Baudžiava Tauragės apskrityje XIX a. | 2021 sausio 6 d.

Pasakoja Jonas Mažeikis, gimęs 1874 m. Pagramančių bažnytkaimyje Tauragės apskrityje (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Pasakotojo senelis turėjo pavardę Karbauskis. Buvo dvaro piemenėlis o paskui dvaro vežėjas. Ponas išmainė jį į kito dvaro savininko arklį. Seneliui teko prastas ponas, kuris jį vis išperdavo. Jam tai nusibodo ir jis nusprendė pabėgti. Atbėgo ir  ėmė tarnauti Pagramančio parapijos Tučių dvare už berną. To dvaro urėdas buvo irgi Karbauskis. Jis ėmė jį vadinti mažiuku ir pasakė: negali būti, kad mano bernas būtų po mano pavarde. Jei ne Mažiukas, tai tegul bus Mažeikis. Po baudžiavos panaikinimo taikos tarpininkui klausiant pasakotojo tėvelio kokia jo pavardė tas ir atsakė: kaip nori rašyk - Karbauskis ar Mažeikis. Taip jie liko Mažeikiais (p. 102). Tučių dvare Sungailiškių ponas pakeitė tvarką: bernams davė žemės sklypus ir pastatė kumetynus. Nuo to laiko buvę bernai turėjo eiti dienas arba baudžiavą. Senatvėje, kai senelis nebegalėjo eiti baudžiavos, o duoklės duoti neišgalėjo, ponas atėmė arklį, karvę, audžiamąsias stakles, o paskui ir visai išvarė iš žemės. Po kurio laiko ir iš kitų baudžiauninkų atėmė žemės, o trobas nugriovė. Atimtą žemė pridėjo prie dvaro. Senelis savo sūnų, pasakotojo tėvą atidavė į Sutkų kaimą ūkininkui žąsis ganyti, o tas turėjo duoti nuolatinį darbininką į dvarą, taip tas ir vargo dvare (p. 102). Paskui ėjo į Sungailiškių dvarą tarnaudamas kitam ūkininkui. Šiame dvare urėdu buvo Savickis, kuris buvo labai žiaurus - pasakotojo tėvas pats matė kaip negyvai užkapojo piemenuką dėl to, kad jis įleido žąsis į avižas (p. 103). Paskui ėjo baudžiavą Kaltinėnuose klebonui (p. 103). Blogiausia buvo Pagramamančio parapijoje. Čia patys ponai negyveno, o urėdai buvo tikri karaliukai. Baisiai plakdavo žmones. Mušimo vieta buvo šalia vieškelio po vinkšnos medžiu. Seneliai pasakoja, kad po tuo medžiu daug baudžiauninkų kraujo nutekėjo (p. 103).

Apie baudžiavą pasakoja buvęs baudžiauninkas Antanas Stonys, gimęs 1831 m. (Jonas Mažeikis // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Atkreiptinas dėmesys, jog Jocių dvaro savininkai Mankevičiai aktyviai dalyvavo 1863 - 1864 m. sukilime ir už tai buvo ištremti į Sibirą.

Baudžiavą A. Stonys ėjo Dvarelio dvare, kuris priklausė Kražių diakonijai. Visą derlių reikėdavo pristatyti į Kražius (p. 102). Bernavo ūkininkams ir ėjo baudžiavą už samdžiusius jį ūkininkus. Mušti negaudavo, nes Kražių diakono buvo įsakyta baudžiauninkų nemušti. Netoli Tauragės buvusio Jocių dvaro ponas Mankevičius buvo labai žiaurus. Visus plakdavo. Bet jei nuteistasis plakimui pats atsigula, tai rykščių gauna dvigubai mažiau, nei ponas nuteisęs. Ponas plakimą dažnai pats prižiūrėdavo. Kartą Mankevičius sukvietęs į savo vardines svečius ir per pietus pakvietęs vieną savo baudžiauninką lipti į medį ir kukuoti. Visiems matant jis tą "gegutę" nušovęs. Kai "gegutė" negyva iš medžio iškrito, ponas liepęs bernams pajauti tris jaučius, iškepti daug duonos, parveždinęs iš bravoro keletą bosų degtinės ir sušaukęs visus savo pavaldinius, liepęs laikyti laidotuves. Per dvi dienas ir naktis žmonės giedojo, valgė ir gėrė. Kurį pastebėdavo girtą - plakdinęs, pastebėjęs užmigus - irgi plakdavo. Po dviejų dienų nušautąjį baudžiauninką iškilmingai palaidojo. Mankevičiaus sūnus kartą taip pasielgė: pakinkė daug vežimų, prikrovė keletą bosų degtinės ir užkandžių ir išvažiavęs visą savo tėvo valsčių. Pakeliui duodavęs kiekvienam gerti, kiek kas norėjęs. Kas nusigerdavo - gaudavo rykščių, o kas negerdavo - irgi. Buvo didelis palaidūnas. Kai tik pastebėdavęs gražią merginą ar moterį, tuojau liepdavęs sau į dvarą pristatyti. Jei mamiškai nepristatydavo - bausdavo tuos namus (p. 105). Vienas bernas sumanęs išgelbėti save ir kitus nuo rykščių. Buvo šienapjūtė. Apie pietus atėjo urėdas ir pradėjo kapoti pjovėjams nugaras: vieniems už tai, kad per mažai nupjovė, o kitiems, kad blogai. Bernas prisitaikęs urėdui iš užpakalio ir kirtęs dalgiu. Urėdas krito vietoje negyvas. Prasidėjo tardymas. Žmonės aiškino, kad kažkoks vyras dalgiu nukirtęs urėdui galvą. Tuo viskas ir užsibaigė. Baudžiauninkams nebuvo leista dėvėti tokių rūbų kaip ponų, o tik baltus lininius ir pilko milo. Batų taip pat neleisdavo dėvėti. Už geresnį drabužį plakdavo (p. 106).