Baudžiava Švenčionių apskrityje XIX a.| 2021 sausio 8 d. 

01/08/2021

Apie baudžiavą Krukovskių Pakalniškiuose (L. Žemaitis // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Šis kaimas buvo netoli Tverečiaus. Apie baudžiavą ten pasakojo buvusi Krukovskių baudžiauninkė, elgetaujanti Elzė. Ji pati ten ėjo baudžiavą. Vyrai ir moterys eidavę baudžiavą po 6 dienas per savaitę, sau turėdavo darbuotis tik naktimis ir šventadieniais. Kartais nė gyvuliuko negalėjo augintis. Elzė, išauginusi sau kiaulaitę, kuri atsivedė kelis paršiukus, tačiau Krukovskienės buvo įsakyta be pono žinios paršiukų sau nenaudoti. Elzė būdama su vyru ir vaikais beveik visuomet pusalkanė, nutarė vieną paršiuką nuo ponios nuslėpti ir paskerdusi suvalgyti. Paskerdė paršiuką iš šeštadienio į sekmadienį, dar prieš dieną padėjo paršiuką į katiliuką ir ėmė virti. Bet matyt kas nors įskundė. Nespėjusi galutinai išvirti, staiga pamatė atbėgančią ponią Krukovskienę ir rėkiančią, kad ši valkata baudžiauninkė sumaniusi be jos žinios paršą paskersti. Elzė spėjo bent laikinai nuo ponios pasislėpti (p. 219). Kitą dieną atėjusi į darbą buvo žiauriai sumušta (p. 220). Vienas Krukovskienės baudžiauninkas buvo vedęs merginą iš tolimesnės apylinkės. Susilaukus pirmo vaiko motina jį labai mylėjo. Staiga Elzė mato, kad vieną dieną ta mama labai keistai myluoja savo vaikelį, bučiuoja, lyg beprotė. Pagaliau išėjo ir nebegrįžo. Pasirodo, nors ir karštai mylėdama savo vaikelį, pasiryžo, viską pametus, išbėgti nuo sunkių ir nepakeliamų Krukovskienės darbų (p. 220). Dar XIX a. 7 -ame dešimtmetyje visą Pakalniškių kaimą, buvusius Krukovskių baudžiauninkus, žmonės pašiepdami vadindavo "avelyniais". Jie buvo labai išnaudojami ir paversti tikrais elgetomis, jog iš bado stipdavo. Todėl naktimis versdavosi vagiliavimais iš laimingesnių už juos kaimynų ir net tolimesnių gyventojų. Daugiausia vogdavo avis (p. 221).

Pasakojo Anelė Matkevičiūtė iš Rimšės parapijos (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Ponas norėjo Agotą išleisti už neturtingo ir seno berno Špoko. Ją kankino darbais, plakė rykštėmis, o ta vis tiek nesutikdavo (p. 221). Ją išplakė erškėčių rykštėmis. Galiausiai sutiko. Neturėdami iš ko gyventi ėmė elgetauti. Galiausiai Agota tiek rykščių pernešusi apkurto ir pagaliau apako. Galiausiai Špokas nukankino Agotą, o visiems pasakė, kad ji mirė (p. 222).