Ateizmo diegimo sovietmečiu istorinė prasmė | 2020 gegužės 7d.

Žymiausio sovietinės Lietuvos ateisto, ekskunigo, Jono Ragausko, kunigystės atsisakiusio 1948 m., žinomiausias autobiografinis veikalas “Itte, missa est“.
Žymiausio sovietinės Lietuvos ateisto, ekskunigo, Jono Ragausko, kunigystės atsisakiusio 1948 m., žinomiausias autobiografinis veikalas “Itte, missa est“.

Neabejotina, kad Lietuvoje sovietmečiu - tiek prieš karą, tiek ir po jo, o ypač Stalino ir Chruščiovo valdymo laikais (iki Brežnevo atėjimo į valdžią 1964 m.) su trumpa pertrauka po XX partijos suvažiavimo - ateizmas buvo diegiamas agresyviai, drastiškai suvaržant katalikų teises, atiminėjant bažnyčias, uždarant, net kai kada griaunant jas, tremiant kunigus į Sibirą, uždarant juos į kalėjimus ir pan. Neabejotina, kad katalikais save laikantiems lietuviams, kurie sudarė tautos daugumą, tai didelė skriauda. Jų pasipiktinimas suprantamas. Žvelgiant abstrakčiai, nekreipiant dėmesio į istorinį katalikybės įsitvirtinimo ir veikimo Lietuvoje kontekstą, teliktų tik kategoriškai pasmerkti tokį komunistinės Lietuvos valdžios barbariškumą. Tačiau pabandykim prisiminti kaip katalikybė buvo įtvirtinta Lietuvoje ir kaip Bažnyčia elgėsi su kitatikiais ir kitamaniais savo viešpatavimo laikais - XV - XVIII a. ir XX a. pirmoje pusėje. Katalikybės įtvirtinimas Lietuvoje buvo įmanomas tik dėl ilgaamžio žiauraus Vokiečių Ordino karo su Lietuva ir kitais baltų kraštais, kurio metu buvo išžudyta šimtai tūkstančių lietuvių ir kitų baltų, nusiaubtos ištisos baltų gyvenamos teritorijos. XIV a. pabaigoje Lietuva, nebegalėdama atlaikyti Vokiečių Ordino spaudimo, buvo priversta sudaryti uniją su Lenkija, paklusdama jai ir patekdama į jos vasalinę priklausomybę. Nepaisant 50 metų trukusių bandymų išsprukti iš Lenkijos orbitos galiausiai susitaikyta politine priklausomybe Lenkijai. Tai turėjo ne tik politines, bet ir kultūrines pasekmes: lietuvių tautos elitas sparčiai lenkėjo. Polonizacija ir polonizavimasis vyko visų pirma per Bažnyčios struktūras. Vilniaus ir Žemaitijos vyskupijos tiesiogiai priklausė Lenkijos bažnytinei provincijai ir dvasininkai buvo daugiausia lenkai. Lietuvos valdžia po christianizacijos katalikybę diegė griežtai, net drastiškomis priemonėmis, valdančiajam elitui (bajorijai) ir miestiečiams nepalikdama jokių kitų alternatyvų kaip tik tapti katalikais. Prigimtinis lietuvių tikėjimas atsidūrė už įstatymo ribų. Tiesa, valstietijai pirmais amžiais spaudimas buvo mažesnis, bet tik dėl to, kad neturėta jėgų jos religinį gyvenimą pilnai kontroliuoti. Užtat su kontrreformacija, nuo XVI a. antros pusės, valstiečių konversijos imtasi visa Bažnyčios ir valstybės galia. Padedama į Lietuvą atvykusių jėzuitų, valstybė ir Bažnyčia ėmėsi radikalaus prigimtinio tikėjimo dar išlikusių organizacinių struktūrų, šventviečių ir kulto likvidavimo. Neapsiribojant tuo imtasi drastiškos prievartos siekiant priversti valstiečius lankyti bažnyčias, priimti sakramentus, garbinti katalikiškas šventenybes. Tam, pasinaudojant baudžiauninkais paverstų valstiečių absoliučia priklausomybe nuo dvarininkų, naudota administracinė, finansinė prievarta ir net kūno bausmės. Senojo prigimtinio lietuvių tikėjimo dvasininkai, žinovai, žolininkai, buvo degraduoti į raganius, burtininkus, raganas, ir be pasigailėjimo žudomi (vadinamieji raganų procesai). Tokios prievartos išdavoje lietuviai valstiečiai išoriškai ėmė laikyti save katalikais. Imtasi net ir vidinių valstiečių įsitikinimų kontrolės ir pakeitimų priemonių, siekiant išstumti senuosius pagoniškus vaizdinius ir ideologemas. Tam buvo draudžiamos pagoniškai skambančių dainų dainavimas, senąją lietuvių nepriklausomą būtį menančių pasakojimų, mitologinių sakmių pasakojimas, pagoniškųjų laidojimo vietų, piliakalnių, buvusių šventviečių lankymas, jas demonizuojant. Prievarta ir neišvengiamas žmogiškas konformizmas visiško baudžiauninkiško beviltiškumo sąlygomis, vertė visą nekrikščionišką lietuvių tapatybės klodą užsimiršti, traukiantis į pasąmonę. Tai sukaustė lietuvių dvasinę energiją, kai negalint džiaugtis žiauria prievarta uždraustais senaisiais dvasiniais lobiais ir nenorint nuoširdžiai atsiverti katalikybės dvasinei tradicijai, lietuviams beliko užsidaryti savyje, savo neviltyje, kurios išraiška buvo ir lietuvių liaudies dainų liūdnumas. XIX a. pabaigoje iš nekatalikiškų šaltinių kilęs lietuvių tautinis atgimimas mentaline prasme rėmėsi būtent katalikybės represuotu daugiausia pasąmonėje atsidūrusiu lietuvių valstiečių dvasiniu nekrikščionišku paveldu. Nepaisant to ir atsikūrusioje 1918 m. Lietuvos valstybėje katalikybė liko viešpataujanti dvasinė jėga ir valstybine religija. Lietuvoje iki pat 1940 m. nebuvo civilinės metrikacijos, tikybos dėstymas vidurinėse mokyklose buvo privalomas, o bet koks katalikiškų papročių nesilaikymas, ką Bažnyčia buvo linkusi traktuoti kaip katalikybės niekinimą, buvo kriminalizuotas. Administracinėmis priemonėmis buvo visaip ribojama ateistinė ir antiklerikalinė propaganda, o laisvamanių ir ateistų organizacijomis tik leista gyvuoti, faktiškai visaip varžant jų aktyvesnę veiklą. Ginant Bažnyčią, buvo vykdoma spaudos cenzūra, trukdant katalikais save laikantiems Lietuvos gyventojams susipažinti su alternatyviomis krikščionybės genezės, Bažnyčios istorijos, dogmatikos formavimosi teorijomis.

Tokia Lietuva atėjo į 1940 - uosius, kai Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o mokykla nuo Bažnyčios ir nutrauktas konkordatas su Vatikanu. Atsižvelgiant į ilgaamžį Katalikų Bažnyčios vykdytą kitatikių ir kitamanių teisių varžymą ir net jų fizinį naikinimą, bet kokių alternatyvių katalikybei mokymų draudimą ir ypač trukdymą su jais susipažinti valstiečiams, griežtas priemones prieš laisvamanius ir ateistus, komunistinės valdžios vykdytus Katalikų Bažnyčios ir katalikybės varžymus galima vertinti kaip istoriškai pateisinamus. Lietuviai pirmą kartą gavo galimybę laisvai ir be varžymų, draudimų ir bausmių grėsmės susipažinti su Bažnyčios, jos dogmatikos formavimosi istorija, Bažnyčios moraliniais prasižengimais, istorinio masto nusikaltimais. Taip pat jie įgavo realią galimybę visiškai naujų istorinių faktų ir visiškai naujoje filosofinėje bazėje formuotis savo pasaulėžiūrą. Tai sovietmečio ateistinės kampanijos istorinė vertė. Nepaisant nemažos dalies katalikų gynybinės reakcijos ir mentalinio užsiblokavimo nuo ateistinės ir antiklerikalinės informacijos, daugelį lietuvių ši kritiška Bažnyčios atžvilgiu informacija vis dėl to pasiekė. Tai reikšmingai prisidėjo prie lietuvių sąmonės nuskaidrinimo ir pasiruošimo naujai, kosminei, žmonijos erai.