Baudžiava Utenos apskrityje XIX a. | 2021 sausio 11 d.

(Adolfas Meškuotis // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Nepaprastais žiaurumais pasižymėjo Utenos dvaras, valdomas žiauraus savininko Krauzo. Vieną baudžiauninką ponas prikapojęs rykštėmis, nuvaręs šieno minti. Šis, bemindamas, dingo. Manė, jog pabėgęs. Bet žiemą šėrikai, pešdami šieną, radę nelaimingojo lavoną. Sykį visi baudžiauninkai, nebepakeldami vargo, pakėlę prieš poną maištą ir atsisakę eiti į dvarą dirbti. Rusų valdžia atsiuntė į Klovainius, Nemeikščius ir kitus kaimus eskadroną dragūnų. Prasidėjo baisi priespauda ir mušimai. Maištas galutinai sunaikino baudžiauninkus. Tuo laiku pro Uteną buvo nuteistas dabartinis plentas ir pastatyti pašto rūmai. Pro šalį važiavo caras Aleksandras. Utenos baudžiauninkai sumanė dar kartą pamėginti laimę. Nužemintai parašė prašymą carui, padavę lietuviui pašto tarnautojui, buvusiam kareiviui. Tas ir įteikė carui. Caras priėmė. Viskas baigėsi laimingai. Žiaurusis Krauzas dingo. Baudžiauninkai ėmė siųsti prašymus atsiųsti naują poną jiems. Dvarą apsiėmė valdyti Balsevičius (p . 223). Kiekviename kaime buvo dvaro skirtas vaitas, kuris žiūrėjo, kad baudžiauninkai gerai savo laukus nudirbtų, o svarbiausia, kad nieko nuo dvaro neslėptų. Grūdus paimdavo dvaran. Iš dvaro kiekvienam žmogui išduodavo suaugusiam po gorčių rugių savaitei maistui. Žmonės prie miltų prisimaišydavo pelų, kad tik badu nemirtų. (p. 224). Viršutinis baudžiauninkų apvalkas buvo vasarą storos drobės trinyčiai, o žiemą - sermėgos ir kailiniai (p. 224). Apavas - karininės vyžos (p. 225). Tikybinis žmonių susipratimas buvo menkas. Moką skaityti iš maldaknygės buvo laikomas mokytu. Šiaip visi temokėjo poterius kalbėti (p. 225).

(V. Liulevičius // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Užpalių dvare, prie kurio priskirtas ir Maleikiškių dvaras, reikėdavo dirbti tris-keturias dienas per savaitę (p. 225). Kai reikėdavę mušti pasak Utenos senelio Kazio Šyvio, baudžiauninką paguldydavo kniūbsčią ant žemės: vienam iš baudžiauninkų liepdavo baudžiamąjį laikyti už galvos, kitam už kojų, o trečiam mušti. Užpaliuose tokiu mušimu buvo baudžiauninkas iš Ilčiukų kaimo. Jis ponui paliepus atskaitė viena žmogui 30 rykščių taip smagiai, kad tam net kraujas per rūbus tryško. Po to žmogus apsirgęs ir po trijų dienų mirė. Tas mužikas gyvenęs ir po baudžiavos. Kartą sutikusi šventoriuje mirusiojo žmona trenkusi jam maldaknyge per veidą, sakydama, kad jis jis vyrą prarijęs. Kartą rytą moterys praėjusios pro ponią nepasveikinusios jos. Ponia liepė joms atskaityti po kelias rykštes. Tačiau Užpalių ponas būdavo kartais ir geras. Sekminių šventę suruošdavo pasilinksminimą, kuris trukdavo tris dienas (p. 226). Baudžiavos pabaigoje Armoliškių sodžiaus baudžiauninkas Maliauka pono buvo pasiųstas atnešti laiško iš Kamajų. Laišką jis paėmė, tačiau sužinojo, kad baudžiava jau panaikinta, todėl laiško nebenešė ponui. Kitą rytą atėjęs ponas paklausė ar buvo laiško. Atsakė, kad buvo, bet nebenešė, nes baudžiavos nebėra ir jūs mums ne ponai ir išvijęs poną (p. 227). Ponai nesirūpino atleisti žmones iš baudžiavos. Tempė dar metus kitus (p. 227).

Pasakojo Antanas Grainys ir Jokūbas Borisevičius (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Senovėje Laičiai priklausė Švobiškio kunigaikščiui. Paskui kaimo žemę jis pardavė Kvastavičiui, Aluntos dvarą - Pamerneckui. Nuo to laiko Aluntos apylinkėje prasideda sunkesnė baudžiava. Prie Kvastavičiaus į Laičius buvo atėję ir prancūzai. Pagaliau Laičiai atiteko Vilkmergės ponui Kazielai. Jo sūnus Ladislovas mėgo baudžiauninkus plakti bizūnu. Mirtinai užplakė Pranciškų Brasevičių. Kazielos priežodis buvo: "Panie, duosiu 50 bizūnų". Prie Kazielų urėdais buvo lietuvis Kazanauskas ir "kraujolakiu" vadinamas Marinauskas. Jis įsitaisė geležinį virbalą ir juo baudžiauninkus plakdavo. Vakarais iš dvaro tik vaitojimas girdėjosi. Marinauskas kartą pavogė statinaitę degtinės iš dvaro. Mykolas Barisevičius tai matė. Marinauskas vakare Barisevičių ėmė mušti. Tas supykęs primušė Marinauską, o statinaitę degtinės paslėpė. Paksui ponui atnešė tą statinaitęė ponui. Ponas Marinauską smarkiai sumušė, suspardė iš išvijo, o galiausiai Marinauskas prigėrė upelyje girtas (p. 229). Vieną šventadienį žmonėms bažnyčioje buvo paskelbta, kad jie laisvi - baudžiavos nebėra. Vis dėl to, nors žmonėms ir buvo žinoma, kad jie laisvi, bet Laičių dvaran vis darė ėjo baudžiavą. Tik kartą du rusų valdininkai pastebėję dirbančius baudžiauninkus, liepė visiems mesti darbą ir eiti namo. Ar jums dar nenusibodo bizūnai, piktai jie pasakė žmonėms? Žmonės išsiskirstė ir būreliais rymodami svarstė kaip čia reikės be pono gyventi. Tą pačią dieną Ladislovas Kaziela atėjo į kaimą ir prašė geruoju eiti pas jį dirbti, žadėdamas ir kapeiką sumokėti, ir valgyti duoti (p. 229).

Pasakojo Antanas Grainis (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Vastapų dvare (Aluntos) valsčiuje buvo žiaurus ponas Jegėla, kuris eidavęs per baudžiauninkus į jų gyvenamus namus ir jei pečiuje rasdavo išvirtos mėsos, tai tą baudžiauninką plakdavo bizūnu. Jo šunį prievarta turėjo maitinti iš savo krūtų baudžiauninkės. Kartą tą šunį kažkas nunuodijo. Ponia įsakė padaryti karstą ir pašarvoti kambaryje kaip žmogaus lavoną ir visą naktį baudžiauninkams giedoti šventas giesmes.

Jasonių dvaro ponas Krauzė vertė savo baudžiauninkus pirmą naktį po vedybų atvesti pas jį savo žmonas. Atsirado dvi jaunos mergaitės, kurios nesutiko. Jos buvo plakamos erškėčių rykštėmis. Viena jų mušama sutiko pernakvoti su ponu, o kita ištrūkusi, nubėgo į prūdą ir nusiskandino (p. 230).