Baudžiava Viešintų krašte XIX a. | 2020 gruodžio 28 d.

J. Šiaučiūnas, remdamasis savo tėvo Kazio Šaučiūno prisiminimais, pasakoja apie baudžiavą Griežionių dvare (Viešintų valsčius) (Kaip ponai gindavo "savuosius" nuo "svetimųjų" // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936).

Kazys Šaučiūnas buvo gimęs 1843 m, ir mirė 1920 m. Savo sūnui jis pasakojo apie Griežionių dvaro savininko Balio Balcevičiaus žiaurumą. Už mažiausią nusikaltimą jis kapodavo kone iki mirties. Visados atsargoje buvo kūleliai rykščių po 25, po pusę kapos ir po kapą. Urėdu buvo Dambrauskas, taip pat sužvėrėjęs žmogus. Šis dažniausiai antausius duodavo, net merginoms. Ponas jam buvo davęs visišką valią. Prasikaltusius ponui ūkininkus iš ūkių pašalindavo, ūkį atiduodavo bernui o ūkininką padarydavo bernu. Bernus už didesnius nusikaltimus atiduodavo rekrūtus. Baudžiavon kasdien reikdavo eiti bernui, mergai ir trečiokui. Dažnai ir pačiam ūkininkui reikėdavo eiti į dvarą dirbti. Kazys Šaučiūnas į dvarą buvo paimtas nuo 12 - os metų. Dvaran reikėdavo ir du jungus jaučių iš kiemo varytis arti. Kai kada ir su arkliais reikėjo eiti prie darbo (p. 179). Jei ne tijūno žiaurumas niekas nebūtų dirbęs (nematant tijūnui vos krutėdavo). Žiemą atsikeldavo pirmoje gaidgystėje ir eidavo kulti. Iki pusryčių reikėdavo mišikan malkų važiuoti. Mergoms reikėdavo plunksnas plėšyti, siūlus verpti, rudenį baravykų pridžiovinti. Dvarui dar reikėdavo duoti po septynis pundelius bruktų linų ir po 12 rublių sumokėti (p. 180). Ponas, kai kada ir urėdas, rudenį pereidavo per klėtis ir pas katrą ūkininką pamatydavo per daug grūdų, liepdavo vežti į dvarą perteklių. Pritrūkus duonos reikdavo eiti pas poną prašyti. Eidavo drebėdami. Ponas nuplakdavo ir pagrasindavo iš ūkio išvaryti ir duodavo tik supelėjusių grūdų su dirsėmis (p. 180). Ūkininkai turėdavo tik po vien nusususią karvę, nes reikdavo 4 darbinius jaučius laikyti. Šventėms ponas duodavo degtinės. Avėdavo vyžomis, kurias pindavo iš karklų (už liepine bausdavo) (p. 181). Maišto (1863 m. sukilimo) metais Balcevičius rinkęs maištininkų būrius, duodavęs jiems karabinus, drabužius ir batus ir siųsdavęs į Knebių girią (Debeikių valksčius). Jis rodos buvo ir jų vadas. Kazy Šaučiūną Balcevičius irgi įkalbinėjo prisidėti prie maištininkų sakydamas: reikia kariauti už tikėjimą ir tėvynę (p. 182) ir išmušti maskolius. Balcevičius buvo rusų generolo Ganecko Anykščiuose suimtas ir baisiai kazokų priluptas. Po to buvo nugabentas į Andrioniškio miestelį ir ten turgavietėje vėl kazokų prikapotas. Žmonės, matydami ponus kazokų kapojamus, jų nesigailėjo: tai tikrai jiems Dievo bausmė. Jie per amžius mus ir mūsų tėvus be jokios kaltės kapojo, be jokio pasigailėjimo plakė. O dabar jie yra kapojami (p. 183).

Apie Griežionių dvarą ir poną Balcevičių pasakojo ir Žemaitėlių Antanas Tūbius, girdėjęs tai iš savo tėvo, gimusio 1863 m., o šis iš savo tėvų, kurie mirė sulaukė arti 100 metų amžiaus. Jei kuriame kieme nebuvo užtektinai žmonių baudžiavai atlikti, kiemas turėdavo samdytis. Pats ponas prižiūrėdavo. Kad samdiniams būtų gerai duodama valgyti. Samdantiems samdinius ūkininkams pragyventi buvo labai sunku. Jie vežiodavo žydų prekes į Rygą ir Daugpilį ir taip šiek tiek uždirbdavo samdiniams. Vasarą žmonės iš Žemaitėlių išeidavo baudžiavon sekmadienį vakare ir grįždavo kitą sekmadienį ryte, nes dvaras buvo 12 km nuo šio kaimo (p. 183). Žirnius dvare kuliant žmones įžabodavo, kad nevalgytų žirnių (p. 183). Baudžiavą pradėdavo eiti nuo 12 metų ir eidavo iki žilos senatvės. Tėvai nespėdavo vaikų išmokyti poterių. Sutuokdavęs priverstinai su tuo, kas ponui paikdavę. Jei kas mokesčių laiku nesumokėdavo, ta gaudavo iš pono "durnių" ir turėdavo eiti iš ūkio. Dažnai ponas berną pakeldavo į ūkininkus o ūkininką pažemindavo į bernus ir liepdavo tarnauti jo buvusiam bernui. Urėdai Snarskis ir Machorskis buvo labai žiaurūs. Mušdavo daugiausia neturtingus, pasiguldę į lovį. Kai per kaimus perlėkė raiti urėdai, pranešdami, jog nuo tos valandos baudžiava panaikinta, žmonės iš sykio negalėjo suprasti, kaip čia yra. Bet, supratę, metė darbus ir palikę visus įrankius galvotrūkčiais bėgo namo. Važiuojantieji metė vežimus, o važiavę savo arkliais, išsikinkę arklius ir pametę vežimus ant kelio, taip pat skubiai jojo namo. Kaimuose pakilęs didžiausias džiaugsmas. Pasigirdusios dainos. Visur skambėjo žodžiai: nebėr baudžiavos, nebėr baudžiavos (p. 184).

Šiuose pasakojimuose apie baudžiavą Viešintų krašte matome įsidėmėtiną liudijimą apie tai, kad į 1863 m. sukilimą ėjo ar kitaip jį rėmė ar palaikė jį būtent tie patys žiaurieji dvarininkai. Akivaizdi ir jų buvusių baudžiauninkų antipatija savo buvusiems dvarininkams sukilėliams, atsisakymas juos remti, džiaugsmas matant juos rusų kariškių (kazokų) kankinamus. Žmonių džiaugsminga reakcija į baudžiavos panaikinimą taip pat akivaizdžiai rodo kaip jie nekentė baudžiavos, kaip jiems buvo įsipykęs jų nuolatinis žeminimas, varginimas nepakeliamu darbu, kišimasis į jų asmeninį gyvenimą. Tokie liudijimai yra tinkamas atsakymas tiems, kurie mano kad baudžiava buvo natūralus, normalus, pateisinamas socialinės santvarkos raidos etapas.