Česlovo Kavaliausko pasaulėvaizdžio ypatumai: holistinės pasaulėžiūros teistinės interpretacijos atvejis |2022 rugpjūčio 7 d.

08/07/2022

Česlovas Kavaliauskas (1923 - 1997) - kunigas, teologas, poetas, Biblijos vertėjas, įšventintas į kunigus 1946 m., suimtas 1950 m., kalėjęs Norilsko ir Magadano srities lageriuose, buvęs vienu iš Norilsko politinių kalinių sukilimo vadų, grįžęs į Lietuvą visą gyvenimą praleido mažose (daugiausia Kaišiadorių vyskupijos) parapijose. Lietuvos Bažnyčios vadovybės pavedimu 8-o dešimtmečio pradžioje išvertė į lietuvių kalbą Naująjį Testamentą, kitus ankstyvosios Bažnyčios tėvų ir istorikų tekstus. Kavaliauskas bendravo (daugiausia korespondencijos forma) su daugybę mokslininkų, kultūrininkų, kunigų Lietuvoje ir už jos ribų. Č. Kavaliauskas buvo žymi Lietuvos atvirosios katalikybės figūra, atnešusi į sovietmečio ir pirmojo atkurtosios nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio katalikų visuomenę katalikybės suderinimo su moderniosios fizikos duomenimis grindžiamu pasaulėvaizdžiu mintį - Kavaliauskas pasiūlė vadinamąją netiesinę teologiją, ją remdamas griežtu angažavimusi Jėzaus Kristaus istoriškumui ir evangelinės krikščionybės vertybėms. Jo netiesinė teologija be abejo išplaukė iš atvirosios, ekumeninės krikščionybės, paskelbtos Vatikano II Susirinkime. Taigi ir jo netiesinė teologija gali būti priskirtina pliuralistinei paradigmai. Šiuo požiūriu Kavaliauskas be abejo tradicionalizmo priešininkas. Tačiau jis niekaip nepriskirtinas liberaliosios katalikybės stovyklai, bent jau savo moralinėmis nuostatomis. Atvirkščiai, kaip matysime jis griežtai konfrontuoja su masonerija, siekiančia pasak jo visuomenės demoralizacijos ir totalitarinio užvaldymo.

Nėra nė mažiausių abejonių, kad Kavaliauskas vadovavosi naujausių fizikos, kosmologijos ir kitų tiksliųjų mokslų atradimais - Einsteino reliatyvumo teorija, kvantine fizika, sinergetika, chaoso teorijomis, G. Riemanno geometrija, moderniąja gilumine psichologija (Froido, Jungo), evoliucinė biologija ir pan. Tačiau kokiu laipsniu jis įsisavino jų principus? Tai ir paanalizuosime šiame tekste. Tad teksto tikslas - nustatyti kokiu laipsniu Kavaliauskas perėmė holistinę pasaulėžiūrą, kokį holistinės pasaulėžiūros tipą jis atstovauja bei kokį vaidmenį šio tipo holistinė pasaulėžiūra vaidino sovietinėje Lietuvoje.

Visata kaip universali, vienalytė, materiali realija, grindžiama tais pačiais dėsniais ir priešpastatytina dvasiniam būties pradui

Visų pirma pastebėtina, jog Kavaliauskas radikaliai atsiribojo nuo visos filosofinės tradicijos, ją vertindamas labai kritiškai ir savo pasaulėvaidį bei pasaulėžiūrą formuodamas išimtinai fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų pagalba. Anot jo "Mūsų amžiuje filosofai vargingai velkasi gamtos mokslų uodegoje". Jo teigimu filosofai už savo apriorines pažiūras ir skubotus apibendrinimus atrodo beveik komiškai. Dabar kosmologijos klausimais kalba astronomai ir fizikai, todėl būtent empirizmas šiandien atstovauja mokslinį metodiškumą bei griežtumą ("Kosmologija ir filosofija"). Filosofiją jis kaltina ištisus dešimtmečius buvus mokslinio tyrinėjimo stabdžiu, persekiojus "reliatyvumo teoriją, kvantinę mechaniką, kibernetiką, genetiką". Pasak jo filosofijos "uždavinys kelti metodiškus klausimus, nagrinėti mokslinių metodų galiojimą ir taikymo ribas, be to konstruoti metafizikos klausimus". Pasak jo nėra ir negali būti "jokių galutinių sprendimų, neklaidingų metodų" ("Moderniosios filosofijos apžvalga ir perspektyvos"). Ypač smerktina idealistinė filosofija, XIX a. buvusi įsitikinusi, kad ne tik filosofinė forma, bet ir visas filosofijos turinys slepiasi žmogaus sąmonėje. "Konstruoti visatą" - toks buvo vokiškojo idelizmo šūkis. Hegelis pavyzdžiui nepripažino fizikos ir chemijos atradimų, cheminių elementų ir atomistinės teorijos. Pasak Kavaliausko Kanto filosofijoje "sąmonės fenomenų absoliutizavimas, atotrūkis nuo fiziologinių priežasčių ir materialaus pažinimo pagrindo", suteikė vienpusišką idealizuotą pažinimo vertinimą, o Hegelis vadintinas net obskurantizmo filosofijoje skleidėju ir net dvasiniu fašizmo tėvu ("Filosofinio absoliutizmo mizerija").

Kun. Česlovui Kavaliauskui visata yra viena, atsiradusi vieno proceso - "didžiojo sprogimo" (Big-Bang) - išdavoje, todėl veikianti tų pačių dėsnių pagrindu. Skirtingai nuo holistinio (ezoterinio) pasaulėvaizdžio, pagal kurį materija nuolat gimsta iš eterio (arba kavaliauskiškai kalbant vakuumo - "kvazivakuumo") ir nuolat į jį sugrįžta (tiesa, esant susiformavusioms vienai ar kelioms galaktikoms (visatoms), nors mažesniu mastu materijai ir toliau nuolat gimstant ir nuolat sugrįžta į eterį (vakuumą)). Taigi Kavaliausko požiūriu turime universalią, vienalytę, vieną realiją, valdomą tų pačių dėsnių. Kavaliauskas ne kartą yra išsakęs nuomonę, kad moksliniu požiūriu korektiškai neįmanoma pasakyti, kas buvo prieš sukūrimą ("didįjį sprogimą") ir kas bus po jo. Taigi materija, medžiaga yra būtent tai, kas susiformavę sprogimo išdavoje, o kas prieš tai ir po to - tai ne materija, o kažkas kita - tai tiesiog, suprask Dievo būtis. Kavaliauskas tekste "Įžangos vietoje" rašo: "kalbėti apie laiką prieš Visatos atsiradimą [iš singuliarinio taško, t.y. Visatos pradžios] beprasmiška, nes nepagrįsta teisiškai kalbėti apie begalybės idėją be jokių realių modelių". Kad Kavaliauskas Visatą tapatina būtent su materialia būties dalimi, jai priešpriešindamas nematerialią, t. y. ezoteriniu (holistiniu) požiūriu taip pat materialią, tačiau subtilią, akivaizdu. Jis rašo: aukšto lygio matematiniai dėsniai nėra materija. Materija nėra visa tikrovė ir klausimas apie tai, kas nėra materija visiškai atviras ("Nepakantumas ir baimė"). Arba: dabartinė Visata yra plėtimosi stadijoje. Materijos tankis nusako ir visatos struktūrinį pobūdį. Jis nežinomas, nes dar reikia skaitytis su nežinomomis materijos formomis. Didžiulį vaidmenį suvaidins neutrinas, nes jo kiekis Visatoje milžiniškas. Visa tai kalba apie baigtinę Visatą. Galimas Visatos modelis, kuriame masė būtų lygi nuliui (pav. dvigubos žvaigždės masė viuomet mažesnė už atskirai paimtų žvaigždžių masę) ("Kosmologinė problema Einšteino-Fridmano teorijos šviesoje"). Taigi matome, kad kalbėdamas apie Visatą, Kavaliauskas turi galvoje būtent materialią Visatą. Tiesa, jis apgailestauja, kad kosmologija iki šiol apsiribojo dirbtinių modelių kūrimu prileidžiant tolygų materijos pasiskirstymą - vienalytiškumą ir erdvės struktūrinį vienodymą bet kuriame visatos taške ("Kosmologija ir filosofija"). Komentuodamas ateistų požiūrį į materiją kaip begalinę ir amžiną, jis teisingai konstatuoja, kad tokiu atveju turėtumė tik ginčą dėl termino - kas amžinas ir begalinis: Dievas ar materija? O remdamasis fiziku Zelmanovu teigia, kad fizikai dabar jau susitaikė faktiškai su uždaros pasaulinės erdvės ir baigtinės Visatos samprata, nes "realus materijos tankis" dabar laikomas didesniu už kritinį ("Kosmologija ir religija"). O tuo tarpu holistiniu (ezoteriniu) požiūriu materija yra visa, kad egzistuoja ir turi raišką. Žmogaus mintys taip pat yra materialios. Vadinasi tai, kas liaudišku požiūriu priskiriama dvasios apraiškoms - mintys, sapnai, įžvalgos, - visa tai taip pat materialu. Ir būtent Kavaliausko apsiribojimas faktiškai tik "kieta" materija demonstruoja jo teistinę orientaciją, t. y. krikščioniškam teizmui būdingą vienos būties dalijimą į dievišką (dvasinę) būtį ir materialią būtį (šia prasme galima būtų kartu S. Kanišausku vartoti gradualistinio pasaulėvaizdžio terminą), arba liudija tiesiog tai, kad Kavaliauskui būdingas prisitaikymas prie krikščioniško teistinio pasaulėvaizdžio, kai vietoj nuolatinio materijos gimimo-nykimo proceso, pristatomas pakankamai statinis pasaulėvaizdis su vieną kartą gimusia materialia Visata ir nuosekliai, [tiesieigiškai] judančia į sunykimą. Tuo tarpu ezoteriniame (holistiniame) pasaulėvaizdyje greta vieną kartą susiformavusių stambių struktūrų kaip žvaigždės, planetų sistemos, galaktikos, materija mažesniu mastu kuriama nuolat. Tai galima įsivaizduoti kaip eterio gūsių tarpusavio sąveiką, eteriui esant pačiai būčiai su savo laiku ir erdve, taigi esant vienoje stebėtojo apžvelgiamoje Visatos dalyje ir galint egzistuoti skirtingos kilmės, laiko materijos sistemoms kitur arba materiją net galint formuoti atskiroms sąmoningoms būtybėms. O štai Kavaliausko atveju turime žymiai statiškesnį atvejį - tiek laiko (vienkartiškumo) požiūriu, tiek materijos apribojimo fizikiniu požiūriu įprastinės tiek apčiuopiamumo prasme ("kieta") ar įprastinių keturių jėgų - eletkromagnetinės, gravitacinės, stiprios ir silpnosios sąveikos - veikimo prasme, tiek ir jutimo organų informaciją išplėtus prietaisų parodymais. Kavaliauskui identifikuojančiam save su krikščionybe, toks materijos tapatinimas su fizikiniu požiūriu įprastinės apčiuopiamumo prasme ("kietos") arba apibrėžiamos įprastinių keturių jėgų - eletkromagnetinės, gravitacinės, stiprios ir silpnosios sąveikos - veikimu ir atribojimas nuo potencialios materijos - vakuumo kaip milžiniškos energijos sankaupos arba eterio - yra labai parankus. O iš tiesų tai iš ko atsiranda materija kaip tai, kas "kieta" liaudiškam protui (bei tai, kas išplėsta prietaisų parodymais) ar tai, kas egzistuoja oficialiojo fizikos mokslo nustatytų keturių jėgų (elektromagnetinės, gravitacinės, stipriosios ir silpnosios) sąveikos išdavoje filosofine prasme negali būti nematerija. Tačiau Kavaliauskui parankiau vakuumą kaip milžiniškos energijos sankaupą (ar eterį) atriboti nuo materialių reiškinių ir procesų, kad taip būtų galima deklaruoti Visatą esant sukurta ar mirštančia, ir taip pagrįsti katalikybės dogmas.

Toks atskyrimas grynai ideologinis, prisidengiant pseudomoksliniu korektiškumu, pagal kurį negalima samprotauti apie tai, apie ką nieko nežinoma (Kavaliausko teigimu klausimas kas yra už mūsų observuojamos Visatos ribų negali turėti protingo atsakymo, kadangi negalima apibrėžti dalykų, kurių egzistencija neįrodyta ("Begalybės klausimas ir filosofija")). Štai Č. Kavaliauskas savo tekste "Dievas ir moderni fizika" ("Iš kun. Česlovo Kavaliausko rankraščių" (Vilnius: Apyaušris, 2011, p. 160 - 167)) remdamasis naujausiais amerikiečių fizikų Frank J. Tipler, Paul Davies, Paul M. Churchland ir Michio Kaku darbais, užtikrintai teigia, jog "Visatos atsiradimo iš vieno taško sprogimo būdu teorija laikoma labai pagrįsta" (Ten pat, p. 160). Tai, kad čia turima galvoje materiali Visata, liudija ir daugkartinis Kavaliausko rėmimasis tokiu parametru kaip vidutinis materijos tankis. Koks jis bebūtų bet kuriuo atveju Kavaliausko teigimu "mokslas tvirtina: Pasaulis turėjo pradžią, Pasaulis turės ir Pabaigą. Taip ir dar kartą taip, - tvirtina moderni fizika". Kavaliauskas akcentuoja, kad materialios Visatos pradžioje buvo fizinė tuštuma - vakuumas. Tačiau tai labai paslaptinga tuštuma, nes ji pilna energijos. Ji - energijos okeanas (Ten pat, p. 161). Taigi tai kvazivakuumas. Jis panašus į milžinišką užtvanką, kuriai didžiojo sprogimo metu suirus, energijos masės plūstelėjo į neribotas erdvės tuštumas (Ten pat, p. 162). Neatsitiktinai Michio Kaku 1995 m. rašo apie "mūsų Pasaulio evoliuciją prieš sutvėrimą ir apie būsimą evoliucijos likimą po pasaulio pabaigos". O mokslininkė Katerina Dalzell retoriškai ir labai krikščioniškai klausia: kas išlaisvino tą vakuume slypinčią energiją, kas pastūmėjo Visatos sutvėrimą? Ir atsako: tai Kūrėjas, Dievas (Ten pat, p. 164).

Labai daug dėmesio Kavaliauskas skiria įrodyti tezei, jog Visata turi pradžią ir pabaigą, o taip pat, kad ji nėra begalinė. Klauzijaus ir Tomsono XIX a. nustatytas entropijos procesas Visatoje (kosmologijoje) - tai yra Visatos skaidymasis - medžiagos retėjimas ar tankėjimas, kuris priklauso nuo vidurinio medžiagos tankio ir kuris vėlgi nėra žinomas, nes neaišku kas ta materija apskritai yra, gali vesti tiek prie Visatos materijos retėjimo - Visatos išsiskaidyno, tiek prie susitraukimo, tačiau bet kuriuo atveju fizikai laikosi nuomonės, kad Visata turi pradžią (Big Bang) ir turėjo pabaigą - išsiskaidymą atrba susitraukimą. Taip pat Kavaliauskas įrodinėja, kad Visata ne tik nėra amžina, bet ji nėra begalinė, o baigtinė. Jo teigimu matematinė (loginė) begalybė nebūtinai turi fizinę išarišką. Atvirkščiai - bendrosios reliatyvumo teorijos išdavoje reikia kalbėti apie cilindrinę (ar sferinę) ar bet kuriuo atveju kitaip baigtinę Visatą. Be abejo, toks požiūris galima tik sutapatinant kaip jau minėta materiją su apčiuopiama ("kieta") materija, arba prietaisų pagalba išplėstais duomenimis, ar tapatinant ją su keturių fizikinių jėgų poveikio objektais. Ezoteriškai (holistiškai) kaip minėta yra kitaip - net mintis ir siela yra materiali, o tokiu atveju turime materijos sąveikas, o ne jos gimimą ar sunykimą. Kavaliauskas rašo: "Ateistų teiginiai materijos begalybės klausimu labai aiškūs - amžina ir begalinė materija, o ne Dievas. Tokiu atveju išeina, kad čia tik termino klausimas - amžina materija ar Dievas". O štai tarybinio fiziko Zelmanovo teigimu Visatos amžinumas ir begalybė - reliatyvios sąvokos. O dabar jau galima kalbėti apie "pasaulio pradžią". Jau kalbama apie baigtinį visatos modelį ("Kosmologija ir religija"). Kavaliausko teigimu verta susimąstyti, ar iš viso prasminga kalbėti apie amžinybę ir begalybę kosmologijoje. Tarybinis matematikas A. Fridmanas parodė, kad Visata negali būti pastovi, o privalo plėstis. 1929 m. astronomas Hablis patvirtino Fridmano teoriją. Klausimas ar visata plėsis ar trauksis priklauso nuo realaus vidutinio materijos tankio Visatoje. 1980 m. pasirodė, kad neutrinas turi masę. Materijos pasirodo yra daugiau, nei galima betarpškai stebėti. Pasaulis virsta uždaru ir pulsuojančiu laike reiškiniu. Zeldovičius nustatė, kad Visatos entropija kiekvienam erdvės elementui yra baigtinė, jos pulsavimų (ciklų) skaičius yra ribotas. Taigi konstatuojamas "šiluminės mirties" realumas. Entropija auga, todėl osciluojantis Visatos modelis neleidžia aprašyti amžino Visatos egzistavimo. Galiusiai viskas veda į kosmologinio substrato bangavimo užgęsimą. 1965 m. atrastas kosminis spinduliavimas 7,35 cm radijo bangomis yra liekana sprogimo, nuo kurio prasidėjo Visatos evoliucija. Taigi už jo - Visatos plėtimasis iš singuliarinio taško. Tai Visatos pradžia. Na o kalbėti apie laiką prieš Visatos atsiradimą beprasmiška, nes nepagrįsta teisiškai kalbėti apie begalybės idėją be jokių realių modelių ("Visatos amžinumo klausimas"). Anot Kavaliausko mūsų dienų kosmologija atvirai kalba apie pasaulio sutvėrimą, apie jo pradžią ir pabaigą. Stevenas Hawkingas 1990 m. rašė: "ribų klausimas svarbus, nes tada reiks išspręsti klausimą kas gi už Visatos ribų vyksta. Tada reiktų pasikviesti Dievo idėją. Ir sako, kad Dievą galima apibrėžti kaip Visatos ribą". Tarybiniai fizikai B. Zeldovičius ir Lindė: pasaulis atsirado ne savaime, bet gimė iš nebūties fazės. Michio Kaku (savo 1995 m. veikale) atvirai išpažįsta pasaulio sutvėrimą ir pabaigą ir kad mūsų pasaulėžiūroje turi būti integruota Dievo kūrybinė veikla) ("Tarp fizikos ir filosofijos"). Kosmologija aiškia rodo, kad yra tam tikrų parametrų (gravitacijos lauko dėsniai, vidutinis tankis, įvarios konstantos - šviesos greitis, pagreičio konstanta, mechaninis šilumos ekvivalentas, elektrono krūvis ir t. t.), kurie verčia manyti, kad visata turi tam tikrą struktūrą ir todėl fizikai neturi jokio pagrindo fizinei begalybės interpretacijai. J. Gastovas nurodo, kad visokios "begalybės", begalinės aibės yra idealizuoti objektai. Na o klausimas kas yra už mūsų observuojamos Visatos ribų negali turėti protingo atsakymo, kadangi negalima apibrėžti dalykų, kurių egzistencija neįrodyta ("Begalybės klausimas ir filosofija"). 1917 m. gravitacijos teorija pritaikyta kosmologijoje - Einšteinas įvedė "kosmologinį narį" kas reiškia, kad yra nežinomų atstumiančių jėgų, veikiančių dideliuose atstumuose. Tai leido padaryti išvadą, kad Visatos erdvė yra uždaro ir baigtinio pobūdžio. 1922 ir 1924 m. A. Fridmanas įrodė, kad Einsteino gravitacijos lygtys nesiderina su stacionariniu modeliu ir visata privalo vystytis laike. Po kelių metų Hablis (Hublle) atrado raudonojo poslinkio efekto tolimųjų galaktikų spektruose, kas reiškia, kad tolimieji ūkai tolsta greičiais, proporcingais jų atstumams - Doplerio efektas (1929 m.). 1933 m. belgų kunigas Lemetras konstatavo, kad tas pats materijos kiekis, kuris egzistuoja ir šiandien, prieš 40 milijonų metų buvo be galo mažoje apimtyje ("Šiuolaikinės kosmologijos apžvalga"). Toliau iškyla entropijos klausimas - energijos išsiskaidymas pagal antrąjį termodinamikos dėsnį uždarose sistemose. Taip yra todėl, kad visi mums pažįstami reiškiiniai vyksta negrįžtamu būdu, tai vadinasi visatoje vyrauja išsisiklaidymo procesas. Tompsonas tai interpretavo aip šiluminę pasaulio mirtį (0227). L. Boltzmannas nurodė, kad visata kaip visuma yra statstinės lygsvaros būsenje, kad visa stebimoji jos dalis yra gęstančios flutuacijos srityje. Antrasis termodinamikos dėsis yra grynai statistinio pobūdžio. Taigi entropijos dėsnis neturi absoliutaus charakterio ("Moderniosios kosmologijos genezė").

Nors Kavaliauskas žino ir oficialiajame moderniajame fizikos moksle cirkuliuojančias teorijas, įgalinančiasi ciklinę realybės kaitos sampratą - fluktuacinę entropinių procesų raidą, numatančią ir ciklinę realybės sampratą. Štai Kavaliauskas žino, kad nuo 1944 m. Paskalis Jordanas vysto modelį, kuriame nuolat vyksta materijos tvėrimas, pavyzdžiui vandenilio atomų atsitradimas iš nieko ("Šiuolaikinės kosmologijos apžvalga"). Žino jis taip pat iš oficialaus SSRS kaip privalomo doktrina funkcionuojančio marksizmo-leninizmo materijos traktuotės kaip visos realybės, kas reiškia faktiškai materijos ir Dievo sampratos sutapatinimą, išeina, kad jei materija absoliutas, ipso facto ji apima visus loginius tobulumo momentus, taigi ir pačią logiką. Panašiai Bhagavadgitoje mąstyta: viskas Brahmoje, bet ne Brahma tuose dalykuose. Bhagavadgitos filosofija iškėlė mintį apie kosmines fluktuacijas kas puikai suderinama su cikline begalybe, kurią taip šlovino Hegelis ("Begalybės klausimas ir filosofija"). Tačiau ne tuo vadovaujasi Kavaliauskas: kaip matėme jam Visata yra viena, sukurta vieną kartą ir jai entropijos išdavoje kaip materialiam reiškiniiui, pagimdytam dvasios - Dievo - iš nematerialios terpės (milžiniška energija disponuojančio vadinamojo vakuumo) skirta išnykti, žūti.

Informacinis laukas ir sinergetiniai (saviorganizacijos) bei sinchroniškumo (negrįžtami?) procesai

Remdamasis sinergetikos (saviorganizacijos) bei chaoso teorijų pasiekimais, pagal kuriuos bifurkacijų metu (disipacijos būsenoje) vykstančių procesų (įvykių) išdavos būna pačios netikėčiausios ir įvairiausios, visiškai neišplaukiančios iš pradinių sąlygų, o gerokai galingesnės ar, atvirkščiai, gerokai silpnesnės. Su tuo susijęs ir "drugelio efektas". Ir remdamasi tuo Kavaliauskas teigia, kad procesai gali būti tik vienakrypčiai, vedantys pirmyn į ateitį (nes juk pagal sinergetikos logiką negali būti sugrįžimo į būseną prieš bifurkaciją, kuri yra visiškai neapskaičiuojama, vykstanti savaime, praktiškai tiesiogiai nepriklausoma nuo pradinių sąlygų kuios ją pagimdė. Jis šią tiesą ekstrapoliuoja ir į žmogaus kilmės problemas ir atskiro žmogaus likimą po mirties. Galima tik evoliucija, vedanti pirmyn į Dvasios atsiskleidimą. O atskiro žmogaus atveju visiškai neįmanoma pagal tokią logiką reinkarnacija, nes neįmanomas sielos sugrįžimas į kūną, juo labiau, kad Kavaliauskas, vadovaudamasis šiuolaikiniu gamtamoksliu, teigia, jog žmogaus kūnas yra dvasios kūrinys, o savo ruožtu siela yra dvasia, formuojanti kūną, taigi siela ir kūnas sudaro neatsiejamą vienybę. Jis visų pirma remiasi antrojo termodinamikos dėsnio interpretacija, pagal kurią uždaros sistemos atveju neišvengiama entropija. Tik grįžtamų procesų atveju mechaninė energija gali būti atnaujinta, kitais atvejais ji mažėja, išsisklaido. Kadangi visi mums pažįstami reiškiniai vyksta negrįžtamu būdu, vadinasi visatoje vyrauja išsisiklaidymo procesas. Tompsonas tai interpretavo kaip šiluminę pasaulio mirtį ("Moderniosios kosmologijos genezė").Taigi, termodinaminiai, o taip pat saviorganizcijos iš chaoso procesai yra negrįžtami (Voprosy filosofiji, 1990, Nr. 9). Tačiau juk evoliucijos sampratoje neišvengiamas tikslingumas ir tu pačiu veiksnys - Dievas - kontroliuojantis evoliucijos eigą, tampa procesų grįžtamumo faktoriumi. Samprotaudamas apie gyvosios gamtos evoliuciją Kavaliauskas remiasi teologu M. Schmausu, kuris aiškina, kad dvasia nuoseklai susijusi su žemesnėmis ir ikižmogiškomis gyvybės formomis. Ji yra kosminio srauto produktas, naujas dalykas. Visas tapsmas nukreiptas į žmogų, į dvasią, į asmenį, kurį galime įvardinti personalizacijos procesu. Jis veržiasi virš žmogaus į Jėzų ir virš istorinio Jėzaus į naująjį dangų ir naująją žemę. Dvasia neatsirado nelaukto, mechaniško Dievo įsikišimo dėka, bet buvo iš anksto numatyta, siekta, pasinaudojant natūraliomis aplinkybėmis. Dievo valios aktu tobulėjantis gyvulio organizmas tampa deramu įrankiu dvasios veikimui ir galiausiai žmogaus kūnu ("Hominizacijos problema" ("Trumpas teologijos žodynas")). Kavaliauskas pats pripažįsta, kad veikiančioji, pirmoji priežastis visada yra Dievas, nes žmogus yra nuolat Dievo kuriamas (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Tačiau Tokiu būdu išaiškėja, kad Kavaliausko besąlygiška išvada apie negrįžtamus procesus gamtoje, yra neteisinga. Jis kaip katalikas, tegul ir modernus, būdamas atvirosios katalikybės pasekėju, turi tikėti pranašystėmis, bent apie Jėzų Kristų. O juk pranašystės jau yra grįžtamasis procesas. Tam, kad pranašystės būtų įmanomos, reikia, kad visa tai, kas vyksta, būtų kažkur fiksuojama, o jeigu fiksuojama, vadinasi gali būti ir apskaičiuojama, fiksuojama ir tai, kas dar neįvyko, kitaip jos nebūtų pranašystėmis. Kalba juk eina ne apie praeities vaizdą, o apie ateities. Vadinasi turi būti kažkas, kas yra už visų bifurkacijų ateityje, toliau už visą mums prieinamą ateitį ir tai reiškia, kad tas "kažkas" numato, kokios bifurkacijos įvyks, žinoma, paveikdamas procesą taip, kad jos įvyktų. Taigi, pranašystės aiškiai liudija, kad yra ne tik negrįžtami procesai, bet ir grįžtami, kad iš mūsų pusės jie negrįžtami o iš to kažko - "grįžtami". Ir kad taip yra numato juk ir pats Kavaliauskas - jis pripažįsta informacinio lauko, jungiančio dieviškąją realybės dalį ir materialiąją, egzistavimą, tačiau siekdamas sudetinti savo krikščionišką tapatybę (ir ypač savo tikėjimą į istorinį Jėzų Kristų) su moderniąja fizika, teigia egzistuojant tik negrįžtamus procesus. Be abejo, tai yra Kavaliausko pasaulėvaizdžio ribotumas.

Labai svarbią Kavaliausko pasaulėvaizdžio dalį formuoja sinergetikos (saviorganizacijos), chaoso terorijų įsisąmoninimas ir intergravimas į savo pasaulėžiūrą. Jis remiasi ypač Hagenu, be abejo taip pat ir I. Prigožinu. Esmė kokia: ne tik subatominiame ir atominiame lygmenyje, bet ir socialiniame gyvenime vyksta sinergetikos (saviorganziacijos) procesai, kurie išoriškai gali atrodytų kaip chaosas (tačiau juk iš chaoso gimsta tvarka). Kitaip sakant išoriškai matomas chaosas slepia savyje tvarką. Čia labai svarbi hologramos sąvoka. Tokie procesai yra holografiniai, nes mažiausioje dalelėje slypi visumos, kuriai ta dalelė priklauso, vaizdas. Tas pats nusakoma ir fraktalo sąvoka, kai sukamojo, aukso proporcijos pavidalo forma vis gilėjančioje detalizacijoje, išryškėja vis tas pats visumos vaizdas. Matematika, aibių teorijos jau pajėgios, redukuodamos neesminius kriterijus, pateikti lygtis, kuriomis galima suvokti saviorganizacijos (chaoso) procesus ir prognozuoti rezultatus. Saviorganizacijos procese, kuris neatsiejamas nuo bifurkacijų (disipacinės būsenos), superpozicijos dėsnis (kai rezultatai yra lygūs procesą sudarančių reiškinių duomenų sumai) nebegalioja - rezultatai gali būti visiškai netapatūs pradinėms sąlygoms (sudėjus dvi mases bendra masė gali būti mažesnė nei dviejų masių suma). Saviorganizacijos su disipacijos fazėeis procesai įžvelgiami ir sociume. Anot Kavaliausko žinant kokie buvo Andropovą supusiųjų požiūriai planai, niekas netikėjo, kad Lietuva galės be kraujo išsivaduoti, o Vokietijos galės susijungti. Bet ateina Gorbačiovas, veikiantis ne pagal sistemą, ne pagal partijos planus, ir viskas pasikeičia. Sinergetiniu požiūriu tai galima palygiti su chaosu, fraktalo teorijomis. Chaoso teorija yra matematiškai pagrindžiama. Pavyzdžiui kažkur suplasnojo drugelis. Tai sukelia labai mažą vėjo gūsį, o pasekmės pagal sinergetiką gali būti tokios, kad peteliškės suplasnojimas Niujorke sukels tikrą audrą (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Chaoso veiksniai mums pasireiškia statistiškai, kaip tarsi atsitikinių veiksnių ir aplinkybių suma. Todėl Dievo valia turi statistinį pobūdį. Ir fizikos, ir biologijos, ir evoliucijos dėsnių suokimas turi statistinį charakterį. Štai taip pasak Kavaliausko mato moderni sinergetika, moderni psichologija ir moderni biologija. Todėl nereikia norėti, kad žmonės būtų įtraukti tik į gerąją pusę, nebūtų pasirinkimo laisvės, nebūtų katastrogfos, nebūtų bifurkacijos, t. y. skilimo, disipacijos proceso. Nes juk visa kas egzistuoja medžiagiškai, palenkta entropijos dėsniui. Chaoso arba kvantiniai proceai moderniojoje fizikoje yra ištisai paradoksalūs. Pavyzdžiui dalelė sutinka energetinį barjerą, kuio pagal paskaičiavimus ji negali įšveikti. Bet yra tunelio efektas, todėl dalelė kažkokiu būdu pralenda kliūtį. Taip fizikoje veikia tuneliavimo efektas (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Dėl didelio Saulės aktyvumo Žemėje susikuria disipatyvinė, neturinti pusiausvyros struktūra, kurią valdo sinergetiniai dėsniai, sąlygojami kvantinės mechanikos - tai nestabilumai, šuoliai, bifurkacijos, katastrofos. Tai sukelia parapsichologijos fenomenus - NSO pavyzdžiui (S. Kanišausko interviu "Dienovidyje"). Parapsichologiniai reiškiniai yra disipatyvinių struktūrų saviorganizavimosi pasekmė. Prigožino darbai paaiškina kodėl atsirado daug ekstrasensorinių sugebėjimų turinčių žmonių - dėl didelio Saulės aktyvumo (S. Kanišauskas "Ekstrasensorika: moksliniai ir filoaofiniai aspektaui" (Mokslo Lietuva, 1991, Nr. 13 - 14).

Kavaliausko įsitikinimu egzistuoja nematomas, tačiau labai realus informacinis laukas iš subtilios materijos, kuris jungia dieviškąją būtį (kvazivakuumą - energijos pilną vakuumą) ir materialiąją būtį ir kuris įgalina sinchroniškus procesus, įvykius. Pasak Kavaliausko visi įvykiai akimirksniu įvyksta, nuskamba, nuaidi, įvyksta, tampa apčiuopami visoje visatoje. T. y. bent jau kvantiniame, subatominiame lygmenyje procesai yra sinchroniški, netiesiniai ir - labai svarbu - nelokaliniai. Pasak Kavaliausko 1981 m. fizikas Prancūzijoje Alenas Aspekas įrodė eksperimentiškai, kad visos atominės dalelės vyksta nelokalinėje erdvėje, sferoje, kad galimi reiškiniai, greitesni už šviesos greitį. Nelokalinė fizika sako, kad visi procesai apima visą Visatą, kad visa egzistuoja kaip bangos. Todėl tam tikra prasme žmogus egzistuoja kaip banga visoje Visatoje, už tūkstančių kilometrų. Todėl ypatingai jautrūs žmonės, kurių mąstymo bangos vyksta erdviniu, holograminiu būdu, gali išgyventi, suprasti, pagauti svetimas mintis, išgyventi svetimą likimą. Taigi egzistuoja jautrumas tam, kas egzistuoja kito žmogaus sieloje. Mūsų Visata yra didelė holograma. Ir vienas žmogus gali perimti kito žmogaus mintis, išgyvenimus, sąmonės atspindžius, refleksijas. Tai patiriame iš sapnų, nuojautų, intuicijos. Egzistuoja tam tiktas informacijos laukas, informacijos upė, kuria gali naudotis visi žmonės (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Dalelės nėra atskiros, jos sujungtos su Visatos pilnatve. Kiekvienas objektas yra prieš mūsų akis ir kartu tolimiausiuose pakraščiuose - holistinė Visatos samprata ("Tarp fizikos ir filosofijos"). Analizuodamas Tomo filosofiją Kavaliauskas teigia, kad šių dienų holistinė fizika tvirtina, kad visi objektai Visatoje surišti tarpusavyje, sudaro visumą: kiekvienas mūsų žodis neištirpsta Visatoj be pėdsakų, bet pasiekia tolimiausius Visatos pakraščius ("Kaip man atrodo fragmentas iš Tomo Akviniečio darbo "Apie būtį ir esmę").

Vadovavimasis infomacinio lauko sąvoka rodo, kad Kavaliausko pasaulėvaizdis realiai yra panenteistinis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad jo realybės samprata yra universalistinė, tiesiaeigiška ir pakankamai statiška (Kavaliauskas kalba apie apie vieną materialią Visatą, turinčią pradžią ir turėsiančią pabaigą, kuri kinta pagal tuos pačius universalius dėsnius negrįžtamų procesų pagrindu), tas kitimo būdas yra pakankamai statiškas, nejudrus, apibrėžtas keliomis fazėmis. Tuo tarpu holistiniame (ezoteriniame) pasaulėvaizdyje mes matome nepalyginamai įvairesnį realybės kitimo būdą. Jau vien dėl to, kad šiuo atveju materija neapbrėžiama tik siauru oficialaus fizikos mokslo nusakomų jėgų poveikiu. Realybė yra įvairios, įvairiu laikotarpiu atsiradusios visatos, kitos galingos, didžiulės struktūros, bet to vyksta nuolatinė sąveika su žymiai mažesniais iš eterio (ar energijos pilno vakuumo) gimstančių materialių struktūrų, kurių dalis kuriama sąmoningų būtybių. Tas informacinis laukas ezoterinio pasaulėvaizdžio atveju yra eteris, astralinis laukas ar tiesiog dvasia. Beje, įdomu, kad tokiu atveju puikiai išpildomas ir bendrosios reliatyvumo teorijos sąlygotas visatos uždarumas. Požiūris į žvaižgždžių sistemas ir galaktikas, bei planetų sistemas kaip uždaras sferines ar cilindrines sistemas realizuojamas būtent ezoterinio pasaulėvaizdžio ateju, nes sąveika tarp atskirų tokių sistemų jau iškrinta iš vadinamojo fizinio suvokimo ribų - perėjimai tarp jų įmanomi tik paliekant esamą erdvės ir laiko sistemą, taigi iškrintant iš fizikinio pasaulėvaizdžio - gali būti, kad ribos tarp tų sistemų yra tos begalinės juodos erdvės ar kitoks tarsi niekas. Bet kokiu atveju informacinio lauko su sinchroniškų įvykių galimybėmis bei galimybė semtis iš to lauko informaciją, paneigia Kavaliausko palaikomą negrįžtamų procesų koncepciją. Ir net jei neturime galvoje pranašysčių - ateities įvykių, net ir įvykę įvykiai, jų fiksavimas (įrašymas) informaciniame lauke bei galimybė juos "peržiūrėti", numato procesų grįžtamumą, kontrolę. Turi būti "institucija" - Kavaliausko terminogija be abejo Dievas - kuri apsprendžia evoliuciją kaip judėjimą Dvasios link, taigi, išaankstinio plano egzistavimą. O tai jau niekaip nesuderinama su Kavaliausko akcentuojamais grynai atsitiktiniais, statistiniais (stochastiniais), nekontroliuojamais, iš anksto neapsprendžiamais - "negrįžtamais" - procesais. Pati dvasia kaip evoliucijos protas, kap sielos šaltinis, kaip Dievas yra to grįžtamojo proceso sąlyga. O Kavaliauskas gi Dievą kaip evoliucijos vidinę sąlygą, kaip žmogaus sielos priežastį entziastingai teigia. Tai vėlgi Kavaliausko pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros ribotumas, trūkumas.

Teologinės moderniąja fizika grindžiamo pasaulėvaizdžio implikacijos

Visų pirma svarbu tai, kad Kavaliauskas vienareikšmiškai pasisako už Jėzaus Kristaus ir jo prisikėlimo istoriškumą, istorinį realumą. Gal tik kyla klausimas ar toks aistringas įsitikinimas Jėzaus istorinio tikrumu neslepia jo ankstesnio netikrumo šiuo klausimu ir ar nebus taip, kad jam pavestas uždavinys išversti Naująjį Testamentą buvo paskata jam dar kartą papildomai gilintis į šį klausimą, galiausiai jam pateiktos literatūros pagrindu prieinant minėtos išvados. Bet kuriuo atveju bent jau jo teologiją - vadinamąją netiesinę teologiją kaip dialektinės teologijos tąsą, įsitikinimas Jėzaus istoriškumu remia tiesiogiai, nes jos pagrindas vadinamasis Evangelinis Jėzus, Šventasis Raštas ir besąlygiškas sekimaas juo, teologinę filosofiją traktuojant tik kaip būtiną paaiškinimą, bet ne privalomybę. Kartu susidaro įspūdis, kad Jėzaus istoriškumas kaip identifikacijos su katalikybe pagrindas tampa Kavaliauskui stimulu priimti tam tikrą, ribotą moderniosios fizikos interpretaciją, derančią su krikščioniškuoju teizmu - pasaulio (Visatos) sukūrimu ir neišvengiama žūtimi, su materijos apribojimu keturių oficialaus fizikos mokslo poipažįstamų jėgų, likusią realybės dalį traktuojant kap dievišką, pripažįstant tik vadinamuosius negrįžtamus procesus ir pan. Galima aškintis kiek tokia redukcija yra sąlygota sąmoningo nusistatymo neperžengti krikščioniško teizmo ribų, o kiek tai buvo tiesiog sekimas naujausiais fizikos atradimais ir jų sąlygotui pasaulėvaizdžiu. Toks realybės "numaterialinimas" ir orientacija į evangelinį Jėzų, sąlygojo ir Kavaliausko katalikybės inkliuzyvinį ar net pliuralistinį charakterį, atsisakant ekskliuzyvinės formulės apie išganymą tik Bažnyčioje, kas suteikė jo katalikybei ekumeninį atvirosios katalikybės pobūdį ir besąlygišką paramą Vatikano II Susirinkimui. Kavaliauskas kalba apie būtinas nuolaidas kitokiems, toleranciją. Kavaliauskas primena, kad Vatikano II Susirinkimas su pagarba kalba apie žydus, musulmonus. Popiežius palaiko Taize judėjimą, kardinolas Ratzingeris kalba apie konfederaciją su protestantas. Kavaliauskas daro išvadą, kad ir mums reikia pripažinti religinį pliuralizmą kiek leidžia Vatikano II Susirinkimo dekretas apie kitus tikėjimus. Kavaliauskas džiaugiasi tikėtinais popiežiaus gestais artėjant tūkstantmečių ribai, kurie suartins katalikus su protestantais ir stačiatikiais bei padės rasti bendrą kalbą su musulmonais. Anot Kavaliausko "Mes nematom, kad Kristus būtų smerkęs gerus žmones kitų tautybių, kitų religijų". Kavaliauskas pabrėžia Krišnos mokymo panašumą į krikščionybę. Primena gnostikus, maniusius, jog išganymą garantuoja pažinimas. Vis dėl to Kavaliausko teigimu vertingiausi tie žmonės, kurie aukojais vardan kitų. Tokių pasak jo yra ir induizme (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Primena E. Voinič romano "Gylys" pagrindinį veikėją kaip žmogų, nusivylusį Bažnyčia, vyskupu, tapusį revoliucionieriumi, kovojusį su religija. Tačiau ir Gylio asmuo "persunktas aukščiausio idealo, aukščiausio polėkio, meilės, kuri išlieka gyva net mirties akivaizdoje. Argi tai bgėra augalėlio veržimasis į saulę, į dievą?". Galų gale "ir Tolstojus, Gandi mokė, kad priešus galima nugalėti Kritaus principu - atsuk kairįjį žandą, jei tau suduoda per dešinįjį". Anot Kavaliausko "Už priešo kaukės gali slypėti labai kilnias intencijas turintis žmogus, asmenybė" (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Pastebėtina, kad nuo pat studijų seminarijoje, Kavaliauskas pirmenybę teikia ne Tomui Akviniečiui ir Dunsui Skotui su jo meilės primatu bei Švč. M. Marijos nekalto prasidėjimo gynimu... Iš čia ir jo pamaldumas švč. M. Marijai, kurią jis visų pirma supranta kaip kosminę: "Visatos kosminis principas vis dėl to iš žmonių perspektyos yra Marijos asmuo - moteris. Meilė yra pirmiau už pažinimą. Visos meilės pradžia yra motinos meilė, už kurios - Dievo meilė, nors žmogus to Dievo nei pažįsta, nei nori pažinti" (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Kavaliausko tikėjimui itin svarbus Gvadelupės Marijos apsireiškimas ir jos atvaizdas, kuriame matome naktinį dangų su žvaigždėmis (be kita ko, Kryžiaus žvaigždynu). Ta puikiai koresponduoja su Kavaliausko nusiteikimu skelbti kosminę Mariją, kosminį Kristų. Tai jam įdiegė Dunso Skoto dogminės teologijos studijos. Tai nestebina nes Kavaliausko pirmame ontologiniame pasaulio sutvėrimo plane jo žodžiais tariant "stovi dievažmogis Kristus, neatskiriamas nuo savo Motinos". O Kristus jam visų pirma kosminis, kaip ir jo Motina. Ir štai dabar Kavaliauskas turi Gvadelupės Marijos atvaizdą, kur ant Marijos apsiausto matome 14 ar 15 žvaigždynų konsteliaciją ir tarp jų Kryžiaus žvaigždyną. Neabejotinai paveiksle matome Kosminę Mariją su aukso pjūvio proporcijomis, jos apsiaustui formuojant mandalą - du susijungusius pusrutulius... Astronomai sako, kad žvaigždės yra atvaizdas žvaigždžių konsteliacijos, buvusios tą dieną kai Marijos regėtojas Diego atnešė paveikslą vyslupui - 1531 m. gruodžio 12 d.... (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Taip pat Kavaliauskas pastebi, jog Dunsui Skotui "esse" yra būtis kaip tokia, išreiškianti tikrovę prieš bet kokią ktegoriją. Taip suprantama būtis Skotui yra pirminė, esanti prieš bet kokius daiktus, juos jungianti. Be jos nieko negalima suvokti. Kavaliauskas suvokia iš tokios filosofijos iškylantį panteizmo pavojų ("Būtis pripažįstama tikrovė prasme visur ir visada. Begalinė ir baigtinė būtis yra vidinės būties būsenos. O konkrečios būtybės nuolat kinta, bet tada kintamuose pavidaluose galima įžvelgti tą pačią būtybę"), bet tai jo negąsdina ("Kaip man atrodo fragmentas iš Tomo Akviniečio darbo "Apie būtį ir esmę")). Didžiule atrama savo teologinėms pažiūroms Kavaliauskas laiko Maceinos filosofiją. Jis atvirai išsako Maceinos angažavimąsi modernioms, Vatikano II Susirinkimo nuostatoms. Kavaliauskui itin artimas Maceinos persiėmimas egzistencializmu, gilios Huserlio, Heideggerio filosofijos studijos ir nuoširdus atsigręžimas į Evangelijų gyvąjį Kristų. Jis solidarizuojasi su Maceinos nusistatymu savo filosofijos pagrindu laikyti Kristaus vienkartiškumą, konkrečią vienkartinę Jėzaus iš Nazarto asmenybę. Kavaliauskas pedagogikai be Kristaus priešpastato Harvardo, Tavistoko ar Frankfurto mokyklas, propaguojančias hedonizmą, narkomaniją, seksą. Ir dar kartą užakcentuoja Kavaliauskas: filosofija be Kristaus - tai lietuvių tautos nustekenimas, tai kritimas į beprincingumą, Vakarų hedonizmo, vartotojiškumo liūną" - toks Maceinos testamentas ("Tarp fizikos ir filosofijos").

Vienas iš svarbiausių Kavaliausko teologijos šaltinių - dialektinė teologija, kuri protestantų pasaulyje pasireiškė 1918 - 1933 m., plėtojama Karlo Bartho, R. Bultmanno ir kitų. Tai buvo aistringa reakcija prieš protestantų liberalizmą. Siekta radikalaus biblinės krikščionybės restauravimo. Dialektinės teologijos idėjinis pradininkas S. Kierkegoras aistringai kritikavo religiją, virtusią miesioniška tradicija ir net magija. S. Kierkegoras gi į pirmą planą kėlė Apreiškimą. Dievas buvo suvokiamas kaip iš esmės kažkas kito nei materialūs daiktai. Dialektinė teologija visiškai nepasitikėjo krikščioniška mistika ir antropologinėmis tendencijomis. Tačiau dialektiką Barthas suprato taip pat kaip kaip Nilsas Bohras: "teiginys ir neiginys tarpusavyje susieti. Jie vienas kitą turi išryškinti neuždelsiant nė akimirkos ir nesustojant prie taip ar ne". Taigi didžiulė reikšmė suteikiama momentalumui ir papildomumo dėsniui. Anot Kavaliausko Dievas yra suverenus: "Ne teorinis kelis veda į Dievą, bet tikėjimas, kuris virsta apsisprendimu". Viltį gali suteikti tik Jėzaus kryžiaus koncepcija: "Jėzus buvo nukryžiuotas, tačiau prisikėlė. Štai kas yra vilties laidas". Tačiau pasak Kavaliausko išgelbėjimo procese reikalingos ir žmogaus pastangos gyvenant tikėjimu. Taip tikėjimo klusnumas virsta atsivertimu. Pats gi Kavaliauskas žengia toliau. Jis iškėlė ambicingą planą sujungti teologiją su moderniųjų tiksliųjų mokslų pasiekimais, suformuojant netiesinę teologiją, kuri atvertų dar platesnius horizontus nei dialektinė teologija. Savo netiesinę teologiją jis radikaliai supriešina su scholastine, kuri pasak jo "tebuvo buhalterija". Jėzus gi "kalbėjo buhalterijai priešinga kalba" (kadangi esi drungnas - nei karštas, nei šaltas - išspjausiu tave). Taigi krikščioniškasis personalizmas ir Šventojo Rašto priėmimas - štai moderniosios teologijos vieškelis pasak Kavaliausko ("Dialektinė teologija ir nūdiena"). Netiesinė teologija jo supratimu turėtų praturtinti teologiją tiksliųjų moklų metodais. Čia esmė ta, kad netiesinėse sistemose veiksmingumą praranda superpozicijos (sudėtingų procesų rezultatyvumas lygus efektų sumai, principas ("Trumpai apie netiesinę teologiją", p. 93). Teologijos pagrindas turi išlikti Dievo Apreiškimas ir Šventojo Rašto tyrinėjimai. Pasak Kavaliausko reikia įsižiūrėti į istorinį Jėzų ir grįžti prie evangelinio šaltinio (Ten pat, p. 94). Reikia iškelti jo nusižeminimą iki mirties, jo kenozę (savęs paties apiplėšimas), nuvalyti visas abejones jo prisikėlimu. Nereikia pasak Kavaliausko bijoti teologijos iš viršaus (pagal Jo išaukštinimą Laiške Filipiečiams) - juk netiesinis, nebuhalterinis Kristus yra kartu ir didingasis žvaigždynų Viešpats (Ten pat, p. 95).

Konfrontacija su teosofija, masonais, kitomis idealistinėmis ir mistinėmis srovėmis

Racionaliai, vien diskretišku protu, dialektinėmis proto operacijomis išvadų prieinantis kunigas Č. Kavaliauskas smerkė teosofiją kaip atgyvenusių tiesų, prietarų, mitologijos šaltinį, kitas marginalines grupes kaip fanatizmo židinius (štai neatsitiktinai tekste apie "Tiesos žodžio religinę bendruomenę jis pasibraukė sakinius, liudijančius šios grupės neracionalų elgesį, klykvimus, rėkavimus ir pan. (tekstas apie "Tiesos žodžio" sektantizmą), o masonus kaip amoralizmo ir tradicinės gyvensenos griovimo šaltinį. Panašu jis pritaria Josefui Suedbrackui, "Naujajame židinyje" teigiančiame, kad mistikoje reikia skirti šalutinius dalykus (visokius stebuklus) nuo intelektualinio žinojimo "jis yra čia". Yra ypatingo psichofizinio jautrumo žmonės, kurie patiria vidinę pagavą, kuri psichosomatiškai pasireiškia fiziniais fenomenais. Pavyzdžiui Anna Emmerich, kuriai didelę įtaką darė Clemenso von Brentano poezija, išgirstus dalykus kartais išvysdavo vizijose. Visa tai, kaip ir ramybės ar kalnų didybės išgyvenimas pasak J. Suedbracko yra tik kelias Dievop, bet Jo paties dar nepaliečia (J. Suedbrack tekstas "Naujajame Židinyje"). Iš Paramhansa Joganandos biografijos Kavaliauskas užsirašė žodžius, kad kontaktą su Dievu galima užmegzti moraliu elgesiu, laikantis sąžinės, o taip pat per logines struktūras ("Autobiography of a Yogi by Paramhansa Yogananda"). Nors iš psichologo V. Bieliausko straipsnio, apie ezoteriką, kurio kai kurias mintis jis pasibraukė, galima būtų spėti, kad Kavaliauskui nesvetimas ir polinkis į panteistinį, mistinį holizmą, galbūt slapta nesitapatinant su teistiniu vienapoliu atskaitos tašku - Jėzumi Kristumi ir jo Bažnyčia. Be abejo su jo mintimis korespondavo V. Bieliausko nuostaba ekstrasenus kaip Edgarą Cayse, Jane Roberts,V. Safronovą sugebant kontaktuoti transo būsenoje su informaciniu lauku ("informaciniu banku"), kurio egzistavimą Kavaliauskas kaip matėme pripažįsta. O V. Bieliauskas rašė: ar ne skaudu, kad ilgus metus rinkus žinias po kruoplytę sužinai, kad kažkas su savo "nukrypusia" psichika semia informaciją kibirais be regimų pastangų? Ar ne todėl "rimtasis mokslas" dažniausiai stengiasi ignoruoti paranormalius reiškinius (V. Bieliauskas apie ezoterinį pasaulėvaizdį ("Kas yra ta upė?")). Bet žinoma, ne tai apsprendė Kavaliausko požiūrį į mistiką bei ezoteriką, o jo išskirtinis racionalizmas. Štai Kavaliausko priešiškumo teosofijai ir reinkarnacijos idėjai šaknis. Be abejo labiausiai tas priešiškumas grindžiamas esą teosofijos neracionalumu, mitologiškumu, pasenusiomis idėjomis ir vaizdiniais. Štai jis juokiasi iš teosofų pagyrų, kad mahatmos "kas valandą sustabdo atentatus prieš gerus žmones", teosofų kalbomis apie savo buvimą kitose planetose, jų teiginiais apie užsiiminėjimą astrochemija ir psichochemija, pasakojimais apie orlaivius Atlantidoje, primityviu chemijos suvokimu ("kažkokia medžiaga, vibracijos"), kalbomis apie įmagnetintus talismanus. Kavaliauskui kliūna teosofijos filosofinis pagrindas - panteizmas, teosofinės diebybės neasmeniškumas, "pasakos" apie milžinus, Atlantidos gyventojus, apie septynis poatlantinius kultūros ciklus, apie tai, kad antropoidai atsitrado iš žmogaus ir gyvulių kraujomaišos. Pasak Kavaliausko sinergetikos teorija neleidžia jokių grįžtamų procesų. Jo pasitelktas sovietinis fizikas Moisejevas teigia, kad Visatos išsivystymo procese nenutrūkstamai didėja materijos formų įvairovė ir sudėtingumas. Dėl stochastinio pobūdžio tokie reiškinia neprognozuojami. Žmogus priklauso visai besivystančiai pasaulinei sistemai. Todėl banalūs pasikartojaimai prieštarauja negrįžtamumo išvadai. Be to, neigiamą reinkarnacijos vertinimą apsprendžia pasak Kavaliausko ir fizikos pasaulyje išryškėjęs kosmoso vienybė faktas. Kas įvyksta viename kampelyje, momentaliai nuaidi atokiausiose sistemose. Tai vyksta sinchroniškai (sinchroniką kaip netiesinio ryšio principą pasiūlė Carlas Jungas ir fizikas Wolfgngas Paulis) ("Kodėl nepriimtina nei reinkarnacija, nei teosofija" (Šiaurės Atėnai)). Reinkarnacija anot jo tai persenęs mokymas, nesuderinamas su gamtos mokslais ir modernia antropologija. Žmogus sudarytas ne iš septynių lygmenų. Šiandien mokslas teigia, kad žmogaus kūnas yra biologinės evoliucijos kūrinys. Tai įrodo tarpinės hominidų formos. O Blavatskaja teigia, kad vienu metu išsivystė 7-ios žmonių šakos, ir kad astralinis kūnas gimė anksčiau už fizinį, žmogus atsirado anksčiau už kitus žinduolius prieš 18 milijonų metų. Tai absurdiška data pasak Kavaliausko, nes žmogus Rytų Afrikoje susiformavo tarp 1,5 milijono ir 200 000 metų. Žmoguje kūno ir dvasios pradai neatskiriami, o sąmonės fenomenai neatribojami nuo centrinės nervų sistemos, "todėl visokie eteriniai ir astraliniai pavidalai šiandien yra plepalai". Pasak Kavaliausko krikščioniškoji filoaofija aiškiai sako, kad kūnas yra dvasios suformuota materija - "Siela yra materijoje įsisavinta dvasia". Santykio su materija dėka dvasia yra žmogaus siela. Kūnas ir siela jungiasi į vieningą kūno-sielos sistemą, kuri vadiname "žmogumi". Be kūno negali būti sielos ("Teosofija, reinkarnacija, mokslas", p. 65). Todėl milijonus metų besitęsiantis atsikartojimų procesas - reinkarnacija - sinergetikos požiūriu (remiantis Hakenu, Moisejevu, Pospelovu, Samarskiu, Kurdiumovu) neįmanomas, nes evoliucijoje besireiškiančios stochatinės (atsitiktinės) ir bifurkacinės (katastofiškos) šakojimosi būsenos formuoja naujas atsitiktinio pobūdžio trajektorijas, todėl evoliucijos procesai yra negrįžtami ir dėl stochastinio pobūdžio ir bifurkacijos būsenų sistemos rezutatai neprognozuojami. Taip pat negįžtamas yra laiko pobūdis. Taip pat ir Laiške žydams sakoma, kad žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą. Kavaliausko įsitikinimu krikščionybės tikėjimas amžinuoju gyvenimu ir antgamtiniu pasauliu nesuderinamas su ""amžinu" žmogaus Ego ratavimu". Tiek fizinio kūno evoliucijos sistema, tiek antgamtinis egistancialas nežino jokio neriboto gimimų-mirimų pasikartojimo ("Teosofija, reinkarnacija, mokslas" (Ten pat).

Kaip jau minėta Kavaliausko konfrontacija su masonų ideologija remiasi daugiausia pasak Kavaliausko masonų diegiamu amoralizmu ir tradicinės gyvensenos griovimo tikslais. Jis rašo: mes ypač nepažįstame Amerikoje išbujojusios masoniškosios "Škotų rito" ložės, gimusios dar Napoleono laikais Čarlstone ir New Orleane, atvežtos į Europą, kurią ten reprezentavo Madzinis. Su škotų ritualo masonais jis sieja Amerikos fašizmą Ku-kluks-klano vardu ir Vokietijos - Angijos slaptąsias organziacijas, kurių vadovais buvo Palmerstonas, Džonas Buringas, rėmę Madzinį, Engelsą, Marksą... Ku-kluks-klano pradininkas Albertas Paikas garbino Liuciferį, naujojo amžiaus pažangos simbolį, kuris išpažino pasak Kavaliausko manicheistinę doktriną apie gerąjį ir blogąjį dievą ir reikalingumą palaikyti pusiausvyrą tarp jų. Ypač griaunantį poveikį daro amerikiečių filnai, reklamuojantys seksą. Ir jų pagalba masonai esą siekia pavergti jaunimą ir naikinti Bažnyčią. Jo įsitikinimu masonai sukėlė pilietinį karą JAV, nužudė prezidentus Linkolną, Kenedį. Bilo Klintono žingsniai suteikiant lengvatas homoseksualams, propaguojant abortus, esą rodo, kad škotų ritas veikia toliau. Pasauliniai karai taip pat masonų veiklos rezultatas ("Iš kur atšliaužia didieji Bažnyčios pavojai"). Pasak Kavaliausko masonų įtakojamos valdžios, karinės, slaptųjų tarnybų ir mokslinės institucijos pajėgios įdiegti žmonėms norimus vaizdinius, idėjas, mintis ir taip įtakoti jų elgesį. Lietuvoje tuos dalykus tyrinėjo technikos mokslų daktaras Jonas Gikys. Pav. Anykščių rajone yra toks Ūselių kaimas, kur žmonės mato skraidančias lėkštes, Mariją, saulės stebuklus. Todėl Bažnyčia turi būti atsargi. Fizikai atranda, kad yra elektromagnetinių bangų atspindžiai, vadinami rezonansai. Tokiose vietose gali vykti saulės stebuklai. Ir Keturnaujienoje pasak Kanišausko buvo regimas Saulės hallas. Taip pat žinotina, jog žmogaus sąmonės aktyvumas turi erdvinį stereometrinį pobūdį. Kai žmoguje yra galinga valia, galingas troškimas, tikėjimas, jis gali pamatyti stebuklingus ženklus. Taigi negalima garantuoti ar vienas ar kitas regėjimas yra Dievo veikimas ar žmogaus psichikos pasireiškimas. Nes moderni fizika pabrėžia nelokalumą - bet kokie reiškiniai gali sklisti visoje Visatoje. Mūsų sąmonė gali visokius reginius atspindėti. Tesla buvo sukūręs žemų dažnių aparatūrą, kuria buvo galima tam tikromis bangomis žmogų užmigdyti, įkalbėti jam reginius. Žmogaus sąmonė ir pasąmonė tokia galinga, kad net plastinius vaizdus gali kurti. Iš organizmo gali išeiti ektoplazma - tam tikra masė, iš karto panaši į rūką, paskui tirštėjanti. Gali susidaryti plazminiai vaizdai, švelnesnės ar tankesnės medžiagos. Tuos plastinius reginius galima pačiupinėti (Č. Kavaliausko pokalbio "Mažojoje studijoje" stenograma). Pastebėtina, kad ir Fatimoje prieš apsireiškimus piemenaitės matė būsimoje apsireiškimo vietoj virš medžių kažką kybant panašaus į debesį, baltesnį už sniegą, permatomą, turėjusį žmogaus formą, primenantį sniego statulą. Galima hipotezė, kad kažkoks paslaptingas šaltinis ar paslaptinga organizacija iššaukė ektoplazmos (spiritistinio fantomo) reiškinį. Pasak Kavaliausko JAV žvalgybos organizacijos galėjo pasinaudoti Teslos patentais. Anot Kavaliausko amerikiečiai yra įvaldę mąstymo kontrolę ir vadinamosios ELF transmisijos įrenginius, kurie prisiderina apie smegenų alfa ritmų ir gali pakeisti minties reiškinius. Nieko nenutuokiantys gali turėti nuostabiausų regėjimų ar haliucinacijų. Tokiu būdu daugybė populistinių religinių sąjūdžių gali būti ELF transmitorių rezultatas ("Esminė problema"). Č. Kavaliausko natūralaus antikomunizmo ir kartu antimasoniško priešiškumo anglosaksiškiems vakarams dermė žinoma yra įstabus reiškinys, bet dabar į tai nesileisime. Tai ne mūsų tema šiuo metu.

Apibendrinamasis žvilgsnis: santykis tarp Č. Kavaliausko krikščioniškojo teizmo ir holistinio (ezoterinio) žvilgsnio į realybę 

Kavaliauskas ne kartą yra pareiškęs, kad jis vadovaujasi visų pirma tiksliųjų mokslų teikiamais duomenimis, jų formuojamu pasaulėvaizdžiu. Būtent tikslieji mokslai jam yra teologijos ir filosofijos vertinimo pagrindas, šaltinis, o ne atvirkščiai. Jis daug kartų yra pareiškęs, kad ligšiolinė filosofija yra mokslo regreso šaltinis, progreso stabdys, ypač idealistinės srovės, neparemtos įrodymais ir tesančios asmeninės fantazijos vaisiumi. Panašiai ir teologija jam neturi prasmės, jei remiasi atsilikusiomis filosofinėmis koncepcijomis, scholastiniais išvedžiojimais, o ne mokslinių tyrimų rezultatais. Nėra abejonių, kad šiuo požiūriu Kavaliauskas buvo liberalus, progresyvus, modernus žmogus, besivadovaujantis šio pasaulio tiesomis. Labai svarbu ir tai, kad jis gyveno sovietmečiu viešpataujančios materialistinės - ateistinės ideologijos sąlygomis, kai katalikai griežtai priešpastatydavo Bažnyčios mokymą ateizmui ir materializmui, argumentų semdamiesi iš to paties oficialaus mokslo, kuriuo rėmėsi ir oficialioji SSRS ideologija. Šioje kovoje katalikams buvo normalu remtis holistinę (mistinę, ezoterinę) interpretaciją įgalinančiomis moderniojo fizikos mokslo intepretacijomis, jas nukreipiant prieš viešpataujantį materializmą kartu keistu būdu siekiant išsaugoti ištikimybę katalikiškąjai ortodoksijai. Kavaliauskui jo ortodoksijos laidas - jo besąlygiškas angažavimasis istorinaim Jėzui Kristui ir jo prisikėlimui, tačiau atmetant katalikiškąjį ekskliuzyvumą. Todėl faktiškai Kavaliausko katalikybė bei teologija yra moderni, atvira, ekumeninė, pažymėta Vatikano II Susirinkimo nuostatomis (galimas dalykas tai turi šaknis Kavaliausko pradinėse simpatijose protestantizmui, kai žinių apie katalikybę ir Bažnyčią jis sėmėsi iš liberalaus protestanto Harnacko veikalų). Tai nestebina, nes dar seminaristas būdamas karo metais jis godžiai studijavo Dunso Skoto teologiją. O juk skotizmas - tai vėlyvųjų viduramžių augustinizmas, pabrėžiantis tikėjimo, intuicijos, valios, žmogaus pastanbgų siekti išganymo, vertę. Iš čia Kavaliausko atsivėrimas egzistencializmui, Kierkegoro filosofijai, Karlo Bartho dialektinei teologijai su jos raginimu grįžti prie tikėjimo į Jėzaus Kristaus asmenį ir ankstyvosios ("evangelinės") krikščionybės tiesų. Analogijų pagalba Kavaliauskas randa galimybę pasiremti modernios fizikos sąlygotu procesų neapibrėžtumu, sinchroniškumu, tam, kad paremtų taip vadinamo netiesinio, nebuhalterinio Jėzaus Kristaus koncpciją su paviršutiniškai žvelgiant didžiausiais įmanomais priešararvimais - tarnavimu viešiems nusidėjėliams, stokojantiems, nuskriaustiems ir kitokiems visuomenės marginalams bet kartu Kristaus kosminiu išaukštinimu. Su tuo dera Kavaliausko angžavimasis kosminiam Kristui ir kosminei Marijai (čia aiškios analogijos su Teilhardo de Chardino filosofija bei teologija), kas vėlgti išplaukia iš Kavaliauskui artimo skotizmo (Dunsas Skotas pirmasis prabilo apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą ir jo kosminę-istorinę prasmę). Galima dar pridėti, kad teosofiją jis kritikuoja dėl esą mitologinių (suprask pasakiškų) vaizdinių ir tiesų, o reinkarnaciją dėl procesų negrįžtamumo neįvertinimo (kiek negrįžtamų procesų teigimas yra pagrįstas mes jau kalbėjome). Tačiau Kavaliauskas nelieka su siaurai scientistiniu optimizmu. Jis konstatuoja ir šiais laikais vykstančią kovą su blogiu, kurį jam įkūnija škotų ritualo masonai, veikiantys JAV iš Čarlstono ir Naujojo Orleano bei iš ten pernešti į Europą, XIX a. veikę per Madzinį ir kitus revoliucionierius. Amžinoje dvasinėje kovoje jie dalyvauja būtent visuomenės griovimu per amoralumą - sekso maniją, jaunimo užvaldymą per amoralius vaizdiniu iš televizijos ekranų ir kino. Kad Kavaliauskas akcentuoja būtent amoralumą kaip didžiausią blogį, suprantama - akivaizdu, kad už ekumeninę, atvirąją krikščionybę pasiakančiam teologui jokių skiriamųjų teologinių ženklų negali būti.

Apibendrinat galima pasakyti, jog Kavaliauskas atstovauja (ir dėka savo aistringo angažavimosi istoriniam Jėzui Kristui bei jo prisikėlimui) krikščioniškai teistinį moderniosios fizikos sąlygotą pasaulėvaizdį ir interpretaciją, pajungiant ją krikščioniškojo mokymo svarbiausių postulatų pagrindimui, kai nuoseklūs holistinio (ezoterinio) moderniosios fizikos pasaulėvaizdžio šalininkai eina žymiai toliau, nedalindami realybės į dieviškąją ir materialią, matydami žymiai įvairesnius, komplikuotesnius realybės prieštaringų procesų sąveikos būdus, nuosekliai atstovaudami panenteistinį pasaulėvaizdį.

Taigi Kavaliausko asmenyje matome racionalistinio žmogaus pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį, žmogaus, kuris į pasaulį žvelgia diskursyviniu protu ir faktiškai nesivadovauja intuityviu-mistiniu pasaulio suvokimu. Turime skirtingų savo paties esybės pradų (besąlygiškos identifikacijos su tiksliųjų mokslų fiksuojamu pasaulėvaizdžiu ir vidinio poreikio tikėti, radusio išraišką aistringame angažavimęsi istoriniam Jėzui Kristui, bei tiksliųjų mokslų diktuojamo pasaulėvaizdžio) derinimo ribotame, nuosaikiame holistinės pasaulėžiūros perėmime, atvejį. Kavaliausko naujojo fizikinio pasaulėvaizdžio įsisavinimo būdą ir laipsnį galima įvardinti teistiniu. Tai bandymas savo priklausomybę Katalikų Bažnyčiai, privalomumą vadovautis jos dogmomis bei jo įsisąmonintą Jėzaus Kristaus istoriškumą suderinti su moderniosios fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų laimėjimais, taip gaunant labai universalistinę koncepciją, apimančią visą materialią būtį, t. y. dėsnius ir principus taikant visai materialiai būčiai. Tai mąstymas būties, Visatos realybės vientisumo, universalumo kategorijomis, teigiant, kad yra viena materiali būtis, Visata, kuri turi pradžią ir turės pabaigą. Na o griežtas materialumo ir idealumo (dieviškojo lygmens) skyrimas, materialumą - Visatą - pradedant nuo pirminio sprogimo ("Big bang" teorija) jai cikliškai, (fluktuacijų) būdu egistuojant ir vystantis, tačiau galiausiai irstant dėl neišvengiamos pasaulio šiluminės mirties (entropijos dėsnis) bei akcentuojant, kad fiziniai (materialiojo pasaulio) procesai sinergetikos požiūriu yra negrįžami, gauname pasaulį, kuris turi pradžią ir pabaigą, o jo šaltinis yra dvasinis pradas - Dievas. Kita vertus, nors dėka minties, informacinių ar dvasinių reiškinių sutapatimo su Dievu ir tuo būdu skyrimo nuo materialios būties pusės yra matomas dualizmas, faktiškai informacijos lauko ir sinchronikos reiškinio pripažinimas bei vadovavimasis Dunso Skoto teologija, liudija materialaus ir dvasinio pasaulių ribų ištrynimą ir faktiškai Kavaliauskui būdingą panteistinę nuostatą (atsižvelgiant į minėtą dualizmą gal vadovaujantis Kanišausko pasiūlytu terminu, Kavaliausko pasaulėžiūrą galima būtų įvardinti gradualizmu).

Svarbiausia čia materialios būties (apibrėžiamos fizikinių jėgų veikimu, o faktiškai apčiuopiamos žmogaus jutimo organų kaip "kietos", tuos pojūčių rezultatus papildžius prietaisų parodymais) atskyrimas nuo nematerialios, o būtent vakuumo (kvazivakuumo, nes jis pilnas energijos) ir kuris ar kuriame (per kurį) veikiantis Dievas laikomas materialios visatos priežastimi, šaltiniu, pripažįstant, kad visi fiziniai procesai yra negrįžtami, t. y. teka iš praeities į ateitį, tačiau kartu pripažįstant, jog egzistuoja terpė - informacinis laukas, jungiantis Dievo būtį (kurio dalis arba kuris yra tas milžiniška energija disponuojantis vakuumas) ir kuriame, o taip pat pačioje materijos gelmėse vyksta sinergetiniai (saviorganizacijos) procesai ir sinchroniškumo įvykiai (tačiau vėlgi tik kaip negrįžtami procesai, todėl iš praeities į ateitį - viena kryptimi). Taigi matome Kavaliausko racionalumą, besąlygišką vadovavimą oficialiuoju mokslu, realiai labai mažai nutolstant nuo krikščioniškojo dualizmo, suformuoto Bažnyčios ir oficialiojo fizikos mokslo. Kita vertus Kavaliauskas vis dėl to nuo jų nutolo, pripažindamas informacinį lauką, sinchroniškumo ir saviorganizacijos principą, laidojantį klasikinį superpozicijos principą ir laplasinį determinizmą. Tai šioks toks pasiekimas, tam tikro laipsnio judėjimas holizmo link, kam šiokį tokį pagrindą suteikė ir pats krikščionybės mokymas apie Šventąją Dvasią, veikiančią visur kaip laisvės ir kūrybingumo pradą, nors savo aktualia forma dar labai mitologizuotą vaizdinį, ir iš jos potencialiai sklindančia laisvės galia šiek tiek suteikiantį laisvės kūrybiškumui, bet daugiau sąlygojantį paklusimą Bažnyčiai ir leidžiantį veikti moralinėje srityje, bet ne fizinėje-techninėje. Vis dėlto bet kuriuo atveju Kavaliauskas šiek tiek pajudėjo holizmo link, praktiškai priimdamas nebažnytines Šventosios Dvasios vaizdinio implikacijas.

Darant galutines išvadas galima pasakyti, kad Kavaliausko moderniosios fizikos ir kitų tikslių (gamtos) mokslų bei psichologijos naujausių pasiekimų recepcija laikytina nuosaikiu ir labai ribotu holistinės paaulėžiūros ir pasaulėvaizdžio perėmimo atveju, liudijančiu holistinės pasaulėžiūros palaipsnį sklidimą sovietmečio katalikų visuomenėje, taip prisidedant prie alternatyvos lietuvių pasaulėžiūrinę mintį per amžius formuojančiai tradicinei katalikiškai ekskliuzyvistinei, o savo pasaulėžiūrinėmis implikacijomis dualistinei bei sovietmečiu privalomai (ir turinčiai marksistinės-lenininės ideologijos formą) materialistinei pasaulėžiūroms. Tuo be abejo kun. Č. Kavaliausko filosofinės, mokslinės ir teologinės idėjos laikytinos pažangiomis, prisidedančiomis prie lietuvių sąmonės laisvėjimo.