Dvarininkų paternalizmas: valstiečių nuvertinimo ir žeminimo psichologinis pagrindas | 2021 sausio 15 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime istorikės Zitos Medišauskienės straipsnį "Apie dvarininkų ir valstiečių santykius ne iš klasių kovos pozicijų" (Dvaras modernėjančioje Lietuvoje: XIX a. antra pusė - XX a. pirma pusė. Straipsnių rinkinys, parengtas pranešimų, skaitytų mokslo konferencijoje, vykusioje 2004 m. lapkričio 19 d. Lietuvos istorijos institute, pagrindu. - E. Karpavičiaus leidykla, 2005). Galima pastebėti, kad dominuojančios ponepriklausomybinės Lietuvos istoriografijos, orientuotos į europeizacijos apskritai ir lenkiškumo konkrečiai teigiamą vertinimą, bei jį remiančių faktorių išryškinimą, kas nulėmė vis stiprėjantį neigiamą modernaus lietuviško tautiškumo vertinimą (panašiai kaip ir sovietinės istoriografijos atveju, nors dėl kitų motyvų), kontekste Z. Medišauskienės straipsnis išsiskiria kaip gaivaus oro gūsis. Kalbant apie dvarininkių ir valstiečių santykius XIX a. (ši tema aptariama istorikės straipsnyje), jei sovietinė istoriografija labai teisingai atskleidė ir ištyrė valstiečių išnaudojimo materialiąją pusę, tai ponepriklausmybinės istoriografijos trendas persimetė į sovietmečiu neakcentuotą valstiečių laikysenos motyvavimą Rusijos valdžios manipuliaciniais tikslais. Toks požiūris vienpusiškai pavertė valstietiją įrankiu, objektu kitų rankose. Iš esmės tai kapituliantiška pozicija, faktiškai judant savo tautinio identiteto atsižadėjimo kryptimi ir tampant Lenkijos tautinio lauko objektu. Šiuo požiūriu istorikės Z. Medišauskienės pastangos aptarti tiek dvarininkių, tiek ir valstiečių mentalitetą, psichologinių nuostatų skirtumus, yra labai pozityvus. Iš esmės ji nieko naujo nepasako ankstesnės istoriografijos - tiek tarpukario, tiek iš dalies iš sovietmečio - kontekste, tačiau nihilistinio, dominuojančio ponepriklausomybinėje istoriografijoje, trendo atžvilgiu jis labai pozityvus. Kita vertus reikėtų turėti omenyje, kad Z. Medišauskienės psichologinė paradigma aiškiai nepakankama dvarininkų ir valstiečių santykiams suvokti. Ji traktuoja šių dviejų visuomenės grupių santykius kaip egzistuojančius savaime, nesiaiškindama ir net nepristatydama tokių santykių ir tokios santvarkos egzistavimo priežasčių - tiek politinių, tiek ekonominių, tiek socialinių nei galų gale už viso to slypinčios moralinės potekstės. O tuo tarpu juk būtent dvarininkų valia išsaugoti savo dominuojančią padėtį ir savo turtus ir buvo tiek tokios santvarkos, tiek ir valstiečių tokios psichologijos ("baudžiauniškosios sąmonės") priežastimi. Todėl norint matyti realybę visa apimtimi, tokia kokia jis buvo tikrosios žmogiškosios moralės kontekste, reiktų suvienyti Z. Medišauskienės įžvalgas su sovietinės istoriografijos pasiekimais apie valstiečių socialinį išnaudojimą.

"Atskilusios šakos" metafora nusakomas bajoriškos, didžiąja dalimi aktyviai nedalyvavusios moderniosios lietuvių tautos ir jos valstybės kūrimo procese, likimas. Metaforą paremia istoriniai faktai. Iš dešimtinis tūkstančių skaičiuojamų bajorų kiekvienoje gubernijoje tik labai nedidelė dalis įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį. Dar kita dalis, rodos, taip pat labai nedidėlė, liko ištikima istorinės lietuvių tautos koncepcijai. Tuo tarpu be, tiktina, gana gausios "pelkės, t. y. politiškai, visuomeniškai ir kultūriškai pasyvios, ypač smulkiosios bajorijos dalies, kita dalis konvergavo moderniosios lenkų tautos link. XX a, pradžioje tautinė tapatybė koreliavo su luomine/socialine tapatybe. Lenkas dažniausia buvo bajoras, miestietis arba iš abiejų socialinių grupių kilęs inteligentas. Lietuvis dažniausia reiškė valstietį, valstietiškos kilmės inteligentą, rečiau miestietį (p. 15). Aktyvioji visuomenės dalis organizavosi beveik išimtinai tautiniu bei kartu socialiniu pagrindu (p. 15). Atskirai organizavosi lietuviai, kurių dauguma - valstiečiai, atskirai lenkai, žydai, rusai, baltarusiai (p. 16). Kokios segmentacijos priežastys? Kas skyrė ir kas galėjo jungti lietuvius valstiečius ir lenkus bajorus? Baudžiavos panaikinimo reformos neišbaigtumas, žemės trūkumas, neišspręstas servitutų klausimas, buvusių laisvųjų žmonių aprūpinimo žeme klausimas palaikė socialinę įtampa tarp abiejų luomų. Dabar pradėtas akcentuoti kitas priešiškumo tarp dvarininkijos ir valstietijos aiškinimas. Teigiama, kad dvarininkus ir valstiečius sukiršino valdžia savo politika. Maža to, pats lietuvių tautinis atgimimas esąs Rusijos valdžios inspiruotas. Toks požiūris valstiečius laiko kitų politinių ar visuomeninių jėgų manipuliacijos objektu, neturinčiu savo valios ir siekių (p. 16). Z. Medišauskienė iškelia kitą Lietuvos visuomenės raidą paveikusią priežastį, o būtent valstiečių - buvusių baudžiauninkų - ir dvarininkų psichikos ypatybes, nuostatas, išankstinius nusistatymus ir stereotipus. XIX a. viduryje kaip ir anksčiau viešajame diskurse vyravo paternalistinis požiūris valstietiją, prilyginantis valstietį vaikui. Dvarininkas buvo suvokiamas kaip tėvas-globėjas, kuris privalo (tiek įstatymo, tiek katalikybės tvirtintų elgesio normų įsakmiu reikalavimu) rūpintis savo valstiečiais - ne tik jų materialiniu, bet ir dvasiniu gyvenimu: juos globoti, auklėti, o reikalui esant - ir bausti. Valstietis/vaikas apdovanojamas tokiomis savybėmis kaip neatsakingumas, emocijų vyravimas, asmenybės nebrandumas, neretai nemoralumas, žemesnis civilizuotumo lygis, besiribojantis su laukinio žmogaus padėtimi. Šitaip traktuodamas valstietį dvarininkas tikėjosi iš jo visiško nuolankumo ir paklusnumo, kuris gali būti pasiektas ir rimbu. "Tas luomas dar savo kailiu atsako" - pakomentavo dienoraštyje E. Riomeris gubernatoriaus grįžimą nuraminus valstiečius Tauragėje (p. 17).Viešajame diskurse buvo piešiama visuotinai viešpataujanti dvaro ir kaimo santykių idilė (p. 17). Tokią idilę buvo lengva pieši tiesiogiai nesusiduriant su realybe. Santykiai su valstiečiais ir "purvinieji" darbai: plakimas, rekrutų gaudymas - buvo atiduoti dvarų tarnautojams - ūkvedžiams, ekonomams, valdytojams. Žvelgiant pro dvaro langą atrodė, kad valstiečiai turi būti labai laimingi, gyvendami gamtoje. Tuo tarpu smulkiesiems dvarininkams, tiesiogiai bendraujantiems su valstiečiais, atrodė priimtinesnė krikščioniška legenda apie valstiečių kilmę iš Chamo: už savo protėvio nuodėmes jie esą buvo priversti savo prakaitu užsidirbti duoną. Taigi tiek rusoistinė, tiek krikščioniška teorijos padėjo pateisinti egzistuojančią santvarką, esamus santykius kaip teisėtus ir normalius, dar pagrindžiant tai ir esą valstiečių prigimtiniu tingėjimu. Dominuojanti dvarininkų padėtis skatino pranašumo, išskirtinumo jausmus, pasipūtimą, savo galios pojūtį, kartu atsakomybės jausmą, planavimo sugebėjimus, Tuo tarpu priklausoma valstiečių padėtis formavo "baudžiauninkų savimonę". Tačiau skirtingas valstiečių priklausomybės pobūdis, o neretai ir turtinė padėtis lėmė gana skirtingą "baudžiavinę savimonę. Jau XIX a. viduryje buvo konstatuojama, kad činšiniai, valstybiniai ir asmeniškai laisvi Augustavo gubernijos valstiečiai yra labiau pasitikintys savimi, laisvesnis, jiems būdingas savojo orumo suvokimas, aukštesnis savęs vertinimas. Jų ekonominė padėtis buvo geresnė nei lažinių valstiečių (p. 18). Ūkinės veiklos laisvė ugdė savarankiškumą, pasitikėjimą, atsakomybę, pasitikėjimą, drąsą (p. 18). Tuo tarpu lažinių valstiečių elgsena vieningai buvo nusakoma kaip "piktas nuolankumas" arba "apsimestinis nuolankumas", t. y. priverstinis, neretai karine jėga ir bizūnu palaikomas nuolankumas, neturintis nė šešėlio to nuolankaus susitaikymo savo padėtimi, pasitenkinimo ja, kurio tikėjosi iš valstiečių dvarininkai ar jų interesus išsakantys publicistai (p. 19). Piktas šitokių valstiečių nuolankumas, slepiantis priešiškumą ar net neapykantą savo ponams, aplinkybėms susiklosčius galėjo virsti grėsmingais reiškiniais. Ponams tas piktas nuolankumas buvo laikomas valstiečių "nedėkingumo įrodymu. Dvarininkai neretai skundėsi savo padėties sunkumais: jiems tenka atsakyti už viso dvaro, taip pat ir dvaro valstiečių likimą, gerovę ir ateitį, tuo tarpu lažinis valstietis gyvenąs sau nerūpestingai, nes žinąs, kad bėdai prispyrus juo visada pasirūpins ponas: užėjus badui parems grūdais, nugaišus gyvuliui parūpins kitu (p. 19). Kodėl laimingi turėję būti baudžiauninkai, net jei jų materialinė padėtis nebuvo labai bloga, pasak dvarininkų, rodė "nepaklusnumą"? Z. Medišauskienė atsakymą randa (pasiremdama Isaiah Berlinu), tame, kad paternalizmas, funkcionuojantis baudžiavinių santykių sąlygomis, trukdė esminiam žmogaus poreikiui - asmenybės savirealizacijai (p. 19). Rengiantis baudžiavos panaikinimui ir Lietuvoje dvarininkų tarpe buvo daug svarstoma ar dvarai nepritrūks darbo jėgos, ar valstiečiai norės dirbti savo ponų dvaruose. Linkstama buvo į tai, kad didelė dalis jų tikta pradžioje nenorės dirbti savo ponams. Ir tai nepasikeis, kol, pasak anoniminio autoriaus iš Vilniaus apskrities, į samdinius bus žiūrima kaip anksčiau, kol nepakeisime požiūrio į jų darbo sąlygas, atlyginimą, o labiausiai į juos pačius. Tai reiškė, kad į valstiečius reikėtų pradėti žiūrėti kaip į žmones ir su pagarba. Anoniminis autorius pastebi, kad valstiečiai ir anksčiau mieliau samdėsi valstiečiams, ar žydams, o ne dvarui. Pas valstietį jis nesijaučia pažemintas (p. 20). Prognozuotas "juodasis scenarijus" neišsipildė. Darbo jėgos perteklius kaime patenkino dvarų darbo jėgos poreikį. Bet žmogiškojo orumo ir asmens laisvės troškimas reformos gyvendinimo metu ir po jos buvo akivaizdus. E. Riomeris kaip taikos tarpininkas prieš 1863 m. sukilimą dienoraštyje fiksavo "įžūlaus" valstiečių elgesio ir jų "nepaklusnumo" atvejus. Jau pačioje valstiečių reakcijoje į paskelbtąjį manifestą ryškėjo nepasitikėjimas dvarininkais ir kunigais. Tarp valstiečių sklido gandai, kad dvarininkai pinigais sugebėjo dviem metams sulaikyti manifesto paskelbimą, o parsidavę kunigai ir valstybės tarnautojai pasidavė įtikinti pratęsti liaudies priespaudą. Valstiečiai atsisakinėjo sudaryti sutartis arba sutartis sudarinėjo tik vieneriems metams. Kai Riomerienė įrengė namuose altorėlį, prie kurios kasdien meldėsi su dvariškiais, tuoj tarp dvaro valstiečių pasklido gandai, kad ponai meldžiasi už baudžiavos pratęsimą. Valstiečiai ėmė vadovautis savo galva: tartis, svarstyti, rinkti informaciją, nepasidavė dvarininko įkalbinėjimams bei gąsdinimams. E. Riomeris tokį valstiečių elgesį traktuoja kaip "panieką ir įžūlumą". Jis net pastebi, kad ten, kur priespauda buvo silpnesnė, ten ir pasipriešinimas ir reikalavimai didesni [įsidėmėtina: ką gi ta reiškia, jei ne tai, kad baudžiauninkus jo nuomone reikėjo spausti, bausti ir terorizuoti dar labiau, nes dabar štai kas darosi - kokie jie įžūlūs]. Kilus konfliktui dėl Obelių bažnyčios statybos valstiečiai - bažnyčios ar parapijos komiteto bariai - kaip lygūs kalbėjosi su dvarininkais, pabrėžė savo didesnį įnašą ir net apkaltino vieną dvarininką pasisavinus parapijiečių suaukotu pinigus (p. 21). Tokią nepriklausomą valstiečių laikyseną dvarininkai priima kaip nepaklusnumą, įžūlumą, panieką dvarininkui ir sutinka su didžiausiu pasipiktinimu, neretai griebdamiesi karinės ar policinės prievartos. Maža to, iš Riomerio reakcijų valstiečių "įžūlumą" galima pastabėti, kad už jų šių "įžūlių veiksmų jis įžiūri kažkieno inspiraciją, postūmį, kokio kunigo ar gimnazisto arba netiesiogiai palankios valstiečiams valdžios politikos ar tiesiog valdžios nuolaidžiavimo valstiečių savivalei bei įgeidžiams (p. 22). Valstiečiai traktuojami kaip įrankiai, svetimų jėgų manipuliacijos objektas, o ne savarankiški, už savo veiksmus atsakingi žmonės. Tai paternalistinė laikysena. Paternalizmas vyravo konservatyvių pažiūrų bajorų XIX a. viduryje kuriamuose būsimosios pobaudžiavinės visuomenės projektuose, numačiusiuose, kad bajorija išsilavinimo ir civilizuotumo teise išliks vadovaujančia visuomenės jėga. Paternalizmas dvarininkų santykiuose su valstiečiai išsilaikė per visą XIX a. antrą pusę. Romanas Jurkowskis tiesiai sako, kad Vilniaus, Kauno ir Raseinių žemės ūkio draugijų dvarininkų iniciatyva XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje kuriamų žemės ūkio ratelių ir skolinamųjų kasų tikslas buvo išlaikyti dvarininkų taką valstiečiams, užtikrinti socialinę taiką (p. 22). Na valstiečiams asmeninė priklausomybės patirtis formavo du pasekmių tipus: 1) savęs kaltinimas; 2) kaltės suvertimas išorinėms aplinkybėms (kova siekiant pakeisti nepalankią padėtį, įtarumas). Pirmo tipo pasekmės reiškėsi "išėjimu į ponus" - savo aplinkos, kalbos pamiršimu, įsiliejimu kitą socialinė grupę, kitą kultūrinę terpę. Tokie buvo nutautėjusieji lietuviai (p. 22). Bet didesnioji dalis valstiečių elgsi pagal antrą tipą (p. 22). Valstiečio savęs koncepcija ("Aš-koncepcija") apima ne tik asmenybinį tapatumą (savo asmeninių savybių ir nuostatų suvokimą), bet ir socialinę tapatybę. Kolektyvinėse kultūrose, kokios ir yra valstietiškos kultūros, žmonės linkę identifikuotis su tais, kurie yra vienodo socialinio statuso su jais. Tai paaiškina lietuvių valstiečių ir iš jų kilusių inteligentų atsiribojimą nuo dvarininkijos, įsitraukimą į tautinio atgimdomo judėjimą bei jo organizavimą siekiant pripažinimo savo tautai, o kartu ir jos kiekvienam nariui. Ar ne vis dar aidu atsiliepia buvusių baudžiauninkų troškimas būti pripažintam žmogumi, 1898 m. paskelbtose "Tėvynės sargo" "Pratarmėse valsčionims lietuviams": Turėkim aukštai savo šlovę, neduokime svetimiesiems ją žeminti ir savo užsilaikymu nenusižeminkime: tegul visi žino, kad ir mes esame "žmonės", neprastesni už kitus [...]. Burliokams ir lenkams duokime suprasti, kad mes nėmaž neesame už anuos žemesni, bet kad lygias tiesas turime [...], drąsiai stovėkime, ginkime viską savo" (p. 23). Freudas tiksliai rašė: "Jei kultūra nesusidoroja su padėtimi, kai tam tikro skaičiaus jos atstovų pasitenkinimo prielaida yra kitų priespauda [...], tai prispaustieji, suprantama, tampa ypač priešiški kultūrai, kurią jie palaiko savo darbiu, bet kurios gėrybės jiems prieinamos pernelyg menkai" (p. 24). Galima iškelti hipotezė: ar tik ne dvarininkų paternalizmas, stereotipinis požiūris valstietį paveikė jų priešišką reakciją į lietuvių tautinį atgimimą, kovą dėl lietuvių kalbos, suteikė pagrindą paniekinančiam požiūriui į "chamą" ir mužikų kalbą bei litvomaniją apskritai (p. 24).