Baudžiava Kėdainių apskrityje XIX a. | 2020 gruodžio 27 d.

Pateikiamas Augusto Antanavičiaus, turėjusio 62 metus ir gyvenusio Vytėnų kaime (buv. Kalnaberžės dvaras) pasakojimas apie baudžiavą Kėdainių krašte (Žirgulis A. Žmonės neapkentė visa, kas priminė baudžiavą // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). A. Antanavičius rėmėsi Stasio Grušausko pasakojimu (kai Grušauskas pasakojo, turėjo 77 metus, o Antanavičiui buvo vos 17 metų).

Kalnaberžės ponas buvo Čapskis. Jis turėjo Kalnaberžės ir ir Kėdainių dvarus. Čapskis buvo įvedęs tokią tvarką: kiekvienas ūkininkas turėjo leisti į dvarą pustrečio darbininko: vyrą, moterį ir pusbernį ar pusmergę. Baudžiauninkai javus išsikūlę, geruosius turėjo nuvežti ponui į dvarą. Jiems likdavo patys blogieji, nevėtyti, su pelais. Tie likučiai vadinosi bėralais. Daug vargo buvo su miško vežimu. Grušausko tėvas kartą atvežė į dvarą per mažą vežimą. Todėl ponas iš jo ne tik dubą atėmė, bet ir jį patį į rekrūtus atidavė. Dvare dirbti tekdavo ne tik šiokią dieną, bet ir šventadieniais. Dvare būdavo koplytėlė. Iš ryto ten visi sueidavę, paimdavo karūnas, altorėlį ir visi eidavo į Surviliškio bažnyčią. Po pamaldų vėl visi sugrįždavo. Po pietų išsiskirstydavo į darbus. Žiemą, kai Kalnaberžėje baigdavo minti linus, šventą dieną po pietų, pasiėmę mintuvus, dainuodami eidavo to paties darbo dirbti į Kėdainių dvarą. Baudžiauninkai kiekvieną rytą, išeidami į darbą, turėdavo sustoti į eilę ir laukti urėdo. Urėdas, atėjęs, kiekvienam kirsdavo į nugarą bizūnu (p. 239). Po baudžiauninko vestuvių pirmą naktį su jaunąja gulėdavo ponas, o paskui atiduodavo jaunikiui. O jau su mergaitėmis ponas juokų nedarydavo. Būdavo nusižiūrės tinkamiausią ir šaukiasi pas save į "pakajus", p paskui pradaręs duris išvaro. Taip pat darydavo ir su jaunesnėmis, gražesnėmis mergaitėmis. Jei mergaitė pasidarydavo nėščia, tai ponas pasišaukdavęs nužiūrėtą vaikiną ir liepdavęs ją vesti. Šlapaberžės dvaro ponas Serbenta mušdavęs žmones agrastų krūmų rykštėmis tol, kol kraujas imdavo tekėte tekėti. Jis sakoma 40 baudžiauninkų šeimų dabartiniame Vaidatonių kaime į 6 šunis yra išmainęs. Labiau nusikaltusius ar šiaip ponui netinkančius grūsdavo į kariuomenę. Iš kariuomenės grįžęs be sveikatos užskabindavo terbą ir eidavo per žmones. Išėjus manifestui panaikinti baudžiavą, ponai vis dar mėgino žmones pasilaikyti prie savęs ar kaip nors kitaip juos išnaudoti. Pav. Ponas Serbenta sušaukė ūkius turinčius baudžiauninkus į Surviliškį ir mušdamas, lupdamas vertė turimas dubas imti iš jo "ant arendos". Tuo būdu manė išvarysiąs žmones iš dubų ir pasiimsiąs jas sau (p. 240). Tačiau kai kurie jau buvo nujautę apie baudžiavos panaikinimą ir sukurstė likusius nepasiduoti. Ponas puolė ieškoti kurstytojų. Bet šie puolė per lauką tiesiog į Nevėžį ir nuplaukė net iki Kruosto, taip išsigelbėdami iš pono pinklių. Tik paskui, kai ponai buvo prie sienos prispirti, pats ponas atėjo 12 valandą į lauką ir pasakė: Vyrai, jūs nebe mano, o aš nebe jūsų. Baudžiavą panaikinus, žmonės nebeapkentė ne tik ponų, bet ir kas ponus primena. Pasak Grušausko jau daug vėliau, kai jis tarnavo pas ūkininką, po daugelio dešimtmečių, atėjo elgeta ir sukalbėjo poterius lenkiškai. Ūkininkas išvijo jį lauk, sakydamas: Laukan. Gal pirma drauge su ponais mums kraują gėrei, o dabar duonos iš mūsų ieškai (p. 241). 

Apie baudžiavą pasakoja Kazys Antanavičius, gimęs Josvainių valsčiuje, iš senų žinių pasakojimų (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Grafas Marijonas Čapskis valdė Kėdainių dvarą. Baudžiavą atlikti visą savaitę turėjo dirbti vienas vyras ir mergina su jungu jaučių ir pora arklių. Vaikėzas ir mergiūkštė vadinosi tretininkais. Ji ganydavo gyvulius ir paukščius, eidavo prie malūno, nešdavo žvyrą ant pylimo ir atlikinėdavo kirtus darbus (p. 241). Jei ūkininkas turėdavo kelis sūnus, tai vieną atiduodavo į dvarą ir priduodavo prie kokio amatininko. Už keliolikos metų, prieš baudžiavos panaikinimą Pelėdnagių ir Mačiūnų kaimus perkėlė į Karonavą, o kitus paliko kampininkais. Vyrai per dieną turėdavo suarti pusę margo. Nesuarę gaudavo nuo urėdo lazda per nugarą. Dažnai mušdavo be jokios priežasties. Toks mušimas labai erzino kantrius ir prie visokio su jais apsiėjimo pripratusius baudžiauninkus. Atsirado vienas drąsuolis Jonaitis. Vakare jis pasislėpė po laiptais, kuriais urėdas Vilimavičius eidavo į savo kambarį ir smogė jam kirviu į nugarą. Žaizda neužgijo 10 metų, kol Vilimavičius mirė (p. 242). Kas tai padarė, nežinojo. Jis apskundė kalvį, kuris norėjo jį mušti lazda, bet tas, turėdamas rankoje įkaitiną gelžgalį, nepasidavė. Nelaimingą nekaltą kalvį taip nukankino, kad tas trečią dieną mirė. Paskui dar kelis įtartinus vyrus suėmė, ilgai kankino ir pagaliau parvežė iš Dotnuvos vienuolyno viršininką ir privertė suimtuosius eiti pas jį išpažinties. Per išpažintį kunigui vienuoliui Jonaitis prisipažino urėdą sužeidęs. Vienuolis jį išdavė ponams. Tada nežinai iš kur parvežė raudonu rūbu apvilktą budelį, kuris nelaimingąjį ėmė kankinti: mušė "arbus" į smilkinius, aukštame vežime vežiojo Kėdainių miesto gatvėmis, o plačioje turgavietėje kankino. Tą dieną visi apylinkės dvarininkai atleido nuo darbo savo baudžiauninkus ir liepė žiūrėti kaip kankina nusikaltėlį, kad daugiau niekas nedrįstų rankos kelti prieš ponus ir jų tarnus (p. 243). Rugiapjūtės metu visi darbininkai turėdavo nusiimti viršutinius drabužius. O urėdas, norėdamas priversti sparčiau dirbti, užėjęs iš galo, pradėdavo čaižyti bizūnu visus iš eilės, neaplenkdamas nė vieno. Dvaro pirkioje buvo didžiulė piesta su prikabintu retežiu. Prie jos prirakindavo nusikaltėlį ir laikydavo kokią parą ir daugiau. Paleisdami iš šitos piestos, dar plakdavo bizūnu ar rykštėmis tiek, kad nubaustasis nei pasilenkti, nei atsisėsti negalėdavo, o dirbti vis tiek turėdavo eiti. Grafas buvo bajorų maršalka ir dažnai buvodavo Kaune. Dvarus prižiūrėdavo kamisorius Mykolas Setensas, Jis turėjo visą valią - kaip norėjo taip baudė. Urėdų dvare buvo daug, Vežant mėšlą ir javus urėdai stovėdavo pakelėmis ir, jei kas neskubriai važiuodavo, tai gaudavo lazda per nugarą (p. 243). Panaktiniai eidavo paeiliui po du vyrus dvaro saugoti. Per naktį jie turėdavo prikapoti malkų. Parėję nebesusivaldydavo iš nuovargio. Jaunos moterys ir mergaitės neturėdavo ramybės nuo įvairių dvaro ištvirkėlių. Nelyginant žvėrys jas užpuldinėdavo. Jonas Rabikas, kuris Karonavoje buvo dešimtininku, pasakojo, kad grafas liepdavęs jam atvesti ūkininkaitę ant nakties pernakvoti, o kitą vakarą kitą ir t. t. (p. 243). Jaunikaitis, norėdamas vesti, dažnai turėdavo imti tokią, kokią jam ponas liepdavo. Nordamas vesti iš kito pono dvaro, turėdavo eiti pas tą kitą poną leidimo prašyti. Kitoje pusėje Nevėžio, ant jo kairiojo kranto buvo palivarkas. Čia buvo priduotas galvijus šerti Motiejus Mikštas iš Karonavos. Jis pasakojo apie žiaurų urėdą palivarke, kuris droždavo lazda bet kokiam žmogui. Negalėdamas kiekvieną dieną tokių smūgių pakelti, nutarė taip pasielgti. Kadangi urėdui buvo leista laikyti dvi karves ir paršus auginti, tai jis privertė daug šieno karvėms, o kiaulėms privertė į loviu nearpuotų kviečių ir pranešė kamisosiui Selensui, kad urėdas taip pražudys dvarą. Urėdas suprato kieno tai darbas ir norėjo primušti, bet nepavyko (p. 244).

Pasakoja Ona Antanavičienė (96 metai) iš Surviliškio valsčiaus ką pati patyrė ir girdėjo iš tėvų ir kitų (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Jų kaimas ėjo baudžiavą ponui Čapskiui į Kėdainių dvarą už 10 kilometrų. Sūnums augant prie Kalnaberžės kaimo pastatė dvarą. Tada čia ėjo baudžiavą. Baudžiavą atlikinėjo 6 dienas per savaitę - vyras, mergaitė ir piemenukas. Reikalui esant vyras turėjo eiti su jungu arba važiuoti su pora arklių. Piemenukas vadinosi tretininkas. Urėdas žmogaus kitaip nevadindavo kaip rupūže ir dažnai mušdavo. Dėl žiaurumo šunimi vadinamas buvo. Beganant kiaules Oną rado sėdint. Perdrožė bizūnu. Raitėsi ant žemės kai kirmėlė kol persopėjo. Tai buvo jos baudžiavos pradžia. Kalnaberžės baudžiauninkų tarpe pasklido gandas, esą rasta knyga, kur parašyta, jog baudžiavos iš vieno kaimo reikia eiti vyrui ir mergaitei tik po 2 dienas per savaitę. Žmonės ėmė tartis pasipriešinti, bet ponas pradėjo kalbinti pasirašyti būti čyžininkais. Nesutikus pasirašyti pas kiekvieną ūkininką atjojo po 7 kareivius, kuriems turėjo duoti valgyti ir šerti jų arklius. Ona matė kaip būrys kareivių nuėjo į mišką ir parsinešė glėbius rykščių. Tada visus gyventojus išvarė į dvarą. Kareiviai pritaisė lentas paguldyti žmogui ir ėmė plakti. Taip nuplakė septynis ūkininkus. Baisus buvo nelaimingųjų klyksmas ir vaitojimas. Kol žaizdos apgijo, nuplaktieji sirgo po kelias savaites. Kartą urėdas perdrožė Onos broliui bizūnu per nugarą. Brolis iš apmaudo, jog be reikalo mušamas, nusitraukė urėdą nuo arklio ir gerai pagrumdė (p. 245). Kitą kartą Onos brolį paasiuntė nuvežti iš Kalnaberžės į Biržus vien baudžiauninką, už kurį jis savo ponui parvežė 2 šunis (p. 246). Vieną kartą pats ponas Čapskis prievarta nusivedė Gertrūdą Pūriukę į savo kambarius. Bet mergina buvo stipri ir nepasidavė. Tada ponas atidarė langą ir išstūmė merginą iš antro aukšo ant akmenų tako. Krisdama mergina skaudžiai susitrenkė ir tik po dviejų valandų atsikėlė. Tik po kelių savaičių šiaip taip sustiprėjo, bet visam laikui liko be sveikatos. Jeigu kurie ūkininkai labai suvargdavo ir negalėdavo atlikti baudžiavos arba savo laukų gerai išdirbti, tai pas tokį ūkiniką suvarydavo daug šeimynos, kurie per dieną viską pjaudavo ir į dvarą suveždavo. Tomet pavargėliui duodavo iš dvaro grūdų (su dirsėmis) po vieną gorčių savaitėje kiekvienai šeimos galvai (p. 246).

P. Rusecko informacija: grafas Marijonas Čapskis (1816 - 1871) buvo Kėdainių bajorų maršalka ir Kėdainių gimnazijos kuratorius, žinomas mokslininkas gamtininkas (p. 246). Be kita ko rėmė 1863 m. sukilimą ir už tai buvo ištemtas į Sibirą, o jo dvaras konfiskuotas (https://lt.wikipedia.org/wiki/K%C4%97daini%C5%B3_dvaras)

Dvarininkų Aleksandro ir Igno Zaborskių vakstiečiai kreipėsi pagalbos į vyskupą Valančių, teigdami, kad Antašavos dvaras atidavė į rekrūtus Jokūbą Mockų, kuris atostogoms atvyko iš sostinės ir gyvena savo šeimoje ir yra blogo ponų elgesio su valstiečiais liudininkas. Todėl ponas ėmė skleisti gandus, kad Mockus valstiečius kursto maištauti, kad dėl to jie nemoka mokesčių, neatlikinėja baudžiavos sprievolių, vertė juos pripažinti, kad Mockaus jiee nepažįsta (p. 247). Kunigas Okuličius parėmė valstiečius ir atsisakė juos saikdinti. Supykę Ignas Zaborskis pareiškė, kad Okuličius yra jaunas kunigas, velniu važinėjąs. Tačiau Zaborskis pasiekė, kad apylinkės bajorai klastingai prisiekė (p. 248). Zaborskiai ėmė žiauriai perskekioti valstiečius. 1857 m. padavė skundą Vilniaus generalgubernatoriui (p. 248). Iš Raseinių atvyko valdininkų komisija su bajorų maršalu Pšeciševskiu priešakyje. Maršalas, negalėdamas pakelti motinų ir jų vaikų verksmo ir matydamas sukruvintus nuo Zaborskio mušimų valstiečių drabužius ir marškinius, išvažiavo, net tardymui nepasibaigus. Išvažiuodamas liepė atleisti iš tarnybos Zaborskio smarkiai sumuštą kambarinę Salomėją Tuskauskaitę ir išmokėti jai algą. Tardymui pasibaigus į Raseinių kalėjimą buvo išgabenti 4 ūkininkai. Nuo to laiko valstiečiai dar labiau perskiojami ir kankinami. (p. 249). Ilgus metus jie pylė grūdus į atsarginį valstiečių grūdų sandėlį. Jų grūdai buvo aukščiausios rūšies, o ponai Zaborskiai išparduodavo grūdus į bravorą ir iki pavasario sandėlį visiškai ištuštindavo. O valstiečiai, kurie ateidavo pavasarį paramos grūdais, Zaborskių buvo pasitinkami rykštėmis, pareiškiant, kad sandėlis visada turi būti pilnas. Ir duodavo jiems tik grūdų pasturlakų. Dėl to nuolat kaimuose girdisi badaujančių vaikų verksmas. Baudžiavą tenka atlikti be jokių ribų, visai ne taip, kaip inventoriuje įsakyta. Mes neįpareigoti mokėti čyžių, bet Zaborskis įsakė mokėti čyžių po 10 sidabrinių rublių, o kad mokėtumėm  gerai išvanojo visus rykštėmis (p. 249). Įmokėtiems pinigams raštelių neišduodavo ir į knygutes neįrašydavo, liepddami tikėti jų bajoriškam garbės žodžiui. Tačiau rudeniui atėjus turėjo, kas buvo surinkta iš lauko, atiduoti dvarui ir pardavus sumokėti. Todėl daugelis ūkininkų išėjo į bernus ir kampininkus. Ignas Zaborskis žiauriai rykštėmis plakė Oną Mikšaitę Platkuvienę ir kitas, kurios nesutiko tenkinti jų paleistuvingų geidulių. Ir vistik jėga bei prievarta savo tikslą pasiekė, suspausdamas joms gerkles, kad nerėktų. Dviem mergaitėms apkirpo plaukus už tai, kad jo geiduliams nepasidavė. Antašavos dvare atkeistas husarų kareivis paprašė sumokėti jam sutartus 10 auksinų, bet Ignas Zaborskis davė tik 44 skatikus ir taip baisiai sumušė, kad tas vos prišliaužęs žydės Icikienės kiemą, mirė. Šio nelaimingojo karstui davė lentų, bet įsakė visiems tylėti, o kas išduotų, tą pagrąsino mirtinai užplakti. Juozą Kačarauską taip smarkiai sumušė, jog šis kitą dieną mirė. Jo žmoną už tai, kad nesuspėjo pupų nupjauti, bemušdamas sužalojo ir ši dabar luoša. Viktoriją Bražeikaitę už tai, kad bekepdama dvare duoną, truputį ją apdegino, taip sumušė, kad kitą dieną ji mirė (p. 250). Dabar Zaborskiai pasikvietė pusę eskadrono neva maišto numalšinimui. Visi buvo nuvaryti į dvarą (p. 250). Ūkininkai Liudas Kleiva, Kazys Petraitis, Jonas Platkus gavo po 150 ir daugiau kirčių. Plakamieji nustojo jėgų, o uolus kunigas Krakių vikaras Bernardas Rogovskis įžeistiems, sumuštiems, apalpusiems, ant žemės be sąmonės gulintiems žmonėms kaišiojo prie lūpų Išganytojo Kryžių, sakydamas: "ar klausysi pono?". Kai Joną Platkų paėmė antrą kartą į plakimą, daug moterų bijojo arčiau prieiti, o kunigas vėl dėjo Platkui kryžių prie lūpų ir tikrino, jog Platkus yra girtas. Tadą Šleivį ir Antaną Klievą nusiuntė į Raseinių kalėjimą. Kareivius reikia maitinti, o jie laiko ūkininkus kaip belaisvius. Zaborskių šnipų labai daug, todėl valstiečiai negalėjo parsigabenti gydytojo ar felčerio sumuštųjų žaizdoms sutvarstyti. O Zaborskiai reikalauja, net plakdami, pasirašyti, kad jokių pretenzijų jiems valstiečiai neturi (p. 251). Toks valstiečių paduotas skundas vyskupui 1858 m. iš Krakių (p. 252). Vyskupas gavo ir antros žmonių grupės iš to paties dvaro skundą, kuriame rašoma, kad Zaborskiai po tardymo, pravesto generalguberanatoriaus pareigūnų, atėmė iš jų pusę laukų ir pievų (p. 252). Sekmadieniais neleidžia eiti į bažnyčią, įvedė karinę egzekuciją, pargabeno iš Krakių kunigą, kuris prievarta saikdino. Ruošia didžiausius plakimus. Du nuplakė po 100 rykščių vien už tai, kad jie atėjo aplankyti kito nuplaktojo. Išvardinti valstiečiai, kuriuos nuplakė po 100 kirčių. Silvestras Platkus iki šiol guli ištinęs. Kazį Petraitį urėdas pirmiausiai sumušė jo paties pirkioje, o paskui dar dvare įkirto 100 rykščių (p. 253). Grinkiškio klebonas F. Petravičius vyskupui rašė: Antašavos dvarininko egoizmas sujaudino iki kaulų smegenų. Kruvinai paauksuota komisija rado reikalą dar kartą statyti pas ūkininkus husarus egzekucijai (p. 254). Dėl pašaro stokos ši žiema buvo baisi. Valstiečiai nebegali išlaikyti nei gyvulių, nei šeimynos, todėl dvaras pavasarį jau duoda jaučius arti ir grūdus duonai (p. 255). Pagal rusų įstatymus, baudžiauninkas, atlikęs karinę tarnybą, pasidarydavo laisvu žmogumi (p. 256). Lietuvos dvarininkai, remdamiesi 1760 m. įstatymu, galėjo savo baudžiauninką ištremti į Sibirą, o valdžia už jį dvarininkui atlygindavo kaip už rekrūtą (p. 257). Lietuvos dvarininkai šia teise naudojosi (p. 257). Remdamiesi 1845 m. įstatymu dvarininkai turėjo teisę bausti savo baudžiauninkus šiomis bausmėmis: duoti iki 40 lazdų arba 15 rykščių ir paprastu kalėjimu iki 23 mėnesių, o už svarbesnius nusikaltimus išsiųsti į sunkųjį kalėjimą iki 6 mėn. arba į drausmės namus iki 3 mėnesių. Praktikoje baudė žymiai sunkiau. 1845 m. buvo išleistas įstatymas, kuriuo baudžiauninkai už skundus dėl savo ponų jiems daromų skriaudų buvo baudžiami iki 50 rykščių, bet prieš tai už tą patį nusikaltimą buvo plakami rykštmis ir tremiasi į Sibirą (p. 257). Zaborskiai ir naudojosi šiais įstatymais (p. 257).

Pasakoja P. Martišienė 1917 m., gyvenanti Pašušvio valsčiuje (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Grafas Uoginskis buvo labai žiaurus žmogus. Jis turėjo savo kariuomenę. Vien kartą jis važiavo visiškai vienas, pasikinkęs arklį. Bevažiuodamas sutiko viso kaimo žmones, kurie buvo suvaryti į dvarą kažką dirbti. Pirmutinis baudžiauninkas užkirto Uoginskiui bizūnu, tuomet ir visi kiti kirto jam. Uoginskis liepė savo kareiviams visus baudžiaunkus suimti. Tie pareiškė, kad jis  kaip koks žydas, nes važiavo vienas be varpelio. Tada juos paleido (p. 258).

Pasakoja Kazys Skiparius, gimęs apie 1840 m. iš Pernaravos valsčiaus, ėjęs baudžiavą į Pernaravos dvarą (Kazys Ramoška // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Dvaras priklauso grafui Tiškevičui, bet valdė nuomininkas Pesliakas. Savaitėje reikėjo dirbti po 4 dienas, nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Savo darbus nudirbdavo per likusias dvi savaitės dienas. Į dvarą ėjo daugiausia ūkininkų nusamdyti darbininkai. Darbas nebuvo labai sunkus. Į darbą eidavo dainuodami (p. 237). Darbus prižiūrėdavo urėdai Vilkevičius ir Nagrodzkis ir tijūnai Leskauskas ir Miniotas. Pats ponas nemušė ir nebuvo atsitikimo, kad dvare būtų ką rykštėmis plakę. Kartais urėdas suviliodavo kokią mergaitę, bet šiaip nebuvo didesnio pono ar urėdų ištvirkavimo. Niekas nevertė už ko nors tekėti ar vesti. Žmonės ne tik laukė baudžiavos panaikinimo, bet ir kiek galėdami baudžiavai priešinosi (p. 238). Dvarininkai gąsdino, kad panaikinus baudžiavą bus dideli mokesčiai. Kai kurie bijodami mokesčių, norėjo pasilikti baudžiavoje (p. 239).