1795 - 1864 m. Lietuva kaip vidinė Lenkijos kolonija arba mintys apie XIX a. Lietuvos istoriją | 2021 balandžio 18 d.

Oficialiose Lietuvos istorijose (akademinėse ir mokyklinėse) XIX a. suvokiamas kaip Rusijos okupacijos, kuri prasidėjo 1795 m. ir baigėsi 1915 m., laikotarpis. Teigiama, kad Lietuva pakliuvo į barbariškos Rusijos valdžią, buvo persekiojama, išnaudojama, apiplėšiama, o Lietuvos patriotai nuolat stengėsi išsivaduoti iš Rusijos valdžios sukilimais (1794 m. T. Kosciuškos vadovaujamas, 1831 m. ir 1863-1964 m.). Į vieną giją supinamos ir lietuvių tautinio judėjimo apraiškos, kaip kad žemaičių kultūrinis sąjūdis, vysk. M. Valančiaus pastoracijos lietuviški aspektai, knygnešių sąjūdis, XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių tautinis atgimimas su nelegaliais laikraščiais, literatūra, moksliniais darbais, pirmosiomis politinėmis partijomis, XX a. pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sužydėjimas po spaudos draudimo panaikinimo, ir visas XIX a. oficialusis lenkiškasis gyvenimas su aristokratiška, miestietiška bei intelektualine kultūra, politinio išsivadavimo reiškiniais (slaptomis organizacijomis, sąmokslais, sukilimais), dvarų ir miestų ekonomika. Tiek lietuviškojo, tiek lenkiškojo visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo atžvilgiu Rusija suvokiama kaip vienodai priešiška, barbariška, aziatiška, despotiška galybė. Dar labiau toks įspūdis sustiprinamas dominuojančiu lietuvių tautos formavimosi modeliu, pagal kurį XIX a. laikomas moderniosios naujųjų laikų lietuvių tautos (nacijos) formavimosi pradžia, lygiagrečiai vykstant ir lenkų tautos formavimosi procesui, taip pat ir Lietuvos teritorijoje. Kitaip sakant laikomasi nuostatos, kad vyko lygiagretus dviejų tautų išsilukštenimo procesas iš ankstesnės netautinės būklės, t. y., daugiau ar mažiau vieningo politinio-etninio-kultūrinio organizmo su lenkiška bajoriška kultūra ir lietuviška valstietiška. Reikia pastebėti, kad panašaus požiūrio į XIX a. laikėsi tiek sovietinė Lietuvos istoriografija, tiek ir išeivijos istoriografija, nors pozityvius lietuvių tautai reiškinius įžvelgiant skirtinguose šio vieningo politinio-etninio-kultūrinio vieneto sluoksniuose. Išimtis gal tik Vincas Trumpa, kuris politiniu aspektu XIX amžių vertino kaip lenkų ir rusų konfliktą. Tačiau ne jis apsprendė XIX vaizdą istoriografijoje, likdamas marginaliniu reiškiniu, dominuojant lenkų ir lietuvių sutapdinimo modeliui.

Reikia iš karto pastebėti, jog toks požiūris neatitinka tiesos, yra labai ideologizuotas ir ir neapima visų to amžiaus realijų. Visų pirma, visiškai neteisinga lenkiškos kultūros lenkakalbę Lietuvos visuomenę traktuoti kaip atskirą nuo Lenkijos tautinį-kultūrinį vienetą. Nors XIX a. bajoriškoje visuomenėje būta savo savitumo Lenkijos visuomenės atžvilgiu apraiškų, arba pastangų saugoti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tradicijas, kas turėjo savo tęsinį XX a. pradžios krajovcų ideologinėje srovėje, tačiau savo esme tai tik lenkiškas regionalizmas ir provincializmas (prisimenant ir formulę "gente lituanus, sed natione polonus). Būtent tai reiškia ir dažno Lietuvos bajoro (šlėktos) įsivardijimas savęs lietuviu, kas vėlgi tėra tik kitokio lenko pavadinimas. Nė mažiausio Lietuvos bajorijos politinio separatizmo lenkų politinių projektų atžvilgiu nebuvimas, egzaltuotas savo lenkiško patriotizmo reiškimas įvairiausiose deklaracijose, literatūroje, korespondencijoje, meno kūriniuose, 1861 - 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos vienybės manifestacijos bei lenkų himno giedojimas, gausus stojimas į lenkiškus legionus ir pan. nepalieka nė mažiausių abejonių dėl lenkiškosios plačiąja prasme (tegul ir įsivardinant save provincine prasme lietuviais - litvinais) Lietuvos bajorijos daugumos savimonės. Todėl ir naujoji Lietuvos istoriografijos kryptis po 1990 m., pabrėžtinai akcentuojanti XIX a. visuomenės lietuviškų ir lenkiškų elementų sąsajas ir šio kultūrinio vieneto atskirumą nuo Lenkijos, yra šunkelis (beje, jam pradžia duota dar prieš nepriklausomybės atkūrimą A. Kulakausko ir E. Aleksandravičiaus tyrimais).

Konstatavus Lietuvos lenkiškosios visuomenės neatsiejamumą nuo Lenkijos arba lenkų plačiąja prasme, privalu paanalizuoto kokie gi buvo šios didžiosios lenkų tautos demografiniai ir socialiniai bruožai ir kokie jos politiniai tikslai. Pati Lenkija siaurąja prasme, t. y. šalis gyvenama lenkų, nuo pat 1807 iki 1864 m. turėjo didžiulę autonomiją. 1807 - 1815 m. tai buvo Napoleonui pavaldi Varšuvos kunigaikštystė, o nuo 1815 m. Vienos kongreso sprendimu buvo sukurta Lenkijos Karalystė (kongresinė Lenkija), pavaldi Rusijai. Ji išliko iki 1864 m., kai buvo numalšintas sukilimas ir Lenkijos karalystės autonomija buvo galutinai panaikinta ir įsteigtas Pavyslio kraštas, padalintas į gubernijas, sujungtas į generalguberniją, taigi ir tuomet išlaikęs administracinį vientisumą. 1815 - 1831 m. Lenkijos Karalystė iš esmės buvo praktiškai beveik nepriklausoma valstybė, turėjusi Rusijai tiekti tik nedidelį karinį kontingentą. Lietuvai labai svarbu ir tai, kad Lenkijos Karalystei priklausė visa lietuviška Suvalkija iki pat Nemuno. Taigi reiktų įsisąmoninti, kad Lenkija turėjo savo valstybingumą iki pat 1864, kad ir ne visiškai savarankišką, kurioje lenkai iki 1831 m. vykdė visiškai savarankišką, Rusijos valdžios neįtakojamą, aiškiai polonizacinę politiką. Tačiau lenkų politikai ir visuomenės veikėjai niekada nebuvo susitaikę su kongresinės Lenkijos sienomise. Jie Lenkiją įsivaizdavo tik senosios Žečpospolitos sienose, t. y. mažiausiai 1772 sienomis, o daug dažniau reikalavo iš Rusijos valdžios visos Lietuvos, Žemaitijos, Baltarusijos, Podolės, Volynės ir Ukrainos (Kijevo žemės). Gerai žinoma, jog kongresinės Lenkijos pareigūnas grafas Vielopolskis, iškėlęs nepriklausomos Lenkijos kongresinės Karalystės ribose sukūrimo tikslą, buvo paskelbtas tautos išdaviku. Dar daugiau: jie net nepripažino pačios rusų tautos egzistavo, vadindami rusus mokovitais ir atsakydami jiems slavų vardą, vietoj to įradinėdami juos buvus finougrų ir totorių mišiniu, kuris esą neteisėtai neteisėtais pradėtas vadinti rusais. Patys radikaliausi iš lenkų politikų (ypač emigracijoje Prancūzijoje) reikalavo visos Europos karine galia Rusiją nugrūsti į Ivano IV valstybės sienas, arba net išvyti už Uralo, kur juos savo savastį ir šlovę atgavusį "tikroji slavų tauta" (lenkai) sunaikintų galutinai. Toks buvo lenkų požiūris į Rusiją ir rusų tautą. Lenkai turėjo labai galingą įrankį savo rankose - Katalikų Bažnyčią ir katalikybę kaip ideologiją. XIX a. Lietuvoje, Žemaitijoje, Baltarusijoie, Ukrainoje, Podolėje ir Volynėje katalikiškumas buvo neatsiejamas nuo lenkiškumo. Šiuose kraštuose (ypač baltarusių ir ukrainiečių žemėse) katalikybės priėmimas beveik automatiškai reiškė tapimą lenkais. Taigi už Lenkijos stovėjo visas milžiniškas Katalikų Bažnyčios aparatas visame pasaulyje su tikrojo tikėjimo plėtimo ambicijomis. Dar daugiau: nors rytinės buvusios Žečpospolitos žemės, kurių kategoriškai reikalavo lenkų politikai, rusų vienareikšmiškai buvo laikos jų žemėmis, jie ilgus dešimtmečius po jų prijungimo prie imperijos, iš esmės negalėjo tvirtinti, jog jas iš tiesų turi savo rankose. Ir tai visų pirma dėl Rusijoje galiojusios baudžiavinės teisės, dėl ko iki pat 1861 m. absoliučiai daugumai šių kraštų gyventojų - valstiečiams - lenkų dvarininkų valdžia išliko nepajudinama. Vadinasi lenkų rankose buvo svarbiausi šių kraštų valdymo svertai: dvarai su baudžiavine valstiečių priklausomybe, kunigija kaip ideologinis aparatas, skleidžiantis įtaigią religiją ir inteligentija (pav. mokytojai), propaguojanti švietimą bei civilizaciją. Paskutinieji momentai itin svarbūs: lenkai buvo įsitikinę, jog jie neša rytų žemių gyventojams Vakarų civilizaciją. Dvarai - tai taip pat ir milžiniški finansai, kuriuos lenkai be kita ko plačiai naudojo Europos visuomeninei nuomonei paveikti, papirkinėdami spaudos organus ir jų leidėjus. Lenkai visaip stengėsi įdiegti europiečiams pareigos jausmą vaduoti lenkus iš Rusijos despotijos, nes jie esą kalti dėl Lenkijos padalijimo, visaip kurstydami Europos šalių politikus organizuoti kryžiaus žygį prieš tironiškąją Rusiją. Čia labai daug nuveikė gausi lenkų emigracija. Akivaizdu, jog tokiomis aplinkybėmis lenkų ir rusų konfliktas buvo ne šiaip vienos iš Rusijos pavergtų tautų pastangos išsivaduoti, bet susirėmimas dėl pačios rusų ir lenkų tautų egzistencijos. Rusai kovėsi tikrai ne su nedidele, nuskriausta tauta, bet su pačios rusų tautos egzistenciją neigiančiu priešu, pasiryžusiu kovoti va bank. Taigi rusams tai buvo išlikimo kova - juk lenkai pretendavo į mažiausiai pusę rusų istorinių žemių. Šiame kontekste lietuvių tautos likimas tebuvo nežymus šios megakovos fragmentėlis. O savojo elito XIX a. pirmoje pusėje praktiškai neturėjusios lietuvių tautos lyginimas su imperine savo ambicijomis lenkų tauta neišlaiko bet kokios kritikos.

Tad koks gi tas Lietuvos ir lietuvių tautos santykis su lenkų tauta XIX a., o ypač jo pirmoje pusėje? Didžioji dalis valstiečių priklausė privatiems savininkams, t. y. lenkiškos kultūros dvarininkams. Iki XIX a. pirmos pusės, kai etapais, palaipsniui, vienuolynai buvo uždaromi, nemaža dalis valstiečių priklausė vienuolynams bei bažnyčioms. Karališkųjų seniūnijų valdos po Lietuvos prijungimo atiteko Rusijos imperatoriui (valstybei) ir buvo išdalinti rusų aristokratams, tačiau faktiškai šie dvarai buvo administruojami taip pat lenkakalbių administratorių. Taigi Lietuvos valstiečiai beveik šimtu procentų turėjo reikalų tik su lenkiškos kultūros dvarų savininkais arba administratoriais. O žinant tuo metu egzistavusią Rusijoje baudžiavinę teisę, galima teigti, kad didelė dalis lietuvių tautos XIX a. (iki 1861 - 1864 m.) buvo baudžiavinėje priklausomybėje nuo lenkiškos kultūros dvarininkų. Toliau reiktų prisiminti milžinišką ideologinį Bažnyčios aparatą - vyskupus, kunigų armiją, vienuolijas. Kunigai, nors pastoraciniais tikslais lietuvių kalbą, ypač Žemaitijoje naudojo, tačiau tiek savo socialiniais lozungais (besąlygiško paklusnumo ponams reikalavimu) ir bent jau katalikybės vardan lietuvių amžinos sąjungos ir brolybės su lenkais skelbimu buvo lenkų propagandinio aparato vena svarbiausių dalių. Lietuvos miestiečiai taip pat buvo sulenkėję, besivadovaujantys lenkiškaisiais idealais bei siekiantys lenkų politinių tikslų. Negausus etnolingvistinės lietuvių tautos idealus puoselėjusios lietuvių inteligentijos sluoksnis veikė lenkų kultūriniuose ir politiniuose rėmuose, tenkindamiesi galimybe skelbti knygeles, bet nedrįsdami prieštarauti prieš lenkų kalbą to meto Lietuvos mokyklose. Taigi apsibrėžkime kas ta lietuvių tauta, kaip ji suvoktina XIX a. viduryje. Visų pirma pastebėtina, kad neįmanoma atriboti lietuvių nuo lenkų šimtu procentų vien etnolingvistiniais kriterijais. Situacija sudėtingesnė. Būta tokio reiškinio kaip lietuviakalbių, lietuviais save laikančių, valstiečių tapatinimasis su lenkais, kuris galėjo būti skirtingo laipsnio -  nuo brolybės su jais skelbimo ir laikymo save "paliokais" (tokių buvo tiek Suvalkijoje, tiek ir už Nemuno, Kauno gubernijoje). Tikėtis, kad būta analogiško reiškinio su lenkiškai kalbančia visuomene, t. y., kad ji būtų identifikavusi su etnolingvistiniais kriterijais apibrėžiama lietuvių tauta, kaip savarankišku tautiniu vienetu, neverta, nes tokio tuo metu kaip ir nebuvo masiniame lygmenyje.  Lietuviškumas etnonimo lygmenyje buvo tapęs daugeliu atveju dviprasmišku, o pats giliausias lietuviškumas slypėjo tautinių jausmų lygmenyje, pasąmonės apraiškose. Kita vertus lenkų politiniams siekiams buvo pritariama, jie remiami dėl įvairių motyvų (religinių visų pirma), kurie konfrontavo su giluminiu lietuviškumu. Tad bet kuriuo atveju, nepaisant plataus įvairialypio identifikavimosi su lenkais, lietuviais laikyti visų pirma valstiečiai. Savo ruožtu dvarininkai, bajorija (šlėktos), kunigai, miestiečiai, inteligentai, nors iš principo dėka savo lenkiškos kultūros ir lenkų kalbos laikytini lenkiška visuomene ir lenkais, tačiau atskiri jų individai galėjo būti ir savarankiško lietuviškumo savimonės nešėjais. O jeigu turėtumėm galvoje ir pasąmoninį lietuviškumą, tai tas procentas potencialiai galinčių tapatintis su etnolingvistine lietuvių tauta galbūt dar nežymiai padidėtų. Ir vis dėl to bet kuriuo atveju net ir etnolingvistiniais kriterijais lietuviams siaurąja prasme priskirtini bajorai vis dėl to buvo tiek veikiami unijinės ideologijos ir ja persiėmę, o savo socialine padėtimi, profesija, tarnybomis taip buvo įsikomponavę į Lietuvos lenkų visuomenę (pavyzdžiui tarnavo magnatams, dvarininkams, dirbo lenkų kultūrai tarnaujančiais laisvųjų profesijų atstovais ar kokiais prekybininkais), kad buvo lenkų kolonijinio aparato Lietuvoje dalis. Taigi faktiškai visa lietuvių tauta buvo pajungta lenkų tautai, priklausė nuo jos. O dvarininkų dvarai su savo administraciniu baudžiaviniu aparatu (iš bajorų ir iš valstiečių viršūnėlės) buvo tas administracinis-represinis aparatas, kuris ir garantavo lietuvių tautos (valstiečių) paklusnumą lenkų žemvaldžiams. Ideologiškai lenkų valdžią lietuviams užtikrino Katalikų Bažnyčia bei mokyklos - mokytojai. Štai šios aplinkybės ir leidžia kalbėti apie to meto lietuvių tautą kaip lenkų tautos vidinę koloniją, nepaisant to, kad Vilniaus ir Kauno gubernijos nepriklausė Lenkijos Karalystei. Tačiau būtent lenkų visuomenė su dvarininkais visų pirma buvo tie Lenkijos čiuptuvai, kuriais ji laikė Lietuvą savo rankose. Tiesioginio lenkų valdomos lietuvių tautos kontaktų su Rusijos valdžia iki 1864 m. nebuvo daug. Visas tas kontaktas tarpiškas - per lenkų žemvaldžius. Žinoma, gali būti paprieštarauta: o žiauri rekrūtų prievolė? Taip, tačiau ir jos realizavimas buvo dvarininkių rankose. Juk būtent jie nuspręsdavo kas eis į rekrūtus, o rekrūtų gaudymo darbą atlikdavo taip pat dvarų administracija. Be to, net ir caro valdžios represijas Lietuvoje labai susilpnindavo dvarininkų įtaka Rusijos valdžioje ir pinigai. Situacija pasikeitė po baudžiavos panaikinimo ir 1863 - 1864 m. lenkų sukilimo numalšinimo. Išlaisvinti iš baudžiavos valstiečiai, gavę teisę kurti valsčių valdybas, suėjo į tiesioginį santykį su Rusijos valdžia, taip pat ir mokesčių mokėjimu (iki šiol juos mokėjo ar jų išrinkimą iš valstiečių administravo dvaro pareigūnai) bei visuotine vyrų tarnyba kariuomenėje. Taigi, 1864 m. buvo riba, atskyrusi netiesioginę lietuvių tautos priklausomybę Rusijos imperijai (per lenkų valdžią) nuo tiesioginės.

Kokie būtų tiesioginės lietuvių tautos priklausomybės nuo Rusijos imperijos valdžios ir tiesioginės priklausomybės lenkų valdžiai palyginimo rezultatai? Rusijos valdžia uždraudė leidinių lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis platinimą, kas virto pačios lietuviškos spaudos draudimu, nes lietuvių tauta nepriėmė lietuviškos spaudos kirilica. Buvo persekiojamos bet kokios lietuviškumo apraiškos (pav. kai kuriose viešose vietose uždrausta kalbėti lietuviškai), kovojama su knygnešiais. Taigi buvo vykdoma griežta rusifikacijos politika. Visa tai neabejotina, tačiau tiesa ta, kad daugeliu atvejų dėl to kalti mes patys. Prisiminkime dar kartą visaapimančią rusų kovos su lenkais dėl išlikimo, dėl egzistencijos realybę. Šioje kovoje lietuvių tautos klausimas buvo tik vienas iš lenkų ir rusų tarpusavio kovos elementų. Tai niekaip, jokiomis aplinkybėmis, nebuvo savarankiškas klausimas iki 1864 m. Problema ta, kad lietuviai visuomenės ir kultūros veikėjai iki 1864 m. niekaip neatsiribojo nuo lenkų politinio ir visuomeninio judėjimo, malonių laukdami būtent iš jo, skirtingai nuo latvių, kurie aiškiai atsiribojo nuo vokiečių visuomenės, demonstruodami savo visišką savarankiškumą ir net antipatiją vokiečiams ir ne vienu atveju flirtuojami su rusų valdžia. Rusų valdžia jiems už tai atsimokėjo parama jų kultūriniams siekiams. Lietuviai gi tuo tarpu ir toliau iki pat paskutiniojo sukilimo tapatino save su senuoju lenkiškuoju Lietuvą valdančiu elitu. Ir nesvarbu ar tai buvo žemaičių kultūrinis sąjūdis, vysk. M. Valančiaus pastoracinė lietuviška veikla, kultūrinė lietuvių inteligentų veikla, glaudžiantis prie dvarų, ar galiausiai koks nors Mikalojus Akelaitis, kuris buvo pasiryžęs su dvarininkų parama leisti mokslo populiarinimo knygelės lietuvių kalba bei laikraštį, bet tuo pat metu propagavo sukilimo idėjas valstiečių tarpe, vadinasi prisidėjo prie jo. Visas tas bendradarbiavimas su lenkiškaisiais veiksniais jokiu būdu nereiškia, jog mūsų kultūrininkai buvo sulenkėję. Ne, jie tiesiog neturėjo drąsos atsiriboti nuo lenkiškosios kultūros ir lenkiškosios visuomenės su jų politiniais siekiais. Lenkiškumas buvo tapęs tokia galinga tradicija per šimtmečius bendro Lietuvos ir Lenkijos gyvenimo, ta lenkiška visuomenė buvo tokia įtakinga, kad ji galėjo sugniuždyti bet kokias separatines lenkų atžvilgiu lietuvių veikimo apraiškas, paskelbiant juos išdavikais ir pan. Na ir galiausiai 1863 - 1864 m. sukilimo metu tūkstančiai lietuvių valstiečių daugiausia religiniais motyvais, veikiami savo kunigų, išėjo į miškus ginti švento katalikų tikėjimo. Tokiomis aplinkybėmis rusai tiesiog nematė Lietuvoje ir Žemaitijoje nieko lietuviško, kas nebūtų susiję su lenkiškumu. Visa lietuvybė to jų globalaus susidūrimo su lenkais panoramoje jiems virto tik vienu iš lenkiškumo porūšių, vadinasi lygiai tiek pat įtartinu ir pavojingu. Taip pat ir lietuvių raštija lotyniškomis raidėmis. O nebematydama jokio nelenkiško lietuviškumo rusų valdžia tiesiog apsisprendė griežtai gaivinti Kauno ir Vilniaus gubernijose "rusiškus pradus". O juk rusų valdžios sluoksniuose būta ir liberalių nuotaikų, kurias atstovavo Aleksandras Hilferdingas, raginęs Šiaurės Vakarų krašte kovoje su lenkais remtis būtent lietuviais, skatinant jų lietuviškos raštijos plėtotę (žinoma, lotyniškais rašmenimis), įvedant lietuvių kalbą mokyklose, valdžios įstaigose, kuriant periodinę spaudą lietuvių kalba. Tačiau tokie pačių rusų požiūriai neturėjo į ką atsiremti pačioje lietuvių visuomenėje, kurios tuometinis išsilavinęs sluoksnis vergiškai toliau malonių laukė iš lenkų. Tuomet ir beliko piršti lietuviams raštiją kirilica. Mes galim tik pasigėrėti tų lietuvių (kaip kun. A. Juškos) drąsa, kurie atsivėrė šiam pasiūlymui (nes dabar jau akivaizdu, kad tie, nuo kurių jie atsiribojo, Lietuvos atžvilgiu buvo tokie pat grobikai kaip ir rusai, o jų jėga ne mažiau didelė). Vis dėl to šis pasiūlymas drastiškai konfrontavo su ankstesne lietuvių kultūrine tradicija ir jokiu būdu neatspindėjo tikrųjų lietuvių tautos interesų, tačiau geresniam (latviškam) variantui nebuvo galimybių dėl tuometinių lietuvių kultūrininkų konformizmo ir baimės. Tad tolimesnė lietuvių tautos liūdnoka (spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, persekiojimas), o kita vertus lietuvių atstūmimas iš rusų valdžios pusės (lietuvių kalba buvo įvesta tik Suvalkijos apskričių mokyklose), suteikė lietuviams galimybę kurtis savarankišką likimą, nelaukiant malonių nei iš lenkų, nei iš rusų.