Baudžiava Biržų apskrityje XIX a. | 2021 sausio 8 d.

01/08/2021

Pasakoja Kazimieras Bajoras, gimęs 1847 m. Žeimelio valsčiuje (Paulius Gumbelevičius // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Puikiai sutvarkytos baudžiavos, palankios valstiečiams pavyzdys. Štai apie tokią baudžiavą turi galvoje baudžiavos adeptai šiais laikais. Tai būdinga tik Šiaurės Lietuvoje buvusiems vokiečių dvarams. Lietuvos sąlygomis visiškam išimtis. Vis dėl to, įsidėmėtina, kad nepaisant pavyzdingos tvarkos B. Plonėnų dvare, žmonės nenorėjo toliau eiti baudžiavos.

Baudžiavą ėjo pats. Meldžiūnų kaimas priklausė vokiečių baronui Motiejui von Rekui. Dvarą valdė jo vietininkas urėdas latvis Leimontas. Baltųjų Plonėnų dvarui priklausė 3 kaimai. Į dvarą ėjo iš Staškavyčių kaimo vieną savaitę 5 mergos, antrą savaitę 5 bernai ir taip ir iš kitų kaimų. Kiekvienas nusinešdavo visai savaitei po kepalo duonos. Kasdien iš ryto namiškiai jiems pristatydavo po ąsotį viralo. Beminėtų baudžiauninkų į sėją būtinai turėjo eiti ir pats ūkininkas ar tiesiog sėti mokąs vyras. Javams valant, į darbą reikdavo išeiti visiems iš namų (p. 135). Dirbdavo ir vasarą, ir žiemą nuo tamsos iki tamsos (p. 136). Savo laukus apdirbti buvo labai sunku. Ūkininkams dažnai reikėdavo dirbti mėnesieną ar šiaip naktį. Tik ūkininkų, turinčių dideles šeimas, darbai eidavo kartu su dvaro darbais. Kiekvienam ūkininkui dvare reikėdavo apdirbti po 2dešimtines rugių, oi 2 dešimtines vasarojaus ir po 2 dešimtines pūdymo. Baudžiavą pradėdavo eiti nuo tų metų, kai jau galėdavo arti, maždaug nuo 15 - 17 metų. Seneliai dirbdavo iki galėdavo. Jie darbavosi dvare: šluodavo, valydavo, atnešdavo vandens, malkų. Kai nebegalėdavo dirbti, būdavo namie, nes elgetauti nebuvo galima. Gaudavo iš grūdų sandėlio duoną javais, iš kurių išlaikydavo paršą, iš pono pievų šieno, iš miško malkų, iš dvaro pieno. Grūdų sandėlis buvo B. Plonėnuose (p. 136). Kiekvienas B. Plonėnų dvaro baudžiauninkas ūkininkas turėjo 6 žmones: pilną vedusį darbininką, kurio alga buvo 2 pūrai sėtų rugių, miežių, 2pundeliai linų drabužiams. Ųkininkas dar turėjo išlaikyti jo karvę ir 2 avis. Taip pat turėjo pilną nevedus darbininką, pusbernį, pilną mergaitę, pusmergę, piemenį. Tarnavimo metai prasidėdavo nuo Jurgio ir baigdavosi Jurgiu. Rudenį, išsikūlus ūkyje, baudžiauninkas mokėjo į dvarą metinio pagalvio, vieną statinę sėmenų. Vedęs ir nevedęs darbininkas po pūrą miežių, pusbernis po pūrą avižų. Likusius javus parduodavo dvare. Dvaro javus baudžiauninkai veždavo į Rygą. Kiekvienas ūkininkas gaudavo iš dvaro miško normą, šieno, laikydavo po 4 arklius, vieną priaugantį ir porą jaučių, kuriais tik ardavo ir prieauglį jaučiuką (p. 137). Trobas statydavo ir remontuodavo dvaras. Šeimynos pačiam nereikėdavo samdytis, nes dvaras visiems pasamdydavo iš tų pačių žmonių. Susirgusiam dvaras tuojau atsiųsdavo daktarą ar vaistų. Pasakotojo dėdė Jonas Bajoras griūdamas pesiskėlė galvą. Dvaras tuojau kinkė arklius ir išvežė į Bauskės ligoninę, kur išbuvo porą mėnesių. Už vis gydymą nieko nereikėjo mokėti. B. Plonėnų dvaro apylankėse buvo daug kiškų, kuriuose ūkininkams reikėjo grybauti, uogauti, rinkti grybus (p. 138). Darbus dažniausia prižiūrėdavo vagorius, Kai darbo būdavo daug, išeidavo pats urėdas. Už netinkam darbą ar poilsį mušdavo bizūnu ar lazda. Valstiečiai galėjo skųstis urėdui dėl jo tarnų daromų skriaudų. Be pono leidimo nebuvo galima nei vesti, nei ištekėti (p. 139). Rekrūtus skirdavo pats ponas, paprastai blogiausius darbininkus (p. 139). Vaitui buvo įsakyta rekrūtus pristatyti į Panevėžį (p. 139). Dvaras turėjo bravorą ir tris karčiamas. Spiritą varydavo žydai. Mokykla buvo dvare. Mokydavo lietuviškai ir latviškai. Kokiu du kartus per mėnesį tikybos dėstyti atvažiuodavo Vaškų kunigas, kurio mokė katekizmo tik lietuviškai. 1861 m. panaikinus baudžiavą ir mokykla buvo panaikinta. Paskui teko mokytis Joniškėlio pono Benedikto Karpio mokykloje. Pirmoje klasėje mokė "lenkas" Žukauskas, o antroje - rusas vedėjas Kazanskis. Po to iš Rietavo buvo atkeltas Jevinskis [greičiausiai liaudies švietėjas, mokytojas Laurynas Ivinskis], kuris mokė tik rusiškai, o kunigas poterių - tik lenkiškai. Lietuviškai kalbėti buvo draudžiama ne tik klasėje, bet ir bendrabutyje. Nusikaltusiam (prakalbėjusiam lietuviškai) tuojau užkabindavo ant kaklo apskrito pavidalo lentą su užrašu "Za litewską movę". Lentelę vadindavo mitelunga. Nusikaltęs mokinys nešiodavo, kol kitas mokinys prakalbėdavo lietuviškai (p. 140). Jei tokio neatsirasdavo kitą dieną galėjo nusiimti lentelę (p. 141). Jevinskis su šeimininke ir savo giminaičiais kalbėjo tik lenkiškai, tik klasėje vien rusiškai. Dvaras blaivybės įvedimo nejautė, nes nebeturėjo bravoro. Po baudžiavos panaikinimo, 1862 m. pavasarį Baltųjų Plonėnų dvaro ponas, norėdamas, kad žmonės ir toliau eitų šarvarkas ir pridurmes (gvolto) dienas, iškėlė savo klojime didelį bankietą. Buvo sukviesti visi baudžiauninkai - apie 200 žmonių: gėrė ir valgė, lietuviškai ir latviškai dainavo. Bet pasirašyti nieko nevertė (p. 141). Tačiau žmonės nebenorėjo eiti baudžiavos. Po Kalėdų iš Panevėžio atvyko kazokų būrys. Dvaras sušaukė buvusius baudžiauninkus ir septynis didžiausius kaltininkus be pasigailėjimo lupo. Tačiau tai negelbėjo, Žmonės padavė gubernatoriui prašymą, kad ponas neverstų eiti baudžiavos. Baudžiavos pasigedo tik vedusieji darbininkai, nes ūkininkai jų nebesamdė, o į dvarą jų taip pat nebeėmė. Be to, Baltųjųjų Plonėnų ponas parsigabeno 7 poras vokiečių su šeimynomis. Nebenorėjo eiti baudžiavos ir kitų valsčių baudžiauninkai, todėl kazokų būrys išvyko į Noriūnų kaimą. Lauksodžio dvare vyrus nusivarė į klojimą, kur atskaitė po 15, 20, 30 ar 50 rykščių kaip buvo nurodyta pono (p. 142).

Pasakoja Juozas Krikščiūnas, 80 metų iš Klovainių valsčiaus (Užrašė Juozas Vaičeliūnas 1930 m. // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Joniškėlio apylinkės dvarai priklausė Karpiams. Dvarininkams lengva buvo ūkininkauti, nes miško buvo daug, kurį tvarkė kaip norėjo. Tačiau medienos baudžiauninkams gailėjo: trobas statydavo mažas, gailėdavo lentų grindims - "išponės". Žmonės, važiuodami mišką kirsti malkų, gerai pagirdydavo eigulį degtine ir galėjo kirsti kiek norėjo (p. 147). Malkas irgi gaudavo dykai (p. 147). Į Joniškėlio dvarą baudžiavą ėjo ir Pušaloto parapijos žmonės. Dvarui reikėjo atidirbti per savaitę tris dienas (p. 148). Dirbdavo nuo saulė iki saulės, todėl visi darbininkai, kuriems būdavo toliau namai, nakvodavo vietoje. Valgį atsinešdavo su savimi arba atnešdavo namiškiai. Tris dienas reikėjo būtinai atidirbi, bet kartas dirbdavo ir daugiau dienų - pav., jei reikėdavo iš miško vežti medieną. Lažo dienų ėjimas priklausė nuo urėdu. Kas gerai sugyveno su urėdu, atseit prasukdavo jam kokią žąsytę ar paršiuką, tas būdavo laimingesnis. Gaudavo geresnį darbą, dirbdavo mažiau dienų ar kitokia lengvatas. Žmonės su noru ėjo ten, kur ponas juos kėlė, nes dažniausia gaudavo daugiau žemės ir dykai miško troboms pasistatyti. Kas nesumokėdavo mokesčių ar šiaip kuo nusikalsdavo ponui, tokį dažniausiai pašalindavo iš žemės ir atkeldavo kitą. Išvaromas nieko negalėjo pasiimti, išskyrus lazdą. Jei pavykdavo nusitverti kokią vištą ar duonos bakaną, labai džiaugdavosi. Dvare būdavospecialiai laikomas darbininkas, rykštininku vadinamas, kuris rūponosi, kad visuomet būtų atsarga rykščių baudžiauninkams plakti. Rykštininkas ir plakdavo. Bausmę paskirdavo ne tik ponas ar urėdas, bet ir šiaip koks aukštesnis dvaro perdėtinis. Tuo laiku Joniškėlio dvare rykštininku buvo Samanis. Žmogus uoliai ponui tarnavo, todėl senatvėje gavo iš pono sklypelį žemės. Kiekviena rykšte kirsdavo tik vieną kartą. Suvartotąsias sudėdavo į krūvą ir sudegindavo. Apsisaugojimui nuo skausmų žmonės griebdavosi visokių priemonių. Kai kas po baltiniai ties mušama vieta užsidėdavo ožio kailiuką. Be kailiuko kūną prakirsdavo kiaurai. Bet tokių gudruolių buvo mažuma, todėl dauguma žmonelių iškentėdavo tikrą bausmę. Didžiausią skausmą sudarydavo rykštės galas, kuris skverbdavosi į žmogaus šlaunis (p. 150). Vedybose daug priklausė nuo pono. Dažnai dvaras parinkdavo porą. Geriau buvo smailialiežuvėms mergoms, kurios pamačiusios gražų vaikiną, be jokio varžymosi galėjo už jo ištekėti. Nueidavo pas poną, pabučiuodavo rankas, o kartais ir kojas, pasakydavo, kad nori ištekėti už tokio berniuko. To ir užtekdavo. Šis vargšas turėdavo ją vesti. Žinoma, tai galėjo padaryti ir bernas. Paprastai pirmą naktį po jungtuvių su jaunąją nakvodavo pinas arba koks dvaro pareigūnas (urėdas, kamisorius, prižiūrėtojas). Dažnai tokie vyrai, palikę savo netiktą žmoną, išdumdavo Rygą, Maskvą ar kitą miestą. Žinoma, dažniausia baudžiauninkai vesdavo it tekėdavo laisvai (p. 151). Vyrai nuo 18 iki 35 metų gyveno "baimės metus", nes grėsė paėmimas į rekrūtus, todėl visada buvo apsiavę, apsiginklavę peiliu ar kitokiu įrankiu. Važiuoja pavyzdžiui keliu, pamato priešais atvažiuojant rekrūtų gaudytoją, šoka nuo vežimo į javus ir dumia. Prasilenkus vėl sugrįžta prie savo darbo. Jei kokį rekrūtą burliokai užpuldavo naktį, šis negalėdamas pabėgti iš savo trobelės, apsiginklavęs kirviu prasiskynęs kelią pasprukdavo. Daugumas jų miegodavo vasarą daržinėse (p. 152). Pagautus surakindavo pančiuose ir laikydavo dvarų jaujose (p. 153). Joniškėlio klebono raštininkas daugumai vyrų padirbdavo metrikus ir taip jie išsisukdavo nuo kariuomenės (p. 153). Degtinė buvo pigi. Žmonės daugiau ir neturėdavo ko nusitverti, kaip tik degtinės. Neturėdami ko valgyti, pasiima degtinės ir pasimirkydami su duona valgo. Degtinės duodavo ir mažiems vaikams, kad geriau miegotų (p. 153). Pritaisydavo kumštelį iš duonos ir smulkaus cukraus, pamirkydavo degtinėje ir duodavo čiulpti (p. 154). Todėl 10 - 13 metų vaikas degtinę jau traukdavo kaip senis. Žmonės, degtine persisunkę, nebejautė jokio dideli vargo. Būdavo urėdas perpylė bizūnu per pečius, apsisukai ir vėl dainuoji. Jokio skausmo nejauti, tik naktį, išsimiegojus, pradėdavo perštėti perkirstos vietos. Bet kam tekdavo išlaikyti daug rykščių, tam ir degtinė negelbėdavo: toks dažniausia nusilpdavo. Po vysk. Valančiaus blaivybės akcijos "kasdieninės degtinės" nebeliko. Tas blaivybės laikotarpis truko 10 - 15 metų. Pakui vėl viskas atsileido. Žmonės vėl pradėjo gerti, nors ir nepasiekė baudžiavos laikų lygio (p. 154). Visame dvare skaityti ir rašyti mokėjo tik ponai ir urėdas. Vyriausias dvaro užvaizda Kaiša taip pat nemokėjo. Visa jo didybė, kad jis valdė visu dvaro raktus. Skaitydavo maišais, o paskui pūrais. Viską žymėdavo anglies arba kreidos brūkšneliais. Šeimininkės (akmistrinės), valdžiusios paukščių ir pieno ūkį, sąskaitas iš savo ūkio ponui pristatydavo ant lazdų. Išmargina lazdą kryžiukais ir paduoda ponui. Kiekvienas aukštesnis dvaro žmogus norėdavo gauti bajorystę, tačiau sunku tai buvo pasiekti. Pats užvaizda Kaiša norėjo bajorystės, bet buvo bemokslis (p. 155). Ponui nepatikdavo, kad kūlėjai labai ilgai kulia jo javus, todėl kartą liepė vienam savo tarnui gultis jaujoje, apklostė jį šiaudais, taip norėdamas patikrinti ar kūlėjai gerai kulia (p. 156). Darbininkai sužinojo, kad čia guli tikrintojas, ir ėmė daužyti iš visų jėgų. Taip ir užmušę tikrintoją (p. 157). Ponai dažnai rengdavo medžiokles pramogų tikslais. Tam reikėjo žmonių zuikių varovais būti (p. 157). Karpis labai rūpindavosi miško žvėreliais - būdavo specialios daržinėlės su pašau. Žmonės bijodavo net prisiliesti prie maisto žvėrims (p. 158). Kai Karpis gavo rusų kariuomenės maršalo laipsnį, jis surengė puotą. Dalyvavo ir lažininkai. Baudžiauninkams buvo beriami pinigai. Žmonės užsimušdami, stumdydami vienas kitą rinko pinigus (p. 158). Ištvirkėliai ir paleistuviai turėdavo gulėti prie bažnyčios kryžmais. Bet tokių nebūdavo daug. Visas žmonių džiaugsmas buvo jaunimo vakaruškos ir degtinė (p. 160).

Apie baudžiavą pasakoja kaimo senukas Juozas Rudis, gimęs 1848 m. (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Tėvas Kiemėnų kaime turėjo 27 dešimtinių ūkį. Kartą tėvas susirgo ir prasirgo tris savaites (p. 162). Ponas, nelaukdamas tėvą pagyjant, įdėjo dėdę Morkūną ūkio šeimininku, o pasakotojo šeimą išvarė iš ūkio ir padarė bernais. Teko gyventi pas svetimus, visą turtą palikus svetimiesiems. Išlaikydavo karvę ir arklį. Be ordinarijos gaudavo mėšlui žemės tiek, kiek išgali apmėžti mėšlu. Pasakotojo tėvai apžmėždavo trečdalį dešimtinės. Kiekvienais metais beveik keldavosi pas kitą ūkininką su visu pašaru ir javais (p. 163). Bernams ir kitiems tarnautojams buvo daug lengviau nei ūkininkams. Už tai bernai, eidami dvaran ir grįždami namo visada dainuodavo (p. 164). Kiemėnų kaimo baudžiauninkai ūkininkai dvarui turėjo nudirbti visus laukus, su arkliais arba su spragilais iškulti javus, žiemą privežti malkų, leido išvežti Rygon grūdus, suvežti pastatams rąstus, pavasarį eiti prie statybos, dirbti bravare, žvyruoti kelius, statyti ir taisyti tiltus (p. 164). Merginos ganyklose buvo įsitaisiusios rūselius, kur slėpdavo pieną, grietinę, sviestą, o berniukai ten atsigabendavo iš dvaro rūkyklos mėsos. Vienas kito neišduodavo. Artimiausi baudžiauninkų prižiūrėtojai vadinosi kluoniais (p. 164). Iš pačių žmonių tarpo buvo skiriami. Nuo jų baudžiauninkai labai kentėdavo. Bet kartais pavykdavo jiems atkeršyti. Kurį laiką kluoniu buvo toks Katilius. Labai žiaurus žmogus. Viena merga turėjo šunvotę ant juosmens. Katilius taip puolė lupti mergą kančiumi, kad ištaškė visą šunvotę. Dėl menkiausio dalyko skųsdavo ponui. Bernai atsikeršijo jam - įkišo pūrą kviečių į gubas už klojimo. Visa bėda teko kluoniui. Buvo nuplaktas. O sekantis kluonis jau buvo kitoks. Jis nemušė mergų, o tik liepė joms kuo garsiai dejuoti, o jis tuo tarpu daužo kailinius (p. 165).

Pasakoja Darata Mažuknienė, gimusi 1842 m. iš Krinčino valsčiaus (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Priklausė Biržų dvarininkui grafui Jonui Tiškevičiui. Žmonių labai nesigailėjo, ypač jaunų mergaičių. Prasikaltusius kapodavo rykštėmis patys žmonės. Jeigu blogai lupsi, tai tave lups. Labiau prasikaltusius visai sukruvindavo. Kitus užtaisydavo kaladėn ir mesdavo rūsin ar kamaron (p. 166). Ten badu atvėsindavo, troškuliu marindavo. Žmonės vis pasakojo, girdi ateisią laikai kai visi laisvi būsim. Bet nei ponai, nei mužikai tuo netikėjo (p. 167).

Pasakoja Marijona Kazėnienė, gimusi apie 1840 m. (Krinčino valsčius) (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Jos visi protėviai buvo baudžiauninkai ir jai pačiai teko eiti į baudžiavą. Atsimena kaip sekmadieniais atėjusios iš bažnyčios, eidavo į dvarą verpti. Ponas buvo apygeris, kunigai liepdavo ponų klausyti. Visą žiemą vyrai kuldavo kultuvais. Ardavo daugiausia jaučiais. Pono kaimuose buvo ūkininkai "sosiedai". Ūkininkai turėjo po tris "sosiedus". Jeigu ūkininkui ūkio vesti bei baudžiavos eiti nesisekė, tai ponas ūkininką išmesdavo, o jo vieton pastatydavo berną, kuris tapdavo ūkininku. Priklausę Berklainių dvarininkui Ropui. Berklainių Ropams priklausė Suntautai, Peteriškiai, Jutiškiai, Daukniūnai (p. 167). Ūkininkai laikė daug ožkų. Jas ganydavo bendrose kaimo ganyklose. Gulbijonų dvaro ponia Varašinskienė į bažnyčią važiuodavo 12-a arklių. Žmonėms alų daryti pono buvo uždrausta (p. 168). Velykas, Sekmines, šv. Petrą švęsdavo po tris dienas Ponas vis dėl to buvo geras (p. 168).

Mykolas Balčiūnas pasakoja (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Visa kitoks buvo Ąžuolpamušės ir Raudondvario (Biržų apskritis) ponas Klekmanas. Be galo žiaurus. Prasikaltusį liepdavo pririšti prie rankinių girnų žalių grūdų malti. Paiešmenių ponas Klebokas irgi žiaurus buvo. Prie Paiešmenių upės yra trys obelys, prie kurių palaidotos trys mergaitės, jo nukankintos (p. 168). Prisimena pasakotoja, kad jų Ropas statė naują mūrinį namą. Visi žmonės jam dirbo. Tik staiga ateina pats ponas (Julikas Ropas) ir sako: jūs jau nebe mano, o aš nebe jūsų. Važiuokit, kur norit (p. 169). Iš to džiaugsmo ir susijaudinimo pasakotojas namo parlėkė net su plytų prikrautais vežimais. Po to, kai paleido iš baudžiavos, pasidarė geriau gyventi (p. 169).

Vienas Papivesio kaimo (Pasvalio valsčius) 80 metų žmogus apie 1926 m. pasakojo (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Paiešmenių dvarą valdė bjaurus ponas. Daugelis gaudavo lupti, o kai kuriems liepdavo lipti į ąžuolą ir kukuoti. Bekukuojantį nušaudavo. Į pono mišką žmogui įėjus, pono šunys imdavo loti, ponas radęs žmogų, šunimis jį užpjudydavo ar net nušaudavo. Vienas nutarė prakeiktą poną užmušti. Ponui sugebėjo basliu trinktelėti per sprandą. Trečią dieną jis mirė. Baudžiauninkui tai padariusiam teko slapstytis. Žmonės jį mylėjo ir slėpė savųjų tarpe (p. 170).