numatytas dar 1939 m. pavasarį sudarytame "Vals" (Lenkijos užgrobimo) plane (L. Bezymenskis "Specialus Barbarosos aplankas" (Vilnius, 1986). Medžiaga liudija buvus karštų Hitlerio "globos" šalininkų Lietuvos politikų ir karininkų. Vakaruose mėginama sudaryti įspūdį, kad Lietuvos likimas buvo faktiškai išspręstas Tarybų Sąjungos ir Vokietijos susitarimuose, kad lietuvių tautai buvo atimta galimybė pačiai spręsti savo likimą. Žinoma, bendrą tarptautinės situacijos Lietuva pakeisti negalėjo, tačiau savo likimu lietuvių tauta galėjo pasirūpinti ir pasirūpino. Būtent LKP CK savo atsišaukimuose 1939 09 26 pranešė lietuvių liaudžiai apie iškilusį Lietuvai Vokietijos protektorato nustatymo pavijų. Duomenis apie tą grėsmę LKP gavo iš artimų liberaliosios buržuazijos sluoksniams žmonių, kurie suprato, kad tik komunistai gali apie tai informuoti šalį ir mobilizuoti mases kovai prieš Hitlerio planus ir jų vietinius talkininkus (Nr. 19, p. 21). Sveika, toliaregiška nacionalinė nuovoka nedviprasmiškai skatino remtis Tarybų Sąjunga. "Akiračiuose" (1980, Nr. 6) rašoma, kad po Vilniaus atgavimo "Lietuvą užliejo entuziazmo banga... Žmonės gatvėje bučiavosi, o bažnyčiose giedojo Te Deum. Rusijos prestižas kilo.. Yra pagrindo manyti, kad atiduodama Vilnių, Maskva mūsų žmones tarsi pakerėjo". J. Paleckis 1939 m. spalio 11 d. A. Smetonos ir vyriausybės narių akivaizdoje pasakė kalbą, suderintą` su LKP CK, kurioje pareiškė, kad Vilnių grąžino Lietuvai Tarybų Sąjunga ir lietuvių tauta reiškia už tai jai didžiulę padėką. 1939 m. spalio viduryje P. Cvirka padarė viešą pareiškimą, kuriame pasakė, kad visa Lietuva džiūgauja dėl Vilniaus perdavimo Lietuvai ir ypač dėl savitarpio pagalbos pakto su TSRS. V. Krėvės-Mickevičiaus remiamame antifašistiniame žurnale "Už liaudies teises" 1939 m. lapkričio mėn. pareikšta, kad formuojasi su priešingi socialinių, politinių ir nacionalinų jėgų frontai, kuriuos be skirtingo vidinių respublikos vystymosi gairių supratimo, skyrė ir pažiūros į Tarybų Sąjungą. Tarybinėje lietuvių istoriografjoje plačiai nušviesta VSD direktoriaus A. Povilaičio kelionė į Berlyną su Smetonos misija siekti Vokietijos protektorato. Suomių istorikas S. Mylimniemis, remdamasis išlikusiu Vokietijos archyvuose aukšto hitlerinio saugumo organų pareigūno dr. Besto dienoraščiu ir jo paaiškinamuoju raštu, tvirtina, kad tokie A. Povilaičio pokalbiai su aukštais Vokietijos karininkais ir diplomatais tikrai vyko (Akiračiai, 1982, Nr. 1). Dar 1939 m. gegužės 27 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo "Pro memoria" nurodyta, kad vienas iš prekybos politikos reorganizavimo tikslų buvo kaip galima tvirčiau susieti Lietuvos ekonomiką su reicho ekonomika. 1940 m. pavasarį visa Lietuvos ypač ekonominė politika buvo dar tvirčiau pajungta kariaujančios Vokietijos reikmėms patenkinti (Nr. 19, p. 22). 1940 m. birželio 15 d. Kaune išėjo pirmas naujo žurnalo "Politika" numeris, kurio reaktorius leidėjas - "Daktaras Germantas" faktiškai buvo Vokietijos agentas B. Meškauskas. Žurnale su pasitenkinimu buvo rašoma apie Vokietijos ir Italijos pergales, "lietuviai buvo raginami "užmiršti praeitį, jei joje yra kas nemalonaus buvę". Žymioje lietuvių tautos dalyje 1939 - 1940 m. kai vis labiau stiprėjo socialinis klasinis judėjimas, susiformavo visai naujas liaudies dvasinis politinis sąjūdis už nacionalinės laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimą. Tie sąjūdžiai susipindami ir nulėmė įvykių eigą. Buržuaziniai oponentai užsispyrusiai nenori pripažinti Lietuvos užsienio politikos ir jos tarptautinės padėties poveikio vidaus politikai ir vidinių jėgų diferenciacijai. Tarp Vokietijos vieningosios socialistų partijos Centriniame partiniame archyve Berlyne saugomų reicho vyriausiosios saugumo valdybos dokumentų esama agentūrinių pranešimų apie 1940 m. vasaros įvykius Lietuvoje. Juose pažymima, kad ryšium su Smetonos valdžios sistemos visišku suirimu staiga prasidėjo revoliucinis perversmas politiniame gyvenime, kad "Lietuvoje nepaprastai didelė gyventojų dalis ne tik savanoriškai eina su nauja srove, bet ir iš tikrųjų nuoširdžiai žavisi naująja sistema". Lietuvoje reiškėsi nacionalinė krizė, o revoliucinė situacija ir pati revoliucija buvo pirmiausia dėsninga vidinių socialinių-ekonominių ir politinių procesų išdava. Lietuvai išvesti iš ekonominės stagnacijos ir masių nuskurdimo, sudaryti sąlygas jos gamybinėms ir dvasinėms jėgoms sparčiai vystytis, potencinėms jos žmonių kūrybinėms galioms reikštis, reikalinga buvo esminių pakitimų politinėje ir ekonominėje šalies valdymo sistemoje (Nr. 19, p. 23).

Solomonas Atamukas, Bronius Vaitkevičius "Inteligentijos dalyvavimas 1940 m. socialistinėje revoliucijoje Lietuvoje" (Lietuvos istorijos metraštis. 1982 metai, Vilnius, 1983): 1939-1940 m. buvęs aukštas Lietuvos karininkas A. Urbšas apie to meto nuotaikas rašė vėliau, kad patriotiškai nusiteikę karininkai nelengvai apsisprendė eiti su liaudimi, su darbo žmonėmis, su Tarybų Sąjunga (p. 37). "Prieš tai buvo ilgi kankinančių abejonių, svyravimų ir ieškojimų metai. Jie buvo būdingi ne tik kariams - jie buvo būdingi ir nemažai lietuvių tautos daliai. Istorijos kryžkelėje Lietuva rinkosi sau ateitį, ir tai nebuvo nei lengva, nei paprasta [...]. Bet gyvenimo faktai atkakliai spyrė. Ir išvadas padariau ne vienas: aš buvau kartu su didele lietuviškosios inteligentijos dalimi, kurią visa gyvenimo logika pasuko veidu į Rytus" [Urbonas A. Ateities pagrindas (Tiesa, 1962 12 30)] (p. 38).

Robertas Žiugžda "Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917 - 1940" (Vilnius: Mokslas, 1983): 1939 05 20 buvo pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl tarpusavio prekių apyvartos. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politikos departamentas konstatavo, kad pavyko pasiekti "maksimaliai glaudžią, bet neviešą Lietuvos ekonominę integraciją su reichu (DGFP. Series D. Vol. 6, p. 596). Pagal šią sutartį Vokietijai teko 40 procentų Lietuvos importo ir 30 procentų eksporto, o su Bohemijos ir Moravijos protektoratu - pusė importo (p. 141 - 142). Tačiau ir toliau Anglijai teko 47 proc. Lietuvos eksporto. Vokietijos spaudoje buvo skelbiama vis daugiau straipsnių, kad Pabaltijys - buvusios vokiečių žemės, kad jos turi sugrįžti Vokietijai. Kartu Lietuvoje hitlerininkai labai suaktyvino savo agentūrą, padidino vokiečių organizacijų finansavimą``. Vien 1939 m. per Vokietijos ambasadą jos gavo daugiau kaip 50 tūkst. litų. Vadovavo Kulturferbandas. 1939 m. vasarą hitlerininkai ėmė rimtai galvoti apie kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis. Estiją ir Suomiją aplankė Vokietijos kariuomenės gen. štabo viršininkas gen. F. Halderis - vyko derybos dėl Estijos salų panaudojimo vokiečių laivams (p. 142). Kalbėta, kad reiktų įvesti savo kariuomenę į Estiją, bet prieš tai tektų į Latviją` ir Lietuvą įvesti. Vokietijos fašistų siekimai prieštaravo Lenkijos militaristų planams, kurie norėjo patys pajungti sau Lietuvą. 1939 m. vasarą Lenkijoje imta knygynuose pardavinėti atvirukus su Lenkijos žemėlapiu, kuriame Lenkijai buvo priskirta Lietuva, Rytprūsiai ir kt. (p. 143). 1939 m. vasarą su SSRS vyriausybė vykusiose derybose Čemberlenas ir toliau atsisakė suteikti trijų didžių valstybių saugumo garantijas Lietuvai (p. 145). Platieji Lietuvos gyventojų sluoksniai su nerimu žiūrėjo į dar 1939 m. vasarą Vokietijos spaudoje ir per radiją išplėstą šmeižikišką kampaniją, kaltinusią Lietuvą dėl tariamų vietos gyventojų vokiečių vargų, jų teisių varžymo. Rugpjūčio 17 d. Lietuvai buvo pareikštas oficialiai nepasitenkinimas tuo, kad vokiečių tautinei mažumai neleidžiama turėti pakankamai mokyklų, neleidžiama rengti susirinkimų, jie baudžiami piniginėmis baudomis [LCVA, F. 383, ap. 2, b. 20). Tai leido manyti, kad po Austrijos ir Čekoslovakijos bei Klaipėdos, atėjo Lietuvos eilė (p. 147). Vokietija ragindama Lietuvą įsijungti į karą su Lenkija siekė visiškai pajungti Lietuvą savo įtakai, įvesti savo kariuomenę (p. 148). Reakcingieji Lietuvos buržuazijos sluoksniai siekė pajungti Lietuvą hitlerinės Vokietijos politikai. Ypač aktyvai veikė voldemarininkai ir jų sąjungininkai iš krikdemų ir liaudininkų partijų vadovybių. Prasidėjus karui voldemarininkai ėmė rengtis įvykdyti valstybinį perversmą, vadovaujamą A. Voldemaro. Jų nuomone reikėjo eiti su hitlerine Vokietija ir jėga atsiimti Vilnių. O Vokietija visai kurstė pulti Lenkiją atsiimti Vilnių ir net siūlė už tai karo aviacijos paramą (p. 149). Vis dėl to Lietuvos vyriausybė paskelbė, jog toliau laikysis neutralumo. Jau pirmosiomis karo dienomis Lietuvai ėmė trūkti anglies, žibalo, geležies, trąšų, cukraus, įvežamų iš Anglijos (p. 150). Vokietija reikalavo, kad Lietuva visiškai nutrauktų prekybinius ryšius su Anglija. Vis didėjo žemės ūkio produktų eksportas į Vokietiją (p. 151). Skirtingai nuo Anglijos, JAV į Lietuvos pasiuntinio P. Žadeikio paklausimą kokia būtų JAV vyriausybės pozicija jei Tarybinė vyriausybė pasiūlytų grąžinti Lietuvai Vilniaus kraštą, iš principo atsakė palankiai Lietuvai (Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers. The Soviet Union 1933 - 1939, p. 947 - 948). O iš Vokietijos pusės rugsėjo 20 d. buvo parengta "gynybinės sutarties tarp Vokietijos reicho ir Lietuvos respublikos" projektas, kuriame numatytas pasidavimas Vokietijos reicho globai (p. 153). Taigi neapibrėžtas protektoratas (p. 153). J. Urbšys sutiko vykti į Vokietiją, tačiau pareiškė jog toliau laikysis neutraliteto. Todėl buvo paprašyta J. Urbšio keliomis dienomis atidėti vizitą. Rugsėjo 25 d. Hitleris pasirašė slaptą direktyvą Nr. 4, kuria numatyta Rytų Prūsijoje laikyti karinėje parengtyje jėgas, pakankamas Lietuvos užėmimui net ir ginkluoto pasipriešinimo atveju. Pats Raštikis pripažino, kad vokiečiai tiesiog ruošėsi okupuoti Lietuvą` (Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos, D. 3, p. 525). Lapkričio 8 d. Anglijos vyriausybė pranešė Lietuvos vyriausybei, kad ji ir toliau laikanti Vilniaus sritį Lenkijos dalimi ir , jei Lietuvos sostinė būtų perkelta į Vilnių, Anglijos pasiuntinybė liktų senoje vietoje - Kaune. Tokią pat poziciją užėmė Prancūzijos ir JAV vyriausybės. Prieš Vilniaus srities prijungimą prie Lietuvos stojo ir Vatikanas. Pagal Lietuvos konkordatą su Vatikanu bažnytinės provincijos ribos turi sutapti su Lietuvos valstybės sienomis, tačiau popiežiaus kurija nesirengė laikytis konkordato (p. 157). Karo pradžioje beveik visai nutrūkus prekybai su Anglija, Lietuvos vyriausybė ryžosi plėsti prekybinius ryšius su TSRS. Salio 15 d. pasirašytas naujas prekybinis susitarimas. Labai padidėjo prekių apyvarta. Tarybinė vyriausybė labai padidino naftos produktų, akmens anglies, sunkvežimių, metalų, žemės ūkio mašinų, trąšų, chemikalų tiekimą, o iš Lietuvos pirko kiaulių ir kiaulienos (p. 158). Savitarpio pagalbos sutartis prieštaravo ir Anglijos bei Prancūzijos planams. Žygyje prieš TSRS turėjo dalyvauti ir Lietuva. Apie tai papasakojo spalio 12 d. Prancūzijos karo ministerijos pareigūnas Mjeri Latvijos pasiuntiniui Paryžiuje. Todėl kurstė Lietuvą nevykdyti įsipareigojimų, numatytų sutartyje (p. 159). Vokietijos agentūros veikla Lietuvoje stiprėjo. Tilžės gestapo emisaras Grėfė pareiškė VSD direktoriui A. Povilaičiui 1939 m. lapkričio mėn, kad Vokietija laiko tarybinių įgulų buvimą` Lietuvoje grėsme savo sienų saugumui, todėl norėtų gauti reguliarią informaciją apie RA dalis Lietuvoje. Su tuo sutiko J. Černius, K. Skučas, prezidentas Smetona. 1940 m. sausio mėn. vėl atvykusiam Grėfei surinktos žinios buvo perduotos. Savitarpio pagalbos sutarties boikotavimas ypač sustiprėjo nuo Suomijos - TSRS konflikto pradžios (p. 159). Latvijos pasiuntinys Londone K. Zarinė painformavo Anglijos vyriausybę, kad buvo susitarta dėl trijų Pabaltijo valstybių karinio bendradarbiavimo prieš TSRS (Public Record Office. F.O.371. N206/165/59). Kadangi visos 3 Pabaltijo šalys buvo sudariusios su TSRS savitarpio pagalbos sutartis, buvo nutarta apsieiti be karinės sąjungos įforminimo specialiu dokumentu, todėl buvo sutarta, kad karinis bendradarbiavimas su Lietuva turi būti tęsiamas be sutarties (Сиполс В Тайная дипломатия, c. 329). S. Raštikio įsakymu buvo pradėtas ruošti naujas ginkluotųjų pajėgų dislokavimo planas, nukreiptas prieš RA įgulas Lietuvoje (p. 160). 1940 m. kovo 14 - 16 d. Rygoje įvykusi Baltijos antantės šalių užsienio reikalų ministrų XI konferencija teigiamai įvertino bendradarbiavimo per 3 mėn. rezultatus. Suomijos pralaimėjimas buvo smarkus smūgis antitarybiniams planams. 1940 m. vasario pabaigoje A. Smetonos iniciatyva A. Povilaitis buvo pasiųstas su specialia slapta misija į Berlyną pranešti apie pasikeitusią Lietuvos vyriausybės orientaciją, ir prašymą paimti Lietuvą į savo protektoratą. Gestapo viršininko padėjėjas Bestė atsakė, kad Vokietija galės paimti Lietuvą savo protektoratan, net iki 1940 m. rugsėjo mėn, ir bet kuriu atveju ne vėliau kaip pasibaigus karui Vakaruose (p. 161). 1940 m. balandžio 17 d. Lietuvos ir Vokietijos prekybiniu susitarimu Lietuvos prekybiniai ryšiai su Vokietija labai išplėsti. Tai buvo visiškas jos ekonomikos pajungimas. Per 1940 . pirmą pusmetį Lietuva, Latvija ir Estija išsiuntė į Vokietiją 70 procentų savo eksporto. Balandžio pabaigoje hitlerininkai sutelkė stambesnes motorizuotas karines pajėgas Suvalkų zonoje (Public Recorrd Office. F.O. 371. N5368/5368/59). Vis labiau aišku darėsi, kas gresia Lietuvai. Balandžio mėn. Marijampolės apygardos saugumo ir kriminalinės policijos viršininkas konstatavo, jog vietos gyventojai kalba, kad jei nebūtų Baltijos valstybėse rusų kariuomenės bazių, tai vokiečiai šias valstybes seniai būtų okupavę (LCVA, F. 378, ap. 10, b. 611, l. 135). 1940 m. kovo mėn. Lietuvos saugumo organai padėjo permesti į TSRS slaptus hitlerininkų agentus (p. 162). A. Merkys birželio 9 d. pokalbyje su Tarybinės vyriausybės atstovais turėjo pripažinti, kad G. Butajevas buvo patekęs į Lietuvos žvalgybos organų rankas (p. 164). Priėmime dalyvavęs Lietuvos pasiuntinys L. Natkevičius, grįžęs iš Kremliaus į Lietuvos pasiuntinybę, kur tuo metu buvo gen. M. Rėklaitis, gen. A. Gustaitis, pulk. Lisauskas, pulk. P. Meškauskas, pranešė jiems, kad A. Merkys išdavė labai svarbią valstybės paslaptį. Jie išklausė A. Merkio pranešimą apie pasikalbėjimus su Tarybinės vyriausybės vadovais ir pareikalavo atsistatydinti. A. Merkys pareiškė sutinkąs atsistatydinti tik namie, o ne Maskvoje (p. 65). Birželio 12 d. A. Merkys apie pokalbius informavo Smetoną ir Skučą. Tą pačią dieną iš Vokietijos į Kauną atvyko Grėfė. Jis patarė ruošti Lietuvos kariuomenę pasipriešinimui RA įguloms ir, pavestas savo vyriausybės, nurodė, kad eventualiu atveju Vokietija sutiktų įsileisti internuotis Lietuvos kariuomenę, Lietuvos vyriausybės narius ir kitus asmenis, kurie to norėtų. Matyt dėl to A. Smetona neskubėjo svarstyti Tarybinės vyriausybės priekaištų, juo labiau, kad birželio 13 d., buvo jo vardadienis. Tik apie 22 val prezidentūroje susirinko Ministrų taryba ir kariuomenės vadovybė (p. 165). Pasibaigus vyriausybės posėdžiui Smetona pasikvietė Vitkauską ir pareiškė, kad santykiuose su TSRS neapseisią be rimtų susidūrimų, todėl reikia tam ruoštis. Birželio 14 d. rytą užimtas Paryžius. Stambios Vokietijos karinės pajėgos buvo pradėtos permesti į Rytus. 1940 m. birželio mėn. prie Vokietijos- Lietuvos sienos buvo sutelkta 80 tūkst. smogikų ir vokiečių "turistų", taip pat 200 karo lėktuvų. Jie turėjo morališkai paremti antitarybines pajėgas Lietuvoje, o prireikus ir okupuoti ją (История Коммунистической партии Советского Союза, т. 5, кн. 1, с 91). Padėtį sunkino tai, kad birželio 14 d. į Kauną iš Vokietijos atvyko daug hitlerininkų - "ekskursantų", turėjusių dalyvauti birželio 15-16 d. Kultūrferbando rengtoje sporto šventėje (Public Record Office. F.O. 371. N5833/1224/59). Manyta per tą šventę išprovokuoti konfliktą su RA dalimis ir sudaryti pretekstą hitlerinei kariuomenei įvesti į Lietuvą. 1940 m. birželio 4 d. Lietuvai (J. Urbšiui) buvo įteikta nauja TSRS nota (p. 166). Birželio 22 d. Lietuvos kariuomenės štabo viršininkui ir II skyriaus viršininkui prisistatė naujasis JAV karo atašė majoras Stensetas (p. 168).

Робертас Жюгжда "Внешняя политика реакционных кругов литовской буржуазии в конце 1939 - первой половине 1940 г." (40 лет прибалтийским республикам Союза ССР: Тезисы дкладов и сообщении всесоюзной научной конференции, повещенной революциям 1940 г и восстановлению Советской власти в прибалтийских республиках Союза ССР (1 -2 июля 1980 г.)" (Вильнюс, 1980): Išgąsdinti revoliucinio judėjimo augimo, reakciniai sluoksniai buvo pasiruošę pajungti Lietuvą fašistinei Vokietijai, taip siekdami išsaugoti savo klasinį viešpatavimą (p. 29). 1939 m. lapkričio mėn. į Kauną atvykęs Hitlerio emisaras Grefė pareiškė VSD direktoriui A. Povilaičiui apie savo norą gauti reguliarią informaciją apie RA dalis Lietuvoje. Premjerministras J. Černius, vidaus reikalų ministras K. Skučas ir prezidentas A. Smetona su tuo sutiko. 1940 m. vasario mėn. prezidentas Smetona, išgąsdintas antifašistinio ir revoliucinio darbo žmonių judrėjimo per su slapta misija pasiųstą VSD direktorių A. Povilaitį paprašė suteikti Vokietijos Lietuvai protektoratą. Kovo 9 d. URM Politikos departamento direktorius Turauskas parengė priemonių planą, nukreiptą prieš RA dalis Lietuvoje, kuris buvo pasiūlytas visoms įstaigoms kaip vadovas (p. 30 - 31). Buvo numatyta uždrausti atskiriems asmenims ir firmoms palaikyti kontaktus su tarybiniais piliečiais ir įstaigomis, o pažeidėjus ištremti. Taip siekta izoliuoti tarybinius garnizonus. VSD padėjo permesti į SSRS teritoriją hitlerinius agentus. Po viso to sekė 1940 m. gegužės 25 d. SSRS vyriausybės nota Lietuvai. Todėl A. Smetona nesiryžo palaikyti visų Pabaltijo valstybių prezidentų konferencijos idėjos. Kartu fašistinė vyriausybė sustiprino policijos kontrolę sovietinių įgulų rajonuose, vykdydama masines kratas ir areštus ten. Smetona, orientuodamasis į Vokietiją, nedviprasmiškai pasuko į antisovietinę politiką, siekdamas išprovokuoti konfliktą su Raudonąja Armija, rengdamas dirvą Hitlerio kariuomenės įsiveržimui į Lietuvą. Tačiau dauguma kabineto narių Smetonos nepalaikė (p. 31). Jo avantiūristinis planas primesti Lietuvai hitlerinės Vokietijos protektoratą žlugo (p. 32).

Juozas Žiugžda "Tarybų Sąjungos pagalba lietuvių tautai apginant savo laisvę ir nepriklausomybę 1939 ir 1940 metais" (Juozas Žiugžda "Rinktiniai raštai" (Vilnius: Mokslas, 1986, T. 2 [šis darbas išleistas pirmą kartą 1949 m.])): Tais metais galutinai išryškėjo pilnutinis Lietuvos buržuazinės-fašistinės politikos suliejimas su hitlerinės Vokietijos interesais, išaugęs iš glaudaus smetoninės valdžios bendradarbiavimo su hitlerininkais (p. 89). Išdavikiška Lietuvos buržuazijos politika, kurios pagrindinis tikslas buvo bet kuria kaina, kad ir Lietuvos nepriklausomybės kaina kaina apsaugoti klasiniu buržuazijos ir buožių interesus, 1939 - 1940 m. Lietuvos nepriklausomybę pastatė ant bedugnės krašto, visą Lietuvos ekonomiką ir politiką pajungė hitlerinės Vokietijos grobikiškiems interesams (p. 89). 1940 metai lietuvių tautos istorijoje turi nepaprastai didelę reikšmę. Tais metais įvyko lemiamas posūkis ir persilaužimas Lietuvos gyvenime: nuo fašistinės priespaudos iki išnaudojimo jungo, nuo hitlerinio placdarmo iki kolonijos padėties, nuo visiško laisvės ir nepriklausomybes praradimo, nuo galutinio sunaikinimo hitlerinėje vergovėje - į naują, laisvą, nepriklausomą gyvenimą, į gyvybinį tarybinės santvarkos kelią, į saugų, kūrybingą gyvenimą broliškoje Tarybų Sąjungos tautų šeimoje (p. 90). Pagal "Mein Kampf' programą ir savo geografinę padėtį Lietuva buvo pasmerkta pirmiesiems kruvinos hitlerinės ekspansijos smūgiams (p. 91). Hitlerininkai intensyviai ruošėsi užgrobti Klaipėdos kraštą. Jau 1938 m. kovo mėn. Lietuvos Komunistų partija perspėjo Lietuvos darbo žmones, kad "Hitlerio smogikai Tilžėje laukia patogaus momento, kad pagrobtų Klaipėdos kraštą". Tik dėka aktyvaus TSRS įsikišimo, kai TSRS vyriausybė pranešė Lenkijai nesikėsinti prieš Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, nes priešingu atveju bus demonsuotas Lenkijos -Tarybų Sąjungos nepuolimo paktas ir bus pasilikta veikimo laisvė ginkluoto prieš Lietuvą puolimo atveju (p. 93). Tai išgelbėjo nuo Lenkijos įsiveržimo ir Lenkija pasitenkino diplomatinių santykių užmezgimu (p. 93). 1939 m. kovo mėn. 17 d., kai "Klaipėdos vokiečių vadas, Smetonos paleistas iš kalėjimo, Noimanas atsišaukimu pareikalavo tuojau prijungti Klaipėdą prie Vokietijos, ir kai Hitlerio reikalavimai Klaipėdos atžvilgiu jau buvo viešai skelbiami įvairių ,kraštų spaudoje, "Lietuvos aidas" 1939 03 17 dar apgaulingai skelbė: "Pramanyti gandai apie Klaipėdą" ir paneiginėjo gandus apie tai, kad "Vokietija artimiausiu laiku ketinanti prisijungti Klaipėdos kraštą" (p. 94). "Lietuvos aidas" 1939 m. kovo 24 d. su pasitenkinimu pranešė apie palankumą ir apie vaišes, kurias hitlerininkai iškėlė Berlyne lietuvių tautos išdavikams už jų išdavystę (p. 95). Rengdamiesi kiek galint greičiau atimti iš Lenkijos Gdanską ir visą Gdansko koridorių, hitlerininkai vedė derybas su Lenkija ir siūlė pasidalyti su ja Lietuvą. Lietuvos žemėmis hitlerinė Vokietija siūlė atlyginti Lenkijai už Gdanską ir koridorių [История дипломатии - М., 1945.т.3, с. 649] (p. 97). 1939 m. balandžio mėn. pabaigoje buvo paskelbta "Italijos savaitė Kaune". "Lietuvišką nacionalizmą" ypač ugdė Kauno jėzuitų gimnazija, kur mokėsi fašistinės viršūnės vaikai, kur Smetonienė buvo tėvų komiteto pirmininkė ir kur vadovai ir mokytojai buvo vokiečių jėzuitai. "Lietuviškąjį nacionalizmą" palaikė gausybė vokiečių agentų "kultūrverbandininkų" (p. 97). LKP paaiškino visą imperialistinių veiksmų bendrumą ir parodė, kad "fašistinė Lenkija, susitarusi su Hitleriu tą pat dieną, kai Vokietija pagrobė Austriją, išprovokavo pasienio incidentą ir ruošėsi tuojau pagrobti Lietuvą" (p. 101). Bijodama augančio žmonių pasipiktinimo ir politinio aktyvumo, smetoninė valdžia iš vienos pusės per spaudą nuolat įrodinėjo, kad "viskas krašte ramu" ir ragino nepasiduoti nerimui, o iš kitos pusės ėmėsi priemonių tautos augančiam pasipriešinimui palaužti. Tuoj po Klaipėdos "pardavimo" Smetonos valdžia paskelbė Lietuvoje sustiprintos apsaugos būvį ir pašaukė po ginklu kai kurias atsarginių kareivių kategorijas Buvo sudarytas ginklų fondas, pradėtas "aukų" rinkimo vajus (p. 102). O tuo tarpu visi hitleriniai pučininkai ir teroristai-žmogžudžiai - kubiliūnininkai, noimanininkai, zasininkai - buvo paleisti iš kalėjimo. Smetonininkai darė Lietuvą hitlerinės Vokietijos baze prieš Tarybų Sąjungą. 1939 m. balandžio mėn. antroje pusėje Smetona su savo "seimu" paskelbė "nepaprastojo meto įstatymą", pagal kurį ėmė veikti ypatingieji valstybės apsaugos įstatai su ilgamečiais kalėjimais ir mirties bausme už bet kokį veikimą prieš Smetonos valdžią, su dar didesne karo komendantų ir žvalgybos sauvale ir žiaurumais (p. 103). Vokietijos pradėtas karas prieš Lenkiją iš karto pastatė lietuvių tautą į mirtiną pavijų, kurį ypač didino išdavikiška buržuazinės -fašistinės klikos politika, stūmusi Lietuvą į hitlerizmo nasrus. Klaipėdos uostas pasidarė vienas iš pagrindinių Vokietijos karo laivyno bazių operacijoms prieš Lenkiją (p. 106). Paminklas, kurį, Lietuvos buržuazijai leidžiant, vokiškieji imperialistai buvo pasistatydinę Kaune savo žuvusiems kariams, buvo demonstratyviai papuoštas kaspinais su hitlerine svastika. Laikraščiai nuolat mirgėjo hitlerinių agentūrų teikiamomis iliustracijomis, vaizduojančiomis Vokietijos žygius ir laimėjimus. Lietuvos fašistai džiaugėsi, kad jie "sutvarkė" santykius su Vokietija, atiduodami jai Klaipėdą. Kaune buvo demonstruojamas vokiečių paengtas filmas, rodąs kaip hitlerininkai triuškino Lenkiją. Lietuvos darbo žmonės su nerimu žiūrėjo kaip smetoniniai fašistiniai vairuotojai nuosekliai rengė dirvą tam, kad Lietuvą galutinai atiduotų į hitlerininkų rankas. Lietuvių tauta neabejojo, kad tikriausias ir ištikimiausias lietuvių tautos draugas - Tarybų Sąjunga išties pagalbos ranką (p. 107). Vilniaus atidavimas Lietuvai ir savitarpio pagalbos sutarties pasiūlymas iš Tarybų Sąjungos pusės atitiko esmingiausius lietuvių tautos interesus ir giliausius visos liaudies lūkesčius ir troškimus (p. 108). Vos pasklidus žiniai apie Vilniaus grąžinimą ir savitarpio pagalbos sutarties pasirašymą su TSRS, visoje Lietuvoje prasidėjo masinės liaudies demonstracijos. Lietuvių tauta reiškė džiaugsmą dėl įsitikinimo, kad pasirašytoji sutartis, šiaip ar taip pažabos smetoninės valdžios parsidavimą hitlerinei Vokietijai. Kaune gausinga darbininkų ir inteligentijos demonstracija ėmė artėti prie Tarybų Sąjungos pasiuntinybės. Šiai darbo žmonių demonstracijai kelią pastojo raitos ir pėsčios smetoninės policijos būriai ir ėmė vaikyti demonstrantus, mušdami žmones nagaikomis, guminėmis lazdomis ir kitomis priemonėms, kapodami nuogais kardais, pagaliau paleisdami į darbą ašarinęs dujas ir kulkas (p. 110). Negalėdami sulaikyti lietuvių tautos džiaugsmo nuotaikų ir jos dėkingumo Tarybų Sąjungai, smetoninės valdžios agentai ir buržuazinė-fašistinė spauda stengėsi falsifikuoti liaudies jausmų pasireiškimą. Žvalgybininkai, jaunalietuviai, fašistiniai korespondentai iš visų vietų fabrikavo melagingas žinias apie liaudies nuotaikas, stengėsi nuslėpti liaudies dėkingumą Tarybų Sąjungai. Buržuaziniai laikraščiai paskelbė vienodo turinio vedamuosius straipsnius, nukreiptus prieš šią padėkos Tarybų Sąjungai demonstraciją. Sekė areštai, sodinimai į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, vyko trėmimai. Už dalyvavimą šioje demonstracijoje 36 asmeny uždaryti į "priverčiamojo darbo stovyklą" 12 - ai mėnesių. Atsivėrė milžiniška bedugnė tarp Lietuvos darbo žmonių, tarp lietuvių tautos iš vienos pusės ir buržuazinės-fašistinės valdžios iš kitos pusės. Lietuvių tauta džiūgavo, o fašistinė valdžia rengėsi klastai (p. 111). Lietuvos fašistinė valdžia ir pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį, toliau ėjo savo senu keliu - tebestiprino savo ryšius su hitlerine Vokietija bei stengėsi stiprinti fašistinės diktatūros priemones šalies viduje. 1940 m. sausio pradžioje sušauktas tautininkių suvažiavimas buvo skirtas visos politinės linijos pilnutiniam rikiavimui pagal hitlerininkų metodus ir susilaukė labai palankaus vertinimo iš nacistinės Vokietijos sferų. "Lietuvos aidas" su pasitenkinimu rašė, kad "vokiečių atsakingieji sluoksniai su dideliu dėmesiu sekė Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavimą". Reicho oficiozas "Volkischer Beobachter" specialiame straipsnyje, antrašte "Lietuva siekia autoritetingo režimo", gana plačiai aprašė tautininkų suvažiavimą ir pabrėžė didelį pasitenkinimą juo (p. 113). Lietuvos spaudoje savo ruožtu buvo populiarinamas Vokietijos ir Italijos fašizmas. Tuo tarpu smetoninė žvalgyba iš visų valstybės įstaigų reikalavo nuolatinės informacijos apie darbininkus bei tarnautojus. Tai pat buvo reikalaujama, kad kiekviena įstaiga dėl savo tarnautojų ir darbininkų atsiklaustų žvalgybos nuomonės. Paskutiniu laiku žvalgyba ypač atsidėjusi ėmė rinkti žinias apie mokytojus. 1940 05 22 vidaus reikalų ministras kreipėsi į švietimo ministrą, atkreipdamas dėmesį, jog bendradarbiavimas tarp žvalgybos ir švietimo ministerijos nepakankamas. Netrukus po pasirašymo sutarties su TSRS, tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių prasidėjo aktyvus bendradarbiavimas. 1939 12 07 - 08 m. įvykusios šių šalių užsienio reikalų ministrų konferencijos esminiai posėdžiai buvo slapti. Įvyko slapti generalinių štabų viršininkų pasitarimai (p. 113). Slaptų pasitarimų rezultatas buvo Pabaltijo valstybių karinė santarvė, kuri buvo nukreipta prieš TSRS ir už hitlerinę Vokietiją. Apie visus slaptus nutarimus Vokietijos vadovai buvo informuojami, tačiau saugodami jų slaptumą, tylėjo. Lietuvos propagandistai džiaugėsi gera hitlerininkų nuomone dėl užsienio reikalu ministrų konferencijos ir netiesioginiu būdu nurodinėjo į norus sustiprinti ekonominius ryšius su Vokietija. Nu 1940 m. sausio mėn. Pabaltijo valstybių karinė santarvė, viešai pasivadinusi "Pabaltijo valstybių bendradarbiavimas":, pradėjo leisti savo organą "Revue Baltique" - prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. Jam maskuotai buvo reiškiamai prieš TSR nukreipti sumanymai (p. 114). Glaudus generalinių štabų ir ų atstovų bendradarbiavimas vyko nenutrūkstamai (p. 114). J. Urbšys "Revue Baltique" pirmame numeryje rašė: " Mūsų santykiai su mūsų didžiuoju vakarų kaimynu Vokietija vystosi normaliai ir draugiškai, ypač ekonominėje srityje. Nors šiuo metu Vokietija visas savo jėgas atiduoda karui, importas į Lietuvą vokiškų prekių ne sumažėjo, bet net pasidėjo ir turi tendenciją dar plėstis. Mūsų eksportas į Vokietiją auga ta pačia proporcija ir dar augs" (p. 115). 1940 m. sausio 10 d. pasirašyta "Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho apie teisinę pagalbą muitų srityje" reiškė tolesnį Lietuvos ekonomikos pakreipimą hitlerinės Vokietijos ūkio tarnybai. Galiausiai 1940 m. balandžio 17 d. Lietuva pasirašė su Vokietija naują prekybos sutartį. Sutarti visas Lietuvos ekonominis gyvenimas buvo galutinai atiduotas hitlerinės Vokietijos dispozicijai. Pagal tą sutartį iš Lietuvos į Vokietiją per metus turėjo būti išvežama daugiau kaip už 200 milijonų vertingiausių gaminių (sviesto, bekono, įvairių kitų pieno bei mėsos gaminių ir kt.) (p. 115). Už tuos gaminius Vokietija į Lietuvą tegalėjo įvežti tik jiems nereikalingus erzacus. Net fašistinių ekspertų nuomone dėl tokios sutarties vykdymo Lietuvos žemės ūkis ir valiuta galės išsilaikyti ne ilgiau kaip tris mėnesius [Tiesa, 1939 12 05] (p. 116). Tokiu būdu visa smetoninės fašistinės valdžios diplomatija, visa ekonominė bei karinė politika, visa buržuazijos ideologų propaganda buvo nukreipta į tai, kad sužlugdytų savitarpio pagalbos sutartį su TSRS ir paversti Lietuvą hitlerinės Vokietijos baze prieš Tarybų Sąjungą. Prasidėjo Raudonosios Armijos karių pagrobimai. Raudonarmietis tankų brigados šoferis Šmavgonecas dingo gegužės 18 d. Sakosi buvo pagrobtas ir tardomas, reikalaujant žinių apie tankų brigadą. Tos pačios brigados šoferis Pisarevas dingo gegužės 24 d. ir grįžo po kelių dienų. Sakosi buvo užpultas, nugabentas į nežinomą vietą ir kvostas apie tankų brigadą. Butajevas dingo iš karinės dalies 1940 m. vasario mėn. Ir esą pats nusišovė. Tokią smetoninės valdžios politiką palaikė visos buržuazinės partijos. Štai liaudininkų "Lietuvos žinios" 1940 m. gegužės 29 d. rašė: "Mūsų santykiai su Vokietija yra pagrįsti tikru realumu ir gera valia, kuri lig šiol, kaip atrodo, nėra pažeidžiama nieku. Geri santykiai iš mūsų pusės yra stengiamasi palaikyti korektiškiausiai, nesusipratimams vietos nėra, priežasčių, atrodo, negali nei atsirasti" (p. 117). Taip pasak j Žiugždos visa Lietuvos buržuazija sudarė bendrą buržuazinių nacionalistų prohitlerinį frontą, kuris ypač aktyviai veikė prieš savitarpio pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga (p. 117). Taigi fašistinį smetoninė valdžia, visų Lietuvos buržuazinių partijų remiama ir palaikoma, stūmė Lietuvą į galutinį sunaikinimą, į hitlerinės Vokietijos placdarmo ir kolonijos padėtį (p. 118). Karu vyko Lietuvos darbo žmonių būvio nuolatinis blogėjimas, kaimo bežemių ir miesto darbininkų skurdas ir vargas nuolat didėjo. Šimtai darbininkų buvo metami į gatvę [Tiesa, 1940 01 15]. "Maisto" fabrikantai, pabaigus paukščių paruošos sezoną, atleido iš darbo daugiau kaip 200 darbininkių. Stiklo fabrikas "Aleksotas" atleisto 150 darbininkų. Rangovai ėmė atleidinėti savo tarnautojus - atleista apie 500 žmonių [Tiesa, 1940 02 15]. Ir kitur masiniai atleidinėjimai. Iki minimumo krito darbininkų ir tarnautojų perkamasis pajėgumas. Drauge su tuo žemės ūkio gaminiai už pigią kainą buvo superkami buržuazinių spekuliantų ir gabenami šį Vokietiją. Tuo tarpu miško medžiaga ir kiti dalykai, reikalingi valstiečių ūkiui, brango. Geri laikėsi tik dvarininkai, buožės ir spekuliantai, kurie naudojosi valdžios teikiamomis privilegijomis, vertėsi spekuliacija ir produktų pristatymu Vokietijai (p. 118). Valdžia ėmėsi priemonių aprūpinti dvarininkus ir buožes pigia darbo jėga, taigi išvaryti bedarbius į prievartinius darbus. Jau 1940 m. sausio mėn. valdžios organai ėmė surašinėti Vilniaus krašto bedarbius ir skirstė juos pas dvarininkus ir buožes. Taip buvo parengtas vadinamasis "šeimos globos įstatymas", kuriuo darbininkai prievarta buvo atiduodami išnaudotojų savivalei. Šiuo įstatymu buvo numatyta, kad darbininkai, nesutinkantys eiti prievartinius darbus pas dvarininkus ir buožes, buvo be teismo sodinami neribotam laikui į vadinamąją drausmės stovyklą, kuri buvo tikras kalėjimas. Natūralu, kad stiprėjo darbo žmonių kova su išnaudojimu; ji ėmė įgauti politinį pobūdį. Į Darbo rūmų šaukiamą sausio mėn. pradžioje įmonių seniūnų pasitarimą atėjo daug darbininkų ne seniūnų, Viso apie 700 darbininkų. Jie reikalavo pagerinti jų padėtį. Skambo šūkiai "Šalin fašistų valdžią". Buvo organizuojami streikai ir demonstracijos. 1940 m. vasario 8-13 d Kaune vyko tikra darbininkų ir bedarbių kova su policija (p. 119). Darbininkus raitoji policija pasitiko dujomis, kardais, kulkomis ir bananais. Darbininkai ir bedarbiai gynėsi kastuvais ir kitais darbo įrankiais. Netoliese esančio fabriko darbininkai nešė bedarbiams plytas ir akmenis. Ant policijos pradėjo lyti akmenų ir lytų lietus. Daug bedarbių buvo areštuota. Reikalauta atšaukti šeimos globos ir privalomų darbų įstatymą, paleisti politinius kalinius, panaikinti darbo stovyklas ir kt. Palaikydami šios demonstracijos reikalavimus Kaune paskelbė protesto ir solidarumo streiką apie 3000 kitų įmonių darbininkų. Kauno darbininkų kova atsiliepė visoje Lietuvoje ir sukėlė plačią streikų ir reikalavimų bangą. Sustreikavo darbininkai Panevėžyje, Rokiškyje. Į kovą jungėsi valstiečiai. Raseiniuose, Alytuje ir kitus vyko gausūs valstiečių pasitarimai, kuriuos buvo keliami reikalavimai ir protestai prieš miško medžiagos pabranginimą, prieš žemės ūkio smukdymą ir prieš išdavikišką politiką. Streikavo viešų darbų darbininkai - Biržų ir kt. apskrityse (p. 120). Birželio 2 d. Lietuvos valdžia susirišo naujais įsipareigojimais su tarptautinio imperializmo ir hitlerizmo rėmėjais - su reakcinio Vatikano atstovais: valdžia apiformino išpūstomis apeigomis "Lietuvių tautos paaukojimo Jėzaus širdžiai aktą" (p. 122). Generalinis štabas išvystė dar glaudesnį bendradarbiavimą su Vokietijos atstovybe. Vyko pasirengimai tiesioginiam puolimui prieš Tarybinės Armijos įgulas. Buvo numatyta birželio 15 - 16 d. surengti Kaune vokiškojo "kulturferbando" sporto šventę, tos šventės metu išprovokuoti konfliktą su Tarybinės Armijos daliniais ir hitlerinės kariuomenės įsibrovimą į Lietuvą - "tvarkai palaikyti". Tam pačiam reikalui birželio 9 d. karininkų klube įvyko "savanorių" vadovų suvažiavimas. Per suvažiavimą valdžios atstovai agitavo ir kurstė prieš "krašto nuotaikų drumstėjus", prieš lietuvių liaudies masių reikalavimus. Iš čia tarybinės vyriausybės birželio 14 d. pareiškimas Lietuvos vyriausybei (p. 123). Pagal Lietuvos fašistų ir Vokietijos hitlerininkų susitarimą, palaiminant popiežiaus nuncijaus "lietuvių tautos paaukojimo aktu", ir pagal visus pasirengimus, kaip tik virželio 15-16 d. turėjo būti įvykdytas hitlerinis perversmas Lietuvoje. Sąryšyje su perversmo rengimu buvo prasidėjo didesnis, kad ir labai slepiamas, maskuojamas, ištikimiausių fašistinių organizacijų, ypač jų vadovaujančių grupių bei ginkluotų dalinių judėjimas. Tokio judėjimo reikšmei nuslėpti viešai buvo skelbiama apie tariamai rengiamą birželio 23 d. Smetonos vykimą į Vilnių. Apie tą Smetonos "viešėjimą Vilniuje buvo informuojami spaudos atstovai, smulkiai nusakant visą programą. Paskelbta spaudoje, kad birželio 23 - 24 d. Vilniuje vyksiąs šaulių sąjungos suvažiavimas, kuriame dalyvausią per 2500 žmonių ir Lietuvos ūkininkų suvažiavimas, kuriame esą laukiama 7000 - 8000 dalyvių. Tariamasis pasirengimas tiems suvažiavimams turėjo būti priedanga civilinių ir karinių pareigūnų bei didesnių būrių judėjimui, kuris prasidėjo Lietuvoje į birželio vidurį ir kuris faktiškai reiškė pasirengimus hitleriniam perversmui. Ėmė labai aktyvėti hitlerinė vokiečių larinė organizacija - "kulturferbandas". Smetoninė valdžia ne tik leido jo veikimą, bet ir visaip skatino. Birželio mėnesio pradžioje vidaus reikalų ministras leido ir pagal tą leidimą buvo įsteigti "kulturferbando" trys naujos "ortsgrupės" pačiam pasienyje - Kybartuose, Virbalyje ir Jurbarke (p. 124). Jos sudarė legalizuotą bazę hitlerinėms jėgoms permesti į Lietuvos teritoriją. Vokiškas Lietuvos hitlerininkų laikraštis tai "sporto šventei" paskyrė specialų vedamąjį, kviesdamas vokiškuosius "sportininkus" į hitlerinį kelią. Pirmajame puslapyje greta minėto vedamojo įdėtas Smetonos portretas, tuo primenant kieno vardu tas "vokiškasis sportas" bus vystomas. Birželio 15 d. Kaune, ypač apie Sporto rūmus, aikštėje ir gatvėse, Vytauto prospekte ir vokiečių gimnazijoje bei aplink ją knibždėte knibždėjo jaunų vyrų masės juodmarškinių uniformose. Tose uniformose buvo pasislėpę ne tik Lietuvos vokiečiai "kutūrverbandininkai", bet taip pat hitlerinininkai iš Vokietijos ir smetoniniai "savanoriai", neseniai buvusio savanorių suvažiavimo priedangoje reikiamai painstruktuoti. Visi jie 1940 m. birželio 16 d. turėjo padaryti kruviną "sportą" lietuvių tautai, turėjo sukeltomis provokacijomis, drauge su sustiprintomis žvalgybos priemonėmis padaryti pradžią hitleriniam Lietuvos pavergimui. Apie tai, kad Smetonos vyriausybė kreipėsi į hitlerinės Vokietijos valdžią, kviesdama tuoj pat įvesti į Lietuvą savo kariuomenė, jau pradėjęs puolimą prieš TSRS, Hitleris pats pasisakė savo kalboje, Gebelso paskaitytoje per radiją 1941 m. birželio 22 d. Hitleris įrodinėjo, kad jis atmetęs "tuometinės Lietuvos vyriausybės prašymą nusiųsti į Lietuvą vokiečių kariuomenė" [Šią Hitlerio kalbą atspausdino laikraštis "Naujoji Lietuva" (1941 07 01, Nr. 3]. Taigi Hitleris pripažino kad Smetona prašė įvesti vokiečių kariuomenė, tik meluodamas nepripažino fakto, kad RA dalys, įžengusios į Lietuvą birželio 15 ir 16 d., užkirto kelią naujoms Hitlerio jėgoms įvesti į Lietuvą. Jau susitelkusios smetoninės-hitlerinės jėgos sportininkų pavidalu buvo priverstos išsiskirstyti ir gelbėti savo kailį (p. 125). Mobilizuotieji smetoniniai-hitleriniai "savanoriai" ir "sportininkai" jau birželio 16 d ėmė krikti. Tie hitlerininkai, kurie buvo sukaupti Lietuvos pasienyje ir laukė ženklo įžengti į Lietuvą, nusigandę Raudonosios Armijos naujų dalinių atėjimo, taip pat turėjo sulikviduoti savo užsimojimus (p. 126).

Juozas Žiugžda "Vilniaus klausimas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo pradžioje" (Juozas Žiugžda "Rinktiniai raštai" (Vilnius: Mokslas, 1986, T. 2 [spausdinama iš knygos "Vilniaus miesto istorija. Nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių laikų" (Vilnius, 1972)): 1935 m. rugsėjo mėn. S. Lozoraitis susitiko Ženevoje ir tarėsi su Lenkijos užsienio reikalų ministru J. Beku. J Bekas apie šiuos susitarimus padarė išvadą, jog "Lietuvos vyriausybė pradėjo suprasti pavojų, į kurį stumia jos palaikomi nenormalūs santykiai su mumis; bet ji (Lietuvos vyriausybė. - Red.) tiesiog nesugebėjo padaryti kokį nors tikslų sprendimą". Bekas teigia, kad jie su Pilsudskis esą nusprendę užmegzti "minimumą normalių santykių", t. y. "atstatyti diplomatinius santykius" tarp Lenkijos ir Lietuvos [Beck J. Politique polonaise 1926 - 1939. - Neuchatel, 1951, p. 50-51], tačiau dėl Pilsudskio mirties tai padaryta vėliau. Raštikis savo atsiminimuose pabrėžia, kad anglų ir prancūzų diplomatai pageidavo, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos būtų užmegzti diplomatiniai santykiai (p. 139) Vokietija darė spaudimą Lietuvai. Kovo 17 d. jos užsienio reikalų ministras Ribentropas pasikvietė tuometinį Lietuvos pasiuntinį Berlyne J. Šaulį ir įsakmiai pabrėžė, kad Lietuva turinti patenkinti Lenkijos reikalavimus (p. 140). O tuo tarpu TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras išsikvietė Lenkijos pasiuntinį ir pareiškė, kad TSRS yra suinteresuota išsaugoti Lietuvos nepriklausomybė ir negalėtų likti abejinga jei Lenkijos veiksmai keltų pavojų Lietuvos laisvei. Tai užkirto kelią ginkluotam įsiveržimui (p 141). Pasitelkusi policiją, valdžia trukdė darbo žmonėms išlieti savo džiaugsmą ir dėkingumą Tarybų Sąjungai. Kaune prie tarybinės pasiuntinybės artėjančiai demonstracijai kelią pastojo raitosios ir pėsčiosios policijos būriai. Spalio 11 - 12 dienomis vien Kaune policija sulaikė 128 asmenis, kurių daugelis buvo uždaryti į priverčiamojo darbo stovyklą, o kiti atiduoti teismui [Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.- Vilnius, 1960, t. 4, p. 734] (p. 147). Tautininkai labai atlaidžiai žiūrėjo į buvusių Lenkijos "ozonistų' veiklą, leido jiems turėti laikraštį "Kurjer Wilenski", kuriam lėšų teikė Anglijos ambasada, skolino Lietuvos bankas. Fašistinė valdžia taip pat nuolaidžiai žiūrėjo į nelegalios lenkų nacionalistinės organizacijos veiklą nors ji ruošė sukilimą prieš Lietuvą, šnipinėjo tarybines įgulas [17]. Valdžia masių pasipriešinimą stengėsi nuslopinti įvairiomis priemonėmis: paskelbė darbo prievolė įstatymą, kurį Vilniaus darbinininkai apibūdino kaip nesiskiriantį nuo baudžiavos, varė bedarbius į miškus, kelių taisymo darbus, trėmė į koncentracijos stovyklas (p. 149). Lapkričio 16 d. Ministrų Taryba nutarę atidaryti dar vien koncentracijos stovyklą Vilniaus krašte - Pabradėje (p. 150). LKJS CK 1940 05 01 atsišaukime pasmerkė antidarbininkiškas priemones, paskelbtas, Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai priverstinė darbo prievolė, šeimos aprūpnimo įstatymas, uždarbio kėlimo uždraudimas, darbo rikiavimo įvedimas - "visa tai paverčia Lietuvos liaudį fabrikantų ir dvarininkų kaliniais" (p. 151). Krašte brendo revoliucinė situacija. Jos akivaizdoje fašistiniai krašto vadovai stengėsi sudaryti tokią padėtį, kad hitlerinė Vokietija kuo greičiausiai paimtų Lietuvą į savo protektoratą. Vasario mėn. hitlerininkai jau buvo jiems pažadėję, kad "protektorato klausimas galįs išsispręsti dar šias metais, vėliausiai rugsėjo 1 d." [Mokslas Tarybų Lietuvoje. - Vilnius, 1961, p. 17], tačiau antifašistinio judėjimo kilimas neleido tiek laukti. Birželio mėn, A. Smetonos patikėtiniai tarėsi su Hitlerio agentais dėl tiesioginio Vokietijos kariuomenės įvedimo į Lietuvą, prisidengus vienokia ar kitokia forma (p. 152).

Henrikas Šadžius "Lietuva 1940 - 1941 metais" (Gimtasis kraštas, 1988 05 19 - 25): Iš esmės krašto ekonominė būklė 1939 m. pabaigoje - 1940 m. pirmoje pusėje buvo patenkinama, gamyba nesustojo, privati iniciatyva neapmirė. 1940 m. pirmojo ketvirčio pramoninės investicijos buvo dvigubai didesnės negu prieš metus. Buvo pradėta Turniškių elektrinės, Skirsnemunės cemento fabriko, Panevėžio cukraus fabriko statybos. Neatsitiktinai finansų ministras J. Vaišnoras 1940 m. liepos 12 pareiškė, kad bendra ekonomine padėtimi ir ūkio gyvenimo eiga nusiskųsti netenka (p. 5). Sudaroma A. Merkio vyriausybė. Smetona suprato, kad jo paties ir tautininkų partijos planai išsaugoti buržuazinę santvarką Lietuvoje vien vidaus jėgomis bei Pabaltijo valstybių sąjunga neturi perspektyvų. Buvęs VSD direktorius A. Povilaitis apie 1939 m. situaciją tarybiniams saugumo organams pateikė tokius parodymus: prezidentas manąs, kad Lietuva kaip nedidelė valstybė, negalėsianti išlikti savarankiška ir išsaugoti skirtingą nuo kaimyninių valstybių socialinę ekonominę struktūrą. Priimti socialistinę valstybės sistemą reikštų patiems save palaidoti. Dėl to Lietuvai tėra vienintelė išeitis - orientuotis į Vokietiją. Todėl jau dabar reikia ieškoti būdų kaip jai su ja suartėti ir pagerinti santykius (Nr. 22, p. 5). Lietuvos vyriausybiniuose sluoksniuose nebuvo vienybės. Formavosi jėgos, kurios brandino planus, priešingus savitarpio pagalbos su TSRS sutarčiai. A. Smetona rengėsi sudaryti naują vyriausybę, kuri, pasiduodama Vokietijos globai, nutrauktų sutartį su TSRS. Vidaus ir saugumo organai, kariuomenės padaliniai, įvairios profaštinės organizacijos bandė realizuoti A. Smetonos ir bendraminčių kursą. Buvo renkama Vokietijos naudai strateginė informacija apie RA karines dalis Lietuvoje (Nr. 23, p. 5).

Justas Paleckis "Gyvenimas prasideda" (Vilnius: Vaga, 1967): Visus nustebino poetas Liudas Gira. Nuo pat jaunystės jį pažinome kaip klerikalinio sparno aktyvų veikėją su vaižgantiško liberalizmo polinkiais. Nuo 1933 m. jis pradėjo pamažu keistis, linkti į kairę, darėsi vis tvirtesnis antifašistas. O 1937 m., atsilankius Lietuvoje tarybinių rašytojų ir žurnalistų grupei, Liudas Gira sutiko juos Radviliškyje kaip lietuvių antifašistinės visuomenės atstovas, įteikdamas jiems po raudoną rožę. "Tuo metu jis man aiškiai pasakė, kad pervertinti jį paskatinęs neišvengiamas pavojus tautai iš hitlerininkų pusės. Jis padaręs išvadą, kad ,,tik eidama išvien su Tarybų Sąjunga, pasukdama socializmo kryptimi, Lietuva gali išsigelbėti ir sukurti šviesą ateitį. Liudas Gira buvo aktyvus draugystės su Tarybų Sąjunga propagandistas" (p. 216). Didelė evoliucija būdinga ir Povilo Pakarklio politinėms pažiūroms. Jis buvo prokuratūros darbuotojas, reakcinių pažiūrų veikėjas, voldemarinės krypties tautininkas. Stebėdamas įvykių eigą ir galvodamas apie Lietuvos ateitį, P. Pakarklis priėjo išvadą, kad buržuazinis-fašistinis režimas tautą veda į pražūtį. Ir jis padarė griežtą posūkį, tapo aktyviu antifašistu (p. 216). Buržuazinė valdžia palaikė slapta ryšius su hitlerinės Vokietijos vyriausybe (p. 221). Fašistinė vyriausybė veidmainiavo, įtikinėjo Tarybų Sąjungos vyriausybę, kad esanti ir būsianti lojali ir draugiška, o iš tikro vykdė prieš TSRS provokacijas ir sąmokslus. Atskleisti slapti archyvai liudija, kokiu šnipinėjimo tinklu buvo apsuptos tarybinės įgulos. Žvalgyba ir įvairios fašistinės organizacijos organizavo šmeižtų kampaniją prieš Tarybų Sąjungą ir Raudonąją Armiją. Fašistinė Lietuvos vyriausybė su nekantrumu laukė, kad tarptautinė situacija pasikeistų Tarybų Sąjungos nenaudai ir kad ji galėtų stoti į jos priešų gretas. Ne be pagrindo vėliau Hitleris atvirai pareiškė, kad tuometinė Lietuvos vyriausybė prašiusį jį įvesti į Lietuvą vokiečių kariuomenę (p. 226).

"Lietuvai svarbu tarptautinė stabilizacija laisvės saugume, - sako švietimo viceministeris poetas Liudas Gira" (XX amžius, 1940 07 11): "Ligi pastarųjų laikų neturėdami gerų ir nuoširdžių santykių su savo Didžiuoju Rytų kaimynu, mes buvome objektas, kuris buvo blaškomas į visas puses didžiųjų kaimynų. [...]. Buvome blaškomi visų vėjų. Užsienio reikalų ministerija apie tarptautinę krašto padėtį žinodavo kuo mažiausiai, plačiosios gyventojų masės - visiškai nieko. [...]. Lietuvai labai svarbu tarptautinė stabilizacija Laisvės saugume. Manau, kad turėdami nuoširdžius santykius su Didžiuoju Rytų kaimynu, mes galėsime išvengti karo, kaip jo išvengėme lig šiolei, ir ramiai dirbti kultūrinį ir ekonominį darbą [...]" (p. 5).

"Rinkimų ūžimo, triukšmo gal kiek ir per daug, bet... - sako rašytojas Liudas Dovydėnas" (XX amžius, 1940 07 11): "Mūsų tarptautinė padėtis pasikeitė po Savitarpės pagalbos pakto su didžiuoju kaimynu SSSR, pakrypdama sveika ir natūralia kryptimi. Mūsų draugystė su SSSR yra išbandyta ilgo nuoširdžios draugystės meto ir gilaus dviejų draugų sugyvenimo. Nuoširdžiausių ir geriausių santykių labui nenorėčiau nutylėti savitų Lietuvos dvasinio ir ekonominio gyvenimo išsirutuliojimų, į kuriuos ilgų metų draugystė ir nuoširdus vienas kito supratimas mokėjo ir sugebėjo atsižvelgti. [...]. Mūsų žemė, išdalyta į vidutinius ūkius priartėja prie Danijos ūkio, žinoma, ne savo našumu ar kultūra, bet paskirtimi. Mums teks varyti toliau jau gana išplitusį gyvulininkystės, paukštininkystės ir sodininkystės ūkį. [...]. Kadangi mūsų ūkininkai labai prisirišę prie nuosavybės, tą jųjų jausmą, net pietizmą ir tinka panaudoti gyvulininkystės, sodininkystės priežiūrai. [...]. Dvarų centrai, su geromis trobomis reikia nusavinti ir trobose įrengti apylinkės žmonėms bibliotekas, sporto klubus, dispanserius, o žeme tegul rūpinasi vyriausybės skirti agronomai, ūkvedžiai. Man regis, miestų ir ten susitvenkusių kapitalų reforma pirmiau svarstytina, negu žemės, jeigu negalima abiejų kartu. "Pienocentras", "Lietūkis", "Maistas" yra puikūs pavyzdžiai įkūrimui panašių bendrovių elektros, malūnų, manufaktūros ir kitokioje prekyboje ir vartosenoje (p. 5).

"Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje. 1940 metai: dokumentų rinkinys" (Vilnius: Mokslas, 1986): Pasak Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Klaipėdos perdavimą reikia vertinti kaip tolimesnio Vokietijos skverbimosi į Lietuvą pirmą žingsnį (Foreign Realtions of the United States, 1939, vol. 1, p. 89). Kaip tik tai buvo numatyta vokiečių planuose Lietuvos atžvilgiu, iš dalies išdėstyta memorandume, kurį Ribentropas perdavė Hitleriui 1938 m. gruodžio viduryje. Ten būsima Klaipėdos aneksija buvo vertinama kaip "likusios Lietuvos dalies" įsisavinimo pradžia. Tik buvo abejojama ar to meto Lenkijos vyriausybė neaplenks Vokietijos. Ta proga memorandume pažymėta, kad "Vokietija neabejotinai labai suinteresuota tuo, kad Lietuvos teritorijos liktų išsaugotios neliečiamos Rytų Prūsijai ir kad Lenkija neturėtų preteksto pasiglemžti net dalies šių teritorijų [...]" (Documents on German Foreign Policy. Series. D, vol. 5, p. 500 - 501) (p. 51). 1939 m. birželio 29 d. - SS grupenfiurrio Heidricho laiškas Vokietijos užsienio reikalų ministrui Ribentropui: Voldemaro šalininkai toliau reikalauja Reicho pagalbos. Jiems siūloma suteikti finansinę pagalbą, bet ne ginklus (p. 59). Rugpjūčio mėn. Vaiczėkeris atsakė Heidrichui, kad ministerija sutinka su atsisakymu tiekti ginklus ir mano, kad 2-3 tūkst. reichsmarkių dydžio finansinė pagalba kas ketvirtį gali būti tiekiama per tinkamus agentus (p. 59). Artimas Ribentropo bendradarbis, Vokietijos užsienio reikalų ministro biuro patarėjas Kleistas Vokietijos žurnalistui 1939 05 02 kalbėjo, kad Pabaltijo valstybėse mes galime pasiekti tą patį tikslą (įvesti protektoratą) kitu būdu, nenaudojant jėgos, spaudimo, grasinimų. Mes pasieksime jų neutraliteto, t. y. ryžtingo pasitraukimo nuo TSRS, o vėliau mes pažeisime kai mums reiks tą jų neutralitetą (СССК в борьбе за мир накануне второй мировой войны. - М., 1971, с. 365) (p. 61).

"Kaimyno akys ir ausys" (Pasaulis, 1991, Nr. 7): TSRS įgaliotojo atstovo Lietuvoje N. Pozdniakovo laiškas TSRS Užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojui V. Dekanozovui (1940 m balandžio 23 d.): premjeras Merkys netikėtai ir kažkodėl pienininkų sąjungos suvažiavime prisiminė Lietuvos užsienio politiką ir drg. Molotovo atsiliepimą` apie TSRS-Pabaltijo santykius. Jis pasistengė iš naujo įvertinti (teigiamai) TSRS-Lietuvos santykius. Akcentavo, kad TSRS niekuo Lietuvai negrasina. Galų gale jis pakvietė "patriotus" kaip reikiant pamokyti asmenis, norinčius "pakeisti kailį". Savo bendru kalbos tonu Merkys padarė pradžią. Ir karto po jo katalikų laikraštis "XX amžius" tiesiai pareiškė, kad reikia ryžtingai kovoti su "kultūrbolševizmo" agentais. Beveik tuo mat metu per pirmąjį sekretorių drg. Moločkovvą mus pasiekė žinios, kad tautininkai ryšium su gegužės 1-ąja rengia žydų pogromą ir susidorojimą su darbininkais. Jie ketina išprovokuoti riaušes, prisidengę trockistų iniciatyva. Žmogus, suteikęs informaciją Moločkovui pasakė, kad apie tai visai atvirai pasakė vyresnysis darbo inspektorius Šostakas. "Be to, Š. esą pridėjęs, kad tarybinės įgulos, samdydamos darbininkus ir tarnautojus, nemoka draudimo mokesčių. "Mes jiems greitai parodysim, kaip nesiskaityti su mūsų įstatymais", - esą pasakęs Šostakas" (p. 41). Balandžio 21 d., pusryčių atstovybėje metu, 2-ojo biuro štabo viršininko padėjėjas papulkininkis Kirlys perspėjo komisarą drg. Lyskovą, kad Vilniuje numatomos riaušės, ir prašė nesikišti (p. 41). Estija į Lietuvą paskyrė savarankišką karo atašė (latvis čia buvo seniai). Tai rodo, kad Lietuva turi kažkokių bendrų įsipareigojimų Latvijos ir Estijos atžvilgiu (p. 42). Kai sekiau Baltijos Antantės 12-ąją konferenciją, Turauskas "slaptai" pranešė detalę iš 11-os konferencijos, o būtent, kad Lietuva ten pareiškė, jog nebėra specifinių klausimų. Įdomu, kodėl Lietuva apie tai mūsų neinformavo iš karto, po 11-osios konferencijos? Pagal analogiją galima daryti išvadą, kad po 13-osios konferencijos jie mums praneš, kad 12-oje konferencijoje Lietuva prisijungė prie Latvijos ir Estijos karinės sąjungos. Vokietija Lietuvai primetė prekybos sutartį, apie kurią šiandien gėdingai tyli visi laikraščiai. Perduoda, kad įsakė tiekti visa, kas yra. Pati ji pažadėjusi duoti tai, ką galės, garantavusi, kad sąskaitų skirtumą padengs po karo. Žinoma, Tarybų Sąjunga negali šitaip engti mažų tautų. Tačiau atrodo, ji gali ir privalo reikalauti atsiskaityti (už benziną, žibalą, druską, cukrų, medvilnę, geležį, cementą ir pan.). Mes, tiekdami benziną, lankstomės prieš juos ir kartais išklausome įžūlių jų pasiūlymų ar posakių (p. 43). TSRS laikinojo reikalų patikėtinio Lietuvoje V. Semionovo telegrama TSRS URLK (1940 m. birželio 3 d.): kaip perduodama, skubiai tebeginkluojami ir didesniuose miestuose telkiami šauliai. Policijos skyriuose parengti išsiųsti šaukimai visuotinei mobilizacijai. Svarbiausias Kauno įstaigas saugo šauliai. Pastatyti sustiprinti policijos būriai, ypač prie prekių stoties, kalėjimų ir Skučo namo. Pastebimas pažangiųjų sluoksnių pagyvėjimas, garsiai dainuojamos tarybinės dainos vasarnamiuose, prie Kauno, tebesitęsia žiūrovų demonstracijos kine, kur trečią savaitę rodomi "Traktorininkai". Tęsiasi vokiečių antplūdis. Jie elgiasi kaip šeimininkai, švaistosi pinigais, kolektyviai protestuoja prieš restoranuose dainuojamas rusiškas dainas. Galima stambi provokacija ir vokiško-suomiško kabineto sukūrimas. Būtina imtis skubių priemonių ir įvesti į Kauną bei Vilnių kariuomenę. Reikia skubios ir griežtos Gynybos liaudies komisariato direktyvos, turint omenyje įgulų apsaugos vadovybės aplaidumą (p. 45).

"Kryžiaus karas prieš bolševizmą: Adolfo Hitlerio atsišaukimas" (Naujoji Lietuva, 1941 07 01, Nr. 3 [kalba eina apie A. Hitlerio atsišaukimą, perskaitytą Gebelso lūpomis 1941 m. birželio 22 d. ryte, prasidėjus Vokietijos - SSRS karui]): "Jau mūsų puolimo prieš Lenkiją metu Sovietų valdovai netikėtai pareiškė pretenzijų į Lietuvą, nors tai buvo priešinga susitarimui. Vokietijos imperija niekuomet nesiruošė užimti Lietuvos ir niekuomet panašių pretenzijų Lietuvos vyriausybei nereiškė. Priešingai, ji atmetė tuometinės Lietuvos vyriausybės prašymą nusiųsti į Lietuvą vokiečių kariuomenę, nes tai nesiderino su Vokietijos vyriausybės tikslais. Vis dėl to aš sutikau ir su šiuo nauju Sovietų reikalavimu. Bet tai buvo naujų nuolatinių reikalavimų tik pradžia" (p. 1).

Aleksandras Diukovas "Kariniai-politiniai Kremliaus motyvai pasirašant TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartį XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio tarptautinės situacijos kontekste" (""Molotovo-Ribentropo paktas" XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste: tarptautinės konferencijos medžiaga (Vilnius, 2009 m. rugsėjis)" (Vilnius: Politika, 2010)): 1938 m. tezė apie Vokietijos galimybę panaudoti Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip placdarmą prieš TSRS buvo skleidžiama taip plačiai, kad ji net buvo aptarta akademinio leidinio - Henriko Latviečio "Kronikos" įvade. Baltų spauda atvirai svarsto vokiečių ekspansijos galimybę į baltų teritoriją, panaudojant ją kaip bazę operacijoms prieš Tarybų Sąjungą [Pravda, 1936 03 05]. Klaipėdos atplėšimo metu pasklido gandas apie sudarytą Vokietijos-Estijos sutartį, suteikiančią teisę vokiečių kariuomenei žygiuoti per Estijos teritoriją [Кен О., Рупасов А. Москва и страны Балтии: опыт взаимоотношений, 1917 - 1939 гг. // Страны Балтии и Россия общества и государства. - М.: 2002]. M. Litvinovas kovo 28 d, Estijos ir Latvijos pasiuntiniams įteikė pareiškimo tekstus, kuriuose skelbta, kad bet koks pasikėsinimas, numatantis šių šalių nepriklausomybės ir savarankiškumo bent mažiausią pažeidimą, Tarybų Sąjungos vyriausybė bus vertinamas kaip nepriimtinas. Tai nedviprasmiškas įspėjimas Talinui ir Rygai išlaikyti neutralumą. Dabar mes žinome, kad Berlyne tuo metu buvo svarstomas Rytų krypties ekspansijos klausimas. Hitlerio balandžio 11 d. "Direktyvoje dėl vieningos ginkluotų pajėgų parengties 1939-1940 metų karui" nurodoma, kad sutriuškinus Lenkiją, Vokietija privalo pradėti kontroliuoti Latviją ir Lietuvą (p. 9). Dėl įvykių eigos gali atsirasti būtinybė okupuoti limitrofines valstybes iki senųjų Kuršo sienų ir įjungti šias teritorijas į imperijos sudėtį. Istorikas Magnusas Ilmiarvas konstatavo, kad 1939 m., Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės, motyvuodamos savo pasirinkimą baime, kad bolševikų Tarybų Sąjunga gali likviduoti privačią nuosavybę, savo viltis susiejo su nacistine Vokietija, pačiu galingiausiu bolševizmo oponentu [Ильмярв М. Балтииские страны в 1939-1940 гг.: замыслы и возможности. Международный кризис 1939 - 1941 гг. От советско-германских договоров 1939 года нападения Германии на СССР. - М., 2006, p. 276]. 1939 06 07 buvo pasirašyta nepuolimo sutartis tarp Vokietijos, Latvijos ir Estijos. Birželio 19 d. Estijos pasiuntinys Maskvoje susitikime su britų diplomatais jau atvirai pasakė, kad TSRS parama privers Estiją eiti kartu su Vokietija. 1939 m. vasarą Estiją aplankė Vokietijos sausumo kariuomenės generalinio štabo viršininkas generolas - leitenantas Francas Halderis ir admirolas Vilhelmas Kanaris. Panašu, kad Baltijos šalių nepuolimo paktai su Vokietija turėjo slaptus protokolus prieš SSRS, kuriais numatyta su Vokietija derinti gynybines priemones prieš TSRS (p. 10). Hitlerio geopolitiniame žaidime Latvija ir Estija buvo tik žaisliukai, tačiau dėl to, kas atsitiko Latvijos ir Estijos valdžia galėjo kaltinti tik save. Jos atkakliai įgyvendino orientuotą į Vokietiją politiką (p. 11). Beveik lygiavertė Baltijos šalims užsienio politikos problema buvo Ukraina. Naciams paėmus valdžią buvo akivaizdu, kad Berlynas ruošiasi žaisti "Ukrainos korta". Manyta, kad bus žaidžiama pagal 1938 m. Čekoslovakijos pavyzdį. Pirmiausia kils nacionalizmas, įsiplieks, sukils Ukrainos gyventojai, po to Hitleris "išvaduos" Ukrainą. Po Miuncheno sąmokslo būtent Užkarpatės Ukraina, suteikė "Ukrainos klausimui" tarptautinį aktualumą. Šią teritoriją imta vertinti kaip marionetinės Ukrainos valstybės užuomazgą (p. 12). 1939 m. kovo pabaigoje lenkų vadovai atmetė vokiečių pasiūlymus, nes nenorėjo būti Vokietijos jaunesniuoju "kolega" ir tikėjosi lygiavertės partnerystės. Hitleris davė įsakymą ruoštis karui su Lenkija (p. 13).

Viktoras Guščinas ""Dėl Molotovo - Ribentropo pakto" ir 1940 metų įvykių Latvijoje sąsajų" (""Molotovo-Ribentropo paktas" XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste: tarptautinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2009 m. rugsėjis" (Vilnius: Politika, 2010)): Po antrojo pasaulinio karo daugelis Europos valstybių mielai parėmė amerikietišką 1940 metų įvykių Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje įvykių traktuotę. Dėl to nereikia stebėtis, nes Europos šalių raida vyko pagal JAV parengtą ekonominį scenarijų ir šalys įsijungė į Čerčilio paskelbtą 1946 m. Fultone Vakarų ideologinę konfrontaciją su TSRS (p. 19). Latvijos valstybės aparate dirbo per 1000 vokiečių. Plačiai sklido kalbos, kad Latvijos URM generalinis sekretorius Munters yra vokiečių agentas, o Ulmanis visiškai priklausomas nuo Berlyno. Akademikas Drizulis pažymi, kad Ulmanis nusipirko Vokietijos dvarą ir didelį namą Berlyne. Hitleris, 1935 m. kovo 25 d. kalbėdamas su D. Britanijos užsienio reikalų ministru Saimonu, pasakė savo ketinimą "kovojant prieš bolševizmą, užimti Lietuvą, Latviją ir Estiją" ir paskelbti savo valdžią ten gyvenančioms "barbarų tautoms". Žurnalas "Deutsche Arbeit" rašė: kad vokiečių užduotis Baltijos šalyse įkurdinti vokiečių kolonistus - vokiečių valstiečius. Laikraštis "Deutsche Algemeine Zeitung" rašė: "Nėra jėgos, galinčios išbraukti germanizmą iš šios žemės istorijos arba užginčyti jo ateitį". Žurnalas "Ost-Europa" 1939 m. sausį rašė: "Vieninteliu natūraliu jos [Latvijos] aktu ateityje gali būti tik prisijungimas prie Vokietijos" [Емельянов Юрий. Прибалтика. Почему они не любят Бронзового солдата? - Москва, 2007] (p. 28). 1939 m. gegužės 7 d. TSRS karo ataše Latvijoje pulkininkas Vasiljevas pranešė Maskvai: "Visų darbo žmonių nuomonė - greičiau ateitų Raudonoji Armija. Inteligentija svarsto taip: "Geriau Tarybų valdžia, negu vokiečiai". [...]. Darbo žmonės pasisako už tiesioginį Latvijos prijungimą prie Tarybų Sąjungos" (p. 29). Vokietijos URM skyriaus vedėjas savo vadovybei 1939 m. pradžioje rašė: jei RA ateitų padėti Latvijai prieš Vokietiją, latvių tauta ją pasitiktų išskėstomis rankomis. Liepojos apskrities saugumo viršininkas 1939 m. kovo 20 d. rašė, kad valstiečiai pasiryžę net su dalgiais kovoti prieš vokiečius. Latvijos policija 1939 m. vasaros ataskaitoje pripažino: darbininkai nusiteikę labai priešiškai Vokietijos atžvilgiu ir TSRS vertina kaip vienintelę gelbėtoją. 1940 m. gegužės 1 d. Rygos gatvėse pasirodė autobusai su plakatais: Tegyvuoja Tarybinė Latvija; Šalin Ulmanį (p. 29). Astra Lucevič pripažįsta, kad 1940 m,. visuomenė buvo labai poliarizuota. Visi suprato, kad nepriklausomos Latvijos daugiau nebus. Patirs Latvija Josifo arba Hitlerio priespaudą. Daugelis norėjo Josifo [Užrašė autorius] (p. 30). Dokumentai patvirtina: stalininė TSRS buvo suinteresuota ne tik politiškai kontroliuoti Baltijos šalis, bet ir buvo pasiruošusi ginkluotai agresijai [Мельтюхов М. И. Упущенный шанс Сталина. - 2002]. Pažyma apie paruoštas stovyklas priimti 38 tūkstančius karo belaisvių [45]. Sudoplatovas pažymi, kad buvo svarstomos galimybės sudaryti Latvijoje plačios koalicijos vyriausybę, kuri atstovautų ir vokiečių, ir tarybiniams interesams, skiriant vadovu Vilhelmą Muntersą. Sudoplatovas Rygoje slapta liepos mėn. aplankė Muntersą ir išreiškė tarybinės vyriausybės palinkėjimą padaryti pakeitimus Respublikos Ministrų kabineto sudėtyje, kad jis, Muntersas, galėtų tapti naujos koalicinės vyriausybės vadovu (p. 33). Tačiau 1940 m. birželio mėn., atsistatydinus Ulmaniui prasidėjo masinės demonstracijos, kuriose aktyviai dalyvavo latviai. Tai ir tapo sovietizacijos sėkme. 1940 m. įvykiai tai Ulmanio politikos, siekiant prievarta skurti latvių Latviją žlugimas. Dėl to Latvija skilo ne tik pagal tautinį, bet ir pagal socialinį-klasinį požymį (p. 35). Eduards Berklavs pripažino 1940 m. buvęs fanatišku komjaunuoliu ir komunistu. Jis savo pažiūras pakeitė po savo partinio ir tarybinio darbuotojo karjeros, nes 1959 m. liepos mėn. sustabdžius destalinizacijos procesą, jis prarado Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas ir buvo pašalintas iš LKP CK biuro, ištremtas iš Respublikos; uždrausta iki 1985 m. minėti jo vardą. (p. 35).