Deivido Vilkoko gyvenimo kelias: dvasinio lyderio tapsmas | 2020 lapkričio 18 d.

1. Vilkoko pasaulėžiūros ir mąstysenos prielaidos

Ezoterikas, rašytojas, lektorius, filmų kūrėjas ir scenaristas, daugelio televizijos laidų vedėjas ir dalyvis Deividas Vilkokas (David Wilkock) plačiai žinomas pasaulyje savo knygomis, straipsniais, filmais ir laidomis apie nežemiškas civilizacijas, naująją fizikos sampratą, laisvąją energiją, antigravitaciją, naująsias technologijas, planetos perėjimą į naują sąmonės lygmenį. Vilkoko atžvilgiu esama nemaža kontraversijų. Kai kurie ezoteriškai mąstantys žmonės nepriima Vilkoko dėl jo nepakankamo kritiškumo JAV atžvilgiu, dėl to, kad jis nematė blogio JAV demokratų administracijose, dėl nepakankamų simpatijų Rusijos atžvilgiu, dėl to, kad jis ne iki galo atsiriboja nuo masonų, kad nepriima dualistinio pasaulėvaizdžio (kategoriškai skiriant absoliutų gėrį ir blogį bei tą blogį matant vadinamosiose masoniškose organizacijose ir Amerikoje kaip tokioje), o atvirkščiai vadovaujasi pasaulio kaip Absoliuto apraiškos samprata, išdėstyta vadinamajame Vienio įstatyme (apie jį  žr. toliau). Todėl jo pasaulėžiūra optimistinė. Jis netiki katastrofiška pasaulio baigtimi ir nepriešpastato kategoriškai masonų gerosioms jėgoms. Visa tai skatina kai kuriuos ezoterikus priskirti Vilkoką kontroliuojamajai opozicijai. Kiek tai pagrįsta, pasiaiškinsime peržvelgdami jo gyvenimą. Tekstas parengtas pagal svetainės https://divinecosmos.e-puzzle.ru/index.php medžiagą. 

D. Vilkokas gimė 1973 m. kovo 8 d. Niujorko apylinkėse (Rotterdame). Ten mokėsi pradžios ir vidurinėje mokykloje, ten studijavo koledže, ten pradėjo dirbti. Jo tėvas - muzikos žurnalistas Donaldas E. Wilcockas. Motina - muzikos mokytoja bei atlikėja (nuo 9-o dešimtmečio vidurio tapo džiazo muzikante ir dainininke) Marta Waterman. D. Vilkokas studijavo Niujorko New Paltz valstybiniame universitete ir gavo psichologijos bakalauro laipsnį. Jis taip pat filmų kūrėjas kino režisierius ir scenaristas (sukūrė tokius filmus ir TV serialus kaip "Ancient Aliens", "The Cosmic Secret", "Above Majestic", "Ancient Aliens: Declassified", "The Recall". Tokie būtų svarbiausi Vilkoko gyvenimo bruožai trumpai.

Jo tėvas 1968 m. dar gyveno Virdžinijoje (Fort Li), tačiau jam pavyko rasti gerą darbą "General Electric" įmonėje Schenectady (čia Vilkoko tėvai ir susipažino - mama taip pat dirbo šioje firmoje) ir padedant savo tėvams 1973 m. spalio 31 d persikelti į namą Skotijoje Niujorko valstijoje. Vilkokas gyveno netoli karinės bazės Gelvillyje, tad nuolat matė kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. Nepaisant darbo didžiulėje įmonėje jo tėvas buvo pasinėręs muziką, visą savo laisvalaikį skirdamas jai - rašydamas straipsnius apie naująją (daugiausia roko) muziką. Jis buvo muzikos apžvalgininkas, dažniausiai imdamas interviu telefonu iš žymių dainininkų. Tėvas lengvai gaudavo bilietus į roko atlikėjų koncertus ir veždavosi motociklu į juos ir savo vos dviejų metų sūnų, taip sudarydamas jam galimybę užkulisiuose stebėti žymiausių atlikėjų kasdienybę. Dėka tėvo žurnalistinės veiklos Deividas turėjo galimybę gyvai susipažinti su žymiausiomis 8 - 9 dešimtmečio roko grupėmis. 1970 - 1971 m. Deivido tėvas įsteigė savo laikraštį, skirtą popkultūrai pavadinimu "KITE". Mama dėstė muziką vietinėje "Yamaha" muzikos mokykloje, o vėliau ėmė ir dainuoti.

Neblogai apmokamas darbas garsioje įmonėje ("General Electric") leido tėvams išlaikyti nedidelį namą, nusipirkti tuo metu paplitusią buitinę techniką. Vilkoko šeima akivaizdžiai priklausė viduriniąjai klasei. 1976 m. savo auklės Džulijos namuose Vilkokas pirmą kartą pamatė videožaidimą "Pong". Tai ant televizoriaus pastatoma juoda dėžutė su juodais mygtukais, kuriuos spaudant televizoriaus ekrane atsirasdavo baltos linijos. Rinkoje šis videožaidimas pasirodė 1975 m. Žaidimas Deividą sužavėjo. 1977 m. Deividas gavo dviratį. Vėliau atsirado videomagnetofonai (VCR) su galimybe įrašyti patikusius televizijos šou. Vilkoko šeima buvo viena pirmųjų miestelyje, įsigijusių tokį prietaisą. 1981 m. jam buvo nupirktas mažas spalvotas televizorius. 1984 m. balandžio mėn. "Apple išleido puikų kompiuterį "Apple IIc", kuris netrukus tais pačiais metais buvo nupirktas ir Deividui. Juo buvo galima žaisti įvairiausius žaidimus (naudojosi juo iki 1995 m.).

Vilkoko šeimoje labai svarbų vaidmenį vaidino televizorius. Tėvas niekada nepraleisdavo naujienų ir laidų apie politiką ir visuomenines aktualijas. Mama, tiesa, nemėgo televizijos, bet leisdavo žiūrėti pažintines programas vaikams. O penktadienio vakarai buvo rezervuoti roko muzikai. Vilkokas dažnai žiūrėdavo MTV - muzikinį kanalą. Jis prisimena, kad jį labai žavėjo Filo Kollinzo videklipas "In the Air Tonight", kuriame buvo vaizduojamas koridorius, pilnas durų, vedančių į niekur. Neatsitiktinai tokioje intensyvioje intelektualinėje aplinkoje Deividas anksti ėmė skaityti (turėdamas du metus), penkių metų jis pradėjo lankyti vaikų darželį ir savo išsivystymu gerokai lenkė savo bendraamžius.

Vilkokas prisimena, kad tėvai, kaip ir visa tauta, labai pergyveno dėl visų mylimo prezidento Džono Kenedžio nužudymo, nors dar niekas tuo metu neįtarė, kad už nužudymo stovi žmonės iš pačių vyriausybinių sluoksnių. Praėjus vos trims mėnesiams po prezidento nužudymo 1963 m. lapkričio mėn., įvyko naujasis "britų įsiveržimas". Šį kartą "Bitlų" grupės pavidalu. Jos atlikėjai tapo naujais herojais, kovojančiais prieš to meto slegiančią konservatyvią atmosferą. "Bitlų" daina "All You Need Is Love" 1967 m. birželio 25 d. dėka neįtikėtino šou "Mūsų pasaulis" populiarumo (žiūrėjo 400 milijonų žmonių) 25 pasaulio šalyse tapo jaunimo revoliucijos ledlaužiu. Ir visa tai vyko Vietnamo karo akivaizdoje. Tuo metu buvo akivaizdu, kad jaunimui reikia kovoti su valdžia už šviesesnę ateitį. 1968 m. lapkričio mėn. "Bitlų" išleisto vadinamojo baltojo albumo, pasirodžiusio Niksonui kaip tik laimėjus prezidento rinkimus, viena iš dainų taip ir vadinosi - "Revoliucija 1". Joje atvirai buvo kviečiama į politinį perversmą. Ši daina padėjo susikristalizuoti jaunimo troškimams visame Vakarų pasaulyje. Tačiau jame buvo ryškios ir anarchistinės, narkotikų vartojimo ir prievartos garbinimu pažymėtos gaidos. Ypač jos buvo akivaizdžios kitos roko grupės iš Britanijos - "Rolling Stones" - kūryboje. Tuo metu Vilkokas dar neįžvelgė jos kenksmingumo ir satanizmo (liuciferanizmo) propagandos. 1967 m. gruodžio 8 d. išleistame albume "Their Satanic Majesties Request" Britanijos imperija buvo pristatoma kaip "Jo Šėtoniškoji didenybė". Grupės nariai stipriai piktnaudžiavo narkotikais. 1969 m. vasario mėn. pasirodžiusiame diske dainą "Sympathy for the Devil", Maikas Dežeggeris dainavo tarsi Liuciferis, suvedžiojęs Jėzų, užmušęs Rusijos imperatorių ir Kenedį. Tokio satanizmo apraiškų Vilkokas savo prisiminimuose roke mato nemažai (tačiau nepasmerkia savo ano meto kultūrinių nuostatų apskritai). Tai, kad roko muzikantai piktnaudžiauja narkotikais Deividas turėjo galimybę ir pats įsitikinti, stebėdamas jų gyvenimą už scenos. Pavyzdžiui "The Doors" atlikėjas Džimas Morrisonas, kūręs transcendentinę muziką ir tapo heroine figūra bei tapęs judėjimo prieš valdžią veidu, padaręs nemažą įtaką Deivido mamai, eksperimentavo su LSD ir mirė nuo narkotikų perdozavimo. Mama po atsiribojimo nuo krikščionybės labai simpatizavo hipiams ir jų gyvenimo būdui ir neprieštaravo prieš marihuanos vartojimą sulaukus 16 -os metų, vis dėl to griežtai pasisakė prieš stipriuosius narkotikus. Tačiau nepaisant savo pažiūrų laisvumo, jie griežtai prieštaravo bet kokiais prievartai kitų žmonių atžvilgiu ar juo labiau satanizmui, kurį jiems teko stebėti filme "Rozmari kūdikis" ir net realiame gyvenime (kartą naktį prie savo namų jie matė ritualinę masonų eiseną su kaukėmis, panašiai kaip filme "Plačiai užmerktomis akimis").

O tuo tarpu Vietname liepsnojo karas, kuriame dalyvavo 550 tūkstančių JAV karių, iš kurių apie 58 tūkstančiai žuvo. Į karo tarnybą Vietname 1969 m. buvo pašauktas ir Deivido tėvas. Jam neteko pačiam šturmuoti Vietkongo tvirtovių. Jis dirbo karo žurnalistu. Ir buvo pakankamai drąsus rašyti apie revoliuciją rokenrolo muzikoje bei socialines problemas tėvynėje. Demobilizuotas Deivido tėvas aišku turėjo susiformavusias kategoriškai antirespublikoniškas politines pažiūras. Neatsitiktinai per televizorių buvo godžiai stebimas Votergeito skandalas - Niksono apklausa, po kurios 1974 m. jis buvo priverstas atsistatydinti. Visus Deivido šeimos narius labai sukrėtė masinė savižudybė 1978 m. Džonstaune (Gajana). Kaltinimai buvo pateikti vieno kulto lyderiui Džimui Džonsui, įkalbėjusiam išgerti 408 savo šalininkus gėrimą su nuodais. Šimtai buvo nužudyti kitais būdais. Tačiau žmonės įtarinėjo, kad 700 išgyvenusiųjų nužudė amerikiečių kariuomenė. Jau gerokai vėliau Deividas sužinojo, kad sovietai Gajanoje buvo pastatę slaptą raketinę bazę, kurią amerikiečiai sugebėjo sunaikinti tik tokiu pasibaisėtinu būdu, inscenizuodami masinę savižudybę.

1979 m. lapkritį musulmonų studentai Irane pagrobė 60 amerikiečių JAV pasiuntinybėje. Įkaitų krizė tęsėsi 444 dienas ir baigėsi tik išrinkus prezidentu Ronaldą Reiganą ir būtent jam davus priesaiką. Demokratų šalininkams tai pasirodė labai įtartina, Daugelis jų įtarinėjo, kad Bušas papirko iraniečius, kad jie neišlaisvintų įkaitų, kol Karteris nepralaimės rinkimų.

Masinėse informacijos priemonėse su Reiganu prasidėjo apokaliptinio siaubo atmosferos diegimas. Žmonės nuolat buvo gąsdinami branduoliniu karu, "rusų pavojumi". Mokyklose prasidėjo treniruotės branduolinio karo atvejui. Apokaliptinės pabaigos scenos buvo demonstruojamos ir filmais. Diena iš dienos per filmus ir naujienų žinias buvo kalbama kad branduolinė apokalipsė gali įvykti bet kada. Deividas paauglystę ir ankstyvą jaunystę praleido nuolatinėje branduolinio karo grėsmės akivaizdoje. Visa tai tęsėsi iki pat 1991 m., o tada buvo išrasti nauji "priešininkai". Plačiai Deivido šeimoje buvo aptarinėjama ir Nikaragvos kontrų, kuriais norėta nuversti SSSRS draugišką sandinistų vyriausybę, rėmimo epopėja. 1987 m. vasarą per televiziją pradėti rodyti šios bylos klausymai. Paaiškėjo, kad jų rėmimui valdžia naudojo pinigus, gautus už slaptą ginklų teikimą Iranui. Tapo akivaizdu, kad kontros buvo faktiškai teroristai. 1991 m. Sadamui Huseinui įsiveržus Kuveitą, JAV vyriausybė pagrasino užpulti Iraką. Artimuosiuose Rytuose grėsė biblinis Armagedonas. 1991 m. sausio 15 d. JAV iš tiesų pradėjo operaciją "Audra dykumoje", kuri tačiau nevirto pasauliniu karu. Vilkokas prisimena, kad jis protestavo prieš šį karą kartu su vietiniais "Tarptautinės amnestijos" skyrius atstovais, laikydamas plakatą "Ne kraujui už naftą". 1991 m. Vilkokas, jau ruošdamasis stoti į New Paltz universitetą, išgyveno SSRS žlugimą. Jam tik buvo keista, kad štai Didysis branduolinis priešininkas irsta mūsų akyse, o studentams tai visai neįdomu.

Deivido Vilkoko mama domėjosi ekstrasensorika. Dar nėščia būdama ji sapnavo, kad jos sūnus bus dvasinis lyderis, žinomas visame pasaulyje. Vis dėl to, tam, kad atsivertų ezoterinei perspektyvai, jo mama turėjo išsilaisvinti iš ortodoksinės krikščionybės gniaužtų. Deivido mama gimė fanatiškai tikinčių krikščionių fundamentalistų šeimoje, buvo spaudžiama ir prievartaujama laikytis tėvų tikėjimo. Tai jai sukėlė daug kančių. Ji pasitraukė nuo tėvų, išvyko mokytis į koledžą Filadelfijoje, bet ir ten buvo terorizuojama už abejojimą dogmomis. Iš jos išsireikalauta pasirašyti dokumentą, kuriuo ji pasižadėjo laikyti tiesa visko, ko ji bus mokoma. Kitaip jai grąsinta neduoti diplomo. Susitikusi su pažangiai mąstančiu, progresyvių pažiūrų būsimuoju Davido tėvu, ji atsisakė krikščionybės. Jai itin didelę įtaką padarė "The Doors" atlikėjas Džimas Morrisonas. Per vieną vakarą pasikeitė jos vertybės ir tikslai. Ji galutinai perėmė jaunimo antikarinio judėjimo idealus. Tik dabar ji atsivėrė ir ezoterinei plotmei. Motina nepsitikėjo tradicine farmaceptine medicina (pati skaudžiai nukentėjusi nuo vakcinacijos). Dar iki Deividui gimstant motina skaitė Karloso Kastanedos knygas, kuriose buvo akcentuojama ketinimo jėga, tikėdama, kad visa visata sukurta "ketinimu", "siekiu". 9 - ame dešimtmetyje mama susižavėjo Džein Roberts čenelingo būdu gautų pranešimų knyga "Kalba Setas". Frazė "jūs kuriate savo realybę" tapo įprastu posakiu namuose. Ketinimo jėgą ji kartą su Deivido broliu Maiku išbandė vaikščiodama pakrante, nusėta aštriomis kriauklėmis, prakertančiomis kojas iki kraujo. Reikėjo išdrįsti išsakyti norą neužlipti ant jų ir nebijoti eiti. Ir jiems puikiai sekėsi, o Deividas tuo tarpu labai bijojo ir abejojo tokio nusiteikimo galia. Kastanedos knygų skaitymas mamą pastūmėjo užrašinėti savo sapnus į bloknotus. Galiausiai ir Deividas ėmėsi stengtis prisiminti savo sapnus. Mama dėjo pastangas palaikyti su Deividu telepatinį ryšį. Kai jam buvo septyneri metai, ji išeidavo į lauką, norėdama, kad jis grįžtų namo ir įtamptai apie jį galvodavo. Tai puikiai veikdavo ir per 5 - 10 minučių Deividas grįždavo. Mama pasakodavo jam apie parapsichologinius žmonių sugebėjimus, apie ekstrasensorinį suvokimą. Ji paskatino jį skaityti Haroldo Šermano knygą "Kaip priversti ekstrasensoriką veikti jūsų labui". Du metus Deividas, būdamas dar visiškai vaikas, skaitė Šermano knygą kiekvieną dieną ir bandė atlikti ten aprašytus pratimus. Taip pat su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo televizijos šou, kuriuose buvo demonstruojami paranormalūs reiškiniai - pavyzdžiui Urio Gellerio sugebėjimas judinti pieštuką mintimis. Kartu su tėčiu labai mėgo filmus apie nežemiškas civilizacijas, ateivius. Filmuose regėti vaizdai (kosminių laivų, ateivių) korespondavo su tuo, ką pats Deividas ne kartą matė sapnuose ir tai jam darė didžiulį įspūdį.

Iš to, kas jau pasakyta, nesunku suvokti, kad tėvai buvo svetimi konservatyviai krikščioniškai Amerikos politinei ir kultūrinei bei religinei sistemai. Tėvai demonstravo palankumą kontrkultūrai, politiškai buvo demokratų partijos rėmėjai, reiškė antipatiją ir priešiškumą respublikonams, piktinosi vyriausybės karinga retorika. Ypač jo tėtis, paimtas į kariuomenę ir tarnavęs Vietmane, buvo labai priešiškas respublikonams ir natūraliai buvo demokratų rėmėjas, reguliariai dalyvavo roko grupių koncertuose, neprieštaravo marihuanos vartojimui, t.y. rėmė kontrkultūrą. Jų kontrkultūrinės nuostatos (su simpatijomis hipiams) apėmė ir lengvųjų narkotikų vartojimą, socialinį angažuotumą, demokratinį nusiteikimą. Nesunku suvokti, kad tėvų pažiūros ir gyvenimo būdas uždėjo štampą ir Deivido pažiūroms.

2. Ekstrasensoriniai Vilkoko potyriai vaikystėje

Deividas nuo kūdikystės turėjo ekstraordinarinių potyrių: nuo mažų dienų sapnavo sapnus apie NSO, ateivius, mokėjo skaityti mintis, telepatiškai bendrauti, o svarbiausia - turėjo išėjimo iš kūno potyrį vaikystėje. Deividas prisimena, kad būdamas 2 metų jis matė sapnus su plaukiojančiais danguje masyviais metaliniais cilindrais, o dienomis tuomet vykdavo keisti telepatiniai sinchroniškumai. Reguliariai sapnuodavo sapnus apie masinį NSO pasirodymą, medžių viršūnėmis sklendžiančius didingus, fantastiškus laivus, jų nusileidimus, savo bendravimą su ateiviais. Ir kartu liūdesio bei pamestumo jausmas, kuris jį kiekvieną kartą lydėjo pabudus ir suvokus, kad jis savo kambaryje. Mama taip pat sapnuodavo panašius sapnus su didžiuliais kosminiais laivais, ypač būdama nėščia Deivido broliu Maiklu (jis gimė 1975 m.). Deividas sapnuose ne kartą levituodavo ar net skraidydamas kaip paukštis. Sapnuose jam ne kartą apsireikšdavo išmintingas žilas vyriškis (senelis), kartodavęs jam, kad neilgai trukus Žemėje įvyks fantastiški įvykiai, kurie pakeis žmoniją iš esmės - žmonės įgys neįtikėtinų galių, apie tai, kad Deividui pavesta svarbi misija ir kad jis taps žinomas pasaulyje, primindavo, kad jam labai svarbu studijuoti mokslus, nes tai jo misijos dalis. Nenuostabu, kad Deividas nuo mažų dienų puikiai įsisąmonino savo išskirtinumą (o vėliau ir tai, kad jis yra ateivis).

Kai Deividui buvo 5 metais (1978 m. rudenį) jis patyrė spontanišką išėjimą iš kūno, kuris labai apsprendė jo veržimąsi į tiesą ekstrasensorinio suvokimo, metafizikos ir sąmonės srityse. Vilkokas prisimena atsibudęs vidury nakties ir pasijutęs plaukiojantis (levituojantis) apie metrą virš savo kūno. Mažas berniukas lovoje kvėpavo normaliai. O jis žiūrėjo į jį iš viršaus. Visa aplinkui dvelkė keista pulsuojančia energija. Įdomu, kad jo plaukiojantis kūnas buvo aprengtas ta pačia geltona pižama, kaip ir gulintis lovoje jo kūnas. Deividas išsaugojo šią pižamą kaip relikviją ("šventąją pižamą"). Ji iki šiol jo spintoje. Visa tai truko kelias minutes ir buvo visiškai realu. Jis matė kaip apvali stiklinė lempa atsidūrė greta jo kojų, kai jis praplaukė pro ją. Neliko abejonių, kad gyvenimas po mirties egzistuoja. Vis dėl to supanikavo, kai pajuto, kad jį kažkas kviečia keliauti toliau ir tą pačią pasijuto grįžęs atgal į kūną. Vis dėl to paskui labai pergyveno dėl to, jautėsi praradęs kažką labai brangaus ir norėjo sugrįžti ir stengėsi išsiaiškinti, kas tai buvo. Dar dvejus metus kiekvieną naktį meldėsi, prašydamas duoti jam dar vieną šansą. Todėl ilgus metus po to, jis troško vėl patirti išėjimo iš kūno patirtį. Sapnuose šviesos būtybės Deividui ne kartą sakė, kad jis turi išmokti kontaktuoti su jomis telepatiniu būdu ir kad jam patikėta labai svarbi misija. Būdams vaikas jis stebėjosi kaip žmonės nesuvokia, kad jie gali egzistuoti "vaiduoklio" pavidalu ir kokia kvailystė bijoti mirties.

Vilkokas mokėjo skaityti žmonių mintis, t. y. turėjo telepatijos dovaną. Jis galėjo lengvai jausti jų emocijas, net jei jie bandė jas slėpti. Dar vaikystėje turėjo sinchronizmo (visų pirma skaitmeninio) atvejų. Vaikystėje jo gyvenime būta ir kitokių ekstraordinarinių momentų. Štai po Džonstauno tragedijos (1978 m.) Vilkokas prisimena pradėjęs vaikščioti kaip sapne (lunatizmas). Jį reguliariai išpildavo karštis su haliucinacijomis, visur matant geometrines formas, baltas ir juodas plyteles, jausdavo vibruojantį spaudimą. Žaisdamas mediniais žaislais - mašinėlėmis - jis vaizduotėje imdavo matyti kolosalius oro uostus, pilnus stebuklingų kosminių laivų. Neretai važiuojant autobusui - vėl pats pats: prisiminė kosminį laivą erdvėje. Ėjo kartą su močiute pasivaikščioti, paėmė rankas buteliuką ir vėl plūstelėjo prisiminimai iš kito pasaulio. Bet koks pastatas, primenantis pilį, iššaukdavo panašius prisiminimus. Miesto muziejuje ir planetariume didžiulį įspūdį darydavo kristalai. Energijos pliūpsnį sukėlė hologramų paroda.

3. Vilkoko augimo ir brendimo sunkumai mokykloje

1978 m. Deividas pradėjo mokytis parengiamojoje klasėje. Buvo įtrauktas į specialią programą talentingiems vaikams ("Piramidė"), kurioje jo mokykloje dalyvavo tik septyni vaikai. Jis puikiai skaitė, tačiau atsiliko kitose srityse. Jo mąstymas buvo specifinis: pavyzdžiui jam nesinorėjo prisiminti daugybos lentelę. Jis buvo įsitikinęs, kad atsakymas keisis, priklausomai nuo to, kur jūs esate skaičiuodami. Todėl jam atrodė teisingiausia kiekvieną kartą perskaičiuoti atskirai. Jam kažkodėl atrodė, kad jei jūs naudojatės matematika kelionės trukmei ir atstumui apskaičiuoti ir neatliekate skaičiavimų kiekvieną kartą, jūs galite beviltiškai pasimesti ir net mirti. Fizinio lavinimo pamokose paaiškėjo, kad jo judesių koordinacija nepakankama, jis nemokėjo tinkamai mesti kamuolio, todėl buvo paimtas į specialią klasę judesių koordinavimui. Pradinėje mokykloje sunkumai dar labiau padidėjo. Deividas dėl savo spontaniško suvokimo nemėgo mokytis mokykloje. Dl savo gerumo, intelektualumo nebuvo mėgiamas klasiokų. Buvo skriaudžiamas. 1982 m., jam būnant paskutinėje pradinės mokyklos klasėje, tėvai pykosi jau kone kasdien. Vaikai labai pergyveno. Pažymiai vis prastėjo. Klasiokai vis dažniau tyčiodavosi iš jo. Apie jį buvo sakoma: " Jis toks protingas, kad tapo nebyliu". Galiausiai apie 1984 m. (baigiant penktą klasę) mama jam pasakė: mes skiriamės. Dėl tėvų skyrybų labai pergyveno. Po tėvo išsikėlimo namas ištuštėjo. Nebeliko spalvoto televizoriaus. Psichologinei įtampai nuslopinti jis ėmė labai daug valgyti. Tai labai padidino jo svorį. Jis labai nutuko. Puolė į depresiją, kuri truko kelerius metus. Net nustojo naudotis dušu. Be to, labai sumažėjo šeimos pajamos, todėl teko apriboti išlaidas (net džinsus nebuvo lengva nusipirkti ir tekdavo vaikščioti į mokyklą nudrįžusiomis). Pinigų stoka, praradimas visko kas jam brangu, išdavystės iš kitų pusės pojūtis, pataikavimas savo priklausomybėms (pavyzdžius skaniems valgiams) virto nuolat pasikartojančiu jo gyvenime ciklu. Mama tapo darboholiku, pinigus uždirbdama grojimu fortepijonu ir dainavimu, o taip pat koncertais. Ji nuolat jiems ruošėsi, Grįžus iš pamokų reikėjo taikytis prie jos, o televizoriaus nebuvo. Mama reikalavo palaikyti namuose šimtaprocentinę švarą ir už bet kokią nešvarą (net mažiausią duonos trupinėlį ant stalo) griežtai bausdavo. Gyvenimas Deividui virto košmaru. Teko nuolat valgyti tą patį maistą, jį šildant (o valgis tebūdavo makaronai ir sūris). Gyvenimas virto nuolatine kova, kurią nuolat pralaimėdavo. Susiformavo uždaras ratas, kuriame Deividas vis pritraukdavo prie savęs stipresnius (dominuojančius) žmones.

Buvo vienintelis mokinys klasėje su antsvoriu. Tai tapo papildoma paskata patyčioms mokykloje. Nuolat vadinamas "storuliu", "lašininiu", "riebiu mėšlu". Būdamas 16 -os metų, 1989 m. jis buvo 1, 6 metrų ūgio ir svėrė 102 kilogramus. Dar prisidėjo ilgi plaukai, kurių niekada nešukuodavo. Su niekuo nekalbėdavo, buvo labai drovus, gyveno baimėje būti atstumtas, leido tyčiotis iš savęs. Buvo mušamas. Chuliganai galėjo daryti su juo ką norėjo. O buvo vienas protingiausių mokinių ir nuoseklus pacifistas, viską darantis, kad tik neįžeistų kitų. Kūno pilnumo, proto, jautrumo ir pacifizmo kombinacija darė jį puikiu taikiniu gąsdinimams ir žeminimui. Dėl savo intelekto, kuriuo aiškiai išsiskyrė iš kitų, buvo labai nepopuliarus mokykloje. Vienų kalėdinių atostogų metu vienas iš "šustriakų" - Bredas - pasiūlė jam pasivažinėti rogutėmis. Tai reiškė nusileidimą nuo aukšto Beždžionių kalno. Jam teko lėkti 30 metrų ore. Trenkėsi į tankų sniegą sėdyne. Visas kūnas pulsavo iš skausmo. Pasekmė: savaitę negalėjo vaikščioti. Bredas taip pat buvo tas, kuris išmokė jį meluoti. Vėliau jis pripratino jį rūkyti "žolę". Pažymiai toliau prastėjo. Tačiau kognityvinių sugebėjimų testą išlaikė puikiai. Tačiau ir vėl, prieš pereidamas į nepilnąją vidurinę mokyklą, buvo užpultas chuligano. Vidurinėje mokykloje jam buvo dar sunkiau. Vargino žaidimai, kai kietuoliai mėtydavo specialiai į veidą kamuolį. Dėka kognityvinių sugebėjimų testo papuolė į protingiausių klasę. Čia susipažino su Kevinu iš turtingųjų rajono. Jis buvo protingiausias klasėje. Jo tėvai tikriausia dirbo slaptoje institucijoje, susijusioje su nežemiškų civilizacijų technologijų panaudojimu. Jie buvo pamišę NSO temomis, nuolat žiūrėjo atitinkamus filmus ir buvo įsitikinę, kad ateiviai labai pavojingi žmonijai. Deividas susidraugavo su Kevinu ir dėl to, kad abiejų namuose buvo kompiuteris "Apple" su begale žaidimų. Kiti nekentė jų už protingumą. Toks Džošas kiekvieną dieną po pamokų jį sekdavo ir bandė jį sumušti. Teko vaikščioti su kitu klasioku Eriku, kad atsiginti. Erikas savo ruožtu elgėsi su Deividu vis bjauriau. Kartą jis ėmė mėtyti akmenis į kitą berniuką (versdamas ir Deividą daryti tą patį), kuris atsakydamas metė ledo gabalą teisiai į veidą Vilkokui, sulaužydamas kaulą tarp akių. Nuolatinės patyčios įstūmė Deividą į visišką depresiją. Iš mokyklos mama nuolat gaudavo pranešimus apie pažangumą, kuriuose paniekinančiai tėvai buvo informuojami koks jis lūzeris. Nuolatiniai ketvertai ir trejetai ir tik retkarčiais penketukai. Gyvenimas darėsi panašus į pragarą. Pašaipos fizinio lavinimo pamokose darėsi vis sunkiau pakeliamos. Tas turtingų tėvų sūnus Kevinas, su kuriuo Vilkokas draugavo, taip pat elgėsi psichopatiškai. Kartą Kevino namuose jie pastatė skautų palapinę, rengiantis skautiškoms pratyboms. Staiga jis išgirdo už savęs kažką zvimbiant. Atsigręžė ir pamatė sidabrinės šviesos blykstelėjimą ir tą pačią kažkas kirto jam į galvą iš kairės ties ausimi. Nutvilkė nežmoniškas skausmas ausies srityje: jam nukirto dalį ausies. Greičiausiai Kevinas metė į jį aliumininį palapinės apsaugos elementą. Deivido tėvas iškėlė bylą prieš Keviną. Tai buvo didžiulė trauma Vilkokui, nes reikėjo išstoti prieš vieną geriausių draugų (nors ir psichopatą), kurį prarado.

Vaikystės ir paauglystės laikotarpio problemos - intelektualumas, sparti akseleracija, bet kartu nepakankamas savivertės jausmas, nesugebėjimas pakovoti už save, panirimas į depresiją, sukūrė jam nemažai problemų, kurias jis visgi bandė spręsti. 1987 m. jis įstojo į aukštesniąją viduriniąją mokyklą (high school, 9-12 klasės). Klausėsi roko grupių muzikos su satanistine simbolika, nešiojo nešiojo drabužius su rokenrolo simbolika - paauglys ilgais plaukais ir devizu "palikite mane ramybėje". Buvo storulis (svėrė 102 kg), turėjo didžiulį pilvą ir pagurklį. Nebegalėdamas savęs tokio pakelti ėmėsi ypač pavojingos dietos. Jis ištisomis dienomis nieko nevalgydavo, kentėdamas badą ir taip paverdamas gyvenimą mokykloje visiška agonija, bet taip per savaitę prarasdavo po kelis kilogramus. Taip per pusmetį numetė apie 30 kilogramų.

Kitas jo žingsnis - pasiryžimas mokytis savigynos Ronnio Leblanko kovinių menų studijoje. Ten buvo mokoma išgyventi situacijose gyvenimas ar mirtis. Maiklas ir Deividas užsiiminėdavo karate. Studijoje mokė kaip išvengti kiekvieno įsivaizduojamo smūgio, kaip paversti pilvo presą siena. Mokė taip pat įeiti į būseną, vadinamą "Dvasia", kai kūnas tampa nejautrus fiziniam skausmui. Tai reikėjo išmokti padaryti per sekundės dalis ir įgauti pilną kontrolę ir situacijos suvokimą. Reikėjo pajausti laiko sulėtėjimą iki šliaužimo. Šioje būsenoje net jei jums lūžtų kaulas, ar prasidėtų kraujoplūdis, jūs galėsite užbaigti muštynes. Egzaminų metu jam pavyko staigiai įkvėpti per nosį, paversti pilvo presą siena ir įeiti į "Dvasią". Sąmonė staiga pasikeitė, laikas sulėtėjo, jis įgijo "tunelinį matymą". Jis juto kaip po kiekvieno smūgio pereidavo judėjimo impulsai, bet skausmo nepajusdavo. Treniruotės Deividą padarė labai greitą ir vikrų. Dabar Deividas galėjo eiti į bet kurią vietą ir pasirūpinti savimi. Jis tai pademonstravo klasėje ir nuo tada patyčios baigėsi. Kovos menais jis užsiiminėjo iki mokymosi koledže pradžios.

Mokykloje Vilkokas aktyviai užsiiminėjo ir muzika. Žavėjosi roko grupe "Twisted Sister", kurios muzika buvo skirta vaikams, protestavusiems prieš žiaurius tėvus ir mokytojus. Susidraugavo su kiek vyresniu už jį Džudu Goldmanu, besimokusiu toje pačioje mokykloje. Jis buvo toks pat keistas, kūrybingas ir intelektualus. Jo mama buvusi hipė tapo krikščione fundamentaliste. Todėl ir Džudas iš pradžių nekentė visko, kas susiję su hipių kultūra ir muzika. Bet vėliau jie sukūrė grupę, pavadintą "Ambarų žiurkėmis". Paskutiniojoje klasėje Deividas sukūrė naują grupę su bliuzo gitaristu Džimu, kontrkultūros atstovu, kuris rituališkai vartojo LSD kapinėse. Galiausiai buvo pasiųstas į narkomanų ir alkoholikų reabilitacijos įstaigą. Domėjimasis muzika turėjo ir nemalonių momentų. 1988 m. tėvas pasiėmė Deividą ir Maiką pas roko dainininką Riką Siciliano. Jie išplaukė į ežerą ir čia vos ne įvyko katastrofa. Kilo audra ir Deividas jau buvo tikras, kad jie paskęs. Siaube jie visi rėkė ir verkė. Keista, bet Deividas net ir patyręs išėjimo iš kūno potyrį vaikystėje ir jį visada prisiminęs, suprato, kad nenori palikti šį pasaulį. Meldė Dievą išgelbėti juos, nors nelaikė savęs krikščionimi.

Išmokęs apsiginti ir pagarsėjęs kaip muzikantas, jis pelnė nemažą autoritetą mokykloje. Tačiau negalėjo atsisakyti narkotikų - marihuanos ("žolės"), kurią ėmė vartoti būdams 14 - os metų (1987 m.), neatsispirdamas bendraklasių spaudimui. Prie to prisidėjo tai, kad nors jis galėjo įveikti kitus bet kokiose muštynėse, bet vis tiek buvo nemylimas. Todėl įsitraukė į lengvų narkotikų - žolės - vartojimą ir tiek įsitraukė, kad ilgainiui virto narkomanu. Narkotikus vartojo 4 metus. O "žolės" rūkymas buvo pavojingas - narkotikų vartojimas buvo kriminalizuotas. Narkotikų ėmėsi todėl, kad labai norėjo bendrauti su mergina, kuriai "kietas" vaikinas turėjo vartoti "žolę", be to, labai troško vėl patirti išėjimo iš kūno būseną. Pirmi pojūčiai buvo stebuklingi: viskas sukosi, sienos pulsavo. Jis suprato, kodėl tai taip jaudino hipius ir padarė išvadą, kad būtų neteisus slėpdamas šią "laimės" pasiekimo technologiją nuo kitų. Anot Deivido: jei vyriausybė apgaudinėja mus, tai ir mes galime tai daryti. Jis tuo metu buvo įsitikinęs, kad žmonės gali rūkyti visą gyvenimą ir jaustis laimingi bei būti naudingi visuomenei. Narkotikų vartojimas jam tapo mistiniu, beveik religiniu aktu. Kartu sekė 7 - 8 dešimtmečio tėvo sukauptų muzikinių albumų, likusių namo rūsyje, studijos. Džudo klasiokai Deividą laikė "roko žvaigžde". Deividas virto vienu keisčiausių ir patraukliausių mokinių mokykloje. Jis tapo "vyru". Mama leido jam ir jo draugams rinktis jų namuose ir rūkyti marihuaną. Kadangi Polas Makartnis iš "Bitlų" vartojo LSD (jų daina "Lucy in the Sky with Diamonds" laikoma užkuoduotu LSD įvardijimu), o K. Kastanedos knygose psichodelikai laikyti tinkaama priemone dvasiniam augimui, Deividas ėmė manyti, kad gal mama klysta vengdama LSD. Kartą jis su savo draugais priėmė ketvirtį LSD tabletės. Haliucinacijos buvo siaubingos: mėsa ant stalo virto vėžio pavidalo būtybe. Visur šokčiojo keistos nematomos piktos būtybės, pasiryžusios jį sunaikinti. Jis girdėjo kaip rėkia medžiai, pažeisti toksinų, o iš Horo akies po tiltu išeina energijos tornadai. Bandė Deividas vartoti ir psichodelinius grybus (ajahuaska): 1990 m. kovo 4 d. jis suvalgė maišelį grybų. Pradėjo matyti banguotus geometrinius paternus ir šviesos kibirkštis. Matė Atsiskyrėlį iš Taro kortų. Viename vakarėlyje kažkoks tipas išdavė tėvui, kad jis vartoja narkotikus. Deividas atsidūrė tarp tėvo, mamos ir vaikų mokykloje. Gyvenimas virto koncentracijos stovykla. 1990 m. vasarą jo draugeliai Bredas, Krisas ir Banneris įtraukė jį į rūkymą kiekvieną dieną. Kartu su Džimu, su kuriuo jis sukūrė grupę paskutinėje klasėje, jie rūkė ir opiumą rūsyje. Dėl narkotikų jo oda tapo permatoma. Jis nebepajėgė  užmegzti santykių su merginomis: antsvorį jis numetė, bet ilgamečių patyčių traumos ir įsitikinimas, kad nieko vertas, liko. Viena mergina, kuri labai norėjo su juo draugauti, labai norėjo jį sustabdyti nuo narkotikų vartojimo, o draugas jam prasitarė, kad Deividas jau visiškas narkomanas. Kartą važiavo hipių furgonu su savo draugeliais narkomanais ir visi rūkė žolę. Staiga už jų signalizuodami ėmė kaukti policijos automobiliai. Jiems apmirė širdys: juk žolės vartojimas kriminalinis nusikaltimas. Tačiau Deividas ignoravo visus ženklus ir toliau slydo žemyn. Deividas vis labiau ėmė prarasti kontrolę. Žmonės kalbėjo, kad atrodo taip, tarsi būtų išėjęs iš koncentracijos stovyklos. Prieš eidamas į abiturientų pikniką, išėjimo "iš kalėjimo" (mokyklos baigimo) proga jis ryžosi priimti meskalino. Eidamas matė tribūnomis šokinėjančias demoniškas figūras. Pikniko metu dar prisigėrė. Tualete pamatęs save veidrodyje pasibaisėjo: jo lėliukės buvo taip išsiplėtusios, kad akys atrodė beveik juodos. Mušė prakaitas. Bijodamas, kad ji nepamatytų tokioje būklėje, jis paliko mokyklos spintelėje visus savo daiktus (net juvelyrinius dirbinius). Šis prisiminimas persekiojo jį visą gyvenimą ir kartojosi naktiniuose košmaruose. Vis dėl to baigė mokyklą su pagyrimu. Laimėjo taip pat prizą už akademinius pasiekimus. Išleistuvių vakare vėl gėrė ir rūkė, o vasarą po mokyklos baigimo net ir LSD.

4. Vilkokas ir ekstrasensorika mokyklos laikais

Nepaisant savo visų mokyklos laikų bei šeimos problemų jis labai domėjosi ezoterika ir ekstrasensorika. Buvo vadinamasis "indigo" vaikas. Atlikinėjo hipnozės, telepatijos eksperimentus, skaitė daug ezoterinės literatūros, domėjosi aktyviais sapnais, mėgo mokslinę fantastiką. Septynerių metų būdamas (1980 m.) perskaitė pirmąją suaugusiems skirtą knygą - Haroldo Šermano knygą "Kaip pasiekti, kad ekstrasensorinis suvokimas dirbtų jūsų naudai". Tai buvo sąmoningo jo domėjimosi ekstrasensorika pradžia. Vėliau perskaitė knygą "Šamanizmo paslaptys". Skaitė visas įmanomas mokslines knygas mokykloje ir viešojoje bibliotekoje apie ekstrasensoriką, hipnozę, astronomiją, chemiją, elektroniką, psichologiją, labai mėgo fantastiką. Skaitė religinio turinio knygas bei knygas apie dvasinį patyrimą, pav. jogo Paramahansos Joganandos autobiografiją. Pirmą prezentaciją žodžiu apie ekstrasensorinį suvokimą jis pravedė 1980 m., o šeštoje klasėje (1984 m.), kai jam buvo 10 metų, ir raštu. Žiūrėjo mokslinio pažinimo laidas per televizorių. Taip pat laidas apie senąsias civilizacijas, kino filmus apie ateivius, NSO, kitų planetų kolonizaciją, atradimus kosmose. Didžiulį įspūdį jam padarė filmas "Žvaigždžių karai" (1977 m.). Filme matyti kosminių laivų, planetų ir žvaigždžių vaizdai jam buvo matyti sapnuose. Matė panašumą tarp filmo herojaus Ogi-Van Kenobi ir senuko, kalbėjusio sapnuose. Keista, kad tėvai dar prieš filmą brolį vadino Obi. Filmų įtakoje norėjo tapti astronautu. 1982 m. jam įspūdį padarė žurnale pamatytas "Veido Marse" vaizdas. Jam kilo minčių, kad tai gal daug senesnių žmonių rasių darbas. Tėvas ragino pasižiūrėti filmą "Ateivis", kurio herojus mažas berniukas rūpinosi ateiviu. Ypač sudomino telekinezės atvejų demonstravimas. 1984 m. tėvas nusivedė Deividą ir Maiklą žiūrėti A. Klarko ir Stenlio Kubriko filmą "2010 metų Kosminė odisėja". Siužeto centre ekspedicija, kuri turėjo išsiaiškinti, kas atsitiko su anksčiau paleistu kosminiu laivu. Laivo vadas Deividas Boumenas tapo tuo, kas vadinama išaukštintąja būtybe. O bendra rusų ir amerikiečių ekspedicija pasiekė archainį objektą - "Monolitą". Daug kas filme Deividui buvo žinoma iš sapnų ar iš kitų šaltinių. Filmo pabaigoje Deividas Boumenas pereina per žvaigždžių vartus ir tampa "žvaigždžių berniuku". Tai itin sužavėjo Deividą. Deividas perkaitė begalę Stiveno Kingo fantastinių romanų. O paskutiniojoje klasėje ir pats ėmė rašyti fantastinės tematikos apsakymus, paremtus kai kuriais regėjimais, kilusiais LSD ir kitų psichodelikų įtakoje. Apsakyme įprastiniai buto daiktai psichodeliškai keitėsi kaip kaleidoskope. Kambariai buvo pilni gyvų keistų būtybių, augalai kalbėjo, o veidrodžiai virto portalais į kitą erdvę. Jis jautėsi kaip ateivis žmogaus kūne. Tuo metu Deividas dar nesuvokė, kad vienas iš apsakymo herojų - vaiduoklis Džonas - buvo jo paties kaip senelio iš jo sapnų pasireiškimas. Jis bandė Deividui įteigti drąsos, primindamas, kad jis disponuoja beveik dieviškomis galiomis ir todėl turėtų išdrįsti pereiti per veidrodį. Ateivių tema supo Vilkoką visą laiką. Kartą, išgirdęs dainą, nupiešė piešinį ir vėliau suprato kad jis pavaizdavo NSO su trimis simetriškomis ugnimis apačioje.

Deividas ir pats namuose darė įvairius eksperimentus. Pav. cheminius bandymus. Mama jam nupirko rinkinį "Jaunajam chemikui". Jis daug eksperimentavo su fenolftaleinu. Eksperimentų metu susiformuodavo kristalai. Vėliau pamatęs viename televizijos šou eksperimentus su kalio salietra (nitratu), ėmė atlikinėti juos namuose. Aišku, vieną kartą salietra sprogo, blykstelėjus milžiniškai ugniai vos ne iki lubų. 1984 m. tėvai jam padovanojo elektronikos rinkinį "Radio Shack". Jis susikonstravo melo detektorių, matavusį odos elektros laidumą. Jis net pademonstravo šį prietaisą mokyklos direktorei.

Taigi Deividas ne tik pasyviai kaupė mokslines ir ekstrasensorinės tematikos žinias, bet ir praktiškai bandė jas tirti, patirti ir išmokyti ir kitus patirti. Dar visiškas vaikas būdamas, perskaitęs minėtą Šermano knygą, suvokė, kad išėjimo iš kūno metu juo jo esybės atsiskiria jo dalis, kuri užprogramuojama nauja informacija. Šermano knygoje jis taip pat rado instrukciją kaip įeiti į telepatinę būseną. Tai būsena, kurioje nebejausdavai kūno ir virsdavai tiesiog sąmonės tašku. Tam reikia kvėpuoti giliai ir kuo labiau nuraminti savo protą, kartu stengiantis pajusti kūno išnykimą. Deividas pajuto, kad gali skaityti kitų žmonių mintis. Savo telepatinius sugebėjimus jis pirmiausia išbandė ant savo draugo Eriko, naktį įteigdamas jam mintimis, kad jis tokią ir tokią valandą prabus ir pagalvos apie auksą. Kitą dieną susitikęs su Eriku kavinėje jis atsargiai paklausė kaip jis miegojo ir tas kiek nustebęs atsakė, kad prabudo vidurnaktį išsigandęs, jausdamas, kad kambaryje kažkas yra, tarsi vaiduoklis ir dar pridūrė, kad jam užsinorėjo pasižiūrėti į laikrodį, kuris buvo auksinės spalvos. Pilnas entuziazmo Deividas ėmėsi ekstrasensorinių bandymų su kitais savo klasiokais. Jam norėjosi kuo daugiau vaikų išmokyti telepatinio jautrumo, sugebėjimo perduoti mintis kitiems, juo labiau, kad grupės žmonių pranešimas yra stipresnis už vieno žmogaus. Jie sukūrė net savotišką klubą. Vaikai išbandė Deivido telepatinius sugebėjimus ir liko apstulbę. Jie sugalvodavo skaičių, o Deividas turėdavo jį pasakyti. Jis būdavo tikslus. Jau vėliau, kai iš jo imtasi tyčiotis mokykloje, jis pabandė telepatiškai, mintimis priversti nukristi nuo dviračio jį puolusįjį (mintimis sakydamas tai jis "iššovė" oru iš burnos, išleisdamas aštrų garsą ir mesdamas galvą į priekį, tarsi vizualizuodamas lazerinį šūvį), ir jam tai pavyko. Vėliau kažkokiame televizijos šou jis sužinojo apie Zenerio kortas su įvairiais simboliais. Jis pasidarė savąją kortų kaladę, bet su kitokiais simboliais ir bandė eksperimentą pravesti viešai klasėje. Tačiau jam nepavyko. Deividas sugebėdavo mesti į viršų lazdeles ir dar prieš joms pasiekiant žemę, atspėti kryptį, kuria jos nusileis. Jis jausdavo kai į jį žiūrėdavo ar apie jį galvodavo. Vėliau Erikas atsisakė tęsti šiuos eksperimentus, nes jo mama krikščionė fundamentalistė įteigė jam, jog Deivido sugebėjimai iš velnio. O šeštoje klasėje jis vos neužmušė Deivido ledinio sniego gniūžte į veidą.

Jau gerokai vyresnis, būdamas paauglys, klasėje išgyveno transo būseną, artimą priešmirtinei būsenai. Jis taip pat eksperimentavo klasėje, demonstruodamas dalinio sąmonės praradimo techniką. Tam reikėjo atlikti keletą gilių įkvėpimų, užpildyti plaučius oru, prikasti pirštą ir staigiai iškvėpti. Tai sukeldavo laikiną kraujo ir deguonies patekimo į smegenis nutrūkimą. Tokiomis sąlygomis trumpai akimirkai užmiršdavai kas esi ir kur esi. Netrukus po to jis atliko gana pavojingą eksperimentą, paremtą smegenų hiperventiliacijos metodu. Praktikuojant tokį metodą smegenys spaudžiamos krauju. Ilgai užsitęsusi tokia būsena priveda prie mirties. Tai buvo ne kas kita kaip labai greitas ir labai gilus kvėpavimas, rankomis atsirėmus į sieną, pagalbininkui laikant rankas ant eksperimentatoriaus krūtinės. Tai galima buvo daryti daugiausia 7 sekundes, tačiau Deividas paprašė savo draugo Džudo skaičiuoti iki 15 - os. Deividas pasijuto keistai, tik iš tolo girdėdamas duslų Džudo balsa. Vėliau, po eksperimento, pasakojo išgyvenęs vieną iš savo ankstesnių gyvenimų ir jam atrodė kad jo šioje realybėje nebuvo 26 metus. O iš tiesų visa tai neužtruko ir 15 sekundžių. Įrodymas, kad visa tai realu - jo sužeistas kojos mažasis pirštukas, kai jis nesėkmingai išėjo iš eksperimento, sudribęs pasak Džudo kaip maišas ant grindų. Žinoma jis praktikavo meditaciją. Motinos skatinamas jis "kalbėdavosi" su medžiais. Medis "atsakydavo" jiems vėjeliu. Motina jam papasakojo apie Klivo Baksterio eksperimentus su augalų reakcijomis į žmonių ketinimus ir emocijas. Jau minėjome, kad mama skatino jį praktikuoti "valingą ėjimą". O būtent pakrantėje, kur buvo pilna aštrių kriauklių ir buvo labai lengva susižeisti kojas iki kraujo, ji su Deivido broliu Maiklu ėjo drąsiai, nesižvalgydama ir nebijodama. O tai ne kas kita kaip sinchronizmas: fokusuojantis į pozityvą ir vyks stebinantys puikūs, neįtikėtini dalykai. Tokių sinchronizmų dar mokyklos laikais jo gyvenime netrūko. Štai pareina namo, sėda prie stalo ir kyla noras pasižiūrėti į laikrodį. Rodo 3: 33 val., o ausyse pajunta neįprastą spaudimą.

Vilkokas ir toliau sapnavo pranašiškus sapnus apie ateivius, kitus pasaulius. Po milžiniškos Horo akies (15 metrų pločio ir 9 metrų aukščio) matymo paauglystės laikais (tai buvo 1989 m. vasarą) po tiltu ties Sunnyside Road virš geležinkelio jis susapnavo bene svarbiausią savo to laikotarpio sapną. Jis atsidūrė gražiame viešbutyje miške, kurio viename iš kambarių apie sidabrinį gaublį ar sferą ant platformos sėdėjo vaikai ir jaunuoliai. Vilkokas buvo gundomas milžiniškomis galimybėmis. Po kurio laiko Vilkokas ima suvokti, kad viešbutis tik viršutinis didžiulio ateivių miesto, pastatyto NSO ir patyrusio katastrofą, aukštas (vėliau Vilkokas prisiminė, kad aukštesniosiose klasėse jis iš tiesų dirbo viešbutyje, panašiame į matytą sapne). Deividą užpuolė robotai. Jam pavyksta išsilaisvinti ir pabėgti. Viename ofise jis pamatė žmogų tarsi aukšto rango politiką, kuris jam žadėjo neribotą valdžią ir pilną priėjimą prie technologijų. Deividas atsisakė. Deividui pavyksta perkelti savo sąmonę į patį didžiausią kūną ir išlaisvinti vaikus (sėdėjusius apie gaublį), o save paversti Šviesos būtybe.

Turėdamas 16 metų jis užtiko dr. Stiveno Laberže knygą "Sąmoningas sapnavimas". Naudodamas jo pasiūlytomis technikomis greitai išmoko sapnuoti sąmoningai. Laberže technika, vadinama sąmoningo sapnavimo memonine indukcija, įgalina sąmoningai sapnuoti. Tam būtina pirmiausiaia pasistengti prisiminti kokias nors keistas, neįprastas sapno detales. Laberže mokė: kiekvieną kartą kai jūs į ką nors žiūrite sapne, nusukite žvilgsnį ir vėl pasižiūrėkite ten pat. Jei tai buvo sapnas, vaizdas pasikeis. Tai geriausias būdas atskirti sapną nuo budrioje būsenoje matomo vaizdo. Sapne galima patikrinti ar pasikeitė vieno ar kito daikto padėtis. Pav. Deividas matė, kad lemputė sudužo, bet toliau skleidė šviesą - aišku, kad tai sapnas, kita realybė. Sapne galima disponuoti levitacijos ir telekinezės metodais. Nors Laberže mokė, kad sąmoningame sapne viskas sukurta jūsų smegenų ir viskas yra nerealu, Vilkokas ilgainiui ėmė suvokti, kad jo energetinis kūnas  realiai persikelia kažkur kitur. Tai prisidėjo prie jo intuityviųjų skaitymų jo klientams nuo 1998 m. Ne kartą Vilkokas mokyklos laikais sapnuodavo pranašiškus sapnus apie žmones, susijusius su juo realiu - budrios sąmonės - gyvenimu.

Deividas įsigijo Vidža (Ouija) lentą, vadinamąją "kalbančiąją lentą". Ji naudojama kontaktams su mirusiais ir iš tiesų tai veikdavo. Jis dirbdavo su ja kartu su savo aukle Reičel. Deividas užduodavo klausimus, o auklė gilios meditacijos ir transo būsenoje atsakinėdavo. Deividas įsitikino, kad lentos pagalba užmezgamas tikras ryšys su dvasiomis. Taip pat Deividas būrė Taro kortomis mokiniams, padėdamas jiems spręsti jų psichologines problemas. Dėl to mokykloje garsėjo kaip keistuolis. Taip pat užsiiminėjo chiromantija, burdavo iš delno. Savo kaip narkomano "karjeros" metu jis girdėjo iš televizoriaus ir videomagnetofono (VCR) sklindantį triukšmą - vartojant LSD jis buvo labai erzinantis. Taip pat jautė kaip televizoriaus garso tonas staiga keičiasi. Psichodelikų įtakoje tai labai lengvai nustatoma. Jis girdėdavo kaip gaudžia elektros laidai sienose. Garso tono pasikeitimas kažkodėl įvykdavo lygiai 20 val. Vėliau jis tą pasikeitimą girdėdavo net nebūdamas apsvaigęs nuo narkotikų. Pastebėdavo reklamose naudojamą užslėptą tekstą.

Ne kartą Vilkokui teko įsitikinti ketinimo (troškimo) galios paveikumu. Kartą jis pametė brangų žiedą. Jis susitelkė, prisiminė, kad mūsų sąmonė įkrauna energija daiktus, kuriais mes naudojamės. Tinkamai fokusuodamiesi į daiktus, mes galim juos rasti. Deividas taip ir darė, kartu su teigiamų emocijų radus žiedą vizualizacija. Ir žiedas atsirado. Kartą kai krikščionių fundamentalistas uždėjo kiekvienam vaikui baltą plastmasinį žiedą, Deividą tai tarsi perkėlė į kitą realybę. Galbūt panašų žiedą jis dėvėjo kitoje planetoje. Panašiai atsitiko, kai jis žaidė su mediniais žaislais - mašinėlėmis su dideliais ratais. Vėl blykstelėjo atmintyje kolosalaus oro uosto, pilno didžiulių kosminių laivų. vaizdas. Arba sėdėdamas autobuse jis staiga tarsi atsirado didžiuliame kosminiame laive. Kiekvienas pastatas, panašus į pilį, jam iššaukdavo prisiminimus apie didingą visuomenė, disponuojančią toli pažengusias technologija ir stačiusia įdomias struktūras iš akmens. Miesto muziejuje ir planetariume jį žavėjo kristalų ekspozicija. Ir kitais atvejais karts nuo karto jis prarasdavo orientaciją ir suvokimą kur esąs. Tarkim ryte kaip visada eidavo į dušą, apsirengdavo, pusryčiaudavo, išeidavo pro duris į mokyklą ir staiga - visiška tamsa. Jis grįždavo į namą ir susivokdavo, kad jis transe. Girdėdavo, kaip išsijungdavo žadintuvas. Taigi tai nebūdavo haliucinacija. Galbūt su juo vyriausybinės institucijos atlikdavo medicininius eksperimentus? Vėliau jis sužinojo apie MILAB arba kariškių vykdomus grobimus. Ir mama, pabudusi vidurnaktį, jausdavo kažko negatyvaus buvimą miegamajame.

5. Studijos koledže ir narkotikų metimas

Baigęs mokyklą, Vilkokas ėmė rūpintis savo universitetinėmis studijomis. Jis įstojo į Niujorko valstybinį universitetą New Paltze, į vieną iš jo koledžų, į psichologijos studijas, norėdamas tapti profesionaliu psichologu arba rašytoju. Be to, New Paltzas yra netoli Vudstoko, o koledžas, kuriame jis ruošėsi studijuoti, buvo vienoje iš "religinių aikštelių", hipių piligrimų kelyje į garsią Vudstoko koncerto vietą. Jis tuo metu nežinojo, kad atsidurs labiausiai alkoholiškame kambaryje pačiame alkoholiškiausiame bendrabutyje (Duois arba Doobie Hall) koledže, kuris tuo garsėjo visoje šalyje. 212 -as bendrabučio butas buvo iš keturių kambarių, kurių kiekviename gyveno po 2 studentus. Bute vyko tiesiog alkoholinės orgijos. Buvo žaidžiamas žaidimas "Three Man", kuriame turėdavai gerti iki iškritimo. Įvairiausiais būdais versdavo prisidėti ir Deividą. Jo reakcija buvo dar gausesnis žolės rūkymas. Jį vadino narkomanu, o jis tiesiog juokdavosi iš jų. Jis gavo stipendiją "darbas - mokslas" ir teisę dirbti universiteto teritorijoje 20 valandų per savaitę. Dirbo tiekimo skyriaus sandėlyje penkias dienas per savaitę po pietų. Studijos, darbas, pragaras bendrabutyje keldsvo nemažą stresą, todėl pradėjo rūkyti 5 - 6 kartus per dieną. Vis dėl to sugebėjo mokytis ir sėkmingai išlaikydavo testus. Tačiau marihuanos vartojimas pasiekė piką. Jautė gyvenimąą slystant iš rankų ir prarandant jam kontrolę. Marihuanos vartojimas buvo užraustas. Viskas galėjo baigtis kalėjimu. Bet kitaip neįmanoma, nes fabrike, kur jam teko dirbti atostogų metu po pirmo kurso visi buvo narkomanai. Tarp kursiokų buvo charizmatiškas vokalistas ir kartu prekeivis "žole" Rendis. Deividas visiškai nuo jo priklausė, nors turėjo savigynos patirtį. Rendis prigąsdino Deividą, kad jei jis nusisuks nuo jo, jis visą gyvenimą jo ieškos ir užmuš. Vis dėl to įgimtas Deivido smalsumas mokslui leido suvokti, kad priklausomybė nuo narkotikų turi cheminį pagrindą. Laimę mes jaučiame tada, kai smegenys išskiria atitinkamas chemines medžiagas (enkefaliminą, endorfinaminą, serotoniną ir dopaminą) ir jos lieka sinapsėse nesuirusios. Priklausomybė nuo narkotikų leidžia gamintis toms medžiagoms greičiau, bet dar greičiau jos ir suvartojamos. Deividas suvokė iš kur jo depresija ir suicidinės nuotaikos. O išsigydyti galima dangaus stebėjimu, ilgais pasivaikščiojimais, muzika. O tuo tarpu gyvenimas bendrabutyje darėsi pragariškas. Vieną kartą naujokas kambaryje paleido į jį alaus butelį, taip jo vos neužmušdamas, už atsisakymą prisidėti prie išgertuvių.

Atostogų metu po pirmo kurso (kurį baigė su 2,6 vidurkio iš 4 galimų) Deividas dirbo fabrike (to reikalavo tėvai), gaminusiame plastmasinę dangą požeminiams plaukymo baseinams. Plastmasės kvapas buvo 20 kartų stipresnis nei įsigijus naują dušo įrangą. Dirbti fabrike buvo be galo pavojinga sveikatai. Ventiliatoriai dirbo taip garsiai, kad norint susikalbėti reikėjo rėkti. Deividui teko visą dieną lydyti plastmasinę plėvelę. Plastmasės lydymo mašina buvo milžiniška su didžiuliu elektros krūviu. Prisiglaudus prie jos, net kai ji nelydydavo plastmasės, pajusdavai smūgį. Iš jo kaip studento tyčiodavosi. Po atostogų grįžęs į universitetą, į antrą kursą (1992 m), jis perėjo į kitą bendrabutį - Crispell Hall). Žiemą universitete įvyko ekologinė katastrofa: autoavarijos išdavoje transfarmatorinėje įvykus trumpam sujungimui ir transformatoriams sprogus, į atmosferą išsiskyrė labai pavojinga žmogui toksiška medžiaga - polichlorizuotas difenilas. Sanitarinės greito regavimo pajėgos išvijo studentus į šaltį ir patalpino guminiuose plaukymo baseinuose. Nors tai buvo valstybinis universitetas, valdžia jo neuždarė, bandydama visaip sumenkinti ekologinės katastrofos mastą. Studentams buvo įsakyta grįžti į savo koledžus. Tačiau kurį laiką ir toliau teko mokytis apgulties sąlygomis, nuolat matant žmones su skafandrais. O atsižvelgiant į Deivido narkotikų vartojimą, jo situacija buvo labai liūdna. Jis tiesiog jautė kaip medžiai rėkia, apnuodyti toksinais. Vilkokas jautėsi kaltas, jog nesutrukdė katastrofos, neperspėdamas valdžios apie didžiulį pavojų, gręsiantį universitetui iš tokiomis pavojingomis medžiagomis dengtų transfarmatorinių (pirmame kurse jis turėjo įvyksiančios tragedijos regėjimą).

1992 m. Deividas pradėjo antruosius studijų metus. Jis ir toliau vartojo žolę, nors mažesniais kiekiais. Fizinė sveikata buvo siaubinga. Vargino nuolatinė depresija, kurią žolė atitolindavo tik kokiai 15 -ai minučių. Mergina, kuri jam simpatizavo, patarinėjo jam mesti narkotikų vartojimą, o galiausia uždarė jam savo duris. Siaubingo darbo plastmasės lydymo fabrike patirtis pagimdė muzikinį projektą, kurį Deividas ir Džudas pavadino "Istorija apie mylinčius brolius". Albumo dainų turinys sukosi apie svarstymą apie narkotikų metimą. Daina apie darbą fabriką vadinosi "Plastmasinis pragaras". Albumo kulminacija buvo daina "Sudaužyto laikrodžio sodas". Deividas dainavo tarsi diktuojamas. Žodžiai liejosi savaime. Jis kalbėjo autoritetingai, užtikrintai. Deivido personažas klausinėjo senuką kaip kontroliuoti savo polinkius. Tas atsakė, kad Dievas padeda tiems, kurie padeda sau patiems. Tai buvo neabejotinai užregistruotas Deivido Aukštesniojo Aš pranešimas jo fiziniam "aš". Tai postūmis jam baigti marihuanos rūkymą. Vien dieną netrukus po to grįžęs į savo kambarį rado visišką betvarkę: jo draugas užsiiminėjo meile su mergina jo lovoje. Ta mergina sėdėjo lovoje girta ir patenkinta. Tai buvo pasišlykštėjimo savimi apogėjus. Deivido gyvenimas tuos ketverius metus ritosi pakalnėn. Jo maistas buvo mėšlas: pica, kepta mėsa, hamburgeriai, gazuotas vanduo. Labai kosėjo. Jo vienintelis marihuanos tiekėjas Rendis buvo archetipinis velnio įsikūnijimas, be galo žiaurus ir tarnaujantis tik sau. Jis nuolat žemino Deividą, vadindamas jį mažyliu Deividu. Deividas buvo jam be ribų ištikimas. Vartodavo ir pirkdavo, nors rūkymas jam keldavo skausmą. Net tapo dileriu, nes to reikalavo Rendis - pirkdavo narkotikus iš Rendžio ir parduodavo kitiems. Dabar dėl kaimyno lovos kojos sutraiškyto telefono laido jis keturias dienas negalėjo atsiliepti į Rendžio skambučius. Rendis aišku pagalvojo, kad jis tapo policijos agentu. Tai buvo lemiamas momentas: Rendžiui išėjus iš jo kambario jis suprato, kad jo laukia policija ir kalėjimas (žolės pardavimas - sunkus kriminalinis nusikaltimas). Vaikystėje jis turėjo tokius potyrius, tokius didingus sapnus, tokius regėjimus, jis žinojo, kad yra Aukštoji Jėga, bet praleido šansą tapti dvasiniu lyderiu, neišgelbėjo koledžo nuo ekologinės katastrofos, o dabar ... negi viskas baigsis kalėjimu? Bet to neįvyko, jokios policijos nebuvo... Po kelių valandų psichologas jam pasiūlė kreiptis į Anoniminių alkoholikų draugiją. Deividą ten priėmė puikiai. Tris mėnesius jis vaikščiojo į susirinkimus kasdien. Tuo metu jis buvo tuščia, drebančia žmogaus pavidalo būtybe. Anoniminių alkoholikų susirinkimuose jis bandė parodyti draugijos nariams, kad yra Dievas ar Aukštesnė Jėga, kurios dėka jis išsigelbėjo ir kuri kaip dabar jis supranta, norėjo, kad jis mestų rūkymą. Deividas apsisprendė niekada daugiau nesinaudoti protą keičiančiomis medžiagomis. 1992 m. gruodžio 21 d. grįžo namo pas mamą ir brolį ir pasakė, kad kad jis jau trys mėnesiai kaip visiškai blaivus. Tačiau jo buvę draugai narkomanai, su kuriais jis pasidalijo savo pokyčiais, jį šlykščiausiai išjuokė. Atstumtas draugų, visiškoje neviltyje Vilkokas kreipėsi į dangų, į aukštesniąsias jėgas, kas jos bebūtų, dėkodamas joms už pagalbą, ir prašydamas leidimo joms padėti. Ir kai tik jis ištarė šiuos žodžius, geltonai - baltas meteoras praskrido toje dangaus vietoje, į kurią jis buvo nukreipęs žvilgsnį. Džinas išsiveržė iš buteliuko. Nuo tada sinchronizmai sekė vienas po kito. Deividas nuolat matė besikartojančių skaičių kombinacijas, kurios patvirtindavo, kad tai, ką jis tuo metu darė, yra gerai. Skaičių kombinacijos tarsi reagavo į tai, ką Dovydas tuo metu galvojo. Kuo sveikiau maitinosi, tuo dažniau vykdavo sinchronizmų (pavyzdžiui, kuo daugiau valgė pieno produktų, baltų miltų gaminių ir rafinuoto cukraus, tuo mažiau  patirdavo sinchronizmų).

6. Išorinių gyvenimo sąlygų savo misijai kūrimas (1993 - 1996 m.).

Tai visų pirma mokymasis pasirūpinti savimi - pastangos išgyventi pačiam, iš savo darbo, gyvenimo vietos paieškos, gyvenimo būdo tvarkymas. Narkotikų metimas ir aiškus ženklo iš dangaus gavimas 1992 - 1993 m. sandūroje padalijo jo studijas pusiau. Jam teko toliau tęsti studijas koledže, tačiau šį kartą jau tvirtai įsitikinusiam, kad nežemiškos galios, jėgos ar paties aukštesnysis Aš egzistuoja ir bendradarbiauja su juo. Šis gyvenimo etapas truko iki 1996 metų, kai jis užmezgė kasdieninį sąmoningą ryšį su Aukštesniuoju Protu, suteikdamas jam savo balsą, taip pradėdamas telepatiškai kontaktuoti su Juo. Kol jis nepradėjo savo asmeninių skaitymų, t. y., kol neužmezgė ryšio su Aukštesniuoju Aš, kiekvienas darbas pragyvenimui jį išsekindavo ir nuvildavo. Jis arba pats išeidavo arba jį atleisdavo be matomos priežasties, o darbai, kurie jam patikdavo, dingdavo. Aplinkybės jį vedė į tai, kad jis dirbtų pats sau.

Dar mokydamasis koledže, siekdamas dvasinio ryšio su nežemiškomis galiomis ėmėsi gyvenimo būdo koregavimo ir net askezės. Vis rečiau žiūrėjo televizorių (komercinių televizijų nebežiūrėjo nuo 1991 m.), kol galiausia jos visai atsisakė, nes ji pernelyg propagavo seksą ir prievartą. Perskaitęs čenelingo būdu rašytą Normos Milanovič knygą "Mes, arktūriečiai", suprato, kad ateiviai nori, kad jis laikytųsi dietos. Todėl nuo 1994 m. susikoncentravo į griežtą vegetarinę dietą, beveik atsisakydamas mėsos ir karvės pieno, kad sumažinti gyvulinės kilmės riebalų kiekį. Tačiau dar vartojo daug cukraus ir kitų riebalų daug turinčių produktų. Daug laiko praėjo, kol ėmė laikytis "ateivių dietos". Jis pamažu pajėgė atsisakyti alkoholio, kofeino, mėsos, rafinuoto cukraus, sviesto, kepto maisto ir gaminių baltų miltų. Tačiau dar liko kiti sveikatą ardantys faktoriai. Sekino grojimas mušamaisiais instrumentais (neretai po 2 valandas per dieną). Baisi buvo lova bendrabutyje. Vis dėl to jis ėmėsi fizinių pratimų organizmo valymui. Užsirašė į fitneso klasę ir kasdien bėgiodavo, kiekvieną kartą kosėdamas geltonai rudais skrepliais.

Dvasinis ir fizinis išsivalymas bei pasitikėjimo savimi stiprėjimas vertė jį ieškoti gyvenimo draugės. Gimnastikos klasėje įsižiūrėjo į vengrę Veroniką, bet ji buvo ištekėjusi ir jai tereikėjo žaisliuko. Ir Eriką, ir jį vėliau (paskutiniame koledžo kurse) labai domino japonė Jumi. Draugystė greitai peraugo į nekontroliuojamą seksą. Jumi buvo tipiška "moteris - voras", o ne "madam Baterflai". Buvo daug manipuliacijos iš jos pusės. Iš esmės tai vėl tas pats priklausomybės paternas, kuris taip ilgai neleido nutraukti marihuanos rūkymo. Tarsi išėjo iš proto ir užsiiminėjo meilė du kartus per dieną. Jautė didžiulį stresą nuo tų nuolatinių pakilimų ir kritimų. Tačiau bet kuriuo atveju Jumi padėjo kai jam labai skaudėjo nugarą ir jis negalėjo judėti. Vis dėl to jis sugebėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, o Jumi ruošėsi grįžti į Japoniją. Tuo tarpu mama juo visiškai nesirūpino. Valgiu jis turėjo rūpintis pats. Jam nustatė Epstein- Barro virusą, kas galėjo privesti prie chroniško nuovargio sindromo. Padedamas holistinių gydytojų ir chiropraktikų išsigydė. Tuo tarpu santykiai su Jumi nenutrūko. Abu ilgėjosi vienas kito. Jumi išrūpino iš jos Japonijoje pažįstamos moters-šamanės antspaudą ant popieriaus su okultiniais ženklais, kurį liepė nuolat nešioti bei perdavė tos moters žodžius apie jį: jis taps žymiu visame pasaulyje dvasiniu lyderiu. Jumi vis dėl to pasitarnavo Deividui ir kitu svarbiu klausimu, o būtent dėl jo paties santykio su ateiviais. Vieną vakarą jis skaitė Rut Montgomeri knygą "Ateiviai tarp mūsų" ir mąstė: jei taip yra ir su juo, tai šitai turėjo įvykti nuo gimimo. Jis žinojo, kad tokie žmonės vadinami klajūnais. Kai tik jis spėjo apie save taip pagalvoti, Jumi, kuri gulėjo šalia jo, staiga atsisėdo užmerktomis akimis lovoje ir kažką pasakė. Paskui paaiškėjo, kad tai reiškia, jog Deividas yra spindintis, turintis aurą, šviesos būtybe. Taigi, per Jumi buvo faktiškai pasakyta, kad jis vienas iš ateivių. Po kelių savaičių jis vėl skaitė lovoje knygą, o Jumi ir vėl miegojo šalia. Ir vėl ji kažką pasakė japoniškai. Ryte jie išsiaiškino, kad jos pasakyti žodžiai susiję su sandalais, kurie Japonijoje buvo naudojami prieš 700 metų. Jie suprato, kad kalba eina apie  vieną iš praėjusių gyvenimų, kuriame jie buvo drauge. Panašiai buvo trečią kartą. Kai Deividas kalbėjosi apie būsimą žmonijos pakėlimą, Jumi vėl atsikėlė ir pradėjo kalbėti apie spindėjimą. Aišku, kad išorinė dvasinė jėga manipuliavo jos sąmone tam, kad perduoti svarbų pranešimą. Po kurio laiko sapne jam buvo pasakyta, kad jis kenkia sau pačiam. Jis suprato, kad tai susiję su jo santykiais su Jumi su būtinybe pastovėti už save, atsižvelgiant į Jumi norą disponuoti visu jo laisvalaikiu ir kad tai trukdo jo NSO tyrimams. Jam p[rimygtinai rekomendavo nutraukti santykius su Jumi. 

Baigęs psichologijos studijas koledže Niujorko valstybiniame universitete, Deividas ieškojo galimybių tęsti studijas ir, suprantama, jam artimoje ezoterinėje srityje. Pirmiausia jis svarstė apie galimybę studijuoti Virdžinijos Bič Atlantos Universitete, kuris bendradarbiavo su JAV pranašo Edgaro Keisio (1877 - 1945) - pranašo, begalės medicinio turinio skaitymų ir konsultacijų autoriumi, padariusiu įtaką JAV didesnę nei daugelis religinių veikėjų - palikimu besirūpinančia organizacija ARE, tikėdamasis gauti transpersonalinių mokslų magistro laipsnį. Juo labiau, kad E. Keisis pranašavo, kad 2001 m. įvyks polių poslinkis ir Virdžinijos Bič tuos pasikeitimus perneš lengvai. Kitas variantas buvo studijos New Age sostinėje (Kolorado valstija) Naropos institute. Lyg ir visi ženklai rodė - jam rašant prašymą "numirė" kompiuteris, netikėtai kilo audra, spontaniškai pasičiuptame nuo knygų lentynos Halilo Džibrano "Pranaše" perskaitytos eilutės apie pranašą, kuriam Dievas nurodė palikti tėvynę - lyg ir nurodė į Boulderį. Tokių ženklų buvo daugybė (kaip ir tai, kad jo draugė Jumi išvažiavo, paliko jį) - kad jis tikrai studijuos ten. Juk jis turi tiek ezoterinių žinių, tiek patyrimo... Tačiau viskas baigėsi tuo, kad jo prašymas buvo nepatenkintas. O jis jau buvo susiradęs darbą Kolorado valstijoje. Viskas, kas jam liko iš Boulderio - pasikalbėjimas su aiškiarege. Ji pabūrė jam su Taro kortomis ir paaiškino jam, kad teks daug kentėti. Taip ir buvo. Vilkokui beliko pagalvoti apie New Paltz/Vudstoką šalia Niujorko. Tačiau jis nebebuvo svarbiausias žmogus motinos gyvenime. Motina gyveno su savo draugu alkoholiku - jam vietos namuose nebebuvo. Deividui beliko koledžo draugo Eriko pinigai, šiek tiek pinigų pas tėvus ir solidus senelės ir senelio kapitalas. Vis dėl to dirbti "paprastą" darbą Vilkokui labai nesinorėjo: negi aš - prabudęs nežemiškų civilizacijų atstovas dirbsiu už 6 dolerius. svarstė jis. Jam norėjosi ir toliau plaukti pasroviui, nesirūpinant pragyvenimu. Troško gauti psichologijos mokslų magistro ir daktaro laipsnį. Tačiau realiame pasaulyje bakalauro laipsnis nieko nereiškė. O sapnai jį nuolat sugrąžindavo į mokyklą, kurios, panašu, dvasiniame lygmenyje jis nepabaigė.

Daugiausia gyveno pas savo draugą. Šiaip ne taip įsigijo automobilį. Su kitu koledžo laikų draugu Eriku išsinuomojo puikų mirusio ekscentriško dailininko Alleno Epsteino namą Rozendeile (Niujorkas). Netrukus po to Deividas sutiko seną Eriko draugę muzikos fakultete - Anželiką. Jis nustebo, kad Anželika savo bute turėjo pasidariusi indišką altorių. Su ja užsimezgė dvasinė draugystė. Sekė nepastovūs darbai - pav. dirbo picos išnešiotoju vietinėje picerijoje. Susirado neblogą gyvenamąją vietą už 220 dolerių. Vis dėl to įprastiniai elgesio šablonai liko - atsakomybės vengimas. Net 1995 m. pabaigoje jis rimtai neieškojo darbo. Bedarbystės ciklas užsibaigė 1995 m. gruodžio 31 d. kai susirado darbą vietiniame psichiškai atsilikusių žmonių gydymo centre. Teko dirbti su psichiniais ligoniais, nes ir toliau norėjo studijuoti psichologiją. Darbas su psichiniais ligoniais galėjo būti puiki prielaida magistro studijoms. Tačiau jį atleido po kelių savaičių, nes elgėsi pernelyg draugiškai su pacientais. Taigi viskas ko jis siekė - aspirantūra ir karjera psichologijos srityje - sužlugo. Liko meilė metafizikai ir NSO. Nebeturėjo pinigų net už telefoną susimokėti. Tačiau ir vėlgi: aplinkybių priverstas jis sugebėjo peržengti save ir pasikliauti vien savo paties proto ir valios resursais: išdrįso paskambinti į telekomunikacijų bendrovę ir išsireikalauti nuolaidos.

7. Intensyvios NSO ir antisisteminės istorijos studijos bei dvasinis gyvenimas 1993 - 1996 m.

Deividas nuosekliai siekė kontakto su nežemiškų civilizacijų atstovais užmezgimo, skaitė visą įmanomą literatūrą apie NSO, ezoteriką, senąsias civilizacijas. Stebėjo ir kruopščiai fiksavo jo gyvenime vykstančius sinchronizmus. Internete Vilkokas pradėjo rašyti savo straipsnius 1996 m. po ko, kai 1995 m. gavo priėjimą prie interneto. Visas šis etapas truko iki 1998 m., kai jis susikūrė savo blogą, kuriame publikavo visą savo sukauptą ir permąstytą medžiagą apie realybės sampratą, naujosios fizikos pasiekimus, technologijas ir savo paties knygas (trilogija "Suartėjimas" buvo baigta 1999 m. kovo 8 d.). "Epochų poslinkis", "Klajūno prabudimas", "Vienybės mokslas, "Dieviškas kosmosas". Toks būtų jo intelektualinis kelias, atvedęs jį į tapsmą visuotinai žinomu dvasiniu lyderiu, keliais sakiniais.

Svarbus stimulas tam buvo jo draugo studento gitaristo Jano informacija apie NSO realumą, gauta iš jo profesoriaus, dirbusio NASA. Šis pokalbis radikaliai pakeitė Deivido gyvenimą. Pasak Jano, jis turėjo kelių valandų pokalbį su profesoriumi, kuris atskleidė jam ateivių egzistavimo faktą. Profesorius pripažino, kad NSO sudužimas Rozvele 1947 m. įvyko iš tiesų ir įtakojo naujųjų technologijų atsiradimą. Pasak profesoriaus beveik visos XX a. žinomos technologijos gautos atgalinio atgaminimo (reversinės inžinerijos) būdu. Tai ir puslaidininkių tranzistoriai, kompiuteriai, šviesą skleidžiantys diodai, lazeriai, hologramos, optiniai kabeliai, teflonas, infraraudonojo naktinio matymo aparatai ir kt. (pav. "protingos medžiagos', kurios pačios save taiso, generuoja antigravitacinius efektus). Profesorius patikino, kad jam aukščiau stovintieji leido apie tai kalbėti studentams. Jis taip pat papasakojo Janui apie trijų rūšių žmogiškas būtybes, rastas sudužusiame laive, pristatė NSO judėjimo būdą  (tokie įrenginiai juda dėka dalelių dviejų greičių dalelių judėjimų sąveikos). Pasak profesoriaus vyriausybė turi reversinės inžinerijos būdu pastačiusi ir pačius kosminius laivus. Po kelių metų analogišką informaciją paskelbė F. Korso knygoje "Diena po Rozvelo". Ši informacija iš esmės pakeitė Vilkoko nusistatymą, mąstymą, pasaulėžiūrą (šiame kontekste visas jo ankstesnis gyvenimo tarpsnis virto jo asmeniniais viduramžiais) ir paskatino karštligiškai skaityti visą apie NSO (be to apie senąsias civilizacijas ir ekstrasensoriką) visą prieinamą informaciją universiteto ir miesto bibliotekose. Skaitė ir religinius tekstus - Bhagavadgitą, Drammapadą (Budos Teisumo knygą), Dalai Lamos "Šviesos blykstelėjimas nakties tamsoje" ir kitas dvasinio turinio knygas. Vidutiniškai perskaitydavo iki 5 knygų per savaitę. Kone visus turimus pinigus skyrė taip pat knygų įsigijimui (vienas iš kriterijų įsigijimo - bibliografijos kiekis ir energetinis knygos poveikis ją paėmus į rankas). Per tris metus perskaitė apie 300 šios tematikos knygų. Tapo vaikščiojančia NSO ir metafizikos enciklopedija. Jis jau tada žinojo, kad kai kurie NSO galėjo būti pastatyti Žemėje. Didžiulį įspūdį padarė Moriso Šateleno knyga "Mūsų protėviai iš išorinio kosmoso" bei Gremo Henkoko knyga "Dievų pėdsakai". Šios knygos suvedė į visumą tai, ką jis buvo perskaitęs koledžo laikais iki tol. Darėsi aišku, kad visuomenę verta supažindinti su naujosios fizikos pasiekimais. Žinojo ir apie JAV pranašą E. Keisi, bet tik tiek, kiek jis rašė apie Egipto Didžiąją piramidę ir jos pastatymo chronologiją ir aplinkybes. Ypač Vilkokui buvo svarbi R. Hoaglendo knyga apie statinius Marse bei bendravimas su juo. Jis dar 1993 m. turėjo galimybę pamatyti R. Hoaglendo videofilmą, kuriame buvo aptariamos išsivysčiusios civilizacijos egzistavimo Marse artefaktai (ten buvo demonstruojamas ir vadinamasis Marso veidas - 1, 6 km ilgio monumentas, vaizduojantis žmogaus ir kačių šeimos atstovo hibridą). Nenuostabu, kad vėliau Vilkokas įsitraukė į dalyvavimą Hoaglendo internetiniame forume "Enterprise Mission". Tuo metu jis jau buvo metęs darbą su psichiniais ligoniais ir turėdamas daug laiko ėmė rašyti į šį forumą tekstus. Hoaglendo auditorija laidoje "Nuo kranto iki kranto" su Artu Bellu buvo milžiniška - siekė 20 milijonų. Jo tekstai buvo tokie įtaigūs, kad atkreipė paties Hoaglendo dėmesį, nors jis skeptiškai vertino informaciją, gautą čenelingo būdu.

Vilkokas domėjosi ne tik NSO, metafizika, kosmosu, ekstrasensorika, bet ir politika, sociologija, naujųjų laikų istorija, be abejo, žvelgdamas į ją antisisteminių, kontrkultūrinių savo šeimoje įgytų pažiūrų kontekste, juo labiau, kad būtent taip ji buvo traktuojama ir universiteto profesorių. Kurse "Šiuolaikinės socialinės problemos" jis klausėsi to, kas šiuo metu vadinama Naująja pasaulio tvarka. Buvo kalbama apie "didįjį biznį", "naftos kompanijas, "karinį-pramoninį kompleksą". Vadovėlyje "Amerikos institucijų krizė" buvo pilna skandalingos informacijos ir sąmokslo teorijų. Pav. naftos kompanijos sistemingai griauna viską, kas gali konkuruoti su automobiliais. "Ford Motor" savininkai atliko analizę ir nusprendė, kad pigiau bus patenkinti šeimų, kurių artimieji sudegė "Pinto", ieškinius, nei masiškai atšaukti brokuotus automobilius ir juos pataisyti. Nors Amerika kariavo su Hitleriu, pasirodo kompanija "Ford Motor ir daugelis kitų slapta gamino tankus Hitleriui, o "Boing" - bombonešius, kuriuos aplinkiniais keliais per Pietų Ameriką ir Afriką, pristatydavo į Vokietiją. Kaip jiems pavyko visa tai nuslėpti nuo visuomenės? Aišku, kad MIP meluoja ir yra viena iš slaptumo užtikrinimo priemonių. Deividas visa tai susiejo su tuo, ką jis matė televizoriuje vaikystėje, kuo gyveni jo tėvai - Votergeitu, masinėmis savižudybėmis Džonstoune, klausymus apie Nikaragvos kontras, Irangeitą ir kt. respublikonų valdžios aferas. Tai papildė jo draugo Antonijo insaiderinė informacija apie iliuminatus. Jo tėvas buvo aukšto laipsnio masonas ir rozenkreucerių ordino atstovas Ispanijoje. Antonijas pats buvo griežtai auklėjamas, net kankinamas tėvo, verčiant daug dirbti ir neleidžiant miegoti, aišku ketinant sūnų paruošti įvedimui į iliuminatų gretas. Iliuminatų vadai, tarp kurių buvo ir jo tėvas, disponavo ir informacija apie NSO (nuotraukomis, dokumentais). Jie manipuliavo įvairiais visuomeniniais ir politiniais reiškiniais Žemėje, sąmoningai sukeldami karus, užkirsdami kelius pabėgėlių srautams į kai kuriuos regionus ar atvirkščiai inspiruodami pabėgėlių masių judėjimą, taip formuodami atitinkamą jiems  reikalingą tautinę, socialinę ir ekonominę konjunktūrą. Antoniją įtakojo Ernesto Skotto knyga "Slaptieji žmonės" bei Roberto Templo "Sirijaus misterija", iš kurių galima spręsti, kad mes artėjame į kažkokį visuotinį žmonijos pasikeitimą.

Jau studijuodamas koledže Vilkokas ir pats rašė. Dar grįžęs iš pirmo susitikimo AA draugijoje jis parašė tekstą, kuriame Žemė pristatoma kaip gigantiškas dvasinis eksperimentas, stebimas draugiškų eksperimentatorių. Kas jie, tie eksperimentatoriai? Jie palieka mums užuominas arba sinchronizmus. Straipsnyje, remiantis K. Jungo sinchronizmo teorija, jis apmąstė ir savo paties paskutinių dienų faktus, atvedusius į narkotikų metimą. Kodėl jo banko kortelė lūžo pusiau? Kodėl kaimyno lovos koja sutraiškė telefono laidą, būtent tuo metu? Kodėl jam neatėjo į galvą kam nors tuo metu paskambinti? Joks įvykis nevyksta atsitiktinai. Koledže Vilkokas rašė ir fantastinio turinio apsakymus vienoje iš klasių, vadinamoje "Trumpų apsakymų kūrimo menas". Pirmais studijų metais Karloso Kastanedos knygų įtakoje jis parašė apsakymą "Pilietinis karas". Apsakyme aprašyta labai išsivysčiusi civilizacija, kurios elitas eksperimentavo su technologija, leidžiančia perkelti sąmonę iš vienos kūno į kitą ar net į kompiuterinę sistemą. Elitui kilo mintis perkelti žmonių emocijas į uždarą talpą, kartu išlaisvinant žmones nuo meilės, neapykantos, liūdesio ir baimės. Buvo sukurti milžiniški "gydymo" centrai, iš kurių išėję žmonės disponavo griežta plėšrūnų logika. O emocinės gijos, išsaugojusios dieviškąją kibirkštį savyje, buvo saugomos atskirai. Kai kurioms iš jų pavyko išsilaivinti, įgauti naujus kūnus, o galiausiai sugrįžti į savo planetą ir ją išlaisvinti.

Nuo 1992 m. rugsėjo 23 d. (rugsėjo 14 d. atsisakęs narkotikų vartojimo) Vilkokas kiekvieną rytą ėmė užrašinėti savo sapnus (su pertrauka 1994 m.), kai pabendravęs su tyrinėtoju Džo Meisonu (kaip ir jis bendradarbiavusiu Hoaglendo forume), sužinojo apie "Dream Voice" techniką, kurioje dėmesys kreipiamas į "ramų, tylų balsą ryte" prabudus. Nuo 1996 m. jis ėmė sapnus užrašinėti į magnetofono juostelę, vėliau dešifruodavo ir perkeldavo į kompiuterį. Sapnai jam buvo įrankis, visų pirma reikalingas tam, kad tam, kad galėtų galutinai pagyti po narkotikų vartojimo. Jie virto jam jo gyvenimo vairu. Kai kurie sapnai buvo panašesni į sąmoningą išėjimą iš kūno. Bet tai jau sąmoningo sapnavimo pagal Stiveno La Berže techniką rezultatas. Paprastai guldamasis miegoti jis prisimindavo ankstesnį sapną, kartodamas teiginį: kai pamatysiu sapną, noriu jį prisiminti ir suvokti, kad sapnuoju. Ir tai pavykdavo: sapnuodavo ir žinodavo, kad sapnuoja. Daugybę kartų jis sapnavo nežemiškų civilizacijų gyvenimą, ryškiai matydamas pačius kosminius laivus, kitų planetų gyventojų namus, juos pačius. Jam perduodavo informaciją apie tarpgalaktinių kelionių planavimą, žvaigždėlapius. Kai kada ateiviai kreipdavo į jį, kalbėdavo su juo. Jis matė savo penktojo lygmens "aš" ("Dėdės") išbandymus iki jo fizinio įsikūnijimo.

Sapnai dažnai buvo labai konkretūs ir pateikdavo nuorodas kur internete dieną iekoti informacijos. Tai sinchronizmų atvejis - keisti įvykiai, paprastai nurašomi sutapimams, kuriais Visata iš tiesų mus valdo ir padeda mums kopti evoliucijos laiptais. Daugeliu atvejų sapnai buvo aliuzijos į jo paties būseną, poreikius, plaukė iš jo pasąmonės gelmių. Štai kartą sapne jį vijosi storas žmogus, ketindamas jį nužudyti. Keista, bet šalia miegantis Džudas sušnabždėjo: "užmušk jį. Dvi kulkos". Vilkokas suprato, kad jo sapną valdo "šešėlinis aš". Taigi tam tikru laipsniu Džudas sapnavo tą patį sapną kartu su Vilkoku. Tačiau įdomiausia, kad sapnuojami įvykiai galėjo vykti ir realiai. Budrioje sąmonėje žmonės galėjo siųsti vaizdinius ar pranešimus miegantiems žmonėms. Šis sapnas prašė Vilkoko simboliškai užmušti senąjį save, t. y. mylėti save tokį, koks jis yra, negalvojant apie kitų nuomonę. Sapno forma jis gavo pranešimą apie savo būsimą knygą ir net jos vaizdą. Tam iš jo teprašė įeiti į internetą. Tai virto jį įtraukusia nepaliaujama informacijos kaupimo aistra. Po kurio laiko jis susapnavo pabaisą, virtusią knygų ir informacijos gijų sankaupa - Vieninga Metafizikos Teorija. Jo sapnuose buvo pakankamai nuorodų ir į įvykius, viršijančius jį patį. Tokia yra Pakėlimo arba Išaukštinimo koncepcija, perduota vaizdais, ir skirta visiems žmonėms. Daugybėje sapnų vaizdais į Deividą kalbėjo jo aukštesnysis "Aš". 1995 m. liepos 6 d. jis pasijuto esąs ant gigantiškos piramidės, kurios apačioje žmonės, o jis jų dvasinis lyderis. 1995 m. liepos 21 d. pamatė vandenyje berniuką - tai naujo gimimo Dvasios vandenyse metafora. 1995 m. rugsėjo 13 d. sapnas jam leido suvokti, kad iki kontakto su ateiviais jam trūksta dvasinio pasirengimo.

Sinchornizmai nuolat kartojosi jo gyvenime kiekvieną dieną ne tik sapnuose. Štai kasininkė, paskaičiavusi jo nusipirktas prekes, išmušė čekį už 9, 99 dolerius, kas buvo tik 1 centu mažiau, nei jis turėjo pasiėmęs eidamas į parduotuvę, o juk jis nesirinko prekių pagal turimą pinigų kiekį. Džudui dar prieš ruošiantis papasakoti Deividui kažką keisto, jis jau matė savo prote virš viryklės 5 cm ilgio objektą, besisupantį ore. O Džudas ruošėsi papasakoti apie fotografiją, kurią išryškinus išryškėjo anomalus objektas NSO forma, gulintis horizontaliai. Įdomu, kad nuėjęs prie viryklės Deividas ir rado ten kabaliuojantį vabzdį, besistengiantį pakelti gabaliuką svogūno, kuris gulėjo irgi horizontaliai. Sinchronizmų (skaitmeninių visų pirma - pav. laikrodžių valandoms ir minutėms esant iš tų pačių skaičių), jei Deividas elgėsi teisingai, būdavo net iki šešių per dieną. Sinchronizmus galima paaiškinti tuo, kad Aukštoji Sąmonė manipuliuoja žmonėmis, o taip pat gyvūnais (gyvūnai žmonių sąmonėje turi tam tikrą reikšmę, todėl jų pasirodymas tinkamu laiku paveikia žmogų). Stiprūs garsai - tikras ženklas, kad kambaryje yra dvasinė būtybė. Tai slenkstiniai psichokinetiniai įvykiai. Štai vieną kartą Deividui prabudus ir be galo tingint keltis staiga nuo lentynos nukrito knyga, kuri šiaip negalėjo nukristi. Tai buvo "Būgno poliritmikos raktas". O jis tuo metu kaip tik tyrinėjo majų kalendoriaus ritmus. Taigi tai dviejų lygių pranešimas: pirma, raginant keltis ir eiti į darbą, neįsileidžiant į griaunantį vėlavimo įprotį, o antra, liudijimas, kad jis gerai daro tyrinėdamas ritmus. 1994 m. Deividas tvarkėsi nusipirkto automobilio stereosistemą, o galvoje sukosi M. Džeksono daina. Staiga radijas mašinoje įsijungė pats ir skambėjo ta pati daina, kurią jis girdėjo savo galvoje. Viena iš Deivido su Džudu kuriama daina vadinosi "Ateivių nusileidimas". Jos kūrimo metu jie giliame transe dainavo tokius žodžius: Deividai, greit suprasi, mes tavo meistrai, meistrai iš Andromedos galaktikos Hein planetos, atvykę pamatyti jus, suprasti, pataisyti ir teisti. Dainos pabaiga sukurta spontaniškai ir buvo aiškiai čenelingo pobūdžio. Šiai dainai jie sukūrė labai keistą garso takelį. Idėja paimta iš Le Huino romano, kur buvo kalbama apie žmonės iš senos planetos, vadintos Haina. Kitos dainos garso takelį jie įrašinėjo Džudo bute Olbani mieste. Beįrašinėdami net puolė į ekstazę. Išėję nusipirkti maisto į miestą išgirdo kaip moteris parduotuvėje kalba apie vietovę, vadinamą Šenksvillu. Štai ir gimė albumo pavadinimas - "Šenksvillo ekstazė". Viena iš dainų vadinosi "Įsirėžti į veidą (1995 m.). Vietovės pavadinime, figūruojančiame grupės pavadinime, tik viena raidė skyrėsi nuo pavadinimo mažo miestelio Pensilvanijoje, į kurį rėžėsi vienas iš 2001 m. rugsėjo 11 d. pagrobtų lėktuvų. Lėktuvai rėžėsi į bokštus, priversdami metalą liesti su metalu, o sielas su sielomis, kaip kalbama Džudo eilėraštyje, kurio pagrindu sukurta daina, o fotografijoje albumo viršeliui matomi du pirštai kaip du bokštai.

1995 m. pabaigoje Deividas vis labiau koncentravosi į pastangas surasti asmeninį santykį su ateiviais, galų gale išsiaiškinant kas jis yra. 1995 m. rugpjūtis Vilkokui apskritai buvo didelių rūpesčių metas. Tais metais jis baiginėjo koledžią ir žinojo, kad mama jį tikrai išmes iš namų. Vieną dieną nevilties ir liūdesio apimtas gulėjo žolėje ir verkė. Staiga atskrido mažas paukščiukas ir nutūpė šalia jo veido ir 10 minučių jam visaip čiulbėjo ir kraipėsi, tarsi guosdamas. Gal ir jį mama išmetė iš lizdo? Bet tai neišvengiama. Mažiau kaip per savaitę jis rado butą ir darbą. Pirmiausia apsigyveno pas Eriką, paskui susirado darbą vietiniame psichiatrijos centre. Tačiau po dviejų su puse savaitės buvo atleistas. Neviltyje Olbani miestelyje nusipirko Skotto Mandelkero knygą "Iš kitų vietų", kurioje buvo analizuojami požymiai, rodantys, kad žmogus galbūt yra ateivis iš kitų planetų, klajūnas. Pagal Mandelkero požymius ir klausimyną Deividas 100 procentų klajūnas, t. y. siela, esanti aukščiau nei trečiame lygmenyje ir savanoriškai ateinanti į Žemę padėti žmonėms, tačiau pamiršdami, kas jie tokie ir tik didžiulių pastangų dėka prisimindami savo kilmę. Dabar jau Vilkokui primygtinai reikėjo išsiaiškinti kas jis toks. Džudas rekomendavo imtis "automatinio rašymo", t. y. meditacijos su pieštuku rankoje. Tai vyko 1995 m. lapkritį. Deivido ranka pati užrašė: "Kristus, kometa". Antrame žodyje paskutinė raidės atrodė kaip "Ra". Po to ranka dar parašė: "EC4057 ir jaučiai". Jie spėjo, kad tai ištrauka iš Ekliaziasto knygos, o jaučiai - nuoroda į statulėlę, kurią jis pirko. Eriko sapnas (1996 m. sausio 19 d.) galutinai patvirtino kad jis ateivių kilmės.

Galutinai skepticizmą aiškiaregystės atžvilgiu išsklaidė čenelingo būdu parašytos knygos - Kortni Brauno "Kosminė kelionė" bei Normos Milanovič - "Mes - arktūriečiai". Brauno knygoje akcentuota, kad Marso ir Žemės civilizacijas labai įtakojo Galaktikos federacija, o norint ją atstovauti Žemėje reikia įvaldyti aiškiaregystę.

8. Vilkoko dvasinis gyvenimas 1996 - 1998 m. 

Nuo 1996 m. lapkričio 10 d. Vilkokas užmezgė tiesioginį telepatinį ryšį su Aukštuoju Protu. Tai vadinamieji intuityvaus skaitymo seansai transo būsenoje (nuo 1998 m. liepos mėn. jis telepatiniu būdu susiekdamas su kitų dimensijų būtybėmis, ėmė padėti savo klientams, spręsdamas jų problemas ir aišku iš to pragyvendamas, o 1999 m. jis susikūrė savo internetinį saitą bei publikuodamas savo knygas, taip tapdamas viešu žmogumi bei gaudamas aukšto rango insaiderių pasitikėjimą). Tai naujas etapas jo gyvenime, nes tai reiškia, kad uždanga pasikėlė. Prieš visa tai buvo pokalbis su Džo Meisonu, kuris taip pat dalyvavo Hoaglendo forume, tyrinėdamas ryšį tarp ratų javų laukuose, sinchronizmų ir sapnų. Jie išsikalbėjo 1996 m. lapkričio 9 d. Meisonas laikėsi nuostatos, kad realybė susideda iš sąmonės vienetų. Jis taip pat kalbėjo apie "balsą sapne". Faktiškai Meisonas sakė, kad užrašinėja tai, ką girdi proto gilumoje kai prabunda ir prisimena savo sapnus. Tai paskatino Vilkoką treniruotis užrašinėti savo "balsą sapne" kitą rytą (tai ne įprastinis sapno užrašymas, bet būtent balso sapne). Čia svarbiausia nebandyti suprasti pranešimo, o būti pasyviu recipientu. Taip išsipildė jo karščiausias troškimas - bendrauti su savo gyvenimo meistrais, koordinatoriais ir planuotojais. Jis tapo vienu iš tų, kurie gali vadinti save Žvaigždžių pasiuntiniais, kalbančiais aukštųjų jėgų vardu. Jis galutinai įsisąmonino, kad iki įsikūnijimo Žemėje gyveno kitoje planetoje. Tai suvokęs jis sudėjo rankas kryžiumi, atsigręžė į dangų ir ėmė melstis: "Žinau, kad jūs išgirsite, ką aš pasakysiu. Aš žinau, kad esu su svarbia užduotimi - tapti dvasiniu lyderiu kitiems". Kai jis tai pasakė, per dangų praskriejo krintanti žvaigždė, būtent tame sektoriuje, į kurį jis žiūrėjo. Jis pajuto galingą energijos pliūpsnį. Taip jo gyvenimas galutinai pasikeitė.

Jau per ne vienerius metus jo užrašytų (sąsiuviniuose) psichinių skaitymų bendras kiekis viršija 5000 puslapių. Skaitymai prasidėjo, kai Vilkokas pajuto, kad gali perduoti gilaus transo būsenoje gautą informaciją rišliais sakiniais, sąmoningai nesuvokdamas turinio, iš pradžių net nebūnant tikram ar tai prives prie artikuliuotų sakinių. Mechanizmas toks, kad Vilkokas remiasi moksliniais tyrimais, o sapnais ir transo būsenose patikrina kaip visa tai veikia, kiek tai pagrįsta. Pav. Žemės struktūrą Vilkokas suprato išėjimo iš kūno būsenoje nutolęs nuo Žemės ir atsimušęs į energijos "sluoksnį", t. y. pajutęs, kad po juo atsirado naujas paviršius. Ten būta kitų civilizacijų ir kitų žmonių. Po kurio laiko Vilkokas tokių skaitymų metu pradėjo gauti tikslias ateities pranašystes. Be kita ko matydavo skandinaviškos išvaizdos žmones (vėliau suprato, kad tai vieni iš ateivių - vadinamieji nordikai. Gaudavo informaciją apie žmonijos permainas, susijusias su 2012 m. Buvo pranašaujama ekonominė katastrofa.

Vilkokas ir toliau praktikavo sąmoningą sapnavimą. Sapnų turinį jis diktuodavo į magnetofoną. Šią techniką (užrašymą į magnetofoną) ėmė taikyti 1996 m. lapkričio mėn. Kai kurios nuorodos buvo tikros pranašystės (pav. apie Motinos Teresės ligą). Būta pranešimų apie krikščionybę - nurodyta, kad ji bus išvalyta.

Kai kurie pranešimai buvo susiję tik su jo asmeniu. Pav.: "mano dovana bus popieriaus lapas 13,5 - 11 formato. Lauk jo penktadienį. 90 minučių iki 10 - os valandos". Kaip tik tuo metu Vilkokas pateko į avariją - įsibedė į priešpriešiais važiuojančią mašiną. Nukentėjusioji moteris pareikalavo iš jo pasakiškos sumos. Tai būtų jį visiškai sužlugdę. Tačiau viskas išsisprendė. 

1997 m. rugsėjo mėn. sąmoningo išėjimo iš kūno metu iš jo pareikalauta persikelti į Virdžiniją Bič, o draugas konstatavo jo fizinį panašumą su Edgaru Keisiu. Jo skaitymuose iš tiesų esama pranašystės, kad jis sugrįš 1998 m. kaip gelbėtojų komandos narys. 1997 m. lapkričio mėn. ir Aukštesnysis Protas jam pasakė, kad taip ir yra. Kai tik jis apsigyveno Virdžinijoje, asmenys, susiję su Keisio palikimu, pastebėjo jo veido ir balso panašumą į Keisio. Vilkokas pats atkreipė dėmesį į astrologinius atitikmenis. Vilkokas prisijungė prie seminarų, kuriuos vedė Keisio sekretorė, įsitikinusi, kad jis yra Keisio reinkarnacija. Iki tol Vilkokas niekada nesidomėjo Keisio gyvenimu, tačiau daug žinojo apie jo atradimus, susijusius su Atlantida ir Didžiąja Piramide (Keisis pristatomas kaip žynys Ra -Ta, suvaidinęs svarbų vaidmenį piramidės statyboje). Dar labiau Keisio patikimumą jo akyse padidino tai, kad daugelį jo pranašysčių patvirtina Vienio įstatymas (Ra medžiaga) ir Mandelkero knyga apie nežemiškas civilizacijas ir žmonijos kilmę.

Po 1996 m. Vilkokas pradėjo dalyvauti ufologų konferencijose. Ten būta visokių žmonių, taip pat ir iš vyriausybės, siekusių verbuoti sensityvius žmones (ypač dailininkus ir muzikantus, turinčius ypatingų psichologinių sugebėjimų) į slaptas programas.

Milžinišką įtaką Vilkokui padarė Vienio įstatymo (Ra medžiagos - tai 150 klausimų ir atsakymų tarp dr. D. Elkinso ir nežemiškos grupės, pasivadinusios Ra, seansų per mediumę Karlą Riukert) perskaitymas (šias knygas gavo 1996 m. sausio mėn.) ir nuolatinis gilinimasis į ją per visą savo gyvenimą. Taip 1996 m. sausio mėn. jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Vienio įstatyme Vilkokas rado galingą filosofinį, dvasinį ir mokslinį mokymą, visas jo anksčiau įgytas žinias sujungusį į visumą. Pasak Vilkoko faktiškai tai Rozvelo sudužimo ir ten rastų technologijų atitikmuo - tiesioginis toli pažengusių civilizacijų atstovų, esančių šeštajame lygmenyje, mokymas, suteiktas Žemės gyventojams. Studijuodamas iki 1998 m. jis jau tiek suvokė Vienio mokymą, kad galėjo rašyti apie jį savais žodžiais. Iš pradžių jis grynai akademiškai studijavo šią medžiagą, o po kurio laiko ėmė gilintis į Ra mokymą gilioje meditacinėje būsenoje, visiškai atsiribojęs nuo interneto. Medžiaga buvo tokia sudėtinga, kad jis neretai du puslapius skaitė ištisą pusvalandį. Taip jis jis pats ėmė pergyventi savo gyvenime Ra vedimą, pats atsidurdamas jo srovėje. Šiame mokyme pabrėžiama, kad Visata tai vienas protas, kad tėra viena asmenybė, o kiekvienas iš mūsų mūsų tėra Begalinio Vieno kūrėjo holografinis atspindys. 2003 - 2004 m. jis netgi gyveno du metus greta Karlos Riukert ir įsitikino, kad ji negalėjo išgalvoti Vienio įstatymo. Vienio įsisąmoninimas ir buvo tikroji Vilkoko daktaro disertacija. Ra medžiaga pakeitė jo asmenybę, sustiprino jo tikėjimą į save kaip klajūną, įsikūnijusį Žemėje.

9. Vilkoko santykis su krikščionybe ir Globaliuoju priešininku ("Kabala")

Iš Vilkoko pasakojimo apie save patį akivaizdu, kad jis sugebėjo keisti savo pažiūras. Nors čia pristatysimos Vilkoko mintys yra iš vėlesnio laikotarpio, jau tapus jam viešu asmeniu, dvasiniu lyderiu, pagarsėjusiu visame pasaulyje, vis dėl to jos svarbios ir ankstesniam jo gyvenimo laikotarpiui suvokti.

2015 m. Vilkokas atostogų Kanadoje Banffo kalnuose Alberte metu suvokė, kad bazinis dvasinis mokymas, kurio jis buvo mokomas daugelį metų, sutampa su Jėzaus ir kitų dvasinių mokytojų mokymais. Kanadoje jis pirmą kartą perskaitė evangelijas. Jis rado jose dešimtis nuorodų į Pakėlimą/Išaukštinimą. Jis dar labiau įsisąmonino, kad Globalus Priešininkas (žmonijos pavergimo siekianti pasaulio elito grupuotė), prasiskverbęs į visą visuomenę, vyriausybes, finansinę sistemą, tradicines spaudos priemones ir kitas korporacijas. Šias jėgas palaiko ir kontroliuoja blogieji ateiviai, o priešingoje pusėje yra Jėzus, kuris pasiūlė meilės ir atleidimo kitiems mokymą. Vilkoką nustebino Biblijos pranašystės. Žinoma, jomis naudojosi religiniai fanatikai, aiškindami, kad tik "išrinktieji" pereis per šį laikotarpį, atsinaujinimą, o visi kiti degs pragare. Bet į tai pasak Vilkoko nereikia fokusuotis, vertinant krikščionybę. Vilkokas skiria autentišką Jėzaus mokymą ir jo vėlesnį iškreipimą su klaidinga pragaro koncepcija bei Bažnyčios susiliejimu su valstybe, t. y. prievarta kitaminčių atžvilgiu. Taip pat ir Ra mokymas Jėzų laiko gerųjų jėgų misijos vykdytoju. Taip ilgą laiką nesidomėjęs krikščionybe ar net būdams jai svetimas, jis visgi sugebėjo persiorientuoti ir gilindamas į savo paties gyvenimą, jis sugebėjo atsiverti krikščionybei (žinoma, neortodoksalia (netradicine) forma). Krikščionybė jam virto laisvės apribojimo būdu, o Kristus buvo sutapatintas su išaukštinta, perėjusia į ketvirtą lygmenį žmonija. Krikščionybė kaip savikritika sau pačiam, savo paties laisve be ribų - sau pačiam, vartojusiam narkotikus, be gali optimistiškam, ir nemanančiam, kad reikalingi moraliniai apribojimai. Jis ėmė labiau įsisąmoninti negatyviosios pasaulio pusės realumą tiek kiekvieno atskiro žmogaus, tiek žmonių visuomenės, tiek ir Visatos gyvenime apskritai Iš čia tokios sąvokos kaip "globalusis priešininkas", finansinė Kabala, siekianti žmonijos pavergimo ir sunaikinimo.

Vilkokas radikaliai išstoja prieš katastrofines, žlugimo, žmonijos sunaikinimo nuotaikas, kurstomas tiek oficialiojoje spaudoje, tiek ir socialiniuose tinkluose. Anot Vilkoko, fokusuodamiesi į žūtį, sunaikinimą, Armagedoną, apokaliptinę pabaigą, mes įamžiname problemas. Labai lengva pranašauti pražūtį, tačiau faktas tas, kad mes galima padėti pasauliui visuotine meditacija. Mintis apie pasaulio pabaigą yra savinaiką skatinanti priklausomybė. Tai "baimės pornografija". Tokios pranašystės pagrįstos tik negiliu tyrinėjimu. Galiausiai už to slypi tam tikra cheminė priklausomybė, sukurianti emocinius pikus ir kritimus, vietoj subalansuoto taikaus ir stabilaus gyvenimo su pozityviu nusiteikimu. Šiais laikais baimės padidinimui nebeužtenka filmų. Tam pasitelkiamas internetas, kuris įtikinėja mus, kad vyriausybė ir iliuminatai pasiruošę užgrobti valdžią, įvesti drakonišką totalitarinį karinį režimą, kad mums gresia masinės mirtys, mirties lageriai, badas, civilizacijos kolapsas, epidemijos, teroristinės atakos. O iš tiesų jokie Kabalos sumanymai sukelti pasaulinį karą neišsipildo. Jis jau daugybę kartų turėjo prasidėti. Juo turėjo virsti "Audra dykumoje" 1991 m., bet to neįvyko. 2006 m. JAV oficialiai paskelbė karą Iranui. Atrodė, kad branduolinis smūgis Iranui neišvengiamas. Kabala norėjo biblijinio Armagedono, bet jis neįvyko. Taigi Karmos ratas lėtėja. Prie to prisideda ir masinės meditacijos linkint pasauliui taikos. Vilkokas įsitikinęs, kad Kabala bus demaskuota, o ateivių misija Žemėje bus atskleista. Mūsų planeta kruopščiai saugoma ateivių, kad joje nebūtų per daug negatyvumo: požeminiai miestai naikinami, branduoliniai ginklai nukenksminami. Tačiau baimę vis dar kursto sąmokslo teorijų saitai, kurie šiuo požiūriu tapatūs religiniams fanatikams. Ir kol mes nepašalinsime savo projekcijų iš pasaulio, kol mes nesusitaikysime su savimi pačiais, nepriimsime savo šešėlio ir globaliame lygmenyje mažai kas keisis.

Vilkoko antirespublikoniškumas turi gilias šaknis jo šeimoje. Jo tėvai buvo hipių kultūros atstovai, natūraliai rėmę demokratus, kaip pasisakančius prieš konservatyvias patriarchalines vertybes. Ir vis dėl to, 2016 m. Trampą išrinkus prezidentu, kad ir nenoriai Vilkokas jį parėmė ir pripažino tikruoju gelbėtoju, jo administraciją laikydamas pirmąja su Kabala kovojančio JAV kariškių ir kitų valstybių politikų Aljanso administracija. Iki tol jo schema buvo paprasta: Kabala tai respublikonai, o sveikųjų jėgų galima ieškoti tik demokratų aplinkoje. Vienas iš tokios schemos pavyzdžių - Votergeitas, t. y. Niksono atstatydinimas, įrodžius, kad jis šnipinėjo demokratų partijos štabą rinkimų metu. Dar labiau tai ryšku 2001 m. rugsėjo 11 - osios įvykių vertinimuose. Įdomu, kad gynybos sekretorius Ronaldas Ramsfeldas išvakarėse paskelbė apie 2,3 trilijonų dolerių dingimą iš karinio biudžeto, o kitą dieną buvo sugriautas Prekybos centras. Vilkokas pateikia daugybę įtikinamų faktų, kad tai buvo padaryta su respublikoniškos JAV prezidento Dž. Bušo administracijos žinia, pritarimu ir organizavimu. Rugsėjo 24 d. svarstymui Kongrese pateiktas JAV Patriotinis aktas pasak Vilkoko buvo fašistinės diktatūros įvedimo projektas, kuriuo ketinta atimti iš žmonių svarbiausias teises ir laisves. Aktas suteikia teises įvardinti teroristais bet ką be Kongreso svarstymo. Vilkoko intuityviuose skaitymuose pranešimai apie rugsėjo 11 įvykius pasirodė jau 1996 m. gruodžio 6 d. Daugelis žmonių Prekybos centro susprogdinimą laiko didžiuliu Kabalos laimėjimui, tačiau pasak Vilkoko tai buvo jos pralaimėjimas, nes ji siekė daug daugiau. Kabala manė, kad tai atves prie masinio bado, neramumų gatvėse, visiško amerikiečių visuomenės suirimo, kas būtų leidę įvesti karinę diktatūrą, pradėti naują pasaulinį karą, o lėktuvas, nukritęs Pensilvanijoje, turėjo sugriauti Kongresą. Toliau sekė uraganas "Ketrin" 2005 m. Bušo administracijos reakcija į jį buvo siaubinga: ji pasak Vilkoko norėjo matyti Naująjį Orleaną sugriautą. Nacionalinė gvardija į miestą neatvyko laiku, kad padėti žmonėms Supername. Sociopatinė Kabala visoje JAV statė didžiules sporto arenas, kuriose turėjo būti įrengti lageriai perkeltiesiems žmonėms. Prezidento administracijos tikslas buvo masinis chaosas ir badas. Ir be abejo, Vilkokas labai teigiamai vertino pirmą Obamos kadenciją, siedamas ją su stebuklingu kapitono Sallenbergo pilotuojamo Boingo išgelbėjimu, nusileidžiant į Hudzono upę, tai vertindams kaip simbolinę priešingybę rugsėjo 11 -ąjai. Tai įvyko praėjus savaitei po Obamos pergalės rinkimuose paskelbimo, kur jis gavo 333 balsus. Vilkokas patetiškai rašo: baigėsi žiauri imperialistinė Bušo administracijos politika, kurios dėka pasaulis ritosi į visišką katastrofą ir 2008 m. ekonominį kolapsą.

Ir galutinai įsitikinęs Globaliojo Priešininko egzistavimu bei krikščionybę priėmęs kaip moralinį apribojimą ir standartą bei Pakėlimo rodymą, Vilkoka ir toliau hipių dvasios pasireiškimus - 1968 m. studentų revoliuciją Prancūzijoje bei "Bitlus" vertino teigiamai. Studentų revoliuciją Paryžiuje jis lygino su Žana d'Ark, atvedusia Prancūziją į pergalę ir išsilaisvinimą iš Anglijos okupacijos Šimtamečiame kare. Jis žinojo šių išstojimų seksualinę pusę ("seksualinę revoliuciją"), tačiau vis tiek studentų išstojimus prieš jų laisvės suvaržymus iš konservatyvios vyriausybės (režimo) pusės, vertina teigiamai. Suvaržymai anot jo tebuvo archainis pasenusio religinio kodekso reliktas, palaikomas ultrakonservatyvios vyriausybės. Studentų protestus parėmė 8 milijonai darbininkų savo streike. Visuomenė pasak Vilkoko studentams greitai atleido už jų norą turėti seksą iki santuokos.

"Bitlų" grupės triuškinantis įsiveržimas į Amerikos sceną po Kenedžio nužudymo 1963 m. buvo didžiulis įvykis muzikos industrijoje, žinomas kaip "britų įsiveržimas". Liūdesio atmosferoje po Kenedžio nužudymo jis davė pozityvumo užtaisą. Tai buvo galingas dvasinis užtaisas su idėja, kad meilė gali išgelbėti pasaulį. "Bitlų" muzika paskatino daugelį revoliucinių pasikeitimų. Tai pat ir studentų maištą Prancūzijoje. Tačiau kova su Kabala pasak Vilkoko tęsėsi - praėjus penkiems metams po Kenedžio nužudymo Niksono administracija pasiuntė jaunuolius į Vietnamo karą. "Bitlų" atlikėjai virto politinėmis figūromis, o jų dainos talismanais, stimuliavusiais socialinę ir dvasinę revoliuciją.

Pabaigos vietoje

Peržvelgę D. Vilkoko gyvenimą mes galime nesunkiai įsitikinti, kad nors už Vilkoko prognozių ir vertinimų slypi jo tėvų kontrkultūrinės (būdingos hipiams) ir priešiškumu konservatyvioms bei krikščioniškoms vertybėms bei respublikonams dvelkiančios pasaulėžiūrinės, ideologinės ir politinės prielaidos, vis dėl to paties Vilkoko angažavimasis tiesai kaip tokiai, begalinis atvirumas realybei ir jo be galo platus ir įvairiapusis išsilavinimas, leidęs atmesti išankstinį, šeimoje įsisavintą priešiškumą krikščionybei, o taip pat jo atvirumas ir kritiškumas sau pačiam, atvirai išsakant visas savo jaunystės ydas ir gilius moralinius nuosmūkius, verčia rimtai priimti jo pasaulėžiūrines, filosofines, mokslines pažiūras ir vertinimus. Villkoko nutapytas savo paties portretas (kuriuo remiamasi šiame tekste) psichologiškai įtikinamas (žinoma, mes neturime laiko tikrinti, kiek jo pateikiami duomens yra teisingi, bet vidinis psichologinis nuoseklumas ir logika akivaizdi). D. Vilkokas savo metafizines, gamtamokslines, politines ir istoriosofines išvadas daro tiek iš savo perskaitytos literatūros, tiek savo telepatiniu būdu iš aukštesnio proto ar anapusinių būtybių gauta informacija, tiek iš savo bendravimo su insaideriais. Tačiau būtent Vilkoko begalinis atvirumas apie save patį tampa bene svarbiausiu faktoriumi, leidžiančiu pasitikėti juo ir jo idėjomis. Visa tai koreguoja jo natūraliai subjektyviai ribotus jo šeimos pasaulėvaizdžio sąlygotus išankstinių pasaulėžiūrinių, ideologinių ir politinių pažiūrų rėmus.

D. Vilkoko gyvenimas mums liudija, kad konservatyvios, tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis ir pasaulėvaizdžiu paremtos gyvensenos išsaugojimas nėra joks gėris savaime, o naujovės nebūtinai yra atmestinas blogis. Tačiau ir ėjimas pirmyn, nebūtinai turi būti toks, kokį siūlo neoliberalus elitas, dabar turinti didžiausią įtaką pasaulyje, su homoseksualizmo propaganda ir rūpesčiu gėjų teisėmis. D. Vilkokas mums puikiai demonstruoja kitas galimybes, kitas vertybes, kitokį pasaulėvaizdį nei tą, kurį mums siūlo konservatyvių krikščioniškų vertybių komplekso šalininkai iš vienos pusės, ir MIP bei politinio elite viešpataujantys liberalai, nepaisantys kultūrinės, tautinės ir religinės tapatybės bei žvelgiantys į žmogų visų pirma kaip į materialių vertybių vartotoją. Vilkokas visų pirma radikaliai išstoja prieš didelės dalies dabartinio pasaulio elito siekį įvesti totalitarinį globalų režimą ir sunaikinti dalį žmonijos ir siūlo mums kosmines perspektyvas, priklausomybę didžiulei Galaktikos civilizacijų šeimai, galingas technologijas, padėsiančia veikti ligas, ekologines Žemės problemas, žmonijos socialines, ekonomines ir politines problemas, nesifokusuojant į dabartinę žmogaus biologinę formą kaip nekintamą, bet ir neleidžiant jos keisti dėl egoistiškų politinių, ideologinių religinių tikslų, reikalaujančio kitų pavergimo ar net sunaikinimo. Tiesa, Vilkokas dėl savo optimistinio nusistatymo ir savo kaip vieno iš pasaulyje žinomų dvasinių lyderių atsakomybės jausmo, nedrįso ar nematė reikalo aptari žydų tautos vaidmens per pastaruosius 2000 krikščioniškosios eros metų. Tačiau tai niekaip iš esmės nekeičia ir nesumenkina D. Vilkoko koncepcijos vertės.