Antikomunistinis ginkluotas pasipriešinimas Tauragnų apylinkėse | 2021 sausio 27 d.

01/27/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime partizano Balio Grašio atsiminimus (Partizano Balio Grašio atsiminimai. - Užrašė ir parengė Živilė Driskiuvienė // Tauragnai. - Vilnius: Versmė, 2005). Atsiminimuose atsiskleidžia partizanų socialinė izoliacija ir jų kovos beviltiškumas antikomunistinio ginkluoto pasipriešinimo antrajame etape, kai atsisakius kovos dideliais daliniais beliko slapstytis bunkeriuose, baiminantis bet kokio susidūrimo su sovietų kariniais daliniais ir stribais. 

Balys Grašys (slapyvardis - Lapė) gimė 1922 m. Tauragnų valsčiuje, Grašių kaime. 1936 m. šeima išsikėlė į vienkiemį Kačiūnų kaime (Kuktiškių valsčius), kuris ribojosi su Tauragnų valsčiumi. Žemės turėjo 25 ha, iš jų nemažai miško. Atsiminimuose, užrašytuose 2000 m. vasarą kompleksinėje Tauragnų ekspedicijoje liudytojo akimis subjektyviai pateikta pokaryje vykusi kova (p. 458). Grašys prisimena 1944 m. pavasarį tarnavęs Plechavičiaus armijoje. Grašys norėjo bėgti į Vakarus, bet Lietuvos karininkai patarė nebėgti. Prisigrūdo enkavedistų kariuomenės. Nešė ir nešė šaukimą armijon. 1944 m. rudenį išėjo į mišką. Apie 10 ar daugiau vyrų iš Kačiūnų kaimo išėjo. Kačiūnų būrys priklausė Margio apygardai (būriui). (p. 458). Partizanai turėjo šautuvų. Uniformos neturėjom. Su uniforma niekur negali pasirodyti - kiekvieną mato, kas per žmogus eina. Kartą 1944 m., rudenį ėjo iš kaimo dviese su savo giminaičiu. Jau būta enkavedistų kariuomenės. Pamatė einant, pradėjo stabdyti, mes tada bėgti, o jie - šaudyti. Išbėgom, nepakliuvom tada. Miške turėjom suklastotus dokumentus, kita pavarde. Reikėjo savo fotografiją įklijuoti. Rusų kareivį lengva buvo apgauti, "A skrebų bijom - skrebai pažįsta". Būdavom daugiausia apie namus. Kai pradeda armija siautėt, kur toliau nueidavom. Pasisaugodavom kur pas žmones. Pasidarydavom bunkerius, kai oras bjaurus. Stačiai įstatydavom nedideliais pagaliukais, suolus pasidarydavome. Ten slėpdavom ir daiktus, šovinius, šautuvus nereikalingus. Bunkery kur išsėdėsi - tvanku, drėgna. Žiemą tik, ir tai... Savo ruože žinodavom bunkerius, kur toliau, tai negi žinai. Vieni kitiems negi patikėdavo? Jeigu suims, kitas ir pasako, atveda. Savo kaime, apylinkėj vieni kitų nebijo. Susitinki miške su vienais, su kitais pabūvi. Čia siautėjimai, tai persikraustom kitan kraštan. Įsidedam iš namų valgyt, ką turim. Valgyt atnešdavo ryšininkai, nes namus naktim saugodavo skrebai. Pasamanykščio miške buvo partizanų susirinkimas. Pats vadovas Augulis buvo atvažiavęs. Jis buvęs karininkas, vadovavo visai apylinkei - ir Tauragnams, ir Kuktiškėms, ir Biliakiemiui (p. 459). Tauragnų būriui vadovavęs Daunia, slapyvardžiu Šriūbas ir sako: žuvo šimtai, reikia skirstytis mažais būreliais, po du, po tris, tai gal dar laimėsim, kol kas tęsim, o taip... Pradžioje būdavo pulkai po 20 - 30 žmonių ir daugiau. Eina kai kariuomenė - iš karto pastebi. Ant vieno partizano buvo gal 50 rusų armijos kareivių. Ties Ruzgų mišku didžiausias bunkeris buvo iškastas kaip namas - 50 žmonių galėjo tilpti. Aplinkiniais gyventojai padarė šį bunkerį. O paskui reikėjo apleisti - toks pulkas žmonių tokį trapą padarys, kad iš karto suseks. Tada visi išsiskirstė, liko tuščias bunkeris. Vieni ten, kiti ten išėjo - po du, po tris. Kas turi gerą slėptuvę - ir vienas. Kas savo namuose kur prisitaisė, kas klojime. Grašys: aš namie turėjau tarp sienų. O kai galima ir savo name pabūnu ar pas gimines po mėšlu (p. 460). 1945 m. pavasarį buvo siautėjimai apie Biliakiemį, prie Raudoniškio kaimo. Ten žuvo apie 14-15 partizanų (p. 460). Partizanai netikėtai užėjo ant kariuomenės. Ruskiai juos pastebėjo, pasislėpė, o partizanai nematė. Kūnų dalys mėtėsi. Kuriuos žuvusius skrebai atpažino, nuvežė į Kuktiškes ir numetė ant gatvės, gulėjo tris paras. Sužeisti, kurie galėjo dar bėgti, išbėgo, o kitus skrebai pribaigė - durtuvais subadė, galvas sudaužė. Dar dvi - tris dienas žuvusieji gulėjo ant lauko - pradėjo net smirdėti. Vietiniai žmonės suorganizavo žmones iškasti didelei duobei, kad visi tilptų, o kiti partizanai sargybą padarė, kad nesušaudytų. Kai skrebai sužinojo, iš karto atlėkė, tvorelę išdraskė, išdaužė, gėles išrovė, išmindė (p. 461). Grašys: 1945 m. pavasarį ėjau su reikalais ir ant skrebų užėjau. Mašina stovi ant kelio, skrebų prigulę. Jis pasuko atgal. Jie pradėjo šaudyti (p. 462). Kai tik prasideda siautimai, reikia išsislapstyti. Kiek kartų į egles lipom. Pilnas miškas eina, vienas prie kito, šautuvus atkišę, per raistus brenda, per vandenį. Mes viršūnėse, o jie apačia praeina. Turim iš anksto tankias egles pasiruošę (p. 462). Utenoje policijoje [milicijoje gal] dirbo toks Gudukas, kuris pranešdavo viską, ką sužinodavo. Per kitus žmones pranešdavo: tam krašte ryt poryt bus vežimas, saugokitės, bėkit iš namų. Jei jau ešelonus išveža, tai dėl senių atskirai neveš. Iš Kuktiškių buvo begalė skrebų - pilnos Kuktiškės. Iš mūsų apylinkių niekas nėjo į skrebus. Tik iš Kuktiškių. Visokių buvo. Ir gerai gyveno, ir ėjo į skrebus, galvojo, mokės - bus gerai. Ėjo ir vietiniai rusai. Bet kai kurie ruskiai ir prie partizanų prisidėjo. Kuktiškių skrebai eina ir eina, tardo, krečia. Primušė tėvą, gulėjo negyvas, nuslobęs (nualpęs) buvo. Mušė ir motiną, papečkin kišo, pridaužė, suplėšė drabužius. Savi, Kuktiškių skrebai, lietuviai (p. 463). Paskui šnipų prigrūdo į partizanus, visokių prisimetėlių. Pabuvo, pabuvo, sužinojo viską - kur vaikšto, kokios virtos, kokie žmonės - išdavė ir išbėgo. Atrodo baisus draugas, šneka - taip daryt, taip daryti, iššaudyt komunistus. Paskui jau pradėjo nebepriimti partizanai atėjusių, nežinomų (p. 464). Kačiūnuose buvo tokie žmonės. Straižys užėjo pas juos vieną kart, kitą kartą, susipažino. Tada jie Straižį užsiprašė būk tai vaišėms. Nuėjo, o čia jau laukta skrebų. Nušovė jį. Tuos žmones papirko saugumas, kad nugalabyti Straižį (p. 465). Kitas žmogus toks Stonys įsitaisė balose, raiste būdelę ir tupi toj būdelėj. Nieks neina, visi bijo. Gal valgyt kas atnešdavo. Toks Kaušylas Algirdas ėmė sekti. Papirko saugumas, jam dar ginklą davė. Vieną kartą apvažiavo su slidėm, apsupo, priėjo tą būdelę ir suėmė Stonį. Apie 1946 m. kaimynai Augutis Vytautas ir Virkus Juozas miške įsitaisė bunkerį. Išėjo  vienas iš jų pas kitą žmogų. Skrebai rado ant sniego pėdas, priėjo bunkerį - vienam koją sutrupino, o Virkus bunkery nusišovė pats. Vasarą gal pabėgsi, o žiemą vis tiek prisivis - pėdomis. Grašys 1948 m. su broliu nuėjo į kaimą pasakyti viena žmogui, kad vaistų atneštų (p. 465). Pašovė, suėmė, nuvežė į Uteną. Tada niekas neskundė, žmonės kitokie buvo. Tik Kuktiškių kolūkio pirmininkas tas akistatos metu pasakė, kad jis buvo atėjęs. Tardė, daužė, kankino, bet bylos nesudarė. Išleido, o paeiti negalėjo. Bet ir toliau tardė, kratė, sekė, kas antrą dieną reikėjo registruotis saugume (p. 466). Apie išdavikų šaudymą: sakydavo nušaut vyresni. Nutaria visi, jeigu kaltas, nušaus. Tam tai buvo atskiri žmonės - ne visi. Kurie žydus šaudė, pripratę. Buvo visokių. Jie galėdavo bet ką padaryti. Juos atsiųsdavo susitvarkyt su išdavikais (p. 467). [be abejo tai, kad antikomunistinių partizanų priešininkai jiems išdavikai, savaime suprantama. Jie buvo viena iš kovojančių pusių, suprantama, savo priešininkus, jiems nepritariančius reikėjo vaizduoti išdavikais]. Su Kraujeliu Antanu daug prisėjo būti. Kraujelis vienas būdavo, nesidėdavo į didelį būrį. Kraujelis keleivine (autobusu) atvažiuodavo. Išlipę toks lyg senis atrodo, diedukas, plaukai ilgi, barzda neskusta, eina sau susilenkęs. Ji sakydavo: Kaip nors išsisaugot, kad likt nors vienas kitas. Nors istorijai. Aš netikiu, kad išsisaugosiu, mane taip pradėjo sekt - visokiais būdais". [simptomatiškas išsireiškimas. Tam pačiam tarnavo ir dažnas partizanų fotografavimasis bei archyvų kaupimas - istorijai. Susidaro įspūdis, kad aukos, žmonių, kuriuos jie laikė išdavikais, naikinimas, tik dėl įsiamžinimo istorijoje, dėl nuotraukos ar dokumento]. Visi jei buvo tikintys. Balys Grašys visada turėjo drabužiuose įsiūtą motinos dovanotą seną geltono metalo medalioną su Marijos atvaizdu. Jis mano, kad šis medalionas jį išsaugojo. Partizanams padėdavo kunigai. Sekmadienį Mišių metu visi bendrai melsdavosi miške. Turėdavo visi rožančius, maldaknyges. Grašys nešiodavosi seną Aušros Vartų Marijos metalinį atvaizdą-medalioną. Jie kas sunkai serga, pakviesdavo kunigą. Ateidavo dažniausia Biliakiemio kunigas. Kratą susitarę partizanų būrys - apie 20 žmonių - nuėjo Biliakiemo bažnyčion (p. 468). Ryšininkais būdavo moterys ir jauni berniukai (p 468). Iš pradžių beveik visi palaikė partizanus. Paskui pradėjo ir žmones labai persekiot, įbauginti buvo žmonės, bijodavo. Grašys registravosi amnestijai. Popierius davė. O kiti nėjo - Kraujelis, kiti..Grašys net į Estiją išvažiavo. Bet ir ten saugumo lindo. Grašys ir "Kroniką" turėjo. Buvo toks Reinys Antanas, vyskupo Reinio brolio sūnus, jis turėjo rašomąją mašinėlę. Dirbdavo rūsyje. "Kroniką" gaudavo iš Kauno, atnešdavo ryšininkai (p. 469). Iš Kačiūnų kaimo toks Šaltenis Antanas išdavė. Jam kalbėjo, kad "Šia vergija vis tiek pasibaigs, mes vis tiek sulauksim" (p. 469). Jis rašė į magnetofoną ir perdavė saugumui (p. 470).