Baudžiava Ukmergės apskrityje XIX a. | 2021 sausio 11 d.

Pasakoja Marė Švelnikienė iš Želvos valsčiaus (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Lelikonių dvaro gyventojai baudžiavą ėjo Plaštakos dvare (Balninkų valsčius), o paskui, Lastauskui išlošus kortomis kaimą, dirbo Lastausko dvare. Dvarui dirbdavo 6 dienas ir dar iš eilės reikėdavo eiti naktinės. Kartą naktinės ėjo pasakotojos vyras Pranas su seserimi. Kai visai sutemo, parėjo vyras namo. Pamatė urėdas ir klausia: kur brolis. Kitą rytą Pranas pono buvo sumuštas rykšte. Pranas paleistas vos atbėgo ligi kapų, o nuo ten rėplomis iki namų. Neilgai jis gyveno. Dar vieną kartą ponas primušė: nuo to susirgo ir mirė (p. 233). Kartą viena moteris, norėdama užstoti savo plakamą vyrą, užgriuvo ant jo. Tada ji pati buvo žiauriai nuplakta (p. 233).

Ignas Gervė, turintis 106 metus, iš Želvos valsčiaus (Pr. Gaidamavičius // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Dvare kaip ir visi dirbo 6 dienas per savaitę. Jei nuo valako dirbdavo dviese, užtekdavo ir trijų dienų. Kokį darbą reikėjo dirbti pranešdavo vaitas, kuris vakare perjodavo per visą kaimą. Ponas buvo geras. Duodavo degtinės, obuolių kiek norėjo. Žmonių mušti neleido. Jie kuris urėdas labai mušdavo, pavarydavo iš vietos. Žinoma ir nusikaltęs smarkiai baudžiauninkas gaudavo, bet taip būdavo retai. Kai kur net kartu su urėdu atnešdavo po sūrį ir buteliuką. Kai kada ateidavo ponas pasižiūrėti, kas ką turi atsinešęs valgyti. Į rekrūtus pagauti vyrą būdavo sunku, nes vyrai turėjo peilius, net šautuvus (p. 234).