Baudžiava Kauno apskrityje (dešinioji Nemuno pusė) XIX a. | 2020 gruodžio 27 d.

12/27/2020

(Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Šeimininkės gražius kumpius, sūrius nešdavo kunigams kaip dešimtinę (p. 258). Į valgio higieną nekreipė dėmesio ir net nenumanė, kas gali pakenkti, kas gali būti nesuvirškinama. Duoną valgė su dirsėmis, ašakotą. Kūdikius žindydavo vienus, dvejus ar net daugiau metų (p. 260). Geležį dideliu vargu gaudavo pirkti Jurbarke, Kaune, kituose dideliuose miestuose. Po baudžiavos geležinių įrankių mažai teko matyti. Kirviai, peiliai ir tada buvo. Šakes, lopetas, lopetėles iš medžio pasidarydavo. Kiti ir medinius kauptukus mokėjo pasidaryti. Kubilus, kibirus, pūrus, gorčius, liepines mediniais lankais apkaldavo. Į dvarą eidami pasiimdavo geležinius įrankius, nes už medinius bausdavo (p. 261). Grindų niekur nedėdavo nei ūkiuose, nei dvaruose. Tik gyvenamieji ponų kambariai ("pakajai") turėdavo grindis. Trobos statymui įrankis buvo tik kirvis, grąžtas ir drakas (p. 262). Žmonės ir baudžiavą panaikinus ilgaai laikėsi baudžiavos įpročių, viskuo patenkinti, gyvendami dūminėse trobelėse ir džiaugdamiesi, kad jiems jungą nuėmė (p. 262). Negreit įprato geležinius įrankius vartoti. Stebėjosi pamatę kaustytą vežimą pas ūkininką (p. 263). Gydytojų, vaistinių baudžiavos laikais kaip ir nebuvo. Kaimuose buvo bobelių, kurios gumbus ir vaikams sprandus taisydavo, kraują kirstuku iš arterijų nuleisdavo. Dėles ir kraujo taures, iš skardos padarytas, statydavo, šaknelėmis gydė. Taigi buvo tokios gydytojos "sprandystės", kurios sprandą taisydavo (p. 264). Buvo gumbo gydytojai. Duodavo šaknų. Jei negelbėdavo, tada statydavo ant pilvo vieną ar kelis puodus. Jei nepadeda, tada tokia Dievo valia. Gumbą įsivaizduodavo varlės pavidalu. Jis apkabinęs laiko širdį (p. 264). Jeigu kam nors atsirasdavo dieglys ar gėla, eidavo pas kraujo leidėją (p. 266). Jeigu galvą skaudėdavo, būdavo tokios kaltūnvėlės padėdavo. Plaukams slenkant tie kaltūnai didėdavo. Kiek daug po tais baisiais kaltūnais parazitų būdavo (p. 266). Žydas pasakoja kaip ponas Veliuonos miestelyje gydė: Kaminskienei suskaudėjo vidurius. Nuėjo pas poną prašyti vaistų. Ponas užsikabino su ja viename kambaryje duris ir darė ką norėjo su ja. Paskum davė vaistų ir pribaudė niekam nesakyti. Jei pasakysianti savo vyrui ar dar kam, tai šimtą rykščių duosiąs ir namelį atimsiąs (p. 267).

Antanas Kumetys baudžiavą turėjo eiti iš Motiškių kaimo į Burbos dvarą Belvederį, kuris jis statė rūmus (Jonas Kumetis // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Baudžiauninkai turėjo atvežti molio, kuris per mažai atveždavo, gaudavo vėzdu per nugarą iš perdėtinio. Baudžiauninkai jį turėjo kojomis minti. Ponas savo baudžiauninkus dažnai baudė, kad gerai ir taikiai gyventų ir nebūtų nususę. Prašmatnesnė vieno ūkininko dukra pasisiūdino suknelę gražią. Tada Burba ją išmainė su ponu Žilinskiu į telyčią, kad pažeminti (p. 270). Ištekėjusios moterys vilkdavosi avių kailinius - "baronus" ("katenkas") (p. 272).

Pranas Veverskis, gimęs 1850 m., pasakoja apie baudžiavą išgirdęs iš tėvo (Jonas Kumetis // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Jis daug pasakoj apie baudžiavą, kurią ėjo Veliuonos kunigams. Veliuonos klebonu buvo kanauninkas Nezabitauskas, o administratoriumi kun. Stanaitis. Klebonijai priklausė apie 125 dešimtinės žemės. Tik 1835 m. pradėjo pjauti rugius dalgiais. Kalėdoms, Velykoms ir kitoms šventėms ūkininkai į dvarą duodavo grūdų ir gaudavo degtinės. Ūkininkai buvo labai suvargę: ratai nekaustyti, šlajos medinės. Tokiais ratais reikėdavo važiuoti į Rygą sėmenis vežti ir druską atsivežti (p. 273). Mažai turėjo gyvulių, tik po vieną skrandą ar sermėgą. Moterys ir mergaitės žiemą mažai eidavo į bažnyčią, nes neturėjo kuo apsiauti ir apsivilkti. Žmonės megzdavo pažintis tik su savo ponijos žmonėmis. Bažnyčioje kiekvieno pono žmonės stovėjo atskiromis kuopomis. Vyrams vedant iš kitos ponijos merginą, be merginos pono leidimo klebonai neskelbdavo nei užsakų, nei jungdavo (p. 274). Kunigai irgi plakdavę žmones. Kunigas Stančaitis, nuplakdinęs vieną bernelį, liepęs nuvesti į bažnyčią ir ten visai dienai babinčiuje už kaklo prie geležinių kilpų prirakinti. Jam kelnės nusmuko... (p. 275). Klebonijos bravoruose varydavo degtinę. Kunigai duodavo šventėms darbininkams po bonką degtinės, bet liepdavo užsipilti ant pacinėlių šaknų. Tai esą sveika. Tad vis daugiau pradėjo gerti taip mokomi (p. 275).

P. Rusecko Kauno miesto archyve archyve surinkta informacija (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Kauno miestas turėjo savo dvarus ir baudžiauninkus: dar 1804 m. miestas pirko iš dvarininko Sopockio du dvarus Jiezno valsčiuje ir išnuomojo bajorui, Universiteto studentui Leonui Juodkauskui (Judkovski). Dėl baudžiauninkams jo daromų skriaudų buvo iškelta byla. 1835 m baudžiauninkas Vincas Kondratas pasiskundė miesto tarybai, kad Juodkauskas skriaudžia baudžiauninkus - imąs neteisėtus mokesčius, spiriąs į darbą daugiau nei inventorius leidžia, mušąs žmones (p. 275). 1835 m. baudžiauninkai važiavo į Eišiškes, užgaišo 5 dienas, bet užskaitė tik 3 dienas; važinėjo į Vilnių - užgaišo 4 dienas, bet užskaitė tik 3 dienas ir t. t. ir kitose kelionėse tas pats. Nepilnametį Marijono Šaulinsko sūnų primušė taip, kad šis kelias dienas buvo netinkamas darbui. Tas pats su kitais. Vincą Kondratą mušė dėl to, kad tas pagrasino dėl skriaudų jam pasiskųsiąs (p. 276). Vilniaus gubernijos valdybos rašte sakoma, kad Juodkausko valdomų ūkininkų ūkiai yra visai suardyti (p. 277). Žmonės buvo visiškai beraščiai. Raštus jiems rašydavo tai kliučvaitis Račkauskas, tai bajoras Šimanauskas (p. 277).

P. Rusecko Kauno miesto archyve archyve surinkta informacija (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). 1851 m. laisvasis žmogus Aleksandras Marcinkevičius, gyvenąs Slabados kaime padavė prašymą leisti su šeima persikelti į Stakliškių valdžios valstiečių bendruomenė. Kašonių dvaras išdavė raštą, kad Marcinkevičius su dvaru atsiskaitęs ir dvaras nieko prieš neturįs (p. 278). Baudžiavos laikais žmonėms bene geriausia buvo gyventi valdžios žemėse, priklausyti prie valdžios (karališkųjų) valstiečių ir eiti jų prievoles, nes pagal 1840 m. įstatymą, laisvieji ir miestiečiai, apsigyvenę valdžios žemėse, ėjo visas "karališkųjų" prievoles (p. 279). Iš baudžiavos atleistų dvarų tarnų padėtis buvo itin sunki. Jie buvo atleisti be jokio turto, be žemės kąsnelio. Valdžios įstaigos atkreipė į jos dėmesį. Kauno valstiečių reikalų įstaiga 1863 m. aplinkraščiu valdžios įstaigoms prašo atsiųsti buvusių dvarų tarnų, kurie reikalingi pašalpos, sąrašus (p. 279). Kalba eina apie bernus, vežėjus, "liokajus", kambarines. Dvarininkai nuslėpė nuo jų teisę baigti baudžiavą ir tik Muravjovui įsikišus, šie žmonės nustojo dykai tarnauti dvarams (p. 279). 

Pateikiamas Jono Domskio, gyvenusio Kaune, Aleksote, pasakojimas apie baudžiavos laikus, paremtas jo paties ir jo tėvų atsiminimais (Lieponis V. Kas lenkino mūsų žmones // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936).  Čia pateikiamas šio pasakojimo konspektas.

Jono Domskio tėvai, Baltrus ir Onas, ėjo baudžiavą Kleboniškių palivarke, kuris priklausė Vilniaus vyskupui Žilinskiui. Tėvai gyveno Ražių kaime ir į dvarą eidavo 4 kilometrus. Tėvai dirbo valaką žemės ir gyveno gerai - turėjo 4 arklius (p. 280). Ražių kaime buvo dar apie 30 gyventojų, kurie irgi tomis pačiomis sąlygomis nuomojo iš dvaro po valaką žemės. Tačiau ne visi gyveno taip gerai, tik tie, kurie turėjo savų , gausias šeimas. Buvo ir visai nusigyvenusių. Jei kam reikėdavo trobesius statyti, dvaras, suvaręs visus baudžiauninkus, pastatydavo. Visą Kleboniškių palivarko tvarką vedė urėdas Valkaitis, pasiturintis ūkininkas. Raštininkai, darbininkų prižiūrėtojai (išvažiavus urėdui) buvo skiriami iš tų pačių baudžiauninkų. Urėdas ir prižiūrėtojai su žmonėmis elgėsi gerai: nėra buvę, kad būtų ką mušę, moteris skriaudę. Valkaitis buvo ir valsčiaus viršaitis. Kadangi Kleboniškiams priklausė tik vienas kaimas su 30 gyventojų, dvare daro visada užtekdavo: žmonės dvarui turėjo dirbti 260 - 300 dienų per metus. Ėjo dirbti ir vyrai, ir moterys. J. Domskio tėvai išeidavo ankstyvais rytais ir grįždavo vėlai vakarais. Savo žemę reikėdavo dirbti naktimis. Vaikai buvo maži, tai tėvams buvo labai sunku: miegodavo labai mažai ir pasitaikydavo, kad likdavo nenupjautos pievos, javai supūdavo. Kai kas, neišgalėdamas išgyventi, mesdavo nuomojamą žemę ir išeidavo į aplinkinius dvarus bernauti (p. 280). Už Veliuonos kažkur dvarą turėjo labai žiaurus ponas. Labai mušdavęs žmones. Vienas bernas, nepriklausęs tam dvarui, taip pat buvo bizūnu sumuštas. Bernas buvo nepėsčias ir poną užmušė (p. 281). Savo likimu ypač skundėsi žmonės, atbėgę iš Suvalkijos dvarininko Garliausko dvarų. Tai buvo dar labai jaunas, bet labai žiaurus žmogus. Juozapavo dvare (netoli Mauručių stoties), jis įsakęs iškasti didelius prūdus. Urėdai suvarę visus aplinkinių dvarų baudžiauninkus. Per pusmetį buvo iškasti, bet didžiulių žmonių vargų ir aukų pastangomis. Į Garliausko dvarus žmonės turėjo eiti beveik ištisus metus. Savo žemę tik naktimis praknaisiodavę. Dėl to ji užželdavo dirsėmis. Duoną teko kepti dirsių. Žmonės, prisikrėtę tokio minkštimo krepšius eidavo pono bulvių kasti. Net pietums neduodavo laiko - valgydavo dirbdami. Kartą pats ponas pamatęs darbininko paliktą bulvę ir į klausimą dėl paliktų bulvių, sulaukęs įžūloko atsakymo, įsakė mirtinai užplakti šį darbininką. Neapsikęsdami žiaurumo, jo pavaldiniai bėgo. Nežiūrint savo žiaurumo, Garliauskas buvo labai pamaldus. Kartą, važiuodamas iš Kauno į Garliavą, miške buvo paklydęs. Pažadėjo Dievo Motinai  pastatyti bažnyčią. Ir iš tiesų Garliavoje pastatė katalikų bažnyčią, kalvinistų ir sinagogą žydams. Šiuos kulto pastatus statant buvo nukankinta šimtai žmonių (p. 282). Tuo tarpu Kleboniškiuose su baudžiauninkais buvo elgiamasi pakankamai gerai (p. 282). Kunigai su žmonėmis gerai sugyveno. Tiesa, nusižengusius bausdavo gana keistai: po bažnyčiomis būdavo rūsys, į kurį nusižengusį uždarydavo. Ten įvairiai baugino, kai kur net mušdavo. Rudai tokį "mokymą" uždraudė ir kai kuriems kunigams už tai net bylas iškėlė. Garliavoje prie bažnyčios durų, iš lauko pusės buvo įmūrytos grandys, kuriomis prirakindavo doroje nusižengusius: vaikiną iš vienos pusės, o jaunąją iš kitos. Vaikinui uždėdavo maišą ant galvos, o jaunajai gi virkščių vainiką. Žmonės, eidami bažnyčion, tokius nusidėjėlius pajuokdavo (p. 283). Būdavo paėmimo į rekrūtus grėsmė. Reikėdavo raštininkui duoti kyšio, kad tas išrašytų pasą. Informantas pabėgo iš kaimo, įsidarbinęs geležinkelyje (p. 283). Pakaunėje buvo labai daug karčiamų. Beveik kas dešimtas ūkininkas išnuomodavo pirkios galą žydui, kuris ten pardavinėdavo degtinę. Degtinė buvom pigi. Už- 15 kapeikų buvo galima gauti visą kibirą. Tėvai, slėpdami nuo vaikų, vaikai nuo tėvų, moterys apgaudinėdamos vyrus, nešė lašinius, javus ir viską pragerdavo. Girtuoklių buvo daug. Jų laukai likdavo neapdirbti. Girtuokliai imdavo stigti duonos, badaudavo. Jaunuomenė prasigėrus dažnai mušdavosi. Tuo laiku, dar prie baudžiavos, pakaunėje visi žmonės be rusų kolonistų burliokų, buvo lietuviai. Kadangi ponai daugumoj buvo lenkai, tai dvare tarnaujantys ėmė lenkėti. Nors lenkiškai gerai nemokėjo, bet lietuviškai vengė kalbėti. Taip buvo sulenkinta žymi dalis žmonių apie Vandžiogalą, Koncavą ir kitus. Man paūgėjus, be dvarininkų ponų, čia niekas lenkiška nekalbėjo (p. 284).

Žiupsnelis atsiminimų apie baudžiavą pakaunėje puikiai atskleidžia begalinę baudžiauninkų priklausomybę nuo dvarininkų. Nuo dvarininkų malonės priklausė ne tik baudžiauninkų darbo dvare sąlygos, bet ir jų asmeninis gyvenimas: vedybos, gyvenimo sąlygos, suvartojamo maisto kiekis. Tai buvo absoliuti patriarchalinė priklausomybė. Iš baudžiauninko bet kada galėjo būti atimtas jam skirtas sklypas, ir jis galėjo virsti eiliniu bernu. Dvarininkas skirdavo savo valstiečiams sėklos, duonos. Dvare vienaip ar kitaip jie turėdavo dirbti didžiąją metų dalį. Savo sklypeliams apdirbti neretai belikdavo naktys. Dvarininkai galėjo būti geresni ar žiauresni, tačiau visada išlikdavo besąlygiška patriarchalinė priklausomybė nuo dvarininko, kuri atvedė ir prie žymaus Kauno krašto sulenkėjimo.