Baudžiava Raseinių apskrityje XIX a. | 2021 sausio 7 d.

Pasakoja Agota Marinienė Andriejaitytė, turinti 101 m., gimusi Skirsnemuniškiuose (Kleopas Kisielius // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Šiame ir kituose pasakojimuose ryški nežmoniška dvarininkų luominė arogancija, baudžiauninkų nelaikymas žmonėmis. Įsidėmėtinas ne tik dvarininkų žiaurumas, kurį jie patys laikė "geradaryste" valstiečiams, bet ir jų žmonų  laikymas ta normaliu dalyku, kuris nė kiek nesudrumsčia jų kasdienybės. Akivaizdu, kad dvarininkai laikė save antžmogiais baudžiauninkų atžvilgiu.  

Agota Marinienė pasakojo apie apie vieną atsitikimą pas poną Gelgaudą, gyvenusį Kaniukuose (Raudonės valsčius). Kartą viena dienininkė jam ravėjo daržą. Ji kažkaip nulaužusi vieną kopūsto daigą. Gelgaudas pamatė, kad vieno daigo nėra. Paklausta atsakė, kad suvalgiusi jį. Gelgaudas, nežiūrėdamas, kad moteriškė nėščia, tuojau pasišaukė budelius, liepė ją paguldyti, vienam atsisėsti ant kojų, kitam ant galvos ir be pasigailėjimo mušti. Moteris bemušama pagimdė mažiuką. Tada ją išvilko iš daržo - nori eik namo, nori čia dvėsk. Poniai Gelgaudienei gimus mažiukui, ji jo nemaitindavo, bet surasdavo ūkininkų žmoną su kūdikiu, paskirdavo kuri labiau pieninga, uždarydavo kambariuose ir liepdavo žindyti ir auginti mažą Gelgauduką. Moters iš kambarių neišleisdavo. Galėjo jos pačios vaikas, motinos nemaitinamas ir neprižiūrimas ir mirti - ji negalėj žinoti, nes griežčiausiai buvo uždrausta jai ką nors apie jos namus pranešti. Jei kas nors tai padarydavo, tai tą rykštėmis užplakdavo. Per tą laiką, kol baudžiauninkė maitino Gelgauduką, ponas jos mažiukui duodavo duonos. Gelgaudui iš ūkio turėjo eiti du žmonės: vienas vyras ir viena merga (p. 107). Kita senutė Marijona Glodienė Tamošaitytė iš Butkaičių kaimo (Eržvilko valsčius) skundėsi, kad lažų laikais jos ūkį atidavė kitam už nevaliojimą atlikti baudžiavą. Ten dabar gyvena svetimieji, o ji baiga savo gyvenimą po svetimus pastogius, vis alkana būdama (p. 108).

B. Macijauskienė, 60 metų, pasakojo tai, ką girdėjo iš savo motinos Vosienės (Povilas Stulga // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Niekur negalėdavo net net rūgštinių lapų rasti, nes kai tik išdygdavo, kas pirmesnis, tas ir nugnybdavo. Valgydavo usnių lapus, bet ir jų ne visada galėjo prisirinkti. Ji rinko usnių lapus ir maitino jais savo vaikus ir pati maitinosi. O per tą laiką tėvas Rubinavos dvare dirbo (Šilalės valsčius). Vieną rugiapjūtės vakarą ateina urėdas ir sako, kad ryte Vosienė privalo ateiti į dvarą rugių rišti (p. 108). Urėdas lyg leido jai pasilikti namuose. Ji per tą laiką pririnko usnių lapų, pridėjo miltų ir išvirė lapienę. Kitą dieną nuėjo į dvarą. Jos nelaimei ponas jau buvo viską sužinojęs ir be jokio pasiaiškinimo liepė ją tiesti ant žemės ir nuplakti. Plakė tiek, kad nebegalėjo atsikelti, nes dėl kraujo nutekėjimo neteko sąmonės. Kaip namo pateko, nežino, nes buvo apalpusi. Tuo tarpu moterys turėdavo uogauti ir uogas asesoriui ir kitiems rusų valdininkams nešti, gaudama už tai kapeiką kitą. Vosienė pasveikusi irgi ėmėsi uogavimo. Nunešus uogas ir jai belaukiant kol iš jos paims uogas, jai iš burnos pasipylė kraujas. Kai asesorius paklausė kas yra, ji papasakojo, kad buvo žiauriai sumušta, už tai, kad vieną dieną nenuėjo į darbą. Asesorius pasakė jai, kad už tai, už nenuėjimą į darbą ji yra patraukta į teismą, bet jis pripažins ją nekalta, nes toks sumušimas jai per sunki bausmė (p. 109). Pono įsakymu nusikaltėliai plakdavo vienas kitą. Ir Vosienės vyrą turėjo plakti kitas baudžiauninkas. Bet iš gailesčio negalėjo tai padaryti ir apalpo (p. 109). Už bausmę jam pačiam surišo rankas užpakalyje ir taip suveržtomis rankomis visą parą išlaikė, net valgyti nedavė. Dėl suveržimo net nebejautė rankų. Po kankinimo visą amžių nebegalėjo rankų kaip reikiant ištiesti. Stipresniam suveržimui virvę veržę ir pagaliais. Vosienė prisimena jau būdama paaugusi mergaitė matydavusi senioką Raudonių vaikščiojantį iškrypusiomis kojomis. Ir jos vyro rankos buvo tokios sukumpusios dėl veržimo (p. 110).

Pranas Bakutis, 65 metų, gyvenantis Bliūdžių kaime (Šimkaičių valsčius) pasakoja ką girdėjęs iš motinos Palionės Bakutienė (Pranas Šleževičius // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Ji ėjo baudžiavą ir mirė prieš karą, turėdama 92 metus (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Motina ėjo baudžiavą Biliūnų dvare (Girkalnio valsčius). Dvaras priklausė Pilsuckiams. Dvarui priklausė Šarkiai, Kazbaraičiai, Kubetkiškiai, Andrušaičiai, Pašaltoniai, Vengerskai, Juodkėnai, Šeimyniškiai, Valatkiškiai (p. 110). Nuo ūkio į dvarą turėjo eiti vienas vyras ir viena merga. Ūkininkai bernui mokėjo 3 rublius, o mergai 1 - 1, 5 rublių. Dvarui reikėjo duoti žąsų, vištų, du pasiūtus maišus ir virvių. Rudenį šeši vyrai ir šešios moterys javus kuldavo, šeši vyrai eidavo į bravorą, o šešioms mergoms tekdavo dvaro ruoša, šerti kiaules, lesinti paukščiai. Iškultus javus veždavo į Rygą ar Karaliaučių. Kelionė trukdavo apie 10 dienų (p. 111). Kartą Bakučių motinos tėvui buvo įsakyta atsivaryti į dvarą visus gyvulius. Jam liepė palikti dvare karves ir varytis namo ožkas ir avis. Į vestuvių reikalus ponai nesikišo. Rykštėmis neplakdavo, tik kartais gaudavo bizūnu nuo urėdo. Paskutinis dvaro vaitas buvo Jarukaitis. Jis varė visus rugių pjauti. Buvęs kareivis Baltkojis pasipriešino, pareiškęs Jarukaičiui: kad ir esi vaitas, bet vis tiek ne koks ponas. Vaitas puolęs raitas kareivį, o tas kirtęs su basliu jam per strėnas. Rusų valdžios pareigūnai Raseiniuose pareiškė, kad buvusio kareivio jie neturi teisės bausti. Skirtingai nuo kitų dvarų, šio dvaro žmonės baudžiava labai nesiskundė ir geruoju minėjo savo ponus (p. 112).

Pasakojo apie baudžiavą Antkalnio kaimo (Veliuonos valsčius) gyventojas Antanas Kuzas, gimęs 1853 m. (Jonas Kumetis // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Baigiantis baudžiavai turėjo 8 metus ir gyveno Verėduvoje. Tėvai kaime turėjo 20 dešimtinių žemės ir priklausė dvarininkui Jonui Daugirdui. Pasakotojo tėvas Jurgis Kuzas buvo darbštus ir taupus, sutaupęs 10 rublių (p. 112). Ponas jam pasiūlė sodybą Dabašinskų kaime, žmoną, galvijų. Turėjo vesti. Pasisamdė berną, mergą. Baudžiavą ėjo į Mikalavos dvarą. Baudžiavai baigiantis iškėlė ponas jį į Kilupių kaimą Ariogalos valsčiuje. Ponas buvo žiaurus, nešiojo raudonu lanku kepurę. Pasakojo, kad jis anksčiau buvo generolas (p. 113). Į baudžiavą eidavo iš vakaro, o nuo pirmų gaidžių jau turėdavo keltis. Bernai ir mergos nakvodavo jaujose (p. 114). Žiauriai mušdavo. Jie kas bent kiek nusikalsdavo, guldydavo ant žemės, vienas ant galvos, kitas ant kojų ir plakdavo baudžiauninkai bizūnu kiek ponas įsako. O jei gailėdamas kerti, tai tave paguldo ir kerta. Jei arti yra medis, prie jo pririša ir plaka. Dvare rišdavo prie stulpo (p. 114). Mažesnius kaltininkus plakdavo bizūnu, o didesnis rykštėmis. Krauju pasirodžius, suvilgydavo spiritu ir vėl kirsdavo. Apalpusį gaivindavo vandeniu ir vėl plakdavo. Už blogą arimą kirsdavo 15 bizūnų (p. 114). Pagavęs Matą Balsį pono rugius vagiant, pririšo prie medžio ir liepė 100 rykščių įkirsti (p. 115). Ponas visą egzekuciją stebėjo pats. Paleidus plakamąjį ir jaa susmukus, liepė spiritu jo kruvinas vietas vilgyti. Jam vis dar nesikeliant, lipė dar pridėti, kad atgytų. Ponui nuo nuplaktojo pasitraukus, gailestinga ponia padavė nuplaktajam pusę rublio ir liepė eiti į bravorą pasistiprinti. Viena mergina, pažadėjus jai rykščių, pajuto, kad neišlaikys, pabėgo į užnemunę. Už vartų neužkėlimą šaltyšius turėjo teisės kirsti iki 3 bizūnų. Jei palikus neužkeltus vartus, galvijai padarydavo nuostolių, įkirsdavo mažiausiai 10 rykščių. Ponas už paleistuvavimą nebausdavęs. Sako vaikų buvo pakasinėta ir po pamatais ir patvoriuose. Su kunigais ponas nesugyvenęs, bet baudžiauninkams netrukdė eiti į bažnyčią (p. 116). Baudžiauninkė turėjo verpti sruogas linų, pristatyt po gorčių riešutųš kasmet, po 2 kapas jaunų baravykų. Vieną kartą ponas, sušaukęs baudžiauninkus, vos žodžius ištardamas pasakė: aš jums gera darydamas, sau bloga tuiu. Dabar aš jus atleidžiu. Baudžiavos jau ne-be-ei-sit... Ir apalpo. Žmonės išėjo kaip pakvaitę: tikėt, netikėt (p. 117).

P. Rusecko informacija: rusų valdžia leido bajorams dėvėti kepures su raudonu lanku, kad jie išvaizda skirtųsi iš kitų žmonių. Šviesesnieji bajorai tų kepurių nedėvėdavo ir net pajuokdavo jas dėvinčius, sakydami, kad jie tą malonę iš rusų gavę (p. 117). Malaikonių baudžiauninkai 1857 m. buvo perkelti į pusiau čyžinę būklę (p. 117).

Apie baudžiavą pasakojo 1833 m. gimęs ir Raudonės valsčiuje gyvenantis Motiejus Skrickus (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Raudonės dvaro savininkė buvo vokietė, o gal rusė. Kamisorius buvo lenkas Renadzkis. Jis nenorėjo daug reikalų su chamais turėti, todėl visą valdžią atidavė šaltyšiui Motiejui Kuklianskiui. Iš jų kaimo į baudžiavą ėjo 16 vyrų ir kiek reikia mergų. Gulti eidavo labai vėlai, o kelti turėdavo gaidgystėje. Miegodavo karštoje jaujoje. Jie turėdavo visą jaują iškulti. Žiemą važiuodavo iš tolimų girių rąstų vežti, o paskui plukdydavo į Prūsus (p. 118). Kiekvienas ūkis turėjo 15 svarų kanapių suverpti (p. 118). Turėdavo mokėti 20 rublių, duoti žąsį, dvi vištas, 20 dešimčių kiaušinių, riešutų pusę gorčiaus, džiovintų baravykų. Pas daugumą vos viena karvė tebuvo. Kiti laikė vieną ar dvi ožkas. Girios didelės, dažnai po kelias karves iš ganiavos nepargindavo ir reikėdavo be pieno lašo išbūti. Dvaruose buvo sandėliai javams pilti. Rudenį ūkininkai suveždavo grūdus, o pavasarį gaudavo suplėkusių ir su dirsėmis. Bravoras buvo Pramedžiavoj., Ten veždavo javus spiritui varyti. Šaltyšius Kukliauskas degtinės prisprogęs už mažiausią nusikaltimą žiauriai žmones plakdavo ir kitaip kankindavo. Rykščių skaičius nebuvo nustatytas, kiek norėdaavo urėdas arba šaltyšius, tiek ir plakdavo (p. 119). Vyžas buvo galimaa pinti tik iš karklų karnų žievių. Jeigu ateidavo su vyžomis iš liepinių karnų, tai plakė be galo pabaigos (p. 119). Sugavę vagiant sode kirsdavo 50 rykščių. Jeigu sugaudavo šiaip ką vagiant - iki 100. Nuplakdavę dar įkišdavo į kaladę. Namuose drausdavo "kaladininkams" daug valgyti nešti. Tegul stimpa badu, sakydavo šaltyšius (p. 120). Kamisorius Renadzkis jei kas ateidavo pas jį ir prašydavo mokesčius atidėti, liepdavo šaltyšiui prašytoją iš varžytinių parduoti. Kai kam dar ir rykščių pridėdavo. Vieną šventą dieną šaltyšiui Kaukliauskui bažnyčioje vyrai ėmė prikaišioti: žmonės tave prakeiks po mirties (p. 120).

Pasakojo 78 metų Antanas Pocevičius (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Panaikinus baudžiavą, Skirsnemunio dvaro dvarininkai norėjo, kad žmonės dar eitų baudžiavą ir kad atitinkam raštą pasirašytų. Žmonėms griežtai atsisakius, ponas pasikvietė kazokus ir sušaukė žmones į kapines. Atvežė du vežimus rykščių, kelis vyrus nuplakė. Gąsdino plaksią iki mirties ir čia pat palaidosią. Bet žmonės nenusileido. Todėl ponas nustojo plakęs (p. 120).