Baudžiava Telšių ir Kretingos apskrityse XIX a.| 2021 sausio 11 d.

(S. Kuzminskas // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936).Rietavo kunigaikštis I. Oginskis turėjo savo dvarus Rietavo, Endriejavo ir Veiviržėnų valsčiuose. Žemės valdė apie 30 000 ha baudžiauninkų ūkių, apie 15 000 ha palivarkais ir 15 000 ha servitutų. Pono administracija buvo: instigatoriai, vaitai, launininkai, kliučvaičiai, šimtininkai, dešimtininkai. Vaito teismas skyrė tokias bausmes: plakti rykštėmis iki 50 rykščių, savaitę kasti griovius arba skaldyti akmenis, eiti per savo launininkystės ūkininkus, jiems apsakant savo nuodėmę (p. 73). Vaitų suvažiavimas galėjo teisti iki 100 rykščių. Pats kunigaikštis teisė išvarymu iš valdomo ūkio, paimti iki 12 metų į savo "parupkyną" (kumetyną) ir atiduoti į rekrūtus (p. 74). Vaikiną, prigavusį merginą, paimdavo į "parupkyną", o merginą - į "cypinyčią", kur blogai maitino ir duodavo juodus drabužius. Kasdien po tris kartus ateidavo "mokytojas", kuris liepdavęs sugulti visoms asloje pliekdavo "gysliniu" per "dugną". O pagautai antrą kartą reikdavo eiti į molio mynimo darbą. Darbo neišpildžiusieji ūkininkai taip pat buvo plakami. Apsivesti be pono leidimo irgi nebuvo galima. Už girtavimą vyrus bausdavo išvarydami akmenų skaldyti (p. 74). Nuoma už valdomų ūkių žemę buvo labai aukšta (p. 75). Be to, reikėjo mėšlą vežti, rugius pjauti, šieną vežti, žiemą malkas vežti dvarui arba imti tolygų lažą (p. 75). Jeigu kuris baudžiauninkas įskųsdavo ponui jo valdininkus už nesąžiningumą arba žiaurų baudimą, ponas užuojautai duodavo nukentėjusiam taurę degtinės, bet pačių valdininkų nebausdavo (p. 75).

Papildoma P. Rusecko informacija apie Oginskių dvarus: žydams buvo leidžiama vaikščioti po kaimus tik su lenkiškai ir žemaitiškai išspausdintu leidimu (p. 75). Vaitas buvo valsčiaus viršaitis. Visas valsčius buvo suskirstytas į lovas, kuriaa valdė lovininkai. Vienai lovai priklausė keli kaimai. Bet vaitais galėjo būti vadininkai ir dvaro darbų prižiūrėtojai (p. 76). Kiučvaičiais buvo vadinami ir žemesnieji rusų policininkai, kurie prieš karą vadinti uriadninkais (p. 76). Įsidėmėtini kun. J. Vitkaus žodžiai: merginų nuvainikavimai pasitaikydavo dažniausiai ten, kur patys dvaarininkai ar jų dvariškiai buvo pasileidę (p. 76). Senais laikais žmonės vis dėl to buvo daug šiurkštesni. Rykštė tuo metu buvo svarbi priemonė įvairiems nesusipratimams aiškintis ir kitose srityse. Pav. kaip Varnių kunigų seminarijos profesoriai elgdavosi su klierikais, kai semnarijoje 1816 - 1821 m. mokėsi Valančius: profesoriai buvo mokinių teisėjais irr budeliais. Nė vienas mokinys negalėji būti tikras, kad jo nenuplaks. Kun. Klimavičius kartą išvarė į klasės vidurį 24 studentus, išsitraukė bizūną ir ėmė pliekti. Klimavičius bežudydamas pailso ir išbėgo iš klasės. Vis dėl to Klimavičius už žiaurumą iš seminarijos buvo pašalintas (p. 77). Pagal įstatymus dvariinkai negalėjo versti baudžiauninko vesti arba tekėti už nemylimo žmogaus, bet kadangi baudžiauninkai be dvarininko sutikimo negalėjo būti sutuokiami, baudžiauninkų vedybos faktiškai visiškai priklausė nuo dvarininkų malonės (p. 78). Karališkieji valstiečiai leidimus turėdavo išsiimti iš savo dvaro ūkvedžio ir iš kaimo bendruomenės (p. 78).

(Domas Bubėnas // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Duseikių (Telšių vaalsčius) dvarininkas Ignas Navickis nebuvo žiaurus. Jei urėdas kokį baudžiauninką užgaudavo ir šis pasiskųsdavo, urėdas tą pačią dieną buvo pašalinamas. Pats ponas darbų metu ateidavo, degtinės, dainą pasiūlydavo sudainuoti, o tada liepdavo eiti prie darbo (p./ 79). Tačiau už vagystę pats žiauriai nuplakdavo. Ponas Simaitį tiek priplakė, kad nuėjęs į dvaro durpyną nusiskandino (p. 80). Aplinkiniai ponai niekada į jokį pokylį Navickio nevadino, tik pasityčiodami vadindavo "mužikų, chamų tėvu" (p. 80). 1860 m. susilaukė blogo pono Bačiarskio. Jis nuo pirmų metų ėmė baudžiauninkus kankinti, mušti, pravardžiuoti (p. 80). Baudžiavos panaikinimui artėjant, baudžiauninkai darėsi vis drąsesni. Buvo taip, kad Bačiarskis baudžiauninkui Kideliui su lazda rėžė. Tas pradėjo ponui su grėbliu tvoti. Ponas bėgti, Kidelis vytis. Mušė kol grėblys sulūžo, o paskui dar akmenimis iki pat dvaro nulydėjo. Ir nieko Kideliui nebuvo. Šioje apylinkėje ponai sugebėjo priversti žmones eiti baudžiavą iki 1863 m. Bačiarskis pasakotoją primušė lazda, nes tas pasiskundė ispravninkui dėl pono (p. 81). Baudžiauninkai negalėjo be pono žinios ne tik vesti, bet ir savo vaikų į aukštesnį mokslą leisti. Vizginių kaimo baudžiauninkas Kosminskio savo sūnų išleido į Telšių gimnaziją (p. 81).Ponas pasigailėjo ir leido baigti, tačiau kai Kosminskis norėjo leisti sūnų į kunigus, ponas užsispyrė: į kunigus draudžiu eiti. Bus kunigu, tai mes tam chamo vaikui turėsim rankas bučiuoti (82). Vis dėl permaldavo. O į kunigus įšventino, jau baudžiavą panaikinus (p. 82).

P. Rusecko informacija: iš valstiečių baudžiauninkų kilusių kunigų neabejotinai buvo, tačiau jiems turėjo išrūpinti padirbtus bajorystės metrikus. Lengviausiai mokslas buvo pasiekiamas karališkiems baudžiauninkas, nes valdiškų dvarų ūkvedžiai didelių kliūčių nedarė (p. 82).

(Kun. Juozapas Vitkus // // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Plungės valsčius priklausė didikams Karpiams. Ponui Karpiui gyventojai tuėjo atlikinėti nedidelį lažą ir mokėti 3 muštinius kasmet. Jekaterina II beveik pusę Kauno gubernijos atidavė Platonui Zubovui. Jam priklausė ir Plungė. Pats Zubovas gyveno Peterburge, o dvarus valdė įgalioti lenkų bajorai. Jie spaudė valstiečius kaip beįmanydaai. Baudžiauninkai turėjo ne vien baudžiavą eiti, bet ir duoklę grynais pinigais duoti ir pyliavą pilti. Į lažą šienapjūtėje turėjo eiti 3 darbininkai, o ketvirtas ir savaitinis - visai savaitei. Dirvas suarti, mėšlui išvežti, laukams nuvalyti du darbininkai kas savaitė turėjo triss dienas dirbti su vežimais, arklais ir įrankiais. Sunkus darbas buvo javų kūlimas (p. 83). Baudžiauninkų prižiūrėtojai ir anstoliai - tikri budeliai. Basus kamisorius Karniela įvedė tvarką: kulėjams tris paras neiti namo. Darbininkai išvargdavo ir bevalgydami užmigdavo prie kodalio (medinis indas, kuriame baudžiauninkas kokio mirkalo -dažalo atsinešdavo). Taigi šilto valgio baudžiauninkas nematė 3 paras. Užmigusį prikeldavo prižiūrėtojo kančius. Tikras kraugerys buvo Zubovo įgaliotinis Leonas Studzinskis, lenkų pulkininkas. Trobelninkus jis suvarė kumetynus, kitus privertė būti įnaamiaais prie ūkininkų. Tas pulkininkas mirė bevažiuodamas į Lenkiją. Dirikų (lupikų) Plungės valsčiuje buvo pilna. Gruzdžiuose buvo Maikauskis. Jis buvo dievotas, kasdien bažnyčion vykdavo, o kunigas, mišioms apsirengęs, turėdavo jo laukti. Jis buvo Zubovo įgaliotinis, o jo pirma ranka - kamisorius Pranas Nagrodzkis. Jis turėjo padėjėjus launininkus, o kiekvienam kaime vaitą. Už įsakymų nepildymą - plakimas rykštėmis (p. 84). Tačiau jo įvestais ūkio pagerinimais žmonės džiaugėsi (p. 85). Kaminai turėjo būti plytiniai, pro stogą išvesti. Ant stogų užlipti turėjo būti koptos, gaisrams gesinti buvo paruošti busokai ir vandens kubilai (p. 85). Kiekvienas ūkinikas turėjo užveisti sodą. Keliai buvo uoliai taisomi. Valstiečius privertė akmenimis išgrįsti visą Plungės miestą. Plungėje įsteigė smulkaus kredito banką (p. 86). Bylinėtis tarp savęs valstiečiams buvo uždrausta. Kad nederliaus metais žmonės turėtų kuo misti, buvo pastatyta didelė klėtis (p. 85). Tai tvarkai palaikyti Nagrodzkis pats su vaitais ir launinkais po kaimus jodinėjo, patikrinimą darydamas. Pastebėjus ką nepadaryta, tuoj kaltasis buvo patiesiamas ir kančiumi ar rykštėmis plakamas (p. 86). Tokie Nagrodzkio pagerinimai valstiečiams būtų padaromi, jei ne dvarų darbai. Bobutės pasakojo kaip jos turėjusios šieną vartant ibėgti, nes atsilikusias ar ne taip gretai bėgančias raitas vaitas su kančiu per nugarą ir pečius raižęs. Nors pati didžiausia vasaros kaitra būtų, vandens atsigėrimui neleisdavo turėti. Kad savi rugiai neišbyrėtų, pjaudaavo naktį. Pasku ateina kūlės laikas o čia dar žygiai prie visokių statybų. Dvariškiai pastatydino parapijos kapuose mūrinę koplyčią, su rūsiais, kuriuose palaidoti visokie žmonių engėjai (p. 87). Už tuos kruvinus darbus žmonėms tekdavo dažnai ne užmokestis, bet bausmės pavyzdžiui baudžiauninko įdėjimas kelioms paroms į kaladdę. Tai du rastgaliai, viename gale vyriais sujungti, o antrame spyna surakinami. Plungėje praktikuotas pasiuntimas į jautidę tarp jaučių (p. 88). Kražių dvarininkas mergaitei, kuriai nepasisekdavo duoną gerai iškepti, už bausmę pritaisydavo duonos kepalą ant nugaros ir ji tą sunkumą turėjo nešioti visą savaitę (p. 88). Kartenos valsčiuje Aleksandravo dvaro ponas grafas Pliateris tiek grafukų priveisė, nė maž nesidrovėdamas. Krakių parapijoje dvarininkas Zaborskis, pastebėjęs gražią merginą, liepdavo ją pas save atvesti. Jei nesutikdavo, plakdavo rykštėmis, o nuplakę vis tiek atvesdavo ponui (p. 89). Krekenavos parapijoje dvarininkas Bytautas jau 1863 m. maišto metu turėjo apie 50 vaikų, nors vis amžių išbuvo nevedęs. Vadaktėlių ponaa Kopanskis priverstinai išžagino jaautrių tikybinių jausmų mergaitę, kuri paskui dėl sąžinės neramumo puolė į degantį laužą ir susidegino. Tuomet ir palaidūnas puolė daryti atgailą: išpuošė kaip įmanydamas Vadaktėlių bažnyčią (p. 89). 1845 m. buvo labai blogi. Tada Studzinskis trobelninkus panaikino, dėl to atsirado daug kampininkų. Kad jų vaikai badu neišmirtų ir baudžiaunikų skaičius nesumažėtų, išdalijo jų vaikus maitinti ūkininkams. Daugumą vaikų suvedė į Plungės ir Stonaičių dvarų pirtis, kur vaikus mėnesį putra maitino. Čia daugelis vaikų mirė. Ūkininkai visiškai nuskurdo. Tik vaitai, baudžiavos varytojai gražiai ir toliau gyveno. Skurdas dvaro valdininkams nerūpėjo. Sumenkėjusį ūkininką išmesdavo laukan, o jo vietoj įnamį apgyvendindavo. Šis jau važiuodamas į ūkį verkė, nes žinojo, kad baudžiavos neištvers, o tik karvutę ir savo turtą praras (p. 90). Samdiniai bernavo ttk už pilvą ir apdarą (p. 90). Plungėje mokykla buvo, bet joje mokė tik lenkiškai. Mokiniams lietuviškai prabilti buvo uždrausta. Bausmei už lietuvių kalbą buvo įvesta "mitelinga" - plaštakos dydžio lentelė. Lietuviškai prabilusiam šia lentele kirsdavo delnan. Įkirstasis, priėmęs lentelę, klausydavosi, kuris kitas mokinys lietuviškai prabils. Kurim nepasisekdavo lentelę perduoti dieną, tas vakarais palangėmis slankiodavo, kol nugirsdavo lietuvišką pašnekesį. Nugirdęs tuojau palikdavo lentelę, ir taręs "odbierz mitelingę", nubėgdavo šalin. O prie kurio mokinio "mitelinga" pernakvodavo, tas rytmetyje atėjęs mokykloje, gaudavo rykšte 3 kirčius skersai. Buvo ūkininkų ir miestiečių, leidžiančių į tą mokyklą savo vaikus, kad pasimokytų "poniškai" kalbėti su viltimi paskui išmelsti bajorų kilmės prirašymą ir galimybę tapti kunigu (p. 91). Laikui bėgant Lietuvos dvarininkai nugirdo, kaad vyriausybė ruošiasi duoti žmonėms laisvę, todėl dvarinnkai ėmė prikalbinėti žmones prisirašyti prie laisvųjų ar sudaryti kontraktą, kad jie yra dvaro nuomoninkai, o tada būsią atleisti nuo baudžiavos. Daugumą bemokslių valstiečių pavyko apgauti, nes nebepakenčiamai įvarginti žmonės vietomis mesdavo ir savo ūkius, kad tik taptų laisvais (p. 92). Šventoriuje ar bažnyčioje drąsesni apie tai jau užsimindavo; vyrai, caras mus nuo ponų išvadavo, tik ponai mums to nesako. Nebeikim į lažą, Liejom dėl jų prakaitą ir kraaują. Mūsų tėveliai nužudyti nelaiku. Bus ir mums taip, jei ponų klausysime (p. 92). Kiek vaitai ir launininkai juos bevarė, jie nėjo. Įgaliotinis perdavė apie tai žinią Zubovui. Į Plungę atvyko kariuomenė maištui malšinti. Žmonės buvo suvaryti į magaziną ir plakami. Garsesniems baudžiavos priešininkams teko nuo 100 iki 250 kirčių. Agitatorius kaip Vaišvilą iš Plungės valsčiaus, Daulių ir Gedgaudą iš Kartenos valsčiau išvarė į Sibirą. Likusieji, kad ir nupkakti, turėjo daar smarkiau atlikinėti baudžiavą iki 1862 m. (p. 93). Galų gale žmonės gauna žinią, kd Plungės bažnyčioje bus skelbiamas caro manifestas. Žmonių prisirinko minios. Po pamaldų tardytojas Mykolas Dabševičius paskelbė manifestą. Žmonėės, išgirdę, jog prievarta dvarui nebetarnaus, iš džiaugsmo nebeišmane ką daryti. Pašoko keletas varpinėn, paėmė ant rankų skaitytoją, nunešė žemėn ir už šventoriaus nešiojo džiaugsmingai rėkaaudami. Kiti tarp savęs glamonėjosi, iš džiaugsmo verkdami bučiavos, kiti užtraukė giesmę: Linskmą dieną apturėjom, kurios nuo seno norėjom. Dauguma vaitojo, sakydami: gi, kad mūsų tėveliai iš kapų beprisikeltų, pasidžiaugtų ir galėtų atilsėti (p. 93). Tačiau prisirašę laisvais, turėjo išsikraustyti iš savo bočių ir prabočių dirbamų ūkių. Ten, kur ponai patys valsčiuose gyveno, jie prikalbino ar privertė laisvais užsirašyti arba kontraktus savo gyvenimams (ūkiams) paimti. Taip grafas Pliatreris  beveik viso Kartenos valsčiaus geresnius kaimus nugriovė ir įrengė savo sūnums palivarkus (p. 94). Kartenos valsčiuje daug kur matyti nugriautų ūkių, jų krosnių, kryžių likučiai, tartum karteniškius maras būtų išguldęs (p. 95). 1883 m. Kelmėje teko matyti apie 200 kazokų, jojančių kažkokio pono laisvųjų kaimus griauti. Pavandenės parapijoje ponas norėdamas laisvuosius pašalinti, už užmokestį kviesdavosi iš Kolainių rusus: šie žmonių trobas suardydavo, bet žmonės nuo savo žemės vis tiek nėjo, nes advokatai jiems sakė, kad jei jie porą metų išsilaikysią, tai ponas jų nenenuvarys (p. 95).

P. Rusecko informacija: bylinėtis lietuviai itin mėgo. Pagal 1848 m. gubernatoriaus pranešimą Vidaus reikalų ministrui, nėra kitos gubernijos, kurioe žmonės tiek mėgtų bylinėtis. Tas pats dabar sakoma lenkų apie Vilniaus kraštą (p. 95). Tik, kad valstiečiai buvo įsitikinę, jog ponai "nuslėpė" baudžiavos panaikinimą bei patį manifestą ir vertė toliau eiti baudžiavą. Reiškia jie arba manifesto nebuvo supratę arba jo net negirdėjo, bet kartu tai rodo, kaip žmonėms buvo įsipykusi bauiava, kurios panaikinimo jie trokšte troško (p. 96).

(Kun. P. Kazlauskas // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Pasakotojo tėviškė priklausė Šateikių grafams Pliateriams. Baudžiava Žemaitijoje vadinosi lažu, o baudžiauninkai - lažininkais. Mažametis grafo sūnus Vilius buvo labai išdykęs. Mergaitėms einant pro šalį, jis šlapinosi joms ant akių, sakydamas: "Še, tai lekarščių" (p. 97). Dvaro urėdas Knežauskas lažininkus smarkiai plakė rykštėmis ir laikydavęs pririštus. Lažininkai gyveno labai skurdžiai, Retas turėjo karvę. Dažniausiai ožkas laikydavo. Kartą dvaras nutarė ožkas sunaikinti. Dvaro užvaizda ėjo per vienkiemius, surašinėdamas gyvulius. Kitą rytą visas ožkas išpjovė. Lažams baigiantis lažininkai pasidarė drąsesni. Ponas buvo sumanęs iš Rudaičių vienkiemių paalivarką pasidaryti. Vertęs vyrus pasirašyti (p. 97).

Baudžiauninkų dainos. Padainavo M. Zubavičienė, 95 metų, Beržoras, 1927 m. (J. Mickevičius // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936): (2) "Atsikels ponas, kaip koksai šėtonas, šaukia ant urėdo, sužadina šeimyną. Urėdas eidams, lendre siubuodams: - kelkit greičiau, balnokit žirgelius... (3) Oi, motuše, kam tu mane paauginai?! Buvo mesti į upelį ar į gilų sietuvėlį. Pikti ponai ir urėdai, neduoda man čion pailsėti. Leiski saule, tekėk mėnuo, duok mums linksmą vakarėlį. Užgriauž ponams ir urėams, kad saulelė nusileido" (p. 99). 2-oji daina yra D. Poškos "Giesmės mužikėlio" perdirbinys. Tai rodo, kad jo dainos buvo paplitusios (p. 99).