Ateizmas sovietinėje Lietuvoje: Vytauto Starkaus atvejis |2022 sausio 31 d.

01/31/2022

Ateizmas sovietmečiu Lietuvoje buvo natūrali pasaulėžiūrinė alternatyva daugumos gyventojų išpažįstamai - tegul nemažai daliai tik kaip paveldėtą tradiciją - katalikybei. Ne tik ateizmo protegavimas iš valdžios pusės, draudimas vykdyti katalikišką propagandą ir apskritai nemažas spaudimas Bažnyčiai buvo ateistinių pažiūrų plitimo sovietmečio lietuvių visuomenėje priežastis. Pagrindinė priežastis buvo natūrali, visą Vakarų pasaulį apėmusi, sekuliarizacija, konkrečiai - nepasitenkinimas Bažnyčios mokymu ir praktika. Katalikybė ne tik dėl komunistinės valdžios spaudimo, vis dažniau, vis intensyviau ir vis platesniuose visuomenės sluoksniuose imta traktuoti kaip pasenusi ideologija. O patys ateistai, kurių didelė dalis pirmaisiais pokario dešimtmečiais dar buvo prieškario laikų laisvamaniai, ateizmo intensyvų propagavimą katalikybės propagandos draudimo fone traktavo kaip moraliai pateisinamą satisfakciją už laisvamanybės persekiojimą prieškaryje. Tai, kad Bažnyčios mokymas neatlaikė konkurencijos su sovietmečiu diegta scientistine pasaulėžiūra bei bažnytinės krikščionybės istorijos ir mokymo kritika, rodo nemažos dalies kunigų kunigystės metimas. Vienas iš tokių buvo kunigas Vytautas Starkus, Sidabravo-Dapšionių klebonas, kuris 1977 m. balandžio 24 d. viešai, mišių metų, paskelbė atsisakąs katalikiškojo tikėjimo ir kunigystės, ir demonstratyviai nusiėmė liturginius rūbus. Savo apsisprendimą jis paaiškino viešame laiške, išspausdintame "Tiesoje" po kelių dienų (ir perspausdintame "Valstiečių laikraštyje"), vėliau - dar vienu viešu laišku ir tų pačių metų rudenį surengtoje spaudos konferencijoje. Iš jų aiškėja, kad šis iš vargingų ir labai religingų valstiečių kilęs (gimęs Kupiškio rajone Puniškių kaime 1941 m.) kunigas tikėjimą prarado, pamatęs Bažnyčios mokymo filosofinį ir istorinį nelogiškumą ir jo neatitikimą gyvenimo praktikai. Sovietmečiu katalikiškojo pogrindžio aktyvistai "LKB kronikos" puslapiuose bandė aiškinti, kad kun. V. Starkus panevėžiečiams kunigams yra pasakojęs, jog "stodamas į Kunigų seminariją, buvo verbuojamas dirbti KGB agentu". Esą saugumiečiai "sutiko leisti mokytis seminarijoje su sąlyga, kad po kelių kunigavimo metų mesiąs kunigystę". V. Starkus manė kaip nors "po kunigystės šventimų kaip nors išsisuksiąs iš KGB pinklių". Esą "morališkai palūžęs, jis nepajėgė būti geru klieriku, ir seminarijos vadovybė norėjo jį pašalinti, tačiau, kai kurių kunigų užtartas, seminariją baigė". Taip pat esą kun. V. Starkus pasakojęs, kaip "saugumiečiai jį buvo nusivežę naktį į mišką prie Skaistkalnės (Latvijos TSR) ir grasino sušaudysią, jei jis neįvykdysiąs savo pažado" (https://www.lkbkronika.lt/index.php/28-kronika-1977-m/1238-dar-viena-kgb-auka). Tačiau įdomu, kad ir išsamiai jo gyvenimą tyrusi Nerija Putinaitė taip ir nesugebėjo rasti jokių faktų, galinčių patvirtinti tokius pasakojimus. O jeigu kokių nors V. Starkaus kontaktų su KGB (jie greičiausiai buvo neišvengiami kunigui, pasiryžusiam mesti kunigystę) ir buvo, tai jie galėjo būti tik jo pasaulėžiūrinės evoliucijos pasekmė, o ne priežastis.

Starkus Vytautas "Kodėl iš klystkelių pasukau" (Valstiečių laikraštis, 1977 05 14, p. 4): tai buvusio Sidabravo-Dapšionių kleboni laiškas, rašytas Sidabrave 1977 m. balandžio 24 d. (skelbtas "Tiesoje" (1977 04 26). "Tiesos" redakcija įvade ketvirtadienį paskelbė, jog į redakciją užėjo buvęs Sidabravo klebonas V Starkus ir papasakojo, kad "po ilgų abejonių ir svarstymų nustojo tikėti ir meta kunigystę, kvietė atvykti sekmadienį į Sidabravą dalyvauti lemiamame gyvenimo posūkyje". Redakcijas darbuotojai ir paskelbė kaip tai vyko: kad V. Starkus įlipo į sakyklą ir pradėjo sakyti pamokslą, kur paaiškino klausytojams kaip tapo netikinčiu. Jis taip pat pasakė, kad kiti kunigai jam sakė, kad galima būti kunigu ir netikint, bet jis nenori veidmainiauti ir paragino susirinkusius nukreipti savo žvilgsnį nuo dangaus į žemę, kur žmogus, su mokslo pagalba eidamas pažangos keliu, kuria savo gyvenimą kaskart gražesnį ir tobulesnį." Priėjęs prie didžioji altoriaus V. Starkus nusiėmė arnotą, kitus apeiginius rūbus, išsivilko iš sutanos ir išėjo iš bažnyčios. O vyskupui R. Krikščiūnui parašė , kad nuo balandžio 14 d. nebelaiko savęs kunigu (p. 4). Gimė Kupiškio rajone, Punkiškių kaime, 1941 m., karo išvakarėse, vargingų valstiečių šeimoje. Brendo religinėj atmosferoje: "Mums visiems ir viskuo šeimoje buvo dievas". Mažas vaikas būdamas žinojo visus poterius, Bažnyčios įsakymus, Naująjį Testamentą perskaitė anksčiau už katekizmą. Kalbėdavo maldas ryte, vakare. Sekmadieniais traukdavo į bažnyčią. Bažnyčioje jam patikdavo: žavėjo vargonų muzika, kunigo veiksmai prie altoriaus, pamokslai. Melsdavosi susikaupęs, įdėmia klausydavosi pamokslų. Baigus vidurinę mokyklą, nekilo klausimu kur toliau - į seminariją. Tam pritarė ir tėvai bei brolis, kuris irgi buvo labai religingas. Taip Starkus 1958 m. nuvyko į Kauno kunigų seminariją. Bet pasirodė esąs per jaunas. Pradėjo dirbti kolūkyje. Įstojo mokytis į Salų Žemės ūkio technikumą mokytis agronomijos. Po metų išstojo ir vėl stojo į seminariją. Taip 1960 m. peržengė seminarijos slenkstį. Tai, ką išgirdo iš profesorių, priėmė "už tiesą, negalvodamas ir nesvarstydamas, o kaip vėliau paaiškėjo, galvoti ir analizuoti, t. y. abejoti tuo, ką aiškina ir dėsto seminarijos profesūra, būsimam kunigui draudžiama - nevalia." Nes veikė principas: aliumnui privalu kruopščiai užsirašyti, ką dėstytojai diktuoja, viską išmokti ir nebandyti išdėstyti savo abejonių dogmos atžvilgiu, kuo daugiau melstis ir rodyti visišką paklusnumą seminarijos vadovybei. "Jeigu imsi dėstytoją dėl kurios nors dogmos klausinėti, kilus neaiškumams, žodžiu, kad ir nuoširdžiai nori su juo tą dalyką išsiaiškinti, kad gyveniman išsineštum tvirtai pagrįstą argumentaciją, greit gausi aiškiausią atsakymą: "Vadinasi svarstai, abejoji, vis neaišku, reiškia neturi tvirto tikėjimo, abejojantiems tikėjimo tiesomis ne vieta seminarijoje". Todėl buvo net posakis: " Nori būti kunigu, tai tylėk ir kuo daugiau rodyk pamaldumo ženklų, nes kitaip pateksi seminarijos vadovybės nemalonėn, o nuo to netoli iki "extra muros [...]". Starkus to "extra muros" labiausiai bijojo. Susidraugavo su dėstytoju kun. P. Liutvinu, kuris jį suprasdavo. Jis atskleidė daug paslapčių, kad kunigų tarpe daug nesantaikos, klastos pavydo. Iš jo sužinojo, kad Bažnyčia į pirmą vietą kelia ne tikėjimą net, o žmogaus paklusnumą jos valdžiai, atgailą, kad Bažnyčios tarnams svarbiausia žemiškas pelnas, o tam reikia, kad kuo daugiau žmonių Bažnyčios klausytų. Tai sužinojęs jis labai susikrimto: "Ištisas dvi savaites vaikščiojau prislėgtas. Po tokios kankynės eidamas išpažinties, visas virpėdamas, viską pasipasakojau dvasios tėvui ir paprašiau jo patarti, nes vienam buvo sunku ką nors sugalvoti, nuspręsti." Per išpažintį buvo nuspręsta, kad jis turi "laikinai pasitraukti iš seminarijos, aišku nenutraukiant nei ryšių per maldą su dievu, nei bendravimo su kunigais." Taip po 4 metų mokymosi seminarijoje pats pasidarė "savotišką "ekskursiją" į gyvenimą". V. Starkus: "Tačiau nei bendravimas su inteligentija, kai dirbau Kauno Vandens ūkio projektavimo institute, nei gamyklose su paprastais darbininkais ir jų vadovais neįstengė pramušti to religinio kiauto - fanatizmo, į kurį buvau įsisupęs vaikystėje ir vėliau seminarijoje." Praėjus 2, 5 metų nutarė grįžti į seminariją: tebebuvo "[...] stiprioje iš vaikystės susiklosčiusių religinių įpročių įtakoje - nuolat melstis, maldoje ieškoti nusiraminimo". "Labai daug skaičiau įvairaus religinio turinio knygų stengiausi jų teikiamas idėjas padaryti savomis ir jomis gyventi". Taigi grįžo į seminariją ir 1967 m. ją baigė, tapo kunigu. Ir po to daug skaitė. Jau ne vien tik religinę literatūrą, bet ir kitokias knygas, žurnalus, laikraščius. Nedrąsiai atsivertė ir vadovėlį "Marksistinės filosofijos pagrindai". Ši knyga sužadino norą gilintis į marksistinius-lenininius kūrinius. Mokslinių veikalų ir pažangiosios minties knygų skaitymas griovė jame "iš vaikystės smėlio svajonių statomą tikėjimo ir kunigystės pilį". Visų praregėjimo ir pasaulėžiūros evoliucijos detalių sakosi negalįs detaliai išvardinti. Nori pabrėžti tik svarbiausius akcentus. Pav. Katalikų Bažnyčios šūkis tarnauti Dievui, tėvynei ir artimui. Atkūrus Tarybų valdžią, sako Starkus, šiame šūkyje imta su ilgesiu prisiminti "buvusią buržuazinę Lietuvą". Todėl Vatikano radijas plūsta socializmą, socialistinę santvarką, Tarybų valdžią. O susitikdamas su tikinčiaisiais matė visai ką kita. "Žmonės gyvena pasiturinčiai, turi nuolatinį mėgiamą darbą, neblogą uždarbį. Kaime ir mieste. Ir visi jie svajoja gyventi dar geriau, dar gražiau. Tai kodėl toji santvarka, kuri didžiulei mūsų visuomenės daugumai yra gera ir priimtina, turi būti Vatikano radijo įgeidžiu bloga man, kiekvienam katalikui? Kodėl aš negaliu raginti savo tikinčiųjų mylėti šitą santvarką, mylėti savo gražią dabartinę socialistinę Lietuvą? Gerai žinau, kad tokie klausimai iškyla daugumai kunigų, šimtams ir tūkstančiams dorų tikinčiųjų." Vatikano radijas remiasi faktu, kad Tarybų šalyje bažnyčia atskirta nuo valstybės. Bet juk taip yra ir kai kuriose Vakarų valstybėse. Dėl kunigo J. Zdebskio sulaikymo - Vatikano radijas pranešė, kad jis nepagrįsta apkaltintas esąs girtas, iš jo atimtos vairuotojo teisės. Starkus: Pats mačiau, su juo esu bendravęs ir gerai žinau, kad kun. J. Zdebskis yra karšto būdo, staigus, o draugų tarpe mielai pakilnoja konjako taurelę. Kam garantuoti, kad tuo atveju, kai jį sulaikė Valstybinės autoinspekcijos darbuotojai, jis nebuvo išgėręs stikliuko, nesikarščiavo?"

Starkus Vytautas "Lenkiuosi žmogui, o ne dievo mitui" (Tiesa, 1977 07 06, p. 2): tai jo reakcija į 1977 04 26 "Tiesoje" išspausdinto jo, buvusio Sidabravo-Dapšionių klebono Vytauto Starkaus laišką po to kai jis susipažino su skaitytojų laiškais į šį savo laišką. Šiame straipsnyje Vytautas Starkus dar kartą išdėstė priežastis, paskatinusias jį mesti kunigystę. Vytautas Starkus: "Išaugęs religinėje aplinkoje ir joje subrendęs, iškart, staiga negalėjau tapti netikinčiu. Neįmanoma vakare užmigti tikinčiam, o rytą pabusti jau netikinčiam. Arba, sakysim, įbridai į upę tikintis, o išsimaudžius jau staiga tapai ateistu. Ne. Taip nėra ir negali būti. [...]. Buvo metas, kai religiniais klausimais neabejojau - jų nenagrinėjau ir nesprendžiau. Bet dar senovėje mūsų bočių pasakyta: "Neilgai moliniu ąsočiu vandenį semsi - ąsa nutruks". O tokiu molio ąsočiu yra visa religinė dogmatika su visais religiniais išvedžiojimais, pamokymais." Ateina laikas kai prasideda religinių "vertybių" pervertinimas kritinis nagrinėjimas. Bažnyčia moko, kad "religiją pats dievas paskelbęs žmonėms, t. y. apreiškęs. [...]. Taip sakant, dievas žmonėms yra nurodęs, ką reikia tikėti ir kaip gyventi, kad žmonės pasiektų "amžinąją laimę" po mirties. Tarkime, kad taip. Tai iš kur pasaulyje nuo neatmenamų seniausių laikų iki šiol egzistuoja tokia gausybė įvairių skirtingų religijų?". V. Starkus neslepia, kad Bažnyčios teigimu žmonės ilgainiui iškraipė "tikrąjį tikėjimą":, ėmė garbinti prasimanytus dievus. Tačiau pasak V. Starkaus istorija rodo, kad pirmykščiai žmonės gamtos reiškinių priežastis priskyrė paslaptingoms antgamtinėms jėgoms. Paslaptingi žmonėms buvo ir psichiniai reiškiniai - pav. sapnas, apalpimas, mirtis: "Jie matydavo, kaip jų artimas žmogus apalpsta ir vėl atgyja, miršta ir sapne pasirodo kaip gyvas." Pasak. V. Starkaus "Mokslas jau seniai įrodė, kad sapnai, įvairūs regėjimai, haliucinacijos yra žmogaus vidinės psichikos veiklos rezultatas". O pirmykščiam žmogui tai buvo nesuvokia ir nesuprantama. "Taigi, kaip rodo istorija, žmogus, aiškindamasis pasaulio ir daiktų prigimtį, savo primityviu protavimu pats susikūrė dievo, nemirtingumo idėjas." Be to, žmogų itin vilioja nemirtingumas. V. Starkus liudijo, kad jam šimtus kartų teko būti prie sunkiai sergančių ligonių jų mirties patale ir matė "jų didį troškimą gyventi". Tuo emocingu troškimu iki šio naudojasi visos religijos: "Sielos nemirtingumo, amžinybės mitai - visų religijų pagrindų pagrindas." O už nemirtingumo viltį jos atitinkamai veikė žmonių mąstymą, formavo pasaulėžiūrą, kuri "rėmėsi besąlygišku paklusnumu ir tarnavimu dievui, jo "mokymui" kaip vekseliu į amžinybę." Tuo tarpu pasak V. Starkaus mokslas seniai įrodė, kad žmogaus gyvenimas ir mirtis yra gamtos dėsningumas. "Žmogų nemirtingą daro ne jo siela, kurios buvimą mokslas taip pat seniai paneigė, bet jo darbas, jo veikla žmonių labui ir gerovei." Taigi pasak V. Starkaus religijų atsiradimo priežastis - "žmogaus protavimo primityvumas". Bažnyčios mokymas remiasi idėja, kad "dievas visapusiškai "rūpinasi" žmonėmis, kad jis yra tvarkos Žemėje leidėjas ir saugotojas, kad Kristus yra taikos ir ramybės nešėjas, atėjęs įkurti "taikos ir meilės karalystė" Žemėje." Bet tokiu atveju, sako V. Starkus, natūraliai iškyla klausimas: "Argi dievui neatsibodo per ilgus žmonijos gyvenimo šimtmečius žiūrėti į baisias nelaimes, į žmonių bėdas, vargus, skausmus ir plūstančias ašaras? Argi "geram" dievui smagu, linksma darosi, kai vienur ar kitur pasaulyje negęsta karo židiniai, kai karo liepsnose tebežūsta nekalti žmonės, upeliais liejasi kraujas, o motinų ir seserų skruostus plauna nedžiūstančios ašaros?". Kodėl dievas nepagaili motinų, kurios "kelia pavargusias nuo darbo rankas maldaudamos, kad jis joms pagelbėtu ir sugrąžintų jų vaikus prie tikėjimo. O juk tai ir pačiam dievui turėtų rūpėti, nes ir jam pačiam nepalyginti daugiau tektų garbės." Ir jei Bažnyčia nužudymą laiko vienu didžiausiu nusikaltimų, o už abortus grasina pragaro kančiomis, tai "kokia bausme turi būti nubaustas pats tokios tvarkos leidėjas - dievas? Taigi būtų vienintelis teisingas dievo išteisinimo būdas - iš bažnyčios mokymo išbraukti teiginį "Pasaulį sukūrė dievas ir pasaulyje viskas vyksta pagal dievo planą ir valią". Bet tai reikštų... išbraukti patį dievą ir atsisakyti religijos!". Mokslas pasak V. Starkaus rodo, kad religijose nėra nieko dieviško ir antgamtiško. "[...] tai tik kompleksas nepagrįstų iliuzijų, neparemtų draudimų, kurie trukdo laisvai, kūrybiškai pasireikšti žmogaus proto galioms, palaužia žmogaus autonomiškumą, žlugo žmogiškąją prigimtį, o siūlydamos pomirtinį sielos gyvenimą, atima iš žmogaus tikrąją gyvenimo prasmę, iškreipia žmogaus gyvenimo tikslą!". Visos religijos yra "iliuzorinis atspindys žmonių sąmonėje tų išorinių jėgų kurios veikia žmonių gyvenime, atspindys, kuriame žemiškosios jėgos įgyja nežemiškų jėgų formą" - cituoja V. Starkus F. Engelsą. V. Starkus: "Taigi, atsisakydamas tikėjimo ir kunigystės neapsirikau. Aš lenkiuosi ne išgalvotam dievui, o Žmogui! Žmogui, kuris kuria ne iliuzorinį pomirtinį rojų, o savo sugebėjimais, nuoširdžiu darbu puošia Žemę, kuria šviesų, gražų gyvenimą čia, Žemėje." Sakosi dabar dirba "Žinijos draugijoje", yra šios draugijos valdybos referentas (p. 2).

Gyvenimo tiesa griauna bažnytines dogmas: Spaudos konferencijoje į žurnalistų klausimus atsako buvęs kunigas, Lietuvos TSR "Žinijos" draugijos valdybos referentas Vytautas Starkus (Tiesa, 1977 09 10, p. 4): Gaunama ir toliau daug laiškų dėl V. Starkaus pasitraukimo iš kunigystės. V. Starkus: "Mačiau, kaip po karo sunkai gyveno žmonės, koks buvo brangus kiekvienas duonos kąsnis. Ir mano mama gyveno vargingai. Nors patiems trūkdavo duonos, bet ji vis dėl to jos duodavo pakeleiviams, nes labai mylėjo žmones. Galvojau, kad pasaulyje nieko nėra amžino, viskas praeina, nublanksta, žmogui nėra laimės žemėje, yra tik dievo tiesa, ir, būdamas kunigu, galėsiu padėti žmonėms geriau tai suprasti ir įvertinti." Seminarijoje greitai pasidavė gana griežtai disciplinai, nors jam net nereikėjo "savęs laužyti", nes tikėjo, kad jo pasirinktas kelias pats geriausias. Klierikams buvo diegiama, kad išorinis pasaulis neegzistuoja, buvo raginama "sudeginti į jį visus tiltus. Laikraščiai kaip "Tiesa", "Pravda" ateidavo,, be nelabai drįsdavo juos vartyti, kad neužsitraukti įtarimų. Tas pats ir dėl radijo klausymosi - "nematomos akys ir ausys visada budėdavo". Starkus: "Nors abejonės mane draskė, bet visomis išgalėmis stengiausi jas įveikti." Pradėjęs kunigauti gerai sugyventi su aukštesniaisiais dvasiškiais, jie irgi jį gerbdavo, tačiau jam vis daugiau iškildavo abejonių dėl pasirinkto kelio teisingumo. Pastebėjo, kad nemaža kunigų labai retai eina išpažinties, nors Bažnyčios kanonai šiuo požiūriu griežti. O tuo pačiu matė, kad "daugelis žmonų, inteligentų, neinančių į bažnyčią, myli savo darbą, myli savo Tėvynę, stengiasi ją visaip turtinti ir puošti". Lyginant save su jais vis labiau skverbėsi mintis apie jo darbo beprasmiškumą. Vis giliau suprato, kad "žmogus savo jėgomis gali viską padaryti be jokio dievo pagalbos. Žmogus - gamtos vaikas, o ne dievo". Todėl nutarė nebeveidmainiauti ir mesti kunigystę. Seminarijos baigimo pažymėjime jo mokslas įvertintas kaip "magna cum laude" - "su aukštu pagyrimu". Į klausimą kokios Bažnyčios mokymo vietos labiausia pažeidžiamos, atsako: "[...] atkurdamas savo pažiūrų evoliuciją ir prisimindamas kunigų tarpusavio ginčus, manyčiau, kad tokiomis pirmiausia būtų sielos nemirtingumo, popiežiaus neklaidingumo, pragaro buvimo dogmos. Ypač absurdiškai bent kiek išsilavinusiam žmogui atrodo vadinamoji šventos trejybės dogma. Neatsitiktinai trejybės šventės dienai kunigai tiesiog kratyte kratosi sakyti pamokslą."