Baudžiava Kupiškio valsčiuje XIX a. | 2020 gruodžio 28 d.

Pasakoja Ona Vireliūnaitė Augulienė (gimusi ir gyvenusi Kupiškio valsčiuje, apklausinėjimo metu turėjusi 100 metų) (Baudžiava karališkuose dvaruose // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Prisiminimuose matoma visiška baudžiauninkų (kurie patys save vadino ir vergais) priklausomybė nuo ponų, jų malonės, beteisiškumas, baudžiauninkų laikymas beveik nežmonėmis, dvarininkų luominė arogancija, pasipūtimas, katalikybės traktavimas kaip baudžiauninkų dvasinio paklusnumo dvarininkams ir valdžiai apskritai, ženklu.

Ona Augulienė pati baudžiavos nėjo, tačiau prisimenanti kaip jos tėvai ėjo į Pajuodupės dvarą, 4 km nuo Kupiškio. Tai buvo karališkas dvaras su Paberžės palivarku. Pasakotoja neteko baudžiavos eiti, nes karališkuose dvaruose baudžiava anksčiau buvo panaikinta (valstybinių dvarų valstiečiai 1848 m. buvo pervesti į činšą, tačiau jie liko baudžiauninkai. Kita vertus tai liudija kokia sunki našta valstiečiams buvo lažas, jei jo panaikinimą savo prisiminimuose jie traktavo kaip išlaisvinimą iš baudžiavos). O anksčiau Pajuodupės dvarui baudžiavą ėjo aplinkiniai kaimai ir Kupiškio miestelis. Dvaro valdytoju buvo rusas karininkas Makorskis, o tijūnu sukalbamas žmogus Šalkauskas. Į dvarą eidavo nuo kiemo du žmonės - vyras ir moteris po 3 dienas per savaitę. Be to, dvarui turėjo duoti birkavą linų arba sumokėti 50 rublių. Kas turėjo pinigų, tas galėjo užsimokėti iš anksto 100 rublių už metus ir buvo laisvas nuo baudžiavos. Įrankius (maišus, grėblius, kultuvus_ baudžiauninkai turėjo neštis patys iš savo namų . Žiemą vyrai eidavo kulti, o moterys linų braukti (p. 171). Užėjus nederliaus metams, Vireliūnai ir kiti kepdavo duoną su pelais. Tokią duoną sudarydavo dėžutėse ir tik paskui kišdavo į pečių, nes kitaip subyrėdavo. Dar būdavo bulvių ir batvinių. Jokios mėsos, jokio sviesto ar sūrio (viską nešdavo į dvarą). Mama buvo labai gera darbininkė, bet dirbdavo su lėtesnėmis. Jei kuri atsilikdavo, tai mama paimdavo jos barą. Mat atsilikusias tijūnas su bizūnu tvodavo. O su savo laukais būdavo taip: kai reikėdavo rugius sėti, tik tada ardavo. Sunku būdavo, kai keli metai neužderėdavo. Iš kaimų ir miestų eidavo vaikai pulkais kalėdoti. Iš vargo eidavo pusdykiai tarnauti. Nusikaltę Makorskio buvo baudžiami - rykštėmis plakami. Apsivogusį prirakindavo su grandine už kojos prie kaladės ir taip laikydavo dvi dienas. Saviškiai turėdavo maisto pristatyti. Vagį, sugautą antrą kartą ir trečią siųsdavo Vilkmergėn ar Panevėžin. Kirsdavo po 30 ir daugiau rykščių. Žmonės Makorskiui nesipriešino, nes bijojo, be to, susitarimo nebuvo. Paberžiuose pono nebuvo, o tijūnu buvo toks Jonas Tamošiūnas, kuris labai rėkdavo ant dirbančiųjų (173). Mirabelio dvarą valdė Maigys. Tai buvo žiaurus ponas. Priklausė dvarui keturi ir daugiau kaimų. Savaitėje buvo keturios darbo dienos. Jei Maigiui kuris nors nepatikdavo, liepdavo lipti obelin ir kukuoti. Jei nekukuoja, tai šaudo šautuvu. Jei kuris nors baudžiauninkas neturėdavo iš ko sumokėti "zekucijos" (mokesčių), atjodavo trys raiti kareiviai ir tol neišjodavo, kol surinkdavo mokesčius. Reikėdavo juos ne tik su jų žirgais maitinti, bet pakabindavo pirkioje ant kablio roges, sulipdavo į jas ir liepdavo supti kaip vaikus. Ponas rūsyje rakindavo žmones mirčiai. Po karo žmonės, imdami Mirabelio piliakalnio šlaite molį rado ąžuolines rūsio duris. Noriūnų dvaro ponas buvo Vinclavičius. Tai privatus dvaras, vergijos. Čia buvo sunki baudžiava, ne tokia kaip karališkuose dvaruose. Visas dienas reikėjo eiti iš kiekvieno kiemo po du, o per darbymetę ir net po tris su savo arkliais (p. 174). Žiaurumu garsėjo Šimonių valsčiaus Adomynės dvaro savininkas Žirauskas. Jis taip pat liepdavęs medyje kukuoti. Jeigu kuris, eidamas pro kryžių, kepurės nenusiimdavo, tam liepdavo nuskusti viršugalvį. Už prasižengimus guldydavo lovin ir plakdavęs rykštėmis. Už patikimą kalę jis duodavo 10 baudžiauninkų. Dvaras Adomyne pramintas, nes iš Žirausko jį atpirko Adomas Vileniškis. Žirauskas pažinojo visus savo nevedusius vergus ir verges. Kuri mergaitė jam patikdavo, tai jis išrinkdavęs vyrą ir liepdavęs vesti. Pirmas dvi ar vieną naktį jaunoji turėjusi praleisti pono miegamajame. Vaikiną nesutiksį vesti jam siūlomos merginos atiduodavo 25 metams kariuomenėn. Lovys, kuriame guldydavo nusikaltusius ir plakdavo rykštėmis, išliko iki šių dienų (p. 175). Adomynėje buvo karčiama, vadinama Šeškyne ir jei paklausus ponui žmogus atsakydavo, jog karčiama yra Adomynėje, ponui liepiant jam nuskusdavo pusę galvos. Tas pats ponas šaudydavęs "gegutes" žmones. Ir šiandien yra takelis iš Kuosėnų į Mirabelį, vadinamas "Verguokelis", nes šiuo takeliu Kuosėnų baudžiauninkai ėję baudžiavon į Mirabelį (p. 175).