Baudžiava Prienų apylinkėse XIX a.| 2021 sausio 5 d. 

01/05/2021

Mato Krikščiūno, gimusio 1848 m. Ašmintos kaime, pasakojimas (Antanas Krikščiūnas. Dvarininkų teismai // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Skaitant šiuos prisiminimus atkreiptinas dėmesys į galingą baudžiavą užtikrinantį administracinį - jėgos aparatą - dvaro administraciją iš pačių valstiečių - urėdų, "nomiesninkų", bei pačių baudžiauninkų skaldymą, kiršinimą - bausmes atlikti turėdavo patys baudžiauninkai vieni kitiems. Svarbius momentas taip pat - kunigų pozicija baudžiauninkų atžvilgiu: jie niekada baudžiauninkų neužtardavo ir net išduodavo dvarininkams išpažinties metu išgirstą informaciją.

Baudžiavos pasakotojas nėjo, nes buvo per mažas, bet nešdavo baudžiauninkams valgį, kai dirbo pono dvare. Be to, pasakoja tai, ką girdėjo iš kitų. Aš mintos kaimas priklausė vokiečiui Juliui Mileriui. Jis pats vaitavo Jokimiškio valsčiuje, o dvarą valdė jo brolis. Ašmintos dvarui priklausė Apušoto palivarkas, kadaise buvęs Apušoto šlėktų apgyvendinta akalica. Iš Apušoto šlėktų beliko trys šeimos. Į Ašmintos dvarą baudžiavą ėjo Ašmintos kaimas iš 8 "visalaukių" ūkininkų. (kai kurie ėjo baudžiavą net į Aukštosios Panemunės dvarą). Baudžiavą ėjo iš kiekvieno ūkininko kasdien ir žiemą, ir vasarą vienas bernas ir viena merga (p. 301). Į sėją turėjo eiti ir pats ūkininkas ar kitas sėti mokantis vyras. Javams valyti reikalaudavo po dvi mergas. Darbas vyko nuo tamsos iki tamsos. Per metus dvarininkas šaukdavo talkas, už kurias atsilygindavo valgiu ir degtine. Degtinės duodavo tiek kad kiti ir galą gaudavo. Savo laukus apdirbti būdavo labai sunku. Ūkininkai dirbdavo dažnai mėnesieną ar šiaip naktį. Rugpjūtį rugius kukdavo tamsoje. Dvaro darbai visada pirmiausia. Tik ypač apsukrių ūkininkų, turinčių dideles šeimas, darbai eidavo kartu su dvaro darbais. Dvare duodavo "normas". Sakykim per dieną reikėdavo avižų margą nukirsti, sugrėbti ir sustatyti. Daugiau nebuvo verčiami dirbti. Baudžiauninkų samdyti bernai ir mergos noriai eidavo į baudžiavą. Ten buvo galima kartais pasiausti, kartais nuo darbo išsisukti. Baudžiavą pradėdavo eiti nuo 17 - 18 metų i eidavo iki 60 ir daugiau metų. Iš savo linų dvarininkui reikėdavo suverpti kelias sruogas. Darbus prižiūrėdavo dažniausiai urėdas ir vyresnysis darbininkas "nomiesninkas". Už netinkamą darbą ar poilsį bausdavo bizūnu ir lazda (p. 302). Dažniausia šaukdavo į dvarą ir plakdavo rykštėmis. Baudžiauninkai vienas kitą laikydavo, o plakdavo kas nors iš dvaro tarnų. Kituose dvaruose būdavo tam tikri tarnai, "kotais" vadinami, kurie žmones "kotavodavo". Sako jie nešioję raudonas kelnes ir raudoną kepurę. Vieną kartą baudžiauninkai vežė dvarui medžius iš Malinavo miškelio. Pakeliui reikėjo pravažiuoti kelis kaimus su karčiamomis. Baudžiauninkai užtruko. Dvarininkas parvažiuojančių laukė ir visus daužė su lazda. Anais laikais žmonės buvo įpratę karčiamose lankytis. Nepraeidavo neišgėrę. Vieną kartą pasakotojo tėvas sirgo šiltine. Šiek tiek jam pasveikus užjojo varyti į baudžiavą. Tėvas prašėsi paliekamas - turįs neatidėliotinų darbų, pats sirgęs. Varytojas pranešė dvarininkui, kad Krikščiūnas atsisako eiti į baudžiavą. Iššaukė tėvą į dvarą ir nulupo nuo galvos slenkančius plaukus. Parėjo tik vietomis su plaukais. Baudžiauninkui užtarytojas būdavo pats dvarininkas. Nusiskundus dėl tarnų daromų skriaudų išgirsdavo - klausyk, dirbk, tai nemuš. Teismą darydavo vaitas, dažniausia pats dvarininkas. Kunigas nebūdavo baudžiauninko užtarėju prieš dvarininką. Būdavo atsitikimų, jog ir išpažintis dvarininkams išduodavo. Santuokoms pats parinkdavo sutuoktinius ir nebūdavo kitos išeities, reikėdavo susituokti. Dvarininkai amžinai tvirkindavo baudžiauninkes. Ašmintoje tas malonumas tekdavo urėdams, nes dvarininkas buvo senas. Dambraviškis Mileris buvo nevedęs. Jis turėjo kambarinę. Ketindamas pats vesti ir norėdamas tos kambarinės atsikratyti, privertė savo baudžiauninką Bendinską ją vesti (p. 303). Ašminta tais laikais turėjo dvi karčiamas ir abiejose sėdėjo žydai. Mokykla buvo gretimame Prienų miestelyje ir karališkų ūkininkų kaime Bačkininkuose (Pakuonio valsčiuje). Iš visos Ašmintos kaimo baudžiavos laikais mokykloje mokėsi tik pasakotojo vyresnysis brolis. Mokėsi Prienuose lenkiškai. Pasakotojas pats mokėsi kaimuose irgi lenkiškai pas žinomą apylankėje Dambrauską. Tas Dambrauskas mokytojavo Bačkininkuose, Ašmintoje ir gretimuose kaimuose nuo 1853 iki 1900 m. Mokyklose lietuviškai kalbėti buvo draudžiama. Baudžiauninkų namai būdavo dūminės trobelės, vienu galu, pečiai moliu krėsti. Langai buvo maži, vos šuniui pralįsti, ketvirtainės pėdos dydžio (p. 304).