Algirdas Pagareckas: kunigystės atsisakymo motyvai |2022 sausio 24 d.

01/24/2022

Algirdas Pagareckas (g. 1934 m.) 1962 m. metė kunigystę. Kas žinoma apie šį žmogų? Viešai prieinamuose šaltiniuose, internete, ne tiek jau daug. Jo autobiografinėje knygoje "Gyvenimas ar sutana" (Vilnius: Mintis, 1966) galime perskaityti, jog jis gimė ir/arba augo Panevėžyje, baigė vidurinę mokyklą, tarnavo tarybinėje kariuomenėje. Augo labai religingoje šeimoje, kuri jam tapo "mažąja seminarija". Nuo mažų dienų patarnavo kunigams, daug bendravo su jais, skaitė religinę literatūrą, laikė save kone mistiku ir teologu. Natūralu, kad stojo į Kauno kunigų seminariją. Sprendžiant iš knygos, mokytis jam sekėsi gerai, paskutiniais metais buvo paskirtas atsakingu už klierikų liturginį rengimą, Seminariją baigė 1959 m. ("cum laude" - su pagyrimu). Buvo paskirtas į Vilnių, kur dirbo vikaru keliose bažnyčiose (galbūt paskutinioji iš jų - šv. Petro ir Povilo bažnyčia). 1962 m. metė kunigystę. Knygoje esama užuominų, leidžiančių spėti, kad jis įsitraukė į aktyvią ateistinę veiklą. Kokios priežastys nulėmė kunigystės ir katalikybės atsisakymą? Jos atskleistos jo autobiografinėje knygoje, kurią ir pristatysime. Kokios jos trumpai? Dogmatinės, tradicinės krikščionybės griežtai suformuluoto mokymo ir moralės sankirta su realiu gyvenimu, kurioje ji kun. Algirdo Pagarecko akimis pasirodė visiškai neįtikinama, negyvenimiška, nepagrįsta. Po kelerių metų kunigystės praktikos jis padarė išvadą, kad katalikybės mokymas nepagrįstas filosofiškai, jos moralė sistema iš principo nepajėgi pagerinti žmogaus, geriausiu atveju tik palaikydama jo esamą moralinį stovį, o savo priešiškumu šiuolaikiniam pasauliui, mokslui (kurį tik tariamai pripažįsta) ji demonstruoja tik egoistinius korporacinius (savo pasaulėžiūrinės bendrijos ir dvasininkijos luomo gynimo) interesus. Ir tokia ji jo supratimu buvo ilgus amžius. Tiltu į ateizmą bei materialistinę filosofiją jam tapo ir krikščioniškasis egzistencializmas, kuriuo seminarijoje labai domėjosi. Taigi A. Pagarecko tikėjimas žlugo filosofinių, moralinių ir istorinių argumentų akivaizdoje, jam apsisprendus laikyti save netikinčiu, ateistu, o adekvačiausia filosofine sistema - marksizmą. Tai buvo tiesos ir gyvenimo praktikos, sąlyčio su pačiu gyvenimu, neišvengiamos sekuliarizacijos, kuri vyko ir Vakaruose, o taip pat socializmo, pasiūliusio solidaresnę santvarką nei buvo prieškarinė, klausimas. Be abejo, suvokus tradicinio Bažnyčios mokymo ir moralinių reikalavimų kunigo atžvilgiu teologinį nepagrįstumą, atsiverta ir moters meilei. Taigi turime XX a. 6 - 7 dešimtmečio Lietuvos žmogaus gyvenimo kelią, kai teko rinktis tik tarp labai konservatyvios katalikybės, besiremiančios dualistine realybės (anapusinio antgamtinio ir šiapusinio materialaus) samprata, ir sovietinio ateizmo, besiremiančio materialistiniu monizmu. Be abejo, tai buvo per menkos galimybės savo dvasios impulsams išreikšti - Transcendencijos, Būties ar Dievo samprata neįtelpa į siaurus dogmos rėmus. Tačiau aptariamu laikotarpiu realybė buvo tokia, kurią mes toliau publikuojamais A. Pagarecko autobiografinės knygos fragmentais ir norime pristatyti.

Knygoje "Gyvenimas ar sutana" A. Pagareckas rašo: "Kai 1962 metų vasarą suvedžiau galutines sąskaitas su kunigyste, sau pasakiau: - Tai mano asmeninis reikalas. Tylėsiu ir gyvensiu. [...]. Pagaliau, juk čia nėra nieko originalaus ir nepaprasto, kuo galėčiau nustebinti žmones: gal ir ne visai eilinis, bet gyvenime sutinkamas kovojančio už savo pasaulėžiūrą žmogaus kelias." Tačiau dėl skleidžiamų apie jš įvairiausių gandų ir kunigų džiaugsmo dėl jo tylos, teko prabilti (p. 3).  "Mokslo ir pažangos idėjos vis labiau užkariauja žmogaus protą, ir tokiam pasaulis darosi per mažas. Jam reikia erdvės, ir jis veržiasi į kosmosą." (p. 4). "Ne dievo "malonė, o pinigai sudaro ir šiandien jos galią. Šiandien žmonės vis labiau pajunta, kad lauk nelaukęs šios "malonės" iš dagaus, vis tiek nesulauksi. Likimas yra paties žmogaus rankose. O religijos idėja? Ko ji verta" (p. 5). "Labai paprasta suprasti ir priimti religiją tokią, kokią ją skelbia tikintiesiems bažnyčioje: iš pradžių nieko nebuvo, tik dievas; jis visa sutvėrė iš nieko; sutvėrė žmogų ir įsakė jam laikytis "dešimties dievo įsakymų" (per Mozę); vėliau atpirkti žmogaus iš nuodėmių atėjo dievo sūnus ir numirė prikaltas ant kryžiaus; trečią dieną prisikėlė numirusių ir įžengė į dangų [...]. Tikinčiajam čia viskas aišku ir galvoti nėra ko." (p. 5). "Dar ir dabar daugelio žmonių, seniai traukusių ryšius su religiniais prietarais, praeities prisiminimai, tradicijos ir papročiai susiję su religija" (p. 6). "Visa tai, ką seminarijoje mums, būsimiems kunigams , kalbėjo profesoriai, priimdavome kaip pačius tvirčiausius ir nepajudinamus principus. Mes vadinome save "neotomistais" ir manėme, kad esame paties pažangiausio mokslo šalininkai. [...]. Tuo metu aš karštai tikėjau ir tik religijoje ieškojau atsakymo į visus gyvenimo klausimus. Ir vis dėlto, dar būdamas seminarijoje, pajutau, kad iš tikrųjų bažnyčia į pirmą planą stato ne dievą, o žmogų, ir net ne tikėjimą, o atgailą ir nuolankumą. [...]. Tuo metu ir man atrodė, kad tai pagrindiniai keliai, kurie veda prie dievo. Dievas, mano supratimu, buvo tokia teorema, kurios žmogus niekada negalės pilnai suprasti. Aš maniau, kad j reikia spręsti kitais keliais: nuvalius savo širdį nuo viso to, kad žemiška ieškoti jo dvasios akimis." Taip Pagarecko samprotavimai pasuko žmogaus link, katalikiškosios egzistencialistinės filosofijos kryptimi. Skaitė "buržuazinių" filosofų knygas, pav. A. Maceinos "Jobo dramą" ir kitas kažkokiu būdu patekusiais iš užsienio, susižavėjo egzistencialistinę filosofija. Iš džiaugsmo jis rašė savo užrašuose: "Žmogus junta savyje dievą. Žmogus atrado dievą... Tai yra pats tiksliausias kelias į dievą. [...]. Tikintis žmogus pasijunta atsirėmęs į didįjį atramos tašką... Tos tiesos jam nereikia įrodinėti; jis ją jaučia savyje" (p. 8). Seminarija jo tikėjimą jau sucementavo ir egzistencializmas jam pasirodė puikiausias Dievo egzistavimo įrodymu tuo metu. Tačiau...: "Kunigystės "šventumo" aureolę negailestingai nuplėšė tai, apie ką tada mums nepasakojo ir nenorėjo kalbėti - materialistinė pasaulėžiūra, naujas žmogus, kuris, laisvas nuo bet kokios dvasinės vergijos, keliasi naujam i šviesiam gyvenimui." (p. 9). "Kai apsižvalgai aplink, stebi mus supančią tikrovę, matai, kad žmogaus protas daro stebuklus. Mašina skaičiuoja, rašo, skrenda, plaukia, paverčia elektrą į elektromagnetines bangas, skaldo radį ir uraną,... Visur technika ir mokslas lengvina žmogaus buitį..." (p. 10). Tačiau ar technika ir kultūra pajėgios numalšinti visus žmogaus polėkius? Tokios mintys anksčiau vesdavo žmones į vienuolynus, į dykumas. Dabar to nedrįsta pasakyti bet "aršiausi religijos šalininkai". Jie seniai užmiršo apie dykumas, bet vis dar laikosi Dievo idėjos ir lygina žmogų su dulke. Tačiau dabar jie kalba kiek kitaip: nemeskite savo namų, darykite viską, ką darėte, tačiau "rūpinkitės savo sielmis", "ieškokite atramos amžinose tiesose, nes žemiškos tokios nepastovios.", "Gyvenimas mums nepriklauso ir jo mums neužtenka. Visa ta mus verčia ieškoti gyvenimo pilnatvės kitur. Ir kur ją rasti?! Tik dievas gali numalšinti žmogaus troškulį..." (p. 11). Taigi jie ir toliau siūlo "žmogui užsidaryti šaltame ir drėgname bažnyčios rūsyje [...]". Taigi už pamaldžių žodžių slepiasi ištisa pesimizmo ir nihilizmo filosofija. Siūloma gelbėtis nuo to, kas "žmogų daro žmogumi, kas skatina jį keisti bei tobulinti gamtą ir kurti laimingą gyvenimą" (p. 11). Taip kalba katalikai egzistencialistai. Nors 1952 m. Vatikanas perspėjo šiuos filosofus, kad nenusifilosofuotų, bet viskas tuo ir baigėsi. Vatikanui egzistencializmas naudingas, nes veda žmogų į misticizmą. Jei žmogui įteigiama, kad jis nepajėgus savęs suprati, tada jis atramos pradeda ieškoti įsivaizduotose antgamtinėse jėgose (p. 12). Egzistencialistai stengiasi nuvertinti žmonijos mokslo ir kultūros pasiekimus. Bet kokia pažanga esą "paraližuoja žmogaus sielą, veda prie to, kad jis praranda savo vertė ir tampa nepajėgus priimti "tikrąsias tiesas" - religinius principus." (p. 13). Pagareckas prisimena vaikystę - kaip jis norėjo būti pavėžintas barzdoto vežiko, o motin atsakydavo: "kai užaugsi, išsimokysi, turėsi daug pinigų, galėsi važinėtis, kiek norėsi." Ir galvojo jaunasis Algirdas - būsiu kunigėliu, tada važinėsiu visur tik su vežiku kaip senamiesčio [Panevėžyje] klebonas (p. 14). Nuo tada jį ėmė vadinti kunigėliu (p. 14). Kai tėtis išeidavo į darbą, o mama - į turgų, jis pasišaukdavo paklusnią sesutę, lipdavo ant taburetės ir pradėdavo sakyti pamokslą. Jausdavosi kaip sakykloje. Motina nepykdavo ant jo už tokias išdaigas. Kiekvienais metais prieš Kalėdas užeidavo žmogus ir pranešdavo, kad po kelių dienų "kalendavos" kunigas. Palikdavo ir voką, kur buvo surašyta kam ir kiek skirti pinigų. Mama didžiuodavosi prieš kaimynus, kad kunigas, pas juos ilgiau užtrukdavo. Kartą kunigas jam pasiūlė mišioms patarnauti. Nuo tada bėgdavo kiekvieną rytą į bažnyčią mišioms patarnauti, paskui namo, kad pavalgęs suspėtų į mokyklą. Jautėsi priartėjęs prieš išsvajotos kunigystės (p. 15). Nuo pat mažens jis buvo religijos globoje: "Ji mane išauklėjo, ir jos pasaulis buvo mano pasaulis. Kitas pasaulis, kuris buvo greta, nesugebėjo prasimušti iki manęs tol, kol aš pats į jį neišėjau". Tas kitas pasaulis jam atrodė svetimas ir nesuprantamas. Net kariuomenės atmosfera nesugebėjo pramušti "to religinio kiauto, į kurį buvau įsisupęs". Baigdamas vidurinę mokyklą namuose ir bažnyčioje jau buvo baigęs "mažąją seminariją" (p. 16). Dėkojo Dievui, kad jį "pašaukė" į kunigus (p. 16). O iš tiesų daugeli panašių žmonių "pašaukimas" buvo išspręstas, kai pirmą kartą išvydo pasaulį ir išmoko tarti "dievulio" vardą. Susiformavo veikimas religingos šeimos ir kunigų. O "prabėgus vaikystei, pajutau, kad manyje vyksta dramatiška kova tarp gyvenimo ir religijos. Ir viena, ir kita viliojo su vienoda jėga. Nugalėjo tas balsas, už kurio stovėjo 'prisirišimas ir tradicija". "Kai mano mokslo draugai, linksmi ir pilni energijos, ieškojo gyvenimo džiaugsmo sporte, muzikoje, darbe, aš, visada susimąstęs, apimtas vidinės depresijos, eidavau į bažnyčią ir ten ieškodavau džiaugsmo ir nusiraminimo." (p. 16). "Protavimo logika ir gyvenimo faktai sugriovė manyje iš smėlio pastatytą religijos ir kunigystės rūmą tada, kai pajutau, kad kaip kunigas gyvenime esu nereikalingas ir nenaudingas. Jau net katalikas nebe toks, koks jis buvo vakar. Ir jam vis sunkiau įdiegti mintį "apie religijos pozityvų vaidmenį žmogaus gyvenime. Vis dažniau religiją jis palieka tik antrame plane". Būdams religinis entuziastas mėgindavo įrodyti religijos svarbą, bet susidurdavo su argumentacija, prieš kurią pasijusdavo bejėgis: "Juk Kristaus evangelija skirta ne gyvenimui, bet gražioms šnekoms". Kiek bažnytiniame pamaldume saldumo, naivumo, nepriimtinumo (p. 17). Vienintelis dalykas jam atnešdavo vilties, nusiraminimo, kad dar pasitaikydavo atvejų, kai ir netikintieji krikštijo savo vaikus, laidojo savo artimuosius su bažnytinėmis apeigomis ir laikėsi kitų religinių tradicijų. Dabar jis tame mato tik "negarbingą kombinaciją, koketavimą su bažnyčia ir su religija" (p. 18). Nenuoširdūs, dvigubi žmonės (p. 18). Po mokyklos baigimo prisipažino kunigui, kad nori stoti į seminariją. Jam tai nebuvo naujiena: paskutinieji jo mokslo metai buvo labiau susiję su bažnyčia ir kunigais: giedojo bažnyčios chore, dalyvavo procesijose. Vietos kunigai duodavo jam skaityti religinių knygų. Buvo tiek įsigilinęs į katalikų mokymą, kad laikė save kone teologu ir mistiku. Jį žavėjo religinės apeigos, už kurių kaip jam atrodė slepiasi didžiosios paslaptys (p. 20). Melsdavosi ilgai ir tikėjo, kad Dievas jį išklausys. Jautėsi tarsi marmuro gabalu, pro kurio netašytas formas jau matėsi kunigo statula. O dabar jam bažnyčia atrodo kaip teatras, "kur nuolatos žaidžiama žmonių jausmais ir nuotaikomis". Čia kiekvienas gestas apgalvotas. Nestebina prancūzų poetas Paulius Klodelis, atvirai pripažinęs, kad jo kaip menininko atsivertimui ypatingos įtakos turėjo kulto meninė pusė. : "Aš negalėjau pasisotinti, - rašė jis - mišių spektakliu, kiekvienas kunigo gestas giliai smigo į mano širdį ir sielą..." (p. 21). Bažnyčia mokėjo sau pasitelkti į pagalbą didžiuosius menininkus ir kompozitorius (p. 22). Vienas jėzuitų kunigas, matydamas, kad jo pamokslai nedaro tikintiesiems didelio įspūdžio, Pagarecko primygtinai maldavo paskolinti Marijos statulą (p. 22). Taigi tikslas vienas - patraukti į bažnyčią kuo daugiau žmonių (p. 23). Žavėjo Valančius ir Maironis, Vaižgantas ir Strazdelis. Manė, kad tik būdami kunigais jie galėjo tiek nuveikti. Atrodė, kad nėra nieko didingesnio už buvimą kunigu. Su tokiu nusiteikimu įžengė į seminariją (p. 23). Paaiškėjo, kad A. Pagareckas iš Panevėžio (p. 24). Buvo skaitęs ir girdėjęs, kad didžiausią pavojų kunigams sudaro moterys. Dar nežinojo, kas yra moteris ir meilė, nieko nebuvo mylėjęs, ir "vien tik žodis "meilė" man gėda nutvieksdavo veidą." (p. 25). O paaiškėjo, kad kunigas neretai užmiršta, kad jis gyvena tarp žmonių, kad atsakingas ne tik už save, bet ir kitą (p. 25). Teko Pagareckui kaip kunigui kalbėtis su jaunu kunigu, kuris buvo mėtomas iš parapijos į parapiją už savo "meiles" - kur nuvažiuos, ten romanas. Pagareckas: o juk tai ne meilė, o pasileidimas. Pažįsta ne vieną ,kunigą, kurie pilni meilės jausmo blaškosi ir kankinasi kunigystės pančiuose (p. 26). Gyvenimo tvarka seminarijoje ir nuolat kalama mintis, kad žmogus yra "nuodėmės vaikas", kad visas žmogaus gyvenimas yra tik nedorybės i blogybės - taip pradedama ne tik savyje, bet ir kituose matyti tik blogybes ir trūkumus (p. 31). "Pati seminarijos vadovybė visaip stengėsi sužadinti šį šventumo siautulį": "Įvairios maldos, mąstymai, konferencijos, pamokslai ir paskaitos turėjo padaryti iš klierikų paklusnius bažnyčios tarnus, atsidavusius dievui ir popiežiui." (p. 31). O kas gi yra malda, jei ne žmogiškos minties vaisius? "Ar tai ne paties savęs įtikinėjimas tuo, ko nėra, bet ko nirtum, kad būtų?" (p. 31). Nuolatiniai mąstymai, mišios, komunija, dėkojimo maldos, vėl mąstymai, švenčiausiojo lankymas i taip diena po dienos, savaitė po savaitės, kol klierikas "arba iš tiesų pradeda "šventėti", t. y. darytis keistuoliu, kaip patys klierikai sako - "dzyvoku" arba, neišlaikęs nervinio įtempimo, net ir apserga. Laimingiausi tie, kurie atėjo į seminariją pinigų p jie išlieka natūraliausi, ne taip pasidavę seminarijos auklėjimo dvasiai. Jie ir kunigais tapę į nieką pernelyg nesigilina. O šventeivos ir čia neturi ramybės. Ne vienas užsitarnauja "šventojo" vardą, žodžiu palieka "dzyvoku", kol viskas atsibosta, jei nepraranda sveikos nuovokos, arba pamato gyvenimo tuštybę ir meta kunigystę (p. 32). Paaiškėja, kad Pagareckas kariuomenėje tarnavo 1954 m. (p. 34). Seminarijoje didžiausiu uolumu pasižymėjo vienas senas filosofijos profesorius, iki kaulų smegenų persisunkęs savo filosofija, kuri buvo neotomizmo ir visokių naujesnių idealistinės filosofijos krypčių kratinys. Dėstė gnoseologiją, ontologiją. Buvo mokyčiausias iš visų dėstytojų, turėjo didelį autoritetą dėstytojų ir klierikų tarpe (p. 36). "Didžiavomės, kad turim tokį mokytą profesorių" (p. 37). "Teologijoje jau nei protas, nei filosofija nereikalingi. Mat, kuo dalykas painesnis ir nesuprantamesnis, tuo teologai yra drąsesni: sąvoka ant sąvokos, padala ant padalos - nieko nesuprasi". Idealistinė filosofija, kad ir kokių pozicijų besilaikytų, stengėsi atitraukti žmogų nuo objektyvaus pasaulio, izoliuoti žmogų nuo gyvenimo faktų (p. 37). Skaitė japonų filosofo-materialisto Janagidos Kendziuro knygą "Mano pasaulėžiūros evoliucija". Jis rašė apie "religijos apaštalus": "tai, kuo jūs užsiimate, - ne religija ir net nepanašu į ją. Jūsų religija - iš esmės grubus materializmas, pridegtas religijos kauke. Jūs esate menkaverčiai bažnytiniai verteivos, ir tiek." (p. 38). Atvyksta į Raseinius: keturi seminaristai skuba į Šiluvą - Šilinės atlaidus. Mama jam pasakodavo kaip maldininkai beveik iš visos Lietuvos būriais keliaudavo į "Šidlavą" su vėliavomis, giesmėmis ir dažnai pėsčiomis (p. 40). Klebonijoje kunigai pradėjo traukti per dantį klierikus. Bet jie jau žinojo apie jų žygdarbius. "Visi žinojo, kad jie buvo daugiau stiklelio, negu dievo broliai" (p. 41). Pagareckui tai buvo pirmas atvejis, kai jis matė taip prisigėrusius kunigus (p. 41). Jie pradėjo net šeimininkę dalintis - vienas į vieną pusę tempia, kitas - į kitą. Pajuto šleikštulį Pagareckas (p. 41). O koplyčioje "Fanatiška nuotaika taip apima tikinčiuosius, kad jie stumdo vienas kitą, lipa per suklupusias senutes, ir kiekvienas, kaip įmanydamas stengiasi parodyti savo tikėjimą." Visur byra pinigai (p. 41). Suskirdusiose nuo darbo rankose spausdami rožančius, sukepusiomis nuo nemigo naktų lūpomis ir karščio pilnomis akimis jie reikalauja, kad dangus juos išklausytų. Į jų žodžius sudėtas visas žmogaus sielvartas ir viltis. Negi dangus liks kurčias? "Bet dangus tylėjo, o dievas negirdėjo." (p. 42). Paskutiniais studijų metais seminarijoje buvo vadinamasis "klebonas", t. y. atsakingu už bažnyčios tvarką (p. 42).Nuolat turėjo kontaktuoti su seminarijos vadovybe, juk dabar jis turėjo prisidėti prie klierikų bažnytinio auklėjimo, pratinti prie liturginės tvarkos, ugdyti jų skonį (p. 43). Sunkiau kai reikėjo švęsti valstybins šventes - pav. Spalio revoliucijos metines. Klierikų choras padrikai sugiedodavo Lietuvos TSR himną valdytojas pasakydavo kažkokią miglotą kalbą apie "revoliuciją ir dievo planus". Per Užgavėnes buvo rengiamas "skersvėjis" - savotiškas koncertas su kupletais, kur buvo galima pakritikuoti dėstytojų silpnybes (p. 43). Vis dėl to seminarijos vadovybė praleisdavo ne viską, bijodama sužadinti klierikų tarpe per didelė kritikos dvasią (p. 44). Pav. tautinį šokį "Gaidelis" uždraudė (p. 44). O aplinkinis gyvenimas pasiekdavo klierikus rotušės laikrodžio dūžiais, motorų gausmu. "Kaip tas Odisėjas, turėjome vašku užsilipdyti ausis, kad jie neužkerėtų mūsų. To reikalavo regula, pats auklėjimas, tai turėjo patikti dievui [...]" (p. 44). O visas simpatijas toms sirenoms turi išpažinti: klierikai pagal priimtą tradiciją kiekvieną šeštadienį "dvasios tėvui" išpažįsta savo nuodėmes ir už ja atgailauja. Bažnyčia ir šiais laikais atsisakė nugriauti aukštą sieną, skiriančią klieriką nuo pasaulio. Ir suprantama: kitaip juk neįmanoma išauklėti kunigo (p. 45). "Užsikišę ausis, mes savo mintis skandiname Tomo Kempiečio "Kristuys sekimo" puslapiuose ar maldų svaigulyje. [...]. Visi jautėme, kad tai kažkas savo esme priešingo tam, ko siekėme mes, ko ieškojome ir kuo buvome susižavėję. [...]. Mes tikėjome, kad veržiamės į mums daug suprantamesnį kosmosą - žmogaus širdies "kosmosą", kuris vienas tėra vertas mūsų pastangų ir darbo" (p. 45). "Ten, už sienų, virė pilnakraujis gyvenimas, o mes čia atsisakėme net patys savęs. Mes sąmoningai braukėme save iš prasmingo gyvenimo, nejausdami jokios atsakomybės nei prieš save, nei prieš žmones. Mes niekam nesijautėme esą skolingi, kaip sakoma, nei už šilumą, nei už duoną." (p. 46). Jiems nuolat buvo kalbam apie nuodėmės, o tai "šiuolaikinio pasaulio bedievybė", ir bedieviškos knygos, ir moterys, ir bedieviškas mokslas, ir t. t." (p. 46). Buvo einama veidmainystės skeliu: buvo stengiamasi parodyti, jog "visa tai, kas vyksta už seminarijos, esą "modernaus pasaulio nuodėmingos išdaigos", "bedievių išmonės"" ir kartu reikėjo atsakyti į klausimus, kurie klierikams iškildavo: kosmosas? Palydovai? Bet juk kas sukūrė žmogaus protą? Ar ne Dievas? . "Daugumos klierikų dvasioje susidarydavo savotiška pažiūra į gyvenimo įvykius: už visa tai, kad gyvenime įvykdavo gera, ką pasiekdavo savo atkakliu darbu tarybinis žmogus buvo dėkojama dievui (ačiū dievui...), o visi nepasisekimai, ieškojimai, trūkumai buvo priskiriami bedieviams (atseit, komunistams)." (p. 47). Keli tarybiniai laikraščiai buvo padedami ant stalo skaitykloje, bet patys nepavojingiausi, o atostogų metu klierikas neišeidavo iš klebono valdžios (p.48). O išleisdami į seminariją, parašydavo "testimonium", kur surašydavo ir viską kas klieriko elgesyje nepatiko - pav. per didelis smalsumas pasaulio atžvilgiu (p. 48). Poilsio valandėlėmis tikro nuoširdumo nebuvo tarp seminaristų: "seminarijos įtarumo dvasia tam nepalieka vietos. Atvirai pasisakyti bičiuliui, kad kuo nors abejoji, buvo pavojinga, nes tai galėjo sužinoti seminarijos vadovybė" (p. 49). Algirdas turėjo tokį draugą vyresniųjų tarpe. Jam ir išsakydavo savo abejones. Kad Bažnyčios istorija per daug panegiriška (p. 49) Draugas prabilo: eretiku daraisi? Algirdas ir sako: "aš sutinku, bet jei šventieji yra danguje, tai prakeiktųjų vieta - pragare. Ten turėtų būti ir blogi popiežiai, kurie to užsitarnavo". O draugas jam ir sako: "Bažnyčia laiko savo globoje nusidėjėlius, bet neapkenčia netikinčiųjų. Išeina, kad tu dabar, brolau, savo "netikėjimu" esi blogesnis už anuos popiežius ir jau dabar į dangų jokių šansų nebeturi..." (p 50). O Algirdui kuo toliau, tuo labiau Bažnyčios istorija darėsi vis mažiau suprantama ir supainiota (p. 50). "Todėl bažnyčia taip bijo gilesnio jos istorijos nagrinėjimo ir pasitenkina tik tuščiomis frazėmis." (p. 51). "Istorija pilna pavyzdžių, kada bažnyčia, siekdama savo tikslų, nesibiaurėjo jokiomis priemonėmis. [...]. Ir šiandien bažnyčia nesivaržo apšmeižti ir apjuodinti tuos, kuri nutraukia ryšius su ja." (p. 51). 1959 m. jis baigė seminariją. "Išėjome, pilni ryžto, energijos, nors jau nebuvome tais pirmokais filosofais, kurie, vos peržengę seminarijos slenkstį, vaizduojasi peržengę pačius "dangaus vartus." (p.59). "Šventimai ir primicija dar labiau pakėlė nuotaiką ir užsidegimą" (p.53).Diplomas liudijo, kad Pagareckas filosofijos ir teologijos studijas baigė "summa cum laude", t. y. su pagyrimu (p. 53). Likimas, palydėtas vyskupo rašto, nunešė jį į Vilnių. Pirmą kartą jis lankėsi prieš 10 metų, dainų šventės metu (išeitų 1949 m.). Mieste vėl dainų šventė (p. 54). Atidaro langą, gėrėdamasis Vilniaus panorama, "kol pastebėję mane vaikinai pasiuntė man pašaipų žvilgsnį. Sutana išdavė mane. Aš skubiai užtraukiu užuolaidą, pajutęs, kad širdį suspaudė aitrus pavydo jausmas, o kieta sutanos apykaklė spaudė gerklę, užimdama kvapą. Stigo oro..." (p. 55). "Širdis pamažu nurimsta, o aš nukreipiu žvilgsnį į ant stalo stovinčią gėlių vazą. - Tu, nekalta laukų gėlele, tau suprasti mane... Graži ir kvapi, tu tikra grožio deivė, kuri viena man neši džiaugsmą... Pats nusigandau savo per daug pagoniškos minties ir akys vėl nukrypo į kryžių..." (p. 55). Norėjosi nusimesti sutaną ir eiti kartu su ten, kur "praskambės gyvenimą šlovinanti daina. Bet aš turėjau būti čia, bažnyčioje, su keliomis nukaršusiomis senutėmis, kurių nedomino jau nei šventė, nei daina... Aš turėjau pasilikti čia, prie altoriaus, ir būti joms kito pasaulio atstovu." (p. 55). "Ieškojau išeities maldose ir mąstymuose, stengiausi vyti šalin kiekvieną pašalinę mintį, kuri sukeldavo manyje abejonę ir nusivylimą. Vėl pasinėriau knygose ir užrašuose, bandydamas ten surasti atsakymą į daugelį iškilusių klausimų: kas svarbiau - gyvenimas ar bažnyčia; gyvenimas ar malda; daina ar sutana" Atsakymo aš vis dar neturėjau..." (p. 56). Stengėsi kuo geriau perteikti dievišką mokslą sakydamas pamokslus, gilindamasis į žmonių sunkumus. "Maniau, kad mano gera valia ir pastangos, jų maldos ir geri norai gali pramušti net patį dangų." (p. 57). O juk pagal Bažnyčios mokymą visas dvasinis žmogaus gyvenimas paremtas "dievo malone". O juk ta malonė liejasi bažnyčioje iš visur - mišių, komunijos, maldų, išpažinčių, pamokslų. Ir koks nusivylimas Pagareckui, kai po pusmečio pamatė, kad jo tikinčiųjų dvasinime gyvenime jokio progreso - tos pačios silpnybės, įpročiai, "kas buvo, tas ir paliko" (p. 57) "Ilgai vedžiau šias "aveles" [davatkas] į dangų, kol kartą supratau, kad tai tuščias ir bereikalingas jėgų eikvojimas." (p. 58). Tada nukreipė savo dėmesį į kitą tikinčiųjų kategoriją, kurie irgi retkarčiais ieškojo nusiraminimo bažnyčioj. Ir vėl jokio rezultato. "[...] paaiškėjo, kad visa tai, kas pagal bažnyčią yra "malonė", tėra išorinis, matomas, ir tuo kartais dar įspūdingas kunigo ar tikinčiojo veiksmas, neturintis ir negalįs turėti nieko daugiau, kaip tik išorinį efektą." (p 58). "Dauguma tikinčiųjų jaučia, kad jų pastangos maldauti dievo "malonės" yra bevaisės, todėl, nuėję į bažnyčią kartą per metus, "atbeldžia", kas reikia, ir vėl gyvena taip, kaip gyveno. Jei jie yra dori ir sąžiningi, jie ir toliau pasilieka tokie, o jei ne, tai ir po visų maldų nė truputį netampa geresni, o kartais net priešingai - pasidaro dar didesniais veidmainiais ir "kombinatoriais"" (p. 59). Ir kodėl gi n ne: juk Bažnyčia atleido jiems nuodėmes. Ir vėl jie švarūs ir gali gyventi kaip patinka iki kitos išpažinties. Taip elgiasi dauguma "metinių". "Pamažu gimė mintis kad kunigas ir negali niekuo padėti žmogui, nebent tik pats dievas..." (p. 59). Pagal katalikių mokymą Diegas visur ir viską mato, bet nei kunigai, nei tikintieji jo kažkodėl nebijo (p. 59). "Svarbu, kad tik žmonės nepastebėtų, o su dievu kaip nors susitarsi..." (p. 60). Didžiulę simpatiją Pagareckas jautė ir tebejaučia jauniems kunigams, kurie augo, brendo, mokėsi tarybiniais metais ir šiandieninis gyvenimas juos vienaip ar kitaip veikia (p. 60). Senesnieji kunigai labai nemėgsta ir vengia ideologinių klausimų. "Jie kalba apie viską: politikuoja, kritikuoja, vienas kitą apkalbinėja, neužmiršta "riebių' anekdotų, mėgsta pasidžiaugti dar pasitaikančiais mūsų gyvenimo nesklandumais, bet mažiausia kalba apie pasaulėžiūrą." Jie taip stengiasi užmaskuoti savo atitrūkimą nuo mokslo ir pažangos (p. 6). "Jie supranta, kad kiekviena pažangi knyga yra smūgis jų pasaulėžiūrai, o jos jie nenori prarasti (p. 61). O jauni kunigai tarybinėj santvarkoje įžiūri daug gražių dalykų Dauguma jų nusistatę prie privatinę nuosavybę. Natūralu, nes ir šiandien turtas yra klebonų rankose: ir namai, ir santaupos. Jaunieji kunigai atvirai prikaišioja seniesiems, kad "jų gobšumas buvo ir yra didžiulis pagalys, kišamas į bažnyčios raštus". Jie laukia reformų (p. 62). Kitoks požiūris į tikinčiuosius: seniesiems pikta, kad jie nebebučiuoja jiems rankų, o jauniesiems tai normalu (p. 63). Kitoks požiūris į moterį (p. 63) O Pagareckui kuo toliau tuo sunkiau buvo tarti tokius žodžius kaip Dievas, malonė, šventumas, o jų vietoje pradėjo aistringiau skambėti žodžiai: žmogus, meilė, sąžinė, valia. Religiniai motyvai pradėjo darytis nereikalingi (p. 64) "Žmogus žmogui - bičiulis, draugas ir brolis" - ar tai ne humaniška mintis? Tuo metu kitaip kalbėti negalėjo, buvo dar "tolstojiškas". "Mano vidus purtėsi bet kokios prievartos, kurią pats taip aštriai buvau pajutęs iš bažnyčios pusės". Su kažkokiu keistu užsidegimu pasinėrė į bažnyčios remonto darbus (p. 65). Troško draugo, kuris bent kiek suprastų jį. Taip į jo "pergyvenimų pasaulį įžengė meilė". Viskas nuo paprasčiausios pažinties (p. 66). Apie laikotarpį po metų kitų: jau kuris laikas kaip perkeltas į Petro ir Povilo bažnyčią (p. 67). Klebonas buvo be galo stropus, nesulaukęs vikaro pats laikė mišias kad ir kelioms senutėms (p. 67). O visa tai tik dėl davatkėlių rublio, kuris nugulė į jo ištaigingą namą. Varto Pagareckas šv. Alfonso Liguorio knygelę ir skaito, ką jis siūlo: Dievu visiškai pasitikėk, bet nepasitikėk savimi ir savo išmintimi. O ką siūlo darbininkas: "Jeigu tu pasitiki savimi, savo gyvenimo tikslu, viskuo, ką tu ryžties padaryti, tai niekuomet nepralaimėsi" ir prisiminė Magelaną, kuris apiplaukė pasaulį o Liguoris ką nuveikė? (p. 68). "Pagal bažnyčią žmogus pirmiausia turi dievą garbinti o tik paskui savo laiką skirti kam nors kitam. Kaip toli šie bažnyčios mokytojų žodžiai nuo tikros tiesos ir tikro mokslo. Mokslas vis labiau ir aiškiau atidengia tiesas, jas sistemina, harmonizuoja. To dėka žmogus vos labiau pradeda suprasti tikrą dalykų vertę, atmeta pasenusias ir gyvenime nepasitvirtinusias tiesas ir į pirmą vietą pastato tikrąjį pasaulio kūrėją - darbo žmogų." (p. 69). "Karas" - tai žodis, kurį padorūs žmonės pasiruošę išbraukti ir jo daugiau nebeprisiminti. Tačiau karai vyksta ir griauna žmonių gyvenimus. Pagareckas: "štai kaip popiežius mokė žmones kovoti su fašistiniais žmogėdromis: kelti akis į dangų ir laukti užmokesčio už savo kančias iš dievo", taigi, ragino žmogų būti pasyviu, atsiduoti likimo valiai, kentėti ir laukti pagalbos iš dangaus (p. 71). Dar daigiau: "kai kurie bažnyčios atstovai atvirai rėmė fašizmą, tikėdamiesi, kad jis, mat, grąžins dievą žmonėms." (p. 72). Pagareckas: "praūžus karo viesului, aš dar negalėjau suprasti visų šių reiškinių gilesnių priežasčių. Tada, kai pradėjau skelbti žmonėms religiją, dar labiau pajutau šią savo silpnąją pusę. Aš nekenčiau blogio ir viso to, kas veda į jį, bet buvau toks nesupratingas, kad save ir kitus mėginau tobulinti bažnyčios siūlomomis priemonėmis, neatsižvelgdamas į visuomenės vystymosi dėsnius, socialinių reiškinių dėsningumus." (p. 72). Pagarecko pamąstymai Vingio parke: "Žvelgiau į šią linguojančią, kaip man atrodė, medžių-vienuolių minią ir, šokinėdamas per gausybę telkšojusių balų, galvojau, jog mano dabartinis gyvenimas buvo tiksli šio rudens peizažo kopija." (p. 73). Gamta jam visada atrodė daugiau žmogaus atvaizdu, "Tuo labiau dabar, kai iš mano sąmonės bluko paskutiniai dievo paveikslo bruožai. Kai man būdavo linksma, atrodė, kad ir pati gamta šypsosi ir dainuoja kartu su manimi; kai būdavo liūdna ir apmaudi, ji padėdavo man liūdėti." (p. 73). Pajutę Pagarecko tikėjimo abejones, seni kunigai jam kalbėjo: "-Nori eiti su tais, kurie, nuleidę akis, viską neigia?! [...]. Suprask, tai yra tas pat, kaip ir nustoti būti žmogumi! Šie žodžiai sukėlė man pasišlykštėjimą "dvasios vadu", kuriam vietoj širdies buvo akmuo, o vietoj proto - akla neapykanta visiems, kas galvoja ne taip, kaip jis." (p. 74). Tačiau dabar kunigai pradėjo veikti gudriau. Dabar kunigai įrodinėja, kad "dabartinis idealus jaunuolis turi būti uoliausias moksle, karščiausias maldoje, linksmiausias sporte". Ne vien religingą tėvą sužavi ši gudri sintezė, ir js stengiasi, kad toks būtų jo vaikas." (p. 76). Įrodinėjama mokslo ir tikėjimo vienybė. Vien pamokslais nesitenkinama. Pagareckas prisimena, kad seminarijoje slapta buvo platinamos rašomąja mašinėle perspausdintos religinės knygos, kažkokias keliais atkeliavusios iš Vakarų, kuriose "šiandieninėje šviesoje bandoma įrodinėti dievą ir religiją. Ne vieną jų skaitydamas, ir aš dar giliau pasinėriau į religinę filosof9iją." (p. 76). Pagareckas: buvo laikas, kasi aš pats blaškiausi užburtame moralės klausimų rate, kuriame bažnyčios skelbiama moralė sueina į konfliktą su pačiu žmogumi." (p. 79). "Visai natūralu, kad tam tikros tikinčiųjų žmonių kategorijos moraliniam gyvenimui religija daro daugiau mažiau pozityvią įtaką. Juk religinė moralė formavosi ant natūraliosios moralės pagrindo. Tai ką ji pasisavino iš natūraliosios moralės, daro ją gyvybingą ir suteikia jai tam tikrą prasmę." (p. 79). Tačiau tikintis žmogus dažniausiai vadovaujasi "dievo baime". Bet baimė yra silpnas moralės ramstis (p.80). "Bažnyčia ilgus amžius buvo moralės saugotoja, bet nesugebėjo pakelti jos į pastebimai aukštesnį lygį [...]" (p. 81). O žmogiška meilė, darbo kolektyvas moralinį laužą pavertė kitu žmogumi (p. 82). 1962 m. išvakarėse, naujųjų metų naktį Pagareckas mąstė: kaip gyventi toliau? Pasijuto esąs kryžkelėje. "Ar blaškytis ir kankintis tamsioje nežinomybės bedugnėje, ar pakilti ir išskleisti sparnus drąsiam polėkiui į Tiesos olimpą? [...]. Ten kažkur girdėti linksma muzika ir dainos, šiąnakt aplink tūkstančiai negęstančių žiburių, o aš tarsi šalta ir bejausmė žvaigždė šiame džiaugsmo ir laimės pasaulyje - toks vienišas ir niekam nereikalingas, nešildantis ir pats sustingęs. Bet nejaugi jau viską praradau? Ar aš neturiu teisės į džiaugsmą ir laimę? Taip aš buvau visa tai praradęs, aš neturėjau tam teisės, aš turėjau "stovėti altorių šešėly tol, kol palinks mano galva"" (p 83 - 84). "Nebėra nieko: nei draugų, nei gyvenimo prasmės, nei idealų, bet dar yra žmogus, kuris, praradęs savo laisvę, veda žūtbūtinę kovą" (p. 84). Jautė, kad nuvilsiąs savo artimuosius, tėvus (p. 84) Juk jiems jo kunigystė buvo didžiulis džiaugsmas. "Tėvai, patys užaugę religinėje aplinkoje ir aklai tikėję kunigu bei dievu, negalėjo galvoti kitaip ir laukti geresnio atpildo už savo gyvenimo vargus, kaip tik sūnaus kunigo". Ir ką čia buvo galima kaltinti? Tik "bažnyčią ir jos ideologiją kuri sugeba taip įvilioti žmogų į savo spąstus [...]" (p. 85). Gaila draugų, bet "negaila bažnyčios, kuri bijo tiesos" (p. 86).