1831 m. lenkų sukilimo dalyvis Jonas Goštautas apie Lietuvos bajorus ir valstiečius | 2021 sausio 29 d.

01/29/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Jono Goštauto veikalą "Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją" (Vilnius: Vaga, 1967). Knygelė išleista Prancūzijoje, emigracijoje, lenkų kalba, 1839 m. anonimiškai, tačiau gerai žinoma, kad jos autorius - 1831 m. sukilimo Lietuvoj dalyvis, vienas iš jo vadų Jonas Goštautas (Jan Gasztowt). Kas tas Jonas Goštautas? Jis gimė Baisogalos apylinkėse, Šilelio dvare, vidutinio pagal savo pajamas dvarininko šeimoje. Jo tėvui priklausė keli baudžiauninkų kaimai. Pats Jonas Goštautas studijavo Vilniaus universitete, klausė to meto žymiausių profesorių, persiėmė liberaliomis pažangiomis idėjomis. Mirus tėvui, turėjo perimti dvaro valdymą į savo rankas. Taigi jis turėjo daug galimybių pažinti lietuvių baudžiauninkų gyvenimą iš labai arti. Pats jis nuoširdžiai juos užjautė, būdams užvaldytas pasipiktinimo visam dvarininkų luomui. Čia pristatomos jo knygelės veikėjai Teisėjaitis ir Žemaitis atspindi būtent jo paties pažiūras, galbūt išreikšdami jo vidinę evoliuciją - Teisėjaitis nuosaikesnis baudžiavins santvarkos keitimo atžvilgiu, o Žemaitis - daug radikalesnis. Todėl Jonas Goštautas yra autentiškas to meto baudžiavinių santykių ir be galo sunkaus lietuvių baudžiauninkų gyvenimo liudininkas. Iš knygelės turinio gerai matosi, kad J. Goštautas gerai mokėjo lietuvių kalbą (knygelėje detaliai pristatomas valstiečių požiūris į dvarininkus, jų įvairaus turinio pokalbiai, jų dainuotos dainos, sutartinės), tačiau kartu knygelėje akivaizdžiai matoma jo būtent lenkiška tautinė savimonė (neatsitiktinai po sukilimo, emigracijoje, jis tapo Demokratinės lenkų draugijos nariu ir vienu veikliausių jos veikėjų, o ši Draugija siekė vieningos unitarinės Lenkijos sukūrimo, be jokių senųjų feodalinių provincijų privilegijų atgaivinimo, Lenkijos, kuri būtų demokratinė ir tik lenkiška). Tai puikiai parodo, kad lietuvių kalbos mokėjimas dar nieko nesako apie ją mokančiojo tautinę savimonę, net jei jis ar jo protėviai būtų lietuvių kilmės, kaip ir buvo J. Goštauto atveju.

Pratarmė: Jonas Goštautas buvo politinis veikėjas, 1831 m. sukilimo dalyvis, pažangiosios minties Lietuvoje atstovas. Pagal formą jo kūrinys priskirtinas beletrizuotų memuarų žanrui. Jame aprašomi autentiški 1830 - 1831 m. įvykiai. Tuo, kad kūrinyje aprašoma valstiečių buitis, J. Goštauto knygelė iš esmės skiriasi nuo kitų to meto atsiminimų, kurių autoriai neperžengia dvaro ar bajorų visuomenės ribų (p. 5). J. Goštautas apskritai pasmerkia bajorų luomą: Nuo šiol man gėda vadintis bajoru - tai pabaisos!" - sako knygelės veikėjas Žemaitis apie dvarininko susidorojimą su buvusiu savo baudžiauninku - atitarnavusiu kareiviu (p. 6).

Istoriko K. Jablonskio įvadinis tekstas apie J. Goštauto knygelę: Tai 1839 m. Prancūzijoje išleista anoniminė knygelė lenkų kalba, kurioje apysakos forma pavaizduota sunki Lietuvos baudžiauninkų priespauda, jų pažiūros į dvarininkus ir jų veiksmai 1831 m. sukilime. Autorius Jonas Goštautas kilęs iš Šiaulių apskrities bajorų. Susirūpinimas baudžiauninkų skriaudomis padarė jį idėjiniu dvarininkų priešu, o neapykanta carizmui revoliucionieriumi. Išleista nedideliu tiražu (200 - 300 egzempliorių tiražu), ji buvo atidžiai skaitoma (p. 7). Visi dvarininkai valstiečiams, ar jie geri, ar blogi, esą sukurti valstiečiams engti (p. 7). Pasakojama kaip valstiečiai dainuoja paniekinančias dvarininkus dainas. Pasakojama pasityčiojantį elgesį su valstiečiais: jų kalinimą it laukinių žvėrių, atidavimą į rekrūtus, pardavinėjimą, apie tai, kaip valstiečius išnaudoja karčiamų laikytojai ir turgaus rinkliavininkai, apie tai kaip didikai niekina net užsitarnavusius kareivius veteranus. Autoriaus pažiūros dėstomos abiejų bičiulių jauno dvarininkaičio Teisėjaičio ir jauno bajoraičio Žemaičio lūpomis. Žemaitis radikalesnis. Paties J. Goštauto minčių reiškėjas greičiausiai yra Žemaitis. Baudžiavinę priespauda ir išnaudojimas parodomas konkrečiais vaizdais: kaip baudžiauninkai plakami menkiausia proga, kaip naikinama jų sveikata kenksmingais darbais (linų mynimas ir šukavimas), juos nugirdant. Visa tai tam, kad dvarininkas gautų daugiau pinigų, turėtų iš ko gerai apsivilkti, išgerti, pavalgyti (p. 8). Autorius atskleidžia kaip patys valstiečiai reaguoja savo padėtį, kaip jie savųjų tarpe planuoja keršto aktus dvarininkams - kad geriausia būtų susitarti ir visus išpjauti ar iškarti, bet tai vargu ar pavyktų, nes valstiečių tarpe esą daug išdavikų, pataikautojų.. Savo neapykantą bajorams valstiečiai reiškia pašiepiančiomis dainomis. Dainoje, kuri prasideda žodžiais "Šlekcica, bajorica, kirpica, kamanica..." pamėgdžiojama bajorų vartojama lenkų kalba, o tekstas pilnas prakeikimų dvarininkams. Ta daina buvo dainuojama valstiečių ir 1863 m., kai valstiečių neapykanta dvarininkas buvo labai padidėjusi. Vienas jos variantas užrašytas 1864 m. Nagiuose (Šiluvos apylinkėje). Telšių apskrityje keliolika bajorų 1831 m. sukilimo pradžioje buvo nužudyti iš keršto. Žemaitis tą valstiečių kerštą laiko teisingu ir natūraliu, bet mano, kad ne laikas taip kruvinai susidoroti tuo metu, kai reikia kovoti prieš bendrą priešą (p. 9). Kitame laiške pasakojama kaip valstiečiai po kautynių dėl Palangos susidoroja su įsakinėjusiais jiems bajorais karininkais, kuriuos valstiečiai nuteisę sušaudė. Autorius, nupasakodamas dvarininkų nusiųstų į sukilimą valstiečių pažiūras, pateikia tokius jų žodžius: jiems esą vis viena, kas ponaus, - ar rusas, ar lenkas, nes valstietis vis viena liksiąs valstiečiu ir turėsiąs eiti baudžiavą. Tarnavę sukilėlių kariuomenėje "už poną" valstiečiai, t. y., tie, kuriuos ponas buvo atidavęs į sukilimą rekrūtais, negalėjo nebūti abejingi karo tikslams, pasitikti ta valdžia, kurios siekė ponai. Vis dėl to šios valstiečių pažiūros dar labai tolimos nuo pažiūrų nelaimingojo K. Dečinskio, kuris nusivylimo apimtas bandė ieškoti šviesių bruožų carizme. Autorius pritaria tiems valstiečiams, kurie ima sukilimo vadovavimą į savo rankas. Autorius smerkia didikų ir vidutinių dvarininkų savanaudiškumą, jų požiūrį į valstiečius kaip gyvulius. Tik sukilimo metu jis vertina kai kurių bajorų patriotinį kovingumą kaip vienintelį teigiamą jų bruožą. Autorius parodo, kad sukilimo metu didikai buvo arba tiesiog išdavikai arba veikė pražūtingai (p. 10). Neatitiktinai 1834 m. J. Goštautas padėjo savo parašą po lenkų demokratinių emigrantų pareiškimu, kad A. Čartoriskis, veikęs lenkų emigracijos vardu, dėl savo elgesio sukilime ir emigracijoje neturįs emigrantų pasitikėjimo. Galimas dalykas J. Goštautas buvo ir autorius prierašo, kuriame teigiama, jog visas A. Čartoriskio gyvenimas buvo skiriamas tarnauti Peterburgo carinės vyriausybės tikslams, todėl jis yra tėvynės išdavikas (p. 11). Savo čia pristatomą veiklą J. Goštautas dedikavo Demokratinei lenkų draugijai. Vienas iš Draugijos narių, pasirašiusių 1836 m. "Manifestą" , buvo J Goštautas. "Manifeste" iškelti šie tikslai: turi būti visiškai likviduota baudžiauninkų priklausomybė ir jų valdomos žemės paliktos jiems be jokio atlyginimo dvarininkams. Jie pabrėžė, kad nekviečia valstiečių naikinti dvarininkų, bet jei baudžiavinės santvarkos pakeitimas negalėtų apsieiti be smurto, "Manifesto" šalininkai nepaaukosią 20 milijonų laimės dėl privilegijuotųjų saujelės (p. 11). Draugija prisidėjo ruošiant Poznanės sukilimą, jos organizacijos žmonės dalyvavo 1846 m. Krokuvos sukilime. Nors "Manifeste" esama ir tokių minčių, kurios neatitinka J. Goštauto kūrinyje išdėstytų nuostatų. Pav. bajoriškoji Lenkijos santvarka "Manifeste" pavaizduota kaip demokratijos idėjos išsaugojimas. Tuo tarpu J. Goštauto knygelėje nėra bajoriškosios demokratijos ir religingumo idealizavimo. Atvirkščiai - kunigai kritikuojami (p. 12). J. Goštautas, kaip Demokratinės lenkų draugijos narys, siekė nepriklausomos, demokratinės Lenkijos sukūrimo su 1772 m. sienomis, t. y., įterpiant į ją ir Lietuvą. Tai buvo bajoriškosios Žečpospolitos, nekreipusios dėmesio valstiečių tautybę ir poreikius atgarsis. Bet J. Goštautas knygelėje yra pareiškęs, kad Lietuvos bajorams yra įprasta lenkų kalba, bet jis neniekina lietuvių ir žemaičių kalbos. Taigi, J. Goštauto knygelė yra ryškiausias kaltinamasis aktas baudžiavinei Lietuvos santvarkai ir jos rėmėjams p. 13). J. Goštautas gimė 1803 m. Šilelių dvare (netoli Baisogalos), smulkiųjų dvarininkų šeimoje. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje, stojo į universitetą. 1823 m. po tėvo mirties grįžo dvarą ir jame šeimininkavo. Domėjosi valstiečiais, bendravo su jais, žinojo jų sutartines, dainas. Prasidėjus sukilimui suorganizavo būrį, užėmė Baisogalos ceikhauzą, paėmė į nelaisvę apie 100 rusų karių. Vėliau vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių raitininkams. Prisidėjo prie generolo Dembinskio vadovaujamų kariuomenės dalinių ir su jais pasiekė Varšuvą. Emigravo į Prancūziją, buvo Demokratinės lenkų draugijos narys. 1848 m. Poznanėje stojo į sukilėlių gretas. Jo sūnus, vos kilus 1863 m. sukilimui, atskubėjo Lenkiją ir ten žuvo. J. Goštautas mirė 1871 m. (p. 15).

Autoriaus dedikacija Demokratinei lenkų draugijai: kam labiau tiktų šiuos prisiminimus skirti, jeigu ne Jums, Piliečiai, kurie šventu ryšius susieti, veiksmingiausiai iki šio ieškojote kelių į visos Lenkijos išvadavimą ir jos būsimą laimę. Priimkite šį mano kuklų kūrinį kaip įrodymą nuoširdaus nori prisidėti prie jūsų darbų, tame vieninteliame kelyje, kuris tik ir leis mums išvysti vieningą, laisvą, nepriklausomą ir laimingą - demokratinę Lenkiją. (p. 18). [Štai juodu ant balto atsiskleidžia šio lietuvių kilmės Lietuvos bajoro Jono Goštauto, neabejotinai puikiai mokančio lietuvių kalbą, be galo nuoširdžiai užjaučiančio žiaurios baudžiavinės priespaudos naštą velkančią lietuvių valstietiją tikslai ir siekiai - vieninga, laisva, nepriklausoma, demokratinė Lenkija, be mažiausių užuominų kokį nors Lietuvos savarankiškumą].

Bajorų titulų manija: Lietuvoje ir Žemaitijoje kiekviena bajoras turėjo pareigybę. Ir jis įsižeistų, jei nebūtų vadinamas ne tarnybiniu vardu. Neturinčiam savo titulo, buvo duodamas tėvo titulas. Todėl, kol sūnus nevedęs, jis buvo vadinamas teisėjaičiu (jei tėvas teisėjas). Visi akalicų bajorai yra iždininkai arba iždininkaičiai. Vedę pasivadina prezidentais, iždininkais. Ir pinigo bajorams daug reikia - reikia žirgo, frako, surduto (p. 19). Porcelianinės pypkutės su kandikliu, grafinėliai su degtine, kazokėlis, ant padėklo juos atnešantis (p. 19). Ponas Teisėjaitis tik metai kaip grįžo iš Vilniaus universiteto. Reikėjo mokytis žemdirbystės, ūkininkavimo [aišku tai aliuzija patį Joną Goštautą]. Draugystės vardan aplankyti dvarininkai jam padovanoja skalikus medžioklei (p. 22). Sodas, darželis, vaismedžių sodas, malonūs pasivaikščiojimai (p. 32). Sodų veisimu Lietuvos bajorai tik neseniai užsiėmė. Seniau, prieš pavergiant Rusijai, bajorai neturėjo laiko, nes dienas praleisdavo didikų dvaruose. Pasak Teisėjaičio, jei ne ta širdį draskanti mintis, kad tėvynės nebėra, ar tik nepateisinčiau Rusijos, nes, tiesą sakant toji laisvė, kuri buvo prieš prijungiant Lietuvą prie Rusijos, buvo blogesnė už sunkiausią vergiją. Buvo kas stipresnis, tas ir geresnis. Keli nenaudėliai su savo sėbrų gaujomis siaubė Lietuvą ir Žemaitiją (p. 23). 80 metų senis, dvarininkas ta išgirdęs prabilo: tai ką, dabar maskvėnų valdžioje geriau? Tada nebuvo nei mokesčių (mokesčių našta buvo uždėta ant neprivilegijuotųjų luomų žmonių pečių), nei egzekucijų, nei ispravninkų [ispravninkai ir asesoriai buvo pirmaisiais valstiečių keliamos bylos tardytojais, tuo būdu kišdamiesi į dvaro ir valstiečių tarpusavio santykius. Tai erzino dvarininkus] (p. 24). Niekas tada nešeimininkavo mano namuose. Jeigu mano baudžiauninkas ką nors blogo padarė - užmušk mužiką, nes tai chamų padermė, o dabar tuojau tardymas, ukazai. Nepaiso ir bajoriškos kilmės, net bajorą tie barbarai sodina cypę... (p. 24). Senas dvarininkas: kaip tai mužiką, chamą nevalia užmušti? Argi jis ne man priklauso? Gal dar tamstelei pasakysi, kad man nevalia jį, kiek noriu, į lažą varyti? [lažo dienų skaičius buvo nevienodas, bet apskritai daugumoje dvarų buvo reikalaujama, kad tris dienas per savaitę dirbtų vyriškis su savo darbiniais gyvulis ir įrankiais, o kitas tris dienas - moteris pėsčia. Vidutiniškai skaičiuojant, kad atliktų lažą ir kitas darbines prievoles, vienas žmogus turėjo dirbti dvare ištisus metus]. Kažkokie patrakėliai jau rezgė sąmokslą prieš mūsų bajoriškas privilegijas. Jau buvo pradėję kalbėti apie kažkokį nežmonišką įstatymą, kuriuo valstiečiams turėjo būti leista kelti savo ponams bylas teisme. Štai kokia vergovė mums nusimatė. O Kotryna pažadėjo apsaugoti mūsų senąsias teise. Taigi iš vienos pusės pažeminimas, vergystė savo namuose, gėda būti mužiko tempiamam į tribunolo teismą, iš kitos pusės - didžiosios imperatorės žodis, laisvė ir laimė (p. 24). [kalba apie Ketverių metų seimo projektus, kuriais turėjo būti gerinama baudžiauninkų būklė, kai dvarininkų ir baudžiauninkų sutartys buvo imamos valdžios globon. Teise apskųsti savo ponus ir valdytojus valdžios organams privačių dvarų valstiečiai praktiškai galėjo pasinaudoti Kosčiuškos sukilimo metu, o valstybiniai valstiečiai visada galėjo kreiptis LDK referendoriaus ir Asesorių teismus]. Senas dvarininkas toliau: mes jais patikėjom, bet tie barbarai mus apgavo ir atėmė laisves. Ir dar kas blogo dvarininkui: aš negaliu mužikui atskaičiuoti vienu sykiu daugiau kaip 25 bizūnus. O jeigu mušdamas sulaužyčiau jam koją arba ranką, tai tuoj žemesnysis teismas, kapitonas ispravninkas, tardymas (p. 25). Tuo metu į saloną įėjo valstietis Petraitis [originale lenkų kalba valstiečio pavardė pateikiama lietuviška forma "Pietrajtis", kas įrodo, kad pokalbis su valstiečiu vyko lietuvių kalba, o senasis dvarininkas ir visi dvarininkų luomo susirinkusieji lietuvių kalbą suprato ir mokėjo, bet savo savimone buvo tiesiog lenkai] tikras skurdo įsikūnijimas, prašydamas ponaitę, būti jo dukros krikštamote (p. 25). Teisėjaičio kaimynai garsėjo kaip linų augintojai, o linus šiais laikais lengviausia paversti pinigais. Vienam margui linų nuvalyti reikia 10 gerų darbininkų, kurie nurautų, 5 nušukuos, kiti 5 per dieną pamerks. Taigi 20 per dieną. Sėjant daug, darbo jėgai taupyti pasitelkiame 15. Kai linai nušukuoti ir surišti, visi kartu eina merkti. Beveik visuomet tą darbą dirba iki 2 val. nakties, bet nieko tokio: baudžiauninkas tam ir yra, kad neišsimiegotų. Dažnai jie net negula, nes su aušra vėl turi stoti prie darbo (p. 27). Vienas kaimynų brolių apie Teisėjaitį: bus, mat, iš jo šeimininkas, jeigu valstietį laiko žmogumi (p. 28). Po to linus reikia ištraukti iš vandens, pakloti, paklotiems nuimti, išminti (šitam darbui reikia 25 valstiečių), išbraukti. Iš viso 94 darbo dienos vienam birkavui, sveriančiam 500 svarų. Už birkavą Rygoje galima gauti 40 - 45 rublius. Šukavimas ir braukimas labai kenksmingi sveikatai, nes dulkės nusėda plaučiuose. Vienas valstietis mirė nuo to praėjusias metais, o keletui kitų taip užgulė krūtines, kad vos prakalba. Kaimyno brolis: svarbiausia pinigėlis, kas čia ta baudžiauninko mirtis? O sesuo išgirdusi kokiais būdais ateina pinigai, pasiryžo nieko nereikalauti savo tualetui (p. 29). Teisėjaitis: dvarininkas, sėjantis daug linų, turi apleisti kitus darbus, arba skriausti savo valstiečius... Teisybė, niekas jam nekliudo gainioti savo valstiečius kiek nori... Valdžia į tai nesikiša, nėra šiuo atžvilgiu jokių įstatymų. Tačiau yra statymas širdyje. Valstietis toks pat žmogus, kaip ir aš. Bet aš juk esu jo savininkas, jis mano nuosavybė. Žmogus - žmogaus nuosavybė - kaip tai barbariška (p. 30). Tai maskvėniška pažiūra, barbariška. Ir paties J. Goštauto paaiškinimas: degdamas neapykanta maskvėnams, jaunuolis pamiršta, jog tai jo tėvų ir protėvių pažiūra (p. 31). Paskui nusiramina: valstietis dirba savo dvarininko naudai, nes aš jam duodu žemę ir butą. Toji žemė man priklauso, todėl ji turi duoti man naudos. Todėl turės įvertinti pinigais valstiečių darbines prievoles. Taip, savo dvare turiu tai padaryti. Tuoj pat atsivežu matininką (geometrą), permatuoju savo kaimą, išskirstau margais, išdalinu, nustatau vienodą lažą ir niekados nepareikalausiu nė vienos dienos daugiau (p. 31). [Įsidėmėtinas pasažas, kuris puikiai liudija, kad viskas priklausė tik nuo dvarininko ir jis bet kada iš valstiečių galėjo pareikalauti bet ko. Ir dar daugiau: šis pasažas liudija, kad reikalavimas dirbti daugiau nei užrašyta inventoriuje buvo norma, o ne išimtis]. Teisėjaitis apie senų dvarininkų pažiūras į valstiečius: kokios barbariškos pažiūros. Taip, anais laikais jie visi tokie buvo, toks buvo ir mano tėvas. Valstietį vertino mažiau už galviją (p. 31). Jų Lietuvos Statutas nebaudžia net už valstiečio nužudymą. Piniginė bauda, vadinamoji išpirka - štai ir visa bausmė. Koks barbariškumas. Visai neapgailestauju, kad tas Statutas, nors ir protėvių teisės paminklas, nebegalioja baudžiamosioms byloms (p. 32). [pagal 1828 m įsaką nebegaliojo byloms dėl pabėgusių baudžiauninkų priėmimo ir laikymo]. Gyvas tėvų barbariškumo liudininkas. Targovicos konfederacija.... Jie patys ją pasikvietė. O juk lenkai... lenkų bajorai. Kokie niekšai. [Štai aiškiausias Teisėjaičio (faktiškai Jono Goštauto) lenkiškumo įrodymas]. Dabar mes tvarkytumėmės kitaip. Visos šalies gyventojai būtų globojami įstatymų. Valstietis eitų lažą, bet teisingą, pagal jam duotos žemės kiekį. Ponas jo negalėtų išvaryti (p. 32). Teisėjaitis pasiryžo būti taupesnis, kad tik nebūtų valstiečiams neteisingas (p. 32). Pono Teisėjaičio, kaip ir visų vidutinės klasės bajorų, namas 75 - 80 pėdų ilgio ir 25 - 30 pėdų pločio medinis namas: priemenė, primenanti prieškambarį, židinys atstoja virtuvę, didelis kambarys, vadinamas sale (valgomasis ir pramogų kambarys), švarus kambarys su fortepijonu, toliau mažesnis kambarys, kuriame lova, staliukas, tualetinis veidrodis, dar kitame kambaryje knygos, pypkės, rašomasis stalas. Priešingas namo galas - miegamasis svečiams arba vaikams (p. 33). Akmistrinė arba dvaro gaspadinė.[į ją Teisėjaitis kreipiasi lenkiškai]. Teisėjaičio draugo (vėliau vadinamo Žemaičiu) apsilankymas. Taip pat dvarininkas, bet ūkiu rūpinasi tėvas. Griežčiausiai nusistatęs prieš knygas, įkyri priekabėmis, vadindamas Teisėjaičio draugą filosofu. Rimtas knygas sunku gauti, reikia slėpti nuo policijos (p. 35). Teisėjaičio draugas: tėvas norėtų, kad būčiau advokatas, o juk Lietuvoj galiojantys statymai daugiau kenkia teistumui. Lietuvos statutas - tai barbariška ir nežmoniška teisė baudžiamųjų bylų atžvilgiu. Ką dar galėčiau veikti, klausia Teisėjaičio draugas? Stoti į kitą (ne Rusijos) kariuomenę? O net į lenkų, mums, lietuviams, nevalia [caro valdžia tai uždraudė]. Būti kunigu? Čia reikia būti kvailam, kad galėtum tikti visais tais dalykais, surašytais šventose knygose arba apgaviku (p. 37). Pietums barščiai su kukuliais, uždaryti jautienos žarnų plėnimis, veršienos kepsnys ir saldus patiekalas. Desertui - olandiško sūrio gabalas ir butelis vengriško vyno (p. 38). Teisėjaičio draugas: aš norėčiau, kad moteris, kurią pamilčiau kaip būsimą žmoną nebūtų užkrėsta didžiavimusi kilme bei madų vaikymosi prietarais (p. 38). Teisėjaičio draugas - tai jaunasis Žemaitis. Užtraukė ukrainiečių dūmą. Visi dalykėliai, kuriuos jaunieji bičiuliai grojo buvo liūdnoki ir melancholiški - natūralus vergijos jungą velkančių tautų bruožas (p. 39). Palivarkas be degtinės varyklos - kaip kūnas be sielos: pirmą palaiko mėšlas, antrą - penimi jaučiai [kuriuos šerdavo degtinės gamybos atliekomis]. Degtinės raugalas nieko nekainuoja, nes degtinė užmoka už rugius, sutaupo grūdų išvežimo išlaidas bei kompensuoja kitas išlaidas (p. 39). Dalį deginės išperka vietoje, smuklėse, o likusioji išgabenama į pavietų miestus (p. 39). Žemaitis: ponai degtinės geria mažai, bajorai daugiau, bet irgi su saiku, žydai nuo jos susilaiko, vadinasi visa tai turi išgerti valstiečiai. Degtinė alina valstiečių jėgas ir turtą, kenkia prieaugliui. Prancūzijoje po karų gyventojų skaičius atsistatė ir net išaugo tris kartus. Prancūzų žemesniosios klasės kovojo prieš savo bajorus ir kunigus bei didikus išsikovojo asmens laisvę, ji įtvirtinta įstatymais ir tai galėjo turėti įtakos staigiam gyventojų padaugėjimui. O prie mūsų valstiečių vergijos dar prisideda ir degtinės nuodai (p. 40). Degtinės varyklų plėtimo liga apėmė visus Lietuvos ir Žemaičių dvarų savininkus ir valdytojus po 1815 m. Kiekvienas dvarininkas stengiasi pervaryti į degtinę visus savo ir savo valstiečių grūdus. Kuomet ištinka nederlius, degtinės pilna, o grūdų nėra. Bet ar maskvėnui rūpi, kad žus keli šimtai tūkstančių liachų [lenkų; taip carinė administracija vadino ir Lietuvos gyventojus]. O mūsų bajorai, kad galėtų nusipirkti fajetoną ar karietą arba pasišvaistyti seimeliuose ar aplėbauti ir pasipuošti, yra pasirengę paaukoti ištisų kaimų gyventojus, - kaip laukiniai, nesiskaitydami net su savo pačių nuostoliais, nes kas gi dirbs jų naudai? (p. 41). Prisimenu tuos 1826 - uosius, kai buvau Velykoms parvažiavęs namo. Visi žmonės - seniai, moterys, vaikai - leisgyviai, ištinę nuo bado, nes jau kelias savaites palaikė gyvybę vien keletu šaukštų putros (sauja miltų, išvirta kibire vandens) per dieną - atsvyravo į dvarą maldauti duonos. Sandėlyje buvo likę grūdų tik dvaro šeimynai išmaitinti ligi naujo derliaus, nes kitką buvo išpardavęs mano globėjas degtinės varyklai. Žmoniškesni dvarininkai siuntė į Rygą ir ten mokėjo po 20 auksinų už pūrą, ką anksčiau už 4 galėjo įsigyti. Bet dauguma paleido savo valstiečius elgetauti. Kol užteko jėgų, tie nelaimingieji mito medžių žieve, šaknimis, o paskui mirė. Pasiturintis Lietuvos bajoras nepraleidžia per dieną nė dviejų valandų nevalgęs ar negėręs. Vos bajoras atmerkia akis, jam jau nešama kava, dažniausia į lovą, už valandos jis geria degtinę ar likerį, užkąsdamas rūkyta mėsa, šviežiu sviestu. Netrukus pusrytis, kuris užtunka porą valandų. Toliau alus prie pypkės. Po to pietūs, po jų pavakariai, toliau antrą kartą kava, vėliau arbata, vakarienė, o po jos punšas arba krupnikas į patalą (p. 43). O Lietuvos valstiečių trobos - netvarkingai išmėtytos, apsmilkusios nuo dūmų, pusiau nuklimpusios purvyne lūšnos. Petraičio trobos sienos buvo apsmilkusios nuo rūkstančių dūmų. Molinė asla, krosnis, žiemą praverčianti kaip lova - štai ir viskas valstiečio butas. Ilgas stalas iš neobliuotų lentų suolas iš tokių pat lentų, o visas paklojimas - sermėga. Daugybė bjaurių vabzdžių - svirplių, tarakonų ir prūsokų. Kepalas miežinės duonos, vadinamos ragaišiu - tik tiek valstiečiai teišgali tokiomis progomis - krikštynų proga (p. 45). Valstiečiams suėjus į pirkią prasidėjo gausus vaišinimasis degtine, o kurio jie suklegėjo kaip pulkas varnėnų (p. 46). Keturios valstietės kalbėjosi. Viena jų guodėsi: praėjusiais metais užauginau dvi telyčaites. Buvo gyvi tik sausais barščiais, nes visas pienas eidavo veršeliams. O pavasarį nenaudėlis mūsų ponaitis pačiupo telyčaites į dvarą ir ne dėl skolų, nes visi mokesčiai buvo sumokėti. Po keliolikos dienų telyčaitės dvare nusibaigė. Tai pamatęs ponaitis Andrius liepė mus atvesti į dvarą ir atskaičiuoti mano vyrui 50 bizūnų, o man 30 rykščių, nes mes savo verksmais esą apžavėjome tuos gyvulėlius. Po mušimo, mano vyras iki šiol neatsigauna (p. 47). Kita pasakoja, kad jiems pabėgo bernas, nes nebegalėjo pakęsti baudžiavos tironijos. Jos vyras turėjo eiti vietoj jo į dvarą ir savojo lauko negalėjo daugiau kaip kartą aparti. Rugiai prapuolė. Nuo švento Jurgio jiems pritrūko duonos. Teko eit prašyti į dvarą. Kas savaitę jiems duoda po gorčių vienam žmogui bėralinių rugių (rugiai, iš kurių išgrėbstyti šiaudai, bet palikti pelai ir akuotai. Retai pasitaiko kaimų, kur valgoma gryna duona) ir 10 rykščių (taip baudžiauninkai pratinami taupyti). Ir taip reikia vieną savaitę eiti vyrui, o kitą - man. Trečioji pasakoja, kad jos namuose visi serga. Jų vaikai, bernas, merga ir piemuo serga. Į baudžiavą turi eiti patys kasdien, išskyrus sekmadienį. Grįžusi vakare turi dar kurti krosnį, išvirti rytdienai barščius, apžiūrėti ligonius. Ir taip triūsia ligi antrų gaidžių. Mūsų laukas dirvonuoja, vasarojaus net neįsėjame. Pereitą šeštadienį kai po ištisos savaitės darbo ir nemiegotos nakties, nes vaikas bemirštąs, pasivėlinome ateiti į baudžiavą. Ponaitis jau norėjo įkirsti rykščių, tik panelė Vincentė išgelbėjo (p. 49). Ketvirtoji apie savo vyrą: tris metus gyvenom kaip balandėliai. Ketvirtaisiais metais kažkoks niekšingas žmogus įskundė jį dvarui, esą blogai kalbėjo apie ponaičius. Vyrą suėmė, surakino grandinėmis, laikė apkaltą du mėnesius, o paskui atidavė į rekrūtus. Tik dėl vaikų gyvenu toliau. Vyrų pokalbiuose kitame stalo gale prasiverždavo keršto troškimas ir grasinimai. Vienas valstietis, kuriam du dantys išmušti, sako ponui niekada nedovanosiąs. Jo kumelpalaikė prasitrynė pečius, traukdama perkrautus vežimus. Pamatė tai ponas, išvilko nuogai, įsakė pririšti stačiai prie tvoros ir atskaitė 25 rykštes per nuogus pečius. Kai jos buvo įkirstos, įsakė kirtėjams - vaitui ir dešimtininkui liautis, nuplauti kraują degtine ir kitas 25 rykštes atskaičiuoti per užpakalį. Nes sako įstatymai draudžia kirsti iš karto daugiau kaip 25 rykštes - taip apliejant degtine jam buvo įkirta ligi šimto. Kai baigė, buvo taip nusilpęs, kad nebegalėjo ponui nusilenkti. Jis tai palaikė atkaklumu ir vėzdu išmušė dantis. Į trobą nunešė be sąmonės (p. 50). Dabar grasina padegti tą niekšą šlėktą. Arba užmušti jį. Bet jo vietoje bus kitas, o pats žūsi, - sako kitas (p. 50). O trečias sako: jei nebūtume tokie kvaili, kokie esame, galima jiems būtų daug ką padaryti: galėtume juos visus išpjauti arba pakarti. Mūsų yra daugiau, negu jų: jie to verti, bet dabar nėra mūsų pačių tarpe vieningumo (p. 50). Yra pataikūnų, yra išdavikų. O dar kitas sako: o tu negalvoji, kad jų tarpe kiti tokie atsiras, iš mūsų pačių tarpo. Mužikas negali būti be pono, taip mums sako kunigai iš sakyklų, pridėdami: palaiminti, kurie kenčia, nes jų yra dangaus karalystė. Kentėkime šiame pasaulyje, o mums bus lengviau, kaip mūsų tironams, aname. Velniai žino, kaip ten yra aname. Dar niekas negrįžo, - sako kitas (p. 51). Lietuvių valstiečių dainos dainuojamos jų gimtąja lietuvių kalba. Šioje kalboje nėra nieko panašaus į lenkų kalbą. Lietuvių bajorai, kurie perėmė Krokuvoje rezidavusio dvaro įpročius ir kalbą, tarpusavyje kalba lenkiškai, bet su valstiečiais turi kalbėti lietuvių kalba, kurią taip ir išmoksta (p. 51). [štai, apibrėžtas ir Lietuvos bajorų, ir paties Jono Goštauto santykis su lietuvių kalba. Jis aiškia distancuojasi etniškai nuo lietuvių valstiečių, laikydamasi save (kaip ir kiti bajorai) lenku, bet lietuvių kalbą bajorai išmoksta, nes turi susikalbėti su valstiečiais]. Moterų dainų turinys yra įvairių gėlių ir augalų, jų grožio, jų naudos apdainavimas. Rūta, šalavijas, dobilėlis minimi. Vyrai apdainuoja liaudies papročius: vestuvių apeigas, piršlybas, sužadėtuves, šienapjūtę ir rugiapjūtę, pabaigtuves. Nei kariškų, nei patriotinių dainų neturi. Panelė Vincentė atnešė valgius - mėsų kepsniai, balta duona, keturių rūšių degtinė - valstiečiai visa tai rijom akimis. (p. 52). Vyresnieji arba keliauninkai pasakoja ką matę Vilniuje, Rygoje, Ukmergėje, Panevėžyje. Vienas papasakojo, ką matęs Vilniuje. Tai buvo metai, kai valstiečiai neturėjo nė kąsnelio duonos, o ponai, negalėdami namuose ištverti, nes valstiečiai prašinėdavo duonos, išsivažinėjo į Vilnių į šokius, kaukių balius, komedijas. Vieną dieną ponas Morkus Vilniuje išlošė daug pinigų ir savo tarnams davė pinigų. O tie nuėjo komedijos pasižiūrėti. Matė vaidinimą, kurį taip suprato: ponas Dievas, kuris viską mato, užsirūstino ant to ponaičio ir už visas nuodėmes leido ponaitį velniams nusinešti gyvą į pragarą (J. Goštautas paaiškina, kad tai buvo pjesė "Don Žuanas") (p. 54). Išėjus panelei Vincentei ir Teisėjaičiui valstiečiai kalbėjo: o kad visi tokie būtų. Tuo tarpu valstietis su perkirsta lūpa: kaipgi jūs norite sutaikyti velnius su žmonėmis? Jie yra atsiųsti į šį pasaulį, idant kankintų žmonių giminę už pirmojo tėvo Adomo nuodėmę. Todėl jie plaukioja aukse, sidabre ir turtuose, o tam vargšui žmogeliui vien bėdos ir vargai. Ir užtraukė dainą, jų sudėtą prieš bajorus: "Šlekcica, bajorica, kirpica, kamanica, dobravica, malavica, bajoraitis, bajoraitis" Šie žodžiai, kuriais baigiasi kiekvienas posmas, neturi jokios prasmės, jais tik pamėgdžiojama lenkų kalba, kuria kalba bajorai. Pačiuose posmuose aibės prakeiksmų ir patyčių bajorams. Visi užtraukė choru. Kartodamos baigiamuosius posmų žodžius, moterys plojo rankomis ir šoko (p. 56). Pavietų seimelių rinkimai. Todėl pono maršalo pasiuntinys išvežiojo kaimynams laiškus, kviečiančius į medžioklę (p. 57). Kitą dieną prie maršalo rūmų, atsižvelgiant į atvykstančiojo pareigas, turtą bei reikšmę ateidavo pasitikti arba ponas maršalas, arba jo tarnautojas (p. 58). Liokajus apie pusryčius pranešė prancūziškai, o ponia maršalienė net teikėsi keletą kartą nusižeminti - prašneko lenkiškai, nors jos įprastinė kalba yra prancūzų (p. 59). Žemaitis su Teisėjaičiu negalėjo sutrandyti pasipiktinimo, kurį juose sukėlė toks išpuikimas ir veidmainiškumas, todėl nusprendė atkeršyti. Žemaitis pirmas ėmė garsiai kalbėti su savo bičiuliu žemaitiškai; ši kalba nuo lietuvių skiriasi tik ištarimu (p. 61). Ponia maršalienė, sužinojusi, kad Žemaitis iš Žemaitijos gilumos, nusistebėjo, kad jis gerai kalba lenkiškai, bet jam vis tiek malonesnė jo provincinė žemaitiška kalba (p. 61). Žemaitis: mes, lietuviai arba žemaičiai, susiskaidę į kastas, iš tikro sudarome keistą visuomenę. Magnatas niekina balsuojantįjį arba septintos klasės bajorą ir bjaurisi juo. Balsuojantis bajoras, nors nekenčia magnato, šliaužioja prieš jį, o pats niekina akalicos bajorą, o šis atsilygina tuo pačiu. Valstietis pagrįstai keikia juos visus, ir jis vienintelis teisus. Mūsų neriša joks tautinis, broliškas saitas, nors visi esame iš vienos giminės. O nauda iš to tik maskvėnui (p. 64). Kitą rytą parapijos prižiūrėtojas įteikė Teisėjaičiui užantspauduotą voką, kuriame pranešta apie rekrūtų ėmimą - po 4 rekrūtus nuo 500 sielų (p. 67). Tačiau dvarininkai galėjo sumokėti už rekrūtus pinigais (p. 67). Teisėjaitis išpirko vieną rekrūtą` iš savo kaimyno (p. 69). Žemaitis: tie mūsų bajorai, kurie savo valstiečius parduoda, maino į galvojus, šunis, arklius, pralošia kortomis (o tokių rasi pusę), tai pabaisos. Net Rusijos įstatymai reiškia pasibjaurėjimą tokia prekyba ir neleidžia pardavinėti žmonių be žemės. Kaip išsivaduoti iš despotiško ir Rusijos, ir prietarų jungo? (p. 70). Viename kaime prie smuklės Teisėjaitis ir Žemaitis pamatė vieno pono komisarą, kuris pasakė, kad valstiečiai pakėlė maištą, todėl turėjo juos sutramdyti. Smuklėje kambaryje stovėjo kelios dešimtys valstiečių, o prie stalo komisaras, ekonomas, vaitas ir dešimtininkas (p. 72). Žydas, nuomojantis propinaciją, sako, kad ponas komisaras sudarė su juo sutartį, pagal kurią joks mužikas negali išvežti į turgų miestelyje nei javų, nei vištų, nei veršiuko, nei jaučio. O valstiečiai vis tiek paėmė ir ketvirtadienį visi išvažiavo į turgų. Žydas skundžiasi, kad jam taip padaryti nuostoliai. Vaitas patvirtino, kad jis paskelbė tai visiems tiems "chamams". Komisaras: tuomet čia tikras maištas prieš dvarą (p. 73). O vaitui dėl valstiečio, kuris bandė teisintis, pasakė: tą niekšą tuoj pat sukaustyk ir nusiųsk į dvarą, tegul jis ten pasėdi kokį mėnesį su duona ir vandeniu. O visiems šitiems, ponas ekonome, atskaityk tuoj pat vyrams po 30 bizūnų, o moterims po 20 rykščių į pliką užpakalį. Į Žemaičio klausimą ekonomui negi jis vykdys tok barbarišką įsakymą, tas pasakė: o kaip ponas manot? Man labai gaila, bet kitaip prarasčiau vietą ir likčiau be duonos (p. 74). Kitą dieną Žemaitis Teisėjaičiui rašė: vieno Žemaitijos magnato baudžiauninkas įstojęs į Napoleono įsakymu sudaromą kariuomenę, atitarnavęs visose jos kampanijoe, kėlusiose Lenkijos viltis, dar tarnavęs Lenkijoje Konstantino laikais, su Garbės Legiono kryžiumi sugrįžo prisiglausti prie savo 80 metų tėvo (p. 76). Magnatas jam liepė eiti lažą. Kareivis manė, jog tas įsakymas duotas per klaidą arba juokais. Kai sakymas buvo pakartotas, jis nuėjo į dvarą ir parodė savo atsargos liudijimą, paaiškindamas, kad reikalavimas yra neteisėtas. Supykęs, žmonių kraujo prisisiurbęs tironas liepė savo budeliams sukapoti tą liudijimą bizūnais, kol jis virto dulkėmis. Ponas suprato prisidirbęs, nes tai atsargos liudijimas, pasirašytas didžiojo kunigaikščio Konstantino. Pasitaręs su savo įgaliotiniu, nutarė, kad reikia kareivį ištremti š Sibirą. Reikėjo jį apkaltinti padarius kriminalinį nusikaltimą ir pasmerkti jį mirti nuo botagų. Su žemesniojo teismo ponu asesoriumi buvo sutarta ir susiderėta už 40 rublių bei avikailius. O tas asesorius tai ne valdžios skirtas asesorius, bet iš dvarininkų. Kareivį apkaltino, kad jis užmušęs savo tėvą ir padegęs vandens malūną (p. 77). Jis buvo sukaustytas pančiais ir buvo surašytas reikalingas tardymo aktas. Dar reikėjo aplenkti pilies teismą, nes ten sėdėjo to laukinio magnato seimelinės partijos priešininkai. Buvo gautas ir Vyriausiojo teismo I -ojo departamento įsakas, tačiau pilies teismas, užsigavęs dėl prerogatyvos pažeidimo, gavo karinio gubernatoriaus įsaką, kuriuo buvo liepiama perduoti šią bylą pilies teismui. Dabar iškilo problema: gali paaiškėti, kad kareivio tėvas gyvas, o malūnas tebestovi, todėl reikėjo pasistengti, kad kareivis kuo greičiau mirtų kalėjime. Ir ką gi: pavieto gydytojas konstatavo, kad kareivis tą pačią naktį mirė nuo apopleksijos (p. 78). Vieną naktį Teisėjaitis vėl buvo su savo sužadėtine ir jos broliais. Įbėgo Žemaitis ir paklausęs ar nėra šnipų. Ne, atsakė jam - čia visi dvarininkai, kaimyniniai bajorai. Žemaitis: džiaukimės visi - Varšuvoje revoliucija. O didis žodis. Jo aidas iki šiol skamba kiekvieno doro lietuvio ausyse ir širdyse (p 79) Didysis kunigaikštis Konstantinas pasitraukė iš Varšuvos, o iš provincijos lenkų kariuomenė traukia padėti sukilėliams. Jie išvarė iš Varšuvos maskvėnus Džiaukimės, broliai, viltis atgyja. Visi susirinkusieji dvarininkai puolė glebėsčiuotis (p 80). Žemaitį džiugina, kad mūsų bajorai bent jau patriotiškai nusiteikę. Visi ėmė šaukti: mazurką, mazurką (p. 80). Vėliau Žemaitis rašė: šimis dienomis iš Varšuvos atvyko emisaras ir patarė patriotams sudaryti Vilniuje centro komitetą. Generolas Chlopickis išrinktas diktatoriumi. Vėliau rašė: prakeikti aristokratai savo įtaka ir intrigomis užgrobė Vilniuje patriotinės veiklos vairą. Komitete susėdo 5 visai neveiklūs asmenys. Universiteto jaunimas su gyventojais pareikalavo, kad komitetas organizuotų sukilimą Vilniuje, o šis pareiškė, kad reikia laukti, kol lenkai prie Varšuvos laimės kokią pergalę. Varšuvos emisaras pranešė apie pergalę ties Grochovu (p. 81). Komitetas susideda iš Maskvos bičiulių. Visi siunčia ginklus į užmiestį, nes policija pradeda įtarinėti (p 81). Viltis organizuoti sukilimą Vilniuje žlugo Magnatai yra pasinėrę prabangoje, išlepę, netekę būdo tvirtumo Be to, turi ką prarasti. Egoizmas jam aukščiau patriotizmo. Toji klasė visiems laikams turi būti nušalinta nuo dalyvavimo revoliucijoje. Vilnius jau yra prarastas Vilnius yra moralinė ir materialinė Lietuvos jėga: ten spaustuvė, ginklų fabrikas, universiteto jaunimas, arsenalas, parako sandėlis. Sukilimą reikia daryti tuoj pat, kol maisto ir pašaro sandėliai dar liko Lietuvoje (p. 82). Susitiko Vincentę, kuri ir sako jam: brangusis Juozapai tu buvai lenku anksčiau, negu tapai mano sužadėtiniu. Tu visas priklausai tėvynei. Šią valandą ji tave šaukia. Paklusk jos balsui - atliksi pareigą Susituoksime kai tėvynė bus laisva (p. 83). Žemaičio laiškas Teisėjaičiui: Telšių krašte sukilimą pirmi pradėjo valstiečiai: jie atmušė kelis šimtus rekrūtų, varomų iš Telšių, ir paėmė nelaisvėn sargybą. Valstiečiai savo neapykantą bajorams parodė šiame paviete veiksmais. Keliolika bajorų buvo valstiečių nužudyti neva kaip maskvėnų prieteliai, o iš tiesų iš keršto, nes visi kalba, kad jie buvę labai žiaurūs savo valstiečiams Kokia teisinga pamoka visiems bajorams. Valstiečių kerštas yra teisingas, tik šiuo metu reikėtų susitelkti bendram priešui nugalėti (p. 84) Šiaulių krašte veiklusis Rekašius, akalicos bajoras, nukovė arba nuginklavo keliasdešimt kazokų (p. 84). Žemaitis: džiaugdamasis gali pasakyti, kad daug valstiečių yra užsidegę dideliu noru dalyvauti sukilime Užtenka pasakyti: eime mušti maskvėnų, ir visi kas tik gali vartoti ginklą, skuba sukilėlių eiles. Bajorų tarpe tokio užsidegimo nematyt. Šiaulių krašte iš 2000 susibūrusių vyrų bus ne daugiau kaip 5 ar 6 bajorai (p. 85). Teisėjaitis atsakė Žemaičiui: Mūsų pavietas (kalba eina apie Upytės (Panevėžio_ pavietą), kur gyvena daug palankių maskvėnams Kuršo baronų, o taip pat magnatų ar trokštančių būti panašiais į juos, pateko šių dviejų klikų įtakon. Dėl to sukilimas vėluoja (p. 85) Ponas pavieto maršalka apsiėmė vadovauti pavieto ginkluotosioms pajėgoms tik per prievartą. Čionykščiai valstiečiai eina į sukilimą tik dėl to, kad sakyta - bet be noro. Man [rašo Teisėjaitis, vadinasi pats Jonas Goštautas] pasitaikė būti jų slapto pasitarimo liudininku. Vienas jų sako: gerai, kad ponai kyla prieš maskvėnus. Kai juos išmušime, visiems bus geriau. Keli kiti jam atrėžė: O kas mums darbo, ką ponai daro, jie kariauja už save, o ne už mus. Ar maskvėnas ponaus, ar lenkas, baudžiauninkas vis tiek bus baudžiauninku, o ponas - ponu. Kaip ėjom baudžiavą, taip ir eisime. Taip mūsų valstiečiai samprotauja apie karą ir man atrodo labai teisingai. Reikėtų suinteresuoti valstietį, kad jis turėtų už ką kautis, Bet mūsų bajorams apie tai nė neužsimink. Jų manymu, valstietis privalo gyventi ir mirti dėl jų, dėl bajorų, nes valstietis - tai juk daiktas (p. 86). [štai čia ir pasakyta visa santykių tarp dvarininkų ir valstiečių, tarp lenkų ir lietuvių esmė. Lietuvis, lietuviškai kalbantis valstietis - tik jų, Lietuvos dvarininkų ir šlėktų, laikančių save lenkais, kalbančių lenkiškai, bet iš tradicijos vadinančių save lietuviais, daiktai. Jie - valstiečiai - privalo kovoti už jų, bajorų, interesus, nes savų interesų ir tikslų jie neturi teisės turėti. Taip pat puikiausiai išryškėjo ir lietuvių valstiečių požiūris sukilimą: tai ponų, dvarininkų, lenkų reikalas, o mes toliau turėsim baudžiavos naštą vilkti, kas belaimėtų - lenkai ar rusai. Ir atkreipkim dėmesį dar kartą kas tai pasakė: lietuvių kilmės, Žemaitijoje prie Baisogalos gimęs ir užaugęs lenku ir vieningos lenkiškos Lenkijos patriotu save laikantis bajoras Jonas Goštautas, kuris puikiai moka  lietuvių (žemaičių) kalbą, ją vartoja pokalbiuose su lietuviais valstiečiais, gerai jų gyvenimą pažįsta ir visa širdimi nekenčia dvarininkų bei šlėktos, dėl to, kad jie savo egoizmu, savo noru gyventi prabangoje laiko pavergtus milijonus lenkų valstiečių. Ir nesvarbu, kad čia Lietuvoje bei Žemaitijoje tie lenkai valstiečiai dar kalba lietuviškai ir žemaitiškai ir nelaiko savęs lenkais. Visa tai praeis, visa tai tik provincinė keistenybė, kuri, juos išlaisvinus iš baudžiavos ir atvėrus jiems galimybę susipažinti du didžiąja lenkų tautos kultūra, išgaruos kaip rytmečio rasa, užkaitinus dienos saulutei. Štai toks lietuvių kilmės lenkų demokratų, 1831 m. sukilimo dalyvių, tokių kaip Jonas Goštautas, požiūris į lietuvius ir Lietuvą. Ir ką gi, bent jau Rytų Lietuvos - būsimojo Vilniaus krašto - atžvilgiu tai pasirodė visiškai ir absoliučiai teisingas požiūris]. Žemaitis Teisėjaičiui rašė: mano nuomonė apie magnatus ne iš piršo laužta. Ponas grafas T. gavo vadovauti būriui, susidedančiam iš 2000 vien Liaudos akalicos bajorų, pagarsėjusių savo narsumu. Ir štai prisiartina 800 maskvėnų būtys ir beveik visą tą Liaudos dalinį išžudo. O paaiškėjo, kad tas grafas T. prieš tai puotavo pas kažkokią Rusijos generolienę (p. 89). Teisėjaitis Žemaičiui: taip, bičiuli, magnatai mus išduoda, vieni iš anksto apgalvoję, sąmoningai ir planingai, o kiti per savo žioplumą (p. 90). Žemaitis Teisėjaičiui: Telšių sukilėliai šiomis dienomis atakavo Palangą, nes kaip informuoja emisarai iš Varšuvos, ten turi atplaukti prancūzų laivai su ginklais sukilėliams. Telšių pavieto valstiečiai drąsūs ir ryžtingi. Valstiečiai pastebėjo per tas kautynes, kad vadovavusieji jiems bajorai, užuot žengę jų priešakyje, visada pasilikdavo valstiečių užpakalyje, taigi, paėmus Palangą, sudarė iš savo tarpo karinį teismą, ir keliasdešimt ponų karininkų - bajorų buvo sušaudyti. Bravo. Kovinga liaudis pradeda suvokti savo vertę Mūsų bajorams ši žinia įvarė išgąsčio ir baimės. Buvo net pasiūlyta pasiųsti Raseinių sukilėlių būrį malšinti tiems veikliems žmonėms, kuriuos jie šmeižia, vadindami maištininkais (p. 92). Teisėjaitis Žemaičiui: grupė instruktorių, atsiųstų apmokyti Lietuvos sukilėlių atvyko į Jonavą (p. 92). [turima galvoje Lenkijos Karalystės generolo D. Chlapovskio kariuomenės dalinys, atsiųstas į Lietuvą, padėti Lietuvos sukilėliams organizuoti savo kariuomenės dalinius (p. 127)]. Nemažas lenku korpusas, vadovaujamas generolo Gelgaudo, persikėlė per Nemuną tie Gelgaudiškiu. Tą vietą jis pasirinko turbūt tik todėl, kad skambėtų lietuvių ausyse: Gelgaudas ties Gelgaudiškiu žengė Lietuvą. Atvykus reguliariajai kariuomenei mūsų mylistos ponaičiai, kurie ir girdėti nenorėjo apie sukilimą, išlindo iš savo slėptuvių ir puolė rašytis į reguliarius dalinius Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Varšuvai sekasi, laikas prisidėti prie laiminčios pusės (p. 92). Žemaitis Teisėjaičiui važiuodamas per Vokietiją į Prancūziją: graži šalis Vokietija, gerai sutvarkyta, didelė pramonė, dideli pasiekimai meno srityje bei amatų daugybė, bet ar tai atstoja mano Žemaitiją? Ne. Šios šalies kraštovaizdyje mano akys veltui ieško panašumo Dubysos, Ventos, Nevėžio, Nemuno apylinkes (p. 95). Joks monarchas dar nepatyrė tokios pagarbos, kaip jie mus pagerbė. Didžiųjų miestų gyventojai išeina mūsų pasitikti už trijų ir daugiau mylių Kiekviena būtų nelaimingas, negalėdamas priimti į savo namus bent vieno lenko. Išdidusis lenke, gerai uždaryk savo kelioninę skrynutę, nes šiaip rasi visus savo varganus bei nuplyšisius drabužius ir baltinius pakeistus naujais. Išdidusis lenke, nieko nepirk vokiečių krautuvėse, nes tau duos prekę, bet nepaims pinigų. Karštakrauji lenke, saugokis, kad nepalūžtum, paveiktas tiekos grožio ir gerumo, kad neatsilygintum nedėkingumu - nepažeistum šventų vedybinių ryšių (p. 96). Lenkų liaudie, nustok nuo šiol vadinusi vokiečius šunimis, skirk išdaviką prūsą ir kvailą austrą nuo saksų, bavarų ir kitų vokiečių, gyvenančių arčiau Reino (p. 97).

Istorikų komentarai apie Lietuvą Rusijos okupacijos metais iki 1831 m. sukilimo ir jo metu: Žečpospolitoje mokesčių našta buvo uždėta neprivilegijuotųjų luomų žmonėms valstiečiams, miestiečiams, o atskirais atvejais ir smulkiesiems bajorams, neturėjusiems baudžiauninkų. Žemvaldžiai mokesčius užsidėdavo tik labai retais atvejais, dažniausia karo išlaidoms padengti. Pirmąjį mokestį, kuriuo betarpiškai buvo apdėti privačių dvarų savininkai ir kurį buvo draudžiama suversti valstiečiams, įvedė Ketverių metų seimas (p. 99). Egzekucijos arba prievartinis vyriausybės potvarkių įgyvendinimas, mokesčių išieškojimas bei valstiečių priešinimosi dvarininkams slopiniams, buvo žinomas Lietuvoj ir iki prijungimo prie carinės Rusijos (p. 99). Ispravninkais buvo vadinami cariniai policijos valdininkai pavietuose - pirmininkai vadinamųjų pavietų žemesniųjų žemės teismų arba pavieto policijos, kurios nariais be ispravninko buvo dar trys asesoriai. Faktiškai ispravninkai buvo pavieto viršininkai. Asesoriai iki 1821 m buvo renkami seimeliuose iš dvarininkų. 1837 m asesoriai pavadinti pristavais. Dvarininkai ispravninkų ir asesorių nemėgdavo dėl to, kad jie kišdavosi dvaro ir valstiečių tarpusavio santykius (valstiečiams dėl engimo pasiskundus valdžios įstaigoms, ispravninkai ir asesoriai buvo pirmieji valstiečių keliamos bylos tardytojai) (p. 99). Tai erzino dvarininkus, nors iš tiesų ispravninkai su asesoriais veikė ranka rankon su dvarininkais, terorizuodami, mušdami, gaudydami valstiečius (p. 100). Ketverių metų seimas kūrė baudžiauninkų padėties pagerinimo projektus. Taip pat 1791 m. konstitucija skelbė, kad valstiečių luomo ir konkrečiai dvarininkų ir baudžiauninkų sutartys dėl prievolių dydžio imamos valdžios globon, kad baudžiauninkai, atbėgę į Žečpospolitos teritoriją laikomi laisvais. Teise apskųsti savo ponus ar valdytojus valstybinei valdžiai, valstiečiai pirmą kartą pasinaudojo Kosčiuškos sukilimo metu. Tuo tarpu valstybiniai valstiečiai teisę kelti bylas savo valdytojams turėjo visą laiką. Tam buvo LDK referendorius (iki 1764 - 66 m.) ir Asesorių teismai (p. 101). Ekonomas - ūkvedys, dvarų administracijos tarnautojas - bajoras, prižiūrintis lauko ir kitus darbus atskirame dvare, palivarke. Jis klausė paties dvarininko, valdytojo ar dvaro administratoriaus - komisaro. Ekonomas dar galėjo turėti padėjėją, vietininką namiestniką (p. 101). Pagal Lietuvos III Statutą bajoras be priežasties nužudę paprasto luomo žmogų ir pagautas nusikaltimo vietoje turėjo būti baudžiamas mirties bausme, Tačiau šio straipsnio taikymą ribojo eilė procedūrinių reikalavimų. Reikėjo patvirtinti priesaika paties ieškovo ir 6 liudininkų, iš kurių 2 turėjo būti bajorai. Jeigu prisiekia tik 2 nebajorai, tuomet žudikui bajorui taikoma tik piniginė bauda. O jei bajoras ras du liudininkus, kad valstietis buvo nužudytas ginantis, tai bajoras žudikas nesusilauks jokios bausmės. Tiesa, 1768 m. seimas paskelbė, kad bajoras, tyčia nužudęs valstietį, turi atsakyti savo galva (p. 102) V Stroinovskis - Vilniaus universiteto profesorius, priklausę liberaliosios inteligentijos dešiniajam sparnui, propagavo baudžiavos panaikinimą faktiškai "prūsiškuoju keliu". Jis siūlė reikalauti iš valstiečių atidirbti dvare per metus 126 dienas. J. Goluchovskis buvo vadinamas "filosofu valstiečio rūbais, einančiu lažą aristokratam" (p. 103). "Žmonijos bičiuliais" buvo vadinami XVIII a. pabaigos - XIX a. pradžios pažangių pažiūrų rašytojai ir keliautojai, su užuojauta rašę apie sunkią Lietuvos valstiečių - baudžiauninkų dalią (p. 105). Kaimų vaitai buvo iš pačių valstiečių skirti baudžiavos laikų dvaro pareigūnai, kurie Lietuvoje atsirado su Valakų reforma. Vienas vaitas buvo skiriamas 300 - 400 valakų. Vaitui dvaras leisdavosi naudotis 1-2 valakais be mokesčių ir prievilų, o už tai jis turėjo talkininkauti dvarui administruojant ir išnaudojant valstiečius. Žemaitijoje kandidatai į vaitus buvo renkami pačių valstiečių ir dvaro tvirtinami. Valakų reformos įstatyme sakoma, kad vaitai turi paskirstyti valstiečiams darbą dvare, varyti į darbą ir prižiūrėti dirbančius, raginti, kad laiku sumoktų mokesčius, pristatyti nusikaltėlius į teismą ir pan. Vaitai tarpininkauja turto dalybose tarp šeimos narių, laiko valstiečių kasą - sumestinius pinigus, pats renka mokesčius ir paskirsto egzekucijas nemokančiųjų namams (p. 105). Valstiečių skunde vaitai taip apibūdinami: "vaitas - pats ponas, pats teisėjas, pats budelis". Tiesa, 1769 m. Šiaulių ekonomijos sukilime vaitai buvo organizatoriai, Vaitų pagalbininkai buvo "suolininkai" ir dešimtininkai (p. 106). Rusijos laikais maršalai (maršalkos) - vyriausiais pavieto pareigūnas, pirmininkavę bajorų seimeliui, buvo  pareigotas paskirstyti dvarams uždedamas prievoles, dalyvaudavo sprendžiant ginčus tarp privačių dvarų valstiečių ir jų dvarininkų (p. 106). Caro valdžios metais egzistavo pavietų ir gubernijų seimeliai, kaip bajorų savivaldos organas, kurio kompetencijoje buvo išrinkti 3 metams pavietų ir gubernijos renkamus pareigūnus, paskirstyt dvarams prievoles. Buvo renkami tokie pareigūnai: pavieto bajorų maršalas, jo padėjėjas karuža, deputatas bajorystės tvirtinimo reikalams, žemės ir pilies teismų pirmininkai, tesėjai ir raštininkai, policijos nariai - asesoriai, ribų teisėjas - pakamaris, matininkai, vazniai (teismo vykdytojai antstoliai) (p. 107). Kas 15 metų Rusijoje buvo vykdomi neprivilegijuotųjų mokesčius mokančių luomų gyventojų - valstiečių ir kai kurių kitų  surašymai, pagal kurių duomenis buvo paskirstomi pagalvės ir kiti mokesčiai ir rekrūtų prievolė. Valstybiniais mokesčiais dvarai buvo apdedami pagal jam priklausančių revizinių sielų skaičių, todėl stengdavosi tokia sielas nuslėpti (p. 107). Pagal 1785 m. Jekaterinos II privilegiją vis bajorai turėjo būti rašomi į gubernijos geneologinę knygą, į vieną iš šešių skyrių, priklausomai nuo giminės senumo. Smulkieji Lietuvos bajorai, kurių bajorystė nesiekė XVII a., paguodai vadino save septintosios klasės bajorais (p. 108). Akalicomis vadinosi kaimai, kuriuose gyveno vien smulkieji bajorai, dažniausiai neturėję nė vieno baudžiauninko. A. Janulaičio duomenimis 1828 m akalicų bajorų, turėjusiu mažiau kaip 3 baudžiauninkų ūkius, Vilnius gubernijoje (apėmusioje didžiąją dalį Lietuvos be Užnemunės) buvo 3000 ūkių. Akalicų bajorai galėjo dalyvauti seimeliuose, bet be balso teisės, kaip neturintys turto ir išsilavinimo cenzo. Turtine padėtimi ir buitimi akalicų bajorai mažai kuo skyrėsi nuo valstiečių, neretai buvo dar labiau nuskurdę, tačiau labai didžiavosi savo bajoryste. Tiek valstiečiams, tiek dvarininkams akalicos bajoras buvo pajuokos objektas. Caro valdžia po 1831 m. sukilimo neturtingiausius  bajorus ir nespėjusius įrodyti savo bajorystės, išbraukė iš bajorų luomo ir uždėjo padūmės mokestį sulygindama su kitų neprivilegijuotųjų mokesčius mokančiųjų luomų žmonėmis. Šie buvę bajorai ėmė vadintis vienkiemininkais (kaimuose) ir piliečiais (miestuose) (p. 109). Parapijos prižiūrėtojo pareigybė, kaip vykdomosios valdžios žemutinė grandis, buvo įvesta 1794 m. Kosčiuškos sukilimo metu, siekiant prižiūrėti, kad būtų vykdoma sukilimo politika valstiečių atžvilgiu. Po prijungimo prie Rusijos jie buvo skiriami iš dvarininkų (p. 109). 1805 m. įvesti "policijos tarnai": didesniusoe miesteliuose - kliučvaičiai arba penkiasdešimtininkai, bažnytkaimiuose - šimtininkai, o kaimuose - dešimtininkai. Visi jie buvo skiriami žemės teismo iš valstiečių - kandidatų, kuriuos pasiūlydavo dvarininkai ir pareigas ėjo vienerius metus. Jie persiuntinėdavo valdžios įsakymus, rinko žinias, gaudė pabėgusius baudžiauninkus, įtartinus žmones. Praktika tokia, kad ispravninkai paskirdavo kliučvaičius iš asmenų, neturinčių užsiėmimo ir nuosavybės. Prieš sukilimą jie vėl iš dvarininkų buvo skiriami ir buvo asesorių panaudojami kaip pagalbininkai (p. 110). Kantonas - tam tikras baudžiauninkų skaičius, nuo kurio turėjo būti pristatytas atitinkamas skaičius rekrūtų (p. 110). Lyginant su kaina, nustatyta 1813 m (200 sidabro rublių arba 800 rublių asignacijomis už baudžiauninką vyrą, parduodamą su žeme), Teisėjaitis permokėjo, bet vėliau baudžiauninkai pabrango (p. 111). Baudžiauninkų pardavinėjimas Rusijoje buvo labai paplitęs ir XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais (p. 111). Propinacija - teisė gaminti svaiginamuosius gėrimus ir laikyti smukles jiems pardavinėti - viena iš svarbiausių feodalų privilegijų ir ir vien pelningiausių liaudies išnaudojimo formų (p. 112). LDK propinacijos teise nuo XVI naudojosi bajorai -žemvaldžiai, dvasiškija ir savivaldos teisę turėję miestai. Dvaruose degtinės varyklos ir smuklės buvo išnuomojamos smuklininkams, kurie primestinėmis kainomis pardavinėjo ne tik degtinę bet ir baudžiauninkų pastotėmis iš miestų atgabentą druską bei silkes. Smuklininkui dažnai buvo perleidžiama ir teisė supirkinėti valstiečių ūkio atliekamus produktus, draudžiant juos gabenti į turgų už dvaro ribų. Būdavo dvarininkų, kuri nustatydavo, kiek degtinės baudžiauninkai privalo išpirkti. Prijungus Lietuvą prie Rusijos uždrausta smukles laikyti bežemiams bajorams (p. 112). Pilies teismais vadinosi pavieto teismai, nagrinėję bajorų baudžiamąsias bylas. Panaikinti 1831 m., jų bylas perdavus pavietų žemės teismams (p. 113). Žemaitis, rašydamas, kad Telšių apskrityje pirmieji sukilimą pradėjo valstiečiai, turėjo galvoje stambesnius besislapstančių nuo paėmimo rekrūtais valstiečių būrius, kurie susidarė Gintališkės, Mosėdžio ir Salantų apylinkėse 1831 m. vasario pabaigoje. Vadovaujami kilusio iš valstiečių Salantų pradinės mokyklos mokytojo Simano Borisevičiaus bei Gintališkės (J. Gorskio) dvaro valstiečio Juozapo Giedrimo, jie mėgino įsiveržti Lenkijos Karalystę per Prūsiją. Kovo 3 d. 50 valstičiečių būtys, tikriausiai paties S. Borisevičius vedamas, ties Kretinga prasiveržė į Prūsiją (p. 114). Antras būrys, vadovaujamas J Giedrimo, žygiavo iš Salantų, ketindamas Prūsijos pasieniu pasiekti Nemuną ir perskelti į Užnemunę, tačiau buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Juos priglaudė Klaipėdos krašto valstiečiai (p. 115). Pradžioje sukilėlių laisvės pažadai paskatino valstiečius mėginti nusikratyti baudžiaviniu išnaudojimu. Tačiau, matydami, kad sukilėlių valdžia nevykdo savo pažadų ir neketina sukilimo metu panaikinti baudžiavinių prievolių, ėmė priešintis dvarininkams ir sukilėlių valdžiai (F. Sliesoriūnas) (p. 115). Šiaulių ir Ukmergės apskričių sukilėlių vadovybė žadėjo ne tik suteikti asmeninę laisvę, bet ir duoti žemės. Nenuostabu, kad sukilėlių valdžios kvietimą kovoti dėl laisvės valstiečiai suprato kaip baudžiavinių prievolių panaikinimą. Daug Lietuvos valstiečių buvo įsitikinę ir bajorų bei kunigų įtikinėjami, kad jų vargų priežastis yra caro valdžia Todėl sukilimo pradžioje daug valstiečių ėjo savanoriais į sukilėlių kariuomenę. Tačiau daugumą sukilėlių kariuomenės sudarė mobilizuoti valstiečiai (p. 117).