1863 m. sukilimas Minčios apylinkėse (Utenos rajonas) | 2021 sausio 27 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatomi atsiminimai apie 1863 m. sukilimą (Atsiminimai apie 1863 metų sukilimą Minčios apylinkėse. - Užrašė ir parengė Algirdas Kulys // Tauragnai. - Vilnius: Versmė, 2005). Pasakojo Eleonora Pakalnienė (g. 1889 m.), Jadvyga Kulienė (Petkevičiūtė), g. 1927 m., Mečislovas Petkevičius, g. 1922 m. (p. 235). Tiek šie atsiminimai, tiek čia toliau skelbiami caro valdžios administracinių ir karinių struktūrų pareigūnų dokumentai puikiai atskleidžia faktą, jog sukilimo iniciatoriai buvo ir jį organizavo dvarininkai, dvaro administracijos pareigūnai (urėdai, prievaizdai, vaitai, tijūnai ir kt.), o jame dalyvavo visų pirma glaudžiai su dvaru ir jo administracija susiję (jos galbūt pamaloninti, gavę pav. geresnį sklypą kaimynų sąskaita, tie, kuriems gal paskutiniu baudžiavos egzistavimo laikotarpiu dėl kokių asmeninių priežasčių buvo sumažintos prievolės, dėl to, kad jie galbūt kuo nors pasitarnavo savo ponams ir jo pareigūnams) arba dvaro pareigūnų giminaičiai, o taip pat iš baimės dėl susidorojimo sukilėliams paklusę ir dėl to juos rėmę maistu ar kitaip valstiečiai. Atkreiptinas dėmesys, kad šio teksto pradžioje pristatomi prisiminimai yra asmenų, kurie yra aktyviai dalyvavusių sukilime asmenų - visų pirma Minčios manufaktūros vedėjo Kazimiero bei kitų su šia manufaktūra bei Puslovskių dvaru susijusių valstiečių - tiesioginiai palikuonys, kurių šeimose sukilimo tradicija buvo išsaugota, t y., apie ją pasakota.

Minčios vietovės miškingos. Čia buvo vario kalykla, Tauragnų dvare - ginkladirbys. Minčios kaime buvo 9 ūkiai, bet kitataučių gyveno iki 50 žmonių. Minčios manufaktūros vedėjas ir vyriausiais mechanikas buvo Kazimieras Petkevičius. Jo likimas buvo glaudžiai susijęs su 1863 m. sukilimu. Todėl jau penktojoje kartoje po jo vis kalbama apie "miatiežą". Sakydavo: "Akuopinį Tūzyčia išlicitavoja, a jūsų prosanalį, vaikai, miatežas išdraskė". 1863 m. nuo Daugailių metežnykai atjojo Minčion. Juos pasitiko Tauragnų kunigas Staševskis. Su juo sukilėliai kalbėjo. Sukilėliai jodami dainavę: Ataūžkit, šalti lietūs, prauskit žemį ir velėkit...". Vietos gyventojaai juos viskuo aprūpino. Kiti net arklius davė. Bijojo išdavikų tai arklius perdažė iš žolių darytais dažais. Stovyklą įsirengė prie Švedriškės kaimo. Žmonės jiems pridėjo maisto, darbužių, ginklų. Vario kalykloje sukilėliai ruošėsi ginklus. Vietos žmonės nešė metalinius, alavo, vario indus, kuriuos perlydydavo. Tauragnų dvaro dvarininko Ksavero Puslovskio liejykloje Minčioje buvo ginklakalys. Turtinga ūkininkė Aleksandra Bagdonavičienė davė jiems prikaistuvį su ilga rankena - alavinį puodelį (p. 232). Kaimietė Kilbauskienė nešė sukilėliams parako butelį (p. 233). Prie sukilėlių prisidėjo keliolika vietos vyrukų. Juos kaimas išlydėjo. Žmonės buvo labai tikintys. Būdami geri šelpė sukilėlius. Kaimiečiai [turimi galvoje sukilėliai] turėjo dalgius, atlenktus į viršų. Buvo sukilėlių nuo Kazitiškio iš pono Radzkio dvaro, iš Geikų dvaro, nuo Salako, iš Bajoriškių. Dauguma buvo mokyti, kalbėjo daugiausia lenkiškai. Kartais, kad kulka aplenktų, įsisiūdavo juodą vorą su voratinkliu. Pagamintus ginklus sukilėliai slėpė Minčiakampio vienkiemyje Simono (?) Vaitkūno pirtyje, Minčiakampyje sukilėliai susirinkdavo didelėje virtuvėje. Pas Vaitkūną, Rūgštėliškyje pas Kondrotavičių (greičiausiai rašytojo Kondratovičiaus -Sirokomlės giminaitis) ir žydelį Iciką, Narutiškyje pas Žirmantą [šią pavardę, verta įsidėmėti, kiti šaltiniai šį asmenyje charakterizuoja tiksliau] buvo ruošiami produktai, drabužiai, maisto atsargos. Sukilėliai, norėdami sušilti, miške šokdavo "Mešką, "Tūrą" - piemenų šokius. Pasinaudodami sukilimu, Vyžių, Vaišnoriškių kaimų gyventojai vogė dvaro mišką. Į sukilėlių būrį stojo Jonas Meidus, turbūt iš Vyžių kaimo (p. 233). Sukilėėliai ėjo į sukilimą, žinodami, kad vargu ar begrįš, todėl atsisveikindami sakydavo: "Nedera paliktei namus in aprūgojima". Sako sukilėlius išdavė tauragniškis baldų ir skrynių gamintojas meistras Musteikis. Jis išsiplepėjęs žydui Eizenui, o tas pranešęs Novoaleksandrovsko II bataliono pėstininkų pulk vadui Nikiforovui [apie jį kitame šaltinyje]. Sukilėliai buvo susitarę, kad Rūgštėliškio ir kitų kaimų moterys kazokams artėjant daužys kultuvėms. Sukilėliai pralaimėjo ir pasitraukė prie Sugardų dvaro. Pas Petkevičių buvo lenkiškas paveikslas "Pozegnanie powstanca" - kazokai jį supjaustė. Sukilėliai palaidoti Minčios kaimo kapinaitėse. Kitus vietos gyventojai palaidojo Suodžiuvietės kapuose (labiau į Šeimaties kaimo pusę). Pralaimėjo, nes nespėjo susijungti su Labanoro miško sukilėliais. Prieš būriui išvykstant, sukilėlių vadas, apsivilkęs žaliu durtiniu, su konfederatka ant galvos ir ginklu rankoje, apjojo Minčios būrį ratu ir patraukė Sugardų dvaro link. Po sukilimo manufaktūros savininko K. Puslovskio asesorius uždėjo baudą Kazimierui Petkevičiui už sukilėliams išeikvotą metalą (p. 234). Nuo ištrėmimo į Sibirą Petkevičių išgelbėjo tik brolio sūnaus žmona Aleksandra Kondratovičiūtė, padedama giminaičių. K. Petkevičius pirko iš Simono Vaitkūno vienkiemį (1864 m.) ir tapo ūkininku (p. 235).

Konspekto su paaiškinimais forma pristatomi 1863 m. sukilimo Tauragnų apylinkėse dokumentai (1863 metų sukilimo Tauragnų apylinkėse dokumentai. - Parengė Kazys Misius // Tauragnai. - Vilnius: Versmė, 2005). Minčios apylinkėse sukilėliams buvo liejamos kulkos. Netoliese buvo apsistojęs Kasparo Maleckio vadovaujamas sukilėlių būrys, į kurį rinkos ir tauragniškiai. Žinoma, kad sukilėliai lankėsi Tauragnų klebonijoje ir buvo ten pavalgydinami (p. 235).

Majoro Nikiforovo 1863 m. vasario 14 d. pranešimas Kaporsko pėstininkų pulko 3-ojo bataliono vadui apie kulkų sukilėliams liejimą Minčios liejimo įmonėje: žydas Michelis Pres-Eizenas pranešė, kad iš keliaujančio prekybininko žydo iš Tauragnų miestelio sužinojo, kad Minčios liejimo įmonėje, esančiam dideliame miške renkasi didelė minai maištininkų. Jų viršininkas Kalniškės? Dvaro savininkas Bagdonavičius, atsargos kariškis, vietinio seno kunigo giminaitis, jaunas žmogus - kažkoks Bareikai, dvarininkas iš Mažionių? Dvaro Mingelavičius, kuris padeda ir pinigais. Ta didelė gauja turi kėslų užpulti Uteną. Turguje prie Nikoforovo priėjo rusę moteris, gyvenanti netoli Minčios su ašaromis pasakojo, kad juos, ten gyvenančius rusus, taip nuteikė prievaizdas Žirmontas, jog jie su vaikais tris naktis nakvojo miške. Pas Nikiforovą atėjo iš Tauragnų trys valstiečiai: Motiejus Miškalis, Nikoda Musteikis bei Liudvikas Valtys, kurie pareiškė, kad dvarininkės Puslovskienės administratorius Alchimovičius kurstė juos prieš valdžią, patarė neduoti rekrūtų, o stoti į jo, Alchimovičiaus, vadovaujamais kariais ir šis juos ves prieš rusus. Jiems kalbėjo, kad jo bendraminčių Gardino gubernijoje jau susirinko 12 tūkstančių, Kauno gubernijoje - iki 6 -ių. Prašė užtarimo prieš Alchimovičių, kaip jiemes neduodančio ramybės ir nuolat reikalaujančio iš jų parašo eiti už lenkus. Viso to liudininkais jie nurodė dar valstiečius Pranciškų Veiškarį, Pranciškų Juodvalkį, Petrą Deveikį ir Jurgį Bekalį. Jie taip pat pridūrė, kad jų raštininkas Juozapas Žirmontas, tikras čia paminėto prievaizdo brolis, valstiečiui Stanislovui Birkui kalbėjo, jog jis gavo laikų iš Varšuvos ir iš Romos, kuriais jį paskyrė viršininku, o valstiečiams liepia stoti kariais (p. 236). [įsidėmėtina: aukščiausias dvaro pareigūnas - prievaizdas, kurio prižiūrimi taip neseniai valstiečiai turėjo sunkia darbuotis dvare, dabar reikalauja iš valstiečių lieti kraują už tuos, kurie juos išnaudojo]. Suginčių dvarininkas - Romualdas Maleckis (p. 236). Prieš tris savaites Suginčių kunigas pirko 2 pūdus švino, ieškodamas didelio kiekio ir skelbė mužikams apie sukilimą, už tai jiems žadėdamas žemės, pinigų ir laisvę, priešingu atveju gąsdino prakeikimu. [vėlgi įsidėmėtina: kunigas aiškina, kad suteiks (suprask, dvarininkai) valstiečiams laisvę, kuri caro manifestu jau suteikta, o žemės dvarininkai ir nesiteikė valstiečiams suteikti - štai koks valstiečių apgaudinėjimas, egoistiškai siekiant išsaugoti dvarininkams naudingą santvarką, žemę ir turtus. Štai tokiame ideologiniame ir politiniame kliūčių  (netgi galima pasakyti - minų) lauke teko veikti mūsų protėviams]. Netoli Suginčių Leliūnų dvarininko Burago dvare buvo dvarininkų ir šlėktos susirinkimas, iki 300 žmonių. Jie, išėjus iš Utenos baterijai ir iš Ukmergės ulonams, ketono užpulti vietinę iždinę. Susirinkimas įvyko sausio 13-ą. Utenos dvarininkas Balevičius turi didelę atsargą miežių kruopų, miltų, džiuvėsių (p. 237).

Generolo majoro Plaksino 1863 m. vasario 19 d. pranešimas Vilniaus karo apygardos vadui apie gyventojų nuotaikas ir pasiruošimą sukilimui Zarasų apskrityje: gandai, jog dvarininko Puslovskio dvaro Tauragnų miestelyje ir miške, Minčios kaime greitai laukiamas piktadarių gaujos sambūris ir kad tų vietų gyventojai, ypač rusai, labai sunerimę, daugelis jų palieka namus ir nakčiai slepia miškuose. Liaudis nedrįsta skųstis iš baimės būti maištininkų nužudytais. Pasak liaudyje sklandančių gandų, miške prie Minčios gyvenantis prievaizdas Žirmontas įkalbinėja liaudį ruoštis sukilimui ir jei tokia gauja nesusirinko, tai greitai susirinks ir jos viršininkas bus pats prievaizdas Žirmontas. Pranešėjas įsakė ispravninkui paskirti 50 eilinių žmonių ir vykti su pastotėmis kartu su juo. Kelyje kiekvienam kaime buvo gyventojų sutinkami su nuoširdžiu džiaugsmu ir pasakojimais apie didelę baimę. Tauragnų miestelio gyventojai prašė palikti jiems kareivių (p. 237). Jie kalbėjo, kad Žirmontas jų baimės kaltininkas ir kad jis tikrai bus maištininkų viršininkas. Prievaizdas Žirmontas buvo areštuotas. Valstiečiai ir toliau kalbėjo, kad nors ramu, liaudis bijo maištininkų. Tada pranešėjas įsakę 16 - ai dienai surinkti žmones ne tik iš miestelio, bet ir iš aplinkinių kaimų. Juos apklausus, septyni žmonės pareiškė, kad komisaras Alchimovičius jiems kalbėjęs, kad ne valdovas jiems davęs žemės, o ponai, ir jeigu jie prisidėtų prie dvarininkų, kai šie sukils, tai veltui gautų žemės. Alchimovičius buvo suimtas. [štai dvarininkų ir jų tarnautojų demagogija kaip ant delno - tie, kurie paskutiniais baudžiavos egzistavimo metais trypė baudžiauninkus kaip beišmanė, dedasi jų laisvintojais ir net žada jiems žemės, kad tik būtų išsaugota jų valdžia valstiečiams]. Šio dvaro valstiečiai prašo, kad kol nenurims liaudis, šių areštuotų asmenų negrąžinti atgal į tas vietas (p. 238).

1863 m. gegužės 5 d. pranešimas Vilniaus karo apygardos štabui apie susirėmimą, įvykusį žvalgant liniją: prasidedantys nuo Katiniškės užežio (neaiški sąvoka) visi pakelėse esantys kaimai, iš baimės besislapstančių miškuose, buvo palikti. Tai aiškiai liudijo gaujos buvimą (p. 238). Dalis Minčios įmonės gyventojų prisijungė prie gaujos, daugelis išvyko, visi namai buvo užrakinti (p. 239).

Pulkininko Poltorackio 1863 m. gegužės 5 d. pranešimas Zarasų kariniam viršininkui apie maištininkų gaujos aptikimą ir sunaikinimą netoli Salako miestelio: grįždamas su būriu po maištininkų partijos sunaikinimo netoli vietinės Minčios įmonės, ties Salako miesteliu prie Luodžių vienkiemio pamatė ginkluotus žmones, besibraunančius prie viensėdijos. Būrio ariergardas buvo sutiktas šūviais iš langų ir daržinių. Kilus gaisrui apie 50 žmonių puolė bėgti (p. 240).

Laikinojo lauko auditoriato 1867 m. kovo 18 d. išvada apie tauragniškius, prisidėjusius prie 1863 m. sukilimo: peržiūrėjo bylą apie dvarininkus (ne vien) Mykolą Alchimovičių, Anuprą Petrauską, Alanzijų Žirmontą, Petrą Lenartovičių; kunigus: Tauragnų kleboną Andrių Bareiką, Užpalių kleboną Pranciškų Stašauską; vienkiemininkus Valerijoną Teseckį, Julijoną Silkovičių, miestietį Ksaverą Bagdonavičių; valstiečius: iš Tauragnų kaimo bendruomenės Vosilių Bagdonavičių, Kazimierą Birkų, Mykolą Gražį, Joną Bimbą, Cezarį ir Anuprą Kondratovičius, Vincą Kučinską, Ignotą Musteikį, Augustiną Strolį, Jurgį Cviklį, Politiškių kaimo bendruomenės valstiečius Juozapą Gasiūną, Kazimierą Gasiūną, Silvestrą Jonį, Juozapą Anuprą, Andriejų, Joną ir Justiną Katinus, Antaną Kaukėną, Kazimierą ir Antaną Karklinius, Solomoną, Baltramiejų ir Kazimierą Raudonius, Vincą Stundžią ir du žydus, nustatė, kad šių 36 kaltinamųjų gyvenamosiose vietose pasirodė maištininkų gauja, vadovaujama Maleckio ir slapstėsi Minčios miške. Kai kurie iš vietos gyventojų buvo toje gaujoje, o kiti jai tiekė maisto produktų atsargas. 1864 m. lapkritį, Tauragnų valsčiaus valstiečiai pareiškė, jog kai kurie iš vietoje likusių Tauragnų ir Sirvydžių dvarų asmenų rėmė minėtą gaują, pristatydami maisto produktus ir turėjo ryšių su sukilėliais. Dėl šio valstiečio pareiškimo buvo apkaltinti aukščiau minėti asmenys, ypač tie, kurie gyveno dvarininkas Puslovskiams priklausančiuose ir valdomuose dvarininko Alchimovičiaus Tauragnų bei Sirvydžių dvaruose (p. 241). Tik vienas miestietis Ksaveras Bagdonavičius pats prisipažino buvęs Maleckio gaujoje, o kitų 35, kaltinamų tiekus maisto produktus ir lankius gaują, buvo šios aplinkybės nustatytos. Dvarininkas Mykolas Alchimavičius jau vasario mėn. buvo tardytas dėl valstiečių pareiškimo, kad jis kurstė Tauragnų dvaro valstiečius dalyvauti maište. Nepasitvirtino, nes buvo įrodyta, kad valstiečiai buvo juo nepatenkinti, todėl buvo paleistas. [be abejo, Alchimovičiui nesunku buvo tai "įrodyti" - kada baudžiauninkai buvo patenkinti savo ponais? O "patepus" "įrodyti" tampa dar lengviau]. Kaip žinia Tauragnų dvare maištininkai pasirodė vis dėl to. Pats Alchimavičius aiškino, kad 6 valstiečiai jį skundė iš pykčio. Netoli Tauragnų ir Sirvydžių dvarų gyvenantys žmonės patvirtino, kad Alchimavičius buvo priimtas į gaują, visigi per tardymą jie atsisakė savo parodymų. Alchimavičius neprisipažino ir tiekęs maisto produktus gaujai. Tačiau minėtų dvarų žmonės patvirtino, kad jis tiekė produktus. Dvarininkas Alanzijus Žirmontas, buvęs Puslovskių dvarų prievaizdas, gyvenęs Sirvydžių dvare buvo tardomas dėl kaltinimo kursčius valstiečius į maištą. Žirmontas prisipažino tik tiekęs maisto produktų atsargas gaujai ir keletą valandų buvęs gaujoje per prievartą (p. 242). Valstiečiai Anupras Kondratovičius ir jo brolis Cezaris Kondratovičius matosi, kad tiekė maisto atsargas gaujai. O valstiečiai Vosilius ir Ksaveras Bagdonavičiai paliudijo, kad Kondratovičiai įkalbinėjo juos prisidėti prie maišto ir lankė maištininkų gaują (p. 243). Vienkiemininkas Valerijonas Teseckis, gyvenęs Bajorų kaime, buvo maištininkų gaujoje (p. 243). Dvarininkas Anupras Petrauskas [neabejotina, kad tai sulietuvinta pavardės forma] kaltintas tuo, kad sumušus maištininkų gaują Minčios miške laikęs pabėgusį iš jo savo sūnų ir išrūpinęs jam bilietą laisvai gyventi. Valstietis Kazimieras Birkus, taranavęs Sirvydžių dvare, vienkiemininkas Julijonas Silkovičius, tame dvare gyvenęs valstietis Vosilius Bagdonavičius, Andrius Katinas, Justinas Katinas, Jonas Katinas kaltinti pristatydavę gaujai maisto produktus (p. 243). Kunigas Pranas Staškauskas neprisipažino nei pasitikęs maištininkų gaują, nei ją lankęs ir sprendžiant iš karinių valdininkų atsiliepimų netgi padėjo išaiškinti dalyvavusius maište asmenis (p. 243). [kita vertus, kaip matom iš sukilime dalyvavusių asmenų palikuonių pasakojimų, visgi būta prisiminimų, jog kunigas pasitiko sukilėlius ir su jais kalbėjosi]. Kiti valstiečiai, patraukti šioje byloje dėl įtarimo, kad pristatydavo gaujai maisto produktus, neprisipažino ir įrodymų nėra, kad jie vykdė jiems inkriminuotą veiklą. Nustatyta, kad gaujos, esančios Minčios miške, maištininkams maisto produktai buvo tiekiami iš Tauragnų ir Sirvydžių dvarų, priklausiusių Puslovskiams, kurie kaltinami leidę dvarus valdyti politine prasme nepatikimiems asmenims Alchimovičiui, Žirmontui ir Birkui. Taigi kalti lieka dvarininkai Alchimovičius, Alanzijus Žirmontas, miestietis Ksaveras Bagdonavičius, valstiečiai Cezaris ir Anupras Kondratovičiai. Taip pat kalti kunigas Bareika, dvarininkas Anupras Petrauskas, vienkiemininkas Julijonas Silkovičius, valstiečiai Kazimieras Birkus, Vosilius Bagdonavičius, Andrius, Justinas ir Albinas Katinai, tiekę produktus, taip pat vienkiemininkas Valerijonas Teseckis (p. 244).