Bandymai atkurti pagonybę Žemaitijoje 1440 m.?| 2020 spalio 30 d.

Kaip žinome, Žemaitijos christianizacija buvo sudėtinga. Dėl komplikuotų santykių su Vokiečių Ordinu, 1387 m. krikštas Žemaitijos neapėmė. Krikšto akciją Vytautas ir Jogaila pravedė 1413 m. Tačiau tuomet galėjo būti pakrikštyta tik dalis bajorų. Masinis žemaičių krikštas buvo pravestas 1416 - 1417 m. po Konstancos susirinkimo. 1417 m. įsteigta Medininkų (Varnių) vyskupija. Pastatytos pirmosios bažnyčios, kurių greičiausia buvo daugiau nei paprastai manoma, remiantis J. Dlugošu (istoriko D. Barono teigimu greičiausiai bažnyčios buvo pastatytos visuose svarbiausiuose Žemaitijos centruose ir jų buvo daugiau nei septynios). Nepaisant to, jau 1418 m. Žemaitijoje kilo didžiulis sukilimas, kurį išprovokavo visų pirma valstiečių dalijimas katalikybę priėmusiems bajorams (gal prisidėjo ir Vokiečių Ordinas), tačiau jis turėjo ir ryškų antikatalikišką aspektą: buvo sugriautos bažnyčios, išvyti kunigai, vyskupas. Žemaičių seniūnas Kęsgaila Valimantaitis žiauriai sukilimą numalšino (60 - čiai sukilimo vadų buvo nukirstos galvos). Atrodytų pagonybės atgaivinimas politiniame lygmenyje jau nebegalėjo iškilti, tačiau istorikas Eugenijus Saviščevas savo knygoje "Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 - 1566 metais" (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010) pateikia įtikinamų duomenų, jog dar 1440 m. prieš Kazimierą Jogailaitį sukilusiems žemaičiams pagonybė buvo jų ideologinė programa ir sukilimo vėliava. Taigi katalikybės įsitvirtinimas net ir lietuvių (ir žemaičių) aristokratijoje nebuvo jau toks spartus kaip paprastai manoma.

Pasak E. Saviščevo Lietuvos ponams 1440 m. birželio 29 d. Lietuvos valdovu karūnavus Kazimierą Jogailaitį, žemaičiai, kurių tarpe buvo įtakingų Kęstutaičio šalininkų, stojo į Mykolo Žygimantaičio pusę. Vadinamasis žemaičių sukilimas turėjo prasidėti 1440 m. antroje pusėje, o baigtis 1441 m. spalį (p. 121). Lietuviai spaudė priimti žemaičių neseniai išvytą Kęsgailą ir pašalinti iš valdžios sukilėlių vadą Daumantą. Pasak Lietuvos metraščio žemaičiai nenorėjo priimti Kęsgailos, nes būtent jis vadovavo 1418 m. sukilimo numalšinimui. Tuo tarpu pasak Ordino šaltinių 1441 m. viduryje Kazimieras Jogailaitis patyrė pralaimėjimą Žemaitijoje. Vokiečių Ordino maršalas 1441 m. spalio mėn. rašė magistrui: žemaičiai rašė Kazimierui, kad jie nenori turėti Žemaitijos vietininkais Kantauto, jo brolio Birgailos, Biklio ir Daujoto ir taip pat nenori, kad valdovas paskirtų bet kurį lietuvį. Kazimieras atrašė, kad paliksiąs žemaičiams visas senas teises, kurias jiems suteikė Vytautas ir senasis Lenkijos karalius, duos jiems daugiau teisių ir jei jie nori pasilaikyti Gedgaudą vietininku, tai paliekama jų valiai, o jei nori tegul pasirenka kitą (p. 122). Galimas dalykas, kad Gedgaudas pakeitė sukilimui iš pradžių vadovavusį Daumantą (p. 123). Paskutinį 1441 m. ketvirtį surastas kompromisas: seniūnu ir toliau turėjo likti iki sukilimo vadovavęs Kantautas, bet sukilimo sukeltam įkarščiui atslūgus, jis turėjo užleisti vietą Kęsgailai. Taigi lietuvių derybininkai pasiekė savo tikslus. Greičiausiai tai susiję su masiniu valdų ir valstiečių dalijimu žemaičių bajorams (p. 123). Suteiktimis valdovui pavyko palenkti į savo pusę žemaičius, o apdovanotas bajoras buvo suinteresuotas išlaikyti ištikmybę valdovui (p. 124).

Čia įdomiausia, kad pasak Ordino informatoriaus pranešimo žemaičiai sukilimo vadu vietoj Kantauto išsirinkę pagonį (jo vardas nenurodomas) (p. 234). Tuo tarpu Lietuvos metraštis nurodo, kad sukilimui vadovavo Daumantas ir pažymima jo giminystė su Kantautu (p. 234). Ordino informatoriaus žiniomis sukilę žemaičiai norėjo taip pat nušalinti ir Kantauto brolius Birialą ir Daujotą (p. 125). Istorikas E. Saviščevas daro išvadą, kad Žygimanto Kęstutaičio valdymas buvo palankus vis dar įtakingai gentinei žemaičių aristokratijai, tiksliau nuosaikiajam jos sparnui. Tai liudija Galmino ir Kantauto paskyrimas Žemaitijos seniūnais. Kęsgailos pašalinimas iš Žemaitijos 1432 m. turėjo palankiai nuteikti radikalesnį Žemaitijos gentinės aristokratijos sparną, siekusį kuo labiau susilpninti centrinės Lietuvos valdžios įtaką Žemaitijoje, o galbūt ir restauruoti tradicinę pagonišką kultūrą. Po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo Valmantaičiai aktyviai parėmė Kazimiero kandidatūrą. Kazimieras iš Žemaitijos seniūno pareigų atšaukė Kantautą. Tai liudytų Kazimiero susitarimą su nuosaikiuoju Žemaitijos aristokratijos sparnu. Bet tai sukėlė radikaliojo aristokratijos sparno pasipriešinimą. Pastarasis buvo tiek galingas, kad sugebėjo neįsileisti Kęsgailos ir pašalino nuosaikuosius gentainius iš vadovybės.

Užuominų apie 1440 - 1441 m. sukilimo pagoniškas apraiškas esama ir Kazimiero žemaičiams duotoje privilegijoje, iš tiesų keliose privilegijose atskiroms teritorinėms bendruomenėms - kraštams (nuo XV a. antros pusės vadintų valsčiais). Išliko tekstai Medininkams ir Knituvai. Knituva turėjo būti vienas svarbesnių sukilimo epicentrų. Šį tą paaiškina ir 1492 m. Aleksandro privilegija visai žemaičių žemei (p. 126). Aleksandro privilegijoje sakoma: "visiems bajorams, kilmingiesiems ir visai bendruomenei Knituvos paviete taip pat davėme ir šiuo dabartiniu raštu duodame visas krikščioniškąsias teises ir laisves, kurias davėme Lietuvos žemei, taip, kaip mūsų minėtas tėvas [Kazimieras], jų protėviams bajorams [...] ir kitiems minėto Knituvos pavieto bajorams bei bendruomenei davė [...]" (p. 127). Panašu, kad čia kalbama apie Jogailos ir Vytauto atliktą žemaičių krikšto akciją, kurios metu pakrikštyta bajorija gavo 1387 m. ir 1413 m. Lietuvos valdovų savo bajorams duotas privilegijas. Užuomina apie "krikščioniškosios teisės atnaujinimą" turi būti suprantama kaip 1440 m. sukilėlių pagoniškų nuotaikų atspindys. Pagoniškas nuotaikas reiktų suprasti pasak E. Saviščevo kaip radikaliojo žemaičių aristokratijos sparno politinės programos dvasią. Daumanto iškilimo laikotarpiu ši politinė jėga perėmė visą Žemaitijos kontrolę, bet, padėčiai pasikeitus, pati pasitraukė vėl užleisdama vietą nuosaikiajam sparnui (p. 127). E. Saviščevo teigimu apsipriešinimas Kęsgailos sugrįžimui pamažu virto į gentinės aristokratijos bandymus sugrąžinti Žemaitijos XIV a. pobūdžio nepriklausomybę. Brolžudiškos kovos perspektyva Žemaitijoje grąžino politinę persvarą nuosaikiajam aristokratijos sparnui. Pastarasis, vadovaujamas Kantauto, perėjo prie derybų su Lietuvos valdovu, o tiksliau su jo svarbiausia politine figūra - Goštautu. Žemaičiams tai buvo pergalė, nes buvo pašalintas Kęsgaila (p. 128). E. Saviševas analizuoja tolesnę žemaičių gentinės aristokratijos evoliuciją, aptardamas ir vėliavininkų pareigybės įsteigimą XVI a. pradžioje. Vėliavininkai irgi tapo Žemaitijos savivaldos pareigūnais, o jų funkcijos darėsi panašiomis į tijūnų funkcijas (p. 151). Kalba eina apie valdovo domeno bajorų organizavimą (p. 152). E. Saviščevas pažymi, kad yra požymių, rodančių neeilinę vėliavininkų giminių kilmę. Su gentine aristokratija gali būti siejamas ir XVI a. pabaigoje Viešvėnų vėliavininku buvęs Jonas Mikalojaitis Šondzia, kildinęs save iš Vytauto bajoro Dibario. J. Lascikis mini šios giminės kilmės iš pagoniškos dievybės tradiciją (p. 153).