Baudžiava Šiaulių apskrityje XIX a. | 2021 sausio 7 d.

Pasakoja Juozas Kražauskas, gimęs 1842 m. Radviliškyje (Pranas Kražauskas // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Atkreiptinas dėmesys į sąmoningą kaimiečių vaikų lenkinimą parapijų pradžios mokyklose iki baudžiavos panaikinimo.

Apie 1848 m. pasakotojas lankė pradžios mokyklą, kuri buvo prie špitolės ir buvo vadinama "bakalerija". Klebonu buvo didelis lenkomanas kun. Leonas Turskis. Jis samdydavo mokytoją. Mokinių žiemos laiku būdavo apie 30. Pamokos prasidėdavo 30 val. ir baigdavosi saulei leidžiantis. Lietuviškai mokydavo tik skaityti iš maldaknygės, o kalbėti lietuviškai buvo griežtai draudžiama ne tik mokykloje, bet ir namie. Bausmei už lietuvių kalbą buvo apskrita lentelė, vadinama "metelinga", kurią mokytojas mokiniui, ištarusiam lietuvišką žodį, užkabindavo ant kaklo. Nešiojąs "metelingą" turėdavo sugauti kitą kalbantį lietuviškai mokinį ir jam užkabinti. Mokiniai klausydavosi po langais, kad tik užgirstų savo draugus lietuviškai kalbant ir jiems "metelingą" užkabinus (p. 133).

Iš senų žmonių pasakojimų užrašė dr. Stasys Žąsinas (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Pro Mūrdvario sodžių Linkuvos valsčiuje eina keliukas, vadinamas Kapčiunkeliu. Tuo keliu Kapčiūnų sodžiaus baudžiauninkai eidavo į dvarą daugiau kaip 10 km. Dažniausiai keliaudavo naktimis. Jų mediniai netepti ratai girgždėdavo, kaukdavo, čipdavo (p. 133). Kartą viena baudžiauninkė paklydo, brido per Mūšą, pataikė į gilią vietą ir neišbrido. Duoną baudžiauninkai valgė bėralinę su pelais. Rugius iškūlę nevėtydavo, bet nušliaugdavo ir pildavo į aruodą. Kai reikėdavo iš aruodo imti, turėdavo su peštuku pešti, nes pasemti nebūdavo galimybės. Malant naminėmis girnomis, viena ranka sukdavo girnas, o kita su medeliu grūdus kišdavo. Išimti iš pečiaus duoną būdavo piemens darbas, nes su kačerga nebuvo galima - kepalai traukiant subyrėdavo. Piemuo, pečiui atšalus, turėdavo lįsti ir duoną į rėtį ar kašelę sudėti. Vaikščiojančius su degančia balana apie duoną, perspėdavo: pamažu su žiburėliu - neuždek duonelės. Dvaran eidavo visi. Maži vaikai nuo 5 metų turėdavo varpas rinkti. Jei kurią dieną rinkdavo žirnius, tai kad neįsidėtų žirnių į burną, visus vaikus su šiaudų gniūžtėmis pažabodavo. Mergaitėms sode uogas ar obuolius raškant, kad jų nevalgytų, liepdavo dainuoti (p. 134).