Baudžiava Seinų apskrityje XIX a. | 2021 sausio 5 d.
Pasakoja Pranas Balčius, 69 metų, kilęs iš Vilkiautinių kaimo Merkinė valsčiuje. Apie baudžiavą girdėjo iš savo senelio ir kitų senų žmonių (E. Šneideris // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Merkinės valsčiaus Aukštojo dvarą valdė Antano Grušausko sūnus Vincas. Dvare buvo žiaurus akamonas kuris atėję kulti darbininkus suskaičiuodavo bizūnu (kančiumi) kirsdamas kiekvienam einančiam į kluoną per galvą. Vieną kartą taip užkirto vienam vaikinui, kad tas neištvėręs, griebė akamoną ir trenkė į sieną. Akamonas jį apskundė ponui bet tas pasakęs tokių neliesti. Visi džiaugėsi, jog akamoną pritrenkė. Šiame dvare baudžiavą ėjo Prano Balčiaus senukas. Būdamas visą laiką darbais apkrautas, jis negalėjo savo žemės apdirbti ir šeimos pramaitinti. Kai šeima badavo, prašė pono priimti už jį jo vaikus baudžiavai atlikti. Po kiek laiko ponas sutiko ir pavedė jo silpniems vaikeliams ganyti 500 avių bandą. Ganyklos buvo prastos, ganyti išeidavo anksti ryte truputį užvalgę ir taip visą dieną be trupinio burnoje. Vieną kartą Leipalingio dvare, kurį valdė Grušauskas, vienas darbininkas, ligi sutemos dirbęs, norėdamas greičiau namo paeiti, pasuko tiesiai per pono parką (p. 305). Ponas jį pamatęs susistabdė parsivarė ir rykštėmis mirtinai užkapojo.
Rožės Jaskelevičienės tėvas jo tėvams anksti mirus, pasiliko našlaičiu. Būdmas 14 - 16 metų Aukštojo dvaro (Merkinės valsčius) pono buvo pasiųstas su laišku į Seinus. Vien dieną vėlai grįžęs namo ir dėl nuovargio ar bijodamas tą vakar laiško į dvarą nenunešęs. Kitą rytą atlėkė Aukštojo dvaro akamonas, paėmęs laišką ir smarkia sumušęs laiškanešį. Tačiau buvo jaunas, ta išlikęs gyvas (p. 306).
R.Petrikonienė pasakoja: Aukštojo dvare šienapjūtės metu pjovėjas Petras Stonkus dažnai taisė savo dalgį. Parėjus iš šienapjūtės akamonas paklausė, kuris dažnai stoviniuodavo ir dalgį taisydavo. Stonkus prisipažino. Akamonas drožė jam dalgiakočiu, ant kurio buvo žiedas, Stonkui per kojas. Žmogus taip ir sulinko. Tai ir nebegalėjo atsistoti. Iš pradžių kaimynai ir giminės už jį baudžiavą ėjo, bet kadangi šis nepasveiko, galiausiai atsisakė. O kadangi Stonkaus šeima buvo iš mažų, nebuvo kas baudžiavą atlieka, Stonkus turėjo iš tėviškės išsikraustyti ir užleisti ją kitam (p. 306).
Pasakoja Liudvika Savaiskaitė Stankevičienė, gyvenanti Kamorūnų kaime Leipalingio valsčiuje (Juozas Stankevičius // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Informacija gauta iš senelės., be to pati baudžiavą ėjo Kamarūnų kaime. Atkreiptinas dėmesys į nežmonišką dvarininkų luominę aroganciją, baudžiauninkų nelaikymą žmonėmis, sąmoningą ir užsispyrusį baudžiavos laikymąsi net tada kai Rusijos valdžia ją panaikino o taip pat kai kurių kunigų visišką susitapatinimą su dvarininkais ir baudžiavos pateisinimą. Pasakotoja baudžiavos laikais buvo 14 metų mergaitė. Kamarūnų dvaras priklausė Leipalingio ponui. Jame buvo tik akamonas Šembarskas. Dvare dirbo visokius darbus: mynė, bruko linus. Žiemą verpė, audė, o ką pati užsiaugindavo turėdavo atiduoti ponui. Vyrai dirbo keturias dienas per savaitę. Savo laikus apdirbdavo naktimis. Nusižengusius žiauriai bausdavo: plakdavo, mainydavo šunis (kaip ka pavyzdžiui Neliubonių kaimą kad išmainė), moterim duodavo žindyti šuniukus. Kartai duodavo nunešti labai toli kokį laišką, su kuriuo ilgai užtrukdavo. Minėtas Kamarūnų kaimo dvaro akamonas nusiuntė kažkokią mergą į Paseirių šaltinį vandens ir pats nusekė. Ta pasipriešino, nedarė, kaip jis norėjo ir liepė; jis už tai ją sumušė, suplėšė. Mergaitė parėjo visa kruvina ir, kelias savaites pasirgus, mirė. Ir pati pasakotoja, pavėlavusi kartą į baudžiavą, akamono buvo sudaužyta kančiumi. Žemę ponai siūlė dirbti. Bet kas ims, jei nėra kada dirbti. Baudžiavą panaikinus ponai vertė žmones dirbti dar apie trejus metus. Vieną kartą Leipalingio klebonas per pamokslą ragino žmones eiti baudžiavą. Rožukas ir Veršių kaimo atsišaukė: baudžiavos niekas neikit, nes baudžiava panaikinta. Už tai j pasodino į kalėjimą, bet žmonėms reikalaujant, paleido. Nuo tada žmonės nebėjo baudžiavos, nors ponai visaip vertė dirbti (p. 307).
Pasakojo Antanas Aleksandravičius iš Ricielių kaimo, 82 metų (E. Šneideris // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Liškiava kunigystę (baudžiavą) ėjo Aukštojo dvare. Šis dvaras priklausė Bažnyčiai. Papiravičius iš Liškiavos miestelio jau tuo metu buvo senas, turėjo apie 50 metų. Jam baudžiavą reikėjo pačiam atlikti. Vieną kartą jis kelias dienas nėjo baudžiavos, norėdamas, kiek sveikata leis, nušienauti savo pievos kampelį. Vieną dieną atlekia raitas Aukštojo dvaro akamonas Kriaučiūnas ir ima valgantį senuką tvoti. Senelis iš didelių skausmų besiblaškydamas, šiaip taip ištrūko iš akamono ir nubėgęs į netoli jo namų tekantį upelį, palindo po tiltu. Akamonas nenorėjo lįsti į vandenį ir tik trypė kojomis. Tada akamonas atsivedė šaltyšių, o tas pasakė, kad esą senis guli pasigėręs. Senis išvengė tolimesnės bausmės, tačiau turėjo bėgti ir prarado savo ūkį. Jo vietoje apgyvendino kitą. Papiravičius negrįžo net ir po baudžiavos panaikinimo, kai buvo išleistas įstatymas, jog galima sugrįžti į savo senus ūkius (p. 309).
Informacija apie Liškiavos dvarą iš archyvinių dokumentų. Dvarininkas Mikalojus Radiminskis 1629 n, dvarą užrašę Liškavos bažnyčiai. 1782 m. buvo sudarytas Liškiavos bažnyčios inventorius. Liepiškės kaimas turėjo jau tik 6, 5 valakų, bet šalia išdygo dvarelis su 5, 5 dvaro. Kaime gyveno 5 ūkininkai. Baudžiavos buvo einama 5 dienas per savaitę: 3 dienas vyras ir 2 dienas moteris (p. 309). Ir kitas prievolės bei duoklės. Visame kaime buvo 3 karvės, 10 jaučių ir 4 arkliai. Nuo 1699 iki 1796 m. Liškiava priklausė vienuoliams Domininkonams. Liškiavai tuomet priklausė ir Aukštojo dvaras su Vilkiautiniu, Ricieliais ir kitais kaimais. Po 1820 m. Liškiavos turtu nupirko Leipalingio dvarininkas Antanas Kruševskis (atsiminimuose vadinamas Grušausku) (p. 310).
Antanas Mankauskas iš Gailiūnų kaimo (Merkinės valsčius), 84 metų (// Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Čia svarbus momentas, į kurį reiktų atkreipti dėmesį yra tai, kad nors realiai baudžiauninkams reikėdavo dirbti dvi dienas, jam užrašydavo vieną. Vadinasi, inventoriuose nustatytos normos nieko nereiškia. Realiai baudžiauninkams tekdavo dirbti daug daugiau.
Turintis žemės, bet neturintis arklio baudžiauninkas į savo dvarą turėjo eiti pėsčias dvi dienas už vieną dieną. Malkas tekdavo vežti dvi dienas, o skaitė kaip už vieną dieną taip pan. Ir jei dar parveždavo mažą vežimą - mušdavo. Kas pėsčias dviejų dienų neatlikdavo, tas turėdavo du margus užarti. Dvarui tekdavo duoti vištų, o moterys plonai suverpti sruogas. Lagaminus veždavo net į Varšuvą. Ponai važiuodavo savo arkliais, o baudžiauninkų ratai būdavo vien iš medžio. Jei ateidavo laikas dvaro rugius vežti, tai savo tekdavo palikti lauke arba vežti naktimis. Moterys prisikasdavo bulvių ar kitus darbus atlikdavo šventadieniais. Šventomis dienomis visk prisigamindavo, net ir valgio. Barščių prisigamindavo visai savaitei ir supildavo kubilėlin. Žmogus buvo laikomas už nieką. Šuo buvo brangesnis. Jei Leipalingio ponui Grušauskui patikdavo koks šuo tai išmainydavo jį į baudžiauninkus. Šliūbą žmonėmis važiuodavo (p. 311). Jei akamonui patikdavo koks žmogus, kad ir neturtingas, tai išvydavo iš ūkio tą, kuris nepatikdavo. Jei ūkininkas spėdavo išbėgti ta dar ir jaučius išsivesdavo, ir kitą turtą išsigabendavo, o jei ne, tam kitam atitekdavo. Jei atjoja sodžiun akamonas baudžiavon varinėti, tai gerai tam, kuris greitai susigriebė, o jei ne, tai akamonas duos tiek, kiek tik norės ir nujos, o tu, žmogau, raitykis visas sukapotas. Už ta vis, pamatę akamoną atjojant, drebėdavo. Kieno plonas kailis, tas ir kasasi kluone ar kitur šiaudus šieną (p. 312).
Antano Mankausko žmonos ddė Zigmantas Bautrus, gyvenęs Voverių kaime (Merkinės valsčius) buvo šaltyšiumi. Šio kaimo žmonės kunigystę (baudžiavą) ėjo Panemunės dvare, kurį valdė ponas Volskas. Per šv. Oną buvo atsiųstas iš dvaro berniukas su įsakymu eiti dvaran šieno grėbti. Bautrus paragino neiti, nes šventė. Dauguma nuėjo. Matyt, dvare buvo praneštas apie šaltyšiaus paraginimą neiti, nes netrukus atjojo akamonas Razalskas, pasigavo Bautrų ir mušė tiek, kad drapanos kūnan sulindo - gyvą sukapojo. Bautraus ir jo brolio vaikai, matydami, kaip mušamas jų tėvas ir dėdė ėmė verkti. Akamonas ir jų nepasigailėjo: kirto rapniku per galvą ir sukruvino. Rapnikas turbūt su kokiu gelžgaliu buvo, nes kaip kirtis taip kraujas eina. Bautrus buvo taip sukapotas, jog eiti trobon negalėjo, todėl įnešė, o kraujas iš jo tekėjo kaip iš skerdžiamo meitėlio. Bautrus už savaitės mirė, bet ir akamonas liko nubaustas. Nujojo pas šieną darbininkų prižiūrėti, o jį trenkė perkūnas ir užmušė (p. 312).
Leipalingio dvare ponai turėjo kalę, kuri nugaišo. Pavdėsusią kalę aprėdę šilkine suknele ir kitais papuošalais. Padirbino jai karstelį. Pono tarnai suvarė baudžiauninkes ir liepė taip pašarvotą kalę apverkti ir apraudoti. Kuri neklausydavo, ta gaudavo rykščių ir tada tikrai verkė (p. 313).
Akamonas Rėkas iš Vilkanastrų kaimo Leipalingio valsčiuje vieną kartą pakinkė į vežimą už antrą arklį baudžiauninką iš Varnėnų kaimo ir nuvažiavo į mišką malkų vežti. Pakinkytas žmogus ir mušti gavo kaip arklys. Po to tas žmogus labai liego ir nepasveikęs mirė (p. 313).
Pasakoja Rožė Petrikonienė, 65 metų. Girdėjusi iš savo tėvų (E. Šneideris // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Baudžiauninkas Vailionis iš Jovaišių kaimo atvežė į Leipalingio dvaro bravorą mažai malkų, nes jo arkliukas buvo silpnas. Parvažiavęs jau rado stovinčius su rykštėmis. Šie tuojau parmetė Vailionį plakimui. Vienas užsisėdo jam ant galvos o kitas ant kojų. Plakė šie perdėtiniai: Vincas Rutkauskas ir Rėkas. Jie visus žmones ėdė. Taip mušė Vailionį jog sukapojo ant kūno darbužius, o nuo rykščių gyva mėsa lakiojo. Užkapojo mirtinai (p. 314). Kai kurie perdėtiniai, ponų iš pačių valstiečių uždėti, buvo bjauriausi žmonės, bjauresni už pačius ponus. Šie dvarai tiek rublių neverti, kiek juos žmonės mėlynių nuo mušimų gavo (p. 315).
Adelė Balčiuvienė, kilusi iš Veršių kaimo (Leipalingio valsčius) apie baudžiavą girdėjo iš iš savo senelės Paliulytės (E. Šneideris // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Šie prisiminimai puik9ia atskleidžia baudžiavinio režimo ir lietuvių valstiečių kolaboravimo su juo mechanizmą: iš pačių valstiečių sudaryta dvaro administracija, kurios pareigūnai savo kilme valstiečiai žiauriausiai persekiojo, baudė lietuvius valstiečius, apdovanodama, teikdama lengvatų savo numylėtiniams, pataikūnams ir visaip juos remdama. Be abejo visa dvaro administracija buvo tikriausi katalikai ir palankūs lenkiškai kultūrai, be abejo mokėdami lenkų kalbą. Jie taip pat buvo labai arti bažnyčios, kunigų, klebonų, būdami stropiausiais katalikais.
Pas Leipalingio poną Grušauską baudžiava buvo itin sunki. Jis visokiais būdais kankino žmones, net atiminėdavo nuo tėvų merginas kurios jam tiko ir atiduodavo jas savo sūnui paleistuvauti, leisdamas jam ištvirkauti kaip nori. Ji sūnus, būdavo, eina pamaldų metu per bažnyčią, garsiai kalbėdamas "Zdrovas Maryja" ir žiūrinėja kuri mergaitė graži. Mergaitės nuo jo slėpdavosi už piliorių, o eidamos į bažnyčią nesipuošdavo, kad tik ištvirkėliui į akis nekristų. Pastebėję tinkamesnę, įsako savo lekajams pristatyti ją pas save. Jei mergaitė geruoju nesutikdavo, ta patys tėvai turėdavo prievarta ją atvesti. Kiti, bijodami pono keršo, būdavo sutinka: tai mergaitei ponas duodavo gerą išlaikymą: avižinių kruopų, paukštienos o jos tėvus apdovanoja: duoda pora jaučių ir kitko, teikia lengvatų. Tos mergos ateidavo paskirtu laiku į išmūrytą "sklepą". Tai buvo kaip ir tunelis - požeminis perėjimas iš sodo į parką. Negana bažnyčioje rinkdavosi pats, bet turėjo dar ir tam tikras bobas, kurios prikalbindavo gražesnes mergaites su ponaičiu ištvirkauti. Vieną kartą parvežė iš Varšuvos ponui "kredensų" (baldų). Baudžiauninkai, kraustydami iš vežimo šiaudus, rado sidabrinį šaukščiuką ir davė jį vaikams žaisti. Žydas pastebėjo pas Paliučių vaikus tą šaukštelį, jį išviliojo ir nunešė jį ponui. Ponas pasišaukė senį Paliutį ir taip įsimušė, jog reikėjo parvežti (p. 315). Kitą kartą žydas ties Paliučio kiemu buvo sustojęs su žuvimis ponui. Vaikas vieną žuvį pasiėmė. Žydas tai sužinojo ir pranešė ponui. Dvaro žmogus žuvį rado jau puode, padalintą į tris dalis. Paėmė iš puodo ir nunešė ponui. Ponas tėvą ir sūnų nuplakė taip, kad vos pusgyvius parvežė namo (p. 316).
Veršių kaimo Vidūnas (A. Balčiuvienės diedukas) buvo stalius ir dirbdavo pas ponus. Jis vis pasakodavo, jog lekiosią paukščiai neregėti, žmonės būsią laisvi. Ponai jo už tai neapkentė, sunkino darbais, bepročiu vadino.
Kai kuriose vietose jau buvo panaikinta baudžiava. Bet Leipalingio kunigas per pamokslą įsakė žmonėms vis tiek baudžiavą eiti. Veršių kaimo gyventojas Rožukas garsiai bažnyčioje pasakė, kad daugiau neisim baudžiavos. Už tai kunigas Rožuką padavė teismą ir nubaudė 3 metais kalėjimo (p. 316).
Petras Kūckailys iš Mykalinos kaimo Leipalingio valsčiuje, gimęs 1850 m. (// Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Jo tėvas gyveni Ješčiuškės kaime Leipalingio valsčiuje (316). Kaimas priklausė Jurgeliškės dvarininkui Mykolui Šinkauskui. Šinkauskas sumanė steigti kaimo vietoje palivarką, todėl pasakotoj tėvui davė 3 margus žemės o kiti gyventojai išėjo, kur kojos neša. Tėvą apvesdino su "momka" (mergina, kuri žindė pono vaikus). Greta kaimo statė dvarą, o žmonės buvo veriami statyt trobesius sodinti medžius, kasti griovius, tvenkinius. Naują dvarą pavadino Mykalina. Po m. sukilimo jai buvo galima atgaut savo žemę. Tėvas pasiryžo to siekti. Bet ponas jį sugavo, prašė neskųsti ir nekelti bylos. Davė tarnybą - paskyrė miško sargu (eiguliu). Be to pažadėjo duoti ordinariją - išlaikymą iki mitrties, o pasakotoją, - vaiką, paėmė dvarą ir mokė lenkiškai skaityti, rašyto. Paskui liko dvare už tarną. Prižiūrėtojai už niekniekius dažnai bausdavo. Šinkauskas buvo labai žiaurus, piktas ir nesąžiningas. Mykalinos dvare buvo akamonas Gackauskas. Baudžiavą ėjo visi. Dirbo kol žmogus pajėgė. Jei nepadirbdavo gaudavo mušti nagaikomis arba rykštėmis (p. 317). Dažnai ryte anksti ryte atjodavo prievaizda ir šaukdavo: po du grėbliu, po dvi šakes ir į dvarą. Talkas linams apdirbti prižiūrėdavo "apvadninkas". Pasakotojo žmonos tėvas Antanas Bižys neištesėjo atiduoti visas duokles ir darbus: už tai atėmė ūkį ir jį padarė savo tarnu. Atimdavo net ir viso kaimo žemę - Ješčiuškės - Mykalinos, Radvilonių ir t. t. (p. 317).
(Mokytojas K. Markaiuskas // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936): Žegariai, Stačiškiai, Seirijai, Sutriai, nors buvo karališkieji, bet baudžiavą ėjo Seirijų ponui Osipauskui. Dirbti turėjo tris dienas per savaitę. Kas nėjo baudžiavos pėsčias, turėjo eiti talkon su arkliais: vežti javus iš laukų į dvarą. Ponas versdavo vežti javus į Karaliaučių ir į Vilnių. Vagys apvogdavo, išviliodavo javus ar kitu daiktus o parvažiavę baudžiauninkai gaudavo mušti. Moteris prižiūrėdavo akamonas. Moterys jo labai bijojo. Baimė jas apimdavo, kai jis ateidavo po langu ir liepdavo eiti į darbą (319). Kartą pasakotojos anyta perėjo per pono akėjimą, tai akamonas rapnyku sukapojo pečius. Akamonas sprendė ar baudžiauninkas gali dirbi ar ne. Kurie atrodė tinkami darbininkai, tuos varė į darbą. Senius atleisdavo savo nuožiūra. Dažnai ir ligotus išvarydavo darbą. Sergantiems mužikams ponas jokios pagalbos neteikė. Žagarių kalvį už nepaklausymą, vaitui liepiant, mirtinai rykštėmis užplakė. Pasakotoja pati, būdama 15 metų mergaitė, jam, mirštančiam, nešė valgyti. Kiti, negalėdami iškęsti tokių bausmių, išsivogdavo, palikdami žemę, į kitas vietas. Pavyzdžiui Stankūnų kaimo ūkininkai pabėgo. Jei ūkininkai turėjo gerą žemę, tuomet ponas pats juos išvarydavo į blogesnę. Visą Straigiškės kaimą išvarė į kitą vietą. Taip pasielgė ponas Ablamavičius (320). Kiekvienam kaime buvo karčiama. Vyrai laisvą laiką praleisdavo karčiamoje. Pasigėrę visi kalbėdavo lenkiški, o "trezvi" - lietuviškai. Po kiek metų kunigai pradėjo drausti gerti degtinę. Kapucinai daugiausia atitraukė nuo degtinės. Kaimuose karčiamos išnyko. Daraktoriai mokė iš elementorių lenkiškai lotyniškai ir rusiškai. Pasakotoją 3 žiemas mokė Tamošius Burba (p. 320).
Pasakoja Elena Mikeliojnienė, gimusi 1839 m. Čivonių kaime (Veisiejų valsčius) (A. Drobnys // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Atkreptinas dėmesys į visišką baudžiauninkų beteisiškumą, dvarininkų moralinį palaidumą kuri puikiai derėjo su jų išpažįstama katalikybe ir tautinį lietuvių valstiečių užguitumą - kalbėti lietuvių kalba reiškė priklausyto "chamų" luomui.
Čivonių kaimas baudžiavos nėjo, nes visi septuni šio kaimo gyventojai turėjo bajorų teises. Tik ištekėjusi už Jono Mikelionio Saltoniškių kaime, pažino visas baudžiauninkų kančias. Saltoniškių kaimas baudžiavą ėjo Leipalingio dvare. Dvarą valdė Antanas Krušauskas. 4 dienas savaitėje dirbo ponui, likusias 2 sau. Tačiau per tas dvi dienas savo darbų neapdirbo. Turėjo dirbti daugiausia naktimis. Jei nenorėjo tokios bjaurios baudžiavos ponui dirbti, turėjo ponui mokėti duoklę: 30 rublių metams pinigais, išarti lauko apie 3 - 4 margus, nujauti išakėti ir t.t. Be to, sunešti po 3 tolkas linų, po 3 gaidžiukus ir kt. Retai kas įstengdavo 30 rublių sumokėti. Vieną kartą Liutvinavičius atnešė 30 rublių, bet be kelių skatikų. Ponas žėrė visis pinigus į purvyną, o Liutvinavičiui liepė nešdintis. Dirbti varydavo visus kurie tik galėjo: maži ar seno. Dirbančius prižiūrėjo akamonas Mazurkevičius. Ypač žiaurus. Mušdavo, kankindavo be jokio pasigailėjimo. Vieną kartą Svečauskienę taip sumušė, jog vargšė kelias dienas gulėjo kraujuose paplūdusi. Skundėsi ponui bet nieko negelbėjo. Ne geresnis buvo ir pats ponas Krušauskas. Būdavo važiuoji kur nors, o ponas perima arklius su vežimu. Malinkevičių iš Saltoniškių kaimo išvarė. Jo vieton kitą pasodino (p. 321). Ir pasakotojos šešurą Simą Mikelionį norėjo išvaryti, bet kai akamonas atėjo ir liepė šeimai išsikraustyti, Mikelionis šėrė su liže jam galvą Akamonas apskundė ponui. Bet ponas Mikelioniui nieko nedarė, nes jo žmona žindė pono vaikus (p. 322). Baudžiavos laikais Krušauskas kiekviename savo kaime turėjo įsteigęs karčiamą, kur baudžiauninkai dieną - naktį girtuokliaudavo. Ponas jokių mokyklų nesteigė. Baudžiauninkai savo vaikų niekur nemokė, tačiau visi stengėsi pramokyti nors lenkų kalbos, nes kurie nemokėjo lenkiškai , buvo vadinami "chamais". Prie pono dvaro buvo miškelis, per kurį baudžiauninkams buvo draudžiama vaikščioti, nes ten jis su paleistuvėmis uliodavo. Tas ištvirkėlis būdavo ateina prie darbininkių, išsirenka gražiausią, nusiveda, išžagina. Nė viena mergina nedrįsdavo tokiam pono norui pasipriešinti. Kada jis važiavo šliūban, visos mergaitės džiaugėsi. Manė, kad dabar jų nekankins. Bet apsivylė: ištvirkavo ir po vestuvių. Šliūbą jis važiavo pasikinkęs baudžiauninkais (p. 322).