Baisogalos apylinkės Žečpospolitos laikais | 2021 sausio 27 d.

01/27/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime istoriko Mečislovo Jučo straipsnį "Senoji Baisogalos istorija" (Baisogala. - Vilnius: Versmė, 2014). Jame neblogai matoma indoktrinacinių bei baudžiavinės (administracinės, teisinės ir fizinės) prievartos veiksnių - Bažnyčios ir dvaro - stiprėjimo Baisogalos apylinkėse raida. Bažnyčia ir dvaras - kunigai ir dvarininkai (plačiau bajorų (šlėktų) luomas) - keitė lietuvių valstiečių savimonę į litvinų liaudies statusą, sąmoningai ištrinant jų ankstesnę nekrikščionišką (nekatalikišką) bei nelitvinišką tautinę atmintį ir valstiečiams imant laikyti save lenkakalbių savo ponų - litvinų - pavaldiniais.   

Baisogalos parapija skaičiuoja savo amžių nuo 1539 m., kai karalius Žygimantas I suteikė jai fundacinį aktą, kurį išrūpino Veliuonos ir Baisogalos laikytojas, karaliaus iždininkas Andriaus sūnus Jonas. Beneficijai suteiktas bažnytinis imunitetas. 1539 m. minėtas iždininkas perdavė karaliaus fundaciją klebonui Bartolomiejui. Iš dovanotos Popielaičių sodybos išaugo Piepalių kaimas. Januškonių kaimas kaip klebono valda paminėta 1792 m. vyskupo Aleksandro Horaino vizitavijos akte. XIX a. inventoriuose ir vizitacijų aktuose minima, kad Piepaliuose gyveno 6 šeimos, o Januškonyse - 12. Klebono jurisdikcijoje miestelyje buvo 9 gyventojai daržininkai, tarp jų vargonininkas ir zakristijonas. Klebonui priklausė Padgojaus palivarkas (trys valakai žemės, 2 smuklės miestelyje ir viena Januškonių kaime (p. 131). 1802 m. baudžiauninkai mokėjo činšą ir 2 dienas per savaitę ėjo lažą. 1796 m. Pranciškus ir Mykolas Kolsevičiai fundavo Baisogalos bažnyčioje altariją. Suma buvo padėta pas kunigą Jakubovbskį. Nuo jos kasmet altaristai buvo išmokama 7 procentai. 1637 m. pastatyta nauja medinė bažnyčią. 1774 m. bažnyčia, varpinė, klebonija ir visa miestelio jurisdika sudegė. Nauja medinė bažnyčia ir klebonija pastatyta 1781 m. (p. 131). Baisogalos parapija sutapo su Baisogalos tenutos Veliuonos seniūnija ribomis. Parapiją sudarė 13 bajorkaimių (akalicų - Bagdonai, Pakuteniai, Ritikai, Kalveliai, Vardukšniai, Praščiūnai, Ožaičiai, Deveikiai, Pociūnėliai, Užpurviai, Paberžė, Randžiai, Gankiai) ir 40 kaimų. Parapijoje gyveno 454 šeimos, iš viso 3707 gyventojai. Tai vyskupo J. A. Giedraičio 1828 m. vizitacijos duomenys. Šeduvos parapija buvo funduota 1529 m. O vėliau tarp jis ir Baisogalos parapijų įsiterpė Sidabravo filija. Sidabravas - lietuvių kalbininkų sugalvotas pavadinimas. O senasis pavadinimas Szczdrobovo kilęs greičiausia nuo žodžio dosnus (szczodry) - nuo ten buvusio palivarko Szczdrobovo. Baisogalos mokykla paminėta vysk. Kazimiero Paco 1677 m. vizitacijos akte. Neaišku ko mok šioje konkrečioje mokykloje, bet iš aplinkinių parapijų mokyklų žinoma, kad mokė vaikus poterių, katekizmo, skaityti ir rašyti, keturių aritmetikos veiksmų, kartais geografijos pradmenų. Kaimuose tėvai samdė namų mokytojus (p. 132). Namuose prusinami vaikai, norėdami tęsti mokslą parapinėje mokykloje, turėjo mokyti lenkų kalbos. Parapinės mokyklos vaikai egzaminą laikydavo pavasarį, prieš šv. Mišias, dalyvaujant tėvams. Mokiniai būdavo ir vargonininko pagalbininkai. Galbūt iš Baisogalos parapijos buvo kilęs Jonas Pašakauskas (Poszakowski) (1684 - 1757), VU profesorius, jėzuitas, poleminių raštų prieš kalvinistus ir liuteronus autorius, potridentinės Bažnyčios ideologas. Jis išvertė R. Bellarmino katekizmą į lenkų kalbą (p. 133). Jis pirmasis ėmė leisti Lietuvoj kalendorius (1737 - 1749), kuriuose vyravo istorijos tematika. Mokėjo lietuvių kalbą, nes šv. Jonų bažnyčioje pamokslu sakė lietuviškai. Gyvenimo pabaigoje J. Pašakauskas gyveno ir darbavosi pas didkus Radvilas Nesvyžiuje ir Slucke. Baisogalos parapoija turėjo Palonų ir Pociūnlių filijas. Palonyų bažnyčia pastatyta 1759 m., funduota Palonųdvaro savininkų Juozaoo Rinkšelevskio ir jo žmonos Onos Staškęvičiūtės (1788 m.). Palonuose jau seniau buvo koplyčia, į kueią kungas atvažiuodavo per ventes. Bet prapijieiai norėjo nuolatinio kunigo. Pociūnėlių filija gavo fundaciją dar 1750 m. (p. 134). Vietos gyventojai sakė, kad jie toli nuo Baisogalos, o jy protėviai Pociūnėliuose buvo pastatę bažnyčią. Baisogalos parapijoje dar buvo koplyčios teisėjo Jagmino Valatkonių dvare, Montvilos Sirutiškių dvare, dvarininkė Chlevinskienės, Beinortų valdomame Vabalių arba Anapolio dvare ir Skėmių valstiečių funduota koplyčia. Tokie atvejai kai baudžiauninkai funduodavo bažnyčią at koplyčią labai reti: Gintališkės dvare, Notėnų kaime 1789 m. valstiečiai pastatė bažnyčią ir surinko pinigus fundacijai ir įkūrė filiją parapijos (p. 135). Bažnyčia tuo laikotarpiu vykdė tris uždavinius - sielovadinį, karitatyvinį ir švietimo: sakramentų teikimas, vargšų, vienišų senelių ir ligonių globa ir švietimas per parapinę mokyklą, Baisogalos parapija turėjo tą privalumą, kad buvo valstybini dvaro administracijos žinioje (p. 135).

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Kazio Misiaus straipsnį "Iš Baisogalos ir jos apylinkių praeities (1795 - 1915)" (Baisogala. - Vilnius: Versmė, 2014). Žečpospolitos laikais Baisogalos apylinkės su Dotnuvos ir Liaudos traktais priklausė Veliuonos valsčiui. Šiuose raktuose nemažai kaimų priklausė didžiojo kunigaikščio Veliuonos dvarui, Valdovo (valstybiniai) didesnis dvarai buvo vadinami seniūnijomis ir buvo pavedami administruoti įvairiems asmenims. 1769 m., Veliuonos seniūnija su Baisogala buvo pavesta valdyti giminaičiams Andriui ir Teresei Poniatovskiams. 1782 m. Baisogalos donatoriumi jau tituluojamas LDK vėliavininkas Pranas Zaranikas. Tai buvo šalia Baisogalos miestelio įsikūręs kitas Baisogalos dvarelis, kuris 1667 m. duotas laikyti Zarankoms. Vėliau tas Zarankų valdomas dvaras buvo vadinamas Baisogala arba Užupiu su 9 dūmais. Taigi Pononiatovskiai vis dėl to Baisogalą valdė iki Žečpospolitos žlugimo (p. 136). Galima manyti, kad valstybės žlugimo metu valdovas savo giminaičiams T. Poniatovskienei ir jos sūnui dovanojo Veliuonos seniūniją su Baisogalos vaityste ar kitaip apiformino ją privačion nuosavybėn. 1794 m. Rusijos kariuomenės generolas Golicynas 1794 m. Baisogalos valdą sekvestravo. Tai reiškė, kad T. Pioniatovskienė neteko teisių į Baisogalos valdą. Vis dėl to Poniatovskiai turėjo nuosavybės teise, todėl jie sugebėjo parduoti Baisogalos vaitystę (p. 137). 1794 m. Baisogalos miestelyje, be dvaro, nurodyti 26 kiemai ir 11 daržininkų namų, 3 smuklės, vanens malūnas. Gyveno 42 žydai. Miestelėnai buvo pavaldūs dvarui. Į šią statistiką neįeina bažnyčios jurizdikoje gyvenę (1789 m. joje buvo 9 kiemai).