Baudžiava Alytaus apskrityje (dešinioji Nemuno pusė) XIX a.| 2021 sausio 11 d.
Informacija apie baudžiavą paremta Simo Ulčinsko (1840 - 1929), gyvenusio Merkinės valsčiuje, pasakojimu (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Jis baudžiavą ėjo Makniūnų dvare Merkinės valsčiuje (p. 285). Simo Ulčinsko tėvas turėjo Raitininkuose valaką žemės ir neblogai gyveno. Bet nesutarė su Makniūnų ponu Enriku Muiželiu. Kartą jis sumušė pono pasiuntinį. Todėl tris Simo brolius ponas atidavė į rekrūtus. Tėvui mirus Simas buvo paimtas į dvarą už piemenį, o ūkį paėmė savo globon. Simas užaugęs liko be nieko (p. 284). Simui liko vargti tarnaujant dvare ir pas ūkininkus, kol liustracijos metu gavo tris dešimtines žemės. Tokių atsitikimų kaime buvo daug. Savo baisaus pono visi bijojo. Būdavo jis važiuoja per Raitininkų sodžių ir paberia saują smulkių pinigų į vaikus. Mes stumdydamiesi stvarstome. O kai privažiuoja prie jaunimo, paberia saują žiedų. To moje mužiki, - sako Muiželis didžiuodamasis (p. 284). Plakimo vieta buvo prie pono prieangio. Prieangyje visada stovėdavo keli pundai rykščių. Nusikaltusį baudžiauninką paguldydavo ir apnuogindavo pasturgalį. Vienas baudžiauninkas laikydavo baudžiamąjį už galvos, kitas už kojų. Kiti du kirsdavo reikiamą skaičių rykščių (p. 286). O ponas Muiželis sėdi prieangyje ir žiūri kaip plaka. Kai prisisotindavo jo širdis, duodavo ranka ženklą, ir budeliai liaudavosi. Už didesnius nusikaltimus paplakus kiek, sumuštą vietą užpila actu, vėl plaka, vėl užpila actu. Taip daro, kol jam pasirodys, kad gana. Tam, kuris taip būdavo nubaustas, namiškiai turėdavo traukyti iš kūno šipulius, o pats sumuštasis ilgokai lovoje pragulėdavo, o kartais ir į aną pasaulį nusikraustydavo. Smarkiausiai bausdavo tuos, kurie mėgino priešintis ponų valiai ir kildavo prieš baudžiavą (p. 287). Kas naktį dviems baudžiauninkams reikėjo dirbti panaktiniais, vaikščioti po dvarą ir rėkti. Vieną šaltą naktį Simas ir kitas baudžiauninkas buvo panaktiniai. Nutarė eiti duonos kepyklon, kur šilčiau. Susirangė ant pečiaus. Bet ten gyveno akonomas, kuris pamatė juos (p. 287). Rytojaus dieną gavo rykščių (p. 288). Nežinia ar žmonės būtų tai iškentę, jei nebūtų buvę daug karčiamų ir degtinė nebūtų buvusi pigi (p. 288). Kuriam išvanoja kailį, išgers degtinės ir eina namo dainuodamas, visus sopulius pamiršęs (p. 288). Galintėnų kaimas buvo laisvas nuo baudžiavos. Tačiau Muiželis rado būdą nusavinti jų žemę - pasikvietė kelioliką to kaimo vyrų, kažką rašė ant popieriaus lapo, davė palaikyti vyrams rankoj plunksną ir leido eiti namo. Po kiek laiko atėjo su tarnais, atmatavo rubežių ir pasakė, kad nedrįstų jo peržengti (p. 289). Kiekvienais metais rudenį prasidėdavo rekrūtų gaudymas. Rekrūtų gaudytojai vadinamieji launininkai (p. 290). P. Rusecko informacija: 1863 m. įvyko pirmas be ponų tarpininkavimo rekrūtų ėmimas. Tais metais rekrūtų statymas įvykęs tvarkingai ir pristatyta tiek žmonių, kiek numatyta, kuo valdžia buvo patenkinta, Gal žmonės norėjo tuo parodyti, kad jie pasiryžę valdžiai būti paklusniais, lyg ir atsidėkodami už baudžiavos panaikinimą (p. 290).
Baudžiavos laikų dainos (užrašė T. Subačiūtė): "Kas ten tokio juoduoja? Be saulutės vakaruos? Tai ten visi vargo žmonės, žiaurių ponų skriaudžiami, prie ugnelės susibūrę, lieja graudžias ašaras, valgo juodą pelų duoną, šaltinėlin vilgina (p. 291).