Baudžiava Rokiškio krašte XIX a. | 2020 gruodžio 28 d.

12/28/2020

Apie baudžiavą pasakoja apie 120 metų turinti Grasilija Dulkienė, gyvenanti Kamajų valsčiuje (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Baudžiavą ėjo Gudiškio dvare Kamajų valsčiuje. Dvaro savininku buvo Selemanavičius, o tijūnas - Krištupas. Iš Tiltelių kaimo ėjo 16 darbininkų. Reikėdavo dirbti nuo ryto iki vakaro. Užpakalyje stovėdavo tijūnas arba urėdas su lazda. Jei kas nepatiko, tuoj lazda per pečius. Rugių dvare reikėjo nupjauti margą, o savo rugius pjaudavo naktimis. Buvo paskirti raiti žmonės, kurie prižiūrėdavo ūkininkų darbus. Iškultus grūdus pasiimdavo ponas. Paskui duodavo po vieną svarą vienam žmogui per savaitę. Jos neužtekdavo, todėl kepdavo duoną iš varpijų,  kuriuos išmazgodavo, sudžiovinę sutrindavo, truputį rugių pridėdavo ir kepdavo. Po pluta būdavo košė. Kartą išgriebė vogčiomis keletą kiaulinių bulvių. Koks gardumėlis (p. 191). Bausmę priteisdavo pats ponas. Vienas lupėjas, vadinamas Kaža, sakydavo, kad kai lupdamas pamatydavo kraują, tai jam net gardu, gera pasidarydavo. Jis buvo užmuštas jam grįžtant kartą iš kermošiaus, pakelėj, krūmuose. Jam buvo nupjautas liežuvis, paskui akmenį įdėjus į maišelį taip sumuštas, kad rytojaus dieną baisiausiose kančiose mirė. O kitas baudžiauninkas išsituštino ant jo kapo. Tačiau už tai pono žiauriai nuplaktas. Į vedybas ponas nesikišo (p. 192). Supykęs ponas ūkininką galėjo perkelti bet kur. Pavyzdžiui pasakotojos tėčiui pradėjus prašyti žemės, davęs Kuokšių kaime. Paskui Kuokšius pralošęs, davęs Minčiūnuose (p. 192). Paskelbus baudžiavos panaikinimą, mūsų dvare baudžiavą dar 2 metus ėjo. Pirmais metais ponas nuo baudžiavos atleido vieną dieną savaitėje, antrais - dvi dienas. Žmonėms tai atrodė baisus pono gerumas. Rankas ir kojas jam išbučiavo (p. 193).

Pasakoja Kazys Būga. Drobčiūnų dvaras (Svėdasų valsčius) priklausė Makvicams, o prieš tai kitiems savininkams (p. 193). Makvicai pasiskundė, kad vandens dvare trūksta. Tai pardavėjas atsiuntęs 700 savo baudžiauninkų ir tie per dieną iškasė didžiulį prūdą (p. 194). Vienas Minkūnų (Južintų valsčius) senis pasakojo, kad jis be rykščių tingėdavęs dirbti. Kada nuplakdavę rykštėmis net akyse šviesiau pasidarydavę ir tinginys neimdavo (p. 194). Maleišių (Svėdasų valsčius) baudžiauninkas Čeponis ėjo baudžiavą Savičiūnų dvare. Visą dieną be poilsio ardamas pailso. Pamatė ateinant su bizūnu rankose prievaizdą, kuris jį jau ne kartą mušė. Suprato, kad ir šį kartą jam klius. Širdgėlos pagautas, patogiai įsitvėrė žagrę. Nudavė taisąs žagrę, o iš tiesų rengėsi užmušti engėją. Prievaizdas ėmęs jį mušti, o Čeponis kirtęs žagrės noragais jam per galvą ir ją perskėlė. Užmušęs pono tarną, nieko nelaukdamas išėjo į svetimus kraštus laimės ieškoti. Atėjo į Paškonių karališką kaimą. Vėliau pasisakė esąs iš Maleišių ir kad užmušė pono tarną. Todėl buvo pramintas Malašinsku (p. 195).

Pasakoja 70 metų senelis Matas Daunys, miręs 1917 m. Panemunio valsčiuje. Kartą pavėlavo nuvažiuoti į Panemunio dvarą rugių rišti. O urėdas Beinorius buvo labai piktas - tiesiog kraugerys. Nuo ryto kol negavęs ko nors sumušti, vaikščioja dantis grieždamas. Išliejęs įniršį nurimdavo. Tas Matas Daunys mato artėjant urėdą. Tas lenkiškai jam sako pamokysiąs jam kaip reikia dirbti ("A, zeby cebia djabli. Tu sukyn syn. Aš tave, šak, pamokysiu, kaip reikia arkliai surasti") ir ima jį per kailinius mušti, per galvą. Baudžiauninkas rėkia iš visų jėgų. Laimei pasimaišė pro šalį vieškeliu važiuojanti mergina. Budelis puolė prie jos ir ėmė ją čaižyti. Siekdami išvengti netikėto urėdo atėjimo vyrai net buvo susigalvoję specifinius išsireiškimus, kuriais perspėdavo vienas kitą apie ateinantį urėdą (p. 197).

Juozo Kirstuko iš Vailiūniškio kaimo, turėjusio 65 metus, pasakojimas. Buvo Kraštų dvaro baudžiauninkas (Juodupės valsčius). Tame dvare baudžiauninkus labai vargindavo. Todėl sumanę atkeršyti ponui. Buvo girdėję iš senų žmonių, kad Sidabrinės kaime yra daug švedų ginklų paslėpta, net patrankų. Štai ir nutarė bent vieną patranką išsikasti ir su ja sudaužyti visą Kraštų dvarą su jo ponais... (p. 198).

Pasakoja Pranas Tumas iš Kamajų valsčiaus. Savičiūnų dvaro (Svėdasų valsčius) savininkas ponas Pamernackas gyveno Aluntoje. Vieną sykį baudžiauninkai pjovė Savičiūno dvaro pievas. Ateina urėdas ir mato, kad darbininkai nevikriai dirba. Šaukiasi pas save, o ateina visi darbininkai. Apstojo urėdą su dalgėmis ir nedavė tų neva nusikaltusių baudžiauninkų mušti. Urėdas pasiskundė ponui. Ponas pasikvietė tuos neva mažai dirbusius, bet pas poną pasirodė visi dvaro baudžiauninkai. Ponas pamatęs tuo kelis "nusikaltusius" ateinant ima šaukti lenkiškai: rykščių, jiems rykščių. O tada pasipila visi baudžiauninkai. Tada ponas nueina pas gubernatorių, skųsdamasis, kad baudžiauninkai sukilę. Gubernatorius atsiunčia kazokus, kurie išbuvo trejetą savaičių (p. 199). O paskui atsiuntė kareivius, kuriuos vėl reikėjo maitinti (p. 200).

Svėdasų dvaro ponas buvo Marikonis. Vieną kartą Marikonis važiavo pro Gudonių kaimą pas Savičiūnų poną Pamarnecką. Tuo tarpu Gudonių Kepalas buvo išėjęs žirniauti. Dėvėjo balta kepure, todėl buvo iš tolo matomas. Marikonis pasišaukė prie savęs ir žirniavimą atskaldęs ausis. O buvo paprotys, kad ponui ar jo įsakymu kitam išplakus ar kitaip sumušus baudžiauninką, tas turėjo pabučiuoti pono ranką. Tai buvo ženklas, jog baudžiauninkas pripažįstąs pono valią. Pabučiavo Marikoniui ranką ir jo sumuštasis Kepalas (p. 201). Svėdasų ponas Marikonis dovanojo dvarą kažkokiam Žiurauskui, o tas dvarą praminęs "Jonava". Ant dvaro vartų užrašė dvaro pavadinimą (p. 201).

Žemaitijoje buvo labai žiaurus ponas, mėgęs kankinti žmones. Kartą jis tiek sumušė visą dieną jam dirbusius du darbininkus, kad tie visą kelią verkę. Kitą dieną jie pasiima šautuvus ir du kastuvus. Ateina ponas ir klausia ar padarė, kas jiems buvo užduota. Atsako, kad ne, nes jam jau baigtas gyvenimas. Nušauna, įverčia poną į duobę ir paleidžia vandenį tekėti sena vaga. Gyvenimas visiems palengvėjo. Vieną sykį tie vyrai išgėrę išsitarė, kad jie to palengvėjimo kaltininkai. Kai kurie tuoj pat suprato koks reikalas, o pono šalininkai pranešė policijai. Vyrai buvo suimti, kankinti, nubausti (p. 202).

Kamajų valsčiaus gyventojas Kazys Lapinskas papasakojo, kad einant Kamajų dvaro baudžiauninkams dirbti, ėjęs iš paskos ir jų ponas. Perėjus skersai vieškelį, atlėkęs raitas uriadnikas, sustabdęs žmones ir ėmęs skaityti laisvės raštą. Ponas norėjęs tą raštą iš uriadniko rankų tverti, bet uriadnikas nedavęs ir perskaitęs iki galo. Žmonės pradėjo rankomis ploti ir visaip džiūgauti, o ponas, rankas už galvos susiėmęs ir apalpęs. Iš čia, marškose namo parneštas, tuojau mirė (p. 203).

Kazio Stasiukonio, gimusio 1833 m. pasakojimas. Priklausė Vaduvų Kazielams (Skapiškio valsčius?). Savo vežikui Augustui Vazuliui ponas liepdavo gaudyti jaujoje mergas ir pristatyti jas jam. Pagautos mergos bučiuodavo Vazuliui rankas, kad tik šis ponui nepristatinėtų. Užėjo badmetis. Pasakotojo senelis K. Stasiukonis prikalbino žmones nebadauti, bet eiti pas poną prašyti duonos. Ponas, susekęs, kad K. Stasiukonis prikalbino žmones, labai supyko. Griebė geležiniais lankais pūrą ir rėžė per nugarą. Tas ir mirė. Paskui per badmetį baudžiauninkai ėmė tartis kaip pono bulves iš rūsio vogti. Bet atsirado išdavikas, kuris įdavė juos ponui. Šis juos išplakė lovyje ir nuskuto pusę galvos. Vietoj užmuštojo tėvo baudžiavon turėjo eiti jo vyresnioji dukra. Bet ponui suvedžiojus, ji susirgo. Tada liepė antrai dukrai eiti į dvarą. Motina pasipriešino. Už tai ponas ją sumušė, šeimą išvaikė, o namus užrakino. Serganti vyresnioji dukra turėjo eiti į dvarą, išprašė raktus, bet užtat į dvarą turėjo eiti dar visiškai mažas pasakotojas ir jo jaunesnioji sesuo. Pasakotojas turėjo dar vyresnį brolį Mykolą. Šis būdamas 12 - os metų ganė dvaro kiaules. Kartą urėdas užtiko jį bemiegantį. Nepažadinęs ėmė mušti. Vaikas baisiai sumuštas gavo nuomarį ir pasidarė nepilnapročiu. Kadangi buvo nustojęs sveikatos tai dvaras juo nesirūpino (p. 205). Pasakotojui beinant 10 metų jį ir dar kelis išlošė kortomis Janonių dvaro ponas Jaugelis ir nusivežė su savimi į dvarą. Nuo tada jis buvo Jaugelio baudžiauninkas. Vanagui pono vištą nunešus, eidavo urėdas per žmones ir maišydavo puoduose, manydamas ar neras vištos, ar nebus ji kurio baudžiauninko pavogta. Žąsiukui padvėsus ponas liepdavo pakabinti jį piemenukui ant kaklo. Esą už nesaugojimą. Piemenukas tol jį nešiodavo kol visai supūdavo. Vieną kartą ponia rado negyvą ančiuką. Supykusi tiek plakė tarnaitę, jog ši vos gyva paliko. Vakare žadėjo dar plakti. Mergaitė, bijodama dar didesnių kančių, nuėjo į Šventąją ir nusiskandino. Lavoną ištraukus, ponas liepė jį pririšti prie priešakinių ratų, nuvilkti pavaltin ir ten užkasti (p. 206). Plakdavo prievaizdas Jočys ir pats ponas. Artinantis baudžiavos panaikinimui, baudžiauninkai ėmė priešintis. Vieną kartą, du pono primušti baudžiauninkai nuėjo pasiskųsti Utenos pristavui. Šis parašęs, kad ponas jiems gerai įkrėstų (tikėdamasis, kad valstiečiai laiško neperskaitys). Laiško jie neperdavė. Vyžuonose baudžiavos panaikinimo manifestą perskaitė bažnyčioje. Kunigas, įlipęs į sakyklą, žmonių neperžegnojęs, pasakė: tai mat, lojote, lojote ir išlojote valnastį (p. 206). Ir ėmė rusiškai skaityti caro manifestą. Žmonės buvo labai pasipiktinę, bet bijojo ką nors sakyti (p. 207).

Be jau žinomo iš kitų baudžiavos aprašymų baudžiauninkų žeminimo, nelaikymo žmonėmis iš dvarininkų pusės, žiauraus elgesio jų atžvilgiu ir kišimosi į jų asmeninį gyvenimą, būtina konstatuoti kitą baudžiavinių santykių pusę, o būtent tai, kad egzistavo ištisa sistema, leidžianti dvarininkams valdyti savo baudžiauninkus, priversti juos paklusti. Tai būtent iš pačių valstiečių sukurta dvaro tarnautojų administracija - tijūnai, urėdai, prievaizdai. Tai ištikimų dvarininkams žmonių sluoksnis, kurie realiai įgyvendino dvarininkų valdžią baudžiauninkų atžvilgiu, Daugeliu atvejų tai buvo absoliučiai dvarininkams ištikimi, nepaprastai žiaurūs žmonės, sadistai, psichopatai, kurie žiauriausiai baudė, tyčiojosi iš valstiečių. Svarbu ir tai, kad būdami be galo arti dvarininko, jie, be abejo, jau buvo pakankamai sulenkėję. Dabar linkstama mūsų dėmesį nukreipti į pokario stribus, enkavedistus, kagėbistus. Tačiau tai tik kelių dešimtmečių Lietuvos istorija, o užmirštama tris ir daugiau šimtmečių egzistavusi baudžiava bei jos užtikrinimo administracinė-baudžiamoji struktūra. Štai kas buvo tikrieji lietuvių tautos išdavikai ir niekšai.