Baudžiava Panevėžio apskrityje XIX a. | 2020 gruodžio 28 d.

12/28/2020

Juozas Sereika iš Naujamiesčio valsčiaus (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Baudžiauninkų trobos buvo tokios kaip dabar tvartai: buvo vienas langelis, bet menkas, užstumiamas lentele. Dūmtraukių nebuvo. Vaikai augdavo iš Dievo Apvaizdos. Tėvai, išeidami į darbu palikdavo duonos iš pelų. Visus kultus javus pasiimdavo pinas ir išduodavo tik tam kartui. Pristigęs duonos baudžiauninkas turėdavo vėl eiti pas poną ir rašyti kokio pūdo javų. Kiekvieną dieną prieš auštant atjodavo į sodžių vaitas ir kiekviename kaime žadindavo žmones: antrą kartą ragino valgyti, trečią kartą - eiti į darbą. Iš dubo į dvarą eidavo bernas, merga ir pusbernis. Pasilikę namie šeimininkas su žmona turėdavo viską apdirbti: susipjauti, susigrėbti ir išsikulti. Žiemos metu keldavosi labai anksti, kad su aušra jau būtų miške. Miške buvo galima tik šakaliukų pasirinkti (p. 185). Vakarais virves vydavo. Kūlimui pridžiaudavo jaują iš vakaro o ryte reikėjo iškulti. Merginos vakarais eidavo dvarą verpti ir plunksnų plėšyti. Be to žiemą reikėjo taisytis įrankius žemei dirbti. Tijūnai buvo parinkti iš tų pačių bet žiauresnių darbininkų. Veža pavyzdžiui žmonės mėšlą, ant kryžkelės laukia tijūnai ir pila jam pagaliais per sprandą. Sukapotų žaizdas mirkydavo spiritu. Išsigimėliškai žiaurūs tijūnai provokuodavo, pav. klausdavo apie perkūną dirbančiųjų, o kuriam nors atsakius, imdavo jį daužyti (p. 186).

Antanas Gailiušis iš Troškūnų valsčiaus prisimena ką jam apie baudžiavą pasakojo tėvas, tarnavęs Kalčių dvarui, vėliau nuo lažo atleistas ir turėjęs mokėti mokestį ("čyžių"). Į dvarą tekdavo eiti arti jaučiais, pajungtais už ragų. Kartą ponas įsakęs jaučius pajungti ne už ragų bet už kaklų. Per naktį vienas baudžiauninkas nespėjo pasigaminti naujo jungo atsakęs ponui, kad jaučiai jo, ne dvaro ir todėl nesiskubino jų kitaip pajungti. Baudžiauninko atsakymas įsiutino poną: ir jaučiai mano ir tu mano. Jis įsakė baudžiauninkui gultis ir taip jį pats ponas nuplakė, taip prispardė kojomis, jog baudžiauninkas visas buvo mėlynėse. Nuo to mušimo gavo ligą ir mirė (p. 187).

Jurgi Armalavičius iš Kupiškio apie baudžiavą Kupiškio valsčiuje tai sužinojęs iš savo tėvo (Užrašė Antanas Tūbius). Kupiškio valsčiuje šalia dabartinio Intapų kaimo buvo pono Jasavičiaus dvaras. Jis buvo geras, bet jo prievaizdai buvo nežmoniški (p. 187). Kartą baudžiauninkas Petras Armalavičius merkė linmarkon linus. Staiga jam per kuprą prievaizdas bizūnu užvažiavo. Armalavičius apsidairęs pamatė kad dirba vienas, jų niekas nemato jis stvėrė prievaizdą, perplėštą milinę užnėrė jam ant kaklo, pririšom akmenį ir linmarkon. Tas prašė pasigailėti, bet Armalavičius jam priminė: ar žinai, ponai, kiek tu mūsų nužudei? Ir tau dabar priėjo eilė. Nuskandinęs prievaizdą lyg niekur nieko parėjo į dvarą. Vėliau prievaizdo lavonas buvo rastas. Bet net ir ponas pasakęs: šuva buvai šunim ir būsi (p. 188).

P. Skačkauskas iš Šeduvos valsčiaus apie savo senelio Juozo Skačkausko gyvenimą Užuožerių dvare (Žmonių krauju apdžiūvusiame lovyje // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Užuožerių dvarą valdė žiaurus ponas Jagminas. Ponas įsakęs jam būti dvaro panaktiniu. Jį apkaltino pavogus kumpį. Jam jau grėsė nuplakimas lovyje, apdžiūvusiame žmonių krauju (p. 189). Ponas matydamas jį nepasiduodant liepė vyrams jį paguldyti. Iš pykčio pamėlynavęs ponas vėl reikalavo jį guldyti ir tvojo jam per galvą lazda. Ponas puolė jį spardyti kaip šunį. Vyrai j puolę kapoti rykštėmis. O ponas įniršęs daužė lazda per galvą, kol nustojo sąmonės. Nubudo naktį visas kraujuose. Visus kaulus baisiausiai gėlė. Vėl apalpo. Žmonos ponas neleido pas savo sumuštą vyrą. To sumušimo žymės iki šiol matyti ant jo rankų ir veido, o visas kūnas nuo rykščių randuotas. Ponas atėmė iš jo žemė, davę jam mažą daržiuką. Savo anūkams jis vėliau rodydavo trobas, kurios buvo jo statytos, o dabar jas valdo kiti, svetimieji (p. 190).

Faktas įsidėmėtinas: baudžiavos laikais iš valstiečių taip pat buvo atiminėjamos sodybos ir buvo perduodamos kitiems. Skriauda lygiai tokia pat kaip kad sovietų laikais būti ištemtam ar matyti savo statytame name gyvenant kitiems. Nelabai suvokiama kodėl reiktų akcentuoti vieno laikotarpio skriaudas, užmirštant kito laikotarpio analogiškas skriaudas (p. 190). 

Pasakoja Ona Vireliūnaitė Augulienė iš Kupiškio valsčiaus, turinti 100 metų (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Jos tėvai baudžiavą ėjo į Pajuodupės dvarą netoli Kupiškio. Tai buvo karališkas dvaras. Tokiuose dvaruose baudžiava anksčiau buvo panaikinta. Kol ji nebuvo panaikinta dvaro valdytoju buvo rusas karininkas Makorskis, o tijūnu sukalbamas žmogus Šalkauskas. Į dvarą ėjo du žmonės 3 dienas per savaitę. Kas turėjo pinigų, galėjo užsimokėti 100 rublių už metus ir buvo laisvas nuo baudžiavos. Įrankius turėjo neštis iš namų (p. 171). Užėjus nederliaus metams, Vireliūnai duoną kepdavo su pelais. Tokią duoną sudarydavo dėžutėse ir tik tada kišdavo į pečių. Bulvės ir batviniai pagrrindinis maistas. Savo laukuose kai reikėdavo rugius sėti tik tada ardavo. Labai sunku buvo gyventi kai keli metai neužderėdavo, tada iš kaimų, bet daugiausia iš miestų pulkai vaikų eidavo kalėdoti. Ką ūkininkui bedaryti? Išneša kokių gorčių bulvių ir padalija visiems. Iš vargo eidavo pusdykiai tarnauti. Pav. už pūdą avižų ir rūdinę (sermėgą). Ponas Makorskis baudžiauninkus labai plakė (p. 172). Apsivogusį prirakindavo grandine už kojos prie kaladės ir taip išlaikydavo kur dvi dienas. Sugavę antrą kartą siųsdavo į Ukmergę ar Panevėžį. Makorskis ne kartą nuvarydavo nuo žemės ūkininkus, ir pasodindavo kitus šeimininkus (p. 173). Mirabelio dvarą valdė itin žiaurus ponas Maigys. Jeigu ponui kuris nusidėdavo ar šiaip nepatikdavo, liepdavęs lipti obelin ir kukuoti. Jeigu nekukuoja, šaudo. Jeigu kuris baudžiauninkas neturėdavo iš ko sumokėti "zekucijos" (mokesčių), atsiųsdavo ties kareivius ir tol neišjodavo, kol sudarydavo mokestį. Žmonės pasakoja, jog ponas rūsyje rakindavęs žmones mirčiai. Po karo žmonės, imdami Mirabelio piliakalnio šlaite molį, radę ąžuolines rūsio duris. Noriūnų dvaro ponas buvo Vinclavičius. Tai buvo ne karališkas dvaras, o vergijos. Čia jau buvo sunki baudžiava, ne tas, kas karališkuose dvaruose. Baudžiava, vergijos pabaigoje, dar labiau pasunkėjusi buvo. Visas dienas reikėjo eiti iš kiemo po du, o per darbymetę net po tris su savo arkliais (p. 174). Žiaurus buvo Šimonių valsčiaus Adomynės dvaro savininkas Žirauskas. Jis taip pat liepdavęs medyje kukuoti. Jeigu kuris, eidamas pro kryžių, kepurės nenusiimdavo, tam liepdavo nuskusti viršugalvį. Už patikimą kalę duodavo 10 baudžiauninkų. Jis pažinojo visus savo nevedusius vergus ir verges. Kuri mergaitė jam patikdavusi, tai jis išrikdavęs vyrą ir liepdavęs vesti. Pirmas dvi ar vieną naktį jaunoji turėjusi praleisti pono miegamajame (p. 175). Rykštės buvo duodamos be skaičius. Tam buvo lovys. Per kaklą ir per kojų sąnarius perkišdavo pagaliuku, kad baudžiamasis nejudėtų ir plakdavo (p. 175). Vaitų susirinkime ponas pasakęs, kad vergai pradėję labai smarkia judėti. Vaitai patarę jam vergus lupti ne bizūnais, bet rykštėmis (p. 176).

P. Rusecko informacija: Čyžininkai buvo taip pat baudžiauninkai, bet savo baudžiavos prievoles atlikinėdavo pinigais (čyžėmis), dalinai darbais ir kitais būdais. Pasakojimas apie tai, kad ponas liepęs baudžiauninkui lipti į medį ir kukuoti ir paskui tariamą "gegutę" nušovęs ir taręs "gegutę nušoviau", Lietuvoje plačiai paplitęs. P. Ruseckui teko tai girdėti apie 1895 m. Čėdasų dvare (p. 176). Tokių atvejų ir gal ne vienas turėjo būti ir paskui išsiplatinęs po Lietuvą. Tačiau ir kituose kraštuose panašiai pasakojama (p. 177).

Pasakojo Juozas Sereika ką girdėjo apie baudžiavą iš savo tėvo (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Mažiausia bausmė Bučių dvare (Naujamiesčio valsčius) buvo kumštis į žandą. Dvaras priklausė Rinkevičiui. Tėvas pasakotojo mirė anksti. Tada motinai liepė imti už vyrą kitą valstietį. Ta nesutiko. Tada ponas ją išmetė iš dubos, o jos mažus vaikus nunešė į jaują. Motina apsiėmė tarnauti pas dvaro urėdą Domą Liutkevičių. Urėdas buvo geras pasakotojui ir leido jam žaisti su jo vaikais (p. 177). Jeigu kuri mergaitė susilaukdavo vaiko, tai ją vesdavo į bažnyčią ir pririšdavo vienoje durų pusėje, o jos vyriškį - kitoje. Mergaitei uždėdavo ant galvos virkščių vainiką. Moteris po sutuoktuvių turėdavo su ponu pernakvoti. Savo žemę belikdavo apdirbti naktimis. Baudžiauninkus, lyg tikrus vergus, ponai pirkdavo ir parduodavo. Švainikų dvaro ponas Čelkys kai tik varydavo suimtuoius, išeidavo į vieškelį ir kuris ssuimtasis patikdavo, tą pirkdavosi. Taip buvo nupirkti Niaukonių kaimo Jesaitis, Sereika, dar keli. (p. 178).

Kazio Šiaučiūno (1843 - 1920) iš Viešintų valsčiaus sūnus prisimena apie savo tėvo baudžiavą (J. Šiaučiūnas // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Griežionių dvaro savininkas buvo Balys Balcevičius. Labai žiaurus. Už mažiausią nusikaltimą prikapodavo kone iki mirties. Visados būdavo atsargoj suraišioti kūleliai rykščių. Urėdu buvo Dambrauskas, irgi sužvėrėjęs žmogus. Tas dažniausiai daužydavo antausius. Jam pono buvo duota pilna valia. Prasikaltusius ponui ūkininkus iš ūkių prašalindavo, ūkį atiduodamas kokiam bernui, o ūkininką` padarydavęs bernu. Bernai už didesnius nusikaltimus buvo atiduodami į rekrūtus. Baudžiavon kasdien reikėjo eiti bernui, mergai ir trečiokui (p. 179). Dirbdavo labai tinginiuodami. Prie urėdo ar tijūno tai dar krutėdavę. Būdavo ir tokių, kurie nueidavo nuošaliai ir užmigdavo. Ponas, o kai kada urėdas, rudenį, iškūlus, pereidavo palei klėtis ir pas katrą matydavo per daug grūdų, liepdavęs vežti dvaran. Retas ūkininkas nepritrūkdavo duonos. Tekdavo prašyti pono. Dvaran nuėjus ponas pirmiausiai įpildavo rykščių, visaip iškoliodavęs, o tada duodavo supelijusių ir su dirsėmis grūdų (p. 180). Ūkininkai turėjo tik po vieną karvelę, nes reikėdavo laikyti po 4 darbinius jaučius (p. 181). Šventėms ponas duodavo po gorčių degtinės. Jaunimas eidavo į vakaruškas. Per naktį išsipagiriodavo ir ant rytojaus dainuodami prie darbo (p. 181). Nors sunkų jungą nešė, bet žmonės buvo linksmi (p. 181). Ponas buvo žiaurus, bet svetimiems savų skriausti neduodavo. Kai svetimo pono bernai primušę jo bernus, jis suorganizavęs antpuolį ir jų sumušimą (p. 182).