Dvasinių būtybių (sielų) vaidmuo žmonijos gyvenime: dvasinio ir fizinio pasaulių sąveika | 2021 balandžio 10 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Michaelio Newtono knygas "Sielų kelionės: pokalbiai apie gyvenimą tarp gyvenimų" (Vilnius: Satwa, 2020) (tekste nuorodos į šią knygą sutrumpintai - "Kelionės") ir "Sielų lemtis: pokalbiai apie gyvenimą tarp gyvenimų" (Vilnius: Satwa, 2017) (tekste - "Lemtis").

Konsultavimo psichologijos daktaras Michaelis Newtonas (1931 - 2016) yra garsus regresinės hipnozės specialistas, gyvenimo tarp gyvenimų hipnoterapijai skirto instituto (The Newton Institute for Life Between Lives Hypnotherapy) įkūrėjas ir pirmasis jo vadovas. Būtent regresinė hipnozė ir šio teksto skelbimo pagrindas. Kaip žinome, užhipnotizuoti žmonės visiškai paklūsta juos užhipnotizavusių žmonų valiai, besąlygiškai vykdydami jų komandas. Regresinės hipnozės metu hipnotizuotojas atitinkamai perkelia savo klientus į praėjusius jų gyvenimus. Žinoma, tai reiškia, kad čia kalba eina apie reinkarnacijos fakto pripažinimą. Tokia pasaulėžiūra M. Newtonui ne iš karto tapo savastimi. Savo kaip hipnoterapeuto karjeros pradžioje, jis vadovavosi įprastiniu pozityvistiniu požiūriu į žmogų ir ir jį supančią realybę, būdamas tikras, kad gyvenimas baigiasi mirtimi. Tačiau pokalbiai su klientais ir primygtiniai jų prašymai pasiųsti juos į jų ankstesnius gyvenimus, privertė M. Newtoną išplėsti savo požiūrį ir pakoreguoti savo pasaulėžiūrą. Atsivėręs gyvenimo po mirties galimybei, jis pavertė regresinę hipnozę pagrindiniu savo darbo metodu. Tokiu būdu jis dirbo su daugeliu šimtų žmonių. Daugiau kaip tris dešimtis metų trukę gyvenimo tarp gyvenimų tyrinėjimai padėjo stiprų pagrindą teoriniams apibendrinimams, kurie buvo įkūnyti keturiose jo knygose, iš kurių dvi ("Sielų kelionės" ir "Sielų lemtis") pristatomos šiame tekste. Būtina dar kartą akcentuoti, kad visose šiose knygose (ir atitinkamai šiame tekste) daromos išvados paremtos tik regresinės hipnozės metodo patikimumu. Bent kol kas nėra nė mažiausio pagrindo abejoti šio metodo galimybe atspindėti objektyvią realybę. Vis dėl to dera pažymėti, jog šis metodas turi savų ypatumų, kurie šiek tiek išskiria jį iš kitokių hipnozės metodų taikymo. Hipnozės būdu sugrąžinti į savo praėjusius gyvenimus žmonės atsiduria dvasinėje (nefizinėje) realybėje. Atitinkamai veikiančiaisiais asmenimis čia yra ne tik to žmogaus siela bei M. Newtonas kaip hipnotizuotojas, bet ir sielų globėjai (vedliai (apie juos vėliau) - tiek kliento, tiek ir paties M. Newtono), kurie atsakingi už savo globotinius ir leidžia jiems išsakyti tik tą informaciją, kurią jie laiko priimtina žinoti Žemėje gyvenantiems žmonėms (bei savo klientams kaip gyvenantiems Žemėje fiziniame kūne). Be to, esama didžiulės disproporcijos tarp užhipnotizuotų žmonių, tebegyvenančių šiuo metu Žemėje ir jų sielų, kokias jie mato hipnozės metu tarp gyvenimų, kurie chronologiškai praėjo žymiai anksčiau, neretai šimtus, jei ne tūkstančius metų, nutolę praeityje nuo jų dabartinio gyvenimo. Taigi jų pateikiamos informacijos patikimumas priklauso nuo smegenų sugebėjimo konvertuoti ano meto (atsispindinčio ir sielų gyvenime dvasiniame pasaulyje tarp fizinių gyvenimų) vaizdinių, sąvokų ir šiuolaikinio žmogaus mąstymo - vaizdinių ir sąvokų). Gal būt čia gali slypėti kai kuriuos M. Newtono skaitytojus ir klausytojus gluminantis labai šiuolaikiškas ir "žemiškas" kalbėjimas apie mokyklas, jų pastatus, mokytojus, mokymąsi, sielų "gyvenimo būdą". Ir vis dėl to nevertėtų to laikyti rimtu dvasinio pasaulio pažinimo kliuviniu, nes, kaip pamatysime iš paties pristatomo čia teksto, žemiškas gyvenimas labai įtakoja pačių sielų mąstymo (ir gyvenimo - juk nėra cezūros tarp mąstymo ir veikimo, nes dvasinis pasaulis yra mentalinis, ir viskas tai, kas mąstoma, čia automatiškai virsta jiems apčiuopiama realybe) turinį ir pavidalą. Sielos gali akimirksniu atgaminti savo žemišką praėjusio gyvenimo (ir bet kurio kito ankstesnio) kūną, aprangą, buities detales, pastatus ir pan. Savo ruožtu dvasinio pasaulio Vyresnieji sieloms pasirodo joms Žemėje įprastais išmintingų senelių pavidalais su atitinkamais oriais aprėdais. Taigi panašu, kad ta žemiška scenografija, yra ne tik (ir ne tiek) konvertacijos į šiuolaikinės visuomenės kalbą priežastis, kiek tenykštės realybės apraiška. Todėl M. Newtono pristatytą jo tyrinėjimais paremtą dvasinio pasaulio vaizdą galima priimti su pakankamai dideliu pasitikėjimu. Ir tai tampa dar vienu rimtu įnašu į šios paslaptingos realybės srities pažinimą, iki šiol daugeliui besidominčiųjų, ypač krikščioniškame Vakarų pasaulyje, žinotą tik iš krikščioniško šventojo rašto knygų bei pamaldžios krikščioniškos literatūros su "šventas, šventas, šventas" giedančiais angeliukais ir pamaldžias akutes į Dievą nukreipusiomis sielomis ar velnių smalos statinėse čirškinamų kenčiančių sielų vaizdais bei jų savo giminaičių ar draugų kūnuose įdegintų ženklų žymėmis.

Būtina taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad M. Newtono vartojama "sielos" sąvoka šiek tiek supaprastina jo pristatomo dvasinio pasaulio realybę. Iš tiesų ji gerokai platesnė ir net didingesnė, nei aprėpia "sielos" vaizdinys, šiaip ar taip taikomas visų pirma konkretaus žmogaus likimui po mirties apibrėžimui. Tuo tarpu M. Newtono knygose atskleidžiamas daug platesnis sielų veikimo diapazonas, neapsiribojant kūno palikimu po mirties ar jų eiliniu įsikūnijimu viename iš žemiškų kūnų. Paaiškėja, kad sielos įsikūnija ne tik Žemėje žmonių (hominidų) kūnuose, tačiau ir kitose fizinėse bei vadinamosiose protinėse planetose. Dar daugiau: jos norėdamos laimėti kuo daugiau patirties sugeba įsikūnyti akmenyse, medžiuose, kituose augaluose (turbūt ir gyvūnuose, nors M. Newtonas kategoriškai neigia tokią galimybę, nenorėdamas griauti sielų pasaulio tvarkingos idilės įspūdžio), vandenyje, ore, jausmuose. Sielos taip pat dalyvauja visų šių išvardintų gyvosios ir negyvosios gamtos objektų kūryboje. Ir dar daugiau: sielos tuo pat metu gali būti įsikūnijusios į kelis žmonių kūnus Žemėje, dar į kokias nors būtybes kitose planetose ir tuo pat metu gyventi sielų (dvasiniame) pasaulyje. Aišku, kad tai neturi nieko bendro įprastiniu sielos vaizdiniu, žinomu daugeliui mūsų iš krikščioniškos literatūros bei kunigų pamokslų (nors šio žodžio pasitelkimas iš Newtono pusės savaime suprantamas - juk jam kaip psichologui rūpėjo būtent konkretus žmogus ir į dvasinio pasaulio tyrimus jis atėjo būtent iš šios individualistinės perspektyvos). Todėl kur tik įmanoma, žodis "siela" čia keičiamas į "dvasinės būtybės" sąvoką. Galima pastebėti, kad tam puikiai tiktų ir "monados" terminas , vartojamas teosofinėje literatūroje. Beje, būtent teosofinė perspektyva yra ir gerokai platesnė, nei Newtono, kuris savo išvadas padarė, remdamasis vien tik psichologinių problemų turėjusių savo klientų (kas koreliuoja su ir su ne itin aukštu jų sielų statusu dvasiniame pasaulyje) pateikta informacija.

Koks tas M. Newtono tyrimuose išryškėjęs dvasinių būtybių ("sielų") pasaulis? Milžiniškas, be galo įvairus, tvarkingas, logiškas ir hierarchinis (nors sielos tą hierarchiškumą ir neigia, bet aišku tik iš noro pabrėžti begalinį sielų tarpusavio geranoriškumą ir tarpusavio meilę). Paaiškėja, kad sielos nėra tobulos. Ten nėra neapykantos, tačiau yra pakankamai egoizmo, kuris dildomas labai palaipsniui augant patyrimui. Sielos sukuriamos, auga, tobulėja, vystosi, nuolat mokosi, plečia savo akiratį ir supratimą. Išryškėja, kad dvasinis ir fizinis pasauliai yra du egzistencijos modusai, vienas be kito neįsivaizduojami, ir abipusiai būtini. Pagrindinis yra dvasinis, nes jis amžinas, neišnykstantis, nekintantis savo branduolyje, o fiziniai pasauliai yra kintantys savo formose, nepastovūs. Jie tarnauja dvasinėms būtybėms kaip mokymosi ir žaidimų aikštelės. Dvasiniame pasaulyje yra be galo daug laisvės. Jos gali ir nesimokyti, nors normaliai vyksta būtent tai. Jeigu nori, gali įsikūnyti į kelis kūnus (nors įprastai įsikūnijama į vieną), o jei nori gali ir visai neįsikūnyti. Po mirties jos gali negrįžti į dvasinį (sielų) pasaulį, nors paprastai būna būtent taip. Tačiau nuostabiausia yra tai, kad būtent mes patys kaip sielos ir renkamės savo įsikūnijimo sąlygas - šalį, kultūrą, regioną, geografines ir klimatines gyvenimo sąlygas, gyvenimo scenarijų, būdą, draugus ir priešus, o taip pat patį kūną. Taip, mes tai užmirštame įsikūniję (gimimo amnezija), tačiau sielų pasaulyje visa tai renkamės patys. Ir dar vienas nuostabus dalykas, kurį atskleidė M. Newtonas - sielos dvasiniame pasaulyje nėra vienišos, anoniminės, pasimetusios, paskendusios sielų miriaduose - jos turi savo namus, t. y., amžinai išliekančią draugų grupę, draugų, kurie paprastai kartu įsikūnija Žemėje, ten vaidindami sutuoktinių, brolių ir seserų, draugų, tėvų, bendražygių arba ir priešų, tačiau vienaip ar kitaip aktyviai veikiančiais sielų gyvenimuose Žemėje.

M. Newtonas linkęs žvelgti į dvasinį pasaulį iš individualistinio lygmens, akcentuodamas jo reikšmę atskiriems asmenims ir jų sieloms, tačiau jo knygose išryškėja ir dvasinių būtybių vaidmuo visos žmonijos ir jos atskirų kolektyvinių vienetų egzistencijoje. Kaip ir būdinga "New age" stovyklai save priskiriantiems žmonėms, jis pabrėžia žmonijos bendrumą, neigiamai vertindamas nacionalizmą, kaip separatizmą skatinantį veiksnį. Tačiau jo pateiktoje medžiagoje yra pakankamai faktų jam nepriimtinoms išvadoms paremti. Jau buvo minėta, kad sielos kruopščiai renkasi iš dvasinėje hierarchijoje aukščiau stovinčių būtybių joms parinktų gyvenimo scenarijų geografinį regioną ir kultūrą. Kultūra - jau savaime nuoroda į tautiškumą. Pabrėžiama, jog sielos linkusios sugrįžti į tuos pačius regionus ir kultūras, kad pratęsti nebaigtus darbus ar dėl to, kad viena ar kita kultūra sielai miela. Svarbu ir tai, kad sielos neretai sąmoningai renkasi tą pačią jiems patikusią profesiją ar užsiėmimą - pav. muziko. Jeigu yra toks potraukis vienai kuriai profesijai (o publikuotuose pokalbiuose tai matoma), sunku būtų patikėti, kad būtų ignoruojamas tiek aistrų sukeliantis tautų išlaisvinimo ar stiprinimo darbas, juo labiau, kad aukštesnėje hierarchijos pakopoje stovinčios sielos (dvasinės būtybės) itin skatina sielas padėti gyvenantiems Žemėje - tiek jų kūnų, dvasios gydymo darbuose, tiek klimato keitimo žmonėms palankia kryptimi darbe. Be to to, išryškėjo, kad esama ir laiko archeologų profesijos, kurios atstovai specializuojasi fizinių pasaulių gyventojų kultūrų praeities tyrimuose, netgi turint galimybę suprasti išnykusių (pavergtų ir asimiliuotų) kultūrų, civilizacijų bei rasių mąstymą ir net išgirsti juos (dėl išlikusių "laiko linijų"). Taigi tas "New age" būdingas priešiškumas tautiškumui yra gal daugiau subjektyvus M. Newtono nusistatymas, į kurį gal atsižvelgia ir dvasinio pasaulio hierarchai. Kita vertus, reiktų nepamiršti, jog Newtonas galėjo kontaktuoti tik su žemesnio lygmens sielomis, būtent tokiomis, kurios gyvendamos Žemėje matė reikalo kreiptis į jį pagalbos, nes kitokios jau seniai turėjo galios pačios išspręsti savo problemas. Tuo tarpu būtent hierarchijos viršūnėje - o ji užsibaigia pačiu dvasinio pasaulio šaltiniu (neatsitiktinai ir M. Newtono pokalbiuose su klientais išryškėja, kad žmones, planetas, net galaktikas kuria tokios tat pat kaip jie sielos, tačiau nepalyginai toliau pažengusios sielos), dalyvauja keičiant klimatą, kuriant naujas biologines rūšis, keičiant Žemės paviršiaus struktūrą. Be to, sielų vedliai visaip skatino kai kurias toliau pažengusias sielas įtakoti Žemės gyventojus. Būtų neįtikėtina, jei tam nebūtų pasinaudota tokiu galingu dvasios veiksniu kaip tautiškumas. Dar galima prisiminti ir tai, kad įvairių religijų doktrinose kalbama apie danguje esančius specialius tautų globėjus - angelus.

Informacija apie M. Newtoną ir regresinę hipnozę

"Kelionės": "Ši knyga yra profesionalus ir įžvalgus požiūris į gilesnius mūsų bandymus mėginant suprasti visa ko prigimtį" (Praeitų gyvenimų tyrimo draugija ir informacinis psichoterapijos biuletenis; filosofijos mokslų daktaras V. B. Lukas ir socialinių mokslų magistrė K. Klark) (p. 4). Originalas išleistas 1994 m. (p. 6). Ši knyga leidžia pažvelgti į mirtį optimistiškiau. Ji leidžia suvokti kaip vyksta nuostabus sielos persikūnijimo procesas, kas mums pasitiks po mirties, kas bus mūsų Gidais ir angelais sargais, kuo mes užsiimame po mirties, kokios egzistuoja struktūros ir hierarchai tame pasaulyje, kaip mes renkamės kūnus, šalį, kurioje gyvename, profesiją, draugus ir net "priešus". Ši knyga sudaryta dialogų su pacientais, kuriuos daktaras M. Niutonas regresyvios hipnozės metodu įvesdavo supersąmonės būklę, forma (p. 6).

"Kelionės": Maiklas Dafas Niutonas turi konsultavimo psichologijos daktaro laipsnį, yra atestuotas hipnoterapijos specialistas ir Amerikos konsultantų asociacijos narys. Dėsto keliose aukštosiose mokyklose. Sukūrė kelionės per laiką technikas hipnoterapijos būdu, kad vestų savo klientu link prasmingų sielos potyrių. Sąmonės perkėlimo specialistas. Skato paskaitas Naujojo Amžiaus renginiuose. 1998 m. gavo apdovanojimą iš Tarptautinė transpersonalinių hipnoterapeutų specialistų asociacijos (p. 8).

Įžanga ("Kelionės"): Mirties baimė, mirtis vaiduoklis sąmonėje. Tam tikros žmonių galios leidžia patikėti pomirtiniu gyvenimu bei atjausti ryšį su aukštesnėmis jėgomis ir net su amžina siela (p. 9). Tačiau pomirtinio gyvenimo paslaptis daugeliui žmonių liek paslėpti už nepasiekiamo šydo, nes daugelis mūsų serga įgimta amnezija, dėl kurios siela sąmonės lygmenyje sutapatinama su protu (p. 10). Niutonas: iš prigimties esu skeptikas. Jo kaip psichologijos patarėjo ir hipnoterapeuto specializacija yra elgesio pokyčių psichologinėms ligoms gydyti. Siekiama trumpalaikės kognityvinės perkaitos. Dėl polinkio į tradicinę psichoterapiją Niutonas atmesdavo žmonių prašymus pažvelgti praeitus gyvenimus. Požiūris pasikeitė pradėjus dirbti su vienu jau žmogumi, kuris skundėsi vis gyvenimą jį kamuojančiu baisiu skausmu dešiniajame šone. Vienos skausmo stiprinimo sesijos metu šis žmogus įsivaizdavo, kad jį persmeigia peiliu. Galiausiai išsiaiškino, kad praeitame gyvenime jis buvo Pirmojo pasaulinio karo kareivis, kurį Prancūzijoje persmeigė durtuvu (p. 10). Drąsinamas klientų pradėjo eksperimentuoti su klientų grąžinimu į ankstesnius gyvenimus. Iš pradžių jaudinosi kad dabartinių žmogaus poreikių, įsitikinimų ir baimių derinys gali suformuoti iliuzijų bangą, tačiau vėliau suprato kad giliai užslėpti prisiminimai atveria vartus į daugybę praeities potyrių, kurie yra visiškai realūs. Niutonas suprato, kad sielų pasaulį galima pažvelgti protu užhipnotizuoto žmogus, kuris paskui papasakodavo, ką veikė tarp žemiškų gyvenimų. Viena vidutinio amžiaus moteris spontaniškai peršoko į aukščiausią pakitusios sąmonės būseną ir pasiūlė jai paieškoti draugų netekimo priežasties (p. 11). Niutonas suprato, kad kelias į sielų pasaulį yra glaudžiai susijęs su praeitų gyvenimų prisiminimais (p. 11). Yra sąmoningas protas, pasąmonė, į kurią iš karto patenkame hipnozės metu ir yra pats giliausias branduolys, kurį vadiname aukštesniąja sąmone. Tai mūsų tikrojo tapatumo namai, palaikomi pasąmonės, kurioje saugoma daugybės praeitų kūnų sukaupta patirti. Aukštesnioji sąmonė - tai pati siela. Informacija apie pomirtinį gyvenimą pasiekia mus būtent iš jos. Hipnozė - tai tiesioginio transo būsena, kurioje nefantazuojama chronologine tvarka ir nematoma jokių haliucinacijų. Joje žmonių protas lėtai vibruoja nuo Beta budrumo būsenos ir per meditatyvią Alfa sritį pasiekia įvairius Tetos lygmenis. Teta yra hipnozė, o ne miegas. Tetos būsenos sąmoningas protas kuo puikiausiai viską suvokia, todėl per atvertus atminties kanalus galima gauti ir siųsti informaciją (p. 12). Atsakydamas į klausimą toks žmogus negali meluoti, tačiau dažnai klaidingai aiškina iš pasąmonės atėjusią informaciją. Hipnozės būsenoje esantiems sunku suvokti tai, kuo jie netiki tikrovėje. Neįmanoma, kad transo būsenoje esantis žmonės imtų fabrikuoti savo prisiminimus ar pateiktų atsakymus, prisitaikančius prie teorinės hipnotizuotojo peršamos schemos. Jei klientas norėtų nugalėti hipnozę ir tyčia sukurti koki nors fantaziją apie sielų pasaulį, jų atsakymai greitai ims prieštarauti kitų klientų atsakymams (p. 13). Todėl Niutonas naudoja kryžminės apklausos metodą. Su aukštesniąja sąmone susitapatinę asmenys nelabai trokšta pasakoti apie sielų gyvenimą, todėl reikia raktų atrakinti jų atminties durims (p. 13). Klientai yra ir labai religingi, ir visai nereligingi, tačiau kai tik jie regresijos būdu susitapatindavo su savo siela jie labai logiškai atsakinėjo į klausimus, neretai vartodami tuos pačiu žodžius ir vaizdinius. Klientų pasakojimo būdas skyrėsi šiek tiek, bet tai priklausė nuo sielos raidos lygmens (p. 13). Pasakojimuose apie sielų pasaulį yra universalių tiesų, kurias supranta visos gyvenančiųjų Žemėje sielos. Atrado, kad po mirties patenkame į tvarkingą ir kryptingą pasaulį (p. 13). Knygoje pateikta informacija yra surinkta iš Niutono įrašų darytų sesijos metu. Kiekvienas atvejis vietos taupymo sumetimais yra sutrumpintas. Informaciją apie sielų keliones nuo mirties iki kitos inkarnacijos rinko 30 metų. GTG (gyvenimo tarp gyvenimų) atvejai. Nė vienas klientas negalėjo prisiminti visos savo gyvenimo chronologijos, kokia aprašyta šioje knygoje (p. 14). Transo būsenos įprastas klientas yra linkęs klaidžioti, stebėti įvairiausias scenas, tiesiog mėgautis praeitų sielos gyvenimo patirtimi, todėl vadovo klausimai svarbūs, jie disciplinuoja (15).

Pabaiga ("Kelionės"): Autorius prisimena savo pokalbius su savo geriausiu draugu katalikų kunigu, kai jie vaikystėje vaikščiodavo Los Andželo kalvomis. Jis sakė, kad jis labai drąsus būdams ateistu. Prisimena praradimo ir vienatvės jausmą karinėse internatinėse mokyklose. Dabar jis ir jo draugas vis dar skirtingai suvokia dvasingumą, tačiau abu įsitikinę, kad visatos tvarka ir tikslas sklinda iš aukštesnės sąmonės. Supranta, kad neatsitiktinai pas jį pradėjo plūsti klientai ir hipnozės būsenos - taip tiesos tarpininkas ėmė pasakoti jam apie vedlius, dangiškus vartus, sielų grupes, sielų kūrybą. Tos žinios atskleidė jam naują gyvenimo prasmę (p. 307). Už visas žinias dėkingas tiems, kurie atėjo pas jį prašydami pagalbos. Jie išmokė Niutoną, kad pagrindinė mūsų misija Žemėję - tai išgyventi protiškai atkirstam nuo tikrųjų savo namų. Santykinę sielos izoliaciją Žemėje dar sustiprina sąmoningos mintys, kad anapus šio gyvenimo nieko nėra. Mokslininkų atradimai, kad Žemė yra tik smiltelė begalinės galaktikos jūros kranto linijoje, stiprina mūsų nereikšmingumą. Kodėl tik žmogus rūpinasi pomirtiniu gyvenimu? Ar ne todėl, kad esame susiję su aukštesniąja galia? Kai kurie įrodinėja, kad mintys apie pomirtinį gyvenimą yra savo troškimų laikymas realybe. Jis ir pats taip galvodavo. Visgi yra prasminga teigti, kad nebuvome sukurti atsitiktinai (p. 308). Mes sąmoningai gyvename netobulame pasaulyje. Žemė yra tik v iena iš daugybės pasaulių, kuriuose gyvena protingos būtybės ir kurie turi savą trūkumų rinkinį, kurį reikia harmonizuoti. Gyvename tik vienoje iš daugybės erdvinių visatų, turinčių sau atskirą kūrėją, valdantį pagal savo tobulumo laipsnį. Jei sielos, vykstančios gyventi į daugybę mūsų visatos planetų, yra palikuonys kažkokios tėviškos aukštesnės sielos, kuri dėl mūsų kovų darosi vis išmintingesnė, tuomet argi negalime turėti dar dieviškesnio senelio, kuris ir yra tikrasis Dievas. Mintis, kad artimiausias mums dievas tobulėja kaip ir mes, nemenkina visos tobulybės šaltinio, pagimdžiusio mūsų Dievą. O tikslas bus susiliejimas su Aukščiausiuoju (p. 309). Budistų mokytojas: "Gyvenimas yra saviraiškos priemonė, suteikianti mums tai, ko ieškome tik tada, kai klausomės savo širdies balso" (p. 310).

Įžanga ("Lemtis"): Kai 1947 m. užhipnotizavo savo pirmą klientą, neabejotinai priklausė senajai mokyklai ir tikrai nebuvo naujojo amžiaus atstovas. Anot daugelio hipnotizuotojų mūsų gyvenimas tarp žemiškų gyvenimų yra viso labo miglota būsena, tarnaujanti tiltu nuo praeito į būsimą gyvenimą (p. 9). Tačiau supratęs sielų pasaulio struktūrą tapo praeitų gyvenimų terapeutu. Devintame dešimtmetyje dar tik kūrė pasaulio tarp gyvenimų modelį. Specializuoto tyrimo metai bėgo, jis praktiškai dirbo nuošalyje, apie šį darbą žinojo tik klientai. Vengdavo net ezoterinių knygynų, nes norėjo atsiriboti nuo išorinės aplinkos poveikio. Iš Los Andželo persikėlė į Siera Nevados kalnus rašyti "Sielų keliones". Iš karto po šios knygos išspausdinimo pradėjo kviesti skaityti paskaitų ir dalyvauti radijo ir televizijos laidose (p. 10). Žmonės vėl pradėjo jo ieškoti, todėl jis atnaujino savo kaip hipnoterapeuto darbą. Pradėjo lankytis daugiau pažengusių sielų. Pastarieji klientai norėjo išspręsti tam tikras savo problemas, atrasti gyvenimo tikslus. O per tą laiką visuomenė nerimavo, kad tik neužsidaryčiau su visomis savo paslaptimis (p. 11). Taip gimė "Sielų lemtis".

"Lemtis": Kad susilieti su aukštesniąja sąmone, turi perkelti klientą į teta hipnozę. Hipnozė pradedama nuo vaikystės metų. Hipnozės seansas trunka apie 2 valandas. (p. 20). Savo kaip komentatorius tyrimus pristato 67 pokalbiais su klientais ir daugybe citatų (p. 21).

"Lemtis": Pomirtinis gyvenimas visada buvo suvokimas kaip fizinio gyvenimo tąsa. Spinoza: "Visas kosmosas yra viena substancija, kurios neatskiriama dalis esame mes. Dievas nėra išorinė apraiška o viskas, kas yra" (p. 385). Aukštesnėje žmonių sąmonėje glūdi prisiminimai apie utopiškus namus. Sielų pasaulis kaip idėjų visuma. Vis dar įsikūnijančios būtybės nėra tobulos. Mūsų sapnų utopija yra mumyse tačiau ją nuo sąmoningos atminties blokuoja amnezija (p. 385). Tokias kliūtis gali pašalinti hipnozė, meditacija, joga malda, vizualizacija, sapnai ar fizinės įtampos sukurta proto būsena. Asmeniniai mūsų vedliai stengiasi mus supažindinti su geriausiomis abiejų pasaulių - eterinio ir materialaus - savybėmis. Hipnozės metodų pasitelkimas rodo, kad amnezijos blokai susilpnėjo. Reikia išmokti taikyti pažangius hipnoterapijos metodus. Narkotikai ne tas kelias. Siela negali reikštis per chemikalų valdomą protą (p. 386). Newtonas tiki, kad jau atvertos durys į nemirtingą mūsų prigimtį nes tokios informacijos neigimas duotų priešingų rezultatų. Ir amnezijos pranašumai jau nebegali viršyti visų gyvenimo trūkumų, kuriuos sukelia chemikalų sukeltos apatijos vakuumas. Trokštančiųjų vidinės ramybės pareiga yra atrasti savo dvasingumą. Tai negali būti tikėjimas, grindžiamas tik kitų žmonių patirtimi. Pomirtinio gyvenimo vizijos glūdi kiekvienam iš mūsų kaip šventovė, kol keliaujame žemiškų kelių labirintais. Ieškantiems savo dvasino kelio patartina klausti: "Koks elgesio modelis man yra labiausiai priimtinas?" (p. 387). Kai kurie teologai tvirtina, kad nereligingi žmonės bando išvengti moralinė bei etinės atsakomybės, kurios laikytis mums liepia šventraščiai. Deja, po mirties mus vertina ne pagal ryšius su viena ar kita religija o pagal poelgius ir išpažįstamas vertybes. Sielų pasaulyje mus tikrina pagal darbus, nuveiktus kitų labui, o ne sau. Jei vidinės ramybės nėra, tuomet visiškai nesvarbu kokiomis dvasinio tobulėjimo sistemomis vadovaujatės. Abejingumas gyvenimui atsiranda tada kai prarandame ryšį su savo vidinėmis galiomis ir įteigiame sau, jog esame vieni, be pagalbos, nes niekas iš aukščiau mumis nesirūpina. Labai gerbiu tvirtai kuo nors tikinčius žmones, nes pats ilgą laiką neturėjau jokio dvasinio pamato, nepaisant sielų pasaulio tyrinėjimo. Yra ateistų ir agnostikų kurie tvirtina, kad jei religini ar dvasinio pažinimo negali pagrįsti rimtais įrodymais, tuomet jis nėra priimtinas. Solidarumą reiškiu ir tokiems žmonėms, nes pats buvau vienas iš jų. Mano tikėjimas pomirtiniu gyvenimu formavosi lėtai, bendraujant sus savo klientais. Mano paties dvasinis sąmoningumas irgi buvo ne vienerių meditacijos metų ir apmąstymų apie savo darbą pasekmė (p. 388). Mes patys apsirinkome būtent dabartinį savo kūną. Mums nederėtų pamiršti to, kad patys įsipareigojome vykdyti šio gyvenimo sutarties sąlygas. Tai reiškia, kad Žemėje mūsų vaidinami vaidmenys yra prasmingesni už mus pačius. Mūsų sielos energiją sukūrė aukštesnė būtybė, sunkiai pažini dabartiniame mūsų protui. Vadinasi turim sutelkti dėmesį į tai, kas esame ir mėginti atrasti savyje tą dieviškumo kibirkštėlę. Savo sielos atradimas turi daug bendro su savitvarda, o tapatumo atradimas primena meilės pradžią. Kažkurią gyvenimo akimirką tam tikri dirgikliai pažadina tai, kas ilgą laiką buvo užslopinta. Savo sielos pažinimas virsta ištikimybę pačiam sau. Savęs atradimo džiaugsmas tas, kad išgirdę vidinį balsą, jūs akimirksniu jį atpažįstate (p. 389). Dvasinė įžvalga aplanko mus ramiomis, subtiliomis susimąstymo akimirkomis, kurias pabrėžia sutektos minties galia (p. 390).

Sielų santykis su mirusiu kūnu ir atvykimas į savo grupę dvasiniame pasaulyje

"Kelionės": 1 atvejis: Vyras hipnozės būsenoje pirmą kartą pamatė, ką reiškia būti ką tik nuo fizinio kūno atsiskyrusia siela. Niutonas savo klientą nukreipė paskutinio jo žemiško gyvenimo link. Trumpas gyvenimas, nes jis staiga mirė 1918 m. (p. 17). Tai dar jauna siela, nepratusi prie gimimo, mirties ir atgimimo ciklų. Klientas, perkeltas į aukštesniosios sąmonės būklę, pradėjo pasakoti apie sielų pasaulį. Jis nori patekti į savo žmonos protą ir paaiškinti jai, kad jam nieko blogo nenutiko, kad jo visos kančios baigėsi. Valdomas komandų klientas vis giliau skverbiasi į sielų pasaulį. Seansui įpusėjus, kliento vaizdinius darosi lengviau paversti žodžiais. Sielos sugeba puikia palikti kūną ir sugrįžti į jį, ypač pavojingomis situacijomis. Sugrįžus į šį pasaulį tokia patirtis pamažu užmirštama (p. 18). Per pirmąsias regresijos į praeitus gyvenimus hipnozės metu stadijas klientų pasakojimai neprieštarauja tiems žmonėms, kurie buvo kelioms minutėms mirę, o paskui atgaivinti. Tik tas, kad užhipnotizuotieji neprisimena laikinos mirties potyrių. Abiem atvejais sielos sklando virš savo kūnų ir bando paliesti kietus daiktus, kurie tuo metu tarsi ištirpsta. Visi šie žmonės kalba apie juos supančios laisvės ir švytėjimo euforiją (p. 19).

"Kelionės": Antras atvejis tai atvejis kliento, kuris yra šeštą dešimtį perkopęs vyras, pasakojantis apie savo kaip jaunos moters Salės mirtį, kurią Kiovos indėnai nužudė užpuolę traukinį 1866 m. Įprasti klientai turi transo būsenoje turi galių koncentruotis į daugybės praeitų gyvenimų datas ir geografines vietas. Tokie prisiminimai tikroviški (p. 19). Klientas kreipėsi į Niutoną dėl visą gyvenimą trunkančių gerklės skausmų o paaiškėjo kad Salė buvo nužudyta strėle į kaklą. Tokiais atvejais svarbiausia paversti klientą stebėtoju - atsipalaidavimo terapija ir deprogramavimas (p. 20). 2 atvejis: Pastaba: sielos dažnai palieka kūną likus kelioms akimirkoms iki tikros mirties, kai kūnas nežmoniškai kenčia. Salė sako, kad mirtį suvokia kaip kažkokią galią, stumiančią ją iš kūno. Ji palieka kūną per viršugalvį (p. 20). Tai nedidelis šviesos taškelis, spindintis iš jos pačios energijos. Išėjus iš kūno tas taškelis padidėja, judėdamas aplink. Virsta lyg plona virvele pakibusia ore. Jausmas toks, kad kūną prarado per akimirką. Galimybė jaustis laisvai, nejausti skausmo yra nuostabi, bet jaučiais paklydusi, nes neketino mirti. Jaučiais esanti pakibusi ore, kuri visai nėra oras. Nėra nieko, pro ką ji negalėtų prasiskverbti. Savo judesius ji gali valdyti, bet yra trauka ryškios baltumos link (p. 21). Bet ji pergyvena dėl savo kūno, nepajėgdama nuo jo atsiplėšti. Tačiau ir toliau jaučia nestiprų postūmį, genantį ją tolyn nuo jos kūno. Ta pirmyn varanti jėga lyg kokia magnetinė galia. Ji gali jei norėtų jai atsispirti, bet jai labai gaila savo kūno. Jos vyras verkia dėl jos, bučiuoja ją (p. 22). JI bando jį paguosti. Jis jaučia ją. Ji jaučia traukos jėgą, tačiau nėra pasirengusi palikti savo vyrą Vilą ir nori pasižiūrėti kaip ją laidos. Šalia savęs jaučia kitas dvasines būtybes. Bando prasiskverbti į Vilo protą, paguosti jį. Niutonas: priešingai daugelio įsitikinimams sielos nelabai domisi tuo, kas nutinka jų kūnams po mirties. Jos trokšta kuo greičiau pasiekti sielų pasaulį (p. 23). Vis dėl to daug sielų sukinėjasi savo žemiškos mirties vietoje dažniausia iki laidotuvių. Ypač nužudytieji ar netyčia žuvusieji avarijoje nenori pasitraukti iš karto. Atrodo, kad tokios sielos yra suglumusios arba piktos. Vidutinio lygmens sielai atsiskirti nuo fizinės formos, net po ilgos ligos, yra nemažas smūgis. Jos labai vertina artimųjų rodomą pagarbą jų fiziniam gyvenimui. O dar vienas motyvas nepasitraukti - noras paguosti savo artimuosius. Tačiau emocinės traumos gali užvaldyti žmonių protus iki tokio lygmens, jog protiniai jų sugebėjimai bendrauti su sielomis yra gerokai nuslopinti, o kai tai bent trumpam pavyksta, jos stengiasi palikti astralinę žemišką erdvę (p. 24). Niutonas pasakoja atvejį iš savo paties gyvenimo kai teko išgyventi staigią motinos mirtį po širdies priepuolio. Jos namuose jis su seserimi pasirodžiusią motiną pasąmonėje išgyveno kaip baltą prisilietimą (p. 24). Ji pasakė, kad viskas gerai ir nuskrido. Jie pasinėrė ramūs į Delta miegą (p. 25). Dvasiniam kontaktui reikia nusiraminti ir praskaidrinti protą, bent trumpam. Tuomet imlumas paranormaliems reiškiniams padidėja. Niutonas tiki kai našlė sako, jog sunkiu metu šalia jos atsiranda dalelė jos vyro. Žmonės galutinai neišeina tol, kol juos kas nors prisimena Žemėje. Yra ypatinga žmogaus atmintis ir bendroji atmintis. Nepaisant įvairiausios veiklos, tokios išvykusios sielos vis dar gali pasiekti mus, jei bus pašauktos. Suglumusiai, pasimetusiai sielai (nerimastingos sielos) gali padėti it likusieji Žemėje. Kaip pasiruošti savo mirčiai? Artėjant fizinio gyvenimo pabaigai, kiekvienas gali susijungti su aukštesniąja sąmone (p. 25). Ligonių slaugytojai sako, kad beveik kiekvienas mirštantysis paskutinėmis akimirkomis įgyja ramybės. Pasak Niutono mirštantiesiems atsiveria vartai aukščiausią amžinosios sąmonės žinojimą ir tai atsispindi jų veiduose. Mirdami netenkame savo kūno, tačiau amžinoji gyvybinė energija susilieja su dieviškąja galia (p. 26).

"Kelionės": Mesopotamijos gyventojai tikėjo, kad po mirties sielos turi laukti atsiveriančių Šaulio vartų ir rudens lygiadienio, o reinkarnacija į Žemę galima tik pavasario lygiadienio metu per Dvynių vartus naktiniame danguje. Paliekant Žemę, patiriamas tunelio efektas yra įėjimas į sielų erdvę. Tunelis klientų aprašomas skirtingai. Vieni mato jį atsivėrus šalia kūnų, o kiti prieš patekdami į tunelį kyla labai aukštai virš Žemės (p. 27). 3 atvejis: Klientė pasakoja kad jai kylant aukštyn viskas ryšku o patekus į tunelį tamsiau. Tuščiavidurė, blyški anga, o kitame gale mato nedidelį šviesos apskritimą. Jaučia trauką, švelnų stūmimą judėti, šviesos apskritimas prieš ją plečiasi. Išeina iš tunelio, skverbiasi per rūką. Ramu. Jaučiasi patekusi į sielų pasaulį (p. 28). Apie save jaučia minties galią, meilės vibracijas, draugystę empatiją. Jaučiasi saugi. Ją pasiekia užuojautos, palaikymo mintys. Jaučia, kad aplinkui ją esama būtybių (p. 28). Jaučia tarsi plauktų per debesų jūrą. Kažkiek lieka susijusi su Žemė - jos mintyse Žemė arti. Ten, kur ji dabar, šiek tiek niūru (p. 29). Niutonas: taip siela peržengia pirmuosius vartus į dvasinę erdvę. Daugelis sielų tik dabar suvokia kad nėra mirusios, o tik palikusios žemiško kūno naštą. O reakcija tai priklauso nuo pačių sielų brandos: nuostaba ar abejingumas. Dažniausiai tai palengvėjimo jausmai, pasijautimas esant namuose. Labai subrendusioms sieloms, greitai judančioms iš kūnų, via tai atrodo miglota. Jos profesionalės. Dauguma sielų neryžtingos. Prie žemiškos aplinkos būna prisirišusios jaunesnės sielos, skaičiuojančios mažiau praeitų gyvenimų (p. 29). Tą artimiausią Žemei ją supančią astralinę erdvę teosofai vadina kamaloka (p. 30). 4 atvejis: Klientas pasakoja, kad jo matomi daiktai šioje erdvėje [reikia suprasti, kad kamalokoje] yra sluoksniuoti, kaip pyragas. Kai kurie pyragai turi smailas viršūnėles, o apačioje platesni. Taigi yra sluoksniai arba šviesos lygmenys. Daiktai lyg permatomi ir valdomi. Lyg kieta materija kaip iš pradžių atrodo, o paskui paaiškėja kad tai šviesos sluoksniai, supinti į gijas. Daiktai simetriški, tačiau sluoksniai yra įvairaus storio ir spalvų. Be to, sluoksniai juda pirmyn ir atgal (p. 30). Dalys yra apvalios jos užsilenkia į šoną nuo klieno, kai praplauki pro jas. Sluoksniai yra baltos spalvos atmainos. Kliento siela juda skersai tų sluoksnių. Tai veržli nemateriali energija kurią į sluoksnius dalija šviesių ir tamsių spalvų atspalviai. Kažkas tempia jį prie jo paties lygmens. Jis bandomas nuraminti lyg muzikinio virpėjimo, vėjo ūžimo garso aidu. Tai lyg kamertono skambesys. Dar prisimena kvapą ir skonį. Taip yra nes fiziniai jausmai prisimenami ir po mirties (p. 31). Niutonas pažymi kad daugybė sielų pasakoja apie raminančią muzikinių vibracijų galią. O tuo arpu iš karto po mirties girdi dūzgimą, zvimbimą, lyg telefono laidų garsą. Tokie garsai darosi vis muzikalesni palikus tunelį. Pasak Niutono apie sluoksniuotą erdvę pasakojantys klientai mato astralinius pasaulius. Šventraščiuose apie juos rašoma daug. Tai nuo materialaus pasaulio nepriklausantys lygmenys, pamažu virstantys dvasine erdve (p. 32).

"Kelionės: Kitas atvejis tai vyras, kuris sulaukęs 36 metų mirė nuo širdies priepuolio Čikagoje 1902 m. Jis paliko didelę šeimą (p. 32). 5 atvejis: Palikęs tunelį skverbiasi pro jį supančius putotus debesis. Tai labai didelė vieta. Švaru ryšku ir maloniai kvepia. Nuostabūs ledo rūmai (p. 32). Milžiniškas tarsi žėrintis kristalas. Pilkos ir baltos spalvos, tačiau mato ir kitokių, mozaikinių, spalvų. Visos blizga. Begalinė erdvė, didinga ir taiki. Mato link jo einantį savo vedlį, moterį. Klientas jai sako kad jis negali judėti toliau. Jam reikia žinoti, kad žmonai Megei ir vaikams bus viskas gerai. Jis pyksta ant savo vedlės, sakydamas kodėl leidote, kad tai įvyktų (p. 33). Klientas mato mintyse ateitį Žemėje kad jo šeima ramiai gyvena ir jis pripažįsta savo mirtį, jaučia ramybę (p. 34). Niutonas: taigi šis klientas matė sielų pasaulį tarsi ledo rūmus. Kiti mato pastatus, baldais apstatytus kambarius. Kiekvienai su juo bendraujančiai sielai tokie vaizdiniai turi individualią prasmę, visas jas dar veikia žemiška patirtis. Tai su Žeme susiję vaizdai. Pozityvios dvasins galios sudaro mums sąlygas nusiraminti stebint pažįstamus žemiškus miražus. Klientai dažnai mato gėles, tolumoje dunksančius pilies bokštus, vaivorykštę. 5-o atvejo siela yra permaininga siela nepaprastai prisirišusi prie sau giminingos sielos - Megės - pasilikusios Žemėje (p. 34). Įsivaizdavimas kad visos sielos mirties metu tampa visažinės yra ne visiškai teisingas, nes skiriasi prisitaikymo periodo trukmė, priklausanti nuo mirties aplinkybių, prisirišimo prie praeito gyvenimo (p. 35). Tos sielos, kurioms gyvenimas baigiasi staiga, yra sumišusios susipainiojusios, nėra pasirengusios mirčiai, todėl liūdnos. Jei sielų traumos priežastis yra nebaigti reikalai, dažniausia po mirties jos iškart sutinka vedlį. Šie dvasiniai mokytojai yra pasiruošę priimti smūgį dėl priešlaikinės mirties. Jie nesistengia galutinai panaikinti visų proto sutrikimų. Tai galutinai daroma kitur. Dažniausiai sielos dvasinį pasaulį priima kaip nepaprastos ramybės erdvę, kurioje tarsi vieni, tačiau iš tiesų nepalikti izoliuoti ar be pagalbos. Protinga energija juos veda vartų link (p. 35).

"Kelionės": Sielos dvasinėje plotmėje atrodo kaip energijos masė, bet ji gali pademonstruoti ir žmogiškų bruožų. Tarpusavyje bendraudavo sielos savo gabumus naudoja praeities gyvenimo formoms atkurti. Bet tik vienas iš daugelio pavidalų, kuriuos sielos galui įgyti pasitelkusios pagrindinės savo energijos substanciją. Pirmas sielų pasaulyje sutiktas asmuo yra jų vedlys, bet tai gali būti ir gimininga siela, o tai ne tas pats. Gimininga siela tai giminaitis ar artimas draugas. 6 atvejo klientę pasitiko aukštesnio lygmens būtybė, turėjusi ryšių su naujoke ne vieną praeitą gyvenimą (p. 37). 6 atvejis: Klientei atrodo, tarsi ji plauktų smėliu. Šviesa, judanti jos link, pasirodo esanti jos dėdė Čarlis, nes ji jį iš visų giminaičių labiausiai mylėjo. Atpažino jį iš to, kad jis džiaugsmingas, mielas, linksmas ... ir apkūnus. Ir dabar toks pat. Jis tiesai jai ranką. Į klausimą ar jis turi rankas, atsako, kad ir taip, ir ne, nes viskas vyksta jos mintyse, mato jį visą, bet labiausia suvokia jo ištiestą ranką (p. 38). Jis suteikia jai galimybę prisiminti senus laikus - matyti visa tai per savo protą (p. 39). Klientė prisipažino, kad vis dar yra tarsi apkvaitusi dėl automobilio katastrofos. Dėdė Čarlis ją veda kažkur, kur daug žmonių, kurie tarsi laukia jos. Tačiau dėdė Čarlis pasitraukė ir tai ją neramina (p. 39). Niutonas: svarbūs mums žmonės pasitinka mus. Tai ramina. Kruopščiai puoselėjama sielų pasaulio tvarka ir harmonija primena tai, praradome įgavę fizinę srovę, o ramina tai, kad matome žmones, kurių nesitikėjome pamatyti po jų žemiškos mirties (p. 40). 7 atvejis: Kitas klientas sako, kad naujasis pasaulis šiltas ir raminantis. Jokios įtampos ar rūpesčių, tik pasitenkinimas ir ramybė. Jis sklando (p. 40). Jaučia pažįstamų žmonių iš Žemės laikų buvimą. Mato šviesas, panašias į debesis, kurios didėja ir jis žino, kad tai žmonės. Ir jie visi artėja vienas prie kito. Regi miglotus žmonių pavidalus, aukščiau juosmens. Jų kontūrai permatomi. Akys išsiskiria. Mato burnos kontūrus tik, tačiau akys, aplinkui akys. Jos didesnės už žmonių akis, dideli akių obuoliai, spinduliuojantys šviesą. Jos į kliento protą siunčią vaizdinius - mintis apie save ir virsta žmonėmis, tarsi fiziniais žmonėmis su žmogiškais bruožais (p. 41). Priekyje pamato savo pažįstamą Larį. Laris buvo jos vyras. Laris, Giunteris ir Žanas buvo jo vyrai, bet viena ir ta pati gimininga siela, gyvenę XVIII, XIX a. (p. 42). Jie apsikabina, o kitoms sieloms jie tokioje padėtyje atrodytų kaip dvi viena apie kitą besisukančios šviesos santalkos. O jie tuo tarpu spaudžia vienas kitą glėbyje. Po to ji pamato mamą, artėjančią prie jos. Sako, kad laiko viena kitą, o paskui, atsakydama į klausimą, sako: mes apgaubiame viena kitą sava šviesa ir jaučiasi taip, tars būtų apgaubtos ryškia šviesiu meilės apklotu. Pamato brolį Timą, geriausią draugę Vilmą (p. 43). Jų pasirodymo seką lemia prisirišimo prie vienas kito laipsnis (p. 44). Vedlį ji įvardija įvardžiu "jis", nes jis jai visada asocijuojasi su vyriška gimine (p. 44). Niutonas: pažįstami veidai sustiprina naujai atvykusią sielą. Mums itin svarbi siela lauks grupės priešakyje. Pasitinkančiųjų sielą skaičius aukštesnio lygio sieloms bus mažesnis, nes joms nereikia daug dvasinės pagalbos (p. 44). Sutikę sielų grupes iš karto atpažįstame buvusius savo sutuoktinius, tėvus, brolius, artimus draugus. Tai tik preliudija apsigyvenimui ypatingų būtybių grupėje remiantis mūsų pačių brandumo lygmeniu. Pasitinkančios būtybės gali ir nebūti mums skirta mokymosi grupe sielų pasaulyje, nes jie gali būti skirtingo išsivystymo lygmens (p. 45). Pav. dėdė Čarlis buvo toliau pažengusi siela, todėl galėjo atlikti net vedlio vaidmenį. Laris buvo gimininga to paties lygmens siela, o vedlys liko tarsi nuošalyje, nors galima numanyti, kad jis vadovavo visam susitikimui (p. 45).

"Kelionės": Niutonas: daugelis mūsų nepasiekėm tobulų būtybių iš dvasinės erdvės lygmens. Būna ir trečiasis patekimo į sielų pasaulį būdas, kai žmonės tiesiog jaučiasi traukiami nematomų jėgų link galutinio kelionės tikslo, kur galiausiai susitinka su kitomis būtybėmis (p. 52). Taip keliauja vienišos sielos. Tačiau tokio tipo žmonės yra patyrę keliautojai. Tai vyresnės ir aukštesnio lygio sielos, kurioms nereikia pradinės paramos. Jos tiksliai žino, kur keliaus po mirties. Toks yra 9 atvejo klientas (p. 53). 9 atvejis: Po mirties pajunta palengvėjimą ir greitai tolsta nuo Žemės. Lekia kaip šviesos stulpas. Jis žino kelią ir skuba. Jam jau kuris laikas nebereikia pasitinkančiųjų. Toks sprendimas buvo tarp jo ir mokytojo, kai suprato, kad gali pats valdyti situaciją (p. 53). Jis puikiai žino kur nori pateikti ir jam nereikia kad jį laikytų už rankos. Jis juda tarsi ant bangos šviesos spindulio, kuris lyg panašus į radijo bangas. Tarsi kažkas sukinėja ratuką ir ieško jam tinkamo dažnio. Klientui tarsi vadovauja nematoma jėga ir čia nėra apsisprendimo galimybės. Jis tiesiog turi keliauti šviesos bangų rodoma kryptimi. Ir nors jį valdo jo protas visiškai susiliejęs su judėjimo bangomis. Jis skrenda rezonanso erdvėje. Rezonanso nes bangų spindulys vibruoja. Jis pats jaučiasi lyg namo grįžtantis garso ir šviesos švyturys - tokia jo asmeninė tonacija. Jo dažnio dalis (p. 54). Ir jie ne tik keliauja linijomis, jie patys kuria energiją, o tų galių pritaikymas priklauso nuo jų patirties. Niutonas: hipnozės būsenos analitinis protas veikia su pasąmone. 9 atvejo klientas yra inžinierius elektrikas, todėl ir vartoja techninius terminus. Toks jo polinkis. Visi klientai pasakodami apie sielų pasaulį, remiasi savo įgytomis žiniomis (p. 55).

"Kelionės": Kai po mirties pasitikusios būtybės pasitraukia, esame pasirengę keliauti į gydančią erdvę. Daugelis klientų tokį išsireiškimą vartoja. 11 atvejis: Klientas sako kad po susitikimo su draugais kurį laiką lieka vienas, kerta begalines erdves, bet nematoma jėga kreipia jį į vartų į tyros energijos zoną link (p. 65). Mato ryškų šiltą spindulį, tarsi skystos energijos srovę lyg garai, kurie įsigeria klientą kaip ugnis ir jis maudose jie bei apvalomas nuo skausmų. Taip maudoma sielos prigimtis, atgaivinama po gyvenimo Žemėje. Lyg ir sutinka, kad tai lyg gaivinantis dušas po sunkaus gyvenimo. Fizinis kūnas ir žmogaus protas palieka sielai tam tikras žymes ir po mirties. Tam, kuo siela yra didelę įtaką padarė buvęs kūnas ir protas. Net jei esame laisvi nuo kūnų bent jau prisimename juos (p. 66). Ta "dušo" šviesa leidžia išsilaisvinti iš visų praeitos gyvenimo pančių, transformuoja sielą, kad ji vėl taptų pilnaverte būtybe. Klientas prisimena, kad kai buvo jaunesnis, mažiau patyręs, nepaisant gydančios energijos, ilgai nešiodavosi senas žaizdas (p. 67). Niutonas: po to eina orientacijos pakopa, į kurią įeina pokalbis su savo vedliu kurio metu išanalizuojamas ką tik baigtas gyvenimas. Vedliai švelnūs bet nenuolaidūs. Kaip pradinės mokyklos mokytojai. Mokiniai nuo dvasinių savo mokytojų niek negali nuslėpti. Orientavimasis dažniausia vyksta kambaryje (p. 67). 12 atvejis: Klientas pasakoja, kad vieta, kur jis kalbasi su vedliu, yra jo miegamasis, kuriame buvo toks laimingas būdamas vaikas. Jis prisimena senelę savo ir dabar supranta, kad mato ją pačią, savo vedlį Amefą. Jie aptaria, ko nepadarė praeitame gyvenime, bet ir negalėjo padaryti. Ji supranta, kad šiame nuostabiame pasaulyje klientas turi pailsėti (p. 68). Niutonas: taigi, aukštesnio lygmens sieloms šioje pakopoje orientavimasis nereikalingas. Visi be išimties atsakingi už praeitus savo gyvenimus, kiekvienas bus teisiamas pagal tai kaip suvokę savo gyvenimo vaidmenį ir kokių konkrečių veiksmų ėmėsi. Vėliau aukštesnio lygmens sielas apklausia mokytojai. 13 atvejo klientė yra impozantiška 32 metų moteris (p. 68). Skundėsi darbu, tuo kad jai trūko moteriško seksualumo nes ji linkusi manipuliuoti vyrais ir pati supranta kad joje vyriška agresija vyrauja. Sutuoktinį atrado tik todėl, kad jis pripažino jis dominavimą. Skundėsi galvos dešinės pusės skausmais. Paaiškėjo kad daugelį praeitų gyvenimų Hester buvo vyru. Viename gyvenime būdamas 33 metų nusižudė - šovė sau į galvą (p. 69).

"Kelionės": 13 atvejis: Klientė sako kad turi pasimatyti su savo patarėju Klodu, nes turi kažkaip atsiskaityti dėl savęs (p. 69). Šį kartą ji keblioje padėtyje, nes nusižudė. Sielų pasaulyje nėra jokių bausmių. Tai žemiškas požiūris. Klodas bus nusivylęs, kad per anksti "pasitraukiau iš žaidimo" ir neturėjau užtektinai drąsos sunkumams įveikti. Pasirinkus savižudybę, anksčiau ar vėliau turės sugrįžti ir susidurti su panašiomis problemomis. Paprasčiausiai veltui išnaudotas laikas. Klientė tiesiog nusivylusi tuo, ką padarė. Niutonas: tie, kurie savižudybę pasirenka chroniškam fiziniam skausmui nutraukti ar pabėgti nuo visiško neįgalumo, nejaučia sąžinės graužimo, o jų vedliai ir draugai irgi palankiai žiūri į tokio tipo savižudybę (p. 70). Patalpa, kurioje ji susitinka su Klodu tai jai pažįstamas galvijų prižiūrėtojų baras Oklahomoje (p. 70). Klientė sielvartauja, kad buvo susitarusi su Klodu prieš tą paskutinį įsikūnijimą siekti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Ji elgėsi kaip Rosas pasibaisėtinai ir vėl turės kartoti viską iš pradžių (p. 71). Niutonas: skausmingi emociniai praeitų gyvenimų prisiminimai taip paprastai neišnyksta kaip kūnai. Toliau nagrinėdamas Roso Feldono gyvenimą Niutonas apsisprendė priimti trečiosios šalies arba tarpininko tarp Roso ir Klodo vaidmenį (p. 72). Niutonas pastebėjo, kad jei jo kišimasis yra netaktiškas ar nereikalingas, vedliai tyliai užblokuoja kliento atsakymą ar leidžia jam pavartoti sunkiai suprantamą kalbą. Klodas leido išsakyti savo nuomonę Hester lūpomis ir tam tikra prasme dirbti su jo klientu (p. 72). Klodas kreipdamasis į Rosą: toks elgesys nėra pateisinamas ir nevertas tavęs. Tapai ne tuo, kuo norėjai tapti iš pradžių. Mes atidžiai parinksime tau tėvus (p. 74). Klodas Rosui: tu labai lengvai prisijungei prie tų, kurie siekė tik asmeninės naudos ir garbės. Tai ne tavo stilius. Kodėl pasislėpei nuo paties savęs? (p. 75). Klodas Rosui: ką dar galėčiau padaryti dėl tavęs? Tu pats daug ko nepadarei dėl savęs. Aš juk bandžiau diegti tau santūrumą, kuklumą, atsakomybę, užsibrėžtus tikslus, tėvų meilę, tačiau tu nekreipei į tai jokio dėmesio ir buvai aklas alternatyviems veiksmams. Klodas Rosui: kokią savo savybę vertini labiausiai? Klodas: norą kažką pakeisti Žemėje. Iš pradžių troškau kažkuo pagerinti Žemės gyventojų gyvenimą. Klodas: tu anksti atsisakei šios užduoties, o dabar vėl matau, jog atsisakai tau suteiktų galimybių, bijai rizikuoti, pasirinkai žalingą kelią ir mėgini tapti tuo, kuo nesi, ir todėl man liūdna (p. 76). Klientė: pasirinkau moterišką lytį, kad žmonės nebijotų manęs. Tačiau paaiškėja, kad ji nori būti siurprizų dėžutė, kad ji nori užklupti vyrus ir mirtinai juos išgąsdinti. Paimti juos ir apsaugoti paprastus žmones nuo ryklių (p. 77). Tačiau pati pripažįsta, kad tai nėra geriausias būdas siekti tų tikslų.. Vėl žaidžia jėgos žaidimus, ignoruoja principus, daro machinacijas su nekilnojamu turtu. Traukia pinigai, nori garbės (p. 78). Niutonas apie homoseksualumą: aukštesnio lygmens sielos, pasirinkdamos lytį išlaiko vidinę pusiausvyrą. Prie žemės prisirišusių sielų teikiama pirmenybė vienai ar kitai lyčiai dar nereiškia, kad yra nelaimingos pasirinkusios kitą lytį. Hester nebūtinai yra homoseksualė ar biseksualė. Jei mano klientas yra gėjus, jis dažnai klausia, ar jo homoseksualumo priežastis yra "netinkamos lyties" pasirinkimas. Bet kiš tiesų sprendimas jau būna sąmoningai padarytas. Kartais homoseksualai dar prieš atgimimą nusprendžia paeksperimentuoti. Kai homoseksualumo kelią pasirenka Niutono klientas, sprendimą galima sieti su karminiu poreikiu pagreitinti sudėtingą lyčių skirtumų suvokimą dėl tam tikrų įvykių praeitame gyvenime (p. 79). Klientė: prieš grįždami į Žemę renkamės kūną ir tariamės dėl to su savo patarėjais (p. 79). Su jais susitaria neprisiminti kitų gyvenimų. Mokytis nuo nulio daug geriau, nei remiantis buvusiu elgesiu žinoti iš anksto, kas nutiks. Tačiau tai nėra visiškas sąmonės užtemimas. Protrūkių būna sapnuose, krizių metu. Draugai iš sielų pasaulio duoda užuominų. O su Niutonu jai leido susitikti Klodas (p. 80). Niutonas: aukštesnioji sielos sąmonė slepia savyje nepertraukiamą atminties giją ir mūsų tikslus. Apmąstymų, meditacijos ar maldos metu prisiminimai apie tai, kas esame, kiekvieną dieną skverbiasi į mus rinktinių minčių pavidalu (p. 81). Niutonas užslopino Hester galvos skausmų priežastį, sustiprino jos norą būti moterimi. Jai pavyko savo gyvenimą pamatyti kaip puikią galimybę mokytis o ne vien tik kaip netinkam lyties pasirinkimą p. 81). Tarp sielos ir jos šeimininko (kūno?) jų pačių labui persipina teigiamos ir neigiamos emocijos. Jei siela pažintų tik meilę ir ramybę, ji niekada neįvertintų šių teigiamų jausmų. Reinkarnacijos Žemėje tikslas- nugalėti baimę esant žmogaus kūne (p. 82). Klientai pasakoja, kad pradinė orientavimosi sesija su savo vedliais paruošia juos susitikimui su aukštesnėmis būtybėmis. Jie vadinami mokytojų taryba ar tiesiog vyresniaisiais (p. 82). Praeito gyvenimo vertinimas ir analizė, kuriuos gauname nuosprendžio forma yra grindžiami originaliais mūsų pasirinkimo tikslais ir gyvenimo darbais. Sieloms nėra atleidžiama už kitiems padarytą žalą vien todėl, kad jos gailisi. Bet atsako jos už savo veiksmus kitame gyvenime (p. 83).

"Kelionės": Visos sielos galiausia atvyksta į pagrindinį sielų pasaulio uostą, kurį Niutonas vadina tarpine zona. Kartais jaunesnes sielas čia atlydi jų vedliai. Kitoms vadovauja nematoma jėga, stumianti jas tarpinės zonos link ir paksu pas jų belaukiančias būtybes. Sielos surenkamos tarpinėje būsenoje ir paskui joms paskiriamas galutinis kelionės tikslas. Anot vieno kliento tarpinė zona primena didelio vežimo rato stebulę, kur stipinais jos nugabenamos į skirtas vietas. Tokioje stebulėje juda nesuskaičuojama daugybė pasimetusių sielų (p. 85). Sielos yra apakusios nuo joms atsivėrusio amžino pasaulio ir tiki, kad kažkur čia yra kūrybos branduolys. Sielų pasaulis pasižymi įvairiausiais švytėjimais. Sielų susibūrimai atrodo kaip miriadai ryškių šviesų, kurios juda skirtingu greičiu. Vienas nuostabiausių sielų pasaulio bruožų yra nuolatinis jausmas, jog tikrai egzistuoja didžiulė protinė galia, viską kreipianti harmonijos link. Mintys įgauna įvairiausi formų. Akimirksniu kviečiamas asmuo atsiranda keliaujančios sielos mintyse. Telepatinis bendravimas pasitelkus energiją yra nematomas kontaktas, o šalia esančios energijos formos, formuoja tiesioginį ryšį (p. 86). Pasirinko 41 metų grafikos dizainerį (p. 87). 14 atvejis: Klientas: beribiai atstumai beribė erdvė. Kai pradeda judėti greičiau suvokia, kad juda milžiniškoje taurėje, apverstoje dugnu aukštyn. Greitas judėjimas gimdo buvimo taurėje jausmą, sferiškumo jausmas, judant pagal kontakto liniją (p. 87). Greitai judant linijos atrodo išlenktos. Judėjimas lenktomis kontakto linijomis vyksta tikslingai tarsi kažkokia jėga vertų jomis judėti, lyg būtų povandeninėje srovėje. Mato daug sielų, tarsi dabar visi būtų suplaukę į vieną milžinišką upę (p. 88). Sielos susirenka jūroje, kur visi labai lėtai juda verpetais. Grįžta namo lyg neršti plaukiančios lašišos. Tai daryt jas verčia aukštesnės būtybės. Lėtas judėjimas energijos tėkmėje. Šviesų santalkos atskirtos galerijomis (p. 89). Tai sielos žmonių erdviose galerijose. Žmones skiria ploni ir kuokštuoti plaušeliai, nudažantys šviesą pieno spalva, kuri lyg matinis stiklas (p. 90). Individualios sielos kaip švytintys taškeliai. Yra atskiros sielų grupelės. Visa erdvė lyg jonvabalis su išsipūtusiais ir susitraukiusias šonais. Jo (koridoriaus) judėjimas ritmiškas (p. 90). Artėja prie savo grupės jų mintys jam pažįstamos, pati protų struktūra pažįstama. Bet vienaip ar kitaip jam pažįstami ir kiti dėl ankstesnių ryšių. Čia vyrauja vienybė, čia nėra priešiškumo. Klientas: "Mes suvokiame universalų tarpusavio ryšį, dėl kurio visi esame viena komanda" (p. 91). To nėra Žemėje, todėl jaunoms sieloms neretai prireikia net kelių gyvenimų, kad priprasti prie žemiško kūno ir jos kovodamos su žemiška aplinka, yra mažiau produktyvios, nei dirbdamos su žemišku protu (p. 92). Niutonas: dvasinius reiškinius pasakojantys klientai naudoja panašius žodžius - srovė, tėkmė, debesis ir pan. 15 atvejo siela nėra tokia brandi (p. 92).

"Kelionės": Atvejis labai informatyvius, nes klientė jaučia stiprų prisirišimą ir pagarbą tiems, kurie valdo sistemą, todėl ji nori tiksliai perteikti tai, ką mato (p. 92). 15 atvejis: Klientė jaučiasi plaukianti tam tikroje grandinėje, tars rangytųsi pro grandis, labirintą. Patenka į didelė erdvę. Šalia jos vedlys. Čia beribė erdvė. Ją neša tolyn, atsiduria tuščioje atviroje erdvėje. Dėl didelio greičio atsiranda tamsesnių šešėlių (p. 93). Mato žmonių grupele tarsi avilius ar šviesų puokštes, skraidančius jonvabalius. Šiluma ramybė. Sulėtinus greitį, vieta tapo labiau pažįstama. Tolumoje mato pažįstamus žmones, jos šeimos narius, bet negali jų pasiekti, ir savo tėvo ne (p. 94). Tėvas jai sako, kad ji išmoks turėti jį savo mintyse (bendraut telepatiškai), tačiau jis turi pasilikti, kur yra dabar. Klientė sutinka, kad toks atskyrimas yra aukštesnių būtybių sprendimas. Ji pati turi išspręsti savo problemas. Direktoriai skatina tam juos (p. 95). Ji toliau lėtina greitį (p. 96). Niutonas: jaunesnėms sieloms labai svarbus galutinis susijungimas su savo grupe, ką jos supranta kaip grįžimą namo. Transo būsenoje žmonės vartoja žodžius santalka, avilys savo namams apibūdinti. Kai prisijungia prie konkrečios grupės, savo aplink sieja su miestais, mokyklomis, kas jiems asocijuojasi su saugumu. . Klientė sako, kad čia daug žmonių, kurių tik kai kuriuos pažįsta. Ji sako kad negalima judėti bet kokia kryptimi be jokios priežasties (p. 96). Jos klausia: ar jūsų sielos energija negali laisvai judėti už grupės ribų. Atsako, kad jie yra pritvirtinti tam tikroje vietoje. Tie žmonės, kurie jai pažįstami, tokie yra jau ne vieną gyvenimą. Tai jos grupės nariai. Prie kitų žmonių ji nėra prisirišusi, ne jos reikalas kaip jiems einasi (p. 97). Į klausimą ar ji neori aplankyti kitų grupių, klientė atsako kad to negalima daryti. Negalima vykti kitas grupes ir susilieti su jų energija. Net ir protinis kišimasis įmanomas tik tinkamu metu, kai jie laisvi ir gali bendrauti su ja. Visi gyvena tik savo erdvėje, kur vyksta mokymas. Aplinkui juda tik direktoriai. Stengiamasi nepažeisti grupės ribų. Nepaisant tokių taisyklių čia labai daug erdvės ir laisvės (p. 98). Jiems padeda mokytojai priešingu atveju pasiklystų (p. 99). Niutonas: klientai kartais nerimauja kad svarbūs asmenys nedalyvavo susitikime ar kad negalėjo bendrauti su jais telepatiškai. Pereinamojo tarpsnio pabaigoje priežastis paaiškėja. Pažįstami asmenys subūrimai į banguojančias ryškios šviesos santalkas. Viename ar keliuose kūnuose persikūnijusios sielos nedalyvauja aktyviau sutinkant naują sielą. Jos tarsi miega autopiloto režimu (p. 99). Vidurinio lygmens siela, užimta įprastiniai darbais, pasakoja, kad pasidalijimas grupėmis primena tos pačios mokyklos klases. Prieš prisijungdamos prie savo grupės sielos kviečiamos į Vyresniųjų taryba, kuri nuodugniai tiria sielos veiklą, nukreipdama į konkrečią grupę. Mažai ką apie tai pasakoja. Čia esama slopinimo. Vienas klientas pasakoja, kad vedlys nuveda ją pas vyresniuosius. Kartais ji kalba jo vardu kaip advokatė. Prieš klientą šeši Vyresnieji ilgais baltais drabužiais. Sielai leidžiama išsisakyti savo neviltis ir troškimus (p. 100). Prisijungusios prie pažįstamų "bendraklasių" savojoje grupėje, sielos mano, kad galiausiai sugrįžo į namus (p. 101).

"Lemtis": XX amžiuje visuomenės požiūris į pomirtinį gyvenimą gerokai pasikeitė. Amžiaus pradžioje daugelis žmonų laikėsi įprastinio požiūrio, kad gyvena vieną kartą. O amžiaus gale JAV jau apie 40 procentų žmonių tikėjo reinkarnacija. Toks požiūrio pasikeitimas leido daug lengviau priimti mirtį tiems, kurie tapo dvasingesni ir beveik atmetė mintį, kad po mirties jų laukia užmarštis. Dalis sielos energijos visada lieka sielų pasaulyje. Ta pati energija laukia jūsų sugrįžtančio į sielų pasaulį po mirties. O giminingos sielos niekada nėra galutinai atskiriamos viena nuo kitos (p. 24). 1 atvejis: Klientas Tamanas: kai per daug sielvarto, neįmanoma įsiskverbti į žmogaus protą. Dažnai mylintys žmonės yra labai sunerimę ar visiškai pastirę ir jų protas neveikia (p. 25). O jo vedlė Ean ir pasiūlė jam pasilikti. Daug sielų tol nevyksta į sielų pasaulį, kol nepaguodžia besisielojančių artimųjų, todėl lieka astralinėje žemiškoje erdvėje. Tamanas lieja savo energiją skėčio pavidalu nuo Alisos juosmens link jos galvos - apgaubiama apsaugine energija (p. 26). Ieškoma vietų jos asmenyje, pro kurias lengviausia į ją prasiskverbti. Jos jausmai ima kaitaliotis (p. 27). Newton: daugelis sielų gana lengvai iš sielų pasaulio veikia fizinį kūną. Dažniausia jos naudoja energijos spindulį (p.27). Gali būti somatinis prisilietimas - somatinė jungtis bei terapinis prisilietimas. Bendravimas mintimis su skaudančiu kūnu yra somatinis, jei taikomi fiziologiniai metodai. Subtilus prisilietimas ir emocinių reakcijų sukėlimas. 2 atvejis - 49 m. vyro, mirusio nuo vėžio. 2 atvejis: Šis klientas savo energijos spindulį nukreipia tiesiai į širdį. Pirmas smūgis priverčia ją (jo žmoną) atsitiesti, ji pažvelgia aukštyn. Toliau energijos siuntimas visomis kryptimis iš vieno lubų taško (p. 29). 3 atvejis: Nukreipia energiją į galvą prie kaklo. Tarsi masažuoja kaklą. Paskui apkabina rankomis Kevino galvą (p. 29). Newton: kitas klientas stengiasi savo vibracijas suderinti su toniniais jų balso svyravimais ir tada eiti tiesiai prie smegenų. Greitai jie liaujasi verkę patys nežinodami dėl ko (p. 30). 4 atvejis: Naudojasi vertingu daiktu, kurį jo žmona laikė ypač asmenišku. Indiško stiliaus žiedas su reljefiniu turkiu. Be to, naudojama ugnis kaip šilumos ir elastingumo tarpininkas (p. 31). Elastingumas - sugebėjimas savo sielos energiją paversti skysčiu. Reikia greitai paversti savo energiją iš skysčio kietu kūnu ir atvirkščiai. Jis pabudina žmogaus protą (p. 31). Norėjo sukurti subtilų kontaktą tarp jos proto ir žiedo. Elena (jo žmona) tarsi lunatikė prieina prie stalčiaus atidaro jį, paima žiedą, o žiedas vis dar turi jo energiją. Tada jis kiek įmanoma didina tiltą tarp jos ir savęs. Elena pabučiuoja žiedą ir sako: ačiū mielasis, dabar žinau, kad tu esi (p. 32). Newton: Taip galima kiekvienam, sielvartaujančiam dėl mirusio žmogaus, paimti bet kokį jo turėtą` daiktą ir palaikyti jį rankoje (p. 33). Viena moteris gavo žinią iš Klėjaus (savo vyro), kai staiga muzikinė dėžutė pradėjo groti Gleno Milerio dainą. Šviesos energija turi elektromagnetinės galios bruožų, todėl gali paveikti kitus objektus (p. 33). Dažnai iš fizinio pasaulio išvykusi siela su mylimais žmonėmis susisiekia per sapnus. Sapnus galima suskirstyti į tris dalis: viena jų - namų valymas. Pažintinę prasmę turintys sapnai dalijami į problemų sprendimą ir dvasiškąją dalį (p. 34). Sapnuose galima matyti savo vedlius, patariančius, arba giminingas sielas. Į dvasinių sapnų rinkinį dar įeina ir mūsų potyrių kituose fiziniuose bei protiniuose pasauliuose prisiminimai, įskaitant sielų pasaulį. Dažnai tokie sapnai metaforiškai suteikia mums raktą, atveriantį praėjusių gyvenimų duris. Nemari siela mažai tesikeičia, todėl tokie palyginimai nėra keisti. Prisiminimai apie pasiruošimą gali aplankyti mus sapnų metu. Pasak Jungo sapnai gali simbolizuoti ir neišvengiamas tiesas (p. 35). Sapnų simboliai bendri visoms kultūroms. Australijos aborigenai tiki, kad sapno metas yra tikrasis laikas objektyvios realybės prasme (p. 36). 5 atvejis: Klientė kaip siela bandė motinai siųsti po savo mirties savo mintis oranžinės-geltonos šviesos pavidalu. Įsiskverbė į motinos sapną. Ji pradėjo sapnuoti, kad vaikšto viena laukuose šalia dukters namo. Tuomet duktė pateko į sapną iš kito lauko galo (p. 37). Sukūrė atvaizdą savęs tokios, kokią ją matė paskutinį kartą. Ryškaus sapno įtaka labai didelė. Savo energijos bangas siuntė dar kelias dienas, kad ji susitaikytų su praradimu (p. 38). Newton: taigi kontakto sapnuose ieškoma perkeičiant sapnus, iš dalies juos pakeičiant ar net sukuriant (p. 39). 6 -o atvejo klientas pasakoja apie sapnų technikas, kurių jį išmokė vedlys Aksinaras (p. 39). 6 atvejis: Valtas, kurį norėjo paveikti: po įsikūnijimo jo dalis liko sielų pasaulyje (jie iš tos pačios grupės). Dvilypė jo prigimtis. Trumpam jo brolis Badas susilieja su slaptaviete, kur liko dalis jo energijos. Tai leidžia užfiksuoti Valto energijos atspaudą. Susikuria telepatinis ryšys (p. 39). Bet Žemėje nori rasti Valto tikslų energetinį atspaudą (p. 40). Turėdamas jo energetinį atspaudą, įsiskverbia į Valto protą ir paskleidžia ten savo energiją (p. 40). Savo sukurtu sapnu jis norėjo broliui Valtui priminti sceną iš vaikystės (p. 41). Badas sukūrė Valtui sapnų seką (p. 42). Newton: sielos žiniai perduoti galima panaudoti vaikus (p. 42). 7 atvejis: Klientas nutarė paguosti savo žmoną per dukterį Sarą, kuri jaučia, kad jis gyvas, todėl gali geriau pajusti jo vibracijas. Sara laiko rankose mamos virbalų komplektą. Per juos kliento siela pasiunčia šilumą į jos rankas ir ji tai pajunta. Tada paliečia jos nugarą prie kaklo, paskui paliečia smakrą, kutendamas jį kaip kiekvieną vakarą. O po kurio laiko Sara ir sako, kad tėtis yra šalia, nes jis kutena jos smakrą (p. 43). O paskui jis įsiterpia tarp Saros ir žmonos ir štai jie vėl trise (p. 43). Newton: kitas sielų būdas susiekti su sielomis yra jų pažįstama aplinka. Klientė Nensi, kuri mirė praeitame gyvenime nuo priepuolio Jos vyras inžinierius atmetė bet kokį dvasinį bendravimą (p. 44). Nensi nutarė pasinaudoti jo uosle (p. 44). 8 atvejis: Nensi mylėjo sodą ir Čarlzas tai žinojo (p. 44). Ji privertė jį pamačius rožių krūmą, įsivaizduoti semtuvinį kastuvą ir kasimą. Įteigė jam, kad reikia tuos įrankius nusipirkti (p. 45). Baltos rožės jam priminė žmoną (p. 46). Tada savo energija ji apgaubė jo liemenį, kad jis pajustų baltų rožių aromatą ir jis nesusivaldė ir pravirko (p. 47). Newton: sielos gali bendrauti su mumis ir idėjų forma. Vienas klientas rašė siųsti ir gauti žinią yra menas, kurį reikia stiprinti. Jis meditacijoje galiausiai pagavo savo žmonos Gven mintis. Turėjo išmokti jos žodžių blyksnius, susieti su savo kalbėjimo maniera ir iššifruoti (p. 47). Nepažįstamieji kaip pasiuntiniai. Klientas Deerekas (9-as atvejis). Liūdėjo dėl žmonos Julijos mirties ir po 20 metų. Prie jo prisėdo 20 metų mergina. Ji pradėjo pasakoti apie savo šeimą. JI paskui staiga uždėjo jam ranką ir pasakė, kad nerimauja dėl jos, bet tikrai neverta., nes vėl susitiksim (p. 49). Jis suprato, kad jį aplankė vėl įsikūnijusi Julijos siela (p. 49).

"Lemtis": Newton: Rytų tekstuose minimos astralinės sferos, tačiau jam nepatinka griežta septynių egzistencijos lygmenų struktūra, kurią akcentuoja rytietiška filosofija, nes klientai nepateikia tokios struktūros įrodymų. Turbūt geriausia, jei vadovautumėmės mums prasmę turinčiais principais. Tokia griežta formulė yra nereikalinga slopintoja. Visi po mirties praeina pro tirštos šviesos atmosferą šalia astralinės Žemės erdvės. Ši šviesa turi pilkos spalvos zonų. Tunelio efektas, o paskui patenka į ryškią sielų pasaulio šviesą (p. 61). Užhipnotizuoti žmonės pasakoja, kad Žemę supančioje astralinėje erdvėje esančios kintamos ar šalia egzistuojančios realybės yra fizinio mūsų pasaulio dalis. Tų erdvių ribose žmonės iš fizinio mūsų pasaulio gali pastebėti nematerialių būtybių. Visos kosminės zonos turi vibracinių savybių, leidžiančių sielai judėti tik tada, kai jos energijos bangos yra atitinkamo dažnio (p. 62). Gali būti, kad eterinės būtybės gali gyventi skirtingose realybėse, tačiau toje pačioje, Žemę supančioje astralinėje erdvėje arba pačioje Žemėje. Kadangi magnetinių laukų tankis kinta, skirtingais laikmečiais žmonės buvo imlesni daugiau ar mažiaus susitikimams su sielomis (p. 63). Yra gamtos dvasios. Viena moteris matė savo vynuogyne nykštukus (p. 63). Didelė dalis tautosakos kyla iš sielų prisiminimų apie potyrius kituose fiziniuose ir protiniuose pasauliuose (p. 64).

"Lemtis": Newtono dažnai klausia kaip vedliai leidžia klajoti vienišoms, nelaimingoms ir visų apleistoms sieloms - vaiduokliams. Turėjo klientą, kuris po buvusio gyvenimo ilgą laiką buvo vaiduoklis. Padarė išvadą, kad tik nedidelė dalis sielų yra buvusios vaiduokliais ir netiki, kad visos tokios sielos mus persekioja. Vedliai neverčia mūsų vykti į sielų pasaulį. Jei nebaigti darbai yra tiek užvaldę mūsų mintis, jog nenorime palikti astralinės Žemės erdvės (p. 64). Mirusiųjų norai yra gerbiami. Be to laikas sielų pasaulyje nieko nereiškia. Vaiduoklis, 400 metų praleidęs Anglijos pilyje gali jaustis sugrįžęs po 40 valandų (p. 65). Sielos tikrai žino, kad yra pasitraukusios iš žemiško gyvenimo. Vaiduoklio sąmyšio priežastis yra viską nustelbiantis prisirišimas prie vietų, žmonių, įvykių. Dvasiniai vedliai gerbia net prastus sprendimus. Vaiduokliai yra žemesnio lygmens sielos, kurioms sunku išsilaisvinti nuo neigiamos žemiškos įtakos. Gali būti, kad gyvenimas baigiasi labai staiga - pav. avarija (p. 65). Staigūs karminių planų pokyčiai - štai gal vaidenimosi priežastis. Belinda atvyko dėl nenugalimo liūdesio, vienatvės ir praradimo jausmus (p. 66). 14 atvejis: Belinda XIX a. pabaigoje buvo jauna moteris Elžbieta, kuri nesėkmingai bandė išsaugoti savo vyrą, kuris vis dėl to paliko ją, tačiau palikęs jai dvarą (p. 67). Mirė 52 merų, visiškai nusivylusi, palūžusi nuo vienatvės ir skausmo. Po mirties ji nepaliko astralinės Žemės erdvės ir sklandė kaip siela, laukdama Stenlio. Elžbieta sugalvojo atbaidyti bet kokius dvaro pirkėjus. Ji sklando virš savo namo ir verkia iš skausmo (p. 68). Laukia Stenlio, rauda ir aimanuoja liūdėdama. Ją šaukia pamestų sielų Atpirkėjas, sakydamas " Ar nemanai, kad to jau gana?". Tai ne vedlys abu jie laukia vedlio. Atpirkėjas yra Donis, kurie gelbėja sielas, panašias į ją. Jis panašus į nykštuką. Jie kartu keliauja į liūdinčioms sielos skirtą vietą (p. 69). Donis paprasčiausiai ragina žaisti. Jo tikslas - pagydyti mano sielą ir išvalyti protą (p. 70).

"Lemtis": Newton: sielų dualizmas ir jų gebėjimas padalyti energiją bei tuo pačiu gyventi daugiau negu vieną fizinį gyvenimą. Kalbant apie Elžbietą kaip vaiduoklį būtina prisiminti, kad jos energijos dalis liko sielų pasaulyje, bendraudamas su kitomis sielos. Ta dalis gali dar kartą įsikūnyti Žemėje ir atrodo būtent taip nutiko su moterimi, kuri rado vaiduoklių lankomą namą (p. 71). Vaiduokliai tikrai nėra tik tuščias energijos kiautas. Daugelis nesubrendusių sielų negali pačios persikelti ir vėl sujungti savo energijas. 15 -as atvejis apie vaiduokliui giminingą sielą, o vaiduoklis - jauna siela, buvusi pirmasis klientės vyras (p. 72). 15 atvejis: Vienos sielos - Bobo giminingos sielos - pasakojimas apie Bobo virtimą vaiduokliu. Jį nužudė praėjus po vestuvių labai nedaug laiko. Tai jį prislėgė. Į šį gyvenimą jis pasiėmė tik ketvirtadalį savo energijos ir jos nepakako tokioje dvasinių kančių situacijoje. Jis neteisingai įvertino situaciją, nepakako energijos skausmui įveikti. Pasiėmė mažai energijos, nes norėjo daugiau nuveikti sielų pasaulyje - dar kai kur įsikūnyti. Jis apie 30 metų išbuvo vaiduokliu, kol buvo atkurta jo likusi energija sielų pasaulyje. Jam padėjo būtybės, kurios eina sargybą Žemėje ir stebi neramias sielas, skatina jas grįžti namo (p. 72 - 73). Gali būti ir būtybės, kurios nėra vaiduokliai, tačiau po mirties kurį laiką pasilieka Žemėje (p. 73). 16 atvejis: Klientas sako, kad didelė dalis sielų, kurios nenori palikti Žemės po mirties, netampa vaiduokliais. Jos paprasčiausiai su niekuo nenori bendrauti. Kai kurios jų nori kuo greičiau susilieti su nauju kūnu ir nenori palikti savo fizinės formos. Tokio tipo sielos yra tikri fronto linijos kariasi. Normaliai turėtų sugrįžti, gauti naujų patarimų, bet vedliai neverčia grįžti, kol sielos pačios nesupras tokio grįžimo naudos, tačiau ir neduoda sieloms naujo kūno. Yra tokių, kurios nenori grįžti ir į Žemę, ir nenori į sielų pasaulį grįžti. Jų veiksmai yra pasekmė kažko nebaigto, traumuojančio, nenugalimo (p. 74). Dėl didelio nepasitenkinimo jos nenori kalbėtis su mokytojais. O naujo kūno neduodama todėl, kad neramios sielos apgyvendinimas naujame kūne būtų nesąžiningas kūdikio atžvilgiu. Tokios sielos kuria savo realybę, remdamosios priminimais apie fizinį pasaulį. Kai kurios gyvena soduose. Tos, kurios nuskriaudė kitus, susikuria baisias vietas, primenančias kalėjimus, jos izoliuoja save, taip nubausdamos save. O tos sielos, kurios siejasi su blogiu ir sielų pasaulyje atskiriamos. Jos bent jau yra pasiruošusios be baimės sutikti kritiką ir leisti, kad jų energija būtų gydoma. Vedliai turi daug dirbti, kad sielos paliktų savo susikurtas įkalinimo erdves (p. 75). Newton: 16 atvejyje aprašyta situacija panaši į skaistyklos koncepciją kai atpirkimo erdvę. Newtono klientai pasakoja, kad kai kurios sielos atsiskyrėlės turi apsivalyti, o kitos tik atnaujinti savo energiją. Visgi iš atskirties neateiname visiškai apsivalę, kitaip nereiktų vėl įsikūnyti. Sielų izoliacija nėra tremtis. Bažnyčios "pragaro" koncepcija nepagrįsta. Krikščionys nenori pripažinti, kad viskas pomirtiniame gyvenime yra atleidžiama, nors visos sielos atgailauja, nes jaučiasi atsakingos už savo pasirinkimą (p. 76). Sielos, kurios po mirties Žemėje nori pabūti vienos, nėra savižudės, jos jaučia, kad izoliacija joms būtina (p. 76). Sielos yra savo energijos šeimininkės. Jos prašo vedlių būti perkeltos į gydymo ir atsinaujinimo centrus sielų pasaulyje - terapines erdves (p. 77). Savanoriškos atskirties vietos - paties pasiskirta erdvė arba subjektyviosios realybės vakuumas. Tylios sielos žino, kad yra nemirtingos, tačiau jaučiasi bejėgės. Tokios sielos vienu metu yra ir liūdnos, ir pamišusios. Jos kenčia nuo kaltinimų sau ir riboto mąstymo. Tai primena skaistyklą (p. 77).

Lemtis: Newtonas: vienišos sielos, kurios nepripažįsta mirties ir nenori vykti namo. Tyliosios sielos. Be jų dar yra vienišos sielos. Vienatvės trokštančios sielos yra sveikos, tik dar nebaigusios atsigauti. [Mano komentaras: betgi Niutonai, juk tavo teikiamas pavyzdys sako: "Apžvelgiu tai, ką noriu išsaugoti ir integruoti iš seno savo kūno, ir tai, ką reikėtų atmesti" (p. 112)]. Achemo siela apžvelgiama 22 atvejyje (p. 112). 22 atvejis: buvo Prancūzijos pasipriešinimo dalyvis Maroke, 1934 m. kankintas ir paliktas mirti po karšta Afrikos saule. Save laiko siela gynėju ir stengiasi apginti tuos, kuriems įgimtas gėris ir troškimas pagerinti daugybės žmonių gyvenimą (p. 112). Jo asmenybės branduolį labai paveikė gyvenimo žiaurumas ir kankinimai, kuriuos turėjo iškęsti, todėl vyksta į nuošalią erdvę, kur galės pabūti vienas su savimi (p. 113). Tai aptemdyta erdvė, kurią vadina miego kambariu (p. 113). Šiuo metu čia ilsisi apie 20 sielų. Juos saugo Prižiūrėtojas. Tai Jėgų Atgavimo meistrų rūšis. Jie lyg apie šventyklą vaikščiojantys vienuoliai (p. 114). Tai, kas vyksta, panašu į kraujo perpylimo procedūrą iš kraujo banko. Susiliejimas su likusia sielos energija turi vykti ramiai. Ant jų pačių liejama jų pačių energija (po. 114). Tai trunka 25 - 50 metų (p. 115).

Sielų gyvenimas grupėje ir jų tobulėjimo pakopos

"Kelionės": Egzistuoja organizuotos sielų paramos grupės. Grupės parinkimas priklauso nuo sielos lygmens. Grupėje gyvenančios sielos yra seni geri draugai, kurių suvokim lygmuo yra beveik tas pats. Tai nedidelė bendruomenė būtybių, turinčių tiesioginį ir dažną tarpusavio kontaktą, panašų į šeimos narių bendravimą. Antrinės sielų grupės yra tarsi bendruomenės paramos grupės, kurių nariai jau nėra tokie artimi vienas kitam. Tokios antrinės grupės gali turėti daugiau kaip tūkstantį sielų. Daugybė pirminių grupių, sudarančių vieną antrinę grupę, tarpusavyje bendrauja tik atsitiktinai (p. 103). Mažesnių grupių, priklausančių pirminėms grupėms, sielų skaičius gerokai skiriasi. Juos sudaro nuo 3 iki 25 sielų. Paprastai 15 ir tai vadinama Vidiniu ratu. Darbinis kontaktas remiasi inkarnacijos metu išmoktomis pamokomis, kas susiję su praėjusio gyvenimo ryšiais arba su tam tikrais konkrečios sielos bruožais. Vienos grupės nariai susiję artimai visiems laikams. Tai vienmintės, bendrų tikslų turinčios sielos. Žemiškos inkarnacijos metu jos dažniausia gyvena kartu kaip giminės ar artimi draugai (p. 104). Dažniau broliai ir seserys kartu toje grupėje, bet ne su tėvais, kurie priklauso kitoms grupėms dažniau. Artimus ryšius tarp sielų lemia jų artimumas grupėje ir žinios bei giminingumas dėl bendros žemiškos patirties (p. 104). 16 atvejis: Klientė pasakoja, kad patelkusi į savo grupę, eina su savo draugais į mokyklą. Kvadratinė graikų šventykla su didžiulėmis kolonomis. Čia sugrįžta o kiekvieno ciklo (gyvenimo). Klientei mokykla apsirodo tokiu būdu, nuo tada kai gyveno Graikijoje. Klientę pasitinka mokytoja Karla, ateinanti nuo šventyklos ir apsirėdžiusi kaip deivė. Ir jie patys panašiai apsirėdę (p. 107). Savo grupėje mato daugiau moterų, nes jos "valentingumas" joms labiausia tinka šiuo metu. Niutonas: grupėse esančios sielos gali būti labiau linkusios prie vyrų ar moterų, ar vienodai tolerantiškos abejoms lytims. Bibliotekoje apie 20 žmonių. Visus juo pažįsta ne vieną šimtmetį (p. 108). Vienas kitą vadina maloniniais vardais. Artimiausias draugas vadinamas purslais, nes dažnai blaškosi į visas puses. Čia varto knygas - gyvenimo knygas (p. 109). Jose viskas matoma paveikslėliuose, kurie juda, keičiasi, iš kristalo centro. Tai judančios šviesos bangos. Atsivertę galvoja ko nori. Kristalas virsta šviesiu ir miniatiūrose gali matyti praeitus savo gyvenimus ir alternatyvas. Laikas traktuojamas rėmeliais, puslapiais. Ateities galimybes galima įžvelgti šioje knygoje tik labai abstrakčiai (p. 110). Grupėje visi padeda vienas kitam išsiaiškinti savo klaidas. Studijuoja ir diskutuoja. Į kitų grupių pastatus - mokyklas neįžengia, tačiau įžengia į naujokyną, padėti naujokams (p. 111). Niutonas: vidutinio lygmes klientai kalba apie savo asmeninę erdvę, gyvenimą ir darbą ir apie jokius suvaržymus nekalba. Bendrose zonose sklandančios sielos užsiima įvairiausia veikla. Tose bendrose zonose sielos būna žaismingos, krečia pokštus (p. 112). Viena iš pramogų tai sielų sustojimas ratu, kad galėtų geriau sukoncentruoti savo proto energiją. Ryšys su aukštesniosiomis jėgomis atsiranda. Šokio sūkuryje gali atsirasti šventyklos, valtys, gyvūnai, medžiai. Tai džiugus prisiminimas įvykių, padėjusių formuoti jų asmenybes (p. 113). Niutonas iš 16 atvejo sužinojo, kad sielas galima skirti ir pagal spalvas, nors jau žinojo, kad žmonių auros skiriasi (p. 114). Taip ir klientai jam sakė. Klientė mini šimtus ir šimtus sielų už šventyklos ribų. Ji sako, kad visi jie yra susiję, bet tik netiesiogiai. Nepažįsta kitų. Sielos atrodo kaip skirtingos šviesos, judančios lyg jonvabaliai (p. 115). Mokytojai yra ypač artimi tarpusavyje, kai nepadeda mums mokytis. Sielos nėra visai baltos (p. 115). Vedliai yra geltonos spalvos. Pav. Karlos mokytojas Valeras skleidžia šviesiai mėlyną spalvą. Kai kurie yra rausvi, bet nėra žali (p. 116). Valeras visus pranoksta savo žiniomis, todėl skleidžia tamsesnius spindulius. Mėlyną yra tamsesnė už geltoną, o geltona ryškesnė už baltą. Abu jie skleidžia daug intensyvesnę ir stabilesnę šviesą nei klientė. Klientė darosi rausvai balta, galiausia tampa aukso spalvos. Energija tirštėja pamažu (p. 117). Niutonas: matyt neutrali balta ar pilka spalva yra pradinis raidos lygis. Nedaugelis mato žalsvos spalvos atspalvius. Galbūt čia yra koreliacija su žvaigždžių spalvomis. Sielų energijos spalvos gali turėti šį tą bendro su elektromagnetiniu lauku. Greičiausia individualios vibracinės bangos formuoja sielos aurą (p. 118). Aukštesni lygmens sielos skleidžia daug greičiau judančias energijos daleles, kurios dažniausiai mėlynos, o esant didžiausiai koncentracijai - violetinės. Energijos viršūnėje virsta nematomomis ultravioletinėmis bangomis (p. 119). Po kiekvienos inkarnacijos suvokimas gilėja. Jei siela pasiekė tam tikrą lygį, jis nebus prarastas. Klientai nuolat kalba apie suplanuotą ir tvarkingą tobulėjimo procesą, kuriam daro įtakos bendraminčiai ir mokytojai. Sielų žinias rodo skirtingi šviesos dažniai, tačiau šaltinis vienas. Sielas vienija mintis (p. 120). Sielų hierarchijos idėja žinoma buvo ir Rytams ir Vakarams (p. 121). Tikima, kad visos žemesnio lygio sielos visiems laikams susijungs su aukščiausia siela. Aukštesnio lygio sielos Žemėje dažnai gyvena kukliai. Į naujai suformuotą sielų grupę ateityje nepriimami jokie nauji nariai. Sielos į grupes skirstomos priklausomai nuo ego panašumo, kognityvų suvokimą, išraišką, troškimus (p. 121). Kai sielos pasiekia III lygmenį, iš jų formuojamos "nepriklausomos mokymosi grupės. Tokiu būdu nauja grupelė būtybių, galutinai pasiekusių III lygmenį, suburiama iš daugybės pirminių grupių, įeinančių į vieną ar kelias antrines grupes. IV lygį pasiekusioms grupėms suteikiama daugiau laisvės (p. 122).

"Kelionės": Tai tos, kurios iš tiesų jaunos ir neturi daug patirties už sielų pasaulio ribų ir tos kurios ne kartą buvo įsikūnijusios Žemėje, bet vis dar nepasiekė reikiamos brandos. Beveik ¾ sielų neperžengė pradinių raidos lygmenų. Niutono tiriamos sielos yra daugiausia žemesnio lygmens. Galima spėti, kad V lygmens sielų Žemėje yra apie kelis šimtus tūkstančių (p. 141). Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žemiausio lygmens sielų, yra greitai augantis žmonių skaičius ir naujų sielų poreikis. Jas reikia imti iš mažiau pažengusių sielų telkinio, kurioms, riekiam lygiui pasiekti reikės daugiau inkarnacijų. Daugybė kartų klientas ateidavo į biurą sakydamas esąs sena siela tačiau negalintis išspręsti kai kurių problemų. Visi norime būti išmintingi ir brandūs niekam nepatinka kai juos vadina pradedančiais. Tačiau realiai yra ne vienas atvejis kai klientas sugrįžta į Žemę jau daugiau kaip 30 tūkstančių metų ir vis dar neperkopia I ir II lygmenų. Viena mano klientė negėlėjo susidoroti su pavydu 850 metų, kol galų gale įveikė (p. 142). Toliau pokalbis su jauna siela, kuri neturi jokių grupė jai pavestų užduočių. Pirmame gyvenime ją (Šabezą) nužudė 1200 m. Šiaurės Sirijoje mongolų antplūdžio metu, kai jai tebuvo 5 metai. 20 atvejis: Klientė (aname gyvenime Šabeza) jaučiasi apgauta. Tas gyvenimas buvo toks žiaurus. Mano, kad jos vadas suklydo, nusiuntęs ją į tokį žiaurų pasaulį. Sutiko ateiti į Šabezos kūną, bet nežinojo, kad Žemė tokia baisi vieta, kupina baimės. Pradėjo mylėti, brolį Achmedą, su juo gera buvo. O jis pasirodo jos dabartinis vyras Bilas. Achmedas ir ji sielų pasaulyje spinduliuoja baltą šviesą. Jie čia kartu dirba (p. 143). Tas darbas tai bandymas išsiaiškinti, ką galvojame vienas apie kitą. Gaila, kad taip greita išžudė, bet mylėjo vienas kitą. Į klausimą kada pradėjote mąstyti kaip protinga būtybė, atsako, kad jai atrodo, kad jau egzistavo, tačiau nesuvokė savęs kol nepateko į šią ramią vietą kartu su Achmedu, tada kai be vedlio galėjo bendrauti, ėmė geriau save suvokti. Mini savo motiną šalia. Prisimena švelni šviesą, meilės vibracijas, padrąsinimą. Klausimą ar tai buvo jos kaip sielos kūrimo metu, atsako, kad viskas miglota... buvo ir kitų padėjėjų, kai gimė. Pakui lyg vaikų darželis. Ir pasiliko su Achmedu bei savo vadu (p. 144). O sukūrė juos Aukščiausiasis (p. 145). Niutonas: taigi ką tik gimusioms sieloms dvasinėje erdvėje egzistuoja kažkas panašaus į gimdymo namus. Tai vieta, kur tam tikrose gardelėse formuojasi sielų branduoliai. 20 atvejo klientė nebrandi siela. Jai 67 metai. Ji nejautė kokios nors atsakomybės už savo veiksmus. Paliko ne vieną vyrą dėl nesugebėjimo bendrauti su žmonėmis. Sumaištis, apatija. Tokios sielos linkusios paklusti žmonių visuomenės įstatymams. Nepatyrusią sielą gali uždusinti dėl nepriklausomo mąstymo stokos. Tokis sielos dažnai egoistiškos (p. 145). Jie dėl nepalankių gyvenimo situacijų supykstame, įsižeidžiame ar pasimetame, tai nereiškia, kad mūsų siela neišsivysčiusi (p. 145). Ženklas, kad siela jau užbaigė naujokės pakopą, yra sąlyginės jos dvasinės izoliacijos pabaiga. Iš šeimyninių kokonų jos perkeliamos į didesnę pradedančiųjų sielų grupę. Dažniausiai tai įvyksta baigus penktą gyvenimą Žemėje. Visi tokios grupės nariai yra naujos sielos, susibūrusios į grupę pirmą kartą. Grupės kuriamos tam, kad kiekvienas jų narys padėtų vienas kitam. 21 atvejis pasakos apie vyrų dominuojamą sielų grupę. Humoras yra pagrindas savęs apgaudinėjimui atskleisti (p. 146). Klientas baigė savo gyvenimą kaip olandų menininkas iš Amsterdamo, miręs 1841 m. (p. 147). 21 atvejis: Klientas sako, kad jo grupės nariai juokiasi iš jo apdaro. Aplinkui seni draugai. Jie juokiasi kaip Žemėje viskas sudramatinta (p. 147). Žemė yra didelė scena ir jie save suvokia kaip milžiniško spektaklio aktoriai. Penki iš grupės ypač artimi. Norkrosas - linksmiausias, triukšmingiausias. Ramiausias - Vilas (p. 148). Vilas patarė klientui Alumui mažiau girtuokliauti ir daugiau tapyti. O vilas tuo metu buvo užeigos namų šeimininkė Olandijoje. Vilas labai greitai tobulėja ir išvyks kad galėtų bendrauti su tais kurie jau paliko grupę (p. 149). Jų grupės skiriamasis bruožas - nuotykiai, jaudulys. Dubris ką tik baigė audringą jūrų kapitono gyvenimą, Norkrosas buvo laisvas prekybininkas. Iš gyvenimo stengiamės išspausti kuo daugiau. Trinijanas buvo vyskupas, kuris sakosi dovanojęs žmonėms paguodą, nors mes žinom kad jis tai dar dėl turtų (p. 150). Trinijanas norėjo lengvo ir patogaus gyvenimo, jis net mergaitę suviliojo. Trinijanas nori dėmesio ir garbinimo (151). O Vilo problema yra išdidumas. Vienu žodžiu jie mato savo trūkumus, ydas ir jas pajuokia (p. 152). Niutonas: nors žmonės likę manyti, kad sielos dvasinėje erdvėje neturi žmogiškų trūkumų, tačiau Niutonas mano, kad egzistuoja daugybė panašumų tarp sielų grupių ir žmonių šeimų (p. 153). Kinetinę Vilo energija darosi rožinė, tai todėl, kad jis pasiekė II lygmenį. Visgi šioj grupėje nėra neapykantos, įtarumo, nepagarbos. Regi užsispyrimą ir norą tobulėti naujame žemiškame gyvenime (p. 154). Klientas (Alumas) paklaustas ako, kad gailisi, jei k nors nuskriaudė. Sako: mes išsakome ciniškas pastabas, bet jos nepanašios į žemiškąsias. Kaip sielos mes esame suvaržytos, abejojame savo gebėjimais, savo pasitikėjimu tobulėti. Kartais kelią pastoja per didelė savigarba (p. 155). Klientas (Alumas) prabilo apie kūgius. Jie padeda jiems. Jo forma leidžia jiems būti jo viduje. Po juo plaukioja. Tai individualus apvalymas, žemiškoms dėmėms nuplauti. Kūgis lieja energiją žemyn kaip krioklys ir leidžia susikoncentruoti į grupės vienybę (p. 156). Junta, kad mintys išsiplečia susitraukia, pripildytos papildomų žinių, reikiamos įžvalgos bendram darbui. Vedlį Šato jie suvokia kaip režisieriaus padėjėją mūsų grupei. Jis pasirodo kaip ceremonijų meistras, kaip burtininkas (p. 157), kaip rytietiškas Merlinas. Jis žino, kad esame laukinių kompanija. Jis netikėtai pasirodo, kad duotų temą diskusijoms (p. 158). Grupė yra tarsi vedlio vadovaujama dirbtuvė (p. 159). Niutonas: Šato daugiau patarėjas, o ne grupės savininkas. Klientas: Žemė yra veiksmo planeta. Mes linkę priimti vyrišką lytį, kad galėtume daryti įtaką įvykių eigai, kurti savo aplinką, būti pripažintais, trokštame būti nepriklausomais, todėl moteriška patirtis mūsų nedomina. Tačiau yra sielų geriau tinkančių moteriškiems vaidmenims. Su jomis jis sutaria (p. 159). Į klausimą kas juos subūrė grupę atsakė kad aukščiausieji, planuotojai. Prie jų grupės niekada neprisijungia naujų nari, nes jie per daug susiję vienas su kitu o naujokai neturi jokių praeities ryšių su mumis. Jie nori mesti iššūkį senom tradicijos bei tyrinėti pagrindines nuostatas. Baigę diskusijas ieško naujos inkarnacijos, atsisveikina ir sako susitiksią vėl (p. 160). Niutonas: yra didelė pirminė grupė (15 - 20 narių) ir joje pagalbinės grupės, kad kiekvienas narys turėtų savų polinkių jausmų ir reagavimo būdų. Šios grupės sielos dar toli iki brandos, bet jos prisideda prie Žemės gyvybingumo. Kartais žemesnio lygmens sielos keblumų užduotis yra skirtumas tarp to, kaip ji save suvokia būdama sielų pasaulyje, lyginant su veikla fiziniame pasaulyje (p. 161). Pirminės grupės nariai jaučia atsakomybę vienas už kitą ir už visą grupę. Susidaro įspūdis kad tarp grupių egzistuoja minių barjerai. Žemesnio lygmens sielos dažnai atskiriamos nuo grupės, kad galėtų individualia dirbti su paprastais energijos projektais. Viena jau siela pasakė kad turi mokytis stiprinti savo energiją, kad geriau surastų išsklaidytus ir permaišytus objektus ir sutektų formą. Tai suteikia informacijos apie juos Stebėtojams (p. 162). Iš sielų tikimasi, kad jos praleis laiką sutelkusios mintis į pagalbą esantiems Žemėje. Jos vyksta į tam tikrą erdvę vadinamą apsaugine zona. Čia patenka į daugiamatį sidabriškai mėlynos energijos lauką ir sutelkia mintis į pasirinktą geografinę erdvę, taigi ant savo minčių bangų sielos keliauja link konkrečių žmonių pastatų ar į konkrečią vietą, norėdamos paguosti ar kažką pakeisti (p. 163).

"Kelionės": Po II lygmens sielos patenka į vidutinę raidos pakopą. Šiame lygmenyje sielos mažiau bendrauja su pirmine grupe, nes turi patirties ir brandos nepriklausomam darbui. Jos mažina ir savo inkarnacijų skaičių. III ir IV lygmenyje jos gali prisiimti ir daug didesnę atsakomybę. Mokytojo - mokinio santykiai su vedliu virsta kolegų darbu. Seno vedliai gauna naujų mokinių, mokiniai taip pat turi įgyti įgūdžių, reikalingų tapti vedliais. Daug didesnis III ir aukštesnių lygmenų klientų šaltakraujiškumas. Jiems būdingas pasitikėjimas, o ne įtarinėjimas. Demonstruoja stiprų tikėjimą žmonijos ateitimi (p. 165). Šios sielos puikia suvokia universalų gyvenimo planą. Kito atvejo klientas, pasiekęs paskutinę III lygmens pakopą buvo maždaug 50 metų vyras. Elgėsi mandagiai. Apsimestinis drovumas, tamsios ir niūrios akys. Dirbo labdaros organizacijoje ir norėjo aptari darbinio entuziazmo susilpnėjimą. Jautėsi pavargęs ir likusią gyvenimo dalį norėjo praleisit vienas. Jį perkėlė į 30 tūkstančių metų laikotarpį. Jo polinkis elgtis kaip vienišas vilkas, priešinga tendencijai gyventi gentimis. Šeimos įsipareigojimų vengimas. Maištaujanti siela, besipriešinanti tironiškai visuomenei visais laikais, kėlė aplinkinių dvasią, ragino neprisidėti prie grupuočių (p. 166). Klajūno gyvenimas, organizatorius kovos prieš dvasinę priespaudą. Ši siela nuolatos ieškojo gyvenimo prasmės ir padėdavo visiems, kuriuos tik sutikdavo kelyje. Niutonas nenustebtų jei ši siela pasirodė Žemėje ir prieš 70 tūkst. metų (p. 167). Niutonui atrodė, kad jo šaltumas bendraujant su žmonėmis trukdo jo pažangai (p. 167). 22 atvejis: Klientas sielų pasaulyje vadinamas Nentumu. Šalia jo du seni draugai Raulas ir Sendži. Visi trys dirba daugiau individualiai. Ieško būdų kaip padėti vienas kitam inkarnacijų metu. Jis padeda Sendži išmokti atleisti sau už klaidas, o ji pabrėžia kad jam trūksta bendrumo jausmo (p. 168). Ji Raului padeda ugdyti kantrybę. Turi mokytoją Aidę. Ji retokai inkarnuojasi. Į klausimą ar vedliai gali paslėpti savo mintis taip, kad nebūtų galima įsiskverbti šį jų protus atsakė, kad senesnieji yra ypač įgudę tai daryti. Jie moka filtruoti informaciją, vaizdus (p. 169). Vedliai žino, kada reikia atsakyti į klausimus ir kaip. Klientas norėtų su Aide įsikūnyti Žemėje. Aidę paskyrė vedliu, kai jie pasiekė III lygmenį. Vidutinis lygmuo yra išbandymo metas galimiems mokytojams (p. 170). Vedliai turi savų gabumų bei trūkumų. Ir ne kiekvienas tinka mokymui, bet visi pašaukti tapti aukšto lygio siela (p. 171). Klientas jaučiasi esąs padėjėjas Aidei. Šiuo metu jis yra prižiūrėtojas už sielų pasaulio ribų dviejuose gyvenimuose. Taigi šiuo metu jis gyvena dviejuose gyvenimuose (p. 171). Dar ir Kanadoje. Mažame kalnų miestelyje prižiūri savo brolį Bilį. Jo tikslas padėti Biliui pamatyti pasaulį anapus jo skausmo. Kanadoje jis yra moteris, Bilio sesuo (p. 172). Pagrindinė brolio pamoka įgyti nuolankumo ir nepasiduoti žiauriam gyvenimui (p. 173). Gali būti, kad Bilio siela fiziškai sužalojo klientą kažkuriame gyvenime. O kliento (kaip moters Kanadoje) iššūkis prižiūrėti vaiką, padėti jam nugalėti bejėgiškumą (p. 173). Be sąlyčio su skausmu ir mėginimo jį nugalėti, niekada nesužinosite kas tokie esate (p. 174). Vedliai leidžia vienu metu gyventi du gyvenimus, nes sielos negyvena grubioje biurokratinėje aplinkoje. Mums leidžiama klysti ir mokytis iš klaidų (p. 174). Atlygis už paralelinius gyvenimus yra galimybė daug ilgiau pasilikti sielų pasaulyje apmąstymams. Sielos energija gali pasidalinti į dvi dalis, nes esame energijos prisunktų vienetų dalelės, kilę iš vieno šaltinio - Kūrėjo ir kiekviena sielos dalelė yra lyg atskiras užbaigtas vienetas. Tam tikra sielos dalis niekada neįsikūnija fiziniame pasaulyje, nes niekad galutinai neatsiskiria nuo Kūrėjo. Tai potenciali energija (p. 175). Žinoma toks įsikūnijimas į kelis gyvenimus, prieštarauja daugelio nuomonei apie individualią, nedalomą sielą (p. 176). Be susirūpinimo žemiškomis inkarnacijomis, bendravimo su kitų grupių sielomis ir mokymosi tapti vedliu yra ir dar 4 pamokos: pasaulis be ego, Visažinis pasaulis, Kūrybos ir griovimo pasaulis, Kintamo laiko pasaulis. Vienas jų egzistuoja fizinėje visatoje, o kiti - bematės erdvės. Jos skirtos tik sieloms (p. 176). Tai proto erdvės. Pasaulis be ego - tai mokymosi būti vieta. Ką tik sukurtos sielos ten mokosi suvokti save. Tai kilmės pasaulis. Nauja siela neturi jokio pasirinkimo. Charakteris priklauso nuo to, kaip į vieną vietą sutelkiama energija. Naujai sukurtos sielos atvyksta be ego, todėl tas pasaulis taip vadinasi. Jos neturi "aš" idėjos (p. 177). Tam tikros sielos turi polinkį konkrečioms fizinio gyvenimo formoms. Naujoms tik sukurtoms sielos pasirinkti planetas padeda vedliai. Jį patį traukė žmonės. Alternatyvos nebūna didelės - vienas, du nesudėtingi pasauliai. Tada pasiūlė šią rūsčią planetą, nes čia tenka įveikti ne tik fizinius nepatogumus arba protinius išbandymus, o Žemėje ir tai, ir tai. Traukia žmonių panašumas, kurį jie jaučia vienas kitam kovodami tarpusavyje (p. 178). Žmonės egocentriški, pikti nedori, tačiau vis tik linkę į geranoriškumą. Nuolatinė kova tarp žmonių vertybių. Įvairovė traukia. Aistra kovoti už savo vietą pasaulyje - štai viena patraukliausių žmonijos savybių. Jaunos sieloms, grįžusioms iš Žemės, irgi gali prireikti gydymo kaip paskutinio išsigelbėjimo (p. 179). Pagijusioms sieloms leidžiama sugrįžti į savo grupes ir vėl įsikūnyti. Visažinis pasaulis nėra skirtas jaunoms sieloms. Tai apmąstymų vieta. Galutinis protinis planavimo ir projektavimo pasaulis. Tai galutinis visų minčių tikslas. Ten formuojami visų gyvų būtybių jausmai. Aukščiausia abstrakcijos forma. Kintamo laiko pasaulis - tai erdvė, kuri simbolizuoja fizinį pačių sielų pasaulį, pav. Žemę (p. 180). Žemės sfera tik imituojama. Kiekviena siela tyrinėja savo pačios geografinę planetą, kur įsikūnija. Fizine prasme jos realios, bet tik laikinai. Pav. fiziškai gyvenama imituojamoje Žemėje. Kintamo laiko pasaulis todėl, kad galime pakeisti laiko seką konkretiems įvykiams tirti. Siekiama patobulinti gyvenimo pasirinkimą. Kūrybos ir griovimo pasaulis skirtas n visoms sieloms (p. 181). Šis pasaulis daug didesnis už Žemę ir vėsesnis. Čia mažiau vandens. Niutonas pavadino š pasaulį Žemė II ir bandė išsiaiškinti kur jis lyginant su Žeme, bet klientas nenorėjo tiksliau pasakyti kur ji (p. 182). Į Žemę II vykstama tarp žemiškų gyvenimų. Vykstama kurti ir mėgautis savimi kaip laisva siela. Ten nėra žmonių, ramu neturi jokių įsipareigojimų, ten gyvena tik nedideli gyvūnai, kurie turi sielą bet tai tik paprasčiausi proto energijos fragmentai. Ir nemano, kad kliento bei jo draugų sielos atsirado iš žemesnių gyvybės Žemėje I formų po jų sukūrimo. Protingą energiją tvarko gyvenimo evoliucija. Kūrėjo energija vienija visas gyvas būtybes visatoje. Žemę II atrenka tik tuos, kurie susiję su Žeme (p. 183). Čia tvyro pirmykštė atmosfera, lyg rojaus sodas. Čia vyksta kurti. Tai jaunesnis pasaulis su daug paprastesniais organizmais, kad išmoktų kurti be protingesnių gyvybės formų. Čia gali eksperimentuoti su kūryba. Jaučiasi lyg laboratorijoje, kur energiją galima paversti apčiuopiamais daiktais (p. 184). Žemėje II mėgina suprasti ką privalėtų nuveikti Žemėje. Pakui bando suformuoti objektą ir skurti tą patį, pasitelkęs tik labai nedidelį energijos kiekį. Mokytojai padeda valdyti. Jie formuoja daiktus. Eksperimentuoja su vandeniu ir deguonimi, mėgina sukurti kosminę medžiagą - akmenį, orą vandenį. Pasirenka jau esamus pagrindinius elementus ir juos pakrauna savo energijos impulsais ir jie keičiasi. Sekasi kurti akmenis, dulkes sukietinant. Mokos kurti kaitaliodami energijos spinduliavimo sroves (p. 185). Žaidžia savo energijos dažniais ir dozėmis. Negyvų daiktų kūrimas tai daugiau kopijavimas to ką matome prieš save. Augalų nemoka kurti. Kopijuoja daiktus ir juos lygina su originalais. Lyg vaikai smėlio dėžėje (p. 186). Jam nesiseka sukurti augalų todėl nevykusiai sukurtus sunaikina. Į Niutono teiginį, kad sielų pasaulis yra milžiniška organizacinė piramidė, kurios viršūnėje aukščiausia galia, atsako, kad tai ne piramidė, nes visi esame to paties ilgo audinio siūlai. . Sielos iš tiesų tobulėja ir juda aukštyn, tačiau geriau įsivaizduoti kad jos juda skersai. Visi esame dalis visatos traukinio, judančio mūsų gyvenimo bėgiais. Esame tame pačiame automobilyje, judančiame tuo pačiu keliu (p. 187). Garvežys tai kūrėjas, jis priekyje (p. 188). Niutonas: su kūrybos jėgomis susipažįstama III lygmenyje. Pirmiausia įvaldoma fotosintezė, paskui kiti organizaciniai procesai. Mokiniai raginami kurti miniatiūrinį planetinį arealą organizmams. Tačiau tai nereiškia, kad siela labai pažengusi. Sielai leidžiama specializuotis vienoje ar keliose srityse (p. 188). Kalbant apie Kintamo laiko pasaulį kitiems ji tik konkrečiais tikslais sukurta iliuzija.. Sielos gali virsti akmenimis tankio esmei pajusti, medžiais - ramybei užčiuopti, vandeniu - takumui suprasti. Klientai neneigia, kad tokie veiksmai siejasi su jų buvusiais įsikūnijimais Žemėje. Sielos gali tapti beformės ir susilieti su kokiu nors jausmu. Kiti pasakoja virtę nykštukais, milžinais, undinėmis. Tai lyg ir nėra tik jų naudotos metaforos. Gal tokios pasakos yra kolektyvinės sielų patirties apraiškos? (p. 189).

"Kelionės": Verta pripažinti kad aukštą lygį pasiekęs žmogus nebeieško terapeuto savo gyvenimo problemoms spręsti. Dažniausiai pasiekusieji V lygmenį veikia Žemėje kaip čia įsikūniję vedliai. Pav. Motina Teresė, tačiau dažnai ir tylios nematomos sielos. Tačiau jausmingumas, grožio vertinimas ar nejutiminio suvokimo apraiškos, įskaitant ir aiškiaregystę, nebūtinai yra pažengusios sielos požymiai. Tokiais požymiais yra kantrybė gyvenant visuomenėje ir nepaprasti sugebėjimai spręsti įvairiausias problemas (p. 191). Gili jų įžvalga. Žinoma ta nereiškia kad jie neturi spręsti karminių problemų. Pažengusi siela spinduliuoja ramybę, gerumą ir supratingumą. Ignoruoja savo fizinius poreikius ir gyvena labai kukliai. Pav. 35 metų moteris, dirbanti medicinos centre. Jos ramybė chaotiškoje darbo aplinkoje. Šiltumas, draugiškumas ir neprieinamumo aura. Ji susidomėjo jo tyrimais. Anot jos mūsų susitikimas nebuvo atsitiktinumas. Pirmuosius gyvenimus ji gyveno čia dar prieš 130 - 70 tūkst. metų (p. 192). Keli aukštesnio lygmens klientai tvirtina, kad, anot pažengusių sielų būtinos sąlygos gyvybei Žemėje atsirado prieš milijoną metų, o pirmųjų hominidų smegenų apimtis ir balso aparatas tapo tinkami sielų raidai ne anksčiau kaip prieš 200 tūkst. metų. Žmonėmis mus pavertė sielos o ne atvirkščiai. Ir sielos apsigyveno skirtinguose Žemės rajonuose ne vienu metu (p. 193). Gali būti kad sielos gyveno kūnuose, kurie buvo tobulesni už Homo erectus. Vadinasi žmonių fizinė evoliucija turėjo pakilimų ir kritimų. Etiopijoje prieš 9 tūkst. metų su vedliu Kumara (p. 194). 23 atvejis: Klientė: jos vardas sielų pasaulyje Tesė. Jos energija mėlynos spalvos. Kumaros energijos spalva violetinė. Žinios sklinda iš kūrėjo. Žodis Dievas netinkamas vartojimui dėl per didelio suasmeninimo ir pirminio šaltinio reikšmės sumažinimo. Tokiu būdu šaltinis tampa pernelyg žmogiškas, nors visi esame jo dalis (p. 195). Niutonas klausia kodėl sielos pasirodo kaip dvi juodai švytinčios akių tuštumos ir nerodo žmogiškos savo formos. Tesė atsako kad akys simbolizuoja koncentruotą minties galią. Juodos akių įdubos yra langas į senus kūnus ir ankstesnes fizines formas. Jos sielų buvimo įrodymas. Jos bendrauja sugerdamos viena kitos energiją. Išvaizda yra asmeninis kiekvienos sielos reikalas. Vengia dažnų kontaktų, nes nori turėti per daug prisirišimų. Kumara jau nebeketina įsikūnyti Žemėje. Keletas tokių yra ir daugiau. Išminčiai yra tikrieji Žemės sargai, stebintys viską kas ten vyksta. Tai paengusios sielos kurios nusprendžia pasilikti ir padėti žmonėms, nes yra skirti Žemei. Jie gyvena paprastą gyvenimą ir nemėgsta miestų gyvena mažose bendruomenėse ar dykumose, kalnuose, daug jų klajoja. Jie vadinti anksčiau tiesos skelbėjais (p. 197). Jų suvokimo galia ir atarimai labai išmintingi. Kumara nepriklauso Išminčiams. Jie, tiksliau būtybės, iš kurių ji semiasi žinių, vadinami Senaisiais (p. 198). Jį įtaką kitos sielos jaučia kaip koncentruotą palaimos būseną. Jie labai arti šaltinio, arti susiliejimo (p. 198). Kumara stengiasi tapti vien iš tokių būtybių. Vedliu pasiryžusi tapti siela turi baigti spręsti nebaigto savo inkarnacijų ciklo problemas ir tuo pat metu padėti kitoms sieloms tar inkarnacijų. Jos grupėje yra 9 sielos kurios yra jos mokiniai. Jos kompaniją sudaro dvi skirtingos grupės, skirtingų lygmenų (p. 199). Tarp jų trys stebėtojai, kokia ji laiko ir save (p. 199). Tos šešios sielos kaip nešvarios sniego gniūžtės. Dvi sielos spindi gelsvai o dar vienas darosi melsvas. Odženovina susidarė nuomonę, kad meilė ir pasitikėjimas atneša tik skausmą (p. 200). Vientisumas yra troškimas būti atviram pačiam sau ir savo ketinimams, leidžiantis galutinai suvokti kelią šaltinio link (p. 201). Į Niutono klausimą kodėl jei visa pagrindinė protinga energija yra vienas vienetas sielos skiriasi savo charakteriu ir vientisumu, Tesė atsakė: nes jas keičia jų patirtis fiziniame pasaulyje. Dėl to bendras visų sielų intelektas papildomas naujais atspalviais. Gyvenimas įvairiuose kūnuose ir skirtingoje aplinkoje plečia mūsų pačių prigimtį (p. 202). Tai savirealizacija kaip tikslas, kaip galimybė siekti tikslo bendrai. Tam kad būtų galima vadovauti sieloms i įsikūnyti Žemėje reikia atskirti dalį savo energijos. Buvimas Žemėje leidžia tiesiogiai padėti savo grupės nariams ir kartu sau (p. 202). Pasidalijimas - netikslus žodis. Kiekviena dalis yra visuma (p. 203). Mokymas Žemėje ir sielų pasaulyje - tiesiog dvi skirtingos aplinkos, ne mažiau veiksmingos. Sielų pasaulis yra vertinimo ir analizavimo centras, tačiau pati siela čia ilsisi. Tesė dabar su Niutonu moters kūne, bet tuo pat metu ji gali bendrauti su savo grupės nariais (p. 203). Į klausimą kokiu būdu Žemėje esantis grupės narys gali atkreipti jos dėmesį, atsakė, kad jie turi nuraminti savo protą ir atsijungti nuo tiesioginės savo aplinkos, susitelkdami į savo vidinį balsą. Jie privalo išplėsti vidinę savo sąmonę. Jie turi persikelti anapus to, kas juos neramina ir taip atsivertei jai, Tesei. Kryptingos minties energija turi nugalėti žmonių emocijas. Visi stebėtojai priima tik jiems skirtus signalus, nes žmonės siunčia individualios formos mintis. Lyg sutinka su apibūdinimu, kad tai tam tikras vibracinis kodas minties dalelių lauke (p. 205). Sako, kad tikrina kiekvieną situaciją. Jie atpažįsta problemos mąstą iš neramios minties srauto, tuomet atsargiai susiliečiame su ja ir švelniai paliečiame žmogaus protą. Stebėtojui didžiausias iššūkis - kada ir kai rasti kontaktą (p. 206). Žmonių protas gali būti visiškai sujauktas, dėmesys išsklaidytas, o minties energija pakrikusi (p. 207). Tesė skiepija idėjas, kurias jie pagauna kaip įkvėpimą. Daugiausia problemų kyla dėl žmonių baimės (p. 207). Pastaruoju metu Tesei labai gerai sekasi kurti žuvis. Jie duoda nurodymus organizmams, atsižvelgdami į jų aplinką. Tai daro daugiau nei viename pasaulyje. Dabar dirba vandenynuose. Iš pradžių su dumbliais ir planktonu (p. 209). Gyvybės forma pradeda kurti nuo mažyčių ląstelių. Pritaria pasakymui, kad jie kuria naujus cheminius junginius sumaišę pagrindinius gyvybinių molekulių elementus su savo energijos tėkme. Viską reikia derinti su saulės energija, nes kiekviena saulė skirtingai veikia planetas. Jie kuria naujas struktūras, stebi, kas yra tinkama. Į klausimą ar kai planetoje atsiranda gyvybės formos ir aplinkos sąlygos tinkamos, viskas vyksta tik dėl protingų sielų veiklos, atsako, kad gyvybei tinkama planeta turi ir ją stebinčių sielų, o viskas, ką jos daro, yra natūralu. Saulės kūrimas - tai bendrų pastangų pasekmė. Ji gali kurti tik mažytes sistemas - nedidelę saulės sistemą, kad vėliau galėtų kurti didesnes saules. O didelių termobranduolinių sprogimų, dėl kurių atsiranda visata ir erdvė šaltinis - koncentruota Senųjų energija (p. 211). Niutonas: visoms sieloms jų pačių labui suteikiama galimybė dalyvauti žemesnes protingos gyvybės formas, o aukščiausiąjį protą - šaltinį - sudaro kūrėjai (Senieji), kuri sujungia savo energiją visatoms kurti. Šios sielos yra galutinai išsilaisvinusios iš reinkarnacijų rato. Džainistams realybė yra nesukurta, amžina, jiems nereikia jokio kūrėjo (p. 212). Tačiau kitos Rytų filosofijos pripažįsta "pirmininko" vadovaujamą "vadovų tarybą" (p. 213). Nedidelis procentas klientų prisimena keistas ir į žmones nepanašias gyvybės formas iš kitų planetų. Tesė: pripažįsta tai ir sako, kad yra daugybė mokyklos aikštelių. Kai kurios yra analitinės mokyklos. Kitos paprastai yra proto pasauliai, subtilios erdvės. Žemiška mokykla labai nesaugi, čia reikia nugalėti daug baimės. Tai konfliktų pasaulis, nes per didelė žmonių įvairovė (p. 213). Čia reikia daug drąsos ir entuziazmo. Žemė - sudėtinga mokykla (p. 214). Tesė užsiminė, kad ji yra mažytė skraidanti būtybė svetimoje mirštančio pasaulio aplinkoje. Tos planetos saulė virto tikriausiai jau nova. Kai tas pasaulis jau nebegalėjo palaikyti gyvybės, atvyko su Kumara į Žemę. Tos skraidančios būtybės kažko išsigando, tapo izoliuotos ir pavojingos vena kitai (p. 214). Žemėje sutiko vyrą iš tos pačios planetos - Ikaką. Jis iš karto prabilo apie tą planetą, kreipdamasi į kaip į žmogų, moterį (p. 215). Ji tik neaiškiai nujautė, kur jie buvo susitikę (p. 215). Niutonas: prisimena du klientus, kurie gyveno vandens pasaulyje kaip protingų, į žuvis panašių, būtybių pora (p. 216). Sielos siunčiamos į bet kurį pasaulį, turintį protingos gyvybės formų. Jų inkarnacijos nesiriboja žemiško tipo pasauliais ar protingais dvikojais, galinčiais vaikščioti sausuma. Apie savo potyrius kituose pasauliuose galintys kalbėti klientai tvirtina, kad atvykdamos į žemę sielos išbando ir mažiau už žmogų protingas gyvybės formas, o patekusios į žmogaus kūną kopia tik aukštyn proto pažangos kopėčiomis (p. 217). Tesė: pats šaltinis yra sielų pasaulis. Būdami jaunos sielos, viduje jaučiame galios buvimą ir visgi suvokiame, kad esame galios pakraštyje. Senieji yra dalis koncentruotos šaltinio energijos, palaikančios mus. Kūrėjas - tai aukščiausia nesavanaudiška būtybė, su kuria norime susilieti. Visatos yra sukurtos paties šaltinio labui. Sielų vieta yra šaltinis (p. 218). Sielos gyvena neerdvinėje amžinoje aplinkoje, išskyrus tam tikras zonas, kurios yra tarpusavyje susietos durys, pro kurias patenkame į fizinį laiko pasaulį. Jos yra tarsi slenksčiai tarp skirtingų pasaulių. Sielų pasaulis tai pastovios realybės būsena. Dvasinėje erdvėje gyvenančioms sieloms praeitis, dabartis ir ateitis tik priemonė fizinių formų eiliškumui suvokti. Sielos per dvasinio pasaulio tarpdurį gali patekti į skirtingus fizinius pasaulius (p. 219). Niutonas: sekundės sielų pasaulyje panašios į Žemės metus (p. 219). Laiko tėkmė iliuzija kuriama ir palaikoma sieloms, vykstančioms į fizines erdves ir sugrįžtančioms į jas, kad joms lengviau būtų stebėti savo pažangą. Šiuolaikinės astronominės teorijos teigia, kad fizinė erdvė yra deformuota arba susivijusi į kosmines kilpas, dėl kurių atsiranda "vartai" į hipererdvę ir juodąsias skyles, galinčias išlaisvinti iš trimatės visatos, nes ir klientams juk atrodė, kad sielų pasaulis tarsi išlinksta jiems keliaujant dideliu greičiu (p. 220). Tesė: paklausta apie ryšį su šaltinio kūrybos vientisumu, atsakė, kad per judėjimo pojūčius. Iš pradžių sielų energija tolsta nuo šaltinio, o paskui juda atgal. Tai į sprogimą panašus išsilaisvinimas. Šaltinis pulsuoja. Šaltinis yra apie mus. Šaltinio spalva: lyg aureolė, kurioje besiplečianti tamsiai violetinė spalva (p. 222). Šaltinis yra beribis. Sielos niekada nemiršta. Šaltinis kuria kitus protus tam, kad jam padėti. Į Žemę mes atėjome tam, kad sužydėtumėme didingoje kūrybos įvairovėje (p. 223). Šaltinis kuria tam, kad realizuotų patį save. Kūrėjas nori išreikšti save per mūsų gimimą. Mes turime tikėti jos sprendimu ir viltis sugrįžti į gyvybės ištakas. Norėdami suprasti tėvus, turime pabūti vaikais. Transformacija suteikia mums tikslą ir prasmę (p. 224). Jeigu šaltinis nekurtų sielų, tai didinga jo energija dėl išraiškos stokos susitrauktų - į tai Tesė atsakė, kad galbūt tai ir yra jo tikslas (p. 225).

"Lemtis": Dvasinis 27 atvejo klientės vardas Arianė. Jos patirtis susijusi su graikų šventykla (p. 143). 27 atvejis: Mato šventyklą priešais save - Atėnės Šventyklą, kur ji buvo viena iš dvasininkių. Valdžios atstovai Atėnę suprato vienaip, o mes sako kitaip, kaip išmintį ir tarpusavio brolybę (p. 144). Ją pamatė ir sielų pasaulyje, sugrįžusi (p. 145). Bendruomenės centrą sudaro apie 1000 sielų, kurių tarpe pirminė grupė yra tik viena iš grupių (p. 146). Vienas iš klientų mokymosi vietą taip apibūdina: vedlys ją veda prie žvaigždės formos statinio, kuris yra jo mokymosi vietą. Čia yra apvalus kupolo formos tuščias kambarys. Mato priešingomis kryptimis išsidėsčiusius koridorius. Vienam e koridoriuje ne daugiau 6 klasių. Yra rašomieji stalai, lenta. Visas gyvenimas fiziniame pasaulyje atrodo tarsi trumpa išvyka į šalia esančią bakalėjos prekių parduotuvę (p. 150). Vidutinio lygmens siela Rudolfa (p. 150). 28 atvejis: Savo grupę mato kai didžiulį burbulą, kuris yra mokyklos pastatas, padalintas į keturis aukštus. Išsamiai aprašo mokyklos pastatą (p. 151).

"Lemtis": Newton: daugelis klientų papasakoja, kad netrukus po prisijungimo prie savo grupės patenka į mokslinę biblioteką. Žmonių dvasinėje erdvėje pasakojimai apie bibliotekas labai daug kuo sutampa. Ant Gyvenimo knygų parašyti klientų vardai. Jos išdėstytos milžiniškoje stačiakampio formos mokymosi salėje, prie sienų (p. 154). Bibliotekininkai-vedliai archyvarai. Rytų filosofija kalba apie Akašinius metraščius. Newtonas mano, kad mintis apie kiekvienos sielos veiksmų įrašus atsirado ne Indijoje ar kitoje Žemės vietoje, o buvo su mumis vos tik gimus kaip sieloms (p. 156). Kai kurios religinės sistemos gyvenimo knygas klaidingai interpretuoja kaip sielos nuodėmių sąrašus (p. 156). Savižudybė asmens, kurio fizinė būklė jo gyvenimo kokybę sumažino praktiškai iki nulio vertinama skirtingai palyginti su sveikais kūnais. Sielų pasaulyje siela nė kiek negėdinama jei paliko baisiai suniokotą kūną (p. 157). Reikia itin atidžia dirbti su tvirtinančiais, kad jie nepriklauso Žemei. Jie gali būti potencialūs savižudžiai. Esamame savo kūno sargai ir privalome jausti jiems šventą atsakomybę (p. 158).Savižudžiams padeda atskirties vietos, bet aišku jie kai tik gali turi vykti į Žemę (p. 159). 29 atvejo klientė kaip tik nusižudė (p. 160). 29 atvejis: Emi nusiskandino tvenkinyje, nes meilužis Tomas prieš tai žuvo. Sielų pasaulyje jai paaiškino, kad Tomo lipimas ant aukšto, slidaus stogio buvo sumanytas kaip išbandymas Emi. Matyt grupė manė, kad Emi galimybės išlikti yra didesnės, nei atrodė jai pačiai (p. 161). Bibliotekininkas išvynioja prieš ją rititnį kur storos, plačiai išdėstytos linijos simbolizuoja prasmingą patirtį, plonesnės simbolizuoja veiksmo galimybes (p. 162). Bibliotekininkas bara dėl pasirinktos aklavietės. Paskui jis atverčia Emi knygą. Tokios linijos yra vibracinės sekos, simbolizuojančios chronologinius įvykius (p. 163). Linijose yra gyvenimo vaizdų modeliai išdėstyti tokia tvarka, kaip norėtumėm juos matyti. Jai parodo, kas būtų, jei ji nebūtų nusiskandinusi. Pasirodo ji paskui išteka, o mergaitė tiesiog nuostabi (p. 164). Yra kita galimybė, kad ji priverčiama išvykti į Londoną. Bet ji atsiduria ne Londone. Lieka gyva. Vaikas išauga sveikas. Suvokia, kad savižudybė buvo neprotingas sprendimas (p. 165). O dabartiniame gyvenime Emi yra daug daugiau savimi pasitikinti moteris (p. 166). Bibliotekos turi stalus su televizoriaus dydžio knygomis. Knygų su lapais iliuzija, tačiau faktiškai tai energijos lapai, kurie vibruoja ir atkartoja įvykius. Visi ekranai kai į krioklį panašus judėjimas, į kurį galima prasiskverbti (p. 166). Mechaninės sąvokos kaip valdymo pultai, svirtys, diskai yra tik iliuzija, sukurta Žemėje įsikūnijančioms sieloms. Sielos gali pasiimti dalį savo energijos, o likusiąją palikti prie valdymo puto ir prasiskverbti į ekraną (p. 167). Jie gali dalyvauti įvykiuose kaip nematomi vaiduokliai arba kaip dalyviai, priimantys scenos veikėjų vaidmenis. Tačiau jie nepakeičia istorinių Žemės įvykių eigos (p. 167). 30 atvejis: Pokalbis su siela Anturu. Į biblioteką atvyksta ketindamas patyrinėti būsimo gyvenimo polinkius bei mėgstamus užsiėmimus ir pagalvoti ar jie jam tinka (p. 168). Newton: santykis su Gyvenimo knygų ekranais yra labai individualus (p. 169). Visas užrašyta judesių ir jausmų kalba (p. 170). Newton: pradedu mąstyti apie lygiagrečias visatas, kur galima tyrinėti visas galimybes ir tikimybes (p 171). Sieloms esant bibliotekose kai kurios ateities įvykių grandinės gali pasirodyti labai miglotos ar net visiškai išnykti. Sielos mokosi savo šviesos bangas sulieti su ekrane esančiomis linijomis. Tada vaizdai išryškėja. Ar jie keičia praeitį, ar kelionės dėka ekrano tikros? Galimi įvairūs atsakymai (p. 172). Kyla klausimas, ar mūsų visata viso labo tik iliuzija. Sielų neriboja visatos materija (p. 172). Kosminė sąmonė valdo tai, ką stebėtojas regi Žemėje, tada visas priežasties ir pasekmės dėsnis konkretaus laiko ribose yra profesionaliai valdoma iliuzija, skirta mūsų pažangai. Tačiau dieviškasis protas perkėlė mus į šią aplinką mokymuisi ir tobulėjimui. Čia niekas nevyksta atsitiktinai (p. 173).

"Lemtis": Newton: skaitytojams sunku buvo patikėti pasakojimais apie mokyklas, įžiūrėdami tame Newtono kaip buvusio pedagogo šališkumą (p. 192). Mūsu vedliai daug prisidėjo rūmų vaizdų kūrimo sieloms, atvykstančioms į mūsų planetą. Sielų grupės vertina individualizmą, nes gerbia sielos unikalumą. Sieloms patinka erzinti viena kitą, juokauti. Praktikuoja toleranciją (p. 193). Visiškas savęs apgaudinėjimo nebuvimas sielų pasaulio mokymosi klasėse. Nors pačios sielos dar nėra visažinės, daug ką žinodamos apie daiktus ir reiškinius, jos neabejoja karminėmis pamokomis ir savo vaidmeniu praeituose gyvenimuose (p. 194). Tačiau kai kurie mokiniai atiduoda ne visas jėgas darbui (p. 194). Kūnas yra išorinė sielos apraiška, tačiau tikrai ne visa Savastis. Į Žemę atvykstančios sielos save įsivaizduoja kaip kaukėtus, Žemės scenoje vaidinančius aktorius. Tačiau prasidėjus žaidimui daugelis mūsų dėl įvairių atminties blokavimų nežino, jog dalyvauja vaidinime, kol jis nesibaigia (p. 195). Mūsų vedliai tampa teatro režisieriais. Tiriamos visos galimos pasekmės ir kuriant naujus scenarijus. Lyginamos su įvairiausiais pasirinkimais. Vaidmenys gali keistis (p. 195). Praeito gyvenimo pasirinkimų atkūrimas primena psichologinę dramą kuri naudinga kaip gydomoji priemonė (p. 195). Tačiau apmokymai mokymo centruose neapsiriboja vien praeitų gyvenimų tyrinėjimu. Vienas svarbiausių mokymų yra energijos valdymas (p. 196). 35 atvejis: Pasakoja kaip klasėje mokosi dirbti su energija (p. 196). Mokosi kaip sukurti pelę iš įvairių energijos dalių (p. 197). 36 atvejis: Su visa savo energija bandome padėti Klidui, kuris ką tik susiliejo su kūdikio kūnu. Į kūdikio Klido protą siunčiame koncentruotos savo energijos simbolį (p. 198). Mes mėginame siųsti Klidui drąsinančios energijos. Klidas labai mąslus. Jis per daug galvoja ir yra labai nedrąsus, o to kūdikio protas agresyvus (p. 199).

"Lemtis": Intriguojančios istorijos apie praeitas meilės istorijas giminingų sielų, kurios persikelia per laiką ir erdvę, kad galėtų susitikti fizinėje erdvėje (p. 257). Įvairiausi santykiai tarp giminingų sielų - nuo meilės iki jos atmetimo, nužudymo ir panašiai (p. 258). Tarp veikiančių asmenų kliento grupėje gali būti mylimųjų, ištikimų draugų ir giminaičių, patarėjų ar bendradarbių (p. 259). Visada su gimininga siela egzistuoja kokio nors tipo protinis ryšys nepriklausomai nuo vaidinamo vaidmens. Sveikiausia meilė yra ta, kai patys jaučiatės puikiai ir jūsų sinduliuojama meilė kitam yra nesavanaudiška. Dažnai neatsitiktinai nesutinkame pagrindinės giminingos sielos (p. 260). Pagrindinė gimininga siela yra artimas mums žmogus: sutuoktinis, brolis ar sesuo, geriausiais draugas, retkarčiais tėvas ar motina. Žmonės gyvendami su tokia siela būna nepaprastai laimingi (p. 261). Pagrindinė gimininga siela yra amžinas mūsų partneris, tačiau mūsų sielų grupėje yra ir daugiaus sielų kurias galima pavadinti giminingomis sielomis. Iš esmės tai mūsų draugai. Sielų grupėje būna dar mažesnės sielų grupelės, kurias sudaro ypač tarpusavyje artimos sielos, padedančios vienos kitoms fiziniuose pasauliuose. Nuo 3 iki 5. Grupei mažėjant daugelis sielų renkasi skirtingas veiklos sritis, tačiau nepraranda ryšio viena su kita (p. 262). Būna taip pat antrinės grupės, esančios artimoje dvasinėje kaimynystėje. Antrinėse grupėse gali būti iki 1000 sielų. Labai dažnai mūsų tėvai priklausoo šioms šalia esančioms antrinėms grupėms. Antrinių grupių sielų klientai nelaiko giminingomis. Bet visd dėl to jos dažnai įsikūnija kaip asmenys kurie bendraudami su jumis, demonstruoja ypač teigiama arba neigiamą energiją - tas susitikimas gal būti labai trumpas, bet labai svarbus (p. 263).

"Lemtis": 46 atvejis: Vienu žodžius kalba apie Mauryn ir Deilą, kurie buvo susidomėję Newtono knygomis ir jie pajuto, kad yra giminingos sielos (p. 264). Nukėlė Mauryn į jos ankstenį gyvenimą - į 1923 m. liepos 26 d., kai jai sukako 18 metų (p. 265). Ji važiuoja su savo mylimuoju Riku naktį (p. 267). Jie įlekia į vandenyną. Ji skęsta ir miršta, negalėdama kvėpuoti (p. 268). O jos gyvenimas tik prasidėjo. Ji jaučia, kad trauka ją verčia žvelgti į viršų o ji nori padėti Rikui. Ji pasijunta gerokai pakilusi virš vandenyno. Tada tunelio akis. Šviesu po to. Prie jos artėja būtybė su mantija. Taigi Deilas praėjusiame gyvenime buvo Rikas. Riko siela atsiskyrė nuo Riko kūno dar prieš mirtį. Tokiu būdu siela išsaugo sveikesnę energiją. Mauryn baigėsi naktiniai košmarai (p. 263). Ir Deilas jautėsi nepatogiai važinėdamas apie San Franciską. Taigi, fizinio ir emocinio kūno pėdsakai neretai pernešami iš vieno gyvenimo į kitą per gyvenimą sielų pasaulyje (p. 270). Jie abu jau kaip Mauryn ir Deilas susitiko tik brandžiame amžiuje, po 50 metų nuo savo gimimo (p. 271). Genetinės inkarnacijos idėja Newtonui nepriimtina. Ji pernelyg ribojanti (p. 272). Daug dažniau siela grįžta į kitą šeimą, kuri turi antraeilės reikšmės ryškių su sielos še9ima iš praeito gyvenimo, norėdama atlyginti padarytą žalą (p. 272). Tos pačios sielų grupės nariai linkę, kad juos kiekviename gyvenime sietų kraujo ryšiai ir geografinė kaimynystė. Ir tie ryšiai - tas pats žmogus gali būti sūnus - duktė - dukterėčia; vyras - geriausias draugas - žmona (p. 273). Gali būti susijungimas su mus nuskriaudusiomis sielomis. Toliau 47 atvejis - klientas Rėjaus, kuris jautrus ir prisistatė apsauginių sieną (p. 276). 47 atvejis: Pirmas asmuo, kuris mus sveikina po fizinio gyvenimo, yra mums nepaprastai svarbus. Tai Rėjaus žmona Mariana... Paskui sveikina senelė. Paskui išeina duktė Ana (p. 277). Tėvas slepiasi už kitų. Jis nori būti paskutinis, nes vengia Rėjaus (p. 278). Tėvas Karkas nusivylęs, kad kaip tėvas su Rėjumi buvo per griežtas. Klientas Rėjus pastebi, kad Karlas kaip siela nesugebėjo valdyti Karlo kūno neigiamų polinkių (p. 278). Karlas į fizinius gyvenimus atsineša norą valdyti įvykius bei žmones. Juos paskatino tokias roles vykdyti vedlys Iksas. Rėjus: priešpaskutiniame gyvenime su Karlu buvau našlaitis ir įgijau nemažai blogų įpročių. Tame kūne prarado tapatumą. Tai buvo šauksmas pabusti (p. 279). Pagrindinė dviejų paskutinių gyvenimų pamoka buvo išsaugoti savo tapatumą, nepaisant visų bėdų (p. 280). Rėjus sako, kad jo galia - ta ištvermingumas kovojant su negandomis (p. 280). Būdami vieni jie susitaria pasikeisti savo minčių energija ir visais praėjusio gyvenimo prisiminimais ir priėjo išvados, kad jų gyvenimas buvo geras kompromisas (p. 281). Jaučia Karlo pasitenkinimo stoką, o jis jo. Tas procesas taip veikia, kad nebereikia jokio atleidimo. Rėjus ir Karlas nusiramino ir jautėsi laimingi (p. 281). Karlas šiuo metu yra Rėjaus vyresnysis brolis. Dabar šios sielos jau bendrauja daugiau. Viena pagrindinių Rėjaus užduočių yra darbas su gėdos jausmu. Gėda stingdo protą, nes pabrėžia šaltumo ir nepilnavertiškumo jausmus. Tačiau Rėjus yra nepaprastai stipri siela (p. 282). Visos jaunesnių sielų grupės pasilieka savo mokymosi erdvėse. Ypač I i II lygmenų sielų erdvės yra švento ir neliečiamos, su pačių nusistatytomis ribomis tarp auditorijų. Mokymosi erdvių privatumo gerbimas. Sielos gali drąsiai atsisakyti užsiėmimų klasėse ir likti vienos, jei taip geriau joms. Sielos neverčiamos mokytis, todėl gali rinktis ilgalaikį poilsį. Vis dėl jas varo pirmyn džiaugsmas įvaldžius tam tikrus sugebėjimus (p. 283). Bendravimas su kitomis grupėmis išimtinis (p. 284). 48 atvejis: Vieno nelabai rimtos grupės atstovas lankėsi grupėje, kuri rimtai užsiiminėja sapnais (p. 284).

"Lemtis": 51 atvejis: Sielų pasaulį klientai suvokia kaip galutinę realybę, todėl šią erdvę vadina perkaitos erdve. Realybės modeliai, laikini ir pasmerkti mirti, yra iliuziniai, o amžinas pasaulis sielų, analizuojančių ir vertinančių šį procesą, klientams atrodo kaip nekintama sąmonės būsena. Perkaitos erdvė - tai dvasiniam tobulėjimui sukurta priemonė (p. 299). Sielos savo vidinę savastį išreiškia šokiais skambant muzikai. Jie tvirtina, kad arfšų, lyrų ar varpų garsai bei ritmas yra jų sielos prigimties išraiška (p. 300). Muzikos ir skulptūrų kūrimas (p. 301). Mėgaujamasi dainavimu (p. 302). 52 atvejis: Didžiausia pramoga kurti muziką (p. 302). Sopranai, tenorai, chorai (p. 303). Toliau įvairiausi žaidimai, kurie susiję su šaudymu energijos kamuoliukais pavyzdžiui (p. 306). 53 atvejis: Pav. žaidimas su brangakmeniais. Daugybė sielų atvyksta į tam tikrą erdvę, susėda dideliu ratu. Kiekvienas kuria energijos kamuoliuką, dydžiu prilygstantį teniso kamuoliui, panašų į kristališką brangakmenį (p. 307). Tada juos meta į centrą, jie atšoka ir tada gali gauti kamuoliuką iš bet kurio žaidėjo. Tai leidžia sužinoti apie sielų privatumą, apie tai, kuri siela susijusi su jumis (p. 308). Slėpynių žaidimas susijęs su sielų kelionėmis. Šis žaidimas siūlo daugybę lygmenų supažindinant sielas su erdvinių orientyrų sistema. Slėpynės sielų pasaulyje prasideda kaip darbo su šviesa ir tamsa pratimas. Vaikai pradeda artėti prie mūsų, o mes tuo pačiu metu atveriame ir vėl užblokuojame savo telepatinę energiją, kad būtų galima sumaišyti vizualinius ir proto signalus. Iš pradžių tarp struktūrinių energijos kolonų, kurias galima išdėstyti lygiagrečiomis ar horizontaliomis linijoms kuriame šviesos tarpelį. Paksui paverčiame jas atsitiktiniais geometriniais modeliais (p. 309).

"Lemtis": Sielos gyvenime ateina metas, kai ji jau būna pasiruošusi palikti pirminę savo sielų grupę. Pokalbis su siela, kuri visai neseniai pasiekė III lygmenį (p. 311). 54 atvejis: Apsivalė nuo paskutinių kūno šarvų, apsauginių šarvų, saugančių nuo sužalojimo. Reikėjo išmokti pasitikėti žmonėmis (p. 311). Tačiau bendraudama su kitais pradėjo nepasitikėti savimi, nes manė, kad jie stipresni ir protingesni už mane. Per tūkstantį metų via stengėsi išsaugoti savo tapatumą. Taryba patenkinta, kad nepalankiomis sąlygomis neleidau kištis į savo gyvenimus, kad pasiekiau aukštą galimybių ribą. Juk patyrė tarsi diplomo gavimo ceremoniją (p. 312). Mokiniai, mokytojai susirinko (p. 313).

Dvasinės būtybės tapatybė

"Lemtis": Sielų pasaulyje laikas nieko nereiškia. Bekūnės būtybės, norinčios paguosti liūdinčiuosius ar turinčios kitų priežasčių pasilikti prie savo mirties virtos, nejaučia jokio laiko praradimo. Priešingai linijiniam laikui, viskas sielai yra dabartis. Jau rašyta buvo, kad daugelį sielų po mirties pasitinka jų vedlys (p. 13). Pripratusios prie savo naujųjų namų sielos pakeičia savo požiūrį į Žemę. Jos jau nesuvokia savęs kaip žmonių įprasta mums prasme, su tam tikrais emociniais, fiziniais ir kitais bruožais. Būtent mūsų sielos paverčia mus žmonėmis Žemėje, tačiau be kūno jau nesame Homo sapiens. Sielos pasak Newtono tai protingos šviesos energijos formos. Sielos energija gali pasidalinti. Siela vienu metu gali gyventi kelis gyvenimus skirtinguose kūnuose, nors tai retesnis atvejis. Dalis sielos šviesos energijos visada lieka pasaulyje. Todėl įmanoma sugrįžus iš žemės pamatyti savo motiną, net jei ji mirė prieš daug metų ir vėl įsikūnijo Žemėje. Toliau seka persiorientavimo periodas su savo vedliu. Tai ramus metas konsultacijoms. Kai kurios sielos, kurios sąmoningai padarė blogo kitiems, nėra iš karto siunčiamos į grupę (p. 14). Su blogio jėgomis susijusias sielas nukreipia į specialius centrus - intensyvios priežiūros grupes. Jų energijas iš naujo perdirbama ir sujungiama į naują visumą (p. 14 - 15). Tokios sielos greitai grįžta į Žemę ir pačios tampa blogio jėgų aukomis. O kai kurios daugiau kaip tūkstantį metų praleidžia dvasinėje vienatvėje. Geroms, bet išsekusioms sieloms irgi siūloma pabūti vienumoje. Pasitinkamos savoje grupėje labai nuoširdžiai, su humoru. Sielų grupes sudaro 3 - 25 nariai, o vidutiniškai jose yra 15 asmenų. Būna, kad tarpusavyje nori bendrauti sielos iš šalia esančių grupių (p. 15). Grįžtama į dviejų rūšių aplinką. Prie vartų pasitinka kelios sielos ir paskui perduodama į vedlio rankas. Priskyrimas į konkrečią ugdymo grupę priklauso nuo sielos lygmens. Paprastai grupę sudaro maždaug to paties lygmens nariai (p. 16). Sielos dvasinėje erdvėje spinduliuoja įvairias savo energijos spalvas, kurios priklauso nuo jų lygmens. Suskirstė sielas į 6 lygmenis. Neabejoja, kad egzistuoja dar aukštesni lygmenys, tačiau jam žinios apie juos neprieinamos, nes jis dirba su vis dar fiziniame pasaulyje įsikūnijančiomis būtybėmis. Klientai labai kuklia vertina savo pasiekimus, o prabudę iš hipnozės jie tampa dar tylesni (p. 17). Kiekviena būtybė laikoma unikalia, galinčia įnešti savo indėlį į visumą (p. 17). Sielų pasaulis yra hierarchinis, vertinant jį protu (p. 18). Sielų pasaulis tikrai turi savo struktūrą, tačiau ji pasireiškia subtilioje užuojautos, harmonijos, etikos ir moralės terpėje. Sielų pasaulis turi centralizuotą personalo skyrių, skiriantį sieloms įvairiais užduotis. Anapus yra nepaprasta tvarka. Sielų pasaulyje niekas neverčia atgimti ar dalyvauti grupės veikloje. Jei sielos nori vienatvės, jos gaus ją. Jei sielos nenori tobulėti, vykdydamos joms paskirtas užduotis, toks požiūris bus gerbiamas. Vienas klientas pasakojo, kad gyveno daugybę lengvų gyvenimą, ir jam tai patiko. Ten tiek daug laisvos valios, kad jei nenorės palikti astralinės Žemės erdvės, mūsų vedliai leis pasilikti (p. 18). Ir vis dėl to pastangos judėti link vis didesnių dorybių ir susiliejimo su mus sukūrusiu Šaltiniu yra pagrindinis sielų tikslas. Purpurinės spalvos erdvėje tvyro visažinė Esatis. Esatis pajuntama, kai vykstama į Vyresniųjų tarybą. Buvimas prieš Tarybą primena mokyklos direktoriaus kabinetą. Sielos savo noru renkasi netobulus kūnus ir sunkius gyvenimus, kad galėtų atlyginti karmines skolas ar įsisavinti tam tikras pamokas. Tačiau jie gali atidėti reinkarnaciją ar paprašyti leidimo vykti į kitą fizinę planetą (p. 19). Embrioninio laikotarpio metu sielos vos dar gali jaustis nemariomis būtybėmis, nes dar galutinai nesusitapatino su smegenų schema ir naujuoju kūnu. Po gimimo amnezija blokuoja visą sielos atmintį, todėl nemirtingos sielų savybės susilieja su laikinu žmogaus protu ir suformuoja naują asmenybę (p. 20).

"Lemtis": Sielos dalijimasis arba plėtimasis. Kiekviena šviesos dalėlė yra tiksli visų kitų Savasčių kopija, simbolizuojanti visą tapatumą. Vis dėl savasties dalis palikta sielų pasaulyje, jei ji nedidelė, yra neaktyvi, nes mažiau koncentruota (p. 123). Sielos gebėjimas susijungti su savimi pačia yra natūralus energijos atkūrimo po fizinės mirties procesas. Jei savo energijos nepadalintume tai inkarnacijos metu daug geriau prisimintumėm gyvenimą anapus. Amnezija verčia mus vykti į Žemės laboratoriją nežinant kam esame siunčiami (p. 123). Vibracijų kokybė lemia sielos stiprybę (p. 123). Kitas kintamasis yra žmogaus kūno materialiosios energijos tankis ir kūną pirmyn varančios emocijos. Jeigu ta pati siela tuo pačiu metu susilieja su dviem kūnais, ir atsineša po tiek pat energijos, tai vis tiek matysime skirtingas energijos apraiškas. Daugelis sielų anapus nori palikti kuo daugiau energijos. Emocinė ir fizinė traumos tuština mūsų energijos atsargas (p. 124). Miegas atgaivina, kitos mylinčios sielos taip pat (p. 125). Sielos, kurios Žemėje susilieja su keliais ar daugiau kūnų, nori pagreitinti savo mokymąsi. Vedliai leidžia taip eksperimentuoti, nors ir nepritaria. Newtonui teko dirbti su moterimis, kurios gimė 1 min skirtumu. Jų sielos priklauso tai pačiai sielų grupei, nors ir nebuvo pirmaeilės giminingos sielos. Jos anksčiau buvo artimais draugais, dvyniais, tėvais ir vaikais, bet ne partneriais. Tuo tarpu esant kartu energijos padvigubėja (p. 125). Sielos energiją susigrąžina prie sielų pasaulio vartų, persiorientavimo erdvėje ir sugrįžusios į savo grupę (p. 126). Energija prioš persiorientavimą kartais sugrąžinama, kad jaustis stipresniam ir kad pokalbis būtų produktyvesnis. Viena klientė pasakoja, kad jos vedlė nori atlikti jai tai, kas vadinama "fizinės formos ištirpdymu". Likusią jos energijos dalį ji laiko gražiame sidabriniame inde. Ji prieina ir duoda indą į rankas. Ji jaučia, kad jos energija auga tarsi elektros srovė. Išorinis fizinio kūno kiautas ištirpsta. Nepageidaujamos žemiškos dalelės pranyksta, o energija virsta galingu žaižaravimu (p. 127). 25 atvejis: Pokalbis su Apalone (dvasinis vardas sielų pasaulyje). II lygmens siela, kuri mirė visiškai nuskurdusi 1910 metais. Iškilmingas jos sutikimas yra atlygis už puikiai atliktas praeitos gyvenimo užduotis (p. 127). Vedlys Kanaris eina prie nišos, kur saugoma energija stiklinėje nišoje. Paliko tik 15 procentų. Ši dalis galėjo bendrauti su kitais grupės nariais ir skraidyti aplink, bet negalėjo dalyvauti pramoginėje veikloje. Ši dalis galėjo ją visiškai reprezentuoti. Tai buvo tik truputį sumažinta versija (p. 128). Galėjo dalyvauti grupės pamokose. Kanaris turėjo privilegiją padėti jai susilieti su jos energija (p. 128). Kanaris padeda jai susilieti su galingomis jos pačios vibracijomis. Jaučia savo galios ir tapatumo atgimimą ir nemirtingumą. Kitose fizinėse planetose sielos gali pasiimti visą savo energiją ir prisiminti visus praeitus gyvenimus. Pritaria tam, bet sako, kad į Žemę panašūs fiziniai pasauliai ir žmonių kūno tipas yra protinės raidos pakopa. Evoliucija sudarė sąlygas jiems patiems eiti pirmyn. Būtiną pasiimti energijos kiekį valdo vedlys ir taryba priklausomai nuo būsimo kūno ir protinių savybių (p. 1290. Moteris iš Airijos buvo labai stipri fiziškai, tačiau jai reikėjo dvasinės mano pagalbos, o jai pačiai - įrodyti, kad gali išsaugoti savo tapatybę varganame gyvenime. Jos nelabai sutardavo (p. 130).

"Lemtis: Apie sielos gyvenimo pradžią kai ką pasakoja pradedantieji (jaunos sielos). Jos prisimena, kad buvo kuriamos iš netvarkingos miglotos masės. Ją kaip mažytę energijos dalelę išstūmė iš intensyvios, pulsuojančios, melsvos, geltonos ir baltos šviesos ir judėjo tolyn su kitų būtybių srove. Suprato, kad atsidūrė apšviestoje uždaroje erdvėje. Pakui lyg vaikų lopšelyje. Sustiprėjus sąmoningumui suprato atsidūręs lopšelių pasaulyje. Buvo tarsi skystas embrioninis kiaušinis (p. 131). Buvo ir daugiau jaunų švieselių. Perplėšė membraninius maišelius ir juos išlaisvino. Pasakoja ir Inkubatorių motinos (p. 132). 26 atvejis: Ši siela dirba ir pasaulyje su nesveikais vaikais. Kalbėdama apie sielų pasaulį ji prisimena inkubatorių, kur ji buvo Inkubatorių motina (p. 132).Dujų pavidalo narvelių korys su viršuje besisukančiomis energijos srovėmis. Ten viena siena yra pakrauta didelio intensyvumo energijos mase. Ji pradeda pūstis ir virsta beformiu burbulu. Gimsta nauja siela, kuri yra gyva, turinti savo energiją ir išskirtinių bruožų. Burbulas nepavykusias sielas įtraukia atgal (p. 133). Sielos yra kaip perlų virvelė ant sidabrinio konvejerio (p. 134). Naują sielą apgaubia meilės skraiste. Tai vibracinis apkabinimas. Čia naujos sielos nežino, kas jos yra. Įžiebdami jų energiją, dovanojate sielai suvokimą apie jos būtį (p. 135). Individualios jų savybės pamažu ryškėja (p. 135). Nėra dviejų vienodų charakterių (p. 136). Naujų sielų kūrimas pasibaigs, kai visi žmonės, visos rasės ir tautybės susilies į vieną visumą. Visa visata gali mirti ir anksčiau. Tai neturi didesnės reikšmės, nes yra ir kitų visatų (p. 137). Newtonas: yra energijos fragmentų, kurie sugrįžta į juos sukūrusią energijos masę dar nepasiekę lopšelio. Kitos sielos, nepasiekusios lopšelio, nesugeba išmokti būti kaip individai. Jos niekada nepalieka sielų pasaulio. Yra energijos fragmentų, turinčių individualios sielos savybių, tačiau nelinkusių ar neturinčių būtinų savybių įsikūnyti fiziniame pasaulyje, todėl lengvai keliaujančių tarp įvairių matmenų. Ir kiti sielų tipai. Paskui iš lopšelio paskiriamos į konkrečią grupę (p. 138).

"Lemtis": 31 atvejo klientas buvo pažengusi V lygmens siela (p. 175). 31 atvejis: Spalvos: yra pagrindinė energijos spalva ir aureolės energija. Pagrindinė spalva simbolizuoja teigiamas savybes. Aureolės spalvos - tai bruožai, kurie išlieka. Balta spalva yra visų sielų energijų spalvų pagrindas (p. 176). Newtonas: juoda spalva yra nešvari, pažeista ar užteršta neigiama sielos energija, dažniausiai matoma sielų performavimo centruose. Pateikiamos spalvų reikšmės (balta, sidabro, raudona, oranžinė, geltona, žalia, ruda, mėlyna, violetinė (p. 177). Įprastinė pirminė sielų grupė nedažnai visa įsikūnija vienoje šeimoje (p. 178). 32 atvejis: Pasakoja apie labai gabią jauną sielą - Lavanę, kuri yra balta. Ji turi ir savo grupę, kuri nieko nežino, apie jos nuotykius su kitomis sielomis (p. 180). Nors sielos yra telepatinės ir viską žino viena apie kitą, Lavanė moka nuslėpti savo asmenius dalykus, nes yra nepaprastai talentinga. Šiandien Lavanė yra šio atvejo klientės vaikas (p. 181). Newton: yra didelis skirtumas tarp sielų aurų ir žmonų aurų (p. 182). Viena klientė tvirtino, kad čakros yra dvasinė individualybės apraiška, pasireiškianti fiziniame pasaulyje (p. 183). 33 atvejis: Sielų galios įrodymai, centrai, stipriausios vietos yra skirtingų čakrų vietose (p. 184). Newton: pateikia spalvų meditaciją, apie kurią jis sužinojo iš drąsios 54 metų moters. Bent jau imuninę sistemą ji leidžia sustiprinti (p. 184 - 186). Newton: sielų energijos skiriasi ir forma (p. 186). Toliau pokalbis su kliente Lesli (p. 187). 34 atvejis: Lesli geriausios draugės Megės vyras Rodžeris spinduliuoja geometrines, kampuotas struktūras, judančiais zigzagais (p. 189). Grupės narių energija be spalvų dar pasižymi garsais, kuriuos galima girdėti Žemėje, nes energijos rezonansą jie sieja su Žeme, nors šių vibracijų ir negalima išgirsti žmogaus ausimi (p. 189). Garsai ir dvasiniai vardai. Spalva, forma, judėjimas ir garsas yra sienų individualybės ženklas. Vis dėl to šviesos energija, vibracijos forma, jų bangų judėjimas ir garsi rezonansas nėra nekintami. Garsas sielų psaulyje turi savitą kalbą, daug kuo pranokstančią šnekamosios kalbos sistemą. Pasakoja, kad ten būna juoko, dūzgimo, giedojimo ir dainavimo, galima išgirsti vėją ir lietų, bet tų garsų neįmanoma perpasakoti. Tarp sielų energijos egzistuoja ritminė sąveika, pasireiškianti vardais. Dvasinius vardus sunku ištarti. Vardai jų mintyse siejasi su vibraciniu rezonansu, su emocijomis, be to su balso simbolika siejasi. Savo grupės nariams klientas gali naudoti balsius. Kartais vardą perteikia vienintele raide. Pasakė, kad vedlio vardas Nedas, bet Niutonas prisispyręs klausinėjo toliau ir sužinojo, kad Nydazbarianas (p. 191). Apie vieną vedlį pasakė, kad jo vardas Merė, nes taip jis leido save vadinti, o paskui staiga vedlio vardas pavirto į Mazukiją. Be to, sielų vardai tobulėjant keičiasi (p. 192).

"Lemtis": Yra sielos, kurios tik kolektyviai gali veikti, tad jos niekada nepalieka sielų pasaulio; yra sielos, nenorinčios įsikūnyti fiziniuose pasauliuose - jos tampa keliautojais tarp matmenų; sielos, įsikūnijančios tik fiziniuose pasauliuose; ir sielos galinčios veikti bet kokioje fizinėje ir protinėje veikloje (p. 310).

"Lemtis": Jei miręs vaikas buvo paauglys ar dar vyresnis, tuomet prie jo mirties atvedusios karminės galios paprastai tiesiogiai siejasi su mirusiuoju, o ne su tėvais (p. 371). Bet net jei mirtis siejasi su jo tėvais, ta pamoka nereiškia, kad vienas iš tėvų blogai elgėsi su savo vaikais praėjusiame gyvenime (p. 372). Sielos galutinai nesusijungia su embrionus per pirmuosius tris nėštumo mėnesius todėl, kad tada dar neužtenka smegenų audinio su kuriuo teks dirbti (p. 372). Tačiau visus negimusius kūdikius gaubia kosminės meilės vibracijos. Kūrybos galia niekada neatsiskiria nuo jokios gyvybės formos. Embrionas gali gyvuoti kaip atskira būtybė ir be nemarios sielos. Jei motina pasirenka abortą dar nepraėjus 3 mėnesiams nuo pastojimo, tuomet šalia esanti meilės galia guodžia motiną ir stebi vaiką. Sielos kūdikiams nėra atsitiktinai paskiriamos. Kai motina dėl bet kokios priežasties netenka savo vaiko tai tikėtina, kad to vaiko siela sugrįš pas tą pačią motiną ir susilies su kito jos vaiko sūnumi. Jie motina negimdys antro vaiko, tuomet siela gali susilieti su kitu tai šeimai artimu žmogumi nes toks buvo pirminis sumanymas. Trumpi gyvenimai vadinami užpildais, turinčiais prasmę mirusio vaiko tėvams (p. 373). Per visą gyvenimą siela ir kūnas tiek persipina, kad išraiškos dvilypumas gali visiškai paslėpti tikrąją mūsų esmę. Pleistoceno laikais šios planetos hominidai tapo tinkami sieloms (p. 374). Psichika kažkuria prasme gali apibūdinti sielą, tačiau egzistuoja ir į smegenis nukreiptas ego, o smegenys išorinį pasaulį suvokia per jausmus, valdančius veiksmą ir reakciją. Tai funkcinis organizmas, sukurtas dar prieš atvykstant sielai, kad jis galėtų susijungti su juo motinos gimdoje. Tam tikra prasme veikia du ego. Tikra kūno ir sielos partnerystė prasideda embriono formavimosi metu. Naujo kūdikio siela ir smegenys pradeda bendrauti kaip dvi skirtingos būtybės, tačiau vėliau tampa vienu protu. Kai kuriems atrodo, kad teiginys apie dviejų būtybių sąjungą reiškia jog nemariai sielai gyvenant toliau, laikinas kūno tapatumas miršta. Juk būtent siela, bendradarbiaudama su protu, kuria unikalią asmenybę. Nors fizinis kūno pavidalas miršta, tačiau jame gyvenusi siela niekada neužmiršta savo buvusių namų, kurie leido pažinti Žemę konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje. Juk sielos gali prisiminti ir atkurti konkretų kūną, kuriame gyveno. Kiekvieno proto sąvokos, idėjos ir nuomonės tiesiogiai siejasi su siela, gyvenančia konkrečiame kūne. Fiziologai nežino, kodėl stiprios emocijos vienysime gali vieniems sukelti neprognozuojamas reakcijas, o kitiems - logiškus veiksmus Atsakymą siūlo sielos (p. 375). Labai retais atvejais prieš gimimą viena siela gali būti pakeista kita, nes pirmoj taip ir nesugebėjo atrasti kontakto su kūnu (p. 377). 66 atvejis: Į besivystančius smegenis dažniausia prasiskverbiu praėjus keturiems mėnesiams po pastojimo, tačiau niekada ne vėliau nei praėjus šešiems mėnesiams po pastojimo. Patekusi į gimdą kuria raudoną koncentruotos energijos šviesą ir nukreipia ją į stuburą, pro kurį šviesa per neuronus patenka į smegenis (p. 378). Tai informuoja sielą apie minties perdavimo kokybę ir sensorines bangas. Savo energijos šilumą sulieja su pilku-mėlynu smegenų audiniu. Gali daryti įtaką smegenų raidai. Stengiasi pagerinti smegenų funkcijas. Bendra idėja - savo vibracijas ir gebėjimus susieti su kūdikio smegenų bangų ritmu (p. 379). 67 atvejis: Susilieja su kūnu praėjus 8 mėnesiams po pastojimo, kai vaikas jau sąmoningesnis (p. 380). Daugelis kūdikių pripažįsta sielą kaip neatskiriamą savo dalį. Vaikas šiuo atveju sielos paklausė: "Dabar tu esi čia, tai kuo gi būsiu aš?" (p. 381). Sielos atvyksta norėdamos padovanoti vaikui asmenybės gelmes. Asmenybę mūsų buvimas tik sustiprina. O vaikas prieš gimimą žino tik tai, kad siela nori su juo draugauti ir viską daryti kartu. Ruošia vaiką gimimui, nes tada vaikai patiria šoką. Pagrindinis tikslas - nugalėti baimę (p. 382). Su savo kūnu iki 6 metų kalbuosi kaip su kita būtybe. Patartina per greitai nesiveržti link galutinio susijungimo (p. 382). Vaikai kalbasi su savimi, lyg šalia būtų kitas žaidimų draugas o panašiai vyresni žmonės irgi dažnai kalbasi sus avimi - gal tokiu būdu ruošiasi išėjimui? (p. 383).

Dvasinės būtybės amžinumas ir jos sunaikinimo bei blogio apskritai problematika

"Kelionės": Būna taip sunkiai sužalotų sielų, jog jos atskiriamos nuo pagrindinio kelionės maršruto. Jų skaičius nėra didelis. Tai sielos, nepripažįstančios fizinio kūno mirties fakto ir besipriešinančios grįžimui į sielų pasaulio dėl asmeninio sielvarto irtos kurios Žemėje tapo kriminalinių nusikaltimų aukomis arba pačios bendrininkavo juose. Tokių sielų vedliai yra labai susirūpinę tokių sielų perauklėjimu. Pirmojo tipo sielos vadinamos "šmėklomis". Jos nepagrįstai vadinamos "demoniškomis dvasiomis" (p. 57). Nerami siela yra nesubrendusi būtybė, nebaigusi darbų praeitame žemiškame gyvenime, ir veikianti savo irzumu likusius Žemėje, tuos, kurie jautresni. Tokios sielos būna prisirišusios prie konkrečios geografinės vietos. Jos gyvena tarp žemiausių astralinių Žemės sferų ir sielų pasaulio. Bet Niutonas negalėtų patvirtinti kad šios sielos pasimetusios erdvėje ar demoniškos prigimties. Jo nuomone tai pasimetusios sielos, demonstruojančios sąmyšį nusivylimą ir net priešiškumą. Tokias sielas galima įkalbėti išvykti. Tokios sielos egzistuoja ir veikia todėl, kad mes turime laisvą valią ir po mirties. Nelaimingos sielos, patekusios į savo pačių nežinojimo spąstus greičiausiai yra daug didesnio sumanymo dalis. O kaip yra sus sielomis kurios susijusios su kriminaliniais veiksmais? (p. 58). Mes savo išorinį tapatumą išreiškiame vyraujančiais biologiniai poreikiais ir kitais veiksniais, kurie yra tik laikini persikūnijančiai sielai. Kai kurios sielos lieka ne visiškai susitapatinusios su savo kūnu pykstasi su juo. Tačiau vis tiek lieka sielos troškimas daryti viską, kad tik neįsitraukti į blogų jėgų darbą. Tai rodo sąžinė. Išgirstas vidinis balsas, siūlantis susinaikinti arba sunaikinti kitą, iš tiesų sklinda iš mūsų pačių. Turintys neišspręstų asmeninių traumų nešiojasi savęs naikinimo daigus. Mes imame nebesuvokti savęs kaip vientisos būtybės. Dabartinis smurto mastas visuomenėje rodo, kad traumuotų sielų yra daug (p. 59). Jei nusižengimai yra ypač rimti mes juos vadiname blogiu. Nė vienos sielos prigimtis nėra bloga, nors tokį pavidalą gali įgauti gyvendama Žemėje. Siela gali turėti polinkį pasirinkti aplinką, kur nesijaučia gerai ar yra demoralizuojamos. Taigi savo tapatumą jos gali pažeisti prastu pasirinkimu. Tačiau visos sielos yra atsakingos už savo elgesį konkrečiuose kūnuose (p. 60). Tad kas nutinka sieloms, kurios turėdamos kūną sukėlė didelių kančių kitai būtybei? Religiniuose tekstuose naudojamas pragaro ir dangaus vaizdinys. Niutono biure kabo reprodukcija iš Egipto mirusiųjų knygos "Teismo scena" (p. 60). Niutonas klausė savo klientų, ką jie mano apie tai. Metafiziškai nusiteikę atsakydavo, kad niekam neužtverti vartai į pomirtinį gyvenimą. Ar iš tiesų visos sielos turi vienodas galimybes sugrįžti į sielų pasaulį, nepriklausomai nuo to ką veikė gyvendamos kūne? Tibeto mirusiųjų knyga pasakoja apie sąmonės būseną tarp gyvenimų (bardo), kai "mūsų atliktas blogis dvasiškai izoliuoja mus". Yra skaistyklos vaizdinys krikščionybėje kaip kalčių atpirkimo, izoliacijos ir kančių vieta. Niutono tyrimai įtikino jį, kad sielos nėra jokio specialios baisių kančių vietos išskyrus Žemę, tačiau kai kurios sielos iš tiesų yra izoliuojamos ir gana ilgai nesusilieja su kitomis sielomis. Taip pat pradedančios sielos yra izoliuojamos o paskui patalpinamos į joms skirtą grupę (p. 61). Tai tam tikra skaistykla sielų tapatybei sustiprinti. Kai kurios pasimetusios sielos po izoliacijos iš karto sugrįžo į Žemę, kad greičiau apsivalytų dorais darbais (p. 62).

"Kelionės": 10 atvejis: Klientas pažinojo keletą sielų, kurios žiauriai nuskriaudę kitus. Vienas baisiai nuskriaudė merginą. Jis buvo kruopščiai tiriamas, nes gyvendamas kūne elgėsi žiauriai. Mokytojai griežtesni tiems, kurie susiję su žiaurumu. Tas, kuris žiauriai elgėsi, negrįžo pas savo draugus. Prie sielų pasaulio vartų jis nebuvo pasitiktas, o judėjo ten, kur buvo vienas su mokytoju (p. 62). Jis greit sugrįžo į Žemę moters pavidalu, tarp žiaurių žmonių. Ta buvo sąmoningas jo pasirinkimas. Kliento teigimu žiauriai besielgiantys žmonės nesunaikinami kaip siela, nes negalima galutinai sunaikinti energijos, tačiau ją galima perkeisti, pertvarkyti, rekonstruoti (p. 63). Niutonas: už nusikaltimus sumokėta kaina ir atlygis už gerus darbus - karmos dėsnis. Kitiems kenkiantys nusikaltėliai, besisukant karminio teisingumo ratui, atgailaus už tai patys tapę aukomis. Karma tai greičiau pozityvių ir negatyvi žmogaus veiksmų padarinys (p. 63). Ateitį lemia praeitis, nuo kurios neįmanoma pabėgti. Taigi mums yra suteikta galimybė tobulinti savo gyvenimą ir drąsa būtiniems pokyčiams įgyvendinti. Jei nugalime baimę ir nebijome rizikuoti mūsų karma prisitaiko prie naujos pasirinkimo. Padedami dvasinių patarėjų ir giminingų sielų, atrandame tinkamą būdą savo elgesiui atpirkti. Nėra vieno būdo, padedančio atrasti save. Diskutuojama ar siela yra galutinai kalta dėl neprotingų, antivisuomeniškų ir destruktyvių žmonijos veiksmų. Sielos privalo išmokti individualia bendrauti su nauju joms paskirtu kūnu. Nesikeičiantis sielos tapatumas ženklina žmogaus protą savitu charakteriu (p. 64).

"Lemtis": Newton: yra būtybių, keliaujančių į Žemę kaip turistai ir niekada ten neįsikūnijančių. Šios būtybės draugiškos, paslaugios, bet gali būti ir įkyrios. Jos aprašomos tautosakoje, mitologijoje. Šis legendos, pasakojimai įsilieji į dabartinius tikėjimus. O klientai pasakoja, kad tarp gyvenimų Žemėje jie keliauja į kitus pasaulius, tiek šiame, tiek kituose matmenyse (p. 78). 17 atvejis: Klientas sako, kad tokios kelionės nėra įprastos, tačiau jam patinka. Jis pats tokia forma atvykstantis mato keistų būtybių, kurių nepažįsta (p. 78). Jis ir jo draugai Žemėje kaip sielos atsižvelgia į fizinę formą, kad būtų kuo panašesni į savo buvusius kūnus. Panašiuose į Žemę pasauliuose jie matomi dėl aiškių savo kontūrų, apgaubtų švelnios šviesos. Tik atskiri žmonės juos mato kaip šmėklas. Kai lankytojai jie sklando virš kalnų, slėnių, miestų, nedidelių kaimelių. Įdomu susidirti su kitokiomis būtybėmis. Jos žino, kad Žemės gyventojai bijo mūsų ir norėtų išsklaidyti baimę (p. 79), tačiau sielos, buvusios žmonėmis, kad dėl karminių įsipainiojimų negalima lįsti į žmonių gyvenimą. Jie tik lankytojai. Jiems tai kaip atostogos. Daugių daugiausia, jie gali švelniai stumtelėti geresnio sprendimo link. Klientas sako, kad nėra jokių blogųjų dvasių, tik neišmanančios, nerūpestingos, abejingos. Yra tokių sielų, kurios keliauja per įvairius matmenis ir kurias jie, lankytojai, laiko prastai prisitaikiusiomis (p. 80). Jos gali pakenkti, bet iš tiesų jos yra tik netaktiški, blogi vaikai, kaprizingi paaugliai. Žemę jie laiko savo žaidimų aikštele, kur galima šėtoniškai dūkti su patikliais žmonėmis ir gąsdinti juos. Bet juos gaudo vedliai-medžiotojai. Klientas: kartais galima susidurti su tamsia ir gremėzdiška būtybe, pasimetusia vienoje iš Žemės erdvių. Tokias vadina kerėplomis. Išgąsdinti žmones gali abejingos sielos. Sielos-lankytojai pastebėję niekšišką jų elgesį, sustabdo jas ir nuvaro toliau (p. 81). Vedliai tokioms kenksmingoms ar abejingoms sielos leidžia veikti, nes per didelė priežiūra bukina vaikus (p. 82).

"Lemtis": Newton: užhipnotizuoti Newtono klientai nemato jokių virš Žemės sklandančių blogų ar demoniškų dvasių, nors išsilaisvinę iš fizinio kūno ir jaučia gausybę žmogiškos neigiamos energijos, skatinančios pyktį, neapykantą, baimę. Senovės gyventojai nemanė, kad demonai, užvaldę erdvę tarp dangaus ir Žemės yra jau tokie blogi. Krikščionių Bažnyčia vadino demonus "piktaisiais tamsos valdovais" (p. 82). Dar nė karto neturėjo kliento, kurį būtų užvaldžiusi kita siela, nedraugiška (p. 82). Visi jo klientai, bent tie, kurie atėjo sąmoningai tikėdami demoniškomis galiomis, neigia tokių būtybių egzistavimą iš sielų pozicijų. Kartais ateina klientai, įsitikinę, kad juos užvaldė svetima būtybė, kad juos slegia praeituose gyvenimuose gautas prakeiksmas. Galiausia paaiškėja, kad tokia baimė nepagrįsta, kad jie neteisingai įvertino sielos, norinčios pagalbos, ketinimus, labai retai kontakto ieško nerami ir neišmananti siela. Tokios tikėjimo priežastis gali būti vaikystės traumos, psichologiniai sutrikimai, Žemės elektromagnetinių laukų periodinė kaita (p. 83). Baimės, kad žmogų gali apsėsti piktoji dvasia, priežastis gali būti ir teologiniai prietarai, pražudę daugybę gyvybių per pastaruosius 2000 metų. Tokių pažiūrų vis dar neatsisako fundamentalistai (p. 84). Sielų pasaulis per daug tvarkingas, kad leistų sieloms užsiimti kitus trikdančia veikla. Idėja, kad išorėje egzistuoja demoniškos būtybės, kenkiančios žmonėms, yra prietaras, kurį maitina norintieji valdyti kitų protus savo pačių labui. Visas blogis yra viduje, tūnantis sutrikusio žmogaus proto ribose. Nėra jokių sielų pabaisų. Žmonės negimsta blogi. Greičiau juos sugadina visuomenė. Viskas kyla iš žmogaus smegenų (p. 84). Blogio kilmė nėra genetinė, nors jei šeimos istorija pasižymi žiaurumu savo vaikams, jis kaip įprotis perduodamas iš vienos kartos į kitą. Dalis sielos sąmyšio kyla iš nemirtingos sielos charakterio konflikto su kūno temperamentu ir visu jo genetiniu bagažu. Dar įtaką gali daryti nenormali smegenų chemija. Nesubrendusioms sieloms sunku suvaldyti neramių žmonių smegenis. Siela ir žmogaus asmenybė nėra vienas ir tas pats. Sutrikusiam protui nereikia dvasių užkeikėjo, o patyrusio psichoterapeuto. Sielos nesimbolizuoja viso to, kas yra tyra ir gera, priešingu atveju daugiau nebeįsikūnytų, ieškodamos asmeninio tobulėjimo. Į Žemę jos atvyksta dirbti su savo trūkumais (P. 85). Kartais sielos troškimas pabėgti nuo kūno į astralinę erdvę rodo tik troškimą pabėgti nuo realybės (p. 86). Newtonui neteko girdėti, kad sieloms būtų leidžiama be gimimo patekti į kūnus, juos užvaldyti (net jei tos sielos yra nušvitusios būtybės). Jo klientai nė karto nepasakojo apie tokias praktikas. Klientai neigia tokių veiksmų buvimą, nes jie anuliuotų sielų gyvenimo kontraktą. Leidimas kita sielai perimti karminį jūsų gyvenimo planą paverčia beprasmybe atvykimą į Žemę. Klaidinga teigti, kad užsidariusi savyje siela norės karminį savo ciklą pratęsti kitam paskirtame kūne. Tarsi siela-atsiskyrėlė galėtų palikti savo nuosavą kūną, kad jį galėtų perimti aukštesnio lygmens siela, nenorinti turėti reikalų su jokiais vaikiško kūno rūpesčiais. Neįmanoma. Pagrindiniai mūsų asmenybės elementai kyla iš kūnui priskirtos sielos - vaizduotė, intuicija, įžvalga (p. 86), dar sąmonė, kūrybiškumas. Argi suaugusio žmogaus protas neatpažins, jei jį perims kita siela (p. 87). 18 atvejis pasakoja apie evangelikų pamokslininko mirties potyrius. Jis visą gyvenimą visur matė velnius (p. 87). 18 atvejis: Klientas kaip siela pamatęs prie jo artėjančią būtybę ėmė drebėti iš baimės, pamanęs, kad tai velnias, o jis pats pateko į pragarą. Sako mato demonišką būtybę su ragais ir laukinėmis akimis (p. 88), o žemiau tik kuokštuotą vaiduoklišką kūną. Paskui supranta kad tai Skenlonas, jo mokytojas, jo vedlys, kuris taip norėjo pamokyti jį, visą gyvenimą pamokslavusį apie velnius (p. 89). Newtonas paklausė pamokslininko, ar iš tiesų jis tiki apie visur esančias demoniškas jėgas (p. 89). Sako, kad tikėjo tuo, o be to pasirinko kūną su barniams linkusiu protu (p. 90). Skenlonas parodė kuo skiriasi žmonių gąsdinimas nuo prasmingo bendravimo (p. 90). O grupėje jį pasitinka Diana, užsidėjusi angelo kaukę (p. 91).

"Lemtis": Siela kaip šviesos energija, kuri veikia panašiai į vibracines bangas, primenančias elektromagnetines, bet be materijos dalelių apribojimų (p. 93). Siela gali daryti įtaką fizinei aplinkai ir didinti gyvenimo harmoniją (p. 94). Sielų vedlių technikas pradiniam kontaktui galima apibūdinti kaipo apgaubimą ir kaip sutelktą dėmesį. Sielos gauna didelę dozę galingos gaivinančios energijos (p. 94). Jeigu sielos prie sielų pasaulio vartų atvyksta su užsiteršusia energija, kai kurie vedliai imasi nenumatyto gydymo (p. 95). Pav. performuoja pažeistą energiją kaip molio gabalą. Eterinis kūnas yra seno fizinio m9sų kūno eskizas, kurį sielos atsineša į sielų pasaulį (p. 95). 19 atvejis: Klientas pasakoja prie jos artėjant mokytoją. Keitę. Ji nenori būti šalia užterštos energijos. Ji bijo (p. 96). Kliento energija visiškai netvarkinga, išsibarsčiusi dideliais gabalais, nes jam teko staiga pabėgti iš kūno (p. 97). Keitei padeda kita vedlė (p. 97). Newton: apie atsigavimo erdves nedaug pažeistoms sieloms. Čia vyksta apklausos, konsultacijos su vedliais. O kaip ta erdvė apstatoma jau kitas dalykas (p. 98). Sugrįžę į sielų pasaulį vieni jautėsi atsidūrę lyg sode, kiti - kristalo kiaute. Vienas ir pasakojo: mano atsigavimo centro struktūra yra kristališka, nes taip daug geriau sutelkti mintis. Kristalai simbolizuoja minties jėgą, sklindančią iš subalansuotos energijos. Pagrindinė buvimo jėgų atgavimo erdvėje priežastis yra energijos kaupimas iš beribės sąmonės. Kitas įsivaizduoja esąs sode. Jis mano, kad jo gyvenimas buvo visiška nesėkmė. Jo vedlys Maiklas siūlo jam atsigavinti nuostabiame sode. Buvusio fizinio kliento kūno aura ima tolti nuo jo. Jis ima suprasti pernelyg kritiškai save vertinęs (p. 99). Kai kurie klientai pasakoja, jog be ryškios "skystos energijos" srautų gydomi dar garsu ir daugiaspalvėmis šviesomis (p. 100). Būna labai pažeistų sielų, kurios sąmoninga nuskriaudė kitus žmones. Tokias sielas atskiria nuo kitų ir taikomi radikalesni gydymo metodai. Kovos ar lėkimo mechanizmus gimdo smegenys, o ne siela. Sielos atsineša su savimi žalingo kūno pėdsakų. Kovojanti siela sergant smegenims nesusilieja su kūnu. Kai ji jau nebegali valdyti neįprasto savo kūno elgesio, jis pradeda skilti į dvi asmenybes. Siela kartais nebegali valdyti pažeisto žmogaus proto, nes yra to proto dalis (p. 101). Yra labai pažeistų sielų erdvė. Ta gydymo erdvė atrodo kaip juoda jūra stovint šviesiame paplūdimyje. Iš atminties nėra išdildomi visis baisūs prisiminimai apie blogiu poelgius. Tačiau daug kas išdildoma. Ir vis tiek tokios sielos stokoja pasitikėjimo ir net nesugeba išsikapstyti iš nevilties bedugnės. Radikalesnis energijos valymas yra perdirbimas, o mažiau drastiškas - performavimas, juo labiau, kad Newtonui netenka susidurti su daugiau nebeįsikūnijančiais meistrais (p. 102). 20 atvejis: Klientas sielų pasaulyje vadinamas Selimu. Priklauso grupei, kurios nariai nori tapti dvasinio atgimimo specialistais. Mokosi performuoti pažeistą energiją (p. 103). Ši erdvė sukurta kaip bičių avilys iš daugybės narvelių. Kiekviena siela turi jais skirtą vietą (p. 103). Tokias sielas nugalėjo praeito gyvenimo kūnas. Jos paprasčiausiai nusilpo, nepadarė jokios pažangos. Kiekvienas kūnas jas vis labiau užteršdavo. Jos prašosi pačios, nes yra bejėgės, nuolat kartoja tas pačias klaidas (p. 104). Gyvenimas yra toks pragaištingas, kad sugriauna visą sielos tapatybę. Dvasinio atgimimo meistrai apibrėžia kontūrus energijos, kurią turime atstatyti. Tamsiąsias dalis pašalina, o tai kas lieka perpina švaria energija. (p. 105). Tai priartina siela prie originalios jos formos. Toliau dar gydo sielą garsu, muzikos vibracijomis, šviesa ir jei siela su savo kūnu nuskriaudė kitus, skatiname sugrįžti ir pradėti viską iš naujo (p. 107). Kitas atvejis yra stipraus perdirbimo pavyzdys. Mišrios sielos, gyvendamos Žemėje, yra linkusios į susinaikinimą, nes prieš atvykimą į Žemę gyveno visai kituose pasauliuose. Šia prasme jos mišrios. Mišrios sielos, kurios anksčiau įsikūnydavo kitose planetose, kur gyvendavo aukštesnio lygmens civilizacijos, galinčios keliauti po erdvę, yra išmintingesnės, nes priklauso senesnei rasei. Kartais mišri siela gyvenimą Žemėje supainioja su ankstesniais savo įsikūnijimais kituose fiziniuose pasauliuose (p. 107). 21 atvejis: Newtonas klausia apie mišrias sielas ir gauna patvirtinimą, kad taip, tai sielos, kurios tapo žvėriškomis. Klientas sielų pasaulyje laiko save antros pakopos restauratoriumi (p. 108). Kai kurie Žemėje gyvenantys baisūnai yra mišrios prigimties. Tokios sielos tiriamos ar tai tik individualus atvejis, ar tai būdinga ir kitoms sieloms iš tos pačios planetos, kad jos irgi turėjo problemų Žemėje (p. 109). Tas centras dirba ne su viena nuodėme, o su nemažėjančio žiaurumo gyvenimo būdu (p. 109). Jeigu šios sielos atsisakytų vykti į Žemę naujai inkarnacijai, atpirkti savo kaltes, jos gali tapti nebepataisomomis. Tokiu atveju išskaidome jų energiją. Tai vadinama energijos išformavimu. Jos negalima sunaikinti, bet ji keičiama ir performuojama, tačiau nedidelė originalaus tapatumo dalis lieka nepaliesta. Sielos, kurios pasiryžta minėtoms procedūroms, atsigauna ir galiausiai puikiai gyvena Žemėje ir kituose pasauliuose. Yra sielų kurios nepripažįsta bet kokio tapatumo praradimo. Daugelis paprasčiausiai atsidurs pragaro prieangyje arba atskirties erdvėje. Kas galiausiai nutinka su jomis, klientas nežino (p. 110).

Hierarchinis dvasinio pasaulio pobūdis

"Kelionės": Pomirtinio susitikimo rūšis priklauso nuo mūsų dvasinio vedlio ir mūsų charakterio bruožų. Daugelis vedlių turi gana keistus vardus. Religinis terminas "angelas sargas" čia vartojamas metafizine prasme ir reiškia įsijausti sugebančią sielą. Sielos prigimtis yra dvilytė, o klientai tvirtina, kad lytis jiems nesvarbi (p. 46). 8 atvejis: Klientė sako, ką jaučia kai artėja prie sielų pasaulio. Ją pasitinka draugė Reičelė, kuri pasitinka ją visada kai ji miršta, vadinasi ir po ankstesnių gyvenimų. Ji būna su ja mintyse, kai jai tik jos prireikia. Ji yra jos asmeninis sargas (p. 46). Ji, nes Reičelė jai pasirodo kaip moteris. Reičelės siela žvelgia į ją kaip jauna moteris, kurios veide daug išminties ir meilės. Kažkada Žemėje ji jai buvo labai artima, o dabar ji jos sargas. Ten, sielų pasaulyje, jei žvelgiate į konkretaus žmogaus akis, net į ką tik sutiktų žmonių akis, matote pažįstamą šviesą (p. 47). Niutonas: dvasinės būtybės šviesa giminingos sielos akyse atsispindi (p. 47). Tai akimirksnis atpažinimas (p. 48). Paramnezija, kai du žmonės gali jausti, kad jie yra anksčiau susitikę. Klientė: mes visada galime atpažinti vienas kitą mintis, bet daug maloniau vizualiai. Reičelė kaip tik pasirodo žmogišku pavidalu, taip daug ramiau. Šiaip visos būtybės bendrauja mintimis, telepatiškai. Klientė teigiamai atsakė į klausimą ar įmanomas privatus sielų bendravimas, kurio telepatiškai neužfiksuotų kitos sielos. Tai įmanoma artimų santykių atveju. Tai taip vadinamas bendravimas per prisilietimą. Niutonas: kai dvi sielos tiek priartėja, kad susilieja, tada galima siųsti slaptas mintis, kurios persiduoda kaip "elektriniai garso impulsai" (p. 49). Siela žmogiškus bruožus gali perimti iš savo energijos masės. Paprasčiausiai reikia pagalvoti apie savybes, kurių norėtum. O kokius bruožus perimame priklauso nuo to, kur esame, ką matome ir nuo proto būklės. Atpažinimas priklauso nuo asmens jausmų, kaip jis nori pristatyti save ir ką, jūsų manymu, norite matyti jūs. Tai priklauso ir nuo to ar esate savo teritorijoje ar svetimoje (p. 49). Niutono patikslinimas: sielų prisistatymas ir atpažinimas priklauso nuo laiko bei vietos sielų pasaulyje, dar nuo psichologinės sielų būsenos susitikus. Nepaisant prisistatymo įvairovės, apsirikti neįmanoma, pasirinktas įvaizdis nenuslepia to, kas esate iš tiesų. Sielų pasaulio emocijos daugiau abstrakčios, o kodėl mes pasirenkame konkrečius bruožus ir mintis, priklauso nuo patvirtintų idėjų. Siela pergyveno daug gyvenimų, todėl ir veidų turi daug ir naudoja juos visus. Prisiimame tuos bruožus, kurios geriausiai atpažins jus matanti būtybė. Tačiau bendrauja ir be jokių išskirtinių bruožų (p. 50). Klientei asmeniškai patinka veidas su ūsais ir tvirtais žandikauliais, nes jai patiko būti Džefu Taneriu. Nepaisant to, žmonės iš kitų gyvenimų ją lengvai atpažins, kokiu pavidalu ji bepasirodytų. Sielos irgi nori pasirodyti geresnės, nei yra iš tiesų ir net naudoja veido bruožus kurių niekada neturėdavo. Žmonės yra visada yra žmonės ir joms (sieloms) suprask taip pat būdinga savimeilė (p. 51).

"Kelionės": Vedlių pagalba pradedama geriau suvokti gyvenimo tęstinumą ir sielos tapatumą. Nuo vedlio brandos priklauso ar jis vadovaus vienam ar daugeliui mokinių. Grupė gali turėti kelis mokytojus (p. 123). Dažnai juos vadina direktoriumi, patarėju, instruktoriui. Jie tobulomis mokymo programomis valdo mus. Idėjos, kurias įsivaizduojame esančias mūsų pačių, gali būti suformuotos besirūpinančio mumis vedlio. Asmens ir šeimos dievybių samprata su vedlių kategorija susijusi (p. 124). Daugelis senųjų tautų turi savo mitologijoje į dievus panašių būtybių, kurias laiko sielų prižiūrėtojais (p. 125). Žmonėms visada reikėjo už Dievą žemesnių antropomorfinių būtybių. Lengviau pagalbos prašyti iš to, kurį gali vizualizuoti mintyse. Religijos turi ir pranašo instituciją, realius žmones, atliekančius tarpininko vaidmenį. Žmonės visada tikėjo, kad yra kažkokia artima būtybė, su kuria galima rasti asmeninį kontaktą (p. 125). Religingiems žmonėms vedliai pasirodo kaip jų tikėjimo simboliai (pav. Jėzus Kristus) (p. 125). Girdėjo pasakojimus apie jaunesnius vedlius, kurie praeituose gyvenimuose įveikė ypač sunkius išbandymus. Jie paskiriami panašių polinkių turinčioms sieloms. Kai kuri vedliai pasirodė tai vyro, tai moters pavidalu ir tai patvirtina, kad sielos yra belytės (p. 126). Jaunesniųjų ir vyresniųjų vedlių mokymai vyksta meistrų-vedlių valia, kurie sudaro tam tikrą tarybą jauniesiems vedliams (p. 127). 17 atvejis: Su kitomis sielomis leidžiama dirbti tik turinčioms pakankamai praktikos sieloms. Kai pasieki kompetetingo mokytojo lygmenį, jums priskiriamų sielų skaičius nėra svarbus (p. 127). Vyresniesiems vedliams grupėse padeda prižiūrėtojai. Juos vadina mokytojais meistrais (ir lyg sutinka su tokiu apibūdinimu). Jie spinduliuoja rausvai violetinę spalvą. Kad taptų vedliais sielos turi būti gailestingos bet ne per daug atlaidžios, be to, neprimesti savo vertybių (p. 128). Vedliai kelia savo aplinkos dvasią ir pasitikėjimą. Jie patys daug patyrė ir mums priima tokius kokie esame. Svarbiausias jų bruožas gebėjimas įkvėpti kitus ir stiprinti pasitikėjimą savimi (p. 129). Niutonas: kito atvejo klientė pasakoja apie Žemėje įsikūnijusio vedlio veiklą. Jis turėjo prižiūrėti klientę, o darbo metodai visai nepakito. Tai buvo romėnų užkariautoje Judėjoje. Ji buvo žiauriai išnaudojama žeminama o jis buvo kaime gyvenęs senukas mokęs pasitikėti savimi ir tikėti kažkuo aukštesniu ir tyresniu nei žiauri aplinka. Kituose gyvenimuose Ova buvo patikimas draugas, kartą brolis (p. 129). 18 atvejis: Klientė susijaudino suvokusi, kad šiame gyvenime Ova tai jos sūnus Brendonas. Jam gimus jautė daugiau nei vien motinos susijaudinimą gimus pirmam vaikui, kad jis atėjo jai padėti. Kad padėtų jai, apsuptai šaltų žmonių (p. 130). Jo akys ramina ją. Jis žvelgia į ją išmintingai. Brendonas atėjo kad padėtų jai nugalėti aplinkinių priešiškumą. Klientė pasakė, kad jei Ova nenorėtų, kad tai sužinočiau, tuomet ir nebūčiau atvykusi pas jus. Niutonas: įsikūnijęs vedlys paprastai vengia padėties, kuri gali trukdyti kartu dirbančioms sieloms. Spėja, kad Ova jaunesniuoju vedliu tapo per pastaruosius 2000 metų (p. 131). Ova ir toliau liks jos vedliu, net jei daugiau ir nepasirodys jos žemiškame gyvenime. Įprasta, kad Žemėje su siela dirba keli vedliai, taikantys savo metodus. Dvasinės mokytojų poros atsiradimas yra tas, kad jaunesnysis vedlys irgi dar mokosi. Vienam Niutono draugui vyresnysis vedlys pasirodė indėnų šamanės Kuan pavidalu o taip pat vyriška asmenybė Gilesas (p. 132). 19 atvejis: Klientas sako, kad Gilesui patinka pasislapstyti už mėlyno rūko šydo, t. y. jis pasirodo mėlynos energijos pavidalu. Pasirodo kaip airiškas nykštukas. Elfo dydžio, nevalyvas. Jis labai protingas ir klastingas. Jis išmokė į gyvenimą žvelgti kaip į šachmatų žaidimą, kurio lenta yra Žemė (p. 133). Jis verčia Žemėje dirbti velniškai sunkiai. Vedliai renkasi mus, o ne mes juos. Gilesas beveik tyčiojasi iš klientės, ragindamas žaisti geriau ir liautis gailėtis savęs. Gileso mokymą jaučia, kai medituoja, pasineria į save (p. 134). Niutonas: sielos kai kurių Amerikos indėnų virsta galingais dvasiniais vedliais tiems, kurie dabar gyvena jų žemėse. Niutonas turi įsitikinimą, kad sielas vilioja ta geografinė aplinka, kurią jie pažįsta iš ankstesnių inkarnacijų (p. 134). Klientė: be Gileso disciplinos nebūtų tokia, kokia ji yra (p. 135). Niutonas: du vedliai kaip komandos instruktoriai. Gilesas duoda karmines pamokas o Kuan guodžia ir drąsina. Gilesas globėjiškas vedlys, bet be nuolaidžiavimų. Niutonas žino, kad kai klientas atvyksta hipnozės seansui, netoliese yra Kuan, o Gilesas yra aktyvus. Vedlių elgesys su Niutonu kaip tarpininku yra visiškai nuspėjamas (p. 135). Jei kontroliuojanti būtybė blokuoja Niutono tyrimus su klientais, Niutonas bando aiškintis kodėl. Su kai kuriaiss vedliais kovoja dėl kiekvieno informacijos trupinėlio. Tai suprantama: jie turi teisę blokuoti jo kišimąsi į jų prižiūrimų sielų gyvenimą. Vedlys, padedantis klientui prisiminti praeitu gyvenimus, gali ignoruoti Niutono klausimus apie gyvenimus kitose planetose, sielų pasaulio struktūrą. Todėl Niutonas tik fragmentiškai kaupia dvasines paslaptis ir fiksuoja tik tą informaciją kurią klientai perdavė su savo vedlių leidimu. Klientai sako kartais kad bandydavo gauti kitą vedlį, išreiškia nepasitenkinimą, kad vedliai jais nesirūpina (p. 136). Vedliai negali mums padėti, jie nesame pasirengę dėl konkrečių pokyčių išnaudoti visų savo galimybių. Klientai savo vedliams jaučia pačius įvairiausius jausmus, bet baimės niekada. Vedliai padeda atrasti savo tapatybę perpildytame pasaulyje. Meditacija, malda, telepatinis bendravimas yra veiksmingas būdas susisiekti su savo vedliu. Savihipnozė taip pat. Kiekvieno asmens mintys yra tarsi kodai vedliams apie tai kas mes ir kur esame. Žemėje juk daugelis žmonių jaučia, kad juos stebi (p. 137). Bet kokius protinius bandymus atrasti Dievą kontroliuoja mūsų vedliai. Be to jie patys turi vedlius. Tokios yra kopėčios linki protingos energijos šaltinio. Turime tikėti vidiniu balsu. Vienas iš dešimties žmonių girdi balsus, kurie yra mokomosios prigimties. Į savo vidinį balsą įsiklausantys žmonės teigia, kad jaučia asmeninį ryšį su anapus jų esančia energija, teikiančią paramą ir paguodą. Galima tai vadinti intuicija ar įkvėpimu. Vedliai teikia užuominas kaip išspręsti problemas. Sumanus mokytojas nenoro kad mokiniui būtų parodyti visi problemos sprendimo būdai (p. 138). Prašydami pagalbos visada būkite pasiruošę netikėtoms galimybėms. Tikėkite ir nepraraskite kuklumo, atsiverkite įvairiausiems keliams, vedantiems sprendimo link (p. 139). Vis dar Žemėj įsikūnijančios V lygmens sielos gali ir nežinoti visų ezoterinių užduočių, vykdomų meistro lygmens sielų. Vidutinio asmens klientas nežino ar dvasinius vedlius galima priskirti žemesnei nei dieviškai kategorijai, bet į tai ir nereikia leistis (p. 139). Niutono įsitikinimu vedliai yra ne daugiau dieviški nei mes, todėl ir matomi asmens pavidalu (p. 140). Užhipnotizuoti žmonės pasakoja kad jaučia sielų pasaulį valdančios aukštesniosios jėgos buvimą, bet nenori vartoti žodžio Dievas kūrėjui apibūdinti. Ši protinga energija yra universalaus pobūdžio, todėl mes visi esam dieviškos prigimties (p. 140).

"Lemtis": Angelų populiarumas auga. Romos Katalikų Bažnyčia juos supranta kaip dvasingas, protingas ir nematerialias būtybes. Kaip baltai apsirengusias būtybes su sparnais. Tai teologijos sukurtas įvaizdis. Giliai tikintieji klientai, atsidūrę sielų pasaulyje mano, kad mato angelus, tačiau po kurio laiko ima suprasti, kad tai vedliai ir artimos sielos (p. 49). 10 atvejis: Pokalbis su 40 metų našle Renė. Kalba apie būtybę Niatą, aplankiusią ją po Hario mirties. Iš pradžių galvojo, kad angelas, paskui suprato, kad tai jos mokytoja. Hipnozės metu nematė jokių sparnų ir aureolės. Po laidotuvių maldavo pagalbos. Ji gali bendrauti su ja naktimis arba tik jausmais (p. 51). 11 atvejis: Ištrauka dialogo su jaunu vyru, kuris 1942 m. žuvo automobilio avarijoje. Jis tris dienas buvo šalia žmonos Betės, mėgindamas sumažinti jos skausmą. Buvo virš jos ir ramino ją savo vibracijomis bei ties jos veidu atkūrė savo atvaizdą (p. 51). Žmona iš pradžių pagalvojo, kad tai Jėzus, o paskui pamanė, kad angelas, nes buvo religinga. Faktiškai vyras užsimaskavo angelo pavidalu. Newton: galiausiai yra į angelus panašių sielų, kurios reguliariai aplanko Žemę, kad pagelbėtų sielvartaujantiems žmonėms. Jos gali būti gydytojai (p. 52). Nauja meilė po sutuoktinių mirties kartais sukelia katės ar net išdavystės jausmus, tačiau sutuoktiniai tetrokšta gyviesiems laimės ir meilės. Žmonės, kurie turėjo laimingą pirmą santuoką, yra puikūs kandidatai sėkmingai antrai santuokai. Kai sielas vėl sugrįžta į tyros energijos erdvę, ji nebejaučia neapykantos, pykčio, pavydo (p. 53). Tačiau yra dvi sielų liūdesio formos (p. 53). Nemirtingo sielų charakterio daugiau nebevaržo kūno temperamentas ir kitos fizinės savybės, todėl jos gyvena ramybėje (p. 54). Tačiau sielos nenori, kad taptumėme priklausomi nuo bendravimo su jomis, jei tai trukdo priimti savarankiškai sprendimus. Kai neprašome pagalbos, sielos tetrokšta mums kuo didesnės ramybės (p. 55). 12 atvejis: Kliento Džordžo kaltės jausmai dėl naujos mylimosios po to kaip dvejus metus gyveno kaip našlys (p. 55). Jis pamatė, kad ir naujojo mylimoji ir mirusi žmona Frančeska yra jo sielos draugų grupėje (p. 56). Jis suprato, kad artimi santykiai su Dorotėja nėra joks atsitiktinumas (p. 57). Newton: o dažnai būna, kad naujiems santykiams parneris būna ne iš artimiausios grupės ir nėra gimininga siela, bet tai nereiškia, kad jie negali turėti gerų santykių su kitų grupių sielomis (p. 57). 13 atvejis: Klientė po mirties susitiko vyrą Eriką. Pradeda nuo akių, žvelgia iš nedidelio atstumo vienas į kitą, žino, kad viskas srovena tarp mūsų protų, jaučiam, ką reiškiam vienas kitam. Tai magnetinis džiaugsmo telkinys. Be abejo, jie priima kūnus (p. 58). Susijungimo ekstazė. Newton: kai klientė sako, kad sugrįžusi į sielų pasaulį ji vėl tampa pilnaverte asmenybe, reikia suprasti, kad dalį energijos gauname iš vedlio ir giminingų sielų, o be to jie perduoda sielų pasaulyje paliktą energiją. Mirtis yra tarsi pabudimas po ilgo miego, kai viską suvokiame miglotai (p. 59). Gydymas prasideda kai patikime, kad nesame vieni (p. 60).

"Lemtis": Kai tik sielos sugrįžta į savo grupės sielų pasaulyje, netrukus jos pakviečiamos į išmintingųjų būtybių susirinkimą. Tai aukščiausio lygio būtybės kurias vis dar įsikūnijantys Newtono klientai mato sielų pasaulyje. Jas vadina ir Senaisiais, Šventaisiais meistrais, Garbiaisiais ar net praktiniais vardais Komisijos tikrintojais. Žmonėse egzistuoja didžiulė baimė prieš teismus, teisėjus, kuriuos kuria religinės institucijos, valstybiniai teismai, griežto nuosprendžio tradicijos (p. 203). Religinės doktrinos turi ir neigiamą savo pusę, nes kuria asmeninį sielvartą dėl to, kad po mirties tenka susidurti su griežtais neginčijamais autoritetais ir piktomis dvasiomis. Baimė dėl išgyvenimo, todėl mirtis visa didžiausia grėsmė atrodę. Žmonės buvo skatinami tikėti, kad visos sielos po mirties turės praeiti tamsią požemio karalystę. Vakaruose krikščionybėje įsitvirtino skaistyklos koncepcija. Rytų filosofijos, ypač hinduizmo ir Mahajanos budizmo, egzistuoja sielų kalėjimai (p. 204). Newtonas keliaudamas po Indiją suprato, kad sielų kelionės yra bauginanti sąvoka naudojama elgesiui kontroliuoti. Tikėjimas reinkarnacija, suprantant, kad įsikūnijama į žemesnes nei žmogus gyvybė formas. Newtonas tokios reinkarnacijos įrodymų nerado. Žmonės vis dar negali atsikratyti ramybės neduodančio jausmo kuris formavosi per tūkstančius metų, kad nuosprendis ir bausmė tam tikra prasme egzistuoja pomirtiniame gyvenime. Sielų pasaulis yra be galo tvarkingas, o Vyresniųjų taryba simbolizuoja teisingumą. Tai aukščiausia vyresnybė vis dar prižiūrinti Žemėje įsikūnijančias sielas (p. 205). Kruopščiai tikrinamas mūsų elgesys ir atsakomybė už savo veiksmus lemiamomis karminio kelio akimirkomis (p. 206). Susitikimas vyksta apvaliame kambaryje su aukštomis kupolo formos lubomis. Iš viršaus sklinda šviesos spinduliai. Šventieji sėdi prie ilgo pusmėnulio formos stalo. Sielos eina į kambario centrą prieš stalą. Kupolo formos, nes būtybės veiksmingai savo šviesos energiją iš viršaus sutelkia į visą procesą. "Dangiška užuojautos kriauklė" kaip vienas klientas pasakė apie tą patalpą. Vedlys, jei jis vienas stovi kairėje sielos (p. 209). 37 atvejis: Paaiškėjo, kad dešinioji daugelio žmonių galvos pusė nėra tokia svarbi kaip kairioji. Vedlys stovi kairėje pusėje todėl, kad sielos dar nėra atsikračiusios visų žmogiško kūno poveikio pėdsakų (p. 209). O antrojo susitikimo su vyresniaisiais metu vedlio nebereikia, nes mes daug veiksmingiau bendraujame telepatiškai. Vedlys blokuoja galinčias pabėgti mintis ir tarnauja kaip atrama, nukreipianti minčių bangas atgal į sielą (p. 210). Newton: inkarnacijos pradžioje sielos mokosi naudotis sudėtingomis schemomis ir atranda, kad žmonių smegenų pusrutuliai tarpusavyje nedera (p. 210). Tokių apklausų metu tarybos nariai greitai bendrauja keisdami aukštas ir žemas vibracijas. Dalies pokalbių vidutinio lygmens siela nesuvokia. Newtonas net prašydavo kliento užduoti klausimo, ar jo vedlys bei vyresnieji pažįsta Newtono vedlį. Jie atsakydavo teigiamai. Tad kliento klausia, kodėl jo vedlys ir Newtono vedlys susitarė klientą atvesti pas jį klientą. Klientai sako, kad mato Newtono vedlį pakibusį virš jo kairiojo peties ir besijuokiantį iš jo pastangų išgauti daugiau informacijos nei reikia (p. 211). Vis tarybos salėje gali bendraut telepatiškai. Niekas tokiuose susitikimuose nedaroma automatiškai, mechaniškai (p. 212). Taryba mėgina išsiaiškinti, ar vidinė nemarioji mūsų sielų prigimtis inkarnacijos metu neprarado savo vientisumo vertybių, idealų ir veiksmų prasme. Ar siela veiksmingai susiliejo su žmogaus smegenimis ir taip sukūrė harmoningą asmenybę (p. 213). Dažnai Vyresnieji vaizduojami pliki, žilais plaukais ir su barzdomis. Dominuojantys vyresni vyrai yra kultūrinių stereotipų pasekmė. Taip yra todėl, kad tarybos nariai savo patarimais nori paveikti iš Žemės atvykusių sielų potyrius ir sampratą be to, tuo pačiu metu jos bendrauja su Newtonu, būdamos savo dabartiniame kūne, priklausomos nuo visų šiandieninės kultūros peršamų stereotipų (p. 213). Juo labiau, kad Newtono tiriami susitikimai tarp klientų gyvenimų vyko prieš keletą šimtmečių. Vyresnysis gali atrodyti belytis arba dvilytis (p. 214). Mažiau aktyvūs susitikimo dalyviai sėdi stalo galuose. Centre sėdi pirmininkas (p. 215) Priklausomai nuo sielos patyrimo, kitų aplinkybių, problemų gali atvykti kitokie teisėjai (p. 216). Vienas teisėjas vieną sielą ragino būti drąsesne, kalba apie pasitikėjimo savimi stoką. Jis sako kad siela yra užsidariusi savyje, bijant drąsiau elgtis net tada, kai žino kad yra teisi. Siela pripažįsta, kad bijo konfrontacijų ir bėdų. Teisėjas ir sako: "Mes niekada neduodame tau daugiau, nei tu galėtum pakelti; būk drąsesnė tu daug ką gali pasiūlyti kitiems" (p. 216). Sielą labiausia paveikė teiginys: "Tai, ką pasieksi kiekviename gyvenime, bus pasiekta visiems laikams" (p. 216). 38 atvejis: Vedliai ir tarybos nariai visada dėvi mantiją, kartais vadinamą tunika. Gyvenimui sielų pasaulyje nebereikia nei drabužių, nei pastatų. Kaip ir daugelis kitų vaizdinių, žmonių įsivaizduojamų apie sielų pasaulį šis irgi yra metaforiškas (p. 219). Mantijas žmonės sieja su teisingumu, akademiškumu ir teologija. Dažniausia klientai regi balas ir violetines mantijas. Tarybos narių atveju balta spalva simbolizuoja žmonių ir išminties perdavimą. Violetinė yra išminties ir gilaus nuovokumo spalva (p. 219). 39 atvejis: Vyresniuosius vadina Išmintingaisiais. Mini teisėjus apsigobus ir kitokių spalvų apsiaustus - geltonos, žaliuos (p. 220). Subtilūs spalvos aiškinimų skirtumai priklaus nuo atskiros sielos suvokimo (p.224). Newtonas: beveik pusę klientų susitikimų su taryba metu mato vieną ar daugiau Vyresniųjų ant kaklo dėvint medalionus. Įsivaizduoja jį apskritą. Kiti regi kvadratinę, stačiakampę, trikampę, žvaigždinę jų formas. Bent jau sėdintis prieš sielą dėvi tokį medalioną (p. 226). 40 atvejis: Kažką, kas dydžiu prilygsta apelsinui, dėvi ant kaklo (p. 227). Yra kažkoks užrašas kaip filigraninis nėrinys (p. 227). Tai pat matoma katė, laukinė katė, kuri panašesnė į liūtą, po liūto kaklu - ranka su durklu. Klientė supranta, kad tai iš jos indėniško gyvenimo. 1740 m. ji buvo jauna moteris, gyvenusi Šiaurės Amerikoje. Klientė suprato, kad liūto simbolis buvo jai parodytas kaip drąsos simbolis, kurio nereiktų pamiršti ir kituose gyvenimuose (p. 228). O katės simbolis - kaip jos dabartinio baugštumo simbolis. Taigi, papuošalai ir jų formos neturi nieko bendro su Vyresniojo padėtimi taryboje, tačiau skirti perduoti sieliai įkvėpimo žinią (p. 229). Šie medalionai skirti sielų, su kuriomis jie bendrauja, gerovei (p.229). 41 atvejis: Dritas, dėvintis medalioną su ereliu, sako, kad klientas turi kuo daugiau išnaudoti tylą ir kad neturi būti pasyvus, sako, kad išsakydamas tiesą, galėjau paversti pasaulį skambesniu ir geresniu (p. 232). Erelį mato tada, kai sugrįžta į tylėjimą. Tokių problemų jis turi ir dabartiname gyvenime. Tronas dėvi medalioną su aukso spalvos vynuogių keke. Gyvybės vaisiaus simbolis, kurį galima suvalgyti, absorbuoti, simbolizuoja įvairių vienos visumos aspektų suvokimą. Reikia sugerti kiekvieną vynuogę ir judėti pirmyn. Rakto simbolis kaip priminimas atverti pažinimo duris (p. 233). Newtonas: kita klientė regėjo gulbės simbolį, kuris liudija jos pažangą, metamorfozę nuo bjauraus ančiuko iki aktyvaus žmogaus paskutiniuose gyvenimuose. Vienam klientui žuvis reiškia sugebėjimą laukti prieš srovę (p. 234). 42 atvejis: Newton: didelės dalies to, ką sielos mato ir girdi susitikime su taryba metu, negalima atkurti jo biure. Jis pradėjo tikėti, kad daugelis užhipnotizuotų žmonių dėl žmogaus bendravimo ribotumo ir netikslių vertimų, vykdomų per smegenis, negali tiksliai paaiškinti kas vyksta jų dvasiniame gyvenime (p. 236). Kai klientas ant medaliono mato Pusmėnulį, jis dažniausiai simbolizuoja didėjančią sielos galią Žemėje. Apie vieną simbolį pasakojo moteris kurios dvasinis vardas Unza ir ji kenčia dėl fibromialgijos (p. 239). 43 atvejis: Centre yra smaragdas - gydytojo asmuo p. 239). Jis prašė kūno, sergančio nepagydama liga nes norėjo eksperimentuoti su kūną veikiančiomis skausmo vibracijomis. Nuolatinis skausmas leidžia įsigilinti į žmogiškąją patirtį. Smaragdas simbolizuoja jos pasiekimus (p. 240). Dabartiniame savo gyvenime Unza yra dvasininkė, jungianti eklektines dvasines disciplinas (p. 241). Žalias smaragdas liudija kad ji yra IV lygmens siela (p. 241). Į transą pasinėrusiems žmonėms rodomi ženklai ir simboliai per sielos atmintį siejasi su padariniais jėgų, kurias jie norėtų kontroliuoti dabartiniame gyvenime. Po sesijos jie net pas juvelyrą užsisakydavo tokią pat kopiją (p. 242).

"Lemtis": Newton: klientai sieų pasaulyje jaučia savo kilmės Šaltinį. Ypač Vyresniųjų taryboje jaučia aukštesniosios galios buvimą. Esatis padeda tarybos darbui. Žodis Dievas pernelyg suasmenintas (p. 242). Činera buvo viena aukščiausio lygmens klientų. Dabar ji akupunktūros specialistė. Ji buvo labai arti Esaties (p. 244). 44 atvejis: Mato 12 - a tarybos narių. 4 iš jų priklauso jos pradinei dimensijai, kad padėtų spręsti problemas, kurių vis dar turi. 4 stalo cente ragina daugiau dėmėsi kreipti į Žemę (p. 244). Keturi iš kairės yra lemiamas veiksnys, priartinantis ją prie fizinio pasaulio. Jie nori, kad ji didintų įtaką žmonėms. Ketina tapti mokytoja-meistre. Ją ragina sakyti, kad ji tiks darbui taryboj. Tuomet ji eis į Vienybės erdvę. Tai kūrybos centras. Ten naujų sielų kūrėjai savo tikslams formuoja šviesos energiją. Ten iš aukščiausios sielos atsiskiria energija naujoms sieloms (p. 245). Viską kuria garsas, įskaitant šviesą ir energiją. Newtonas ragina ją eiti prie garso šaltinio. Jis ant krašto: ten geometrinės konstrukcijos (p. 246). Ta Esatis gal net ne Tai, o Yra (p. 247). 45 atvejis: Tylos taisyklę, kai vengiama kalbėtis apie asmeniniu pokalbius su taryba. Tylos taisyklė yra būdas mums patikrinti, ar galime išsaugoti tiesą apie tai, kas šventa (p. 251). Grupės draugai vyksta į skirtingas tarybas. Galios gali būti netinkamai panaudotos, o sulaužę Tylos taisyklą, kišamės į kitos sielos gyvenimą. Galiausiai pasakė kad nenori pasakoti šventų dalykų (p. 252). Newtonas: vos pradėjęs tyrinėti sielų pasaulį stebėjausi kaip sielos viena nuo kitos gali slėpti savo minti jei bendravimas vyksta telepatiškai. Jaunoms sieloms sunku savo mintis paslėpti nuo aukštesnio lygmens sielų. Pasiekus II lygmenį telepatija tampa meno forma, įskaitant minčių blokavimą dėl privatumo. Kaip telepatiškai bendraujančios sielos gali užsiimti proto tikrinimu ir blokavimu. Kiekviena siela turi savitą proto vibracijos struktūtrą. Tai konkrečiai sielai būdingos idėjos sąvokos, prasmės simboliai ir saviti charakterio bruožai. Siela gali užmaskuoti bet kurį kino kadrą. Visiškai normalu vedliams ir Vyresniesiems tyrinėti mažiau patyrusias sielas, nes tai daroma jų labui. Tarybos informacija laikoma ypač slapta ir asmeniška. (p. 253). Vyresnieji ragina tylėti, nes žino, kad pagarba privatumui skatina didesnį pas juos atvykusių sielų atvirumą (p. 254).

Įsikūnijimo Žemėje aplinkybių rinkimasis (ruošimasis įsikūnijimui)

"Kelionės": Sielos grįžta į dvasinį pasaulį iš Žemės labai pavargusios ir labai nuogąstauja, kad gali vėl tekti vykti į nežinomybės bei baimės kupiną planetą, kur gyvena agresyvūs ir tarpusavyje konkuruojantys žmonės. Tačiau galiausia kažkas paskatina vėl sielą įsikūnyti (p. 227). Mokymai su patarėjais ir bendraminčių grupėmis padeda pasiruošti nauja gyvenimui. Parenkama būsima aplinka. Siela turi rasti atsakymą į klausimus: kokias konkrečias pamokas turi išmokti, kur turi eiti ir kuo tapti gyvenime, kad tas pamokas, tikslus įgyvendintų. Inkarnacijos ciklus nemariai sielai reguliuoja jos pačios troškimai, o ne sielas priimančių kūnų poreikiai. Be to, reikia žinoti, kad ta pati siela įsikūnija nuolat ir kad viena siela kartais užima daugiau kaip vieną kūną. Šiandien sielų Žemei reikia labiausiai per visą jos istoriją (p. 228). Būta šimtus ar net tūkstančius metų trukusios pertraukos tarp gyvenimų paleolito kultūrose. Išsivysčius žemdirbystei klientai įsikūnija Žemėje jau daug dažniau. Atsiradus miestams, amatams, sielų įsikūnija dažnėja kartu su didėjančiu žmonių skaičiumi (po 1700 - jau kartą per šimtmetį į Žemę atvyksta). Tačiau sielos pačios renkasi kada, kur ir į kokį fizinį kūną įsikūnyti (p. 229). 24 atvejis: Klientas: išgirdo balsą, siūlantį sugrįžti į Žemę. Patarėjo balsas. Klausinėjamas Niutono sako, kad gal nebesugrįš į Žemę, nes yra ir kitų pasaulių. Niutonas: kai kurie klientai tvirtino, kad Žemės gyventojų gerokai sumažės XXII amžiaus pabaigoje dėl neigiamų dirvožemio ir atmosferos pokyčių, o žmonės gyvens kupolo formos pastatuose (p., 230). Klientas: patarėjai nori, kad dažniau įsikūnytumėme. Mokytojai nieko neverčia prieš mūsų valią, bet leidžia suprasti, kad Žemėje galėtų padėti jį supantiems žmonėms (p. 231). Patarėjai sako, kad jei bėgame nuo tiesioginių potyrių, tuomet daug prarandame (p. 232). Kai siela nusprendžia, kad reikia vėl įsikūnyti, tuomet reikia pasirinkti naujo gyvenimo vietą. Laiko, vietos ir pageidaujamo kūno pasirinkimas tarpusavyje susiję dalykai (p. 232). Pirmiausia apžvelgiame kaip galime įsiterpti konkrečioje būsimoje aplinkoje, tada nukreipiamas dėmesys į tose vietose gyvenančius žmones. Sielai didelę įtaką daro kultūrinė terpė ir įvykiai bei dalyvavimas juose ne viename pareitame amžiuje. Patelkę į gyvenimo pasirinkimo erdvę, esam pilni vilčių. Tai lyg kinoteatras, leidžiantis sieloms pažvelgti į savo ateitį ir suvaidinti įvairius vaidmenis skirtingoje aplinkoje. Vieną scenarijų turi pasirinkti (p. 233). 25 atvejis: Klientas sako, kad būsimo įsikūnijimo klausimus tvarko vedlys su koordinatoriais, kurie padeda peržvelgti gyvenimo galimybes Rate, Likimo rate. Tai apskritas, milžiniškas burbulas. Koncentruotos energijos galia įtraukia jį į vidų (p. 234). Ratą supa daugybė ekranų. Jie yra lyg sienos. Ekranai juda, vingiuoja apie jį. Ekranai atgyja, pasirodo vaizdai, spalvos, veiksmas. Atpažįsta miestą, Niujorką. Klientas ketina mintimis valdyti pultą, skaitymo įrenginį. Sieloms tiriamųjų kelionių metu ant rezonuojančių bangų juda pirmyn ir atgal. Visas laikas joms atrodo kaip iš naujo pasikartojanti realybė, nuolatos susitraukianti 235). Turi padėti kontroliuotojams keisti ekranų vaizdus, valdydamas skaitytuvą savo mintimis. Jis veikia kaip sekimo sistema, kliento nurodymus paverčianti į kažką. Keliauja linijomis per laiką ir stebi ekrane besikeičiančius vaizdus (p. 236). Sustojimai yra pagrindiniai gyvenimo persilaužimai, apimantys svarbius sprendimus, galimybes, įvykius, dėl kurių būtina persvarstyti alternatyvius pasirinkimus laike. Tai klientas juda keliu, seka scenas ir nusprendžia sustoti, tuomet stabdo sceną ekranuose, kad galėtų pateikti į ją, kad galėtų įsilieti į veiksmą. Gali susilieti su kiekvieno veiksmo dalyvio jausmais arba stebėti viską iš bet kurio patogaus taško (p. 237). Klientas gali įsijungti į veiksmą, kartu sėdėdamas prie valdymo punkto, nes gali padalinti savo energiją. Sielos laiką naudoja subjektyviai. Daiktai ir įvykiai juda aplink ir laiko erdvėje tampa objektais, tačiau mums laikas yra nekintamas (p. 238). Pirmyn judantis laikas yra sukurtas mums patikrinti. Mums nerodo visų galimų baigiamųjų scenos dalių (p. 239). Ratas skirtas patikrinti mūsų gebėjimus sprendimams atrasti. Mokytojai visko nerodo, todėl yra rizika išsirinkti bet kurį siūlomą kūną. O likimas yra. Gyvenimo ciklai jau nulemti. Paprasčiausia yra daug neaiškių alternatyvų (p. 239). Laikas sieloms, keliaujančioms ant rezonuojančių bangų juda pirmyn ir atgal ir atrodo kaipo iš naujo pasikartojanti realybė. Keista, kodėl sielos nemato visos savo ateities. Tačiau galiausia priėjo išvados, kad sielų pasaulis sukurtas kiekvienos konkrečios sielos interesams apsaugoti. Atėjus į fizinį pasaulį mums atimama atmintis. Nors atminties netekimas ir užkerta kelią sąmoningai suprasti šį planą, pasąmonė turi raktą į dvasinius prisiminimus apie praeitus gyvenimus. Gyvenimo pasirinkimo mechanizmas sieloms yra tarsi laiko mašina, kur jos mato alternatyvius maršrutus pagrindinio kelio link. Jei mūsų gyvenimas ir yra apreiškimas, tai nereiškia, kad jis visiška determinuotas, kitaip kova būtų beprasmė (p. 240). Reinkarnacijos tikslas yra laisvas valios pritaikymas (p. 241). Klientas sako, kad su mokytoju kalbėjomės apie tai, kad praeitame gyvenime mirė jaunas Niujorke ir kad nori vėl sugrįžti į šį energingą miestą ir studijuoti muziką. Kalbėjo ir apie savo draugus, apie tai, kad norėtų pradėti toje pačioje vietoje, kur buvo nužudytas (p. 241). Niutonas: Tas klientas dar XIX a. pabaigoje buvo atvykęs į Niujorką ir žuvo ten. Klientas: troško tapti klasikinės muzikos pianistu, tačiau anksti mirė. Paskutinį kartą Rate matė save kaip jauno žmogaus mirtį Niujorke ir susitaikė su tuo. Tai buvo geras gyvenimas, bet trumpas. Nori rimtai muzikuoti, tai noro grįžti į Niujorką priežastis. Paryžiaus negali pasirinkti, nes jam nebuvo pasiūlytas kūnas Paryžiuje (p. 242). Šiuo metu žvalgosi po Niujorko gatves, o paskui vyks į Oslą, Los Andželą, Buenos Aires (p. 243). Jis prasiskverbia ir į kai kurių mintis, kaip jie suvokia muziką. Tam, kad būti tam tikroje vietoje praeityje ar ateityje, reiki būti Rate, o užmegzti ryšį su šiuo metu Žemėje gyvenančiu žmogumi galima iš bet kur sielų pasaulyje (p. 243). Mano, kad pasirinks kresną ir nepaprastai talentingą vaiką, kurio kūne nėra ankstesnės ištvermės, tačiau turtingi tėvai nuolat skatins jį mokytis. Be to, tėvai turtingi, padės. Į klausimą, kad jei nepatinka nė vienas rate pasiūlytas variantas ar gali paprašyti kitų vietų ir žmonų, atsakė, kad nėra būtina, bent jau jam. Jis sako: "mes niekur nevykstame, jei mūsų protas nesusitaiko su gyvenimu, kurį norime gyventi, ir mes visada turime pačių įvairiausių pasirinkimų, grindžiamų mūsų pačių idėjomis" (p. 243). Tada kontroliuotojai prasiskverbia į kliento mintis ir stebi ar esi patenkintas tuo, ką parodė. Prieš galutinai apsispręsdamas išskrenda pasitarti su draugais (p. 245). Konkrečios vietos siūlymas rodo, kad daugybė būtybių kūrė gyvenimo scenas mūsų labui. Skaičius profesionalių sielų, padedančių kitoms sieloms yra didelis. Tai gal Vyresniųjų taryba ar asmeniniai vedliai. Klientai prisimena, kad laikui bėgant, kai žmonių Žemėje daugėjo jie vis sugrįždavo į tas pačias vietas. Vis daugiau sielų renkasi tas pačias vietas. Tačiau sielos nesirenka gyvenimo dėl etninių ar nacionalistinių polinkių, nes tai yra žmoniškas separatizmas. Be patogumo rinktis pažįstamą kultūrą dar gali būti sielų potraukis dykumoms, kalnams, jūroms. Be to, gali būti linkusios gyventi kaime arba mieste. Gali būti, kad renkamasi ta pati kraujo linija. Amerikos indėnai tiki, kad mirštantis žmogus sugrįš kaip dar negimęs jo paties anūkas. Bet taip nebūtinai. Jei brolis ir sesuo labai prisirišę vienas prie kito ir vienas miršta jaunas, tai mirusiojo sielas nori įsikūnyti likusio gyvo sesers ar brolio vaiko kūną ir taip atkurti nutrauktą ryšį. Ką tik po gimimo mirusių vaikų sielos dažna sugrįžta pas tuos pačius tėvus kaip kitas jų vaikas. Tai būna susiję su karminių problemų labirintu. Pav. kūdikis miršta vos po kelių dienų - tai pamoka tėvams, o ne tam kūdikiui. Paprastai tokia siela nusprendžia sugrįžti ir užpildyti jų gyvenimą nauju džiaugsmu. Jei pasirenkamas gyvenimas su priešlaikine mirtimi, paprastai jis matomas jau gyvenimo pasirinkimo erdvėje. Sielos savo noru pasirenka kūną, kurį palauš mirtina liga, jis bus nužudytas arba žus katastrofos metu. Vienas klientas kalbėjo: "ieškojau greitos paklusnumo pamokos, todėl visiškai pakako šio gyvenimo, kuriame miriau iš bado kaip paniekintas ir niekam nereikalingas vaikas" (p. 247).

"Kelionės": Mūsų gyvenimo mokytojai gyvenimo pasirinkimo erdvėje naudoja reliatyvų būsimą laiką leidžiantį sieloms įvertinti, kiek vienas ar kitas kūnas bus joms naudingas nebaigtoms pamokoms išmokti. Jei praeitame gyvenime mums viskas lengvai sekėsi ir beveik nepadarėme jokios pažangos, mūsų siela gali norėti pasirinkti kūną, kurį kankins širdies skausmai ar net tragedija ištiks (p. 249). Siela-protas gali klysti, nes dirba kartu su biologiniu žmogaus protu. Nepaisant sielos lygmens, visi žmonės daro klaidų. Daugybė žmonių su fiziniais trūkumais galvoja, kad jei ne genetinė klaida ar nelaimingas atsitikimas, sudarkęs jų kūną, jų gyvenimas būtų daug prasmingesnis. Kūną sielos renkasi motyvuotai. Gyvenimas sužalotame kūne nebūti tai reiškia karminę skolą - taip pati siela galėjo pasirinkti, norėdama gauti kokybišką pamoką. Yra savižinos procesas (p. 250). Nugalėję fizines kliūtis, tampame stipresni ir geriau pasirengę išmėginimams (p. 251). 26 atvejo klientė, puikių proporcijų moteris jausdavo buką skausmą kojose. Niutonas pradėjo įtarti, kad skausmo priežasties reiktų paieškoti jos ankstesniame gyvenime. Ji buvo vikingas Letas. Jis buvo tų laikų gigantas (p. 251). 26 atvejis: Leto pasirinkimas - tai noras parodyti tą didingą kūną ir primityvios fizinės galios jausmą patirti. Buvo bebaimis. Kūnas nepriekaištingas. Gyvenimas tik ta diena. Visi jausmai sutelkti į fizinius pomėgius. Sielų pasaulyje norėjo turėti vieną geriausių tuometinių fizinių Žemės tipų. Jai pasiūlytas Leto kūnas (p. 252). Patarėjai visk sutvarkė. Jie žino mūsų troškimus. Atsisakė Romos kareivio, irgi stipraus kūno, bet nenorėjo, kad jį valdytų valstybė, o būdama vikingu, buvo laisva (p. 253). Viena iš pasirinkimo sąlygų - judėjimo laisvė, kovos šėlsmas, savo galios ir nevaržomos laisvės pritaikymas (p. 253). Norėjo iki galo pajusti visus kūniškus malonumus, nieko daugiau (p. 254). Kitas jos gyvenimas, susijęs su kojų skausmu, šešerių metų mergaitė Ešli Naujojoje Anglijoje. Ją pervažiavo sunkiai pakrauto vežimo ratai per kojas. Ji nebegalėjo vaikščioti ir mirė būdama produktyvi rašytoja ir vaikų su negalia mokytoja (p. 254). Klientė: pasirinko suluošintą kūną norėdama sustiprinti proto koncentraciją (p. 255). Pasirinko šeimą apgyvendintoje ir klestinčioje Amerikos dalyje, kur daug bibliotekų, prižiūrima mylinčių tėvų, kur daug laiko galėjo skirti savo erudicijai. O tėvai norėjo dukros, kuri neištekėtų ir nepaliktų jų vienų (p. 255). Už Ešli iškritimą atsakingas ir jūsų siela-protas ir biologinis Ešli portas. Klientė sutinka, kad Ešli nebūtų nukritusi nuo vežimo, jei būtų pradėjusi gyventi su kita siela. Klientė matė save pagyvenusią moterį su normaliomis kojomis, nelaimingą su savo vyru, nusivylusią nedėkingu gyvenimu (p. 256). Iškritimo metu abi buvome lyg viena būtybė. Prieš kritimą matė lyg žaibo blyksnį, galėjo atsitraukti ir neiškristi. Bet vidinis balsas sakė: krisk, būtent to tu norėjai - tai pats geriausias pasirinkimas. Ilgainiui stengdavosi nekreipti dėmesio į sužalotą kūną, pradėjo vis geriau kontroliuoti skausmą. Tapo klausytoja ir mąstytoja (p. 257). Supranta kūno ir proto bendradarbiavimo svarbą (p. 258). Niutonas: nepriklausomai nuo to, kokie fiziniai ar protiniai įrankiai naudojami, triumfuoja karmos dėsnis. Fiziniai Leto ir Ešli gyvenimai yra karminio atlyginimo pavyzdys. Prieš patekdama į gyvenimo pasirinkimo erdvę, siela stengiasi apsvarstyti paveldimumo ir aplinkos veiksnius, lemiančius biologinio gyvenimo funkcijas (p. 258). Dvasinė sielos energija daro įtakos tam, ar jos pasirinkto kūno šeimininkas bus ekstravertas ar intravertas, emocingas ar analitiškas. Kai kada siela gali susilieti su dviem žmogiško būtybėm, kurias skiria tūkstančiai metų. 27 atvejo klientas yra verslininkas iš Teksaso. Jis norėjo to, ką Niutonas gali atrasti jame. Jis paaiškino, kad jo motina dingo, palijusi jį ant Teksaso bažnyčios laiptų. Buvo įvaikintas žmonių, kurie buvo griežtos drausmės šalininkai (p. 259). Jo pykčio šaknys siejosi su vienatvės problemas. Vaikystės trauma - rimta kliūtis tapatumui atrasti (p. 260). 27 atvejis: Klientas prisimena kaip motina paliko ir suvokia, kad ji mylėjo jį (p. 261). O jo globėjai nuolat nepatenkinti juo, vertė dėl visko jausti kaltę, nuolatos kontroliuoja (p. 261). Jis sužino, kad jau gyveno su savo motina kaip kita siela kitame gyvenime. Jis mato save prieš savo šventyklą, priešais jį minia, o už jo - jo sargybiniai. Jis vardu Harumas (p. 262). Jis vyriausiasis dvasininkas. Tuomet jis buvo genties vadas Šebos karalystėje. Jis teisia moterį, kuri yra jo motina. Ji paniekino jo valdžią, nes maisto normavimą jis naudojo kaip savo žmonų valdymo priemonę. Jis nusprendė, kad ji turi mirti (p. 263). Jis jaučiasi privaląs išsaugoti savo valdžią (p. 264). Sielų pasaulyje jis Sumusas. Kalba apie jo pasirinkimą inkarnacijai: keli jo draugai tikrai pasirodys būsimame jo gyvenime. Jis nori žinoti jų nuomonę. Jaučiasi norįs pasitarti su savo vedliu Džoru (p. 265). Džoras užtvirtina bendrą pasirinkimą. Eonė vėl nori tapti jo motina. Ji sako, kad jau metas išspręsti savas problemas ir būsimame netvarkingame gyvenime vėl tapti motina ir sūnumi (p. 266). Svarbu, kad inkarnacijoje nedalyvaus jo grupės nariai, o iš kitur atėję. Stivo pamoka turėjo būti pajusti ką reiškia būti paliktam artimo žmogaus, įvertinti ką reiškia būti atmestam (p. 267). Talus ir Kališa pasisiūlė būti jo globėjais, o Sumusas to nenori (p. 268). Faktiškai jie visi reikalauja pasirinkti Teksaso kūdikio kūną (p. 269). Ne visada sielai pavyksta susijungti su tinkamu kūnu. Negali pasakyti, kad siela vienareikšmiškai valdytų žmogaus protą, čia yra subtilumų (p. 270). Mes negalime valdyti žmogaus proto. Savo buvimu mėginame pakylėti jį ir suprasti pasaulio prasmę bei būti atviri dorovei, sudaryti sąlygas tikram suvokimui. Mano pastaba: nesuokiamai Newtonas ir jo klientas kalba apie žmogaus asmenybę (Stivą) ir sielą (Sumusą) kaip dvi atskiras esybes, t. y. žmogų, kaip kaip galintį egzistuoti be sielos (p. 271). Džoras sako, kad mėgsta valdžią ir kad trokšta vadovauti politinėms bei socialinėms žmonių grupėms (p. 272). Svarbu nepamiršti, kad be pamokų, kurias turime išmokti. Dar čia atvykome suvaidinti ir tam tikrą vaidmenį kitų dramoje. Egzistuoja subtilių skirtumų tarp sielos tapatumo ir to, kaip jis pasireiškia savo pasirinktame kūne. Ištikima mūsų siela yra valdantysis žmogaus temperamentą elementas (p. 276). Sielas gali nuslopinti nestabilių žmonų emocijos, todėl mirties metu jos užsiteršia (p. 277). Niekas nežino, kiek galėtumėme protauti be sielos, tačiau jaučiu, kad sielų prisirišimas prie žmonių suteikia mums įžvalgos (p. 277). Ar sielos renkasi tuos kūnus, kurių intelekto ribos atitinka jų pačių raidą (p. 278).

"Kelionės": Po visų pasitarimų, sielos vis dėl to nedelsiant nevyksta į Žemę. Jos turi ne tik išsirinkti geriausią iš pasiūlytų būsimo gyvenimo variantų, bet ir suderinti savo sprendimą su kitais artėjančios dramos veikėjais. Nors dramoje vaidinsime pagrindinį vaidmenį, bet mūsų vaidmuo veikia antrinius personažus. Sielos kurios mūsų gyvenime vaidins svarbiausius vaidmenis, yra pagrindiniai mūsų dramos personažai. Kaip atrasti giminingas sielas (p. 279). Erdvė, į kurią atvyksta sielos minėtam klausimui, vadinama atpažinimo erdve (p. 279). Kas ta gimininga siela? Daugeliui mūsų artimiausia ir brangiausia siela yra mūsų sutuoktinis. Bet tai gali būti ir kiti asmenys. Kokie gali būti santykiai apskritai? Meilės santykiai, draugyste ir tarpusavio pagarba grindžiami santykiai. Giminingos sielos - tai mums skirti draugai, sau ir mums padedantys siekti bendrų tikslų. Pažintis su būtybėmis, su kuriomis bendravome sielų pasaulyje, gali būti harmoninga ar erzinanti. Kai kurie žmonės nesupranta, kad karminiai ryšiai formuoja mums sudėtingą aplinką, o skausmingi potyriai yra apgalvoti gyvenimo išbandymai (p. 280). Ar tai atsitiktinumas, nejutiminis suvokimas, sinchroniškumas, kai susikerta reikiamas laikas ir jūs sutinkate žmogų, įprasminantį visą jūsų gyvenimą? Svarbu išanalizuoti tokius blykstelėjimus, ką jautėte tada? Žodis atsitiktinumas netinka lemiamoms pažintims apibūdinti (p. 281). 28 atvejis: Į klausimą o jei atsisakytumėte vykti į Žemę prieš numatytą inkarnaciją, klientas atsako, kad viskas nėra jau taip griežta ir nepajudinama. Patarėjai žino, kada mėginame vilkinti procesą, bet jis jau nusprendė (p. 282). Atpažinimo erdvėje dešimt penkiolika žmonių, kurie bus artimi būsimame klieno gyvenime (p. 283). Ne visos grupės yra iš kliento grupės. Kalbėtojai yra sufleriai. Jie siūlo idėjų, duoda mums ženklų (p. 283). Ženklai perduodami mintimis, kad virtę mintimis galėtumėme juos prisiminti. Ženklai, kuriais pasinaudoję galėtumėm viena skitą atpažinti. Tai paskutinė apžvalga, suartinanti mus. Tai paruošiamoji klasė, nes Žemėj vienas kito nepažinsim (p. 284). Kiekvienas gaus tik jam skirtų atminties skatulių kliento atžvilgiu. Kiekvienas privalo pamėginti prisiminti kai kuriuos jų veiksmus, išvaizdą, judesius, kalbą. Vėliavėlės gali pasirodyti kaip menkiausios smulkmenos, tačiau iš tiesų yra mūsų gyvenimo lūžiai. Mūsų sielos auga dėl naujų atradimų, todėl geriausia neignoruoti pasąmonėje paslėptų vėliavėlių (p. 285). Pav. paskutinis ženklas tai sidabrinis papuošalas, kurį pamatys sulaukęs septynerių metų ant moters, esančios jo gatvėje, kaklo. Jis sublizgės saulėje ir patrauks dėmesį. Trumpam susidraugaus (p. 286). Susitikimai dažniausia organizuojami draugystei užmegzti. Toliau turi prisiminti Melindos juoką - kuris turi skambėti kaip kurantai (p. 287). Kliento ir Melindos santykiai - romantiški, arti vedybų (p. 288). Vienas kitą traukė dėl užslėptos informacijos, kad taip turi įvykti (p. 290). Jis prisiminė ją kai šoko, prisiminė tą ženklą. Tą akimirką kai abu tai suprato, atsidūrė lyg kitame pasaulyje. Atrodė, tarsi būtų apgaubti kerų (p. 290). Į klausimą ar galite veikti kitaip, nei sumanyta sielų pasaulyje, atsako, kad taip, bet suplanuotas variantas irgi gali nesuveikti. Turi teisę nepastebėti raudonų vėliavėlių (p. 291). Niutonas: Ar ne per daug kišuosi į dvasini atpažinimo ritualą, padėdamas savo klientams prisiminti svarbius ženklus? Nemano taip, nes tai, ko jiems neverta žinoti, jie nesužinos net užhipnotizuoti. Apie atpažinimo ženklus gali kalbėti ir remdamasis asmenine savo patirtimi. 3 užuominos jam padėjo atrasti savo žmoną (p. 291). Reklamoje matytu moters atvaizdu remdamasis atrado savo būsimą žmoną (p. 292). Geriausia per daug nefilosofuoti dėl esamų įvykių. Geriausius sprendimus lemia tai, kas vadinama instinktu (p. 292). Jei gyvenime lemta nutikti kažkam svarbiam, tai nutiks (p. 292). Vienas iš reikalavimų sieloms prieš atgimimą dar kartą apsilankyti Vyresniųjų taryboje. Išvykimas toks pasak klieno: vedlys palydėjo iki baltos erdvės, kur laukė trijų būtybių taryba. Taryba nori, kad gerbčiau savo apsirinkimą (p. 293). Skatina labiau pasitikėti savimi sunkiomis situacijomis ir stengtis viską paimti į savo rankas. Tos būtybės iš tarybos, panašios į Senuosius (p . 293).

"Kelionės": Įsikūnijimui Žemėje pasirengusios sielos yra tarsi kovose užgrūdinti veteranai, pasiruošę būsimam mūšiui. Tai paskutinė galimybė sieloms pasimėgauti žinojimu, kas jos yra iš tiesų prieš priimdamos naują kūną (p. 295). 29 atvejis: Moteris (klientė) galvoja apie galimybę gyventi XX amžiuje - įvairiausių pokyčių metas (p. 295). Ruošiasi šuoliui į naują gyvenimą. Šiek tiek baiminasi dėl to, kas jos laukia, kad palieka savo namus (p. 296). Tolsta nuo savo draugų, skrenda viena. Vedlys Pomaras ją drąsina. Mato naujas viltis. Pradeda judėti daug greičiau. Pomaras atsiskiria nuo jos. Ji lieka viena (p. 297). Juda įstrižai pro baltas pagalves, pro šilkinio audinio klostes, leidžiasi žemyn link ilgo tamsaus vamzdžio. Jaučia tuštumą, tamsą, šilumą. Pasijunta esanti motinos pilve. Ji - kūdikis (p. 298). Visi klientai teigia, kad perėjimas iš sielų pasaulio į kūdikio protą yra daug greitesnis nei grįžimas atgal (p. 298). Tačiau gimimas yra šokas ir jei reiktų gimimą lyginti su mirtimi, tai fizinis gimimo šokas yra daug didesnis. Kažkuriuo momentu prieš gimimą siela atsargiai susijungia su jautriais, besivystančiais kūdikio smegenimis. Susijungimo akimirką sielai prasideda chronologinis laikas. Bet susijungimas gali įvykti ir nėštumo pradžioje. Sielos ir kūdikio sąjunga po gimimo galutinai virsta vieninga sąjunga. Nemari siela virsta augančio žmogaus ego suvokimo pamatu. Ji yra begalinės sąmonės palikimas (p. 299). Į klausimą ar gali būti, kad aborto metu nužudyti kūdikiai niekada neturėjo sielų atsako, kad tai priklauso nuo jų išsivystymo laipsnio (p. 300). Niutonas: Šv. Tomas Akvinietis ir kiti viduramžių teologai sutartinai nusprendė, kad siela su kūnu susijungia praėjus 40 dienų nuo pastojimo. Klientė: siela iki gimimo kūne ilgai neužsibūna. Dažnai išskrenda, nes tai labai įkyri. Ji žaidžia. Puiki proga palikti kūną ir dykinėti. Pokštauja su draugais, esančiais panašioje padėtyje. Skraidome aplink Žemę, lankome vienas kitą, įdomias vietas (p. 301). Kai susijungia su kūdikio kūnu, jos protą būdina suderinti su kūdikio smegenimis. Pradeda tyrinėti, ieškoti bendrybių, skirtumų (p. 301). Pritaria, kad tyrinėja elektrines smegenų jungtis, nervų ląsteles ir pan. Tai, kaip tas asmuo perduoda signalus. Tai susiliejimo procesas. Prieš klientės atvykimą vyravo tuštuma, kurią užpildo ir paverčia kūdikį pilnaverte būtybe. Jie tik išplečia tai, kas jau yra, suteikia suvokimo galimybę, pripažinimą tiesos, kurią regi protas (p. 302). Kūdikio protas suvokia sielą kaip draugą, dvynį, kuris ketina tapti jo dalimi. Susijungimas nesibaigia prieš gimimą, tačiau kūdikiui mirus pradeda turtinti vienas kitą. Kai vaikui sueina 5-6 metai siela jau nebepalieka vaiko kūno, faktiškai, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą. Kiekvienas protas siunčia tam tikras bangas, kurios pasako ar vaiką ištiko nelaimė (p. 303). Siela gali paveikti tą smegenų dalį, kuri valdo judesius, kartais gali pakutenti vaiką. Motinos gimdoje ji prisimena savo praeitus gyvenimus ir prarastas galimybes. Amnezija tuos prisiminimus užblokuoja po gimimo - tai prasideda tada (p. 304). Prieš pat gimimą ji turi paskutinę akimirką ramiai apmąstyti savo gyvenimą. Kai gims prasidės maratonas (p. 305).

"Lemtis": Skaudus išbandymas yra homoseksualaus kūno pasirinkimas. Polinkis būti gėjumi ar lesbiete yra biologinis. Jis neturi nieko bendro su visuomeniškumu ar aplinka. Daugelis klientų, kuri buvo gėjai ar lesbietės buvo apsisprendę keisti lytį, tuo tarpu aukštesnio lygmens siela paprastai nepriima tokių sprendimų. Pasirinkimas būti gėjumi ar lesbiete yra viena priemonių paskatinti tokį perėjimą konkrečiame gyvenime. Gėjus pav. dažnai jaučiasi lyg gyventų moters kūne. Be to tai pasirinkimas gyventi visuomenėje, kuri bus nepalankiai jų atžvilgiu nusiteikusi. Jos turi pamėginti pakilti aukščiau užgaulaus visuomenės elgesio ir atrasti savo garbę bei save (p. 354). Vienas gėjus, buvęs Kinijos imperatore, pasirinko būti gėjumi, vyro kūną (besijautusi moterimi), kad galėtų išbandytų vidinę kovą, įveikti visuomenės pasipriešinimą (p. 355).

Sąmoningas veikimas Žemėje ir žemiškos inkarnacijos poveikis sielai (mąstymas žemiškomis kategorijomis)

"Lemtis": Newton: yra žmogaus kūno gydytojai. Jei gali padėti gyvenantiems fiziniame pasaulyje (p. 115). Vienos moters, dirbančios reiki srityje, pokalbis (p. 116). 23 atvejis: pertvarkytojai Žemėje rūpinasi fizinio kūno sveikata. Šalina pilkas dėmes energijoje. Tarp fizinių gyvenimų pertvarkytojai yra siunčiami į kitus pasaulius mokytis, ypač tie, kuriems patinka dirbti su fizine forma. Iš kitų išmatavimų atvyko dvi skaidrios būtybės dirbti su jų grupe. Parodė kaip sukoncentruoti vibracinę savo energiją (p. 116). Jos atvyko daugiau iš dujinės erdvės (p. 117). Kalba apie sufokusuotą spindulį (p. 118). Siela visada turi dalį tyros ir subtilios energijos, kurią ne taip lengva sumaišyti su daugeliu kūnu. Ypač pažeidžiamos jaunesnės sielos. Jos anksti palūžta ir paskui nueina neteisingu keliu (118). Jei darbas pavyksta, siela gali daug kokybiškiau bendradarbiauti su žmogaus smegenimis (p. 118). Newton: nenuostabu, kad šio atvejo klientė naudoja reiki technologijas. Jėgų atgavimo specialistai teigia, kad pažeistose aurose atsiradusios spragos - pro jas niekaip jokios demoniškos jėgos negali prasiskverbti, ners nėra jokių išorinių blogio jėgų, mėginančių užkariauti mūsų kūnus (p. 118). Mūsų kūnus sudaro energijos laukai, atrodantys kieti, tačiau iš tiesų esantys skysto pavidalo ir veikiantys kaip vibracijos laidininkai (p. 119). Newtonas: Žemė turi nuosavą vibracijos dažnį ir yra žmonių, galinčių prisiderinti prie tokios ekologiškos energijos (p. 119). 24 atvejis: Vienos klientės pasakojimas. Aukštos kokybės ilgalaikę energiją gali išlaikyti tik dirbdami penkių narių grupėje. Dilgčiojimas rankose yra jai duotas ženklas, kad turi daugiau dirbti su energija (p. 120). Šita grupė yra augalų, medžių ir Žemės gydytojai, todėl ir renkasi dažnai aplinko prižiūrėtojo gyvenimą. Ir praeituose gyvenimuose irgi dirbo su aplinkos energija. Praeitame gyvenime ji buvo algonkvinų genties indėnas vardu Dainuojantis medis ir jo užduotis buvo užtikrinti, kad žemė ir toliau tieks maistą. Ištisas valandas stovėdavo miške iš tiestomis rankomis, keisdamasi energija su žeme (p. 121). Kitas gydymo galių turintis asmuo tapo landšafto architektu, įkūrė medelyną ar protestuoja prieš medžių kirtimą (p. 121). Žmones kaip tik labiausiai domina gyvenimo tikslai (p. 122). Pasaulyje yra vietų, skleidžiančių intensyvią magnetinę energiją. Tai šventosios vietos (p. 122).

"Lemtis": Newton: paskaitų klausytojams viskas atrodo gana įtartinai: kaip gali sielų pasaulyje egzistuoti mokymo klasės, bibliotekos ir šventyklos? Tai metaforiški prisiminimai. Šventykla yra greičiau vizualizacija prasmės, kurią ta šventykla teikia konkrečiai sielai. Jis ne kartą klausėsi pasakojimų apie stiklinius pastatus, panašius į katedras, krištolines sales, geometrinius pastatus arba gėlių laukus, kaimo vaizdus (p. 139). Nemari Savastis turi fizinę atminį. Vienas klientas sakė: sielų pasaulyje galima kurti bet ką, kas primena mums mėgstamas Žemės vietas bei daiktus. Sugebėjimas imituoti fizinį pasaulį yra beveik tobulas. Kiti klientai pasakojo, kad sielų pasaulį suvokia kai tikrą realybę, o Žemę - mokymuisi skirtą iliuziją (p. 140). Žmogaus aplinka iš tiesų yra tik laikina iliuzija, tačiau Žemės gyventojo Žemėje suvalgytas apelsinas gali būti geresnis už sielų pasaulio apelsiną (p. 141). Stiprus argumentas prieš tai, kad praeitų gyvenimų prisiminimus perneša DNG, yra daugybė tyrimų apie praeitus gyvenimus medžiagos. Buvusių gyvenimų kūnai dažniausiai genetine prasme neturi nieko bendro su dabartine šeima. Todėl vadinamoji genetinė atmintis iš tiesų yra iš pasąmonės sklindanti sielos atmintis (p. 142). Atmintį Newtonas skirsto į sąmoningą atmintį (tai prisiminimai, kuriuos smegenys saugo biologiniame mūsų kūne), nemarioji atmintis (ši atmintis per pasąmonę mus pasiekia) ir dieviškoji atmintis (iš aukštesniosios sąmonės kylanti atmintis, laikini sielos namai - sąžinė, intuicija ir vaizduotė). Kartais dieviškąją atmintį suvokiame kaip asmeninę atmintį, nors ji yra atmintis, susiejanti mus su nemariosios erdvės būtybėmis (p. 143).

"Lemtis": Newton: pramoginė sielų pasaulio veikla. Laisvalaikis. Poilsis ir pramogos yra gana dažna sielų pasaulyje. Po mirties atsinešami malonūs prisiminimai apie Žemę. Maistas, prisilietimas prie žmogaus, kvapai, vaizdai, garsai, laipiojimas po kalnus, maudymasis - visa tai išlieka. Sielų kelionės Žemę kaip "darbo atostotogos" tyrinėjimui (p. 287). Trumpesnės mokymosi pertraukėlės ir ilgesnės poilsinės petraukos (p. 287). Jaunesnės sielos linkusios rinktis vienos kuris lyties kūną (p. 287). Vienatvės sielų pasaulyje troškmas kyla iš stipraus noro apsistoti tyrų minčių erdvėje ir pamėginti prisiliesti prie Šaltinio (p. 288). Atostogaujančiai sielai didžiausią įtaką daro pokyčiai. Daugelis jų nenori grįžti į Žemė poilsiui dėl kasdienės jų gyventų bendruomenių modernizacijos. 49 atvejis viena iš tokių sielų, mirusi 1984 m. (p. 289). 49 atvejis: Mėgsta lankytis Žemėje. Pietų Kalifornijos paplūdimiai (p. 289). Žmonės jo nematytų, nes yra permatomas (pasiima tik 5 procentus energijos) (p. 290). Arba sielos mėgsta atkurti mintyse tikslią savo gyvenamos aplinkos kopiją. Atkurti vaizdiniai pranyks tik tada, jei siela liaujasi jais domėjusios. Sielos atkuria ir kūnus, su kuriais gyveno. Gali turėti ir sekso, bet sielos neturi tankaus fizinio kūno su nervų sistema (p. 291). Ilgai ginčytasi ar gyvūnai turi sielas. Judaizmas teigia, kad gyvūnai turi sielas. Naminių gyvūnų savininkai didelę dalį savo energijos perduoda būtent toms būtybėms. Gyvūnai mąsto, bet nežinoma apie tokių minčių turinį (p. 292). Gyvūnai turi individualių bruožų. Kiekvienas gyvūnas turi savitą protingos energijos klasifikaciją. Nepaisant to klientai nepripažįsta prisikėlimo. Ir gyvūnų energija vis dėl to egzistuoja visiškai kitose sferose nei žmonių energija (p. 293). 50 atvejis: Sielas pasaulyje gyvūnus augina (p. 293). Turi juos pakviesti. Juos pristato Gyvūnų Prižiūrėtojas (p. 294). Gyvūnai turi sielas, tačiau įvairiausių pavidalų. Jos energijos dalelės mažesnės, ne tokios sudėtingos ir daugiau funkcinės (p. 294). Augalo energija negali virsti šuns energija. Energija kuriama ir priskiriama konkrečioms fizinėms ir protinėms formoms (p. 295). Gyvūnų Prižiūrėtojo siela turi pakankamai gebėjimų ieškoti ir atrasti sielos energijos kibirkštį, kuri nemirė su šuns kūnu ir atkurti šunelį tokį, kokį pažinojote Žemėje (p. 297). Yra Perkaitos erdvė, kur sielos gali praktikuoti daugybę meno rūšių. Čia siela gali virsti bet kuriuo jai pažįstamu gyvūnu ar negyvu objektu. Gali tapti visai beformėmis. Ši erdvė tramdo, stiprina sielą (p. 298).

"Lemtis": Newton: pasiekus III lygmenį prasideda sielos atsiskyrimo nuo pirminės grupės procesas, nors pirminės grupės nariai niekada nepraranda ryšių. Nuo tada sielos dar sparčiau tobulėja (p. 314). Sielos pradeda plėsti savo viziją už savos grupės ribų. Joms pasiekus IV lygmenį, perėjimas būna baigtas. Sielos pradedamos priiminėti į įvairias specialistų grupes (p. 315). Vaikų darželio auklėtojos arba vaikų prižiūrėtojos (p. 317). 55 atvejis: Pasakoja apie vaikų spalvas ir vaikų elgesį vaikų darželiuose (p. 318). 56 atvejis: Andaradas (sielos vardas) ketino tapti etikos specialistu ir dirbti su protingų būtybių moralės principais (p. 320). Su savo mokiniais dirba tik sielų pasaulyje (p. 321). Inkarnacijoje labai svarbu etiško elgesio harmonija (p. 322). Newton: Kantas buvo teisus sakydamas: "Jei tikime dieviško šaltinio sukurtos sielos nemirtingumu, tuomet galime spėti egzistuojant laisvą valią, kuri gali neturėti nieko bendro su moralės normomis" (p. 323). Užuot nerimavus dėl kūno, kuris gyvena vos vieną gyvenimą, geriau visą dėmesį sutelkti į savo tobulėjimą ir pasitikėti dabartinėmis savo galiomis (p. 323). Egzistuoja sielų darnos specialistai (p. 323). Sielų pasaulyje jie dirba pažeistos energijos restauratoriais. Įsikūniję jie mėgina subalansuoti planetos įvykius, kurie siejasi su žmonių santykiais (p. 324). Išminčiai, aukšto lygio sielos, kurios vis dar įsikūnija Žemėje, nors tai nėra būtina asmeniniam jų tobulėjimui. Tokios senos aukšto lygio sielos aktyviai stebi Žemėje vykstančius įvykius ir praneša apie žmonių tendencijas, į kurias, jų nuomone, reikia kreipti ypatingą dėmesį. Taigi darnos specialistai. Jie susiję su stebėtojais, kuri nebeįsikūnija, bet iš įvairių šaltinių gauna informacijos apie sąlygas Žemėje. Darnos specialistai iš visų jėgų mėgina sušvelninti socialines ir fizines galias, kuriančias sumaištį Žemėje (p. 324). 57 atvejis: Yra tų, kurie mėgina sušvelninti destruktyvių gamtos jėgų poveikį. O gydytojai skleidžia tvarkingos energijos daigus netvarkingos energijos santalkose. Vakuumų valytojai (p. 325). Stengiamasi išsaugoti teigiamą energiją šalia ramių žmonių, galinčių daryti įtaką pasauli įvykiams. Tenorima paskatinti racionalų mąstymą. Kuriama rami dialogo atmosfera (p. 325). Yra struktūros specialistai, kurie kuria toje aplinkoje gyvas būtybes (p. 327). 58 atvejis: Jis mėgsta eksperimentuoti su plokštumų santykiais ir geometriniais kūnais kaip pagrindiniais materijos elementais. Hiantai patinka kurti peizažus. Jie dirba su fiziniais pasauliais ir išjudina geologines galias, kuriančia skalnus. Hiantos žmonės kuria ląsteles (p. 3299). Paskui jie sumanė sukurti sumažintą bažnyčios, kurioje susituokė, kopiją ir tas pastatas stovės tiek, kiek jie norės, o paskui pradings. Jus kuria energijos daleles uoloms (p. 331). Newton: taigi protingos energijos bangos kuria subatomines materijos daleles, o šių bangų vibracijos dažnis priverčia materiją reaguoti norimais būdais (p. 331). Logiška manyti, kad didieji meistrai gali kurti sūkurinius galaktikos materijos dujų debesis, iš kurių vėliau susidaro žvaigždės, planetos ir galiausiai gyvybė visatoje (p. 332). Anapus visų gyvų ir negyvų objektų kūrimo glūdi protinga mintis (p. 332).

Dvasinių būtybių veikimas (inkarnacijos bei lankymasis) už Žemės ribų

"Lemtis": 59 atvejis: Kompozicijos meistrė Kala. Tikslas - išspręsti ekologinės sistemos problemą. Sielos gali sugrįžti į planetą aplinkos pokyčiams. Keičia konkrečios būtybės molekulinę sudėtį (p. 332). Jos kompozicijos klasė mokėsi planetoje panašioje į Žemę (p. 333). Kuria mutantus (p. 334). Nori, kad mutantas būtų didelis ir jo evoliucija baigtųsi vienos kartos ribose. Žemiškais mastais apie 50 metų (p. 335). O aukšto lygmens būtybių įkurdinimą gal atliks vyresnieji (p. 336). Pilnavertė siela tyrinėtoja yra yra aukšto lygmens, daugiau niekada nebeįsikūnijanti būtybė, ieškanti tinkamos mokymosi aplinkos mažiau patyrusioms sieloms. Keliaujant iš sielų pasaulio į fizinį pasaulį tarsi atsiveria durys ir matome sienas kažkokio koridoriaus arba vamzdžio, kurio abu galia sukasi ir atsidaro kito paradinio įėjimo tarpdurys ir jūs jau ten. Po kai proto pasaulyje persikeliame į kitą matmenį, jaučiamės tarsi statiška dalelė, per televizijos ekraną plaukianti į magnetinę zoną (p. 336). 60 atvejis: Pasakoja, kad yra pasaulis, kuris primena Žemę be žmonių. Mažesnis už Žemę, šaltesnis. Nėra vandenynų. Skatina keliauti kelionių meistrai. (p. 338). Arderis yra toks - protingas gyvūnas. Jie šiek tiek materializuoja savo energijos, kad galėtų bendrauti su Arderiu. Pasiverčia permatomais žmonėmis ir stipriai apkabiname juos, sklandome jų mintyse (p. 339). Klientai jaučia potraukį planetoms, panašioms į Žemė, bet be žmonių. Jiems tai žaidimų aikštelės (p. 340). Didelė dalis mitologijos apie keistas būtybes gali kilti iš tokių sielų atostogų kelionių prisiminimų (p. 340). Newtonas priėjo išvados, kad Žemėje ir visoje visatoje viską jungia minties bangos, nukreiptos į sielų pasaulį ir iš jo (p. 341). Kliento iš Japonijos dvasinis vardas Kano (p. 342). 61 atvejis: Jis yra Japonijos mokslininkas ir kenčia dėl prastos imuninės sistemos, kuria pasižymi nemažai mišrių sielų. Jo gyvenimas Indijoje buvo labai sunkus (p. 342). Iki tol jis įsikūnydavo protiniuose pasauliuose, kur jie visi buvo hermafroditai. O Žemėje nepaprastai tiršta energija, palyginus su protiniais pasauliais (p. 343). Žmogaus smegenyse labiausia neramina impulsyvumas, fizinė reakcija be jokios analitinės minties, klasta. Į Žemę atvyko, nes nori tapti tyrinėtoju - mokytoju. O Žemės mokyklą praėję tampa stipriomis sielomis (p. 344). Kalbėdamas apie matmenų kirtimą sako, kad viskas sukasi ratu apie sielų pasaulio centrą. Visos tos visatos susikalbinusios tarsi grandinėje (p. 345). Newtonas: jam atrodo, kad geometrinės sandaros matmenims reikia daugiamatės erdvės. Šie matmenys persipina vienas su kitu, kad nejaučia jokių ribų, išskyrus garsą ir spalvą. Spalvos rodo tų matmenų energijos dalelių tirštumą ir svorį (p. 346).

"Lemtis": Newtonas: turėjo klientą kuris ruošėsi tapti laiko meistru. Čia pajuto stiprų blokavimą. Siela Obidomas, kuri šiame gyvenime yra inžinierius (p. 356). 63 atvejis: Sakosi, kad sielų pasaulyje nori tyrinėti laiko skales suvokti fiziniame pasaulyje gyvenančių žmonių nuoseklumą. Norint dirbti su laiku, reikia išmokti valdyti erdvę. Iš pradžių pradedama nuo modelių, o paskui pereinama prie tikrų objektų. Su laiku susijęs mokymas vyksta Laiko šventykloje. Ten mokosi kaip galima panaudoti energiją įvykių sekoms formuoti (p. 357). Tai yra kintančių įvykių energijos struktūros. Laiką galima valdyti viename lauke suspaudus ir vėl išplėtus energijos daleles bei reguliuojant jų tėkmę. Jie gali įsibrauti į sekas, tai pagreitinant eigą, tai vėl sulėtinant. Įvykiai ir žmonės pasirodo laiko skalėse kaip kelio ženklai. Mes nieko nekuriame. Tik stebėtojai. Nežino, kas kuria laiko skales. Energijos dalelės turi atmintį. Viską fiksuoja kiekvienos energijos dalelės vibraciniai tonai (p. 358). Sekos įvairiose realybėse gali persipinti ir susiraizgyti. Energijos dalelės turi vibracinę daugybės pasirinkimų struktūrą. Įvykiai nesiliauja tol, kol duoda kažkokią naudą (p. 359). Save labiau vadina laiko archeologu (p. 359). Buvo nusiųstas į Galatho pasaulį, primenantį Žemę (p. 360). Miręs pasaulis kuriame kažkada gyveno protingos būtybės - Galatho gyventojai. Jų laiko skalė tebeegzistuoja. Mes sklandome jų praeities koridoriais, kad galėtume persikelti į konkrečias Galatho istorijos akimirkas (p. 360). Nė viena praeities dalelė niekada neprarandama. Gyventojų nebėra, bet ką jie padarė tam tikra prasme gyva. Galiu net girdėti, ką jie kalba, ką jie manė prieš tai, kai juos nukariavo kita rasė ir asimiliavo (p. 360).

Laiko ir likimo problematika

"Lemtis": Būsimo gyvenimo pasirikimo erdvė. Daugelis klientų ratą regi apskritą, kupolo formos teatrą, kur nuo grindų iki pat lubų išdėstyti panoraminiai ekranai. Jie patys srovi ar sėdi ant paaukštinimo. Ratas rodo būsimas scenas, įvykius, žmones, su kuriais siela susidurs būsimame gyvenime. Yra galimybė prasiskverbti į scenas ir jose dalyvauti (p. 347). Veiksmą galima valdyti - tai laiko skalės tyrinėjimas. O pažengusios sielos gali valdyti įvykių seką (p. 348). Klientai paprastai mato gyvenimo tarpsnį tarp 8 ir 20 metų, nes tada formuojasi pagrindiniai gyvenimo vingiai (p. 348). Yra laiko meistrai, koordinuojantys praeities, dabarties ir ateities žmonių bei įvykių laiko skalės (p. 348). Jie yra nariai didžiulės projektuotojų draugijos, įskaitant vedlius, archyvarus ir tarybos vyresniuosius, kurie kuria mūsų ateitį (p. 349). 62 atvejis: Šita siela suvokė, kad likimo rate ji ne viena, kad yra būtybės, kurios siūlo jos vedliui dirbti kartu (p. 349).

"Lemtis": Nors laikas už mūsų Visatos ribų nėra toks reikšmingas, mūsų Visatoje viskas sensta (ir kitur laikas turi reikšmės). Atrodo, kad gyvenimo ciklui kartu su mūsų pasaulio laiko judėjimu ir laiko skale įtaką daro aukštesnio lygmens būtybes, sudarančios sąlygas persikūnijančioms sieloms studijuoti savo praeitį ir pažvelgti į ateitį. Likimas griežtai neįsako, kad situacija turi būti vienokia ar kitokia. Lygiagrečiose visatose egzistuoja daugybė ir paties įvykių galimybių. Planetas galima padvigubinti ir tokie keli variantai gali egzistuoti vienu metu kaip judančios šviesos energijos bangos. Visatos gali būti lygiagrečios, susikertančios, tame pačiam matmenyje esančios realybės ir pan. Rate matomos pagrindinės ašys (p. 352). Galbūt praeities įvykiams suteikiamos amžinos savybės, o ateitis vis dar nestabili ir atvira pokyčiams? Ateities galimybės nėra neribotos. Tam tikros perspektyvų galo mažėti arba daugėti. Įvykius, kurie dar nepasirodė didžiojoje gyvenimo schemoje, jau iš anksto žino laiko meistrai ir kitos aukšto lygmens būtybės. Įsikūnijimui besiruošianti siela žino, kad vienas šachmatų žaidimo ėjimas gali visiškai pakeisti rezultatą. Žaidimas šalia pergalių gali atnešti ir pralaimėjimų (p. 353). Kai kurios nuogąstaujančios sielos atsisakyti vykti į peržiūros salę ir išbandyti būsimus kūnus, nes bijos kad gali netekti drąsos priimti būsimo gyvenimo kontraktą (p. 354).

"Lemtis": Newton: žmonėms atrodo, kad laisva valia ir likimas yra priešingos jėgos, nes nesupranta, kad lemtis yra yra visų mūsų veiksmų, susikaupusių per tūkstančiu metų suma. Visuose tuose gyvenimuose turime teisę rinktis (p. 361). Persikūnijimas netektų prasmės, jie visas gyvenimas būtų iš anksto nulemtas. Jei kažkas pamatė (ateitis spėjikai), kad tam tikroje vietoje tam tikru metu buvo nužudytas ir tai neįvyko, tai galimas dalykas, kad tai reiškia, kad tai buvo tik vienas iš galimų ateities scenarijų (p. 362). Nelaimingų atsitikimų sielos nelaiko atsitiktiniais. Mes turime laisvę pertvarkyti savo gyvenimus po kiekvienos katastrofos, jei tik norime tai padaryti. Sieloms paprastai nerodomi visi galimi ateities įvykių varianta, nepaisant spontaniškų tam tikrų žmonių prisiminimų (p. 362). Staigus sprendimas gali pakeisti viso gyvenimo scenarijų (p. 363). Turėjo klientą, kurį nužudė Getisburgo mūšyje 1863 m. Jam tebuvo 16 metų bet jis ir mylimoji pradėjo galvoti apie vedybas, tačiau jis netiktai sutoko dalyvauti mūšyje ir buvo nužudytas. Tai visiškai kitas scenarijus nei jam buvo rodoma (p. 363). 64 atvejis: Klientė Sendi. Sielos, kurios iš anksto regi savo būsim mirtį, savo noru ją ir renkasi. Turėjo brolį Keitą kuris gyveno taip, tarsi trokštų mirties ir mirė nuo sklerozės (p. 364). Keitui buvo pasiūlytas atletiškas kūnas, kurį palauš sklerozė. Jis išmoko: prieš mirtį Keitas darėsi vis ramesnis, pradėjo vertinti tai ką dėl jo padarėme (p. 365). Jie dar sielų pasaulyje buvo susitarę, kad ji turės išjungto jam gyvybė palaikymo sistemą (p. 366). Ji tai ir padarė (p. 366). Religingam žmogui gali atrodyti. Kad žmogaus gyvenimas priklauso ne jam bet Dievui. Nors tai tiesa, kad mūsų kūnai yra dieviškos kūrybos rezultatas, tačiau kiekvienos būtybės gyvenimas priklauso tik jai pačiai. Dabar diskutuojama apie teisę į mirtį. Prieinama išvados kad jei mirtis yra paskutinė gyvenimo dramos akimirka, o mes norime, kad ši akimirka atspindėtų mūsų pačių įsitikinimus, tai tuomet mes turėtumėm turėti šią teisę, nepriklausomai nuo religinių ar moralinių daugumos įsitikinimų. Newtonas sako kad mes turime teisę rinktis mirtį, kuomet gyvenimas praranda visą savo kokybę ir nėra jokių vilčių pasveikti (p. 367). 65 atvejis: Bebaigiantį penktą dešimtį moteris jautė potraukį dvasingumui ir nepaisant davatkiško tėvo auklėjimo atrado kelią į modernesnį religingumą (p. 367). Praėjusiame gyvenime ji buvo vienuolė ir anksčiau dažnai gyvendavo kaip vienuolė. Per pastaruosius metus Emilė gyveno vien religinėse bendruomenėse. Apklausiama vyresniųjų tarybos prieš dabartinį savo gyvenimą (p. 368).