Baudžiava Žąslių apylinkėse XIX a. | 2021 sausio 11 d.

Pasakoja Marija Sabonienė, gyvenanti Paukščių kaime, Žąslių valsčiuje. Apie baudžiavą girdėjo prieš 28 metus iš Galubickienės, kuriuo metu turėjo 85 metus (Andrius Sabonis // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Baudžiavą Gelubickienė ėjo Papartėlių dvaro ponui Zaleskui. Baudžiavą iš jų 7 dešimtinių ūkio ėjo tėvai ir ji. Per savaitė dirbdavo 6 dienas, kartais net ir sekmadieniais. Talkos tęsdavosi kol nudirbdavo visus pono darbus. Savo darbus nudirbdavo naktimis. 10 metų vaikas jau turėjo eiti ganyti. Senis virš 60 metų eidavo sodų sergėti, viską aptvarkyti, sniegą valydavo. Prižiūrėdavo akamonas. Į laukus ateidavo ir ponas. Labai žiauriai elgėsi ponas. Kartą atėjęs pasakė, kad mažai dirbame. Lipė gultis į eilę, o akamonui įsakė mušti. Bizūnas buvo ant stirnos kojos. Mušdavo tiek, kad net kraujas bėgdavo. Ponas su akamonu nuėjo į dvarą. Baudžiauninkai tuo tarpu greitai pripjovė rugių, nunešė į karčiamą ir apmainę į degtinę, įsigėrė ir ėmė dainuoti (p. 235). Atėjęs akamonas juokdamasis sako: pirma verkėte, o dabar dainuojate. Pšekrev, sukina deti. Kai jis taip pasakė, tai rodos eitum ir jį užmuštum (p. 236). Išeidami į darbą, vaikus namie palikdavom. Kad miegotų prigirdydavom aguonomis. Kartais, parėję iš darbo, rasdavome negyvus. Jauniesiems neleisdavo pasirinkti. Ponas pats parinkdavo į poras. Į rekrūtus atiduoti jaunuoliai slėpdavosi. Naktį ateina kur nors pas ūkininką pavalgyti, o dieną guli miške. Degtinę pirkdavo karčiamose. Kažkoks žmogus ragino negerti degtinės, tai ponas sakydavo, kad jis "klopas" ir nieko nesuprantąs (p. 236).

(J. Žukauskas // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Vieno baudžiauninko šeimoje buvo tėvai ir mažas 6-8 mėn. vaikas. Kad vaikas neverktų tėvams išėjus į darbą, į trobą įleisdavo šunį. Vaiką pasodinę vidury aslos, apramstydavo kailiniais. Kad šuo nenueitų nuo vaiko tolyn, į kailinių vilnas pribarstydavo duonos trupinių. Šuo rankiodamas trupinius, per visą dieną nesitraukdavo nuo vaiko, būdamas jo aukle. Tėvai rasdavo vaiką su šunimi bežaidžiantį ir linksmą (p. 236).