Apie bandymą pasukti istorijos ratą atgal | 2020 gruodžio 25 d.

Kaip vertinti lietuvių tautos istoriją? Kokie mūsų istorijos veiksniai ir personažai vertintini teigiamai, o kurie neigiamai? Kas mūsų istorijoje didvyriai ir herojai, o kas išdavikai ir niekšai? Kokios ideologijos, doktrinos, pasaulėžiūros, religijos, istorijos modeliai vertinti teigiamai, o kurie neigiamai? Ir ką reiškia neigiamai arba teigiamai? Tam reikalingi kriterijai. Jie skirtingi žvelgiant kiekvieno atskiro individo, socialinės, pasaulėžiūrinės, ideologinės ar politinės grupės požiūriu. Tai suprantama. Tačiau šį kartą mes norėtumėme pažvelgti į istoriją etninės ir kultūrinės bendrijos, kuriai daugelis priklausome čia, gyvenantys Lietuvoje, t. y., lietuvių tautos požiūriu. Kas naudinga lietuvių (kaip ir bet kitai) tautai? Visa tai, kas apsprendžia jos išlikimą ir klestėjimą, vadinasi visi tie dvasiniai, pasaulėžiūriniai, ideologiniai, religiniai, kultūriniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie skatina lietuvius išsaugoti savo tautinę savimonę, kalbą, papročius, lietuvišką istorijos sampratą, kurie skatina ekonominį klestėjimą, kelia pragyvenimo lygį ir tokiu būdu sudaro sąlygas  lietuviams gyventi šioje teritorijoje, išsaugant jos lietuvišką pobūdį. Suprantama, kad visi tie veiksniai, kurie silpnina lietuvių tautinę savimonę, blukina jos etninį savitumą, griauna ekonominį gerbūvį, smukdo pragyvenimo lygį ir skatina emigruoti ar kitais būdais palikti savo tėvynę, laikytini priešiškais, išdavikiškais ar kitaip negatyviais veiksniais.

Kokie konkrečiai tai veiksniai? Mes čia nesileisime į detalų visų istorijos veiksnių aptarinėjimą. Tam galima būtų pašvęsti ne vieną knygą, o ir visas šio teksto autoriaus blogas skirtas iš esmės būtent šiai problematikai (šiomis temomis bloge jau ne kartą ir buvo rašyta (https://www.ateitiesaidas.lt/l/lietuviu-tauta-ir-krikscionybe-istorines-saveikos-metmenys/ ; https://www.ateitiesaidas.lt/l/lietuviu-tauta-naujaisiais-laikais-istorinio-proceso-ideologines-prielaidos/)). Vietoj to mes atsiremdami į šios dienos politines ir kultūrines aktualijas deklaratyviai, daugiau tezėmis ir gal kiek provokaciniu tonu įvardinsime mūsų požiūriu svarbiausią, kertinį mūsų istorijos negatyvų veiksnį, apsprendžiantį (ir išreiškiantį) lietuvių tautos silpnėjimą. Tai - mūsų neatsparumas lenkiškumui, kitaip sakant - lenkėjimas (polonizavimasis ir polonizacija) ir už to slypintis neatsparumaas slaviškumui. Čia norėtųsi iš anksto pabrėžti, kad šio teksto autorius nejaučia nė mažiausios antipatijos slavų, slavų tautų, kalbų ir kultūrų atžvilgiu ir nėra koks nors "slavofobas". Čia lenkėjimas ir už jo slypintis slavėjimas pristatomas tik kaip mūsų - lietuvių - istorijos ypatybė, kurios charakterizavimas kaip negatyvaus veiksnio mūsų istorijoje neturi nė mažiausio nuvertinančio aspekto pačių slavų tautų ir jų kultūrų atžvilgiu. Nėra nė mažiausių abejonių, kad slavų tautos yra be galo kūrybingos ir įnešė milžinišką įnašą į pasaulio kultūros lobyną. Antra vertus, visa šita kalba apie lenkėjimo veiksnį lietuvių tautos istorijoje užvesta reaguojant į šių metų pasikeitimus Lietuvos politinėje scenoje. O būtent: į valdžią atėjo politinės jėgos, kurios demonstratyviai pasisako už kuo glaudesnį bendradarbiavimą su Lenkija, faktiškai Lietuvos prišliejimą prie Lenkijos, lenkų kalbos ir kultūros vaidmens Lietuvoje plėtimą. Ideologinį ir kultūrinį pagrindą šiai politinei strategijai jau kone 30 metų rengia dalis mūsų kultūrinio elito, visaip puoselėjanti istorijos modelį, pagal kurį pavyzdiniu lietuvių tautos istorijos tarpsniu laikomas Lietuvos priklausomybės Žečpospolitai laikotarpis (bei iš dalies ankstesnis unijos su Lenkija nuo 1385 m. laikotarpis), t. y., tie 200 metų, per kurį mūsų aristokratija ir bajorija sulenkėjo lingvistiškai ir kultūriškai, savo tėvyne imdami laikyti visą Žečpospolitą, t. y., tapdami litvinais, kas privedė ir prie likusios tautos dalies savimonės žymaus susilpnėjimo, iškylant grėsme jai virsti amorfine etnografine mase kaimyninių slavų tautų kūnuose. Kitaip sakant į valdžią atėjo politinės ir kultūrinės jėgos, pasiruošusios pasukti istorijos ratą atgal, į laikus prieš XIX a. pabaigą, kai su "Aušra" kilusio lietuvių tautinio atgimimo išdavoje susiformavo moderni lietuvių tauta, savo tautinio identiteto pagrindu laikanti lietuvių kalbą ir savitą kultūrą. Istorikai ir kultūrologai, literatūrologai ir dailėtyrininkai bei architektūros istorikai, net sociologai ir politologai bei teisininkai pasinešė į lenkiškosios Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės pasiekimų ir vertybių paiešką bei gaivinimą, iškeldami jas lietuviams kaip pavyzdį, siektiną idealą, subtiliai nuvertindami visa tai, kas buvo kuriama lietuvių kalba, o svarbiausia tai, kas funkcionavo kaip savarankiškos (nesusijusios su Lenkija) lietuvių kultūros dalis (elementai). O tai reiškia, kad sąmoningai ar nesąmoningai, suvokiant tai pilnai ar tik tik iš dalies, tokia politika veda prie savarankiškos lietuvių tautos, pagrįstos sava kalba ir savarankiška kultūra slopinimo, palaipsnio griovimo, ardymo ar net naikinimo. Taigi tokia politika laikytina išdavikiška. Tačiau ji nėra tik šių dienų reiškinys. Ne, tai mumyse giliasi slypinčio lenkėjimo "geno" recidyvas. Su Lenkija mus sieja patys glaudžiausi politiniai ir kultūriniai ryšiai jau nuo pat 1385 m. ir tokie jie išliko iki pat 1918 m. - vadinasi beveik 550 metų. Tai be galo ilgas laikotarpis, per kurį iš esmės pasikeitė mūsų tautinis identitetas, savimonė,  pasaulėžiūra, pasaulėvoka ir pasaulėjauta, mūsų elitui iš esmės paprasčiausiai sulenkėjus. Mūsų istorikai daug samprotauja ištisu knygų ir studijų bei straipsnių tvanu apie LDK politinę tautą, apie lietuvių aristokratiją, kuri ir kalbėdama lenkiškai bei perėmusi lenkų kultūrą esą "ir toliau laikė save lietuviais". Tačiau, žvelgiant be emocijų, iš šalies, atsiribojus nuo savo tautinių jausmų bei nesąmoningo polinkio istorijos pagrąžinimu įveikti tautinio nepilnavertiškumo jausmą, akivaizdu, kad XV - XVIII a. vyko palaipsnis lietuvių etninės asimiliacijos procesas, kurio išdavoje lietuvių elitas kaip jau sakyta virto lenkų makroetnoso dalimi, tiesa, išlaikiusi kai kuriuos savitus etninius-kultūrinius bruožus, todėl laikytina lenkų makroetnoso savita etnine grupe. Ir šitame procese nieko labai stebėtino nėra, jeigu prisiminsime ir įsisąmoninsime lietuvių ir kitų baltų ilgaamžę ankstesnę sąveiką su rytų slavų gentimis ir vėlesniais etnosais. Lietuviai bei kiti baltai ištisus šimtmečius iki unijos su Lenkija buvo veikiami slavų kalbų ir kultūrų, perimdami jų atskirus elementus, vartodami slavų kalbas, nors ir jokiu būdu neužmiršdami lietuvių kalbos (santykis tarp lietuvių ir slavų kalbų galėtų būti lyginamas su lietuvių ir rusų kalbų santykiu sovietmečiu ar lietuvių bei anglų šiais laikais). Unija su Lenkija ir atsivėrimas Lenkijai - politinis, kultūrinis, bažnytinis - reiškė tik dar didesnį slaviškumo veiksnio poveikį lietuvių tautai, bet ne kažką iš esmės naujo mūsų tautos likime. Lietuvių tauta buvo tiesiog apsupta kone iš visų pusių slavų ir veikiama jų iš vidaus vidaus. Viso to supratimas labai prablaivina protus, išvaduoja nuo istoriosofinių iliuzijų ir netgi leidžia pasididžiuoti savo tauta, kurios netgi mobiliausias ir todėl labiausiai slaviškumo veikiamas sluoksnis - elitas - vis dėl to išsaugojo tam tikras lietuviškumo apraiškas ir netgi susikūrė kvazilietuvišką tautinę savimonę - litvinų - savimonę, kuri įgalino išsaugoti senąjį etnonimą, tam tikrą lietuviškumo tąsą įgalinantį istorijos modelį. Bet tai jau tik istorijos marginalijos. Realybė tokia, kad XVII - XVIII a. mūsų elitas prarado etnolingvistinę lietuvišką savimonę, Lietuvos valstybė virto pavietų konglomeratu, lietuvių tautai iškilo grėsmė virsti amorfine etnografine mase, o visas mūsų slavėjimas jau daug šimtmečių įgavo būtent lenkėjimo formą. Štai kodėl lietuvių tautai nėra ir negali būti didesnio pavojaus, didesnės istorinės egzistencijos grėsmės kaip lenkėjimo pavidalą įgavęs slavėjimas. Todėl visi tie - procesai ir asmenys - kurie skatina ar palaiko lenkėjimą, yra laikytini pačiais negatyviausiais mūsų istorijos veiksniais ir personažais. Todėl gal kiek provokuodami teigiame: niekas - jokios ideologijos, pasaulėžiūros, režimai ir istorijos personažai - nebuvo ir nėra tiek pavojingi ir kenksmingi lietuvių tautai, kiek tie, kurie skatino ar palaikė lietuvių slavėjimą lenkėjimo forma (kitokio slavėjimo grėsmė jau nugrimzdo į praeitį, nors negalime atmesti galimybės, kad patekimas į nacionalistinės Rusijos įtakos sferą sukeltų slavėjimo rusifikacijos forma grėsmę). Kai mes sakome žodį "niekas", turime galvoje ir Lietuvos priklausomybę Rusijos imperijai (nes patekimas į Rusijos sudėtį įgalino sulenkėjusio mūsų elito pažabojimą ir lietuvių tautos išlaisvinimą iš baudžiavinės ir kultūrinės priklausomybės nuo jo, pagal principą: "kur du pešasi, laimi trečias"), ir priklausomybę Sovietų Sąjungai (nes ir tuomet lietuvių tauta susikūrė sau sąlygas pakankamai sėkmingai gyvuoti ir, be to, pirmą kartą su Vilniumi ir Klaipėda), ir lietuvius komunistus tarpukaryje ar sovietmečiu, nes jie atstovavo nemažos lietuvių tautos dalies teisėtus socialinius interesus, o jų geopolitinė, ekonominė ir kultūrinė programa išplaukė iš lietuviakalbės lietuvių tautos (kurios dalimi jie patys jautėsi esą), interesų.