Ateizmo intelektualinė galia ir bejėgiškumas: Algimanto Žilinsko atvejis |2021 rugsėjo 17 d.

09/17/2021

Ateizmas čia suvokiamas kaip krikščionybei (plačiau žiūrint - vadinamosioms abraominėms religijoms - greta krikščionybės ir judaizmui bei islamui) oponuojanti ideologinė sistema, taigi Vakarų pasaulio reiškinys. Žinoma, ateistų, t. y. žmonių neigiančių oficialią valstybės religiją būta ir iki krikščionybės - pavyzdžiui Antikoje - tačiau politeistines religijas išpažįstančiose visuomenėse ateizmas vis dėl to buvo marginalinis reiškinys. Kaip sako pats pavadiniams - a-teizmas - tai doktrina, neigianti Dievą, vadinasi nukreipta prieš teistines religines sistemas, kurios turi personalinio dievo sampratą ir griežtą dogmatinį mokymą, kuriame Dievas ir kūrinija griežtai atskirti vienas nuo kito ir faktiškai sudaro dvi būtis. Ateizmas yra neįmanomas monistinėse, panteistinėse ir panenteistinėse sistemose, kurios Dievas arba Būties centras yra imanentinis vienos Būties centras, iš kurio emanuoja fizinis pasaulis, tokiu būdu esantis tik dvasinio pasaulio sustingusi, realizuota apraiška. Todėl jo iš esmės nerasime Rytų religijomis (pav. induizmu ir budizmu) paremtose Azijos visuomenėse. Ateistai teigia, kad gamtos ir socialiniams procesams paaiškinti nereikia jokios transcendentinės (užgamtinės) galios egzistavimo pripažinimo. Jų įsitikinimu visus planetinius, biologinius, socialinius ir intelektualinius reiškinius galima paaiškinti pačioje gamtoje, už kurios nėra nieko daugiau, vykstančiais procesais. Taip pat ateizmas yra griežtai humanistinė doktrina, postuluojanti begalinį žmogaus vertingumą ir garbingumą bei jo galią keisti savo likimą. Ateizmas puikia sutapo su naujųjų ir naujausių laikų evoliuciniu ir savo esme materialistiniu gyvybės kilmės ir jos bei visuomenės raidos mokymu. Ateistai daug nusipelnė atskleidžiant realią krikščionybės ir judaizmo kilmę, desakralizuodami ir demitologizuodami ją. Ateizmas turi ir socialinę bei politinę motyvaciją ir dimensiją. Vakarų pasaulyje jis iš esmės yra intelektualinė opozicija krikščionybe ideologiškai pagrįstoms politinėms ir ideologinėms sistemoms bei santvarkoms. Ateizmu grindė savo kovą radikaliausi antifeodaliniai judėjimai viduramžiais ir naujaisiais laikais. Ateistinė kryptis buvo svarbi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos intelektualinio rengimo darbe (prisiminkime tik Žaną Melje, Holbachą, Didro, enciklopedistus). Prancūzijos revoliucijos išdavoje pašalinus feodalinius teisinius apribojimus ir luominę visuomenės tvarką Vakarų Europoje pradėjęs sparčiai formuotis kapitalizmas (per XIX a. įsitvirtinęs) sąlygojo radikalų visuomenės socialinį išsiskaidymą į turtingas valdančiąsias viršūnes ir beturčius žemutinius sluoksnius. Būtent šios milžiniškos socialinės diferenciacijos ir žemutinių sluoksnių išnaudojimo bei begalinio skurdo faktu savo egzistenciją grindė per XIX amžių didelę įtaką įgavę marksistiniai-komunistiniai judėjimai ir partijos. Nors formaliai komunizmas kaip politinė doktrina kovos su religija (teizmu) nekelia į pirmą planą, akcentuodamas religijos socialines šaknis bei įsitikinimą, kad tik panaikinus privačią nuosavybę ir išnaudotojiškus socialinius santykius, gali išnykti ir pati religija (faktiškai turimas galvoje teizmas), vis dėl to komunistai aktyviai kovojo su krikščionybe ir kitomis teistinėmis religijomis. Ir tai suprantama, nes ypač katalikybė, prisitaikiusi prie kapitalistinės sistemos, nors ir akcentuodama būtinybę teisėtus darbininkų poreikius, vis dėl to privačios nuosavybės neliečiamumo principą pavertė savo socialinio mokymo (grindžiamo enciklika "Rerum novarum") šerdimi. Neatsitiktinai Rusijoje 1917 m. valdžią paėmę bolševikai iš karto apribojo krikščionių bažnyčių teises, ilgainiui ketinę jas visiškai eliminuoti iš visuomenės gyvenimo. Komunizmo filosofinė doktrina - dialektinis materializmas (kaip ir ateizmas) - postuluoja būties materialumą ir sąmonės procesų išvestinumą iš materialių. Materializmas nėra tik komunistų arkliukas. Iš esmės tai industrinės (ir judančios į tokią) visuomenės pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros kvintescencija. Dominuojanti šios epochos filosofinė srovė - pozityvizmas - eliminavo transcendentalumą, gamtos mokslai rėmėsi materialia būties procesų samprata (nors nuo XIX a. pabaigos su atomo dalumo ir radioaktyvumo atradimu, Einsteino reliatyvumo teorija bei kvantine teorija ir fizika pajudėjo iš materialistinio determinizmo akligatvio), o socialinė realybė susifokusavo į materialių gėrybių gamybos ir teisingo paskirstymo bei naudojimosi jomis problematiką.

Ši epocha jau eina į pabaigą. Nuo XX a. antros pusės ypač Vakarų pasaulis pereina į postindustrinę epochą, o šio amžiaus pabaigoje bei XXI a. pradžioje tai jau tapo absoliučia realybe. Naujausios technologijos iš principo įgalina didžiulio kiekio materialių vertybių gamybą. Jei ne parazitinės santvarkos ir egoistiniai valdančiųjų siekiai dėl naujų technologijų galios įgaunantys globalų charakterį ir globalaus totalitarizmo planus, aprūpinimas maisto produktais ir būtiniausiais pragyvenimo reikmenimis visų Žemės gyventojų jau nebebūtų jokia problema. Dirbančiųjų industrinėje sferoje skaičius mažėja. Iš esmės keičiasi visuomenės struktūra. Žmonija priartėjo prie iš principų naujųjų energijos, judėjimo, gydymo technologijų įvaldymo ir nežemiškų civilizacijų egzistavimo fakto pripažinimo. Kardinaliai keičiasi žmonijos pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra ir materialistinės į informacinę, dvasinę, mentalinę. Visa labiau realybė imama suvokti kaip dvasios apraiška. Iš esmės keičiasi žmonijos sąmonė. Susidaro sąlygos žlugti ne tik pasenusioms teistinėms religijoms, bet ir jos antipodui - ateizmui. Žmonijos sąmonė jau baigia įveikti teistinio pasaulėvaizdžio ribotumą ir ateistinį materializmą bei dvasinį redukcionizmą. Ji atsiveria realybė dvasiniam pradui ir Sąmonės vadovaujančiosios rolės Būtyje suvokimui. Bet tai dabartis ir ateitis. O štai naujaisiais ir naujausiais laikais ateizmas buvo progreso variklis, ardęs pasenusias teistines intelektualines konstrukcijas ir jomis grindžiamus socialinius santykius.

Būtent tokį vaidmenį ateizmas vaidinio ir Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos iki XX a. antros pusės. Lietuvoje faktiškai iki XIX a. antros pusės egzistavusi luominė santvarka, lenkų kultūros dvarininkų žemėvalda (kurių rankose buvo pusė žemės), didžiulė Bažnyčios ir dvasininkijos, labai įtakojusios lietuvių kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą, įtaka taip pat skatino radikalių politinių-ideologinių srovių - socialdemokratų ir besiformuojančių komunistų - kurios vadovavosi ateizmu, veiklą. Tarpukaryje stipri socialinė diferenciacija, žemutinių sluoksnių (miesto ir kaimo darbininkijos) skurdas ir atitinkamai aktyvi komunistų veikla bei didžiulė konservatyvios Bažnyčios įtaka visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui taip pat skatino ateizmo (laisvamanybės) plitimą. 1940 m. atėję į valdžią komunistai iš karto apribojo Bažnyčios teises, o svarbiausia galimybes propaguoti tikėjimą, sudarydami galimybę netrukdomai tai daryti laisvamaniams (ateistams). Ateizmas faktiškai tapo valstybinės ideologijos dalimi ir buvo skleidžiamas per visas masines informacijos priemones, kai Bažnyčiai liko sakykla ir klausykla. Tokia padėtis išliko iki 1988 m., t. y. iki atgimimo. Tuo remdamiesi dabartiniai istorikai, vadovaudamiesi valstybine istorijos politika, įrodinėja, jog ateizmas apskritai buvo intelektualiai nepajėgus varžytis su katalikybe ideologija, palaikoma tik valstybinio aparato represijų prieš Katalikų Bažnyčią pagalba. Kad tai nepagrįstas teiginys, nesunkiai įsitikinsime iš kunigo, o vėliau ateisto Algimanto Žilinsko (1934 - 2003), 1989 m. vėl konvertavusio į katalikybę, atvejo. Jo gyvenimą ir pažiūras apžvelgsime remdamiesi jo atsiminimų knygomis "Žemės šauksmas" (Vilnius: Mintis, 1976; toliau tekste - ŽŠ) ir "Dangaus šauksmas: "Žemės šauksmo" tęsinys" (Marijampolė: Ardor, 1994; toliau tekste - DŠ), o taip pat tokiais šaltiniais kaip "Grįžau į ten, iš kur pradėjau": Rugsėjo 30-ąją suėjo mėnuo nuo Algimanto Žilinsko (1934-2003) mirties (XXI amžiaus redakcija; https://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20031003/atmi_03.html); A. Žilinsko (Vido Spenglos) (1934-2003) biografija, parašyta LKMA Centro valdybos (https://www.lkma.lt/site/archive/metrastis/XXIII/lkma-metrastis_t23_p612-630_Pro-memoria.pdf); Pasitraukimo per "geležinę uždangą" operacija. Iš pokalbio spaudoje su kun. Robertu Grigu 16 2006 m. (https://slaptai.lt/knygos_rus/Antarktidos_imperatorius/?page=69), Arvydo Šeškevičiaus "Simno bažnyčiai 500 metų" (Kaunas: Naujasis lankas, 2020).

Kas tas Algimantas Žilinskas? Jau minėjome, kad tai buvęs kunigas. Gimė Veiviržėnuose tarnautojo (ir Lietuvos savanorio) šeimoje. Tačiau vaikystė prabėgo Dzūkijoje, dabartiniame Alytaus rajone, kur tėvas kaip savanoris prieš karą prie Krokialaukio, Čiurlionių kaime, gavo 8 ha žemės. Buvo veikiamas skirtingų ideologinių įtakų - tėvas buvo netikintis, sąmoningas laisvamanis, o motina ir senelė - labai religingos. Tėtis pokaryje buvo suimtas, nuteistas ir išvežtas į lagerį. Augo su mama. 1945 m. įstojo į III klasę Simno gimnazijoje. Besimokydamas mokykloje ėmė patarnauti kunigui mišiose. Vidurinę mokyklą baigė 1952 m. ir tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1954 m. su grupe klierikų buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Paleistas iš jos 1957 m. grįžo į seminariją, kurią baigė 1959 metais. Dirbo vikaru Simne (Alytaus r.) ir klebonu Leipalingyje (Lazdijų r.). Intensyvios filosofijos studijos (į jas leidosi paskatintas savo seminarijos profesoriaus Prano Kuraičio, kuris jame įžvelgė savo įpėdinį) atvedė prie vis stiprėjančių abejonių katalikiškosios filosofijos teisingumo ir galiausiai prie katalikiškojo tikėjimo atsisakymo ir kunigystės metimo 1962 m. Po to kurį laiką dirbo akumuliatorininku troleibusų parke, vairuotoju, elektriku. 1963 m. ėmė mokytis Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale. 1964 metais vedė Aldoną Čiurlionytę (jos tėvas, gyvenęs netoli Leipalingio, buvo žinomas savo katalikišku ir lietuvišku nusiteikimu). Gimė dvi dukrelės. 1969 m. baigė mokslą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. 1979 metais išėjo jo autobiografinė knyga "Žemės šauksmas", vėliau straipsnis "Tiesoje". Iki pat išėjimo į pensiją dirbo Lietuvos energetikos sistemoje. Kruopščiai rengė, parašė ir išleido knygą "Lietuvos energetika" (pirmoji dalis išleista 1982 m., antroji - 1992 m.). 1989 m., išgyvenęs antrą širdies operaciją, Velykų išvakarėse reanimacijos palatoje po ilgų apmąstymų sugrįžo prie katalikų tikėjimo. Savo sugrįžimą prie katalikiškojo tikėjimo aprašė antrojoje autobiografinėje knygoje "Dangaus šauksmas" (išėjo 1994 m.). Išėjęs į pensiją, pasirinkęs Vido Spenglos slapyvardį, jis daug rašė, studijavo KGB dokumentus Lietuvos ypatingajame archyve. Kone kasmet išleisdavo po knygą: 1996 metais išėjo "Akiplėša". KGB kova prieš Bažnyčią", 1997 metais - "Atlikę pareigą. Vyskupai KGB (NKGB, MGB) kalėjimuose" ir "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" XI tomas, 2001-aisiais - "Bažnyčia, "Kronika" ir KGB voratinklis", 2002-aisiais - "Objektas "Integralas". Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla".

Ar apsisprendimas už ateizmą sovietmečiu apskritai buvo įmanomas?

Sprendimas už ateizmą yra pasaulėžiūrinis apsisprendimas, grindžiamas filosofiniais, tiesos argumentais. Pasak šiuolaikinės Lietuvos istorinės politikos formuotojų tokie apskritai neįmanomi. Pav. įtakinga Lietuvos sovietmečio mentaliteto tyrinėtoja filosofė Nerija Putinaitė įsitikinusi, kad už bet kokio apsisprendimo už ateizmą slypi kiti daug pragmatiškesni nei tiesos paieška, motyvai. Žvilgterėkime atidžiau į šios valdiškos ateizmo tyrinėtojos apsisprendimo už ateizmą motyvaciją, išdėstytą jos knygoje "Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje" (Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, "Naujasis židinys-aidai", 2015). Ji pastebi, kad nors totalitarinio režimo sąlygomis "negalima atskirti prievartinės ir neprievartinės ateizacijos, nes pati ateizacijos politika buvo prievartinė. Tačiau galima išskirti ateizacijos plotmę, kurioje visuomenės nureliginimas vyko abipusiai sąveikaujant visuomenei ir valdžiai, kartu ieškant gyvenimo būdo, kuriame derėtų valdžios politiniai tikslai ir žmonių lūkesčiai" (p. 13). Putinaitė vadovaujasi Victorios Smolkin-Rothrock tyrimų paradigma. Joje politinis procesas aiškinamas "pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika" (p. 18). Tokią tyrimų perspektyvą padiktavo ir "siekis išsiaiškinti, kokiais keliais lietuviškoji visuomenė sovietmečiu buvo ateizuota, koks buvo ateizacijos pobūdis, ir koks kilo visuomenės atsakas į ją" (p. 18). Kadangi marksistinė-lenininė ideologija buvo dogmatizuota, padaryta nekeičiama ideologija, pasak Putinaitės atsiranda įtampa "tarp į visuomenę nukreiptų politinių tikslų ir marksistinės lenininės ideologijos". Dogmatinę marksistinę-lenininę ideologiją pakeičia "pakaitinė ideologija", kuri matoma ateistinėse autobiografijose, kur lemiamu veiksniu "tapti ateistu įvardijamas stiprus emocinis sukrėtimas, o ne gamtamokslinis pažinimas ir knygų skaitymas, kaip sugestijavo marksizmas leninizmas" (p. 23 - 24). Apie tai, kad motyvas yra ne "ne gamtamokslinis pažinimas ir knygų skaitymas" mes dar kalbėsime toliau (tai akivaizdi motyvacijos falsifikacija), tačiau šiuo atveju įdomesnis atsivertimo į ateizmą aiškinimas "emociniu sukrėtimu". Panašu, kad tai tėra vaikiškas kontrargumentas ateistams, kurie religinį angažamentą aiškino taip pat jausminėmis tikinčiųjų reakcijomis (redukavo tikėjimą į jausmus). Juk Putinaitė čia pat pastebi, jog ateistinėje propagandoje "religija pradėta aiškinti kaip jausmas ar kaip morale grįsta pasaulėžiūra" (p. 24).

N. Putinaitės požiūris į apsisprendimo už ateizmą motyvaciją išryškėja Juozo Ragausko - pasak N. Putinaitės - "pavyzdinės ateistinės figūros" - ateistinės veiklos analizės atveju (apie jo tikėjimo atsisakymo motyvaciją - ir čia: https://www.ateitiesaidas.lt/l/jono-ragausko-kunigystes-atsisakymo-motyvai/; 1960 m. išleista Ragausko autobiografijos ("Ite, missa est!") įtaką liudija N. Putinaitės pacituoti kun. S. Ylai išeivijoje vieno atsivertusio į tikėjimą žmogaus jam pasakyti žodžiai apie šią Ragausko knygą: "Tą šlamštą, kaip kunigas, gali pasižiūrėt. Bet niekam kitam nerodyk. Nenoriu, kad nuodai patektų nekaltiem žmonėm" (p. 83)). Kaip žinia, 1948 m. rugsėjo 19 d. J, Ragauskas viešu laišku Panevėžio vyskupui, išspausdintu "Tiesoje" pareiškė, kad išeina kunigų seminarijos dėstytojų ir palieka pačią kunigystę, akcentuodamas katalikiškosios scholastinės filosofijos nesuderinamumą su mokslu, Bažnyčios atitrūkimą nuo socialinės realybės ir žmonių lūkesčių bei Bažnyčios moralinio mokymo nesuderinamumą su žmogaus prigimtimi (celibatas). N. Putinaitė nekreipia jokio dėmesio į paties J. Ragausko savo apsisprendimo motyvaciją, išsakytą šiame laiške, o taip pat jo autobiografinėje knygoje "Ite, missa est!", vietoj to ieškodama užkulisinių motyvų. Pirmiausia ji konstatuoja, kad J. Ragauskas savo iniciatyva užmezgė ryšius su sovietiniu saugumu dar 1947 m. pradžioje, konstatuodama, kad jis buvo užverbuotas ir gaudamas slapyvardį "Daktaras" (p. 44). Putinaitė pripažįsta, kad "[...] viešas laiškas nebuvo MGB parengtas ir suredaguotas, o yra autentiška Ragausko minčių ir idėjų išraiška" (p. 45), o jo pagrindinė atrama - "scholastikos kritika" (p. 44). Vis dėl to, kalbėdama apie Religijų reikalų įgaliotinio B. Pušinio ataskaitą Maskvai, Putinaitė labai dogmatiškai pateikia Ragausko sprendimo motyvus - "kad ideologinė pasaulėžiūra yra nemokslinė pasaulėžiūra [...]" (p. 48: vadinasi, filosofiniai ir gamtamoksliniai tapimo ateistu motyvai iš anksto paskelbiami neautentiškais). Pristatydama vieno studento nuomonę, jog "jis [Ragauskas] veikiausiai tyrinėjo ir marksistinę filosofiją, kad sau padaryt teigiamas išvadas", Putinaitė aiškina, kad tai "išreiškia vėliau gana plačiai paplitusią bei režimo palaikomą interpretaciją apie kunigo dėstytojo-teologo-dvasinio vadovo sprendimą atsisakyti kunigystės" (p. 58), kas vėlgi galiausiai reiškia teigimą, jog filosofiniai Ragausko argumentai prieš tikėjimą yra "netikri", tik uždanga ar pakaitalas kažkam kitam. Tad galiausiai Ragausko ateistinį apsisprendimą pasak Putinaitės "lėmė trys tarpusavyje susiję pragmatiniai motyvai. Pirma, kūrybinės ar visuomeninio pripažinimo ambicijos; antra, kančios ir kankinystės dėl tikėjimo baimė; trečia, nesugebėjimas ar nenoras laikytis kai kurių bažnytinio gyvenimo taisyklių ir normų (pirmiausia - celibato), ir iš to kilusi jų kritika". Ji cituoja kun. Petrą Bačinską, kuris mini kelias tikėjimo atsisakymo priežastis: "skausmo baimė ir garbės troškimas, meilė moteriai, ateistinės veiklos pelningumas, savanaudiškumas" (p. 61). Nepaisant viešame Ragausko laiške - pareiškime vyskupui akivaizdžiai akcentuojamos būtent katalikybės mokumo nesuderinamumo su mokslu motyvacijos, Putinaitė konstatuoja, kad "jame galima aptikti pragmatinius motyvus": "Manytina, būtent jie Ragauską vedė į asmeninį maištą prieš Bažnyčią, atsiribojimą nuo jos aktualios būklės ir situacijos. Laiške jis nedeklaruoja esąs ateistas, netvirtina Dievo nebuvimo, o kritikuoja Bažnyčios vidines nuostatas ir jos santykį su visuomene". Atkreiptinas dėmesys į Putinaitės vartojamą sąvoką - "maištas", Vadinasi, išdrįsimas palikti Bažnyčią yra maištas, gaivališkų aistrų, o ne proto padiktuotas veiksmas, suprask nebūdingas racionaliai mąstančiam, protingam žmogui, o tik apimtam jausmų audros, afekto būsenoje. "Maišto" sąvoką Ragausko ateistiniam apsisprendimui apibūdinti Putinaitė naudoja sąmoningai ne vienoje vietoje. Štai p. 99 ji rašo: "Apie tokio masto individualų maištą, kurį jis įvykdė Bažnyčios atžvilgiu 1948 m., režimo atžvilgiu jis negalėjo net pasvajoti". Taip pat pastebėtina, jog laiške Putinaitė sugeba pamatyti tik Ragausko pasisakymą prieš celibatą: "Kuomet celibatas laikomas normalumui prieštaraujančiu dalyku, tai pasitraukimas iš Bažnyčios asmeniškai gali būti traktuojamas kaip sukilimas prieš bažnytinę "nenormalią" tvarką" (p. 62). O scholastinės filosofijos "nepriimtinumas kažin ar gali būti labai rimtas dalykas atsisakyti kunigystės. [...]. Tačiau priekaišto scholastinei filosofijai šaknis šiuo atveju veikiausia glūdi pasakyme, kad tai esąs mokslinės pažangos stabdis. Akivaizdu, kad į scholastinę filosofiją besiremianti religinė pasaulėžiūra niekad negalės nekonfliktuoti su dialektiniu materializmu remta pasaulėžiūra. Būtent scholastinėje filosofijoje galima įžvelgti užprogramuotą pasaulėžiūrinį Bažnyčios ir tarybinės tikrovės santykių neišsprendžiamumą" (p. 63). Ir toliau Putinaitė ieško nuorodų į "Bažnyčios ir tarybinės tikrovės konfliktą" (p. 63). Įsidėmėtina: jai Ragausko "maište" Bažnyčiai glūdi jos konfliktas su tarybine tikrove, taip implikuojant, kad Ragauskas dėl kažkokių motyvų (aišku dėl kokių, jie išsakyti jos anksčiau - kūrybinių ir visuomeninio pripažinimo ambicijų, kančios ir kankinystės dėl tikėjimo baimės bei nesugebėjimo ar nenoro laikytis celibato) pirma apsisprendė priimti tarybinę tikrovę, o tik paskui ieškojo būdų kaip įvilti savo tą apsisprendimą į "ideologiškai nuspalvintą" kalbą, kokia ji laiko vienareikšmišką Ragausko konstataciją, kad jo apsisprendimą atsisakyti katalikų tikėjimo ir palikti kunigystę lėmė būtent katalikybės mokymo prieštaravimas mokslui, tiesai, neteisingas gamtinės ir socialinės realybės traktavimas, vadinasi filosofiniai, gamtamoksliniai, istoriniai, taigi tiesos, argumentai, kurie ir nulėmė, kad jis nebematė reikalo laikytis celibato, pradėjo ieškoti savo naujos vietos tarybinėj tikrovėje (siekti savirealizacijos joje) ir - galima pridėti - užmezgė ryšius su KGB. Taigi, pirma įsitikinimas, kad katalikybės mokymas neatitinka tiesos, o tik po to visa kita - visa tai atvirai, akivaizdžiai, vienareikšmiškai išsakyta jo tekstuose. Ir tai psichologiškai nuoseklu. Putinaitė šią Ragausko motyvacijos seką apverčia aukštyn kojomis ir bando sukonstruoti jo kaip maištingos, nenuoseklios, jausmingos asmenybės paveikslą, kuris tačiau neturi psichologinio pagrindimo, o yra tik gynybinės katalikų dvasininkijos reakcijos atspindys. Putinaitė tiesiog nekritiškai perima katalikų dvasininkijos požiūrį į Ragauską, ją paramstydama archyvinių dokumentų fragmentėliais. Štai ji į pirmą planą iškelia Ragausko siekį gauti universiteto dėstytojo (profesoriaus) darbą, norą išlaikyti turėtą statusą, su pasitenkinimu cituoja kun. Bačinską, kad Ragauskas "aiškiai matė, kad, pasilikdamas kunigu, komunistinės valdžios kontrolėje ne tik nieko nepasieks, bet galimas dalykas, užbaigs dienas Sibire. Tik perėjimas į komunistinės valdžios tarnybą galėjo jį nuo šios nelaimės apsaugoti..." (p. 64). Trečiu pragmatiniu motyvu ji laiko baimę - skausmo, arešto baimė, kankinystės baimę (p. 65). Netgi tokiame tekste kaip išvykimo iš seminarijos paaiškinimo lapelis Putinaitė įžvelgia vien tik "individualaus intereso kreipiamo asmeniškumo pavidalą". O Ragauskas jame juk rašo taip: "Asmeniškai man yra nesmagu, kad tenka daryti nemalonumų savo ligšioliniams kolegoms ir konfratrams, - bet kuo gi aš dėtas, jei pati bažnyčia, jei pati bažnyčia savo neatšaukiamąja kunigyste verčia žmogų volens nolens daryti skandalą, kuomet, pasikeitus jo įsitikinimams, jie nebenori ilgiau negarbingai veidmainiauti" (p. 66). Visame tame Putinaitė mato "stabilaus pagrindo neturinčios asmenybės" struktūrą (p. 66). Tačiau kai tai suderinti su kitu Putinaitės teiginiu - "Manytina, kad Ragauskas galvodamas apie ateitį svėrė racionaliomis pragmatikos svarstyklėmis" (p. 66) - sunku pasakyti. Ir toliau Putinaitė įvairia varijuodama kartoja tuos pačius savirealizacijos, savanaudiškumo ir baimės motyvus: "Sudarydamas sandorį su sovietų režimu, išsižadėdamas tikėjimo ir tapdamas ateistu propagandininku, Ragauskas veikiausiai manėsi pasirenkąs vieną iš alternatyvų, kuri jam garantuos daugiau asmeninės laisvės ir laimės" (p. 98). Jau radikaliai Ragausko apsisprendimo pragmatiškumas išsakomas teiginyje "Pragmatinių paskatų vedamas viešas tikėjimo atsižadėjimas neišsprendė asmeninio santykio su tikėjimu" (p. 105). Žinoma, tai grynai ideologinis, propagandinis teiginys, absoliučiai nesiskaitant su paties Ragausko tekstais, konstruojant išankstinį krikščionims (katalikams ar kitų denominacijų atstovams) būdingą požiūrį į apostatus. Galiausiai detaliai apžvelgusi Ragausko pasaulėžiūrinės raidos kelią, Putinaitė lemiamu lūžiu jo emancipacijos istorijoje laiko žmogaus kančią ir klausimą apie jos prasmingumą (p. 134). Žinoma, tai vėl pritempinėjimas prie Ragausko kančios baimės. Putinaitė: "Žmogiškoji kančia Dievo valdomame pasaulyje pasirodo nesuderinama su Dievo sąvoka, su teisingumu ir gerumu. Visi kiti argumentai ir klausimai numenksta prieš šią dilemą. Ji veda ne į atgailą, o į maištą. Lūžis įvyksta tuomet, kai žmogiškasis jausmas tampa stipresnis už religinį jausmą" (p. 134). Vėl matome "maišto" motyvą - suprask, bet koks išdrįsimas išstoti prieš Bažnyčią bent jau ratio lygmenyje esą yra neteisėtas veiksmas, maištas. Galiausiai ir vėl Putinaitė falsifikuoja apsisprendimo už ateizmą pobūdį - jai už to slypi ne racionalus argumentų už tiesą svarstymas, o "jausmas": "Tapimas ateistu buvo papasakotas kaip asmenybės pasaulėžiūrinis (vidinis) virsmas" (p. 141). Ragauskas: "[...] atėjo diena, kada aš pagaliau sutikau su tuo, kad medžiagos amžinumas paneigia dievą". Putinaitė: "Šiuo atveju ne pats naujos pasaulėžiūros formavimasis kuria situaciją, kai tikėjimas tampa nebereikalingu. Iš tiesų tikėjimas išdildomas iš asmeninės patirties, jį išstumiant (ir paneigiant) kaip negatyvią patirtį, su kuria siejami asmeniniai išgyvenimai". Ir toliau prideda Putinaitė: "Nepaisant šių ideologinių neatitikimų knyga buvo "veikiančios" ateistinės propagandinės priemonės pavyzdys" (p. 141). Tai apgailėtinas nesiskaitymas su Ragausko mąstysena ir motyvacija: tarsi jis būtų savo autobiografinę knygą rašęs tam, kad ji atitiktų ideologinius kanonus.

Taigi Putinaitė radikaliai paneigia apsisprendimo už ateizmą galimybę, kuris įmanomas per se tiesos paieškos, filosofinės argumentacijos lygmenyje. Jei Ragauskas savo autobiografinėje knygoje ištisais puslapiais, skyriais ir poskyriais pristato savyje ir su kitais klierikais, kunigais bei kitais jo sutiktais žmonėmis vykusias diskusijas dėl Dievo egzistencijos, dėl Bažnyčios istorijos, jos moralės ir visuomeninių santykių sampratos, tai Putinaitė visas jas perbraukia riebiu raudonu brūkšniu kaip "dogmatinės ideologijos", kaip ateistinės retorikos privalomą apraišką, vietoj to Ragausko apsisprendimą atsisakyti katalikų tikėjimo ir mesti kunigystę suvesdama į kūrybines ambicijas, savanaudiškumą ir baimę (skausmo, kančios, kankinystės). Autentiškas apsisprendimas už ateizmą kaip filosofinę, pasaulėžiūrinę nuostatą, kaip įsitikinimą savo tiesa, jai neegzistuoja (be abejo, už to slypi pasąmoninė, o kartais gal ir labai sąmoninga baimė dėl grėsmės savo tikėjimui pradėjus nagrinėti konkrečius filosofinius argumentus už tikėjimą). Kitaip sakant ji elgiasi kaip tradicinės, fanatiškos krikščionybės (ji išpažįsta evangelikų liuteronų tikėjimą) atstovė, kuriai tiesa gali būti tik krikščionybė, o už bet kokio kitokio apsisprendimo slypi kokie nors pragmatiniai motyvai, o galiausiai - "maištas" prieš Bažnyčią. Teisėto, filosofiniais argumentais paremto krikščionybės atsisakymo negali būti. Taip besielgiantys jai tėra maištininkai.

Tačiau jau minėtos Žilinsko autobiografinės knygos - "Žemės šauksmas" (išėjusi sovietmečiu, 1979 m.) ir "Dangaus šauksmas" (išėjo jau po nepriklausomybės atkūrimo, 1994 m.) akivaizdžiai liudija ką kita, o būtent - A. Žilinsko apsisprendimo už ateizmą autentiškumą, t. y. visų pirma pasaulėžiūrinių, filosofinių tiesos argumentų lemiamą vaidmenį. Ypač svarbi yra knyga "Dangaus šauksmas", nes joje A. Žilinskas patvirtina savo ankstesnį apsisprendimą už ateizmą, kaip jo paties, ir nė per jotą neatsižada savo knygos "Žemės šauksmas", tik papildo ją tuo, ko negalėjo rašyti sovietmečiu: apie santykius su KGB (tik su KGB žinia jis galėjo apsigyventi Vilniuje, gauti darbą, nedidelį butelį, įstoti į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą, nors kontaktai su saugumiečiais jam buvo labai nemalonūs (kaip eit pas tuos, kurie "trypė mus: šaudė, kankino ir žudė geriausius Lietuvos vaikus, trėmė į Sibirą. Ir šiandien persekioja, šantažuoja, rakina grandinėmis kiekvieną laisvesnį polėkį ar žodį. [...]. Bet kur eiti? Atsisakysiu Bažnyčios, nepriglaus nė vienas mano pažįstamas - visi jie tikintys. Jeigu jie sutiktų mane priglausti ir leistų savo darbo prakaitu pelnytis duoną, būti tuo, kuo aš noriu, aš linkęs su jais pasilikti. Bet jie nesutiks: žinau, žinau... Belieka eiti ten..." (DŠ, p. 39 - 40)), šiek tiek plačiau apie savo santykius su moterimis (anot Žilinsko žavėjimasis moterimi "veda į meilę, paskui į šeimą. Kunigui to reikia vengti. [...]. Viskas logiška, jei... tikėjimas - tiesa. O jeigu ne? Kodėl turiu bijoti ir bėgti nuo šito džiaugsmo?" (ŽŠ, p. 159)), vis stiprėjantį priešiškumą sovietiniam režimui, grindžiamą stipriu tautiniu angažuotumu ir humanistine laikysena. "Dangaus šauksme" A. Žilinskas rašė: 1979 m. išėjo "mano knyga "Žemės šauksmas", kurioje atskleidžiau savo kelią nuo Dievo ir nuo altoriaus. Ją parašyti paskatino noras apmąstyti savo gyvenimą: juk kiekviena autobiografinė knyga yra tarsi sąžinės tyrimas. Kaip sugebėjau, kiek leido to meto sąlygos, stengiausi kuo sąžiningiau tai atlikti. Pagal tuometinius savo įsitikinimus esu pasakęs vieną kitą skaudų žodį ir tikintiesiems bei Bažnyčiai. Teatleidžia jie... Dievas - tikiu - atleido" (DŠ, pratarmė, p. 4). Ir toliau: "Sugrįžusi Lietuvai laisvė leido papildyti jau parašytuosius puslapius tikresne tiesa, pasakyti tai, ko negalėjau kalbėti "Žemės šauksme" ar pradėjęs rašyti šią knygą [pradėjo rašyti 1984 m.]" (DŠ, pratarmė, p. 4). A. Žilinskas: "Kaip žmogaus amžinasis gyvenimas yra tik žemiškojo gyvenimo tąsa - juk jau šiandien juo gyvename! - taip ir "Dangaus šauksmas" tebūnie "Žemės šauksmo" tęsinys" (DŠ, pratarmė, p. 4). Sako buvęs laimingas "Net tada, kai girdėjau tik Žemės šauksmą. Nes jis atsiliepė mano sąžinėje. Dar laimingesnis esu dabar, kai išgirdau Dangaus šauksmą" (DŠ, pratarmė, p. 4). Be abejo, daugelio asmenų vardu ir vietovių pavadinimus jis pakeitė. Save šiose knygose jis įvardijo Vidmantu Valeika (galbūt todėl, po nepriklausomybės atkūrimo savo parašytose knygose apie Bažnyčios pasipriešinimą režimui jis įsivardijo Vidu Spengla).

Tuo tarpu valdiškiems tyrinėtojams ir kunigams paties A. Žilinsko žodžiai apie jo apsisprendimo už ateizmą autentiškumą, pasakyti jau po nepriklausomybės atkūrimo, nė motais. Štai žurnalistas Mindaugas Jackevičius savo straipsnyje "Tarp kolaboranto ir patrioto: žodžiai, kurių niekada nebepakartojo" (www.DELFI.lt; 2016 m. kovo 11 d.; https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tarp-kolaboranto-ir-patrioto-zodziai-kuriu-niekada-nebepakartojo.d?id=70658322) pristato N. Putinaitės, parašiusios knygą "Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje", požiūrį į Algimantą Žilinską, kuris pasak jos "pasitraukė iš kunigystės, vėliau parašė propagandos užsakytą autobiografiją apie tikėjimo praradimą. Knyga buvo naudojama kaip viena iš ateizacijos priemonių. Tačiau, pasakoja N. Putinaitė, vėliau jis atgavo tikėjimą, vertino tai kaip Dievo malonę, apie tai viešai kalbėjo, taip pat tyrė ir Vido Spenglos slapyvardžiu publikavo kunigų represavimo istorijas. Tai yra įspūdinga ir Lietuvoje labai reta žmogaus biografija". Atkreiptinas dėmesys į N. Putinaitės panaudotą formuluotę (būtent N. Putinaitės, nes neteko girdėti ar kur nors skaityti, kad ji būtų atsiribojusi nuo M. Jackevičiaus straipsnio) - "parašė propagandos užsakytą autobiografiją". Kaip matome iš 1994 m. išėjusios A. Žilinsko autobiografinės knygos "Dangaus šauksmas" tai A. Žilinsko motyvų falsifikacija, melas, kardinaliai iškreipiantis A. Žilinsko pirmosios autobiografinės knygos parašymo motyvus. Juk antrojoje autobiografinėje knygoje A. Žilinskas patvirtina, jog pirmojoje knygoje jis autentiškai aprašė savo katalikų tikėjimo praradimo ir kunigystės atsisakymo motyvus ir eigą - o būtent akcentuodamas katalikų tikėjimo dogmų neteisingumą (t. y. filosofinius argumentus).

Lygiai tokia pat pozicija išryškėja ir kai kurių katalikų dvasininkų - net ir laikomų labai tolerantiškais - pasisakymuose apie Algimanto Žilinsko apsisprendimą už ateizmą. Štai kun. Vaclovas Aliulis, "apie A. Žilinsko nukunigėjimo kelią, pavaizduotą knygoje "Žemės šauksmas"", rašė: "Pradžioj stebėjausi, kad materialistiškai dėstomi mokslai [jam tai kelia nuostabą, nors pats net nedrįsta pasigalynėti su ateistų argumentais] galėjo tiek supurtyti teologinį išsilavinimą turinčio žmogaus tikėjimą, o paskui tariau: kodėl gi ne? Visi esame savo kartos vaikai ir galime susirgti jos ligomis. Algimanto garbei reikia pasakyti, kad iš kelių mūsų pašaukimo brolių, sovietmečiu apie pasitraukimą iš Bažnyčios tarnybos ar tikėjimo praradimą rašiusių, jis išlaikė daugiausia pagarbos savo tauriesiems auklėtojams Vincentui Sladkevičiui, Pranui Kuraičiui ir kitiems". Džiaugiasi, kad savo sugrįžimo į katalikybę kelią aprašęs A. Žilinskas, parodė, kad "kunigystė nėra drabužis, kurį galėtum nusivilkti, nusviesti ir užmiršti" (V. Aliulis, MIC, Kunigo meilės egzaminai, kn. J. Zdebskis, Gyvenimas mąstymuose, Vilnius, 1996, p. 349-350). Pasak kun. Roberto Grigo tokių žmonių, kurie buvo išgyvenę gyvenimo krizę, KGB nepaleisdavo iš savo akiračio ir stengdavosi juos priversti tarnauti sau. A. Žilinskas, norėdamas nepasiduoti šantažui, šalia tiesioginio darbo pasinėrė į Lietuvos energetikos istorijos tyrinėjimus (p. 99). Tačiau, pasak kunigo, didžiausią vertę turi jo milžiniškas pastarųjų 8erių metų darbas tyrinėjant KGB archyvus ir renkant dokumentus bei gyvų liudytojų atsiminimus apie sunkų Bažnyčiai ir Tėvynei laikotarpį, kai Lietuvą gniaužė okupanto priespauda [...]. Visa tai apibendrinta ir atskleista jo knygose [...] ir ne viename straipsnyje įvairiuose leidiniuose ir periodikoje [suprask, klaidžiojimai netikėjime yra kažkoks neracionalus absurdas ir vienintelis prasminga veikla tėra jo paskutiniųjų gyvenimo metų darbas Bažnyčiai] (Algimantas Žilinskas (Vidas Spengla) (1934-2003) (https://www.lkma.lt/site/archive/metrastis/XXIII/lkma-metrastis_t23_p612-630_Pro-memoria.pdf; LKMA Centro valdyba)). Kun. Sigitas Tamkevičius apie savo draugą Algimantą Žilinską rašo: "Dar nespėjusį apsiprasti su kunigo pareigomis netikėtai užgriuvo žinia - mano seminarijos laikų draugas kun. Algimantas Žilinskas palieka kunigystę ir kuria šeimą. Per Kalėdų atostogas buvau nuvykęs jo aplankyti, ir jau tada jo kalbos apie kunigystės sunkumus privertė mane sunerimti - mačiau, kad jo sieloje vyko kova, ir ją jis netrukus pralaimėjo. Ne tik paliko kunigystę - parašė knygą "Žemės šauksmas" ir joje teigė praradęs tikėjimą. Buvo be galo gaila ne tik dėl to, kad išėjo iš rikiuotės perspektyvus kunigas - jis tapo net okupacinės valdžios pagalbininku". Įsidėmėtina - nesvarbu, kad tapimas ateistu buvo jo proto ir sąžinės sprendimas, lygiai kaip ir natūralus siekis papasakoti apie tai visuomenei, kun. Tamkevičiui tai tarnyba okupacinei valdžiai ir - tavo vidiniai išgyvenimai mums nusispjauti - privalai tarnauti Bažnyčiai. Ir toliau kun. S. Tamkevičius tęsia: "Ačiū Dievui, kad daugiau prieš tikėjimą nerašė. Susitikome beveik po trisdešimties metų, kai sugrįžo prie tikėjimo ir susitaikė su Dievu. [...]. [...] iki pat mirties uoliai darbavosi, mėgindamas būti naudingas Bažnyčiai. KGB archyvuose surinko daug medžiagos ir parašė tris knygas [...]" (Sigitas Tamkevičius. Dievas mano šviesa. Trylika vikaro metų. Nelauktas draugo posūkis; https://lietuvai.lt/wiki/Sigitas_Tamkevi%C4%8Dius._Dievas_mano_%C5%A1viesa._Trylika_vikaro_met%C5%B3)). Taigi ir šiems kunigams knygos apie savo pasaulėžiūros kaitą parašymas - "pasitarnavimas okupantui", nepaisant to, kad jiems puikiai žinomoje A. Žilinsko knygoje "Dangaus šauksmas" jis juodu ant balto parašė, jog knyga "Žemės šauksmai" autentiškai perteikia jo to meto (knyga išėjo 1979 m.) ateistinius įsitikinimus ir tikėjimo praradimo eigą ir motyvaciją.

A. Žilinsko apsisprendimo už ateizmą aplinkybės ir motyvai

Tai, kad apsisprendimas už ateizmą buvo autentiškas, išplaukė iš jo paties tuometinio nusiteikimo ir buvo jo proto ir sąžinės sprendimas, A. Žilinskas įrodo daugeliu "Dangaus šauksmo pasažų. Apie savo ką tik išspausdintą knygą "Žemės šauksmas" rašo: "Keistas džiaugsmo ir nerimo jausmas plazda krūtinėje: juk tai mano širdies krauju rašyta - mano keliai ir kryžkelės, tieskeliai, gal ir klystkeliai..." (DŠ, p. 146). Ir toliau: "Už pliekimą [Bažnyčios] sąžinė smerkia: juk Bažnyčia šiandien beteisė, ją gali mušti, skaudinti kas nori. O mušti surištą - tai nedora, nusikaltimas. Bet, kita vertus, išsiveržimas iš kunigystės buvo būtinas: jis buvo vardan tiesos, savo įsitikinimų ir sąžinės - neapgaudinėti, neveidmainiauti kitiems. Ir padaryti tai buvo labai sunku; visko netekti, patirti daugelio panieką, neapykantą. Tai kova dėl žmogaus laisvės, dėl savo įsitikinimų ir čia aš jaučiuosi teisus. Ši kovą ir tenorėjau išsakyti, o ne Bažnyčią paplakti: jos paplakimas tik kontekste su mano, kaip individo, kova dėl savo laisvės. [...]. Ir dabar, praėjus dešimčiai metų po to, aš negaliu savęs be smerkti, nei gailėtis dėl to: tai atitiko to meto mano įsitikinimus, ir jie man brangūs kaip ligtoliniai, kaip šiandieniniai. Tepriima tai Dievas kaip gal ir ne visai tyrą auką už laisvę, kuria jis žmogų apdovanojo, pagal ištikimybę, kuriai jis žmogų teisia ir teisina" (DŠ, p. 147 - 148). Komentuodamas savo kontaktus su saugumiečiais A. Žilinskas rašo: "Nepavykus padaryti manęs agentu, jų [saugumiečių] tikslas tapo - kuo daugiau išspausti iš manęs oficialiajai ideologijai. Čia jiems turėjo sektis, nes pasaulėžiūrinės mūsų platformos buvo tapačios, skyrėsi tik politinės, socialinės. Pasakyti to negalėjau" (DŠ, p. 184). Pakviestas kun. J. Zdebskio aplankyti kleboniją Leipalingyje, kur jis kunigavo prieš mesdamas kunigystę, jis, apžvelgdamas savo kambarį, rašo: "[...] aš čia šioje kambario tyloje, versdamas lapus, rankraščius, mintimis braudavausi iki tolimiausių Visatos ūkų, ieškodavau Dievo ir tiesos. Dažnai krisdavau į neviltį, vakuumą, nes prarasdavau etinį egzistencinį atramos tašką. Puldavau ant kelių. Vieną kartą nepuoliau: atsistojau ir garsiai ištariau: "Nesąmonė!" Tai buvo psichologinis lūžis, nuo kurio save laikiau netikinčiu" (DŠ, p. 87). "... Gerai, kad kunigas Juozas dabar čia gyvena, ne aš. Man geriau toks, kokį turiu pasirinkęs - be patogumų, sunkus, dažnai varganas, bet normalus žmogiškas gyvenimas" (DŠ, p. 87). Motinai, nesugebėjusiai perkalbėti sūnaus grįžti į Bažnyčią, piktai mestelėjus: "Tėvo sūnus", A. Žilinskas pagalvojo: "Gerai, kad tėvo: galiu tik didžiuotis, kad jis smetoniniais laikais buvo nepraktikuojantis religijos ir neslėpė to" (DŠ, p. 68). Apie merginą, su kuria draugavo mokyklos laikais, o paskui pats pastūmėjo j į vienuolyną, vėl susitikęs su ja jau kaip pasaulietis, pagalvojo: "Aš ištrūkau. Deja... jos neištraukiau [iš vienuolyno]" (DŠ, p. 71). Apie žmonos primygtinį prašymą įteisinti santuoką bažnyčioje A. Žilinskas taip mąstė: "[...] o ateistiniai įsitikinimai - tai anaiptol ne religijos atmaina, kuri savo ruožtu dogmatiškai draustų: "Neturėk kitų dievų, tik mane vieną", ta laisvo žmogaus pasaulėžiūra, kurios etika ir moralė grindžiama visuomenės ir individo gerovės siekimu. Nuėję į bažnyčią, aš netapsiu tikinčiu. Galbūt po to kunigai sakys: "Jis jau susitvarkė, jis - mūsų". Deja... Kasdien lankiau Šv. Mišias ir priiminėjau Komuniją, o tikėjimą vis vien praradau; mano pasaulėžiūrą grindė ne apeigos, o mokslo ir gyvenimo argumentacija" (DŠ, p. 89 - 90).

Knygoje "Žemės šauksmas" jis detaliai aprašė savo nukunigėjimo procesą. Pirmiausia, kilus tikėjimo abejonėms, jam iškilo klausimas, o ką gi reiktų daryti su kunigyste? Ir pats atsakė į šį klausimą: negi kunigas turi likti juo ir praradęs tikėjimą? "Tu es sacerdos in aeternum" galioja pasak jo tik kol esi tikintis. Todėl reikia atsisakyti kunigo pareigų praradus tikėjimą, o jei neatsisakysi, tapsi veidmainiu (ŽŠ, p. 130). Į kunigo, priekaištaujančio jam dėl kunigystę metimo žodžius atsakė: "Svarbu nenusispjaut į žmoniškumą, - atsakiau ramiai, - o priesaika... Ji galioja, kol esi tikintis" (ŽŠ, p. 204). Pokalbyje su draugu klieriku kalbėjo: "Pradėčiau viską iš naujo, nors ir kaip sunku būtų. Tokiu atveju yra tik du keliai: arba sudeginti tiltus į praeitį, kaip sakė Salomėja, ir kurti naują gyvenimą, arba gyventi beprasmiškai, melui ir apgaulei. Aš pasirinkčiau pirmąjį. Būčiau paprastas žmogus ir džiaugčiausi jo laime, kentėčiau jo kančias. O argi maža to, kad gali dirbti gerą, naudingą visuomenei, nors ir paprastą, darbą?" (ŽŠ, p. 154).

Tą momentą kai nustojo tikėti A. Žilinskas taip apibūdino: "O vis dėl to nuo kada turėčiau save laikyti nekunigu? Turbūt nuo tada, kai pirmą kartą išdrįsau dogmą pavadinti nesąmone ir nepuoliau ant kelių, nesigalėjau". Tačiau dar daug dienų ir naktų juo buvo - laikė mišias, klausė išpažintis, sakė pamokslus, kalbėjo brevijorių (ŽŠ, p. 181). Tačiau nuo to memento, kai dogmą išdrįso pavadinti nesąmone "Dabar be baimės priimu viską, kas priešinga tikėjimui. Iš visų dogmų ir religinės filosofijos teiginių rūmų beliko griuvėsių krūvos. Viena kita kolona galbūt dar liko ir sveika, bet stogo, stogo nėra!" (ŽŠ, p. 155). Brevijorių dar ilgai skaitė, nes jo neskaitymas - "būtų praktiškas žingsnis iš kunigystės". O jis dar nori būt ištikimas savo pareigoms, nes priešingu atveju bus nenuoširdus žmonėms. O ką kalbėti per pamokslus, kai nei apie dievą, nei apie velnią kalbėti negalima? Apie humanizmą (ŽŠ, p. 156). Tai jo fanatiškas humanizmas, baimė apgaudinėti žmones. Bet "Netikiu, kad reikia išpažinties, kad reikia mišių, kad reikia visko, ką aš darau.["[...] prieš mane - tuštuma, ir joje aš vienas, nežinantis, kur eiti, ką daryti. [...]. Esu artistas, ir niekas apie tai nežino. Nežino žmonės, kad man labai sunku [...]" (ŽŠ, p. 157). Ir pamokslus kalbėjo "[...] visiems: ir katalikui, ir musulmonui, ir bedieviui" (ŽŠ, p. 165). Tas veidmainystės pojūtis jį deginte degino, todėl kartą po mišių, po visų apeigų, likęs vienas nuėjo į bažnyčią ir meldėsi: "Dieve kur tu?! Kur dingai?! Nuženk iš tabernakulio, nes išmušė mano paskutinioji valanda. Aš tavęs niekuomet taip nemaldavau, kaip dabar meldžiu. Aš dar noriu, dar noriu tavimi tikėti! Kur tu?! [...]. Siūbavo žvakidės, tabernakulis, altoriaus kolonos - žemė siūbavo. O jis neatsiliepė" (ŽŠ, p. 168). Ir padarė išvadą: "Nežinojau, kad tik žemę reikia šaukti ir jos vienos klausyti" (ŽŠ, p. 169). O atsisveikinimo su Bažnyčia akimirkai jis sumąstė tokį scenarijų: "Nunešiu į bažnyčią taurę, pateną ir, atsistojęs presbiterijoje, parymosiu, pažiūrėsiu, kaip amžinosios lempelėje šviesoje į mane žvelgia šventieji, krūpčioja jų šešėliai, tyli tabernakulis. Nesimelsiu, nes altorius tyli; tyli nuo anos dienos, kai šaukiau jį visu širdies balsu, nuo tada, kai lapai krito". Žingsnis žengtas (ŽŠ, p. 182). Į buvusio klieriko, savo draugo Pauliaus [tuo metu jau kunigo; vardas pakeistas] pasiūlymą pabendrauti su jo profesoriumi Kuraičiu, mąstė: "Pasaulėžiūros pasikeitimas vyko ilgai, sunkiose proto grumtynėse, ir nejaugi Paulius tikisi, kad profesorius gali diskusijomis grąžinti mane į tikėjimą" (ŽŠ, p. 200).

Kokie A. Žilinsko apsisprendimo už ateizmą motyvai? Kaip žinia, kadangi ateizmas yra pasaulėžiūra tai ir per se atsivertimo į ateizmą motyvacija gali būti tik pasaulėžiūrinė, filosofinė. Ar randame tokios motyvacijos įrodymų jo knygoje "Žemės šauksmas"? Neabejotinai taip, ir net labai daug, nepaisant to, kad savo knygoje jis teigia, jog joje nerasime "[...] filosofinių svarstymų apie religiją ar katalikybę, katalikų bažnyčios doktrinos ir praktikos gilesnės analizės ir kritikos - tų svarstymų, kurie yra neišvengiami, vykstant pasaulėžiūros pasikeitimui, ir kurių, suprantama, buvo", nes šie klausimai išnagrinėti kitų autorių [ekskunigų] knygose (ŽŠ, pratarmė, p. 5). Iš tiesų gi knygoje pateikiami ištisi skyriai su tokiais svarstymais. Ir, beje, tai labai svarbu, nes aišku, kad specialiai nesiangažavus katalikybės filosofinių pagrindų kritikai, užfiksuoti buvo tik patys svarbiausi, giliausiai A. Žilinsko atmintyje įsirėžę filosofiniai argumentai. Prieš išsakant juos pirmiausia reiktų pažymėti, jog A. Žilinskas filosofija labai domėjosi ir tai pastebėjo ir jo seminarijos dėstytojas, garsusis neotomizmo žinovas, profesorius Pranas Kuraitis (knygoje vadinamas Urkaičiu), kuris pamatė jame savo įpėdinį filosofijos katedroje, pakvietė jį pas save ir pasiūlė rimtai užsiiminėti filosofija (ŽŠ, p. 97). A. Žilinskas sutiko. Filosofiją studijavo ir jau tapęs kunigu. Kuo tai baigėsi, žinome. Filosofija rimtai domėjosi ir  filosofiją ir atsisakęs katalikų tikėjimo bei baigęs Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą ir tapęs diplomuotu inžinieriumi bei užėmęs atsakingas pareigas Lietuvos energetikos sistemoje. Dar 1989 m. klausėsi dialektinio materializmo paskaitų. Sužavėjo prof. Jokūbo Minkevičius žodžiai. Pasak A. Žilinsko "Tik amžiną atilsį prof. Pranas Kuraitis taip imponuodavo". Anot Žilinsko "Prisiklausęs įvairių filosofijos dėstytojų - diletantų institute, dabar gerte geriu žmonijos išmintį ir, pagarba dialektiniam materializmui auga. Dialektinio materializmo paskaitose (dėstytoja Skersytė) taip pat klausimai pateikiami problematiškai, ir aš, klausydamasis pažinimo teorijos, lyginu ją su neotomistinės filosofijos pateikiama koncepcija [...]. Jos abi remiasi Aristoteliu ir todėl artimos [...]" (DŠ, p. 140). Taigi A. Žilinsko sprendimų niekaip neįmanoma atplėšti nuo filosofijos. Jie tiesiogiai išauga būtent iš jos. Neatsitiktinai grįžęs iš sovietinės kariuomenės, kurioje jam teko susidurti su gerais žmonėmis nekrikščionimis ir tai gerokai sudrebino jo tikėjimo rūmą, jis samprotavo taip: "žinojau, kad mano tikėjimo kertinis akmuo yra filosofinis dievo pažinimas, arba, kaip profesorius sakydavo, ne įsitikinimas dievo buvimu, o įsitikrinimas. Ir šis akmuo buvo tvirtas, jo dar niekas neišjudino" (ŽŠ, p. 97). Ir toliau: "Nepalikau jos [kunigystės] ir tada, kai dogmų negalėjau susieti vienos su kita, arba, teisingiau sakant, kai užplaukdavau ant jų tarpusavio prieštaravimų seklumos. Protą ir širdį palenkdavau, nes filosofinis dievo buvimo tikrumo akmuo likdavo nepaliestas" (ŽŠ, p. 98).

Tačiau seminarijoje gilinimasis į filosofijos, ypač teodicėjos klausimus, jam sukeldavo ištisą abejonių laviną, kurią bandė aiškintis su kitais kritiškais klierikais. Gediminas (vardas aišku pakeistas) pokalbyje su Algimantu išsako nuomonę, jog teodicėja jį jau nervina. Jos argumentai statiški, mechaniški (ŽŠ, p. 52). Pav. teigti, kad gamtoje vykstantys pokyčiai būtinai reikalauja pirminės priežasties - dievybės įsikišimo, neteisinga. Juk bet koks pokytis glūdi medžiagos prigimtyje, jos potencijoje. Medžiagoje visą laiką vyksta kitimas. Medžiaga ir judėjimas neatskiriami (ŽŠ, p. 52). Algimantas bandė prieštarauti jam, kad tarp negyvosios medžiagos ir žmogaus - begalinė praraja (ŽŠ, p. 53). O iki tol jam priežastingumo dėsnis atrodė neabejotinai aiškus. "Tapo neramu" - juk tai pačios dievybės buvimo klausimas (ŽŠ, p. 54). Priežastingumo klausimas jį labai jaudino ir jam tapus kunigu. Kuo toliau jis gilinosi į prof. P. Kuraičio tekstus, tuo labiau jam darėsi aišku, kad vargu ar teisinga "visur ieškoti pirmosios priežasties - dievo. Taikant priežastingumo dėsnį visur, reikia jį taikyti ir dievui, o tuomet - kas jo buvimo ir veiklos priežastis? Juks jis pasaulį kūrė [...]; taiga jo valioje ir veikloje vyksta pokyčiai. Kas šito jo kitimo priežastis?" (ŽŠ, p. 137). Daro išvadą, kad kur kas labiau priimtina pripažinti materialiojo pasaulio amžinumą ir begalinumą. Negu dievo (ŽŠ, p. 137). A. Žilinskui darėsi nebeįmanoma sutikti, kad reikalingas pirminis judintojas - dievas - viso kitimo, arba judėjimo plačiąja prasme, priežastis. Negali sutikti ir su realios medžiagos dalijimu į pirminę medžiagą ir substancialinę formą, žinodamas, kad judėjimas ir materija neatskiriami (ŽŠ, p. 138). Jau būdamas ateistu į draugo kunigo Pauliaus, buvusio klieriko klausimą kuo jį apvylė neotomizmas atsako: "Daug kuo. Sakysim, medžiagos ir judėjimo santykio aiškinimu [...]" (ŽŠ, p. 201).

Kūno ir dvasios santykis taip pat jam rūpėjo: "Jeigu Marija paimta į dangų su kūnu, tai dangus tampa materialiu. Tuomet jam taikytini erdvės dėsniai. Bet ta jau nebe dangus. [..]. Pagaliau jeigu jų kūnai buvo taip pakeisti, kad neteko erdviškumo požymių, tai jau ne kūnai, ir taip pasakyti negalima.". Kaip tai suderinti ir kaip suprasti? (ŽŠ, p. 100). O gal dievas - tai energija, kuria gali virsti medžiaga? (ŽŠ, p. 138).

Kitas klausimas, kuris iš esmė ir palaužė jo tikėjimą - Dievo visagalybės, visažinojimo ir gerumo santykio bei Dievo ir žmogaus laisvo valios sąveikos klausimas. Ji klausė savo draugo klieriko Vyto kaip įsiderinti tuos dalykus: "Sunku, - atsiduso jis. - Jeigu sutiksi, kad dievas visažinantis ir visagalis, ko ir negalima nepripažinti, nes tai - dogma, tuomet jis, sutverdamas žmogaus sielą, žino, kas jos laukia, ir nulemia jos likimą. O jeigu jos laukia amžinoji kančia?! Tai juk irgi dievo sprendimas. - Kaip visa tai suderinti su dievo gerumu, kas irgi yra dogma? Juk dievas nori tik gero! - svarsčiau aš.- O jeigu žmogus turi laisvą valią, vadinasi jis pats pakreipia savo likimą norima kryptimi ir dievas jo pakeist negali, nors to ir norėtų. Vadinasi, ne visagalis. - Negaliu šių dalykų suderinti, - prisipažinau pirmą kartą.- Pirmuoju atveju nelieka vietos žmogaus laisvai valiai, ir žmogus - tik žaisliukas dievo rankose. Nutilau ir galvojau: "Ir dargi toks, su kuriuo dievas kartais labai nekilniai pasielgia: pažaidžia, pažaidžia, kol jis gyvena žemėje o paskui jo amžinąją sielą įmeta į pragarą amžinoms kančioms. Ir už ką, kodėl?...". Pagalvojau, bet garsiai nepasakiau, mintyse nevalinga ištardamas: "Atleisk man, viešpatie". - Antruoju atveju dievas - ne visagalis, - pratęsė Vytautas (ŽŠ, p. 89). Algimantas: "Abejonės. Dievo visagalybės, gerumo, teisingumo ir žmogaus laisvo valios problema. Baisi audra! Uraganas! Pirmasis. Kartais atrodydavo, kad krūtinė plyš. O paskui nurimo. Tik džiaugsmas negrįžo. [...]. Žinau kodėl, ką beslėpti: išdaviau save - tą, kuris tikėjo vien tiesa ir sakėsi priimsiąs tik ją. Dabar reikėjo priimti ir šias dogmas. Reikia: nes dievas yra, ir pasirinkimo negali būti" (ŽŠ, p. 101).

Nebebaugino jo ir išnykimas po mirties: "Kam guostis netikromis viltimis?! Žemėje visa, kas gyva, miršta. Tai gamtos nuolatinio atsinaujinimo dėsnis" (ŽŠ, p. 162). Tiesa, "žmogus visa savo esybe kratosi nebūties" (ŽŠ, p. 163). "Tad kuo išliksi aš? .. Viena keturmilijardinė žmonijos dalis? Ir vis dėl to norėčiau stipriai sukibti su žmonijos ateitimi, kad jos džiaugsme būtų ir mano kruopelytė..." (ŽŠ, p. 164). Juk "[...] žmogus - visuomenės narys. O tai jau realu. Visuomenės amžinume - jo amžinumas" (ŽŠ, p. 119).

O pribaigė jo tikėjimą pragaro klausimas. Algimantas žino, jog "Bažnyčios doktrina sako, kad kiekvienas žmogus, miręs sunkios nuodėmės būklėje, jei nespėjo prieš mirtį pareikšti gailesčio, baudžiamas amžina kančia - pragaru. Ir taip baudžiamas tiek žmogžudys, tiek penktadienį prisivalgęs mėsos. Tačiau žmogžudys, atliks prieš mirtį išpažintį, bus išgelbėtas nuo pragaro, o prisivalgęs mėsos penktadienį ir nespėjęs atgailauti iki mirties bus pasmerktas amžinoms kančioms. Kaip suderinti dievo žiaurų teisingumą, kai jis šitaip baudžia pragaru, su jo begaliniu gailestingumu. O "Juk tai dogmos!" (ŽŠ, p. 149). Žmogaus protas irgi sako, kad reikia bausti nusikaltėlį, siekiant priversti jį susimąstyti ir jį supančią visuomenę. Jis net "gali būti pašalintas iš visuomenės, kaip pašalinamas piktybinis auglys". Tokiu atveju siekiama apsaugoti visuomenę. Dievo atžvilgiu nieko panašaus nėra. Jeigu žmogus pateko į pragarą, jis niekada neturės galimybės pasitaisyti ir niekada iš jo neišeis, o likusieji gyvieji apie jo likimą nieko nežino, "todėl iš jo "pragariškų: kančių negali pasimokyti". Kokia gi tada šios bausmės prasmė (ŽŠ, p. 149). Kaip tada suderinti šį dievo teisingumą - o iš tiesų begalinį žiaurumą - su begaliniu dievo gerumu ir gailestingumu bei visagalybe, klausia Algimantas: "O juk visa tai dogmos, ir nė viena iš jų netikėti negalima. Tačiau ir tikėti negaliu, nes tai nesąmonė, prieštaravimas tarp jų. Aš priremtas prie sienos. Jaučiu kaip virpa visas mano tikėjimo rūmas" (ŽŠ, p. 150). Algimantas dar kartą perskaitė Dievo žodžius ir tarė: "Taip. Neatrasi kito tokio žiauraus tėvo, kuris sąmoningai leistų savo vaikams klysti, o paskui juos taip žiauriai baustų vien dėl to, kad pasimėgautų jų kančiomis. Tai - nesąmonė!". Ši išvada driokstelėjo kaip griaustinis. "Nustojo krėtęs drebulys, nes baimės barjeras įveiktas: nesąmonė pavadinta tikruoju vardu" (ŽŠ, p. 151).

Nuo šiol nebesibaimino jis skaityti materialistinės filosofijos knygų: "Ant stalo - šūsnis knygų. Dieviškų ir bedieviškų, nes dabar visokias skaitau. Netgi studijų užrašus išsitraukiau. Sumaišau tas dieviškas mintis su bedieviškomis, ir išeina tokia minčių mišrainė, kurią gromuliuoju su didžiausiu malonumu [...]" (ŽŠ, p. 148). Algimantas: "Dabar be baimės priimu viską, kas priešinga tikėjimui. Iš visų dogmų ir religinės filosofijos teiginių rūmų beliko griuvėsių krūvos. Viena kita kolona galbūt dar liko ir sveika, bet stogo, stogo nėra!" (ŽŠ, p. 155).

Be abejo tai tapo įmanoma tik todėl, kad jis peržengė kiekvienam katalikui privalomą ir ištisa indoktrinacijos sistema įdiegiamą tikėjimą dogmomis. Juk anot A. Žilinsko "[...] mus mokė dogmas priimti todėl, kad tai dieviškos tiesos, kurias surasti žmogaus protas nepajėgus. Ir mes jas priimdavom, palenkę, užslopinę protą. O palenkti buvo kuo: kasdieniniai mąstymai, sąžinės sąskaitos, pamaldos, rekolekcijos - ištisa auklėjimo sistema" (ŽŠ, p. 151). Susidūręs su vienu iš daugeliu dogminių prieštaravimų jis klausė savęs: "Nejaugi tai išdidumas, puikybė, kai visa siela maištauju prieš šį prieštaravimą?! Juk tiesos ieškojimas - taip, ir tiesos! - į seminariją atvedė. Argi ir tai buvo puikybė, išdidumas?!" (ŽŠ, p. 101). Algimantas retoriškai klausė savęs: kodėl toks protingas žmogus kaip prorektorius priima šiuos prieštaravimus? Negi jų nemato? Ir atsako sau: mato, "bet kai jo lūpos ištaria: "Tai tikėjimo paslaptis", "jo žvilgsnis sako, kad problemos sprendimas baigtas ir jis ją priima visą, be jokių išlygų". Kas tai, klausia V. Valeika [A. Žilinskas], didvyriškumas ar fanatizmas? Ir tuo metu atsako sau: ne tai ne fanatizmas, "tai tikras tikėjimas, nustelbiantis protą, apimantis visą žmogų, visas jo galias". Štai kokiu reikia būti kunigu, "per nuolankumą, per pamaldumą, per visišką savęs išsižadėjimą - tik taip! Sudėt protą, sudėti širdį - štai kunigo auka! Pavirsti skuduru, kuriuo nuo altoriaus valomos dulkės [...]" (ŽŠ, p. 102). O vienose iš rekolekcijų po ilgų apmąstymų pasakė sau: "ne mums suprasti dievo visagalybę, kad tik palenkę jam savo protą ir širdį galime tapti vertais jo tarnais" (ŽŠ, p. 90). Taigi, dogminių ir filosofinių prieštaravimų sprendimas tėra vienas - nuolankumas: "Per praėjusius metus supratau, kad be nuolankumo negalėsiu būti geras kunigas; be jo neįmanoma nė nuoširdžiai tikėti" (ŽŠ, p. 89). Jis suprato, kad nuolankumas ugdo nepasitikėjimą savo jėgomis, savo menkumo įsisąmoninimą (ŽŠ, p. 95). Ne kartą jis ištardavo žodžius "Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa", mušdamasis į į krūtinę, bet juto "ne gailestį, o nepasitenkinimą, netgi bjaurėjimąsi savimi" (ŽŠ, p. 100). A. Žilinskas turėjo progos ir pats patirti kokia galinga yra katalikiška indoktrinacinė sistema. Štai net ir netikėdamas faktiškai pragaro egzistavimo dogma, rekolekcijose pas seną asketišką kunigą jis pasijuto apimtas pragaro baimės: "kai senas, išdžiūvęs klebonas tamsioje klebonijoje monotonišku balsu kalbėjo ir kalbėjo apie pragarą, beveik įtikėjau. Šiurpas ėjo per visą kūną" [...]" (ŽŠ, p. 150). Tačiau: "[...] kai išėjo į šventorių, "kur švietė saulė ir pakalnėje čiurleno upelis, iš karto dingo baimė - vėl pragaru netikėjau" (ŽŠ, p. 150).

Dar vienas argumentas atsisakyti tikėjimo - įsitikinimas katalikybės nesugebėjimu pagerinti žmogaus, t. y. įsisąmoninimas, jog moraliai geras gali būti ne tik katalikas. Kariuomenėje jis sutiko daug gerų žmonių, kurie nelaikė savęs katalikais. Jam iškilo klausimas: ar ji dar nori grįžti į seminariją? Algimantas svarstė: "Iki kariuomenės viskas buvo aišku. Į seminariją ėjau, vildamasis, kad tikėjimas taurina žmones, kad, nešdamas tikėjimą, nešiu jiems gėrį, atskleisiu gyvenimo prasmę ir vesiu prie laimės šaltinio. O dabar, kai sutikau tiek gerų žmonių [...] - jie visi buvo netikintys, - pradėjau abejoti savo įsitikinimais. Tikėjimo tiesomis neabejojau, ne. Bet į seminariją aš ėjau ne tik dėl to, kad sielą išganyčiau ar kitus prie vien dievo vesčiau. Aš noriu būti su visais gerais žmonėmis, jais džiaugtis ir padėti tokiais tapti. O, pasirodo, ir netikintys gali būti gerais žmonėmis" (ŽŠ, p. 75). Ir toliau Žilinskas svarstė: "Juk tikėjimo nelaikau klaida. Ar ne per menki mano motyvai - kad gerais žmonėmis gali būti ir netikintys - senų siekių išsižadėjimui? [...]. Tardžiau, teisiau, net gėdinau save, ir... grįžti [į seminariją] nenorėjau" (ŽŠ, p. 79). Prisiminė Žilinskas ir savo pirmąjį rašinį seminarijoje, kur jiems liepė rašyti rašinį tema "Kodėl aš noriu būti kunigu?". Tada Žilinskas parašė: "Noriu būti kunigu todėl, kad noriu vesti žmones į dievą, į tikėjimą, nes tik tikėjimas žmogų padaro gerą. Netikintis žmogus kažkuo panašus į gyvulį" (ŽŠ, p. 71). Kariuomenėje Žilinską tik juokas ėmė iš tokių minčių, kurias prof. Kuraitis įvertino trejetu su minusu. Ir ne tik juokas, bet ir nepasitenkinimas savimi: "Juk aš būsiu kunigas. Užsisklęsiu tikinčiųjų rate. Tarp manęs ir tokių kaip, kaip Saša, kaip kapitonas ir kiti išaugs siena. O aš jos nenoriu. Aš noriu bendrauti su visais gerais žmonėmis. Šitas jausmas šiandien, bekraščių stepių platybėje, buvo tok stiprus, kad pajutau, kaip trūko vienas lankas, juosęs vaikystės svajonių bokštą. Jis pasidarė tiesiog per ankštas: nesutilpo į jį visi geri žmonės... Bokštas susvyravo, bet... stovėjo" (ŽŠ, p. 72). O kunigaudamas mąstė: "[...] mano meilė šiems žmonėms išlieka tol, kol vienoks ar kitoks ideologinis fanatizmas neužgesina juose žmoniškumo kibirkštėlės" (ŽŠ, p. 113). Žavėjosi pačiu žmogiškumu: "Žavėjausi ir savo ateitimi: kova už Žmogų žmoguje, vyliausi - tikėjimas jį padarys geresnį. Inžinieriaus neįtikinau... Nežinau, ar ką nors įtikinau. Ir apskritai, argi tikėjimas žmogų daro geresnį?". Pripažino Algimantas savo katalikams privalomo nuolankaus tikėjimo silpnumą: "dangaus šauksmas per silpnas manyje. O žemės turbūt stiprus, nes Žmonėmis negaliu nesižavėti. Ir sunku ištarti: žmogau, dulkė esi... Širdis ir protas byloja: Žmogus - tai skamba išdidžiai!" (ŽŠ, p. 121). Ir apskirtai "Kuo gi gyvenime skiriasi netikintis nuo tikinčiųjų, jeigu ir tikintieji svetimoteriauja, vagia ir apgaudinėja, girtuokliauja, mušasi ir barasi lygiai kaip ir anie" (ŽŠ, p. 127).

Tokia humanistinė laikysena A. Žilinskui susikoncentravo į "žemės" kaip realybės metaforą: "Bet papučia pavasario vėjas - gaivus žemės ir vandens kvapas [...] ir aš - vėl žemės vaikas, aš vėl trokštu lėkti prieš vėją išskėstomis rankomis, apglėbti bundančią žemę, bučiuoti, myluotis su ja, nes joje tiek gyvybės, džiaugsmo ir laisvės!" (ŽŠ, p. 42). Matydamas pasenusį kunigą - altaristą - kuris lazdute stukseno žemę, tarsi norėdamas patirti "ar jau atšilusi, ar pritvinkusi naujos gyvybės syvų", Algimantas pagalvojo, kad senukas jos "nemylėjo karštai, su aistra" ir išsigando, kad ilgainiui ir jam "žemė bus šalta ir bejausmė, nes būdamas kunigu jis niekuomet neapkabins jos su visa aistra" (ŽŠ, p. 44). Asketiško kunigo rekolekcijose buvo tiek paveiktas kalbų apie pragarą, kad net drebėjo paveiktas seno kunigo, kad net drebėjo iš baimės patekti į pragarą, tačiau užteko tik jam išeiti į lauką ir atsigulti ant žemės, kai staiga jį apėmė gėda dėl tos keistos baimės, drebulio po išpažinties: "Glaudžiau prie žemės įkaitusį veidą, o ji žole ir žiedais jį glostė, vėsino. Geroji žemė..." (ŽŠ, p. 86).

Tuo tarpu dvasininkų moraliniams prasižengimams ir kitoms Bažnyčios negerovėms A. Žilinskas neskyrė daug dėmesio, nors apie juos žinojo. Įsidėmėtinas nebent vienas Žilinsko atmintyje užsifiksavęs atvejis, beje, būdingas kunigams ir eiliniams tikintiesiems - sunkiai sirgusios, kentėjusius baisius skausmus komjaunuolės Laimutės "atvertimas" į tikėjimą - mirties akivaizdoje išgauta jos išpažintis, kai ji gulėjo skausmuose, žaizdose: "Neieškau žodžio, kaip pavadinti į tikinčiųjų poelgį - smurtu, prievarta išniekinimu ar dar kitaip - tik sieloje taip graudu, taip gaila, lyg kas būtų sutrypęs mano paties širdį..." (ŽŠ, p. 180).

Nepaisant tokio A. Žilinsko santūrumo, pasitraukus iš Bažnyčios ir metus kunigystę jam teko patirti tikrą neapykantos savo atžvilgiu audrą iš fanatiškų tikinčiųjų pusės. Tai visų pirma grasinantys anoniminiai laiškai, kurie prislopino jo simpatijas Bažnyčiai: "[...] ne tokie geravaliai visi tikintieji! Kai kurie iš jų - įmanytų - sukurtų man didžiulį laužą, kaip kadaise eretikams. Dabar to negali, tat uždega bent fanatiškos neapykantos lauželį" (DŠ, p. 55). "Inkvizicijos laužai užgeso - ne tie laikai, tačiau eretikams galima sukurti kitą - paniekos, neapykantos, ignoravimo laužą. Laužas kitoks, o tikslas tas pats: susidoroti su kaltuoju, įbauginti kitus" (ŽŠ, p. 219). Kunigai, seminarijos vadovai, uolūs tikintieji ir net jos mylimosios (būsimosios žmonos) tėvai ėmėsi pastangų išskirti jį su ja: "Kaip jiems suprasti, kad mano ir Rugilės meilė yra teisi ir šventa, nes paklūstame žemės - vienintelės mūsų visų motinos - šauksmui?!" (ŽŠ, p. 196). O kai tai trumpam pavyko, A. Žilinskas išsiliejo taip: "Džiaukitės, džiaukitės ir triumfuokite visi - kunigai ir davatkos, draugai ir artimieji - jūs savo pasiekėte! Aš nelaimingas... Jūs paskandinote paskutiniąją meilę, kuri man buvo tokia brangi, šmeižtų ir neapykantos vandenyne... Džiaukitės ir triumfuokite! Tik prie altoriaus grįžtant nelaukite!" (ŽŠ, p. 196). Buvusiam klierikui, savo draugui kun. Kazimierui, priekaištavusiam dėl Bažnyčios užsipuolimo, Žilinskas atsakė: "Neužsipuoliau, tik tiesą pasakiau" (DŠ, p. 64), pridurdamas: "Mano kaltinimai tik dėl religinio fanatizmo ugdymo ir puoselėjimo. Jie teisingi ir pagrįsti: pats tą dariau, ir pats savo kailiu tą patyriau" (DŠ, p. 65).

A. Žilinsko sugrįžimo į katalikybę aplinkybės ir motyvai

Simno bažnyčios kunigai. 1962 m. Algimantas Žilinskas antras iš kairės (iš: .A. Šeškevičius "Simno bažnyčiai 500 metų")
Simno bažnyčios kunigai. 1962 m. Algimantas Žilinskas antras iš kairės (iš: .A. Šeškevičius "Simno bažnyčiai 500 metų")

Į katalikų tikėjimą A. Žilinskas grįžo 1989 m. kovo 24 d. "Prasidėjo nauji apmąstymai - filosofiškai tariant, neigimo neigimas" - taip šį savo paskutinįjį savo gyvenimo etapą apibūdino A. Žilinskas (DŠ, pratarmė, p. 4). Knygos "Dangaus šauksmas" pratarmėje A. Žilinskas patetiškai rašė: "Mano siela patyrė, ką reiškia būti dabarties žmogum - turėti sąžinę ir meilę, polėkį ir viltį, bet neturėti tikrosios Tiesos. Ir tik įdėmiai įsiklausęs į savo sielą, išgirdau jos nenumaldomą šauksmą - duoti atsaką, tenkinantį protą ir širdį". Pasak Žilinsko "Dangaus šauksmu" knygą pasiūlė pavadinti kiti, o jis sutiko, nes rado "šiame pasiūlyme pagrįstumo": "pačiam teko patirti ir išgyventi, koks stiprus ir nenuneigiamas šios prigimties šauksmas, kada ima tilti Žemė". A. Žilinskas: "Šioje knygoje taip pat lenkiuosi Žemei ir Žmogui, tačiau baigiu ją, nulenkdamas galvą Dievui. Nulenkdamas... kad Žemė ir manoji būtis nebūtų absurdo paradoksas. Gamta paradoksų nepripažįsta. Ergo... Deus est [...]" (DŠ, pratarmė, p. 4). Sakosi buvęs laimingas "Net tada, kai girdėjau tik Žemės šauksmą. Nes jis atsiliepė mano sąžinėje. Dar laimingesnis esu dabar, kai išgirdau Dangaus šauksmą" (DŠ, pratarmė, p. 4). Neatsitiktinai į kardinolo žodžius "Evangelija - tai tiesos ir meilės šaltinis", jis norėjo pridurti - "Ir humanizmo viršūnė"" (DŠ, p. 210).

Skaitant A. Žilinsko knygą "Dangaus šauksmas" susidaro įspūdis, kad jo dreifas į Bažnyčios pusę regimai sustiprėjo prasidėjus tautiniam atgimimui 1988 m. Čia sutapo keli jo savimonės veiksniai, kuriuos aptarsime išsamiau vėliau - stipraus tautinio angažuotumo sąlygota opozicija sovietiniam režimui, jo humanistinės laikysenos sąlygotos pastangos objektyviai vertinti visų ideologinių jėgų indėlį į lietuviškumo puoselėjimą, dėkingumas kunigams ir hierarchams už aukštų moralinių idealų puoselėjimą, sentimentai vaikystės ir jaunystės laikų religinio patyrimo formoms, aplinka (giminaičių ir kai kurių pažįstamų pažiūros), galbūt ir valios stoka daryti nuoseklias išvadas bei vis stiprėjantis bendravimas su kunigais ir kai kuriomis vienuolėmis. Apie susitikimą su viena iš jų - Danute - jis rašė: "Išeinu iš jos [Danutės] grįžtelėjęs veidu į Dievą. Į Dievą kaip Gerumą, Gėrį, kuris pripildo juo tikinčius ir mylinčius. Ne, aš protu dar netikiu, bet širdimi jau... ilgiuosi jo" (DŠ, p. 211). Susipažino su kun. K. Vasiliausku. Apsilankė pas jį. Nustebino jo tolerancija kitaminčiams (DŠ, p. 216). Ir su žmona, ir vienas lankydavo badaujančius prie Katedros už politinių kalinių paleidimą (DŠ, p. 219). To meto savo nuotaikas jis taip apibūdina: "Gyvenimo bangos nubloškė mane nuo altoriaus, ir nežinau ar aš teisus, ne protas traukia nuo jo, o širdis - link jo. Nes ji visa visa! Buvo paaukota ant šio altoriaus. Ir ji turbūt iki šiolei šios aukos neišsižadėjo, kaip žmogus negali išsižadėti idealizmo siūlais austų svajonių ir siekių. Jie amžini. Iki karsto lentos" (DŠ, p. 221). Su pasipiktinimu milicininkams aprašo ji bananų balių Katedros aikštėje. 1988 m. spalio 22 - 23 d,. Sąjūdžio suvažiavimas. Trispalvė Gedimino kalno bokšte (DŠ, p. 222). Susipažįsta su ses. Nijole Sadūnaite, kun. Vaclovu Aliuliu (DŠ, p. 224). Dalyvauja kardinolo aukojamose mišiose prie Katedros (DŠ, p. 226). Gieda "Marija, Marija" (DŠ, p. 226). Vis dėl to prieš numatomą širdies operaciją testamente jis įrašo pageidavimą, kad laidotų be religinių apeigų" (DŠ, p. 229). Tačiau kai vienuolė perdavė jam kardinolo Sladkevičiaus žodžius, kad labai myli jį - "Myliu, kaip kenčiantį vaiką", jis apsipylė ašaromis. Ji perdavė jam ir dėžutę su rožančiumi, su prašymu, kad kai bus labai sunku, paimtų į rankas ir palaikytų (DŠ, p. 233). 1989 m. kovo 4 d. kartu su žmona ir dukraite dalyvauja šv. Kazimiero palaikų perkėlimo apeigose (DŠ, p. 234), o vakare dalyvavo mišiose, per konsekraciją atsiklaupęs kartu su visais ir taip išbuvęs iki Mišių galo: "Man pačiam keista: netikintis, tiek metų - o ir dabar - protu nepripažįstantis šių apeigų prasmės, klūpau, ir man gera" (DŠ, p. 236). Antrą parą po širdies operacijos reanimacijos palatoje, kovo 24 d., Didįjį penktadienį jis mąstė: "Kaip simboliška: mano kančia sutampa su jo kančios diena, - ir nepajuntu kaip mintimis kreipiuosi į jį: - Priimk šią mano kančią ... Bet už ką" Už tuos, kurie nepatiria kančios"". "Bet kas yra kančios prasmė?" - paklausė savęs. "Aiškia jutau savosios būties kritimą į nebūtį - į prarają, kur nėra ko nusitverti. Baimės nebuvo - mirtis jau praėjusi pro šalį; buvo tik egzistencinis - protu ir širdim juntamas - nenumaldomas žmogaus gyvenimo kritimas į nebūtį. [...]. Ir šis kritimas - tai ne šios, ir ne vakar dienos kritimas; tai kritimas, kuris prasideda su gimimu. [...]. Negali taip būti: aš turiu gyventi! Gyventi! - tai mano esmė ir tikslas. Bet kurgi yra šios mano būtinai reikalaujamos būties aspiracijos ontologinis pagrindas" (DŠ, p. 239). Žmogaus vienintelis tikslas - laimė. Laimei reikia dar ir savojo gyvenimo įprasminimo ir įtikslinimo. Bet kokia gali būti asmeninės būties prasmė, jei viskas baigiasi mirtimi? Žmogus juk suvokia savo egzistencijos absurdą - "nenumaldomą, nesulaikomą kritimą į nebūtį iki visiško sudužimo prarajoje - mirtyje" (DŠ, p. 240). O juk žmogui "įdiegtas tik nenumaldomas, tiesiog egzistencinis reikalavimas: Gyventi ir būti Laimingam. O laimingas galiu būti tik gyvendamas. Taigi Gyvenimas yra Laimės pagrindas" (DŠ, p. 241). Ir kreipiasi į save prašydamas: "Nusilenk tu, mano išdidusis prote ir iškankintas kūne, ir pripažink, kad tikrąją gyvenimo tiesą tik dabar pažinai, kai atsidūrei ribinėje situacijoje, t. y. kai kančios aistra tave pastatė ties trapios būties prarajos kraštu ir leido pažvelgti į ją [...]" (DŠ, p. 241 - 242). Galiausiai taria savyje: "Taip, tik Amžinoji Būtis, kurioje yra mūsų pradžia, visas gyvenimas ir jo tąsa po mirties, gali būti vienintelis atramos taškas, į kurį galima remtis net tomis valandėlėmis, kurios atrodo beviltiškiausios". Gamta per mūsų prigimties troškimus mums byloja, kad toks taškas būtinas, o kita vertus, kad joje jo nėra. "Ji - teisingoji - tai pripažindama mums nurodo į Transcendenciją, į būtį, į kurią remiasi ji pati drauge su mumis, savo vaikais" (DŠ, p. 242). Žilinskas ima kalbėti "Tėve mūsų" (DŠ, p. 242). "Kalbėjau taip, kaip nekalbėjau niekada ir turbūt jau nekalbėsiu!.. Su kiekviena invokacija skausmas, atrodo, mažėjo, lėgo" (DŠ, p. 243). O vėliau rašė: "Praėjus kelioms savaitėms, apie šią valandą pasakysiu: "Atsigręžiau veidu į Dievą"". Ir konstatavo sau pačiam, kad tik kardinolas - "tas šventasis žmogus, "kurio laiminantį žvilgsnį jaučiau visuose tikėjimo ir netikėjimo keliuose", "padėjo atsigręžti veidu į Dievą. Per jį grįžo didžioji Dievo dovana man - Tikėjimas" (DŠ, p. 243). O gydytoja pasakė mačiusi jį anoje palatoje gaubiamą šviesos (DŠ, p. 246). Atvykęs į Kauną pasimatyti su Kardinolu atlieka išpažintį, dalyvauja mišiose, gauna kardinolo palaiminimą (DŠ, p. 271). Taip vėl tampa pilnateisiu kataliku.

Retrospektyviai pažvelgus į šį paskutinį A. Žilinsko atsivertimo į katalikybę etapą, reikia pasakyti, kad jame nėra nieko stebuklingo (nors būtent tai pats A. Žilinskas linkęs įžvelgti; išskyrus nebent įdomų liudijimą apie gydytojos matytą šviesą apie jį palatoje) - tai jam būdingų gyvenimo prasmės svarstymų, suintensyvėjusių jo laukiančios sunkios operacijos ir galimos mirties akivaizdoje bei ateizmo siūlomo nemirtingumo visuomenėje nepakankamumo, o taip pat tautinio atgimimo sukelto tarsi stebuklingo Lietuvos prisikėlimo įspūdžio padarinys. Kita vertus, jo konvertacijos į katalikybę prielaidas ir motyvus būtina paanalizuoti atidžiau.

Jau matėme, kad A. Žilinskas nuo mažų dienų patyrė didžiulę religinę įtaką iš savo motinos ir senelės. Močiutė išmokė jį pirmųjų maldų, vesdavosi į bažnyčią, mokė kalbėti maldą ar bent persižegnoti praeinant pro kiekvieną kryžių ar bažnyčią. Mieste į bažnyčią jį nusivesdavo mama. Darželyje maldų mokė vienuolės. A. Žilinskui patikdavo žaisti kunigą - sakyti pamokslus (ŽŠ, p. 7). Matydamas kleboną svajodavo, kad ir jis kada nors bus kunigas. Mokydamasis mokykloje patarnavo kunigui kaip ministrantas, noriai skaitė kunigo duodamas katalikiškas knygas. Pokaryje, mokydamasis gimnazijoje (vidurinėje mokykloje) išdrįso atsikirsti mokytojai, viešai klasės akivaizdoje priekaištavusiai jam, "pirmūnui, aktyviam saviveiklininkui" už bažnyčios lankymą (ŽŠ, p. 29). Bažnyčia jam tapo įprasta, ypač švč. M. Marijos paveikslai, statulos, litanijos (ŽŠ, p. 33). Todėl ir paskutinėje klasėje pasibaisėjęs savo noru studijuoti matematiką, bažnyčioje su nuostaba mąstė: "argi galima visa tai lyginti su didžiojo švyturio - tikėjimo - skleidžiama šviesa..." (ŽŠ, p. 34). "Atleisk [viešpatie], ... kad panūdau žvaigždes suskaičiuoti, tarsi jų mįslę įspėti esą svarbiau, negu tave, jų kūrėją, pažinti" (ŽŠ, p. 34). Ir motyvavo save: "Reikia eiti tuo keliu, kur galiu atnešti daugiausia laimės žmonėms. Matematika? ... Bet ką ji gali duoti žmonėms?.. Ne, ne! Aš jiems nešiu amžinojo gyvenimo šviesą, kuri įprasmina šį gyvenimą" (ŽŠ, p. 35).

Tiesa, jo gyvenime netrūko ir laisvamaniškų bei prosovietinę laikyseną stiprinančių įtakų. Kaip jau minėta jo tėvas buvo laisvamanis. Pokaryje A. Žilinskui ne kartą teko matyti antikomunistinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvių - partizanų - nužudytų žmonių kūnus bažnyčiose, jų laidotuves. Klausė savęs Algimantas: "Ir ko visi taip šaudosi: stribai - miškinius, miškiniai - stribus, naktimis - žmones kaimuose. Eitų į bažnyčią ir nebūtų tų žudynių". Algimantas: "Jeigu būčiau kunigas, šiandien parodyčiau pirštu į Stankų mergytės karstelį ir pasakyčiau: [...]. Kristaus vardu prakeikiu jus, kūdikių žudikai!" (ŽŠ, p. 15). Išgyveno A. Žilinskas ir savo globėjo - dėdės - baimę stoti į kolūkį. Dėdė kalbėjo: "Nepražūtume ir kolūky. Tik kad va [... parodė į gaisrus - degančias valstiečių sodybas] - sudegino ištisas trobas, šeimas. Ambrazevičių vaikus visus krūvoj sušaudė. Tėvui nukirto rankas - "Kam pareiškimą į kolūkį parašė" (ŽŠ, p. 16). Negalėjo jis pamiršti ir kaimynų Vilimų sūnų, kuriuos visi laikė komunistais (senis Vilimas toks ir buvo), kurie jį parėmė Kaune (ŽŠ, p. 73).

Vis dėl to religinė įtaka buvo daug stipresnė. Todėl nestebina ir jo sentimentai Bažnyčiai jam būnant ateistu, kurie ilgainiui, 9 - o dešimtmečio antroje pusėje itin sustiprėjo. Savo eilėraštyje "Žmogaus šauksmas" [Vilnius, 1971 m.] rašė: "Buvau bažnyčioje... / Keista: / pasiilgau jos žvakių kvapo, / vėsos, / tylos, / žmonių rimties... / [...]. Maldos rimty suklupę žmonės... / Naiviai jų spindintys veidai... / (Teisuoliai visuomet atrodo naivūs.) / Pabūsiu čia tarp jų, / nors ne draugu, / bet ne vilku: / [...]" (DŠ, p. 278). Pavargęs nuo kasdienybės, nepaliaujamo bėgimo, jis mėgdavo ateiti į Paveikslų galeriją ir pasislėpęs už kolonos klausydavosi vargonų. Pakėlęs akis pamatydavo Paulių, "didįjį krikščionybės riterį", rodantį "pirštu į viršų: "Aukštyn! Sursum corda!". Taip, reikia šito; be šito gyvenimas tėra šiukšlių duobė [...]". "Reikia, oi reikia, ir šitos muzikos, ir šito šventovės orumo, ir Pauliaus mosto, kad pakylėtų aukštyn nuo buities, nuo kasdienybės, kad pasijustum žmogus, vertybė sau, - o ne tas, kuriam vertė tik drabužiai, gausa [...]. Vidinę, nepažeidžiamą žmogaus vertybę turime pernešti per gyvenimą kaip krištolą tyrą; tik ji gali teikti tikrą laimę ir sau, ir kitiems" (DŠ, p. 22). O parėjęs namo rašė: "Prasmek nebūtin tu, pilka kasdienybe, / užgožusi saulę, užpūtusi ugnį! / Aš noriu gyventi! Aš noriu išnykti / Tik taip, kaip išnyksta kometos naktį" (DŠ, p. 79). "Vidurnakčio balsas / šią naktį kuždėjo dar atkakliau: / "Negalima miegoti! / Negalima šitaip eiti į nebūtį, / kuri juodžiausia naktim / apgaubs tau pasaulį, / ir šviesą, / ir pyktį, / ir juoką" (DŠ, p. 80 - 81). Mėgo tylą, pripažindamas, kad jame "liko dalelė kunigo", nes kunigas ir tyla jam buvo neatskiriami (ŽŠ, p. 216). O kai vieno laikraščio darbuotojas, paprašęs dirbti jų laikraštyje ateizmo konsultantu, taip atsiliepė apie Bažnyčią: "Kita vertus, tik dabar Bažnyčia tokia gerutė, nekaltutė, visų skriaudžiama. O kokia ji buvo inkvizicijos laikais? Kokia buržuaziniais? Mano tėvas tuoktis turėjo važiuoti į Latviją, nes bažnyčioje nenorėjo, o Bažnyčia šios teisės valstybei perleisti niekaip nesutiko!". Žilinskas tai įvertino kaip keršo argumentaciją (DŠ, p. 52). Pasak Žilinsko "gero iš daugelio kunigų ir tikinčiųjų tikrai buvai patyręs, todėl, nors religija, Bažnyčios mokymas, mano įsitikinimu buvo klaidingi, piktavališkai kelti jos narių ydas, trūkumus ir netgi kritikuoti pačios Bažnyčios doktriną - kaip sakoma, kalbėti prieš Dievą - nenorėjau. Gal dar visiškai nebuvo peržengtas ir psichologinis barjeras: sau aš drįsau pasakyti, kad religija - nesąmonę, garsiai, viešai ištarti - galbūt vis dar nedrįsau" (DŠ, p. 54). Arba kaip patikslino - "nenorėjo skaudinti senų patįstamų. O apskirtai kalbėti prieš Bažnyčią "atrodė tolygu mestelėti akmenį į sukaustytą grandinėmis ir dar tą, kuris tau davė duonos [...]" (DŠ, p. 55).

Labai svarbus A. Žilinsko pasaulėžiūros momentas - jo stiprus angažuotumas tautiškumui, galimas dalykas sąlygotas jo tėvo, kuris buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, turėjo apdovanojimą, galimas dalykas už dalyvavimą pasipriešinime pokaryje buvo suimtas, išbuvo lageryje 10 metų. Beje, kalbant apie pokarį "Dangaus šauksme" galima įžvelgti A. Žilinsko savicenzūrą: "Žemės šauksme" daug rašęs apie pokario baisumus, miškinių terorą kaimo žmonių atžvilgiu, o "Dangaus šauksme" net neužsiminus apie tai, kad galbūt šis jo atsiliepimas apie partizanus yra nepagrįstas, gal įtakotas valdžios (vietoj to jis jau neutraliai rašo: "O ir naktys, ne tik dienos, tada kaime buvo neramios: kiek gaisrų, kiek trėmimų, kiek žudynių būdavo" (DŠ, p. 63)), jis identifikuojasi su partizanais kaip lietuvių tautos gynėjais.

Tapęs ateistu A. Žilinskas atskyrė lietuvybę nuo katalikybės, įsisąmoninęs, jog "Lietuva ne mažiau lietuviška buvo ir prieš katalikybės įvedimą: Priešingai, su katalikybe Lietuvą užplūdo polonizacijos banga, kuri vos visiškai nenutautino Lietuvos; ir jei ne reformacijos sąjūdis, kažin kaip būtų buvę. Paskui dar caro spaudos draudimas... Ir ne vien kunigų nuopelnas, kad atgijo tauta, nors neignoruoju ir tų, kuri to nusipelnė: juk jie buvo ne tik Bažnyčios, bet ir tautos dalis, išaugę jos šiaudastogėse gryčiose, girdėję lietuviukas motinų dainas ir pasakas, veikiami bendro tautinio atgimimo sąjūdžio, nepasidavė lenkomanijai ir pakilo į kovą" (DŠ, p. 55). Ir kartu reiškė pagarbą kunigams "kaip tautos kultūros gynėjams, puoselėtojams" (DŠ, p. 56). Taip angažavimasis tautiškumui virto pagrindu griežtai jo opozicijai sovietiniam režimui. Anot Žilinsko "Galiu su ja nesutikti jos dogmatinėje, teorinėje plotmėj, bet šiandien ji - vienintelė, nors ir labai prispausta, bet oficialiai opozicijoje veikianti organizacija, kuri gina tikruosius tautos lūkesčius ir viltis" (DŠ, p. 162 - 163). Pasak jo "Šis nacionalinis Bažnyčios vaidmuo buvo didžiausias stabdys, neleidęs stačia galva nerti į ateistinį darbą ir tapti ideologiniu savo tautos budeliu. Šios nuostatos ir buvo ta manyje krebždanti pelytės - sąžinės žadintoja" (p. 163). Bažnyčia jam tapo "priebėga visiems Tėvynę mylintiems ir laisvės ištroškusiems": "Savo patriotinėmis nuostatomis aš - su Bažnyčia; savo pasaulėžiūra - su Anais. Pasilikti kunigu - tai likti veidmainiu, nes kitiems skelbčiau tai, kuo pats netikiu; pereiti pas anuos - žabangos. Nenoriu savo įsitikinimų skelbti. Ne dėl to, kad jais abejočiau, o tik dėl to, kad tai būtų kirtis surištai, supančiotai Bažnyčiai - ji tokiu pat būdu atsikirsti man negalės. Pagaliau puldamas Bažnyčią, pulčiau visų laisvės salą, oazę. Suvalstybintame visuomenės gyvenime pasirinkimas buvo mažas: ryžausi palikti Bažnyčią ir ieškoti kiek įmanoma doresnio kelio. Gal jis bus ne visai tiesus ir be kompromisų, nes savęs neišsakant darbais ir žodžiais, irgi ne gyvenimas, tačiau neprarandant ir sąžinės: neišduodant Tėvynės, laisvės, o gal ir ... Bažnyčios. Nes ji - irgi Lietuvos dalis" (DŠ, p. 42). Savo santykius su režimu nusakė taip: "dėl netikėjimo nueiti nuo altoriaus - tai iš karto pereiti į jų - sovietinio ateizmo, valdiškosios ideologijos stovyklą. Ši stovykla nors pasaulėžiūriniu požiūriu man sava, tačiau savo veiklos taktika ir metodais yra dar svetimesnė negu Bažnyčia: brutali ateizacija, Bažnyčios ir kunigų persekiojimai, religinės spaudos ir žodžio draudimas man yra sunkiausias slenkstis į anapus, pas ateistus" (DŠ, p. 42). Pokalbyje su vieno laikraščio redakcijos atstovu, siūliusiu jam kuruoti ateizmo skyrių A. Žilinskas taip nusakė savo santykį su Bažnyčia: "O apie Bažnyčią, jos šiandieninę įtaką gyvenimui manęs geriau neklausykite. Ar ji obskurantizmo tvirtovė? Galbūt. Ji žmonių mulkintoja? Gal ir taip. Visa tai teologinė plotmė. Praktinė, socialinė... kada ją laikote surištą ir užkimšta burna, jūs ją - neteisiąją - darote teisiąja. Ji - teisi, jūs - neteisūs, nes jūs - engėjai" (DŠ, p.51). Buvo įsitikinęs, kad Bažnyčiai turėtų būti leista turėti spaudą, laisvai mokyti ir katekizuoti vaikus, leisti savo laikraščius, žurnalus, statyti bažnyčias, steigti vienuolynus, nors ir suprato, kad " nelengva būtų kompartijai, nes Bažnyčios pozicijos stiprios Lietuvoje. Ir vis dėl to tada... aš stočiau į atkaklią kovą su Bažnyčia, kaip lygus su lygia. O dabar ji ir taip patiria daug skriaudų ir neteisybių. Ši diskriminacija ir represijos ir yra ta tvirta uola, prie kurios gali glaustis simpatijos Bažnyčiai: doro tikinčiojo ir netikinčiojo širdy neteisingai skriaudžiamas visada ras užuojautą ir simpatiją. Ši jos padėtis neleido man būti rūsčiam" (DŠ, p. 56). Štai kodėl nors ir galėtų daug pasakyti dėl jos doktrinos, jis eina į kompromisą - "kaltinu ir teisinu ją" (DŠ, p. 56). "Rūstus jai negaliu būti: tai būtų neteisinga. Kita vertus, nieko nekalbėti, tylėti, kaip ji to norėtų, tai save devalvuoti ar net kaip asmenybę sunaikinti jos labui. Ji man nėra tiek brangi, kad tą galėčiau padaryti: jos doktrina man svetima, ir tik jos specifinė šiandieninė padėtis pas mus mane daro moderuotą jai. Tokia mano pozicija tada, tokia ir dabar (1984 metais. - A. Ž.) [...]" (DŠ, p. 56 - 57). Tokia pozicija įgalino jo tolerantišką bendravimą su kunigais, ateistinio darbo vengimą, sutikimą krikštyti dukrą, pritarimą bažnytinei santuokai.

Ilgainiui pietetas Bažnyčios atžvilgiu atrodo tik stiprėjo: "O gerieji, dorieji kunigai! Kokia netektis man jūsų praradimas! Materialėjančiame gyvenime - jūs žemės švyturiai. Nejausiu jūsų peties, neteksiu draugų. Į kokį baisų kelią aš leidžiuosi: susidėti su žvėrimis, kad išlikčiau žmogum!"(DŠ, p. 44), o priešiškumas režimui augo. Apie kun. Sigitą Tamkevičių, kurį jis pažinojo iš seminarijos laikų ir kuris jam buvo artimas, rašė: "Sigitai, aš tau pavydžiu. Pavydžiu, kad tau kelias buvo aiškus ir nedviprasmiškas: Lietuva ir Bažnyčia tau buvo viena. Teoriškai su tavim nesutinku: Lietuva buvo Lietuva ir pagoniškais laikais, ji buvo ir tose vietose, kur išplito protestantizmas. Tačiau šiandien su tavim negaliu nesutikti. Bažnyčia ir Lietuva šiandien yra viena. Nes Bažnyčia, kovodama dėl doros, dėl tikinčiųjų laisvės, kovoja su visuotiniu tautą engiančiu totalitarizmu, ir todėl teisus tu" (p. 156). Apie save: "Darbais kartas aš gal net artimesnis engėjams, nes... bet kuris kirtis Bažnyčiai, tai kirtis ir tautai. Kaip man negera... Sigitai...". (DŠ, p. 160). Taip ir vinguriavo A. Žilinsko "keistai susidvejinęs kelelis: protu - prieš Bažnyčią, sąžine - už ją [...]" (DŠ, p. 184).

A. Žilinsko ateizmo kvintescencija laikytinas humanizmas, žmogaus vertės teigimas, aukšti idealai, o tuo tarpu gyvenimo rutina, nepaliaujamas bėgimas pareigų rate blukino tuos idealaus, uždarydamas žmogų kasdienybės pilkumoje ir tik gyvybinių instinktų tenkinime. Tai nejučiomis kurstė giliai jo sąmonėje įsmigusias bažnytinio mokymo formuluotes ir prisiminimus apie seminarijos ir kunigystės laikais puoselėtas viltis pakeisti pasaulį, bauginantis nebūties siaubu. Savo eilėraštyje "Žmogaus šauksmas" (Vilnius, 1971 m.) rašė: "Buvau bažnyčioje... / Keista: / pasiilgau jos žvakių kvapo, / vėsos, / tylos, / žmonių rimties... / [...]. Maldos rimty suklupę žmonės... / Naiviai jų spindintys veidai... / (Teisuoliai visuomet atrodo naivūs.) / Pabūsiu čia tarp jų, / nors ne draugu, / bet ne vilku: / [...]" (DŠ, p. 278). "Kiek maža liko kuo galiu tikėti! / Žmogumi? / Bandau. / Dievu? / Kur jis? Pradingo ir neberandu. / Gal gėriu aplamai? / Atleisk, mes ne maži vaikai. / Tai kuo?! Tai kuo?! - / vos ne balsu šaukiu. - / [...]. Šaukiu Tave, / nebesantis ir netikimas Dieve! / Šaukiu Tave Teisybės ir Žmogaus vardu! / Gana sočios buities - / pilkos kasdienos! / Suteik vėl nerimo, / ieškojimo kančių, / ... Kad tapčiau vėl žmogum" (DŠ, p. 279). Eilėraštyje "Nerimas" (Vilnius, 1972) jis rašė: "Ir kam tas nerimas? / Ir kas man jį padovanojo? / Kaip man visatos paslaptis suprasti / Ir savo kelią per griūtis surasti?! / Juk nežinia - / didžiausioji kančia! / Galbūt todėl bekraštėje erdvėj / Žmogus ir ieško išbaigtos būties. / Tegul tai Dievas / ar kita Būtis - / Vis vien ji žmogui lieka paslaptis. / Ir tylią naktį, / ir nerimo minutę klaikią / Ši nežinia - / kaip smaugia ji mane! / Aš negaliu niekuo tikėt! / Turiu paliest! / ! Turiu stovėt! / O viskas skrieja erdvėje.../ Ir kam? / Ir kur? / - Vėl nežinia" (DŠ, p. 276 - 277).

Veikimas tradicinės katalikybės ir ateizmo priešpriešos rėmuose nežinant alternatyvų

Algimantas Žilinskas išaugo, brendo ir susiformavo kaip kunigas tradicinės, uždaros, ekskliuzyvistinės katalikybės rėmuose. Tokia katalikybė, kuri tiesą sakant, ir yra katalikybė, nes kitokia iš principo, savo esme, yra ir neįmanoma, vadovautasi principu "Extra ecclesiam nulla salus" (Už Bažnyčios išganymo nėra). Vadinasi besąlygiškai privalu priklausyti Katalikų Bažnyčiai, tam, kad būtum išganytas. Bet kokia neištikimybė katalikybės mokymą formuluojančiam, skelbiančiam ir saugančiam Magisteriumui, pažymėta sunkios nuodėmės ženklu, veda į pragarą. Todėl tokios Bažnyčios vadovai - hierarchai ir eilinė dvasininkija - remiantis jos mokymu nepalieka jokis galimybės žmogui nepriklausyti Katalikų Bažnyčiai. Taigi tai grynai totalitarinė nuostata. Žinoma, teoriškai Bažnyčios mokyme visada buvo skiriama priklausomybė Bažnyčiai kūnu ir siela, regimoji ir neregimoji Bažnyčia, buvo pripažįstama išganymo krikšto troškimu galimybė, visada buvo tų, kurie prioritetą teikė vidiniam asmens apsisprendimui, respektuodami jo sąžinės balsą ir katalikiškąjį ekskliuzyvumą įžvelgdami katalikybės dvasinėje galioje bei turėdami imanentinę dieviškumo sampratą (šiuo požiūriu galima postuluoti ezoterinės krikščionybės egzistavimą). Taip pat ir žydų niekas neatvertinėjo, nes jie buvo reikalingi kaip tikėjimo liudininkai. Tačiau apskritai žvelgiant sociologiškai, realiai, vertinat apčiuopiamą Bažnyčios visuomeninę, socialinę, kultūrinę ir politinę raišką bei absoliučios daugumos tikinčiųjų mentalitetą, iki Vatikano II Susirinkimo (1962 - 1965) oficialiai ji vadovavosi būtent nuostata "Už Bažnyčios išganymo nėra". Vatikano II Susirinkime pripažinus, kad išganymas įmanomas ir išpažįstant kitas religijas arba ir būnant ateistais, faktiškai savo esme, savo šaknyje, metafizine prasme susiformavo nauja Bažnyčia ir nauja religija, kuri tik turi tą patį pavadinimą. Tradicionalistiniai sluoksniai šiuo požiūriu teisūs. Jeigu iki tol galiojo principas - "tik katalikybė veda į išganymą" - dabar ir kitos krikščioniškos konfesijos imtos laikyti beveik lygiateisiais keliais į amžinąjį išganymą, tiesos ir šventybės elementų įžvelgiant ir nekrikščioniškose religijose. Taip gimė nauja religija, nepaisant to, kad daugelio tikinčiųjų akyse niekas nepasikeitė: juk daugeliu atveju išliko kažkuo panašios (nors ir ryškiai kitokios) liturginės, pamaldumo formos, organizacinės Bažnyčios struktūros, hierarchijos ir tikinčiųjų santykiai, kurie kito tik pamažu. Ir vis dėl to: pagrindinės nuostatos prasme - katalikiškojo ekskliuzyvimo, išskirtinumo atsisakymo prasme - tai jau buvo nauja religija, kuri personalinio Dievo sampratos blukimo akivaizdoje, vis labiau stiprėjant imanentinei Dievo sampratai, nykstant tradicionalististinės katalikybės mokymo apie dangų ir pragarą aiškumui bei riboms tarp Dievo ir kūrinijos, vis labiau jau apčiuopiamai įsirašo į monistinių, holistinių ir panteistinių mokymų gretas, tų, kurie atsisakė materijos ir dvasios perskyros, visa tai, kas egzistuoja laikydami Sąmonės, Būties Centro, Neišreiškiamosios Paslapties, kuria yra ir nedogmatiškai suvokiamas katalikiškas Dievas, apraiška, o todėl ir mus, žmogiškąsias būtybes, savo aukštesniojo "Aš" prasme.

Tačiau XX a. 6 - 7 a. dešimtmetyje, kai A. Žilinskui sprendė savo pasaulėžiūrines problemas, tokių pasirinkimų nebuvo. Nėra jokių įrodymų iš šiam straipsniui naudotų A. Žilinsko tekstų, kad jis būtų svarstęs imanentinio Dievo sampratą. Ne, jis teturėjo dvi alternatyvas: tradicinė (ekskliuzyvistinė) katalikybė su griežta Dievo ir kūrinijos perskyra bei principu "Už Bažnyčios išganymo nėra" ir ateizmas, kuris neigė transcendentinio, už gamtinės realybės esančios būtybės (faktiškai antros būties) - Dievo - egzistavimą, postulavo tik materialios (ir būtent apčiuopiamos, medžiagiškos) gamtinės būties egzistavimą ir jos evoliucinę kaitą, sąmonei esant tik materijos epifenomenu. Tokiu būdu Algimantui Žilinskui teko rinktis besąlygiškai griežtą ištikimybę Bažnyčiai, ir tik tokios ištikimybės dėka garantuojamą pomirtinį gyvenimą arba ateizmo postuluojamą tik materialią, gamtinę būtį bei neišvengiamą asmens individualų išnykimą po mirties. Ateizmas išvadavo žmogų iš teologinių prieštaravimų, tačiau nepasiūlė jokių jo protą ir jausmus patenkinančio gyvenimo prasmės aiškinimo. Ateizmas aiškino, kad žmogus išlieka amžinai visuomenėje - savo darbuose, savo įpėdiniuose, galiausiai visuomenėje, prie kurios kūrimo jis prisidėjo būdams gyvas. Ir tai, be abejo iki tam tikro laipsnio yra žmogaus gyvenimo įprasminimas. Be to, jis doroviškai daug vertingesnis už tradicinės katalikybės siūlomą individualaus amžinojo gyvenimo užsitarnavimą (išpažintis atperka žmogžudžio nusikaltimus ir jis apsaugomas nuo pragaro, o atgailauti už ritualinių nuostatų pažeidimą pamiršęs nusidėjėlis patenka į pragarą). Juk mirties uždanga mums abiem atvejais slepia tai, kas yra už jos - ar dangus su pragaru, ar toliau egzistuojanti visuomenė, kurios nariu buvo miręs jos narys, o visuomenė juk neabejotinai yra daug labiau apčiuopiama realija nei dangaus ir pragaro idėjos. Tačiau vis tiek daugelio žmonių individualaus išnykimo perspektyva netenkino. O šiais laikais, matant grėsmę, jog ir pati žmonija (ar bent jos dalelė - tauta) gali išnykti, kokią vertę begali turėti ateizmo mokymas apie nemirtingumą visuomenėje? Ir štai būtent gyvenimo prasmės ir individualaus nemirtingumo klausime ir slypi ateizmo pralaimėjimo katalikybei ne tik A. Žilinsko, bet i visos lietuvių visuomenės atveju pagrindinė priežastis. O alternatyvų tiek tradicinei katalikybei, tiek ateizmui buvo, tik jos nebuvo žinomos nei jam, nei plačiau daugeliui lietuvių. Tai visos ideologinės-religinės sistemos - visų pirma teosofinės - kurios Dievą laiko Būties centru, iš kurio emanuoja visa materiali Visata. Tokiose sistemose išnyksta bedugnė tarp Dievo ir kūrinijos, kuriai įveikti reikia hierarchijų, išganytojų ir ekskliuzyvistinių mokymų. Jei mes visi potencialiai jau esame Dievo - Didžiosios Sąmonės apraiškos, ką tik reikia įkūnyti aktualiai, logiškai garantuojamas mūsų - kaip sąmonės (Dievo) kibirkštėlių - asmeninis, individualus nemirtingumas. Išsprendžiamas ir prieštaravimas tarp materijos ir dvasios, nes visa tai, kad egzistuoja yra tik Sąmonės apraiška. Deja, A. Žilinskui tai nebuvo žinoma, todėl grėsmės gyvybei (operacijos) akivaizdoje spręsdamas gyvenimo prasmės klausimą, o dar laikydamas sovietinį režimą priešišku, kenksmingu lietuvių tautai, sugrįžo į katalikybę. Kita vertus tai logiška ne tik individualiu, subjektyviu A. Žilinsko atveju, bet ir aptariamo laikotarpio visos lietuvių visuomenės atžvilgiu. Juk ji kaip tik tuo metu žengė į industrinį savo raidos etapą, taigi, jos patirtis ir mąstysena buvo pažymėta materializmo, kuris būdingas ir ateizmui, žyme.

O tuo tarpu kaip labai svarbus buvo Žilinskui gyvenimo prasmės klausimas ir kaip skaudžiai jis išgyveno vis stiprėjantį beprasmybės, susijusios neišvengiama žmogaus mirtimi pojūtį ir kaip jis troško individualus žmogaus nemirtingumo, puikiai rodo jo autobiografinės knygos. Laukdamas operacijos jis svarsto: "Ir kažin kada žmogus gali atsakyti, pasiekė jis tikslą ar ne? Turbūt tik tada, kai žengia paskutinį žingsnį iš Būties? Bet kur? Į nebūtį? Ar gali tuomet išvis būti kalba apie tikslą, jei viskas - ėjimas į Nebūtį? [...]. Ak, liks vaikai, darbai, turtai? Liks ateinančioms kartoms! O ... Taip, šitas tenkina mano protą, nes regiu nenutrūkstamą grandinę, kuri nutįsta kažkur į tolį, į begalybę, ko jau neaprėpia nei mano protas, nei vaizduotė. Bet aš? Aš? Nedalomasis ir nepasiliekantysis peržengęs būtį. Ar aš taip ir dingsiu, išnyksiu? Aš - mąstantis, suvokiantis, tetrokštantis suvokti, pasiekti saulę, žvaigždynus, Visatos begalybę (?) aprėpti? "Ir išnyksiu, kaip dūmas?". Ne, tai absurdas: tai neteisinga, tai mane žudo, mane nori pasmaugti! Aš su tuo nesutinku! Aš noriu gyventi! [...] Tad kurgi gyvenimo prasmė ir tikslas?" (DŠ, p. 194). Ruošdamasis televizijos laidai jis degte degė ieškodamas atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą: "[...] pats turiu iki galo šią problemą išspręsti, ir ne prieš televizijos kamerą, o pirma savy, savo širdy. [...]. Čia negali būti pusiau tiesos ar pusiau aiškumo. Jei aš nemarus, visas mano gyvenimas turi prasmę: ir slapčiausiose širdies kertelėse užslėpti kentėjimai ar niekšybės turi laimės kuriamąją ar griaunamąją prasmę. Jei aš nemarus, aš einu į tikslą - Laimę, kurios gausą lemia mano vidinė ir išorinė darna" (DŠ, p. 196). Po vienos P. Slavėno paskaitos jis susimąstė: "Jeigu Visata mums dar taip netikrai pažini, kažin ar aš teisus kitados reikalavęs iš neotomistinės filosofijos duoti matematinio griežtumo atsaką apie būtį visas jos - amžinąsias žmonijos - problemas? [...]. Ir kažin ar tikrai nėra būties visuotinybės priežasties - Būties (didžiąja raide)?" (DŠ, p. 168). 1989 m. kovo 24 d. reanimacijos palatoje jis mąstė: "Bet kas yra kančios prasmė? Ir atsakymas jam buvo savosios būties kritimo "į nebūtį - į prarają, kur nėra ko nusitverti" pojūtis. Nebuvo baimės, o "tik egzistencinis - protu ir širdim juntamas - nenumaldomas žmogaus gyvenimo kritimas į nebūtį. [...]. Ir šis kritimas - tai ne šios, ir ne vakar dienos kritimas; tai kritimas, kuris prasideda su gimimu. [...]. Negali taip būti: aš turiu gyventi! Gyventi! - tai mano esmė ir tikslas. Bet kurgi yra šios mano būtinai reikalaujamos būties aspiracijos ontologinis pagrindas" (DŠ, p. 239). O jei žmogaus vienintelis tikslas - laimė, kuri įmanoma tik gyvenant, tai "kokia gali būti asmeninės būties prasmė, jei viskas baigiasi mirtimi? Žmogus juk suvokia savo egzistencijos absurdą - "nenumaldomą, nesulaikomą kritimą į nebūtį iki visiško sudužimo prarajoje - mirtyje" (DŠ, p. 240). Ir pareikalavo iš savęs: "Nusilenk tu, mano išdidusis prote ir iškankintas kūne, ir pripažink, kad tikrąją gyvenimo tiesą tik dabar pažinai, kai atsidūrei ribinėje situacijoje, t. y. kai kančios aistra tave pastatė ties trapios būties prarajos kraštu ir leido pažvelgti į ją [...]" (DŠ, p. 241 - 242). "Taip, tik Amžinoji Būtis, kurioje yra mūsų pradžia, visas gyvenimas ir jo tąsa po mirties, gali būti vienintelis atramos taškas, į kurį galima remtis net tomis valandėlėmis, kurios atrodo beviltiškiausios". Gamta per mūsų prigimties troškimus mums byloja, kad toks taškas būtinas, o kita vertus, kad joje jo nėra. "Ji - teisingoji - tai pripažindama mums nurodo į Transcendenciją, į būtį, į kurią remiasi ji pati drauge su mumis, savo vaikais" (DŠ, p. 242). Tad ar verta stebėtis, kad reanimacijos palatoje gulintis A. Žilinskas ėmė kalbėti "Tėve mūsų", t. y. nusilenkė Katalikų Bažnyčiai, paklusdamas jo mokymui. Ir ar galima buvo tikėtis iš A. Žilinsko kitokio žingsnio kai sunkios ligos akivaizdoje pajutus mirties alsavimą visa jo būtis reikalavo asmeninio nemirtingumo, baisėdamasi visiško išnykimo siaubu, kai visa jo ankstesnio gyvenimo katalikiška patirtis spindėjo vaiko ir jaunuolio katalikiškų idealų aukštumu, mielų apeigų sentimentais, tai tvirtino ir jo artimiausia aplinka, o tarsi stebuklingas Lietuvos prisikėlimas atgimimo laikais vėlgi liudijo jam ir Bažnyčios triumfą? Ne, negalima. Būtų nežmoniška reikalauti iš jo platesnio žvilgsnio, kai jam ir nebuvo prieinama bent jau gilesnio apsvarstymo, jau nekalbant apie išgyvenimą, patyrimą, jokia alternatyva katalikybei, joks mokymas, užtikrinantis asmeninį nemirtingumą. Todėl natūralu, kad nebegalėdamas priimti ateizmo ribotumo šiuo klausimu, jis sugrįžo į jam mielą, sentimentais dvelkiančią katalikybę. Eilėraštyje "Grįžimas" (Valkininkai, 1989) rašė: "Netekęs rūbų - / žmogiškos buities / svarbiausio daikto - / visa būtim - / širdim ir protu - pajutau, / koks menkas aš / ir koks niekingas / visatos amžių tėkmėje. / Aš atgręžiau akis į Būtį, / kuri viena įprasmina / buvimą mūsų, / ir taip kreipiaus į ją; / "Tėve mūsų".../ Kitaip aš nemokėjau: / vaikystėj taip kalbėjau... / ... Grįžau į ten, / iš kur pradėjau." (DŠ, p. 287). Kartu tai iliustruoja dėsningą ateizmo pralaimėjimą katalikybei postkomunistinėje Lietuvoje. Ateistinis gyvenimo prasmės aiškinimas visuomenės nepatenkina, o slopinant bet kokią alternatyvą krikščionybei, beliko katalikiškas atsakas į nemirtingumo lūkestį.

Išvadų vietoje

Algimanto Žilinsko ideologinė laikysena po katalikybė atsisakymo ir prieš sugrįžtant į j buvo specifinė. Pasaulėžiūrine prasme jis neabejotinai laikė save ateistu, tačiau jo ryškus opozicinis nusiteikimas sovietinio režimo atžvilgiu, sąlygotas jo tautinio angažuotumo, jo priešiškos režimui aplinkos, sąlygojo vis stiprėjantį jo dreifą į Bažnyčios vadovaujamą opoziciją režimui, tačiau vadovaujantis humanizmo principais ir tolerantiškumu kitamaniams ir kitatikiams, kurio labai trūko Bažnyčiai, iš kurios Algimantas Žilinskas pasitraukė. Jį galima būtų palyginti su Antanu Terlecku, kuris nesitapatino su katalikybe, tačiau bendradarbiavo antisovietinėje veikloje su Bažnyčia. Dar galima pastebėti, kad jo humanizmo sąlygotos simpatijos Bažnyčiai vis dėl to pažymėtos ne tik nesuinteresuotu geranoriškumu visiems žmonėms, bet ir dėl savo aplinkos nesugebėjimo padaryti nuoseklių išvadų, susijusių su Bažnyčios totalitarizmo apraiškomis. Būdamas ateistu ir negalėdamas įeiti į atvirą bendradarbiavimą su sovietiniu režimą vairuojančiais komunistiniais sluoksniais jis tik pademonstravo, kad nesugebėjo atsiverti ir tų sluoksnių egzistavimą apsprendžiančios dalies mūsų tautos (žemutinių sluoksnių - liaudies) patirčiai. Tiksliau, jis dalį tos patirties priėmė - juk matė pokario žiaurumus iš abiejų kovojančių pusių, žinojo ir mokėjo įvertinti komunistų veiksmų prasmę, bet ne tiek, kad suvoktų, jog jo paties pažiūros ir įsitikinimai rodė, kad jis priklausė tik vienai iš daugelio lietuvių tautos pasaulėžiūrinei-ideologinei grupei.