Čekų nacionalinio judėjimo veikėjas Františekas Palackis apie lenkų pretenzijas į ukrainiečių žemes | 2021 balandžio 18 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime vieno iš čekų nacionalinio judėjimo veikėjų ir istoriko Františeko Palacký (1798 - 1876) straipsnį "Lenkų klausimas mūsų laikais", publikuotą leidinyje leidinyje "Сборникъ статей разъясняющихъ польское дело по отношенiю к Западной Россiи" (составил С. Шолковичъ, Вильна, 1885).

Palackis labai kritiškas lenkų laisvinimosi nuo priklausomybės Rusijai atžvilgiu. O tai nebuvo lengva, nes lenkų propaganda, finansuojama jų dvarininkų, buvo užversta visos Europos spauda, taip pat ir Čekijos, ir abejojantys lenkų pretenzijomis labai lengvai galėjo būti apšaukti rusofilais. Palackis puikiai atskleidžia kokie prieštaringi savyje buvo lenkų laisvės siekiai. Jie reikalavo laisvės lenkams ir teisės (bei paramos iš Europos valstybių bei visuomenių, įrodinėdami, kad tai jų moralinė pareiga) atstatyti Lenkijos valstybę, tačiau jie nesitenkino Lenkijos valstybės sukūrimu lenkiškose žemės. Ne, jie reikalavo jiems "sugrąžinti" Lietuvą su Žemaitija, Baltarusiją, o taip pat Podolę, Volynę ir Ukrainą (Mažarusiją), žemės, kur jie tebuvo mažuma, atstovaujama dvarininkų ir išsilavinusiųjų sluoksnių, neviršydami ir 10 procentų tų teritorijų gyventojų, taip atsisakydami pripažinti mažarusių, baltarusių ir lietuvių teisę patiems spręsti savo likimą. Jie egzaltuotai skelbėsi esą kovotojais už visų laisvę, atsisakydami suteikti pilnavertę laisvę savo pačių valstiečiams, amžiais pavergtų aristokratų ir šlėktų. Dar daugiau: jie net nepripažino teisės rusų tautai į ruso bei slavo vardą, imdamiesi jiems prieinamų priemonių Rusijos valstybei sunaikinti. 

Kova tarp lenkų ir rusų. Pas mus visi, kurie nestoja už "šventus lenkų siekius", vadinami absoliutistais, carofilais, rusų tironijos šalininkais. Kartojami šablonai: "Lenkai kovoja už laisvę, už savo išsilaisvinimą iš caro despotizmo". Kas neužjaučia jų šioje kovoje, tas neužjaučia laisvės kaip tokios (p. 40). O Palackiui atrodė ir tebeatrodo, kad laisvė nėra vienintelis lenkų kovos tikslas. Jiems ta kova tik priemonė siekti kitų tikslų, o būtent viešpatavimo taip vadinamosiose "atimtose" rusų kunigaikščių žemėse - Volynėje, Podolėje ir Ukrainoje. O kur viešpatavimas, ten yra pavaldumas ir tarnavimas, o tai jau priešinga laisvei. Juk vadinamoji Lenkų tautinį vyriausybė pareiškė kad ji nepadės ginklų, kol nebus atstatyta Lenkija 1772 m. sienose. Tiesa, dabar tai aiškinama kiek kitaip, kad tegul Galicija ir Poznanė lieka kaip yra, kad lenkai nenori kovoti su Austrija ir Prūsija, kad jie tik nori nukreipti savo jėgas prieš Rusiją. Tačiau ir šiuo atveju lenkų patriotai nė per plauką neatsisako savo programos. Visiems puikia žinomas faktas, kad jie nenori turėti lenkų vyriausybės tik savo namuose, t. y. kongresuvkoje, tačiau jie siekia, kad kažkada pajungtos lenkų valdžiai provincijos, dabar "atimtos", būtų vėl atplėštos nuo Rusijos. Lenkų pareigūnas markizas Vielopolskis sukūrė kitą programą "atimtų" žemių atžvilgiu. Jis norėjo pasitenkinti tėvynės autonomija jos etninėse ribose. Už tai jis garsiai buvo paskelbtas tėvynės išdaviku ir nė minutei nebuvo laisvas nuo grėsmės savo gyvybei. Ir visas tas visuotinis jų veržimasis į buvusį spindesį, šlovę, didybę ir šlovę, lenkų vardo viešpatavimą plačiausiose teritorijose - visa tai nėra tik laisvės siekimas (p. 41). Kiekvienam mokiniui žinoma, kad Volynė, Podolė ir Ukraina (apie Lietuvą ir Baltąją Rusią patylėsiu) istoriškai nebuvo lenkiškais. Būtent Ukraina su Kijevo miestu jau tūkstantį metų laikoma Rusų valstybės lopšiu (41). Kijevas kiekvienam rusui brangus kaip ir Maskva. Tik Čingischano ir jo palikuonių pogromai galėjo užtemdyti rusų galybę tiek, kad kaimynai, kaip lietuviai kuriam laikui gavo persvarą, o vėliau, per lietuvių susijungimą su lenkais, ir lenkai pasiekė valdžią Kijeve. Šio miesto susigrąžinimą visi rusų valdovai laikė istoriniu teisingumu. Kadangi lenkai nori būti laisvi ne tik savo namuose, bet ir kitur, jie susitinka su natūraliu rusų priešiškumu (p. 42). Šiuose kraštuose lenkai sudaro ne daugiau 10 procentų gyventojų (Podolėje apie 13 procentų, Volynėje apie 12 procentų, o Kijevo gubernijoje - 4, 5 procento. Jie yra ne kas kita kaip rusinai (mažarusiai), kurie XVI - XVII a. jėzuitų rūpesčiu buvo sukatalikinti ir sulenkinti. Skirtumas tarp šios situacijos ir situacijos Čekijoje po 30 - ies metų karo tik laipsnyje, o ne iš esmės . Bet realybė tokia, kad lenkai Mažarusijos gubernijose yra lenkai ir turi teisę saugoti savo tautiškumą. Bet ar turi jie teisę į viešpatavimą? Jie sako, kad turi, nes jie yra šlėktos, piliečiai inteligentai. Tačiau kaip ponų ir turtingųjų mažuma gali viešpatauti didžiulei daugumai? Taip pat kai kurie lenkai teigia, kad rusinai ar mažarusiai ne maskoliai ir jie nenori jais būti. Toks teiginys neturi įrodomosios galios. Mažarusių kalba yra rusų kalbos tarmė, o ne lenkų, ir jos santykis su rusų literatūrine kalba toks, koks slovėnų čekų atžvilgiu, chorvatų - serbų atžvilgiu, Tirolio ar austrų - vokiečių kalbos, provansalų - prancūzų kalbos (p. 43). Palackiui Avinjone teko susipažinti su mokslininkais, kurie sukilo prieš prancūzų kalbos vartojimą ir norėjo savarankiškos literatūros, tačiau Pietų Prancūzijos liaaudis nenorėjo apie tai nė girdėti. Taip ir mažarusiai niekur nepareiškė apie savo norą atsiskirti nuo didžiarusių. Lenkai savo siekius sukompromitavo, kai atmetė Vielopolskio programą. Yra ir kitų lenkams nemalonių jų gyvenimo pusių. Lenkijos valstiečiai yra slavai, bet jie yra tokioje vargingoje padėtyje dėl ilgų amžių aristokratijos politikos (p. 44). Yra tarp lenkų ponų filantropų, bet tai tik išimtiniai atvejai. Neįmanoma pagirti lenko pono sukilimo tikslo: jų laisvės siekis pažeidžiamas siekiu viešpatauti. O dar sunkia pateisinti tas priemones, kurių jie ėmėsi savo laisvei pasiekti. Jie pasitelkė į pagalbą assasisnus - politinius žmogžudžius ir taip pat melą bei šmeižtą, kad padaryti visam pasauliui nepriimtinu patį ruso vardą (p. 45). Šmeižtas, biuleteniai (egzistuoja ištisa "industrija", fabrikas lenkiškam reikalui), kuriais buvo užtvindyti Europos žurnalai (p. 45). Argi visa tai, ką tvirtina vokiečių žurnalistika apie čekus, yra teisinga? (p. 46). Visiškai akivaizdu ką darytų lenkų draugai, norėdami sukelti neapykantą rusams, Rusijai - aišku, tirštintų spalvas (p. 46). Lenkai, kovojantys dabar su Rusija, iš tiesų kova už Senąją Lenkiją (p. 48). Kiek aš žinau, rašo Palackis, nė vienas lenkas nebandė savarankiškos Lenkijos įsivaizduoti kitaip kaip tik, kad prie atstatytos valstybės būtų prijungta ne tik Galicija ir Poznanė, net Lietuva ir Žemaitija, bet net ir visi Mažarusijos kraštai: Ukraina, Volynė ir Podolė, taigi, visos sritys nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros, kaip tai buvo senovėje. Dabar galime paklausti: ar turi teisę lenkai reikalauti šių plačių teritorijų, kuriose gyvena mažarusiai, tauta, gausesnė už lenkus, paimtus visus kartu? Jie apeliuoja į istorinę teisę, tačiau faktas tas, kad tos žemės ištisus šimtmečius buvo nepriklausomos rusų kunigaikštystės ir dabar vėl sugrįžo į rusų valstybę. Joks protingas čekas juk nereikalaus lenkiškų žemių, kurias kažkada valdė mūsų Boleslovai, arba šalių, pavaldžių Ottokaro skeptrui. O lenkai kalba toliau: visa inteligentija, visa dvarininkija tų žemių - lenkai. Tačiau juk pagal dvarininkus ir inteligentiją negalima spręsti apie tų žemių tautybę. Taip pat lenkų aktyvistai aiškina, kad mažarusiai arba rusinai kalba kažkokia sugadinta lenkų kalba (p. 49).