Andrius Ugianskis (1816 – 1870): radikalaus atsiribojimo nuo lenkų šalininkas ikiaušrinėje epochoje | 2021 balandžio 30 d.

04/30/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime V. Maciūno straipsnį "Andrius Ugianskis" (Židinys, 1936, Nr. 5-6).

Bajoriškos kilmės, gimtąja kalba laikiusio lietuvių kalbą ir "neperauklėto" lenkiškos to meto mokyklos lietuvių inteligento - Kazanės universiteto profesoriaus - antipatija lenkams įsidėmėtina. Tai be galo reta Lietuvoje iki 1863 - 1864 m. sukilimo, kai kone visi lietuvių šviesuoliai buvo priversti malonės ieškoti pas lenkus, duoną gaunant iš Bažnyčios arba dvaro rankų, taigi, iš lenkų kultūros veiksnių. Atitinkamai lietuvių šviesuoliai turėjo atsilyginti lietuvių ir lenkų vienybės bei unijos pagarbinimu, išpažįstant savo priklausomybę didžiajai lenkų tautai, o taip pat didesniu ar mažesniu pritarimu lenkų politiniams siekiams ar net pakankamai nemažos duoklės atidavimu dalyvavimu sukilimuose ir pan., nepaisant to, ar tai plaukė iš nuoširdaus įsitikinimo ar tiesiog negalėjimu praktiškai atsiriboti nuo lenkų visuomenės bei atsispirti šimtametėms tradicijoms, veikiančioms per artimuosius, gimines (ypač jei šviesuoliai bajoriškos kilmės), per draugus (mokyklos, studijų, pomėgių), profesinį ratą, neišvengiamą bendravimą su kunigais ir dvarininkais. Todėl turbūt neatsitiktinai visi tie lietuvių inteligentai, kurie išdrįso pasipriešinti šimtametei lenkiškai tradicijai ir lenkų politiniams siekiams bei pasitraukti iš lenkų visuomenės vardan lietuvių tautos, dirbo ir gyveno ne Lietuvoje ir apskritai imperijos dalyje, laisvoje nuo lenkų įtakos. Toks ir buvo Andriaus Ugianskio atvejis. Jis buvo Kazanės universiteto profesorius. O juk ir lygiai tokiu pat priešiškumu lenkams pasižymėjęs Simonas Daukantas dirbo imperijos sostinėje Peterburge kaip Senato valdininkas, vadinasi vėlgi toli nuo lenkiškos Lietuvos ir Lenkijos visuomenės.

Nublokštas į plačiąją Rusiją ne vienas lietuvis buvo pavergiamas naujos aplinkos, dažnai nutraukdavo ryšius su gimtuoju kraštu ir žūdavo tautai. Tačiau atsirasdavo tokių, kurie ir ištisus dešimtmečius išgyvenę Rusijoje, nepamiršdavo esą lietuviai. Toks buvo Andrius Ugianskis, Kazanės universiteto profesorius. Apie jį daug galime spręsti iš jo laiškų vysk. M. Valančiui. Gimė 1816 m. Kurtuvėnų ar Šaukėnų parapijoje. Pasak kelis laiškus paskelbusio laikraščio "Vienybė Lietuvnįkų" buvo bajoras. Mokėsi Kražių gimnazijoje, kai ten mokytojavo Valančius. Dėl nežinomų aplinkybių 1841 m. atsidūrė Rusijoje (p. 517). 1845 m. baigė Kazanės universitetą ir buvo paskirtas Simbirsko, o nuo 1849 m. gruodžio mėn. - Kazanės gimnazijos vyresniuoju graikų kalbos mokytoju. 1850 m. gavo graikų kalbos literatūros magistro laipsnį. 1861 m. prikomandiruotas prie Kazanės universiteto graikų literatūros katedros, o po kelių mėnesių paskirtas e. ekstraordinariniu profesoriumi. Kelerius metus buvo istorijos filologijos fakulteto sekretorius. Buvo mylimas dėl savo tiesumo ir būdo gerumo. Kazanėje gyvendamas, rašė lietuvių kalbos žodyną. Žodžius pradėjo rinkti 1856 m. Tuo reikalu susirašinėjo su Valančiumi ir Ivinskiu. Rūpindamasis savo žodynu, norėjo nuvažiuoti į Karaliaučių, susipažinti su Kuršaičiu, pasirankioti medžiagos savo darbui. 1865 m. prašė fakulteto komandiruotės į užsienį, bet ar išvyko, nežinoma. 1869 m. išspausdino straipsnį "Apie lietuvių kalbos savybes". Mirė 1870 m. spalio 7 d. (p. 518).

Savo pažiūromis į lietuvių kalbą ir istoriją, šalia Daukanto ir kitų, Ugianskis yra "Aušros" pirmtakas. Lietuvių kalbą aukštino Bohušas, Daukantas, A. Kašarauskas, M. Akelaitis, T. Narbutas ir kiti. XIX a. gimęs lyginamasis kalbų mokslas įtraukia ir lietuvių kalbą į savo tyrinėjimus (p. 518). Tokiame fone A. Ugianskio pažiūros visiškai suprantamos. Laiške M. Valančiui jis rašė: "[...] reikia tik stebėtis, kad mūsų kalba per kelis amžius ištvėrė beveik be jokių permainų; tai liudija XVII ir XVIII a. rašyti veikalai.... [...]. Aš manau, kad be kitų to priežasčių galima laikyti mūsų kalbos tobulumą, gražumą ir turtingumą; lietuvis jokioje svetimoje kalboje negalėjo rasti tokių gražių, tikslių, vaizdžių frazių, kaip savo kalboje, ir dėl to mylėjo savo kalbą labiau už visas kitas [...]". Galima tik stebėtis kaip paprastų žmonių lūpose kalba galėjo pasiekti tokio aukšto tobulumo, perviršydama ir graikų kalbą (p. 519). "[...] graikų kalba per daugelį amžių turėjo tobulėti liaudies lūpose, o taip pat, kad lietuvių tauta ir jos kalba turėjo būti labai senoviškos [...], kad mums Dievas tik duotų greičiau lietuvišką Homerą" (p. 520). Ugianskio pažiūrose į Lietuvos istoriją pastebime daug neapykantos lenkams. Juk net ir Narbutas piktino tikruosius lenkus savo kaip jiems nemalonus lietuviško separatizmo reiškėjas. Jis rašė savo veikale: Lietuva būtų galėjusi tikėtis amžiai gyvuosianti ir mes patys savo akimis tai tikrai būtume regėję, jeigu nebūtų susijungusi su kitos genties tauta, kuri, amžinos anarchijos apimta, pati žūdama, savo našta ir griuvimu prislėgė ir sujungtas su ja tautas". J. Kraševskis savo poemoje "Vytauto kovos" aprašo Vytauto pranašavimą, kad "lenkų siurbėlė iščiulpsianti iš Lietuvos tikėjimą ir kalbą, tėvų papročius. Lietuva liksianti tik išblyškęs šešėlis, be jėgos ir gyvybės, turėsianti gyventi supančiota, bejėgė ir sumindžiota. Daukantas "Būde" rašė, kad lenkai, įsiveržę į Lietuvą, norėjo lietuvius paniekinti ir vergais padaryti. O Ugianskiui "Būdas" labai patiko. Laiške M. Valančiui apie Lietuvos istoriją Ugianskis taip rašė: "Žinome, kad nuo 12 a. svetimšaliai plūdo į Lietuvą; po ilgo priešinimosi tiems visiems smarkiems užpuolimams turėjo vargšai lietuviai paskęsti įnirtusiose miniose svetimų tautų, kurios joms viską išplėšė: laisvę, turtą, tikybą, įpročius, papročius... daug pastangų ir žiaurių begėdiškų priemonių griebtasi, kad ir pačią lietuvių kalbą išnaikintų; iš pradžių vokiečiai persekiojo fiziškai savo begėdiškais įsakymais; o vėliau dar pikčiau lenkai persekiojo moraliai niekindami, stebėdamiesi ir geliami išjuokdami mūsų kalbą... (lenkų kalba primena) mums mūsų fizinę ir moralinę pražūtį... šiandien jau patys rusai visai drąsiai rašo: jeigu ne veidmainiški, apsukrūs, gudrūs hipokritiški lenkai nebūtų pavilioję pas save mūsų Jogailos, tai nėra jokios abejonės, kad šiandien Rusijos plote būtų egzistavusi Lietuvos imperija... atrodo netgi, kad jau tada lenkai numatė būsimą Lietuvos didybę, o iš baimės ir gal iš pavydo griebėsi visų priemonių, kad tam sutrukdytų, ir baigė tuo, kad ir patys žuvo ir mus pražudė... Atsimenu ir šiandien geriausiai, kaip Tamsta, dėstydamas paskaitoj apie reformacijos brovimąsi Lenkijon ir Lietuvon, nors netiesioginai, teikeisi paminėti apie lenkų intrigas, pinamas Lietuvos pražūčiai, ir kaip jie išdavikiškai Lietuvos gynėjus, pav. Radvilas, persekiojo ir net nuodijo... nors tada Lietuva nebegalėjo atsistoti tokiame savo galybės aukštume, kokiame buvo prie Vytauto, kuriam taip pat išdavikiškai paveržė karūną ir į grabą įvarė" (p. 521). Tai epocha, kaip pasak V. Maciūno vis labiau kristalizuojasi lietuviška tautinė savimonė, nors tebeveikia tradicinė pažiūra "gente lituanus, natione polonus". Ne visada mokoma justi lenko ir lietuvio antitezė. Baranauskui buvo nepriimtinas griežtas lietuvių ir lenkų skyrimas. Valančiui rūpėjo liaudies dorovinis ir religinis auklėjimas. Ivinskis su Akelaičiu darbavosi liaudies dorovinimui ir švietimui. Akelaitis buvo lenkų patriotas. Unija jam buvo šventas dalykas, o drauge buvo modernių lietuvių - Daukantas ir Ugianskis. Gal būt toks buvo Jokūbas Daukša (p. 521). Lietuvybės pagrindus Ugianskis gavo šeimoje. Jo žodžiais tariant, jo motina buvo "tikra lietuvaitė, visada namie mėgdavo kalbėti lietuviškai ir man ligmirtinį palikimą, savo kalbą, paliko" (p. 522). Lenkiškoji mokykla Ugianskį tik užgrūdino: "Atsimenu dar ir dabar su skausmu, kaip mokyklose lenkai mokytojai žemino ir koliojo mus dažnai, vadindami juodais žemaičiais, ir tai dėl to, kad nemokėjome taisyklingai lenkiškai kalbėti ir rašyti... tačiau mes į tokius mokytojus žiūrėjome kaip į savo priešus, ir niekada neketinome mesti savo kalbos ... ir tuo pačiu jutome, kad mes ne lenkai". Kazanės kolegų liudijimu, Ugianskis nuolat pabrėždavęs, kad tarp lenkiškų ponų ir lietuvių neturėtų būti jokio solidarumo. Apie A. Mickevičių jis rašė: gaila, kad lietuviu save vadindamas neparašė nieko lietuviškai, o tai "[...] kažkaip keista atrodo! Turinys visai lietuviškas, kalba gi lenkiška, primenanti mūsų fizinę ir moralinę pražūtį". Ugianskis iš Kazanės laiškus giminėms rašydavo lietuviškai, kas "piktindavo akis ir ausis ano laiko ponpalaikiams". Pirmąjį savo laišką Valančiui Ugianskis rašė lietuviškai. IV -ame savo laiške (lenkiškame) Valančiui jis rašo: "[...] drįstu prašyti Tamstos, kad man teiktumeis leisti toliau rašyti Tamstai laiškus lietuviškai; taip pat drįstu maldauti Tamstos, kad ir Pats teiktumeis kada nors man parašyti lietuviškai [...]". Ir toliau: "[...] atvirai prisipažinsiu, kad nuo pat savo vaikystės niekada nejutau draugiškų jausmų nei lenkams nei jų kalbai, ir todėl pirmą kartą rašiau Tamstai lietuviškai, kaip mokėjau; tačiau gavęs atsakymą lenkiškai, jau nebedrįsau daugiau rašyti". Matyt Valančius nesutiko su Ugianskio nuoširdžiu prašymu. Beje, lygiai taip pat ir į M. Akelaitis parašęs Valančiui vieną laišką lietuviškai, daugiau rašė lenkiškai (p. 522). Nemėgdamas lenkų, Ugianskis nebuvo ir rusofilas. Viename laiškų rašė, kad labai gerai jog žemaičiai atsisakė nuo degtinės, kurią caras Nikolajus tiek dėjo pastangų išplatinti, kad lengviau būtų valdyti. Valdžia vargu ar maloniai žiūri į žemaičių blaivybę. Žodyną rašyti Ugianskį skatino lietuvių kalbos vertės mokslui supratimas ir gimtosios kalbos meilė (p. 523). Ugianskis žinojo, kad Peterburgo akademija 1853 m. buvo pasiuntusi S. Mikuckį tyrinėti lietuvių kalbos. Tikėjosi, kad ir jo žodyną Akademija išleis. Girdėjo, kad Peterburgo universitetas žada steigti lietuvių kalbos katedrą. Kazanėje domėtasi lietuvių kalba. Kazanės slavų kalbų prof. Grigorovič mokėsi lietuvių kalbos, savo paskaitose aukštinąs šią kalbą. Žino Ugianskis ir tai, kad Kazanės universitete jaunimas norėtų mokytis lietuvių kalbos. Studentai filologai prašė Ugianskį skaityti jiems lietuvių kalbos paskaitas. Žino Ugianskis, kad užsienyje lietuvių kalbą tyrinėja A. Schleicheris, G. Neselmannas, F. Kuršaitis ir kiti. Ivinskiui jis rašo: "[...] privalome rūpintis, kad paliktumėm tobulesnį paminklą to, jog mes mylėjome savo gimtąją kalbą ir kiek galėdami per savo gyvenimą darbavomės tame dalyke". Rengdamas žodyną, prašo Valančių padėti jam "šiame moksliniame ir drauge tautiniame reikale". Rėmėsi Nesellmanno žodynu (1851 m.) kaip pagrindu. Reikalingas knygas užsakydavo per Kazanės universiteto bibliotekos misionierių, taip pat kreipėsi pagalbos ir į Valančių, prašydamas atsiųsti jam savo "Žemaičių vyskupystę" (p. 524). Valančius jam mielai padėjo siuntinėdamas lietuviškų knygų, davinėdamas patarimus ir pats parinkdamas lietuviškų žodžių. Ugianskis laikė Valančių autoritetu kalbos dalykuose. Daugiau padėjėjų jis neturėjo. Prašė atleisti Valančiaus už jo plepumą laiškuose, nes labai nori pasidalinti savo jausmais, išgyvenimais ir daugiau tokių asmenų Lietuvoje nebeturi. Turėjo brolį, kuris mėgo mokslus, bet jis mirė, o kitu du broliai žemės ūkiu užsiima. Labai apsidžiaugė gavęs laišką iš Ivinskio. Ugianskio rinkinyje buvo apie 10 tūkst. žodžių, bet neretai dėl sinonimų, kurie traktuojami kaip atskiri žodžiai (p. 525). Žodžius Ugianskis ėmė tik iš knygų, nes gyvoji kalba jam buvo neprieinama. Sužinojęs, kad Ivinskis irgi rengia žodyną, patarė jam rinkti kasdienės kalbos žodžius, tada sujungti abu žodynus ir išleisti abiejų vardu. Laiškuose Valančiui jis aptarinėjo ir rašybos (ortografijos) klausimą. Apgailestavo, kad dabar tai tikras mixtum chaos. Beveik kiekvienas autorius turi savo ortografiją. Pats buvo linkęs laikytis taisyklės: kaip tariama, taip ir rašyti. Prasitarė Valančiui taip pat, kad jo nuomone "slavų alfabetas būtų patogesnis lietuviškiems žodžiams rašyti". Taigi, Ugianskis šią mint išsakė anksčiau už A. Hiferdingą (1863 m.). Vienas iš žmonių, prisidėjusių prie sumanymo pritaikyti rusų raidyną lietuvių kalbai buvo Jonas Juškevičius, kuris 1862 m. buvo Kazanėje kareivių mokyklos inspektorius, taigi galėjo susipažinti su Ugianskiu. Ir Ivinskis, talkininkavęs rašant lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis, susirašinėjo su Ugianskiu (p. 526). Įdomu, kad Ugianskis, laikęs save žemaičiu, buvo labai patenkintas Ivinskio raštų kalba, nes pats taip pat kalbėjo namuose, gyvendamas Žemaitijoje, o "Anykščių šilelis" jam atrodė parašytas negirdėtai barbariška kalba. Jam net atrodė, kad tų eilių autorius yra ne lietuvis ir ne žemaitis, ir net ne vokietis, o koks maskolius, visiškai nepažįstąs lietuvių kalbos ypatybių. Savo žodyną Ugianskis ketino versti į rusų kalbą, bet ne į lenkų kalbą. Tikėjosi, kad jis kad nors bus išleistas valdžios lėšomis. Valančiui rašė: "Atrodo, kad tinkamiausia būtų versti lenkiškai, betgi iš savo įsitikinimo žinau, kad lenkai visai nesidomi mūsų kalba, dargi ją žemina ir niekina, vadindami ją mužikų kalba... patsai pažįstu tokius, kurie gėdisi kalbėti lietuviškai, nors ir moka tą kalbą... tai barbariškas supratimas apie mokslą!... dar šiandien atsimenu su dideliu pasibjaurėjimu, kaip mane lenkai persekiodavo, išjuokdavo ir niekindavo dėl mano gimtosios kalbos... Taigi, tokiems ponams neketinu rašyti savo žodyno". Tame pačiame laiške prideda: "[...] Petrapilyje projektuoja prie universiteto steigti lietuvių kalbos katedrą, o Vilniuje, Lietuvos sostinėje, tiek metų egzistavo universitetas, tačiau lietuvių kalbos katedros niekada nebuvo... štai aiškus įrodymas, kaip lenkai myli mūsų kalbą" (p. 527). Laiškuose nuolat rašė norįs grįžti į Lietuvą, rūpinasi perkėlimu į Lietuvą. Klausia ar nėra Lietuvoje kur lotynų kalbos mokytojo vietos. Ypač norėtų persikelti į Vilnių. Taigi jis nenutraukė ryšių su Lietuva ir lietuviais. Sužinojęs, kad Klaipėdoje ir Karaliaučiuje išeina lietuviški laikraščiai, išsirašo juos. Vis dėl to jam neteko grįžti į Lietuvą. Gyvenimo pabaigoje jis vedė vietinę rusę. Sūnus, deja, lietuvių kalbos nemokėjo (p. 528).