Etniniai procesai pagal Julijaną Bromlėjų | 2021 birželio 30 d.

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime Julijano Bromlėjaus (Юльян В. Бромлей) knygą "Очерки теории этноса" (Москва: Наука, 1983). J. Bromlėjus (1921 - 1990) buvo žymus rusų (sovietinis) etnografas, etnologas, istorikas, profesorius. 1956 m. apsigynė kandidatinę disertaciją, o 1965 m. - daktarinę iš kroatų etninės ir valstiečių luomo istorijos. Ilgą laiką vadovavo SSRS MA Etnografijos institutui. Daugelio knygų etnografijos tema autorius, sukūrė dualistinę etnoso koncepciją, griežtai pasisakė prieš L. Gumiliovo pasionarinę teoriją. Autorius tokių konceptualių veikalų kaip "Этнос и этнография" (М.: Наука, 1973), "Этносоциальные процессы: теория, история и современность" (М.: Наука, 1987), "История первобытного общества. Общие вопросы. Проблемы антропосоциогенеза" (М.: Наука, 1983). J. Bromlėjui vadovaujant išėjo 20 tomų enciklopedija "Страны и народы" (1978-1985) ir daugelis kitų etnologinės pakraipos darbų.

Taigi J. Bromlėjus buvo žymus etnologas, su kurio nuomone reikia skaitytis, net ir įvertinant jo priklausomybę SSRS ir jo darbų marksistinį kryptingumą. Šis kryptingumas mums neaktualus ir mūsų neįpareigojantis. Marksistinė socialinių-ekonominių formacijų kaitos schema neįtikinama kaip ir paties J. Bromlėjaus dualistinė etnoso koncepcija, dalijant etnoso raišką į etninę siaurąja prasme ir etnosocialinę, kaip etninių procesų raidą visą žmoniją apimančiuose socialiniuose-ekonominiuose dariniuose (J. Bromlėjus šiuo požiūriu postuluoja etnikosų kaip etnosų siaurąja prasme ir etnosocialinių bendrijų kaip etnosocialinių bendrijų (genčių, tautybių, nacijų) - etnikosų įsikūnijimo socialinėje-politinėje-ekonominėje realybėje egzistavimą). Nekelia jokių abejonių, kad toks dalijimas tėra pastangos išsaugoti marksizmo tezę apie materijos pirmumą sąmonės bei gamybos būdo ir materialios bazės pirmumą ideologinio antstato atžvilgiu. Be abejo, ir J. Bromlėjaus pasitelktas kultūros kaip etnoso raiškos ir jo savitumą liudijančio požymio formų dalijimas į materialias bei dvasines, taip pat išplaukia iš tos pačios marksizmui centrinės materijos pirmumo sąmonės atžvilgiu tezės. Kita vertus, tai bent jau iš dalies neišvengiamas dalykas: kaip bežiūrėsi sąmonės interiorizacijos ir eksteriorizacijos, individo ir pasaulio už jo, sąmonės ir jos objektyvizacijos mes niekaip neišvengsim. Grįžtant prie J Bromlėjaus "autorinio išradimo" - dualistinės etnoso koncepcijos ir etninių procesų dalijimo į etninius siaurąja prasme ir etnosocialinius procesus plačiąja prasme, tai neįtikinama žvelgiant ir grynai pragmatiškai. Keistokas yra siekis priskirti tą patį etnoso siaurąja prasme (etnikoso) narį kartu ir etnosocialiniam dariniui (genčiai ar valstybei ir nacijai), jei tai vyksta toje pačioje etninėje plotmėje. Juk kaip bežiurėsi visus mūsų ar žmonijos (bei jos atskirų darinių) apskritai veiksmus apsprendžia sąmonės procesai (mintys, vaizdiniai, jausmai) ir visi tie pokyčiai visuomeninėje plotmėje, kuriuos J. Bromlėjus priskiria socialiniams-politiniams-ekonominiams (potestarinių darinių formavimasis pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje, klasinės visuomenės, valstybinių institucijų formavimasis) vyksta sąmonėje asmenų, kurie nepaliauja likę vieno ar kito etninio darinio nariais. Vadinasi visa tai vyksta tame pačiame etnose (etnikose) arba kituose etnosuose (egzistuojančiuose arba besiformuojančiuose)  - etnoso egzistavimą apsprendžiančių vaizdinių plotmėje - tad bet kuriuo atveju etninėje (kultūrinėje, vaizdinių) plotmėje. Todėl mes nekreipsime į šią marksizmu grįstą J Bromlėjaus teoriją, nors ją pristatysime. Užtat mums itin svarbios kitos šio be galo įsigilinusio į etninę problematiką, puikiai visos žmonijos etninę įvairovę pažįstančio etnologo padarytos išvados. Mums svarbiausios trys jo nuostatos etnoso kilmės, raidos ir specifikos klausimais. Pirma J Bromlėjus, nepaisant jo marksistinio išsilavinimo, laikosi vienareikšmiškos nuostatos, kad etnosą apibrėžia jo savimonė (jos narių išpažįstamas savo bendrumas), kurį išreiškia visų pirma savivardis (etnonimas), o taip pat etnoso kultūra (dvasine ir materialinė) ir kalba (kalba priskiriama prie kultūros, į kurią įtraukiama ir religija), kaip etnoso savitumą liudijantis požymis. Tuo tarpu teritorija, ekonomika ir rasė (bei kiti biologiniai požymiai) laikomi antriniais, neesminiais etnoso specifiką liudijančiais požymiais. Antra, Bromlėjaus supratimu etniniai-kultūriniai žmonijos dariniai egzistuoja nuo pat homo sapiens rūšies atsiradimo, taigi apima pačius ankstyviausius pirmykštės bendruomeninės santvarkos protogentinius dainius, dar neturinčius socialines-potestarines funkcijas atliekančių organų, ir vėlyvojo pirmykštės-bendruomeninės santvarkos laikotarpio etninius bei etnosocialinius darinius - gentis su išvystyta socialine-potestarine funkcija (genties vadais ir seniūnų tarybomis). Ir trečia J. Bromlėjaus išvada: kapitalizmo ir socializmo epochos etnosocialiniai dariniai - nacijos - yra ankstesnių etninių ir, Bromlėjaus supratimu, socialinių, politinių ir ekonominių) procesų tęsinys, o ne kažkas iš principo naujo, kas kardinaliai skiriasi nuo ankstesnės žmonijos raidos. Tuo tarpu Vakarų etnologijoje postuluojamas toks nacijos išskirtinumas, kad jos ryšys su ankstesne etnine žmonijos raida tiesiog paneigiamas. Čia nebelieka tęstinumo. Vietoj jo - cezūra, nepripažįstant pavyzdžiui viduramžių Europai etnosų egzistavimo apskritai ir vietoj to postuluojant pavaldumą monarchams bei konfesinės sąmonės dominavimą (susijusį su katalikybės išpažinimu ir pavaldumu Bažnyčiai). J. Bromlėjaus surinktas ir apibendrintas milžiniškas informacijos apie žmonijos etniškumą kiekis tokias pažiūras paneigia. Visos šios trys išvados labai svarbios ypač šiuolaikinėje Lietuvos situacijoje. Etnoso apibrėžimas per savimonę ir kultūrą bei jo tęstinumą (kontinuumą) nuo seniausių laikų iki vadinamojo nacijos periodo, užkerta kelią kūrimui teorijų, pasak kurių lietuvių etnosas (tautybė viduramžiais) tebuvo amorfiškas savimonės neturinčių darinių konglomeratas, su kuriais XIX a. pabaigos - XX a. pradžios modernios visuomenės formavimosi procesų išdavoje atsiradusi lietuviakalbė lietuvių tauta neturi nieko bendro. J. Bromlėjaus etnoso samprata tam užkerta kelią: savimonė, kultūros ypatybės ir kalba liudija aiškų tęstinumą nuo pirmųjų lietuvių etnonimo paminėjimo laikų iki šių dienų, nepaisant sudėtingų politinių šio etnoso likimo peripetijų ir didelės jo socialinių ir kai kurių kultūrinių formų kaitos. 

Etninių sistemų bendroji charakteristika

Tautos - nacijos, tautybės, gentys, etninės grupės. Žemėje apie 2 - 3 tūkstančiai etninių bendrijų. [nekreipsim didesnio dėmesio į Bromlėjaus marksistinę ideologiją - tai savaime suprantama] (p. 3). Visa dabar egzistuojanti etninė terminologija kyla iš senosios graikų kalbos žodžio "etnos". Šis žodis dabartinėse kalbose verčiamas įvairiai: tauta, gentis, minia, žmonių grupė, žmonių klasė, svetimšalių gentis, pagonys, banda, giminė. Etimologiškai tai visuma vienodų gyvų būtybių, turinčių tam tikras bendras savybes (papročiai, išvaizda, vežimai ir pan.) (p. 7). Vėlyvojoje graikų literatūroje dominuojančia tampa "genties, tautos" šio žodžio reikšmė (p. 8). Dar vėliau (iki pat m. e. pradžios) imama suvokti šis žodis - etnos - kaip negraikų gentis. Bažnyčios tekstuose suvokiama kaip stabmeldiškas, pagoniškas. XIX a. mokslininkai naudojosi tokiais terminais kaip "nacija", "rasė", "gentis". Tik labai palaipsniui terminas "etnos" įgauna savarankišką reikšmę (p. 8). Artimesnis šiuolaikinei vartosenai žodis "etninis" tampa XIX a. antroje pusėje. Pav. prancūzų antropologas P. Topinaras kaip etninius požymius suvokia visus faktus, išplaukiančius iš žmonių susijungimo bet kokio stimulo pagrindu. Aukščiausia tokios bendrijos forma jis laikė prancūzus arba amerikiečius. Jo nuomone tokio susijungimo pagrinde - normos, o vėliau - įstatymai. Vokiečių antropologas A. Bastianas etniniu laikė kultūrinį tautos pavidalą. Prancūzų sociologas Ž. V. Liapužas siūlė terminą "ethnie" vartoti kultūrinio vieneto apibrėžimui (p. 9). Prancūzų antropologas Ž. Denikeras etninėmis grupėmis laikė "tautas", "nacijas", "gentis", kurios skiriasi viena nuo kitos pirmiausia kalba, gyvenimo būdu, elgesiu. Prancūzijoje F. Reno skyrė etnosą (ethnie) ir didelį etnosą (grand ethnie). Rusų etnografas S. Širikogorovas (1887 - 1939) paminėtinas. XX a. 7 - ame dešimtmetyje vis dažniau imami naudoti terminai "Ethnos", "ethnische Gruppe", "ethnie", "ethnic group", "ethnic community", ethnic unit". Taip pat išvestiniai terminai kaip "ethnic identity", ethnic relations" (etniniai santykiai). Ethnicity: etninės grupės savybė arba etninis vienetas (p. 11). SSRS etniniams tyrimams didelę reikšmę turėjo P. Kušnerio darbai. Labai pasitarnavo etninės terminologijos plitimui daugiatomio veikalo "Pasaulio tautos" parengimas (p. 12). Labai išpopuliarėjo išvestinis terminas "etninė bendrija". Etnosai arba tautos kaip pagrindiniai  žmonijos etninės klasifikacijos vienetai, šalia kurių galima išskirti etnines bendrijas, taksonomiškai aukštesnio lygmens (pav. "metaetninės bendrijos") arba "žemesnio" - "subetnosai" (p. 14). Taip pat greta tokių istorinių darinių kaip nacija naudojamas vis dažniau ir terminas "socialinė-etninė bendrija" (p. 14). SSRS mokslinėje literatūroje naudojamas ir terminas etninė grupė kaip vidinis etnoso padalinys, turintis savo savimonę arba kaip etnoso "nuoskala". Sovietiniai mokslininkai remiasi prielaida, kad etniniai yra ne tik ikinacionaliniai dariniai (gentys, tautybės), bet ir nacionaliniai bei pačios nacijos. Sovietiniame moksle žodį "etnos" nuo pat pradžios linkstama vartoti "tautos" reikšme. Tuo tarpu užsienio literatūroje etniniais ilgą laiką buvo suvokiamos nedidelės etninės žmonių bendrijos arba atsiskyrusios nuo stambių socialinių bendrijų, arba tiesiog archainio charakterio dariniai (p. 15). Tada neretai vartojamas terminas "etninė grupė" (p. 15). Etninė grupė neretai suvokiama kaip stambios bendrijos subgrupė. Tiesa, užsienio mokslininkai po karo pamatė galimybę etninę terminologiją naudoti ir stambesnių žmonių bendrijų apibūdinimui, bet paprastai taip buvo suvokiami etnosai nepasiekę nacijos lygmens (p. 16). Iš etnosų požymių išskiriami protėvių bendrumas, geografinė ar valstybinė kilmė. Žmonių kilmė laikoma svarbiausia etninės grupės koncepcijoje (p. 16). Kalbant konkrečiai apie bendras savybes, turima galvoje kultūra, kultūrinės tradicijos ir tapatumo jausmas. Kultūros bendrumas detalizuojant suvokiamas kaip religija ir kalba arba kalba ir kultūra. Etninė identifikacija grindžiama religija, kalba, valstybine (nacionaline) kilme. Tai gali būti ir gyvenimo būdo stilius, ypatingi socialiniai institutai. Yra nuomonė, kad etnosui svarbūs ne tiek teritorinės ribos, kiek socialinės (Barth F. Introduction // Ethnic Groups und Boundaries. - Oslo, 1969, p. 14 - 19). Dar minimi rasiniai arba fiziniai žmonių požymiai (p. 17). Bandoma net etniškumą tapatinti su rase, bet ir tokiu atveju kai kalba eina apie rasę (kraujo kilmę) tai juk turimas galvoje kultūrinis fenomenas, kultūrinis simbolis, o ne fiziologinė duotybė. Naudojamas ir dar vienas terminas - "etninė populiacija" (p. 18). Yra dar subjektyvūs požymiai. Pavyzdžiui - grupinė identifikacija ir jausmas "mes", tautiškumo ir solidarumo jausmas. Pasak amerikiečių L. Varnerio ir L. Srolo etninis terminas gali būti pritaikytas bet kokiam asmeniui, kuris pats arba jį laiko grupės su atitinkama kultūra nariu ir kuris dalyvauja grupės veikloje. Dar kalbama apie grupės narių emocinius ryšius (p. 18). Ir daugiau yra tokių, kurie pasak Bromėlėjaaus pabrėžia subjektyvius etniškumo požymius - emocinius ir simbolinius ryšius. Pasak prancūzo M. Maže etnosas tai "visuma fizinių asmenų, kurie kolektyviai ir nesąmoningai priskiria sau tam tikras vertybines charakteristikas" . Pasak M. Veberio etninės grupės yra tokios, kurios "palaiko subjektyvų savo bendros kilmės tikėjimą, išeinant iš fizinio panašumo ir papročių, arba ir iš to, ir iš to, arba išeinat iš kolonizacijos ir emigracijos atminties". Pasak T. Šibutani ir K. Kvan etninės kategorijos yra subjektyvios, nes jos egzistuoja tik žmonių mąstyme. Tačiau tos kategorijos objektyvios, nes jose yra įsitvirtinę tikėjimai, palaikomi didelių žmonių skaičiaus ir jie objektyvūs, nes egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų individų norų [Shibutani T, Kwan K. M. Ethnic Stratification: A. Comporative Approach. Mcmillan Co. New York, 1965, p. 47] (p. 19). W. Isajiw "etnicity" charakterizuoja kaip neatsitiktinę žmonių grupę, turinčią bendrą kultūrą arba priskiriančių save palikuonims žmonių, kurie tapatinasi vienas su kitu, arba santykiuose su kitais žmonėmis priskiria save bendrai neatsitiktinei grupei (p. 19). S. Širokogovo požiūriu "etnosas yra grupė žmonių, kalbančių viena kalba, pripažįstančių bendrą kilmę, turinčių kompleksą papročių, gyvenimo būdą, saugomų ir pašventinamų tradicijos ir besiskiriančių nuo kitų. Kai kas iki šiol laikosi nuomonės, kad etnosai yra biologiniai vienetai - populiacijos arba sistemos, gimstančios kažkokios mutacijos dėka - L. Gumiliovas pavyzdžiui (p. 20). Tačiau dauguma sovietinių specialistų etnosus suvokia kaip socialinį reiškinį plačiąja prasme (p. 20). Nors, kaip minėta, yra tokių etnologų, kurie į etnosą (etninė terminologija naudojama) žiūri kaip į biologinę bendriją (populiaciją), kaip į biologinę ir socialinę bendriją, ir tik kaip į socialinę bendriją (p. 21). Pastebima, kad buržuaziniam mokslui būdinga tendencija suabsoliutinti atskirus etninių reiškinių aspektus, hipertrofuotai vertinti etninę savimonę (p. 21).

Biologine prasme vieninga žmonija skyla į bendrijas, kurioms būdingas identiškumas ir bendrumas (vienybė, susivienijimas). Bus laikomasi nuostatos, kad tai bendrumas, o ne identiškumas (p. 23). Skiriami laikini ir pastovūs junginiai. Pirmi sujungia žmones tik trumpam laikui (keleiviai traukinyje) (p. 24). Pastovios bendrijos jungia žmones ne tik visą gyvenimą, bet ir per kartas (p. 24). Bendrijos gali būti tankios arba dispersinės, taa yra išsisklaidžiusios tarp kitų žmonių. Bendrijos sąvoka neišvengiamai suponuoja ryšių tarp jos narių buvimą, sąlygojantį dalijimąsi informacija, daiktais, energija. Tuo jos skiriasi nuo kitokių bendrijų (pav. blondinių bendrijos), kurios yra tik statistinės. Tokios priešpastatomos bendrijoms, kurių nariai realiai sąveikauja vienas su kitu (p. 25). Tarp bendrijų -susivienijimų ryšiai gali būti paviršutiniški ir giluminiai (esminiai) (p. 25). Be to, jie gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai (p. 26). Ryšiai tarp žmonių gali turėti sinchroninį ir diachroninį charakterį (p. 26). Diachroniniais ryšiais suvokiami žmonių, neturinčių dabartyje tiesioginio ryšio [kūryba bei jos paminklai atrodo turimi galvoje] (p. 26). Ryšiai tarp bendrijų gali būti surinktiniai, o gali būti esminiai, besiskiriantys nuo tų, kuriuos palaiko atskiri jos nariai - individai. Tai sistemą kuriantys ryšiai. Pav., šeimai sistemą kuriantys ryšiai yra santuokiniai ryšiai, bet gali būti ir gyvenimo vienoje gyvenvietėje, kalbiniai, ideologiniai ryšiai. Jie gali būti baziniai ir gali būti profiliuojantys (p. 27). Užsisteminiai ryšiai yra "terpės" ryšiai arba baziniai, o sisteminiai ryšiai - kaip profiliuojantys suprastini (p. 27). Bendrijos, turinčios savimonę, gali turėti savo organizaciją, t. y. specialius institutus. Gali būti oficiali ir neoficiali organizacija. Dar gali būti neorganizuotos grupės (pav. ekskursijos). Ryšiai, jungiantys bendrijas, gali turėti ir biologinį, ir socialinį pagrindą (p. 28). Marksizmo-leninizmo požiūriu bendrijos klasiniu atžvilgiu turi daug didesnę reikšmę nei kitokios socialinės bendrijos, nes svarbiausia žmonių veiklos forma yra materialių gėrybių gaminimas (p. 29 - 30). Tačiau gamybine-ekonomine veikla žmonių veikla, neapsiriboja: yra ir visuomeninė, politinė, mokslinė, teorinė, meninė, estetinė. Ir visa ta veikla sudaro konkrečios socialinės sistemos turinį (p. 30). Pasak Markso ir Engelso pilietinės visuomenės narius vieną su kitu jungia interesai (p. 30). Socialinės bendrijos gali būti suvokiamas plačia ir siaura prasme. Plačia prasme kaip visi visuomeniniai reiškiniai (ekonominiai, kalbiniai, politiniai, nacionaliniai, teisiniai, doroviniai, estetiniai ir kt.). Siaura prasme - tik kaip santykiai tarp pagrindinių socialinės struktūros elementų (klasės, socialinių sluoksnių, grupės (p. 31). J. Semenovas pasiūlė bendrą visoms istorinėms epochoms terminą, reiškiantį savarankišką socialinio vystymosi vienetą - "socialinis organizmas" (p.. 33). Organizmu yra ir šeima, ir bendrija, ir miestas (p. 34). Pirmykštė banda dar nebuvo tikras socialinis organizmas. Ji buvo pereinanti forma tarp zoologinio susivienijimo ir žmogiškos bendrijos, taigi biosocialinis susivienijimas (p. 34). Gentis - jau tikrai socialinis organizmas (p. 35). Gentis - potestarinė bendrija (potestas - valdžia), tačiau valdžia neturėjo politinio pobūdžio (p. 35). Kartu socialinis organizmas kaip karo vienetas gali būti. Taip pat galimos istorinės - kultūrinės bendrijos (p. 35). Sistemą kuriančiąją rolę gali vaidinti ir kalba, ir architektūrinis stilius, Taip tam tikroje erdvėje kuriasi tinklas sąveikaujančių kultūrinių bendrijų (p. 36). Tokių bendrijų ir kultūrinių arealų gali būti du tipai: ūkinis - kultūrinis tipai ir istoriniai - etnografiniai. Pirmas atvejis tai ūkiniai-kultūriniai kompleksai būdingi tautoms, gyvenančioms natūraliose geografinėse sąlygose, esant atitinkamai socialinei-ekonominei vystymosi pakopai. Antru atveju tai tai ir etninės bendrijos. Egzistuoja istorinių-kultūrinių bendrijų hierarchija (p. 37). Egzistuoja socialinės grupės socialiniame organizme (moterys, jaunimas, atskirų gyvenviečių bendrijos ir pan.). Jau seniai tapo akivaizdus nepagrįstumas dalijimo žmonijos praeities į istorinį ir ikistorinį laiką (p. 38). SSRS susiformavo tarybinė tauta (p. 39). Be to, pamažu istorinių bendriją statusą gavo ir klasė, šeima ir kitos pastovios bendrijos (p. 39). Kad bendrija būtų pripažinta istorine reikia, kad ji išliktų pakankamai ilgą laiką, kartais net ilgiau nei viena socialinė-ekonominė formacija. Reikšmės turi ir biologinė bendrijų pusė. Pavyzdžiui rasės (p. 40). Populiacijos yra biologinių žmonių bendrijų porūšis (p. 41). Tarybinėje antroploginėje literatūroje elementariausias, paprasčiausias žmonių populiacinis vienetas - demas - apibrėžiamas kaip grupė žmonų, sudarančių santuokas keletą kartų daugiausia tarp savęs (p. 42). Bet realiai santuokos jungia kelis demus. Populiacija - hierarchizuotas darinys. Šuo darinio pagrindas yra demas, o jo aukščiausias lygmuo yra visa žmonija (p. 42). Koks santykis tarp populiacijos ir rasės. Kiekviena populiacija apibrėžiama (charakterizuojama) tendencija stiprinti genetinį fondą, t. y. svarbiausias rodiklis čia siekis jį paversti rasiniu dariniu. Būtent tai kaip manoma ir privedė prie rasių susiformavimo (p. 43). Būtina turėti omenyje, kad ta pati žmonių grupė gali įeiti į skirtingas bendrijas (p. 43).

Žodžiui "etnosas" rusų kalboje neišvengiamai tenka tapti bendriniu žodžiu, apimančiu visus kitus, susijusius su etniniais dariniais. Bet taip žymimi dariniai, kurie turi savivardžius. Tačiau etnonimai gali būti savivardžiai ir gali būti tokie, kurie duodami kitos tautos tai tautai - etnosui (egzoetnonimai) (p. 45). Tačiau savivardžio egzistavimas gali būti nepakankamas vieną ar kitą bendriją laikyti etnosu. Gali būti polietnonimai - prancūzai kaip Prancūzijos tauta (p. 46). Kai grupės savivardis atspindi jos etninį charakterį, jis yra etnonimas. Kai grupės pavadinimas kyla iš teritorijos pavadinimo, jis yra toponimas. Taigi gali būti etnonimai, toponimai ir politonimai (Prancūzijos tauta). Svarbiausias rodiklis čia savivardžio pastovumas. Pav. buvusios Jugoslavijos piliečiai kitose šalyse vadina save serbais, chorvatais ir pan. Bet štai išeiviai iš tokių polietninių valstybių kaip Pakistanas ar Indija neretai išsaugo savo politonimą, turintį savotišką etnonimo reikšmę (p. 47). Beveik tokia pat ir toponimo ateitis - persikėlus gyventi kitur, jis paprastai neišsaugomas. Politonimai gali virsti etnonimais ir atvirkščiai. Sibiriečiai, persikėlę gyventi į europinę Rusijos dalį paprastai ima vadinti save rusais. Politonimo ir etnonimo sutapimas - prancūzai, italai. Dar gali būti konfesonimai - stačiatikis (tai gali sutapti su etnonimu - rusas). Gali būti dar lingvonimai (kalbų įvardijimai). Tačiau konfesonimai ir lingvonimai dažnai sutampa su etnonimais arba yra sukeičiami su etnonimais. Labai lengva atskirti konfesonimą ar lingvonimą nuo etnonimo iškėlus klausimą, išliks minėtas tikrinis vardas, pakeitus religijos ar kalbos nešėją, ar ne (p. 47). Savivardžio-etnonimo egzistavimas nurodo į tai, kad mus dominanti bendrija turi savimonę. Čia svarbiausią rolę vaidina antitezė - "mes-jie". Pats pastovių žmonių bendrijų kategorijų (kaip bebūtų jos vadinamos - tauta, etnosas, gentis nacija ir kt.) egzistavimas neišvengiamai postuluoja tokios skirties egzistavimą, t. y savo bendrijos skyrimą nuo kitų tokių etninių bendrijų. Žinoma, kol kas aptarinėjame tik subjektyvius etnosų požymius ir atrodytų jie gali būti susiję su labai atsitiktiniais, savavališkais žmonių pasirinkimais, apsisprendimais. Juk tas pats žmogus gali save priskirti tiek ukrainiečiams, tiek rusams. Bet taip yra todėl, kad tas žmogus disponuoja objektyviomis abiejų etnosų savybėmis. Ir jokiu būdu žmogus negali savęs priskirti tretiesiems etnosams - pav. turkams, prancūzams. Etninis savivardis, kaip ir savimonė yra antrinis, kilęs iš objektyvių, faktorius - [marksistinis požiūris] (p. 48). Taigi negalima visko suvesti tik į savimonę, kaip daro buržuaziniai mokslininkai (p. 49). Etnosai yra tie junginiai, kurie gimsta ne žmonių valia, o dėka objektyvaus istorinio proceso vystymosi. Svarbiausia etnosų savybė - jų pastovumas. Etnosai skiriasi vienas nuo kito daugeliu objektyvių požymių. Etnoso egzistavimas be atsiribojimo nuo kitų tokių pat bendrijų - etninių - yra fikcija. Etnosai egzistuoja nepriklausomai nuo jų narių subjektyvių norų. Kiek svarbi etnosų egzistavimui teritorija? (p. 49). Terminas "nacija" žymi visumą žmonių, turinčių vieną etnonimą ir gyvenančių vienoje valstybėje (tiesa austromarksizme terminu "nacija" žymimi vienu etnomnimi įvardijami žmonės, gyvenantys skirtingose valstybėse, kai į požymių sąrašą įtraukiama teritorija ir ekonomika) (p. 50). Žmonės, kurie apibūdinami tuo pačiu etnomimu (kuriuo apibūdinami žmonės vienoje valstybėje įvardijami nacija), gyvenantys kitų valstybių gretimose srityse, vadinami tautybėmis. Pirmykštei-bendruomeninei visuomenei tokiu atveju gali būti naudojamas terminas "soplemennost). Tad teritorijos klausimas etnoso atžvilgiu yra nevienareikšmis. Reikia skirti teritorinį vientisumą kaip faktorių etnosui atsirasti ir kai jo egzistavimo faktorių (p. 50). Ir toli nuo vienas nuo kito gyvenantys vieno etnonimo nešiotojai išsaugo savo etninę priklausomybę (p. 50). Kokie tada būtų etniniai bruožai, savybės, etnosų skyrimo kriterijai? Fiziniai, rasiniai kriterijai - jie paprastai neiškyla kaip faktoriai, skiriantys kaimyninius etnosus (p. 51). Todėl antropologinius požymius sunku pritaikyti kaip etnodiferencijuojančius požymius. Juo labiau, kad didelė dalis etnosų susideda iš skirtingos rasės atstovų. Tai įmanoma tik tada, kai gretimos tautos yra visiškai rasiškai skirtingos (p. 52). Arba etnoso izoliacijos atveju (p. 53). Tokiu atveju mes turime etnorasines bendrijas. Arba tai gali būti etninės grupės kaip "nuoskalos". Jos gali atsirasti etnosui persikėlus į kitą rasinę aplinką. Bet tai nėra dažnas reiškinys, todėl antropologinių požymių vartojimas yra ginčytinas. Etninės grupės apskritai apima labai nedidelę žemės gyventojų dalį, o daugumai etnosų- - tautų rasiniai skirtumai nėra charakteringas bruožas. Nėra pagrindo manyti, kad pagrindinis etnosų bruožas tame, kad jie yra biologinės populiacijos (p. 53). Populiacijos susietumas su etnosu yra išvestinis nuo jį kuriančių sociokultūrinių faktorių, t. y. išvestinis. Pav. santuokų sudarymas etnoso ribose (endogamija), yra sąlygota ne biologinių, bet sociokultūrinių faktorių (p. 54). Kai rodo tyrimai ir praktika, etniniam pasiskirstymui ypač didelę reikšmę turi kultūriniai bruožai pačia plačiausia prasme. Būtent taip suvokiamas kultūros srityje paprastai ir susitelkę visi tautų-etnosų bruožai. Taip ir materialioje, taip ir dvasinėje kultūroje. Pavyzdžiui gyvenamųjų būstų tipai; maistas (jo gaminimas ir tipai); šeimos buitis, vestuviniai papročiai ir apeigos (p. 54). Kasdieninėje praktikoje skiriant etnosus-tautas nurodoma paprastai į tokius kultūrinius komponentus kaip  kalba, religija, liaudies menas, žodinė kultūra, papročiai, apeigos, elgesio normos, įpročiai, mandagumo žestai, sveikinimosi būdai, eisena, valgymo etiketas, higienos įpročiai ir pan. Visi jie turi etninį atspalvį. Visa tai formuoja etninę kultūrą, turinčią savo specifinį stilių. Bet visada yra svarbiausi etnodiferencijuojantys požymiai ir neesminiai. Pagrindinė rolė gali būti suteikiama kalbai, religijai, tam tikroms elgesio normos ir pan. - jie gali būti įvairūs (p. 55). Net ir kalba ne visada yra skiriamasis bruožas. Anglų kalba skiria anglą nuo prancūzo, bet neskiria nuo amerikiečio. Tačiau ne visa žmonių visuma, turinti tam tikrą charakteringų kultūrinių bruožų kompleksą, yra etnosas. Etnosui būdinga antitezė: "mes - jie". Etnosą sudaro tik tokia kultūrinė žmonių bendrija, kuri suvokia save kaip tokią ir skiria nuo kitų tokių žmonių bendrijų. Etnoso narių savo grupės vienybės suvokimą įprasta vadinti etnine savimone, išorine raiška kurio yra savivardis (etnonimas). Svarbus etninės savimonės komponentas yra etnoso narių bendros kilmės suvokimas, kuriuo suprantama bendra jų protėvių istorinė praktika (p. 56). Tai bendri psichikos bruožai kaip etnoso kultūrinės vienybės požymis (p. 56). Nė vienas iš etnosų nėra nekintantis, tačiau etninių sistemų kaita neprieštarauja faktui, kad pastovumas yra jų charakteringas bruožas. Etnoso gimimui labai didelę reikšmę turi teritorijos, kurioje jis gimsta, vienybė. Nes tam, kad grupėje žmonių atsirastų specifiniai kultūriniai bruožai, jie turi sistemingai vienas su kitu bendrauti. Žinoma, tam tikrą reikšmę teritorijos vienybės klausimas išsaugo ir vėliau. Nuolat buvo atkreipiamas dėmesys ir į ekonominį faktorių etnosų formavimesi ir funkcionavime. Bet ir tai ne vienareikšmis klausimas. Kaip jau buvo minėta, susiformavę etnosai turi bendrus bruožus ir be vieningos jo visoms dalims teritorijos, taigi ir be ekonominės ir potestarinės-politinės vienybės. O tie bendri bruožai tai visų pirma kultūros ypatybės (ir kalba) bei etnoso psichika, jo savimonė ir savivardis. Šis kompleksas ir sudaro etninių bruožų branduolį (p. 57).

Taigi etnosas gali būti suvokiamas kaip istoriškai susiklosčiusi tam tikroje teritorijoje pastovi ne vieną kartą apimanti žmonių visuma, disponuojanti ne tik bendrais bruožais, bet ir santykinai  stabiliomis kultūros ir psichikos savybėmis (įtraukiant kalbą), bet taip pat savo vienybės suvokimu ir skirtumui nuo kitų panašių darinių (savimone), fiksuotu savivardyje (etnonime) (p. 58). Rusų kalba tam vartojama ne tik sąvoka "nacija", t. y. tauta, gyvenanti vienoje valstybėje, bet ir tautybė, kaip visuma žmonių, turinčių tą pačią nacionalinę priklausomybę nepriklausomai nuo gyvenamosios teritorijos (p. 58). Bet geriau būtų šiuo atveju terminas "etnikos". Tokiu atveju galima pasakyti, kad bet koks žmogus, gyvenantis bet kur, priklauso kokiam nors etnikosui (p. 59). O juk tipiška, kad tautų atstovai gyvena ne savo etninėje teritorijoje (tokių SSRS 1979 m. buvo 55 milijonai gyventojų) (p. 61). Kas dėl išsklaidytų etnikosų- tautybių tai kitur tas reiškinys dar labiau paplitęs. Tik 65, 9 procentai albanų gyvena Albanijoje (p. 61). Kurdai dar labiau išsisklaidę po valstybes (p. 62). Etniniai dariniai labai susiję su socialiniais organizmais, kuriais suvokiami teritorinės-politinės (potestarinės) bendrijos, esančios savarankiškais visuomeninio vystymosi vienetais (gentys - pirmykštėje visuomenėje, valstybės - klasinėje) (p. 62). Tokiu atveju etnoso požiūriu formuojasi sintetiniai etnosocialiniai organizmai (iš socialinio organizmo ir etnikoso). Kiekvienas etnosocialinis organizmas įtraukia tą dalį atitinkamo etnikoso, kuris yra kompaktinėje teritorijoje viduje politinio (potestatinio) darinio ir tokiu atveju sudaro atitinkamą socialinę-ekonominę vienybę (p. 53). Socialiniai-ekonominiai faktoriai yra daug judresni chronologiškai. Juk štai lenkų etnikosas egzistavo ir feodalizme, ir kapitalizme, egzistuoja ir socializme. Tačiau kitaip yra su etnosocialiniu organizmu - priklausymas tam tikrai formacijai suteikia jam ypatingą charakterį (p. 63). Todėl ir išskiriamos tokios etnosocialinės bendrijos kaip gentis, tautybė, buržuazinė ir socialistinė nacija (p. 63 - aiškia ideologiškai (marksistiškai) apspręstas požiūris). Kartais bandoma aiškinti, kad terminas "etninis" už etnografijos ribų reikšme "nacionalinis" nevartojamas. Dar teigiama, kad tarp nacijų ir tautybių nėra nėra tiesioginio etninio sąryšio. Iš tiesų kartais nacija gimsta kelių tautybių pagrindu. Bet ir tuo atveju nacija įtraukia visas šias tautybes, kurios genetiškai giminingos. Pavyzdžiui prancūzų nacija formavosi šiaurės prancūzų ir provansalų tautybių pagrindu. O kiek yra tokių atvejų kai tam tikra žmonių bendrija, turinti vieningą etnonimą skirtinguose vystymosi etapuose iš pradžių yra ikinacionalinė, o paskui nacionaliniu dariniu. Pavyzdžiui rusai yra ir tautybė, ir buržuazinė bei socialistinė nacija. Tačiau Leninas kritikavo buržuazinį liberalą N. Michailovskį, kuris teigė, kad nacionaliniai ryšiai yra gimininių ryšių tęsinys. Ir iš tiesų rusų nacijos formavimuisi svarbesni buvo buržuaziniai socialiniai ryšiai (p. 64). Šiuolaikinis mokslas neapriboja etninių reiškinių tik giminine stadija ir kartu netraktuoja "gimininių ryšių" tik kaip etninių (p. 64). Taigi, teiginys apie rusų tautos etninę tąsą nereiškia tvirtinimo, kad rusų tauta yra gimininių ryšių tąsa (p. 65). Jau seniai teisingai pastebėta, kad jei ekonominiai ryšiai, net ir labai tamprūs, nesąveikauja su etniniais faktoriais, tai jie ir neveda prie nacionalinių ryšių formavimosi. Būtent etniniai faktoriai yra sistemą formuojantys. Tai labai aiškia matyti lyginant naciją su valstybe. Skirtingai nuo nacijos valstybinis politinis vienetas nebūtinai pasižymi etniniu vienalytiškumu. Pavyzdžiui Rumunijos socialistinėje respublikoje rumunų nacijai gali būti priskirta tik ta šios valstybės gyventojų dalis, kuri disponuoja atitinkamais etniniais bruožais. Todėl teigiant, kad nacija yra neetninė, o tik socialinė bendrija, prarandamas pagrindas skirti ją nuo kitų žmonių bendrijų ir valstybės (p. 67). Vis dėl to ir socialinė nacijos pusė lieka labai svarbi. Keičiantis formacijai keičiasi ir etniniai parametrai šiek tiek, tačiau neesmingai (p. 68). Žinoma, vienos socialinės-politinės bendrijos (valstybės) rėmuose gali egzistuoti keli sąlyginai savarankiški etnikosai (p. 69). Pav. tai nacijos ikirevoliucinėje Rusijoje kaip pavyzdžiui ukrainiečių, lietuvių, gruzinų, armėnų ir kt. (p. 70). Sąvokos "etnikosas" (etnosas siaurąja prasme) ir etnosocialinis organizmas leidžia konkretizuoti klausimą dėl etninių bendrijų ir valstybės santykio (p. 70). Jeigu turėti galvoje patį etnosą (etnikosą), tai valstybinė priklausomybė nėra jo būtinu komponentu, nes tas pats etnosas (etnikosas) gali būti įvairiuose valstybiniuose-politiniuose dariniuose. Kas dėl etnosocialinio organizmo tai jis yra tiesiogiai susijęs su valstybe. Tačiau reikia turėti omenyje, kad valstybė gali į savo sudėtį įtraukti ir atskiras etnines grupes, nesudarančias vieningo etnosocialinio junginio, o be to valstybė gali būti sudaryta iš kelių etnosocialinių organizmų (p. 71). Etninė kiekvienos nacijos pusė formuojasi gerokai iki nacijos atsiradimo (p. 71). Dar viena žodžio "nacionalnost" [iki šiol į lietuvių kalbą verčiau žodžiu "tautybė" (rusiškai "narodnost")] reikšmė - tai etninė bendrija, egzistavusi prieš naciją ir suprantama ne tik kaip etnikosas, bet ir kaip etnosocialiniai dariniai. Dar svarbu, kad kai kuriose Vakarų Europos kalbosse "nacionalnost" suvokiama kaip pilietybė (p. 72). Be to tai rusų kalboje terminas "nacionalnost" suvokiamas neretai kaip "valstybinis" (p. 73). Be to, dauguma šiuolaikinių socialinių organizmų greta pagrindinės etninės bendrijos turi ir kitokių etninių darinių "lašelių". Tokios etninės grupės gali būti kompaktinėje ir dispersinėje būklėje (p. 73). Tokios grupės nors ir nėra etnosocialiniai dariniai, bet vis tiek turi tam tikrus socialinius parametrus (p. 73). Kai kada tokios grupės turi kiek kitokius etnosocialinius parametrus nei pagrindinis etninis valstybės masyvas - pavyzdžiui vokiečių kolonistai kai kuriose slavų valstybėse (p. 74). Etnikosai, atsiradę skirtingose žmonijos socialinio-ekonominio vystymosi stadijose, neretai koegzistuoja drauge, vienu metu (p. 75). Todėl juos galima būtų skirstyti į archogenetinius, paleogenetinius ir neogenetinius (p. 76). Aiškiai išskiriant sąvokas "etnikosas" ir "etnosocialinis organizmas" galima suvokti koks skirtumas tarp ekonominės ir etninės bendrijų (p. 76). Tik nacijai kaip etnosocialiniam organizmui ekonomika, ekonominė bendrija yra būtinas bruožas (p. 77). Jeigu turėti galvoje etnosą siaurąja prasme (etnikosą) tai jam netinka vaizdinys apie ekonominį bendrumą jokia prasme. Tačiau etnosas plačiąja prasme (kaip etnosocialinis organizmas), be jokios abejonės disponuoja ekonominių ryšių bendrumu. Nacijai tokie ryšiai ypač charakteringi (p. 78). Jeigu nacija priklauso dviems valstybėms, t. y. padalinta politinėmis sienomis, ta ji gali turėti skirtingus viešpataujančių gamybinių santykių tipus. Tačiau Bromlėjus sako, kad tokiu atveju mes turime du etnosocialinius organizmus (ir ne vieną, bet dvi nacijas, priklausančias tam pačiam etnosui siaurąja prasme) (p. 79). Nors ikikapitalistinėse formacijose ekonominiai ryšiai buvo daug silpnesni, negu naujaisiais ir naujausiais laikais, vis dėl to atitinkamų etnosocialinių organizmų (genčių ir tautybių) atžvilgiu galima pasakyti, kad kaip ir nacijų atžvilgiu, jos turi "ekonominį bendrumą" (p. 80). Kalbant apie etninę hierarchiją reiktų atskirti pagrindinius etninius darinius - žmonių kaupinius, turinčius didžiausią etninių bruožų intensyvumą ir besireiškiančių savarankiškais vienetais, ir elementarius etninius vienetus arba mikroetninius vienetus, t. y. tokius etninius darinius, kurie yra ribiniai dalijimo prasme; subetnosų darinius - bendrijas, kurių etniniai bruožai menkiau išreikšti; makroetninius vienetus, arba metaetnines bendrijas - darinius, apimančius kelis net kelius padalinius, bet turinčius menkiau išreikštus etninius bruožus. Jas galima vadinti ir tarpetninėmis bendrijomis (p. 82). [užsispyręs sociologinis žiūrėjimas į reikalą; matomi tik dariniai ir dedamos didžiulės pastangos juos klasifikuoti, iki galo nesuvokiant, kad tai skirtingo intensyvumo, svorio dariniai; nesuvokiant ir to, kur tie dariniai šaknijasi - kad galiausiai jų šaknys, idėjos, vaizdiniai bazuojasi sąmonėje]. Kita vertus etnikoso dalijimo riba - atskiras žmogus. Todėl jis ir yra etninių savybių nešiotojas - etnoforomas. Kitas mikroetnosocialinis vienetas - šeima. Tarpinę padėtį užima subetnosai. Tai gali būti buvę etnosai, praradę pagrindinių etninių darinių vienetų rolę; tai gali būti etnografinės grupės; socialinės grupės, turinčios specifinius kultūros bruožus (pav. Dono kazokai). Tai gali būti ūkinės-kultūrinės, lingvistinės ir administracinės-teritorinės kilmės subetnosai (p. 83). Amerikos negrus galima laikyti šiaurės amerikiečių etnoso subetnosu. Tas pats žmogus gali įeiti į kelias skirtingo lygmens etnines bendrijas: rusas (pagrindinis etnosas) - Dono kazokas (subetnosas) - slavas (metaetninė bendrija)). Visas šias skirtingo lygmes etnines bendrijas reikia skirti nuo etnografinių bendrijų. (p. 84). Be to, reikia skirti vidines etnines etnografines bendrijas (etnografines grupes) ir metaetnines, apimančias kelis etnosus (p. 85). Gali būti taip, kad metapolitinės bendrijos transformuojasi dėk savo valstybinių funkcijų ir savimonės praradimo (p. 85) Istorines-etnografines grupes galima vadinti tradicinėmis-kultūrinėmis. Jos irgi formuojasi lėtai, per ilgą laiką. Tradicinės-kultūrinės bendrijos taksonomiškai taip pat gali dalintis, turėti hierarchiją - provincijos sritys, nedideli istoriniai -kultūriniai regionai (p. 85). Taigi tokia hierarchija: istorinė etnografinė grupė - istorinė-etnografinė sritis ir istorinė-etnografinę provincija (p. 86). Jei sistemą kuriančiu faktoriumi tampa kalba, tokie regionai gali būti pavadinti lingvoetnografiniais, o jei religija - konfesiniais-etnografiniais (p. 86). Galima išskirti du pagrindinius istorinių-kultūrinių darinių formas: etninius ir istorinius-etnografinius. Etnografinė grupė galo turėti etninio pobūdžio savimonę ir pati gali virsti subetnosu, o subetnosas gali transformuotis į etnografinę grupę. Tas pats gali atsitikti su metaetninėmis bendrijomis. (p. 87).

Kultūra ir jos etninės funkcijos

Kultūra ir jos etninės funkcijos (p. 88). Žodis "kultūra" pradžioje buvo naudojamas švietimo, išsilavinimo, išsiauklėjimo prasme, tačiau ilgainiui jos semantika plėtėsi, galiausiai sutapdama su žmogaus veikla apskritai (p. 89). L. Kertmanas išskiria tris kultūros reikšmių grupes: 1) kai įtraukiamas visas visuomenės gyvenimas; 2) kai kultūra laikoma tam tikra visuomeninio gyvenimo dalimi; 3) kai kultūra suvokiama kaip kažkas abstraktaus, išskiriamo iš proceso tik analitiškai. Šiuos kultūros apibūdinimo tipus Kertmanas pavadino antropologiniu, sociologiniu, filosofiniu (p. 90). Pasak paties L. Kertmano kultūra - tai dvasinis visuomenės gyvenimas, suvokiamas kaip socialinės būties dalis. Taip kultūra priešpastatoma materialiai sferai (p. 94). Pats Bromlėjus siūlo spręsti kultūros turinio klausimą taip: kiekvienas objektas turi dvi fundamentalias savybes: struktūrą, t. y. ryšius tarp jį sudarančių elementų ir substratą, kuris suvokiamas kaip statybinė medžiaga, iš kurios padarytas objektas (p. 99). Lygiai tokioms pat savybėmis pasižymi ir materijos socialinė forma. Kartu su struktūra ji turi "ypatingą materialų kūną" - "visuomeninį kūną" (p. 99). Paprasčiausiais (elementariausiais) elementais socialinėse sistemose yra žmonės (socialiniai subjektai), o ryšiai tarp jų sudaro socialinius santykius, kuriančius visuomenės struktūrą (p. 99). Visuomeninis kūnas - tai sistema organiško ir neorganiško visuomeninio žmogaus kūno, visuma žmonių ir jų pagamintų darbo produktų (p. 100). Kultūra kaip viršbiologinis susbtratas, įkūnijantis specifinį žmogaus aktyvumą (p. 100). Pasak S. Artanovskio gali būti trys svarbiausi kultūros analizės aspektai: istorinis-sociologinis, filosofinis antropologinis ir fenomenologinis. Gali būti aksiologinis požiūris į kultūrą - kaip tai, kas svarbu, vertinga žmogui (p. 101). Bet pamirštama, kad vyksta kaita.  Neretai trūksta dialektinio požiūrio. Be to, požiūris į kultūringas ir nekultūringas tautas irgi dviprasmiškas (p. 101). Kultūra kaip bendra sąvoka visuomenės moksluose ir matomas jos nevienavertiškumas istoriškai skirtinguose lygmenyse (p. 102). Kalbant apie kultūros turinį (apimtį) reiktų skirti tris kultūros dalis: 1) "interioriorinę" visuomeninę žmonių sąmonę - idėjinis-teorinis ir visuomeninis-psichologinis lygmuo); 2) jos pasireiškimas elgesyje ir veiksmuose; 3) "sudaiktinti" veiklos rezultatai (kaip materialūs, taip ir dvasiniai) (p. 103). Taigi galima skirti dvi žmogaus veiklos sritis - eksteriorinę, matomą "išorinėje" veikloje ir "interiorinėje", užfiksuotą žmonių galvose [vėl grynai marksistinis dalijimas į sąmonę ir materialią būtį] (p. 103). Interiorinei veiklai priklausytų estetiniai požiūriai, etiniai įsitikinimai, religiniai tikėjimai, vaizdiniai ir žinios žmonių sąmonėje, o materialūs jų apiforminimai už žmonių psichikos kaip meno kūriniai, apeigos ir pan. gali būti priskirtos "objektyvizuotai sąmonei" (p. 104). Yra daug neverbalinės komunikacijos (žestai, ritualai, mimika, akių išraiška). Muzika yra neverbalinė (p. 105). Taigi tokie terminai kaip "sudaiktinimas", "objektyvizacija" (p. 107). Iš čia skyrimas į dvasinę ir materialinę kultūrą. Dvasinė kultūra tai informacija, kuri egzistuoja kolektyvinėje gyvoje liaudies atmintyje, tai visos žinios, užfiksuotos smegenų ląstelėse, papročiai ir dorovinės normos, teisinės normos, meno ir liaudies kūrybos formos, religiniai tikėjimai (p. 107). Bet koks dvasinis kultūros komponentas turi materializuotis, objektyvizuotis, gauti savo materialinę išraišką. Kai kas bando skirti šias kultūros rūšis - materialią ir dvasinę, materialiai priskirdami visa tai, kas patenkina materialius žmonių poreikius, o dvasinei kultūrai - kas tenkina dvasinius poreikius (p. 107). Galimas funkcionalistinis požiūris į kultūrą: 1) instrumentalistinė kultūros funkcija; 2) normatyvinė funkcija; 3) signikatyvinė funkcija; 4) komunikatyvinė funkcija (p. 108). Signikatyvinei kultūros funkcijai priklauso svarbi rolė jungiant etnoso atstovus (etninė integracija). Etnokultūros perdavimas - komunikacinė funkcija. Svarbiausia perdavimo forma - kalba. Perdavimas gali vykti kaip asmeniniu būdu, taip ir beasmeniu būdu. Svarbiausios kontaktų rūšys yra buitiniai, gamybiniai ir mokymosi kontaktai. Etnokultūrinės informacijos įsisavinimas vyksta nesąmoningai ir sąmoningai (p. 110). Tarp kartų sklindanti arba diachroninė etnokultūrinė informacija - jos perdavimas (p. 110). Didžiausias etnines funkcijas yra sukaupusi kalba (p. 111). Yra nemažų skirtumų tarp Portugalijos ir Brazilijos portugalų kalbų ir tie skirtumai yra kultivuojami (p. 112). Kalba gali būti tradicinė tam etnosui ir netradicinė, bet jos vartojama (p. 113). Kalba iš principo vis tiek atlieka etnodiferencijuojančią rolę (p. 113) ir komunikacinę funkciją, net ir esant dvikalbystei ar net trikalbystei. Tačiau savo formavimosi, genezės laikotarpiu kiekvinas etnosas naudojasi viena kalba. Etnoskiriamaisiais bruožais kalbos ne visuose pasaulinio-istorinio proceso etapuose atliko vienodą rolę. Pirmykštėje visuomenėje, nors kalba ir buvo svarbiausias genčių etninio susitelkimo faktorius, tada jai dar nepriklausė svarbiausio etninio skirtumo (požymio) rolė (p. 114). Ir tai nepriklausomai nuo to ar mes priimame lingvistinio nenutrūkstamumo (tąsos) hipotezę pirmykštėje-bendruomeninėje  visuomenėje (p. 115). Klasinėje visuomenėje kalbos etninė rolė turėjo augti. Tam daug įtakos turėjo kalbos užfiksavimas rašte. Neretai būna, kad etnosas ir jo kalbinė bendrija formuojasi vienu metu (p. 115). Daugelis nekalbinių dvasinės kultūros kompleksų, nors ir turi santykinį savarankiškumą, bet nesudaro aiškių sistemų. Labiausia sistemiška yra religija. Skirtingai nei kalbos tik kai kurie kultūros elementai tampa skiriamaisiais etnoso bruožais, jo pagrindiniais  pažintiniais ženklais (p. 116). Nekalbinių kultūros sferų etninis charakteris nėra aiškus savaime. Žinoma, atskiri architektūros paminklai pavyzdžiui turi etninį charakterį, bet tai pavieniai pastatai, ir jie yra simboliai etnoso (p. 117). Kultūros klasiškumas antagonistinėse visuomenėse pasireiškia visų pirma tuo, kad žymi dalis ideologinių formų kuriama viešpataujančių klasių interesų labui ir aptarnauja tik jų interesus. Tam priklauso politinė ideologija, religija, daugelis moralės ir meno elementų, filosofiniai principai (p. 120). Klasinį charakterį gali turėti taip pat įvairaus pobūdžio materialiniai simboliai ir socialinio prestižo atributai: pasisveikinimai, papuošalai, maniera, gyvenamojo būsto ypatumai, drabužiai ir kt. (p. 120). Iš viso klasinėje visuomenėje ryškūs visokių socialinių grupių ir sluoksnių kultūriniai skirtumai (p. 120). Etnosocialiniuose dariniuose klasinėse visuomenėse ryškūs lokaliniai ypatumai (p. 121). Apskritai dvasinė kultūra teikia daugiau etninės vienybės pavyzdžių nei materialinė kultūra (p. 122). Kalbama apie lokalius ūkinius-kultūrinius tipus (p. 122). Juos yra pagrindo laikyti etniniais (p. 123). Be to, reikia nemaišyti etninės kultūros su etnoso (nacijos) kultūra bendrai. Juk kiekviename etnose yra tie kultūros komponentai, kurie bendri visai žmonijai (p. 123). Nacionaline gali būti pavadinta nacionaliniai-specifinė kultūra, taip ir kultūra visos nacijos (p. 123). Juk egzistuoja ir tarpetniniai, internacionaliniai kultūros komponentai (p. 124). Kai kurie bando išskirti kitaetninius kultūros elementus, t. y. tokius, kurie nors ir perimti vieno ar kito etnosocialinio organizmo, bet jo neadaptuoti etniškai (p. 124). Tokiame kontekste labai svarbūs simboliniai (ženkliški) kultūros komponentai - visų pirma kalba - kurie įgalina abipusį supratimą ir abipusę etnoso narių informaciją, be ko būtų neįmanoma efektyvi jų bendra veikla (p. 124). Tačiau integruojanti kultūros rolė neišsemiama tik komunikatyvine jos funkcija. Dar yra signifikacinė funkcija (p. 124). Kultūros elementai kaip etnoso vienybės simboliai [autoriaus interpretacija]. Dar yra socionormatyvinė kultūros funkcija - moralinės ir atitinkamos teisinės normos, institutai (p. 125). Dar svarbu, kad išoriniai skiriamieji kiekvieno etnoso bruožai privalo priklausyti tik tam etnosui ir niekam kitam (p. 126). Tačiau kultūros elementų specifiškumo negalima suabsoliutinti - tokiais jie gali būti pripažinti tik santykyje su tomis kultūromis, su kuriomis turimi pastovūs kontaktai (p. 126). Vis dėl to, galima pastebėti, kad neretai etnokultūriniai skirtumai gali pasirodyti esantys pastovesniais nei kalba. Dar daugiau: etninis atskirų kultūros elementų atspalvis neretai pergyvena net etninę savimonę (p. 127). Etnodiferencijuojantys kultūros bruožai: vienas ir tas pats kultūros elementas gali išreikšti vienu atveju etninę specifiką, bet neturėti tokios specifikos kitu atveju (127). Kartu kultūra laikomi tik pasikartojantys jos elementai, pastovusis jos sluoksnis. Tai be kita ko būdinga JAV bihevioristams, kurie apibrėžia kultūrą kaip "socialinį paveldą, perduodamą iš kartos į kartą", kaip "elgesio pavyzdžių kompleksą" (p. 128). Tačiau akivaizdu, kad kultūra apima ne tik pastovius elementus, paveldėtus iš praeities, bet ir laikinus, turinčius pavyzdžiui mados pobūdį (p. 128). Vis dėl to pagrindas etninei kultūrai visgi yra pastovūs elementai (p. 129). Iš čia tradicijos samprata - sąvoka, kuria pabrėžiamas perdavimas, pastovumas (p. 129). Pastaruoju metu ji jau nebesiejama su archainiu kultūriniu paveldu (mitai, folkloras, religija, buities apeigos). Tai labai susiję su šių sferų siaurėjimu MTR sąlygomis (p. 130). E. S. Markarianas kultūros apibrėžimą taip išplėtė: "kultūrinė tradicija - tai išreikštas socialiai organizuotuose stereotipuose grupinis patyrimas, kuris erdvinės-laiko transmisijos būdu akumuliuojamas ir atgaminamas skirtinguose žmonių kolektyvuose" (p. 130). Bet toks išplėstinis tradicijos suvokimas vargu ar pagrįstas. Geriau samprotauti taip, kad užfiksuotos kultūrinėje tradicijoje žmogaus veiklos programos koncentruotai išreiškia istorinį patyrimą vienų ar kitų istorinių bendrijų, panašiai kaip populiacijų genetinės programos, orientuotas į esmingai išgyvenimui būtinus toms bendrijoms pastovias, stabilias savybes kaip gamtinės taip ir etnosocialinės terpės (p. 131). Taip naujų tradicijų atsiradimas nereiškia senų tradicijų žlugimo - tarp jų gali būti organiškas ryšys (p. 132). Su tradicijos sąvoka glaudžiai susijusi "papročio" sąvoka. Tačiau tradicijos sąvoka platesnė (p. 133). Papročius geriau sieti su socionormatyvine kultūros sritimi (p. 134). Papročiai arba ritualai tai istoriškai susiklosčiusios arba specialiai įsteigtos stereotipinės masinio elgesio formos, išreikštos standartizuotų veiksmų pakartojimu (p. 134). Jos neturi tiesioginio tikslingumo, nes jų charakteris simbolinis. Ritualas atlieka etnoso ryšių reguliacijos funkciją. Tai taip pat individo veiklos kooperacija, individus įtraukiant į socialinių institutų sistemą; individų grupinių normų ir vertybių interiorizacija; grupinio solidarumo pajautimo nustatymas (įgalinimas); emocinės įtampos nuėmimas; gyvybiškai svarbių žmogaus būsenų socialinis įtvirtinimas. Taip pat ritualas atlieka svarbią rolę akumuliuojant ir diachroninės transmisijos būdu perduodant etnoso kultūrinę  patirtį (p. 134). Reikia skirti tradicijas perduodamas betarpiškai žodžiu ir tarpiškai - raštu (p. 135). Labiausiai etninis kultūros sluoksnis apibrėžiamas dviem parametrais: viršindividualumu (kolektyviškumu, masiškumu) ir pastovumu (tradiciškumu, pakartojamumu) (p. 135). Tačiau terminas "masinė kultūra" jau reiškia ką kita - tai profesionalios kultūros pasiekimų perdavimas masėms. "Liaudies kultūros sąvoka taip pat dviprasmiška, nes turi ir klasinį pobūdį (p. 135). Šiek tiek tinkamesnė nerašto kultūros sąvoka, tačiau ir rašto kultūra gali būti ir pastovi, ir masinė (p. 136). Geriausia būtų "tradicinės kultūros" sąvoka. Arba taip pat "buitinės kultūros" sąvoka (p. 136). Buitinė kultūra skiriasi nuo profesionalios ne tik kaip vartojimo sfera nuo gamybinės sferos, bet ir kaip masiniai-anoniminiai reiškiniai nuo individualių - autorinių (p. 137). Ta profesionali gamyba, kuri turi individualų charakterį kai taisyklė nėra masinių etninių savybių nešiotojas (p. 137). Buitinio kultūros lygmens - jos komponentų, funkcionuojančių būtent žodinių- vaizdinių tradicijų bazėje - tiesioginiais nešiotojais yra jei ne visi, tai absoliuti dauguma etnoso narių (p. 139). Tokį objektyvizuotos kultūros sluoksnį, kuris turi etninę reikšmę prasminga būtų vadinti tradicine -negamybine kultūra (kalba žinoma eina apie išsivysčiusias visuomenes). Techninio ir sovietinio progreso išdavoje kultūros etninių savybių pasireiškimo sfera siaurėja. Materialinės kultūros unifikacija ir standartizacija - taip etninė specifika nyksta. Ir kai kurie dvasinės kultūros komponentai kaip etninės funkcijos išpildytojai taip pat ima silpnėti (p. 140). Etninės bendrijos kultūros vientisumas bazuojasi daugybę įvairių tipų ryšių. Tie ryšiai yra tarp įvairiausių kultūros kompleksų: fonetinės kalbos struktūros ir muzikinės kultūros, tarp ūkininkavimo tipo ir religijos, o neretai ir vaikų auklėjimo (p. 141). Tuo remiantis buržuaziniai sociologai ir antropologai postuluoja pliuralistinę kultūros vystymosi traktuotę, priešpastatydami ją materialistiniam monizmui kaip "vienintelio faktoriaus" koncepcijai. Tačiau monizmas tik reikalauja išskyrimo iš sistemos struktūrinio vieneto, kurį galima laikyti apsprendžiančiu. Marksizmas tokiu laiko materialių gėrybių gaminimą (p. 141). Labiausia su juo susijusi materiali kultūra. Dvasinė kultūra labai susijusi su materialiu kultūros pagrindu, taigi, galiausiai priklauso nuo gamybos. Tačiau ne visi įeinantys į dvasinę kultūrą elementai vienodai artimi ekonominei bazei. Dvasinės kultūros daugelis komponentų disponuoja savarankiškumu (p. 142).

Psichikos etniniai bruožai

Gali būti požiūris, kad kultūra ir psichika yra identiški (p. 143). Tai ypač būdinga užsienio autoriams (p. 143). Tačiau tai nebūtinai pagrįsta, nes psichika neapribojama sąmone. O jeigu kultūrą suvesti tik į objektyvizuotą veiklą, tai vienoje demarkacijos linijos pusėje atsidurs praktinė (eksteriorinė) veikla, o kitoje - psichinė (interiorinė) veikla. Be to, ne visa psichinė veikla objektyvizuojasi. Taip, pat etninės psichologijos atveju kalba eina tik apie grupinę, socialinę psichologiją (p. 144). Psichikos struktūros klausimas (p. 145). Pabrėžiamas jos pastovumas. Kiek galima psichiką tapatinti su charakteriu (p. 145). Kiek sutampa psichikos struktūra (sklad) ir charakteris (p. 146). Daugelis psichologų charakteryje įžvelgia du komponentus: valią ir charakterio kryptingumą arba santykį su tikrove, pagrindine gyvenimo nuostata. Kartais charakterio komponentu arba savybe laikomas temperamentas (p. 147). Visuotinai priimta, kad darbštumas arba drąsa yra charakterio bruožai (p. 147). Galima įžvelgti charakterio savybių hierarchiškumą. Prie charakterio valios bruožų gali būti priskirti intensyvus tikslo siekimas, iniciatyvumas, organizuotumas, užsispyrimas (nastoičivost), ryžtingumas. Bet ar galima kalbėti apie grupės charakterį? Įvairūs atsakymai (p. 148). Engelsas matė skirtumus tarp anglų, vokiečių ir prancūzų nacionalinio charakterio (p. 149). Nacionalinis charakteris: įsivaizdavimas kad yra specifiniai konkrečios etninės bendrijos socialiniai -psichologiniai bruožai (p. 149). Socialinis kolektyvas sustiprina ar susilpnina atitinkamus individualios psichikos bruožus. Daugelis charakterio bruožų yra bendri visai žmonijai. Todėl kalba gali eiti tik apie jų formų skirtumus, atspalvius (p. 150). Nors charakterio bruožai ne tik pasireiškia per kultūrą, bet ir ja determinuojami, vis tik "interiorinėje" būsenoje jie yra už objektyvizuotos kultūros ribų, skirdamiesi kiekvienoje etninėje bendrijoje savo specifika (p. 152). Etninius bruožus žmogus įgauna per socializaciją (p. 153). Ir čia ypač didelė reikšmę turi kalba. Taigi pastovūs charakterio bruožai nėra žmogaus smegenų imanentinė savybė - jie patys yra išorinių aplinkybių - visų pirma visuomeninių-istorinių - produktas (p. 153). Greta charakterio ir psichikos struktūros yra dar tokie psichikos dariniai kaip temperamentas ir sugebėjimai (p. 153). Kai kurioms tautoms būdingas vienas ar kitas temperamento tipas - choleriškas, sangviniškas, melancholiškas, flegmatiškas (p. 154). Kalba eina apie dominuojantį temperamento tipą (charakterį) (p. 155). Kas dėl tautų gabumų, tai jie ne įgimti, bet įgyti. Pav. toninis kurtumas, dažnas Anglijoje, visiškai nežinomas Afrikoje. Skirtingų kultūrų žmonės skirtingai mato šviesą ir nevienodu mastu pavaldūs regimosioms iliuzijoms (p. 156). Kiekvienoje tautoje, gyvenančioje sąlyginai vienodomis sąlygomis (gamtinėmis), susiformuoja atitinkamas dinaminis meninio matymo stereotipas ir tikrovės atgaminimo būdas. Jos tokiame priėmime atsispindi individualūs gamtos bruožai, o taip pat ekonominis, politinis ir kultūrinis atitinkamos nacijos vystymasis (p. 157). Nepaisant klasinių skirtumų, visgi tai neatmeta psichinių savybių bendrumo visam etnosui. Nuorodos į klasinį psichinį bendrumą negali būti argumentu prieš visos buržuazinės nacijos psichinį bendrumą (p. 158). Pavyzdžiui nėra abejonių, kad Tacito laikų germanų psichinė struktūra skyrėsi nuo romėnų (p. 159). Šiuolaikinis mokslas prižįsta, kad jokia kultūrinė grupė nepasižymi tuo, kad neturėtų kokio nors svarbaus pažinimo proceso - abstrakcijos, kategorizacijos, logikos (p. 162 - 163). Japonų mokslininkas T. Cunoda atliko tyrimus apie kalbinės veiklos lokalizaciją smegenyse. Nustatyta, kad balsių atžvilgiu rasti grupiniai skirtumai (p. 163). Jei absoliučios daugumos grupių dominantiškumas buvo kairiosios ausies (dešinysis pusrutulis) srityje, tai asmenims, kurių gimtoji kalba japonų ar viena iš Polinezijos kalbų - dešinioji ausis (kairysis pusrutulis). Skirtumai sąlygoti ne genetiniais faktais, o lingvistine ir girdimąja terpe. Tai sąlygota to, kad japonų kalboje ir Polinezijos kalbose itin daug žodžių su balsiais, todėl balsiai apdorojami kairiajame pusrutulyje. Iš čia išvada, kad gimtoji kalba, diferencijuotas žmogaus garsų priėmimas glaudžiai susijęs su unikalios kultūros formavimusi ir etninės grupės psichikos struktūra. Sepira - Vorfo lingvistinio sąlygotumo hipotezė. Amerikiečių etnolingvistas E. Sepira teigė, kad realusis pasaulis didele dalimi statomas ant duotos grupės kalbinių normų. Jis rašė, kad mes matom, girdim ir recipuojam pasaulį taip, o ne kitaip dėka kalbinių mūsų visuomenės normų, kurios sąlygoja atitinkamą išraiškos formą. Amerikiečių inžinierius ir indėnų kalbų tyrinėtojas B. Vorfas (Whorf) sukūrė koncepciją, pagal kurią mes iš aplinkos gauname nepertraukiamą srovę pojūčių, kuriuos sutvarko mūsų kalba. Tą srautą mes dalijam atitinkamai savo gimtosios kalbos, kurios dėka mes tampame dalyviais tam tikro "susitarimo", o ne todėl, kad tie reiškiniai klasifikuojami ir apmąstomi visų vienodai (p. 164). Juk kabos skiriasi ir tuo kaip dalija mus supantį pasaulį į elementus, kurie yra medžiaga sakinių darybai (p. 165). [žinoma Bromlėjus iš karto skuba pareikšti, kad šios koncepcijos absoliutizacija neišvengiamai reikštų, jog visa tai, ką mes pergyvename ir recipuojame yra tam tikra prasme sąlygota mūsų sąmonės - p. 165]. Vis dėl to Whorf pateikia įtikinamų argumentų, kad kalbos nevienodai klasifikuoja pasaulį. Spalva skirtingai suvokiama. Pav. rusų kalboje aiškiai skiriamos mėlyna ir žydra spalvos, o štai kaimūra indėnai (Brazilija) neskiria net mėlynos ir žalios spalvų - jas vadina vienu žodžiu - "papūgos spalva" (p. 165). Hopių kalboje tuo pačiu žodžiu apibūdinami visi skraidantys daiktai, išskyrus paukščius (vabzdžiai, lėktuvas, lakūnas ir t.t.). O eskimai turi daug žodžių sniegui apibūdinti. Bet tai nereiškia, kad tų tautų, kurios turi tik vieną žodį kokiam nors reiškiniui apibūdinti, atstovai neskiria pav. sniego ypatumų, formų, skirtingumo, kam eskiami turi daug žodžių. Sugeba skirti. Ir spalvas sugeba skirti, net jei joms apibūdinti turi tik vieną žodį. Pasak Whorfo gramatika pati formuluoja mintį ir yra programa bei instrukcija individo mentalinei veiklai (p. 167). Vis dėl to, toks požiūris yra hiperbolizacija. Juk skirtingų tautų atstovų minčių suvokimui tarnauja ta pati loginė tvarka, bendražmogiški logikos dėsniai, identiškos formos ir tai, jei kokios nors gramatinės formos trūksta, ji yra išreiškiama kita forma. Vis dėl to iš tiesų kalbai priklauso svarbi rolė pažinimo procese (p. 167). Išvada gal būtų toki: kalbos skiriasi ne tuo ką juose galima išreikšti, bet tuo, ką jomis lengviau išreikšti. Buvo atliktas tyrimas Jukatane, kurio gyventojai kalba jukateke ir ispanų kalba. Pirmojoje kalboje maža žodžių spalvoms reikšti, o antrosios šis žodžių diapazonas platus. Nustatyta, kad klaidos pažinimo procese labiau susijusios su lingvistiniu kodu, nei kad priklauso nuo fizinių parametrų, susijusių su spalvos pažinimu. Be to, aiškiai matoma, kad kalba gali padėti ar kliudyti tam tikrų minčių, koncepcijų, filosofinių sistemų išreiškimui (p. 168). Aišku, kad kinų, vokiečių ir eskimų kalbos yra skirtinguose filosofinių koncepcijų kūrimo sąlygose (p. 169). Tam pačiam daiktui (reiškiniui) apibūdinti vartojami žodžiai skirtingose kalbose nukreipia į skirtingus to daikto aspektus - pav. į jo atsiradimo laiką, formą arba į atsiradimo būdą pavyzdžiui. Taigi, lingvistinis vaizdinys, atsiradęs imanentiškai pagal vidinius atitinkamos kalbos dėsnius, papildo mūsų realybės pažinimą. Žinoma, pažinimo srityje tai tik periferinis reiškinys (tas papildomumas), tačiau vis tiek tai šalutinis kitokios realybės pažinimo būdas (p. 170). Taigi kalba turi bent jau filtruojančią įtaką pažinimui (p. 170). Kasdieninėje sąmonėje etninė specifika jaučiama. Kalba eina visų pirma apie vadinamuosius stereotipus. Tai "pasienio" zona tarp visuomeninės sąmonės ir buitinės kultūros. Stereotipai nėra paprasta aritmetinė etninės bendrijos narių individualių sąmonių suma. Nors egzistuoja klasinė sąmonė, visgi būtų nepagrįsta  neigti stereotipų žinių egizstavimą viso etninio darinio mastu. Buitinė kiekvieno žmogaus sąmonė apima visą įgytų, įdiegtų auklėjimu ir įteigtų duotoje etninėje sferoje vaizdinių apimtį. - vaizdinių, požiūrių, įpročių ir elgesio normų, kurios menkai kontroliuojamos protu ar visai nekontroliuojamos (p. 171). Visa tai būdinga ir išsivysčiusioms tautoms (p. 172]. [nuolat pabrėžiama, kad psichikos etniniai aspektai yra socialinių-psichologinių reiškinių porūšis, kad jų šaltinis visuomeniniai ryšiai ir santykiai - p. 172]. Liūdesys ir gailestis, džiaugsmas ar liūdesys neatskiriami nuo savitos jų išraiškos formos, kuri stichiškai perimama iš vyresniųjų kartų kaip natūralūs elgesio pavyzdžiai (p. 172).

Etninė savimonė

Paskutiniaisiais metais SSRS nacionalinis (etninės) savimonės (sąmonės) sąvoka randa vis didesnį pritarimą. Matoma tendencija laikyti etninę savimonę nacionalinės savimonės dalimi. Bet tai priklauso nuo etnoso raidos stadijos - priklausomai nuo to ar žvelgiama į jo genezę, ar į jo vėlesnę raidos stadiją (p. 175). Bromlėjus įsitikinęs, kad neverta susiaurinti etninės savimonės tik iki nacionalinės savimonės (p. 176). Klasinės, antagonistinės visuomenės sąlygomis etniniai interesai reiškiasi kaip rezultatas sudėtingos sąveikos tarp klasiškai sąlygotų interesų, vaizdinių. Tokiose sąlygose tik pažangiausi etninės bendrijos atstovai gali pakilti iki tikrųjų bendrųjų interesų suvokimo. Ši aplinkybė reiškia, kad etninės bendrijos savimonė gali būti išreikšta koncentruota forma atskirų jos atstovų. Taigi tai reiškia, kad ne visi etnoso nariai disponuotų atitinkama (atitinkamo lygio) etnine savimone - užtenka "koncentruotos" šios savimonės išraiškos. Kartu reikia turėti omenyje, kad hipertrofuotas etninės bendrijos orientavimasis į specifinius jos poreikius veda į nacionalizmą (p. 177). Į sąmonės struktūrą įpintos emocijos. Ypač svarbus yra nacionalinio išdidumo jausmas (p. 179). Vis dėl to būtent etninė savimonė apsprendžia etnoso egzistavimą. Išorinis etninės savimonės pasireiškimas yra etnonimas. Pats etnonimo egzistavimas liudija, kad etnoso nariai suvokia savo vienybę ir skirtumus nuo kitų panašių bendrijų narių. Kartu etnonimai išreiškia tam tikrą charakteristiką. Etnonimas atlieka ir ideologinę funkciją. Bet tai endoetnonimai, O juk egzistuoja ir kitų tautų suteikiami etnosui pavadinimai - egzoetnonimai (p. 180). Tačiau jei etninės grupės labai izoliuotos, jos gali ir ir neturėti etnonimo (p. 181). Kaip taisyklė žmogus savo etninę priklausomybę pasirenka pagal tėvų etninę priklausomybę. Jei tėvų etninė priklausomybė skirtinga, tada lemia įvairūs faktoriai: politiniai, socialiniai-ekonominiai, šeimos-teisiniai, kultūriniai- buitiniai, etnosų dydis. Galima etninė adaptacija per gyvenimą: nacionalinių mažumų atstovai ima laikyti save pagrindinio etnoso nariais. Etninė priklausomybė gali būti daugiaprasmė, daugiapakopė. Pav. normandiečiai ir gaskonai savo tėvynėje išskiria save iš kitų prancūzų, o už Prancūzijos ribų jie visų pirma prancūzai ir tik po to normandiečiai ir gaskonai. (p. 181). Kasdieninėje praktikoje etninių bruožų nustatymas bazuojasi priešpastatymu lyginant etnines bendrijas (p. 182). Taip pat formuojasi etniniai stereotipai, kurie išpildo svarbią žmogaus elgesio funkciją, padėdami žmogui orientuotis neįprastoje situacijoje. Jie yra auklėjimo sistemos dalis (p. 183). Tiesa, vertinat tautų sugebėjimus, gali atsirasti etnocentrinė laikysena (p. 184). Etnocentrinio charakterio santykių su kitais etnosais iškėlimas į dėsnį, įstatymą, veda prie nacionalizmo dėsningumo pripažinimo (p. 184). Engiamų tautų buržuazinis nacionalizmas tiek istoriškai pateisinimas, kiek jame yra demokratinio turinio, nukreipto prieš engėjus (p. 185). Buržuaziniam nacionalizmui priešpastatomas proletarinis internacionalizmas (p. 185). Įsivaizdavimas apie bendrą etnoso narių kilmę (p. 186). Klausimas kiek tai objektyviai egzistuojantis dalykas, o kiek tik vaizdinys, įsivaizdavimas (p. 187). Etnoso narių giminystė - vis dėl to faktas, objektyvus faktas (p. 187). Ta giminystė priklauso santuokinės izoliacijos (endogamiškumo) laipsnio (p. 188). Bet tas endogamiškumas pasienio su kitais etnosais zonose gali būti net stipresnis nei su etnoso nariais. Bet yra subjektyvi reikalo pusė - įsitikinimas, kad etnoso nariai yra giminaičiai (p. 188). Tačiau etnoso narių bendra kilmė interpretuojama ne tik kaip kraujo giminystė, bet ir kaip etnoso narių istorinės praeities bendrumas. Tačiau realiai daugelis tautų susiformavo susiliejus skirtingiems etnosams (pav. azerbaidžianiečiai, arabai, bulgarai, vengrai, turkai, osetinai). Na ir istorinio likimo bendrumo negalima suabsoliutinti, nes daugelis tautų gyveno kartu daugiatautėse valstybėse, bet tai neprivedė prie vienos tautos susiformavimo (p. 189). Bendros kilmės vaizdinys uždeda tam tikrą antspaudą ir realiam ar tik tariamam kai kurių etnosų antropologiniam vienatipiškumui, kuris teigiamas etninės sąmonės (p. 190). Objektyvus etninės savimonės pagrindas gali būti suvestas į etnokultūrinių bruožų bendrumą, jeigu turimas galvoje būtent etnosas siaurąja prasme (etnikosas). Nes juk egzistuoja etnosocialiniai dariniai, disponuojantys teritoriniu bendrumu. Iš čia etninė savimonė apeliuoja į "gimtosios žemės" vaizdinį. Iš čia ir ypatingas ryšys tarp etninių jausmų ir emocinio "gimtosios gamtos" vertinimo (p. 192). Realus pagrindas tokiems vaizdiniams - etnoso teritorinis kompaktiškumas. Etninė savimonė taip pat glaudžiai susijusi su valstybine priklausomybe (p. 193). Etninė savimonė ir valstybinės priklausomybės suvokimas gali visiškai susilieti. Tokiu atveju ir bendros kilmės vaizdinys remiasi žiniomis apie įvykius, susijusius su atitinkamos valstybės istorija (p. 193). Etninė savimonė sąveikauja ne tik su teritorinėmis-politinėmis, bet ir su religinėmis bei klasinėmis bendrijomis (p. 193). Yra nemaža faktų, kai religinė priklausomybė tampa vienu iš etninių požymių. Neretai prie religijos kaip svarbiausio etninio požymio vaizdiniui formavimuisi daug prisideda Bažnyčia, taip siekdama stiprinti savo socialines pozicijas (p. 194). Kai kada atskirų klasių ir socialinių grupių vaizdiniai apie bendranacionalinius interesus gali sutapti su tikrai etniniais vaizdiniais (pav. Prancūzijos nacionaliniai karai 1972 - 1794 m.). Inteligentija pasiakydama už gimtosios kalbos, kultūros vystymą tarnauja bendranacionaliniams interesams. Tačiau inteligentija linkusi absoliutizuoti bendranacionaliniuss interesus, perdėti jų reikšmę. Tam padeda ir inteligentijos priklausomybė nuo buržuazijos (p. 195). Etninės savimonės stoka liudija, kad aptariama grupė tėra etnografinis darinys (p. 196). Tačiau etnografinė bendrija ilgainiui gali įgyti etninę savo vienybės savimonę (supratimą) ir tapti etniniu dariniu. O gali būti atvirkščiai (p. 197). Toliau etninės savimonės intensyvumo klausimas. Esmė ta, kad nors vėlesnėse visuomeninio vystymosi stadijose etninė savimonė, nacijos savimonė visų pirma, įvairiapusiškesnė kaip anktesnesnėse, bet būtų supaprastinimas manyti, kad ir stipresnė. Labai galimas dalykas, kad gentinės priklausomybės savimonė yra stipresnė nei nacijos. Be to, etninei savimonei būdingas hierachiškumas. Be to, laikui bėgant keičiasi objektyvus etninės savimonės pagrindas. Gentinėje bendruomenėje kalba gali eiti apie mitus ir padavimus, o nacijos lygmenyje žiniomis gautomis iš mokslinių tyrimų (p. 199).

Endogamijos etninės funkcijos ir etnoso aplinka

Endogamija - tai išimtinis santuokų sudarymas savo bendrijos viduje (endo - graikiškai reiškia viduje) (p. 200). Šiuolaikinėse sąlygose 80 - 85 procentų etnosų yra endogamiški. Tai, kiek mišrios santuokos turės įtakos etnosui, priklauso nuo to, kiek vaikų iš mišrių santuokų pasirinks aptariamąjį etnosą (p. 202). Brazilijoje dėka tarprasinių santuokų mažiau kaip per šimtą metų (1819 - 1910 m.) mišrios rasinės sudėties žmonių (mulatų) procentas padidėjo nuo 20 iki 60 (p. 203). Santuokos - svarbiausias naturalios asimiliacijos kanalų (p. 204). Santuokų sudarymas karta iš kartos tik uždaroje žmonių bendrijoje neišvengiamai sąlygoja vienodumo didėjimą įvairiose kultūros srityse. Endogamijaa tampa kaip genetiniu barjeru. Endogamija gali reikštis pačiame etnose bei jo subpopuliacijose. Pav. indų kastos. Endogamijos kontekste galima kalbėti apie etnoso ir populiacijos sąryšį, nes endogamijos socialinės ir biologinės pasekmės ne visada sutampa. Todėl gaalima išskirti socialinę (etnosas) ir genetinę populiacijas (p. 208). Gali būti vidinė - subpopuliacijų endogamija (p. 208). Tai gali būti etnografinės grupės arba subetnosai. Gretimų gyvenviečių gyventojai. Tai mikropopuliacijos (p. 208). Populiacijų atsigaminimas vyksta genetinės informacijos perdavimo būdu iš kartos į kartą per lytinių ląstelių DNR, o etnoso atsigaminimo procesas pagrįstas komunikaciniais "nebiologiniais" ryšiais (p. 211).

Etnoso aplinką sudaro visų pirma gamtinė plinka. Geografinė aplinka (erdvė) yra ta arena, kurioje vyksta visi procesai. Klimatas įtakoja drabužius, namus. Dirva, reljefas, hidrografija daro įtaką ūkininkavimo būdui. Natūralios ribos - kalnai ir pan. yra ir etninės ribos. Su tuo susiję ūkiniai-kultūriniai tipai (p. 212). Geografinė erdvė įtakoja temperamentą. Etninės teritorijos landšaftai sąlygoja vaizdinių apie "gimtąją žemę" formavimąsi. Gamtiniai objektai tampa simboliais. Tačiau geografinės erdvės faktorių negalima tiek suabsoliutinti kaip daro L. Gumiliovas (p. 213). Jam aktyvioji jėga yra vadinamasis pasionarumas. Tai jis suvokia kaip nedidelio skaičiaus žmonių aktyvią tikslingą veiklą, kurios pagrindą mato organizmo sugebėjimą absorbuoti išorinės erdvės energiją ir ją išreikšti darbu (p. 213). Didžiausią įtaką etnosui geografinė erdvė daro jo formavimosi pradžioje. L. Gumiliovas net pabrėžia, kad etnogenezei palankūs tik regionai, kuriuose dera įvairūs landšaftai (p. 214). Tačiau tai nelabai pagrįstos teorijos, nes etnosų ūkininkavimo būdas ir buitis kinta greičiau nei kinta geografinė erdvė, o be to, keisdamas teritoriją etnosas ne tik neišnyksta, bet didelė dalimi ir išlaiko savo bruožus (p. 215). Be to, istorijoje žinoma nemaža atvejų kai tautos buvusios toje pačioje socialinio-ekonominio vystymosi pakopoje nesukurdavo tokių pat ūkininkavimo tipų, naudodamos tuos pačius resursus labai skirtingai (p. 216). Tautų ūkinės tradicijos yra labai pastovios (p. 217). Dėka ilgo stabilumo susiformavusi ūkininkavimo sistema virsta pastovia tradicija ir įgauna tarsi inercijos jėgą (p. 218). Tačiau šiuolaikinės techninės priemonės nespėja virsti tradicinėmis - techninis progresas labai greitas. Maisto gaminimas ir pats valgymas apspręstas ne tik gamtinių aplinkybių, bet ir kultūrinių tautų tradicijų - pav. gruzinų žemdirbys gamina rūgščią duoną, o armėnų - nerūgščią (p. 220). Labi įdomu, kad rusų kolonistai Ukrainoje XVII - XX a. statė namus iš rąstų, o medieną reikėjo atsivežti iš labai toli. Tuo tarpu greta gyvenantys ukrainiečiai - iš molio krėstose trobose (p. 221). O pavyzdžiui ainai Japonijoje, atvykę greičiausiai iš Okeanijos ir toliau dėvi tik klubų juostas, nors gyvena pakankamai atšiauriame klimate. Taigi aiškiai šiais atvejais matoma etninių-kultūrinių tradicijų įtaka, o ne geografinių (p. 221). Taigi kiekvienoje tautoje žmogaus sąveikavimas su gamta turi savų ypatumų (p. 222). Etniniams dariniams kaip ir kitiems visuomeniniams reiškiniams lemiančiu faktoriumi galiausiai yra materialių gėrybių gaminimas (p. 223). Kadangi tokia gamyba lydima techninio progreso, ji neišvengiamai įima kultūrinius pakitimus, pav. įrankių medžiagos kitimas - akmuo, metalai, kurių apdorojimas taip pat įgauna etninius bruožus (p. 223). Bet yra dėsnis: kuo aukštesnis gamybos lygis, tuo mažiau etninės specifikos materialioje kultūroje (p. 224). Ekonominiai ryšiai, kurie su klasinės visuomenės formavimusi ir prekinių-piniginių santykių plitimu, savo ruožtu taip pat skatino tos epochos etninių darinių - tautybių - formavimąsi - jos taip pat vaidino tų etninių grupių ūkinės-kultūrinės niveliacijos funkciją (p. 224). Ekonominių ryšių augimas kapitalizmo laikotarpiu pasireiškia tokių etnosocialinių organizmų formavimusi kaip nacijos (p. 225). Klasinėse visuomenėse faktiškai yra dvi nacijos - išnaudotojų (viešpataujančiųjų klasių) ir išnaudojamųjų (p. 227). Engelsui buvo akivaizdu, kad kai tik ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje išsiskyrė kalbinės grupės, tapo natūralu, kad šios grupė tapo pagrindu valstybių formavimuisi (p. 228). O feodaliniam susiskaldymui įveikti esminę rolę suvaidino monarchija (p. 228). Leninas pabrėžė, kad kapitalizmo pergalės prieš feodalizmą epocha susijusi su nacionaliniais judėjimais (p. 229). Nacionalinių valstybių susiformavimas labiausiai atitinka šiuolaikinio kapitalizmo reikalavimams. Tačiau kapitalizmo sąlygomis ši tendencija įgauna prieštaringą, antagonistinį charakterį - juk buržuazijai reikalingas valstybinis teritorijos su gyventojais, kalbančiais viena kalba užvaldymas prekių rinkai (p. 229). Greta kalbos kontaktuojantiems etnosams didelę reikšmę turi religija, kuri kaip  ir kiti kultūros komponentai arba greitina tarpetninius junginius arba trukdo jiems (p. 230). Tam tikrą įtaką etnosų kontaktams daro jų vertybinių orientacijų skirtumai ar panašumai. To dėka tarp etnosų atsiranda savita diskretinė siena, kurią F. Bartas (F. Barth) pasiūlė vadinti "membrana". "Išorinio impulso" priėmimas iš etnosocialinio organizmo - recipiento - pusės daugeliu atvejų priklauso nuo tų impulsų atitikimo jo vidinio vystymosi pagrindinėms tendencijoms. Pav. germanų gentyse tautų kraustymosi laikotarpiu senosios tradicinės jų religijos nebeturėjo patikimos socialinės atramos, todėl krikščionybė buvo priimta sąlyginai lengvai (p. 231).

Etninių procesų tipologizacija

Bet koks etnoso komponento pasikeitimas liudija jame vykstantį procesą, kuris turi būti kvalifikuotas kaip etninis procesas. Kartu su tokiu plačiu supratimu prasmingas ir būtinas vaizdinys apie procesus ar reiškinius, kurie pasireiškia kaip etninės savimonės kaita (p. 233). Praktiškai etniniai procesai fiksuojami kaip etninės priklausomybės kaita. Pirmuosius pravartu laikyti evoliuciniais pakitimais etnose, o antruosius kaip perėjimą į naują būseną (p. 233). Taigi etnoevoliuciniai ir etnotransformaciniai procesai (p. 234). Visuma informacinių ryšių kiekviename etnoso egzistavimo etape įtraukia vis naują etnokultūrinės informacijos "sluoksnį". Kartu dėka santykinio etninių savybių pastovumo vyksta palaipsnė etnoso tam tikrų savybių praradimas. Tačiau kol egzistuoja etnosas išlieka ir didžioji dalis jo tradicinių savybių, tiesa modifikuota forma. Evoliucinių etninių procesų baigtis - transformaciniai etniniai procesai (p. 234). Jie gali pasireikšti pavienių asmenų arba grupių perėjimu iš vieno etnoso į kitą, o taip pat naujų etninių darinių formavimusi. Pastaruoju atveju turime taip vadinamuosius etnogenetinius procesus (p. 234). Etnoevoliuciniai ir etnotransformaciniai procesai vienatipiai ta prasme, kad jie reiškia etninių bendrijų - etnikosų - kaitą. Etnosocialinių bendrijų kaita labiau susijusi su socialinių-ekonominių formacijų kaita. Jų kaitos metu keičiasi ir etniniai parametrai (p. 235). Etninė separacija - reiškinys kai nuo tautos atsiskiria jo dalis. Etninė divergencija - pav. genties pasidalijimas. Šio reiškinio porūšis - etninė parciacija (236). Vėliau dominuojantys tampa etninio vienijimosi procesai (p. 237). Konsolidacija SSRS per asimiliaciją. Etnotrasformacinio pobūdžio etninės konsolidacijos pavyzdžiu gali būti kelių giminingų kalba ir kultūra etninių vienetų susiliejimas į vieną stambesnę etninę bendriją. Tai gali būti pavadinta etnogenetine (tarpetnine) konsolidacija. O kadangi giminingos tautos kildina save iš bendros etnolingvistinės bendrijos - etninė konsolidacija kaip etninio išsiskaidymo neigimo procesas. Konsolidacijos procesas gali reikštis per etnoso viduje esančių subetninių grupių skirtumų išlyginimą. Taip pavyzdžiui formuojasi viena literatūrinė kalba (p. 238). Tai konsolidacija etnoso viduje. Po to gali vykti asimiliacijos ir tarpetninės integracijos procesai. Asimiliacijos procesai gali apimti kaip etninių mažumų grupes (pav. velsiečių arba bretonų) taip ir imigrantus (p. 238). Tarpetninė integracija daugiaetninėse bendrijose (p. 239). Tarpetninės integracijos procesų tęsinys - etnogenetinė miksacija, kai dėka kelių giminingų etnosų sąveikos atsiranda naujas pagrindinio lygmens etninis darinys. Miksacijos atveju sąveikauja giminingi etnosai. Miksacija gali peraugti į asimiliaciją, o asimiliacijos požymis - naujos etninės savimonės atsiradimas. Be to tarpetninės integracijos procesai gali virsti etninės miksacijos procesais. Tai vis naujų etnosų formavimosi procesai (p. 240). Taigi gali būti 4 etnotransformacinių rūšys: etnogenegtinė parciacija ir separacija, etnogenetinė konsolidacija ir miksacija. O pagrindiniai etnoevoliuciniai procesai - tarpetninė konsolidacija ir tarpetninė integracija. Kas dėl etninės asimiliacijos, tai asimiliuojamam etnosui tai etninė transformacija, o asimiliuojančiam - vienas iš evoliucijos komponentų (p. 241). Kaip ir permainos kasdieninės kultūros srityje, taip ir kalbos kitimas savaime nereiškia perėjimo į kitą etninę būseną. (p. 241). Kultūros pakitimų srityje galima įžvelgti kultūrinę adaptaciją, akultūraciją ir kultūrinę adaptaciją. Etninės savimonės kaitoje - dviguba etninė savimonė, o galiausiai - pilnas savimonės pakeitimas (p. 241). Kalbos pakeitimas dar nereiškia savimonės praradimo - škotai, airiai, baškirai, karelai, evenkai kaip pavyzdys tam. Ir pakeitus kalbą dar ilgai išlieka etniniai kultūros ir psichikos bruožai. Etnosų sąveikoje yra toks reiškinys kaip bilingvizmas ir bikulturalizmas (ar net polikulturalizmas). Etnoso viduje dviejų kultūrų  sąveikoje gali vykti kultūrinė interferencija (p. 242). Kita vertus šiuose procesuose vėlgi reikia skirti etnosus siaurąja prasme (etnikosus) ir etnosocialinius darinius. Ir tik tarpetninė integracija pritaikytina ir etnosocialiniams dariniams (p. 243).

Žmonijos etnosocialinė struktūra pirmykštėje visuomenėje

Nėra tokios etninė bendrijos, kuri neturėtų socialinės-ekonominės ir demografinės dimensijų. Periodizacijos pagrinde turi būti socialinių-ekonominių formacijų kaita. Pirmykštės-bendruomeninės formacijos pirmoji ląstelė buvo banda archantropų, kuri pasižymėjo nepastovumu, jos nariams pereidinėjant iš vienos bandos į kitą (p. 244). Žemutiniam paleolitui būdingas buvo santykinis vienodumas, aiškių kultūrinių skirtumų nebuvimas. Lokalinis variantiškumas šio laikotarpio technikos dar buvo neryškus, išplautas. Taigi, maža tikimybė, kad archantropų banda būtų disponavusi aiškia savimone su aiškiais kultūros bruožais. Taigi ir kokių nors etninių pasidalijimų šiame laikotarpyje negalėjo būti (p. 245). Visgi būtų dar per anksti neigti pas archantropus buvus bent grupinės savimonės elementų (p. 246). Tačiau tai galėtų būti nebent etninių bendrijų prototipai - protoetnosai. Su paleoantropų (neandertaliečių) atsiradimu pastebimi poslinkiai kultūroje - patobulėję darbo įrankiai, gyvenamieji būstai, pirmieji estetiniai ir religiniai vaizdiniai. Egzogamijos (draudimo tuoktis tos pačios giminės arba religinės ir kitokios grupės atstovams) ir gimininės santvarkos atsiradimas privedė prie genčių atsiradimo. O giminė negalėjo egzistuoti be genties. Gentys ir yra pagrindinis pirmykštės bendruomeninės santvarkos etninis darinys. Vis dėl to užsienio literatūroje paplitusi nuomonė, kad gentis - "antrinis"  socialinis reiškinys, atsiradęs vėlesnėse stadijose. Toks F. Geningas mano, kad gentis visai nėra etninis darinys, nes genties sampratoje svarbiausia apsprendžianti yra valdžios organizacijos sistema (p. 246). Šis aspektas ryškus ir gali būti vadinamas socialiniu-potestariniu (p. 247). Tačiau iš kitos pusės gentis charakterizuojama dialekto bendrumu, bendrais religiniais vaizdiniais (mitologija), ritualais, etnonimu. Taigi gentis yra ir socialinis-potestarinis darinys, ir etninis - vadinasi etnosocialinis (p. 247). Tačiau australiečių gentys yra mažiau išsivysčiusios ir jos vis tiek apjungtos bendrais kultūros bruožais, bendros kilmės supratimo, nors ir neturi bendrų valdžios orgamų. Tai jau tik etninės bendrijos. Tai gentys-etnikosai (p. 247). Tyrimai rodo, kad jau viduriniajame paleolite (mustje epochoje) gana plačiose teritorijose egzistavo skirtingi inventoriaus variantai. Gali būti, kad stovyklų su vienatipiu inventoriumi gyventojai sudarė vienetą - protogentį. Ir gal būt tokios protogentys turėjo vieningą savimonę. Inventoriaus vienodumas galėjo būti ginamas tradicijos (p. 248). Taigi tokios protogentys galėjo turėjo bendrą savimonę (p. 248)/. Svarbus argumentas už genčių atsiradimą perėjime į aukštutinį paleolitą, t. y. sapientizacijos procese gali būti daugelio tyrinėtojų konstatuojama santuokinė sistema. Nes būtent su sapientizacija sutapo labiau sėslus žmonių gyvenimo būdas (p. 249). Protogenties teritorija gali būti susijusi su medžioklės teritorija. Galbūt jos neturėjo valdžios organų, bet tai nėra pagrindas neigti joms genties terminą, nes genčiai-etnosui potestarinės funkcijos nėra charakteringos (p. 250). Mezolito laikų bendruomenės mažesnės dėl gamtinių aplinkybių - tai leidžia jose įžiūrėti etnografines paraleles. Kartu galima konstatuoti, kad Australijos aborigenai turi stambius junginius, vidutiniškai po 450 - 500 žmonių (p. 251). Santykinis buvo ir jų lingvistinės bei sociokultūrinės vienybės suvokimas. Svarbiausiu konsoliduojančiu tokių junginių faktoriumi buvo tikėjimas į bendrus toteminius protėvius ("vieną kraują"). Todėl įsitvirtino endogamija - santuokos sudaromos tuose junginiuoe (p. 252). Jie neturėjo centralizuotos valdymo sistemos - nei genčių vadų, nei pastovios seniūnų tarybos. Taigi tai gentys - etnikosai. Bet juk etnikosai - viena iš etnoso egzistavimo formų. Tai protoetnosocialiniai junginiai. Taigi, gali būti, kad gentys-etnikosai egzistavo nuo pradinių visuomeninės organizacijos pakopų, atsiradusios kartu su Homo sapiens. Linkstama daryti išvadą, kad pagrindiniais pirmykštės bendruomeninės epochos etninių junginių tipais buvo grupės genčių, kalbėjusių vienos kalbos dialektais ir turėjusių savitą kultūrą (p. 252). Visumai giminingų genčių apibūdinti tiktų terminas "genčių šeima", "genčių sąjunga". Antru atveju tai etnosocialinė bendrija, o pirmu atveju - etninė bendrija siaurąja prasme. Bet kuriuo atveju išsivysčiusioje pirmykštėje visuomenėje gentys ne tik disponavo vienybe, bet ir dideliu savarankiškumu (p. 253). Yra pakankamai argumentų laikyti gentis-etnikosus svarbiausiais ankstyviosios ir išsivysčiusios pirmykštės bendruomeninės santvarkos etniniais padaliniais, o genčių šeima galėtų būti laikoma metadariniu, kuris galėtų būti įvardijamas metagentimi (p. 254). Gentys-etnikosai tik su laiku įgavo potestarines funkcijas, tapdamos klasikinėmis gentimis ir virsdamos etnosocialiniais junginiais. Chronologinė riba tam - neolito epocha su žemdirbystės pradžia. Socialinės-potestarinės funkcijos šiek tiek keitė ir genties etninius parametrus: intensifikavo etninius procesus. Etnikosas išvystytoje pirmykštėje visuomenėje: etninę bendriją sudaro visi genties nariai, nesvarbu ar gyvenantys genties teritorijoje ar už jos (p. 254). Tuo tarpu klajoklių gentys galėjo inkorporuoti kitos kilmės gentis. Inkorporuodavo, asimiliuodavo ir pririšdavo prie išgalvotos geneologijos. Žinoma, kurį laiką inkorporantų statusas likdavo dvigubas. Ši dviguba padėtis ne tik buvo fiksuojama etnografiškai, bet buvo puikiai suvokiama jų pačių ir jų kaimynų (p. 255). Taigi, vėlyvojoje pirmykštės visuomenės stadijoje etnosocialiniu organizmu buvo gentis, turinti potestarines funkcijas, o etnikosui - "soplemennost" terminas tinka (p. 256). Visi ūkiniai-kultūriniai tipai, susiklostę iki kapitalizmo epochos, gali būti padalinti į tris pagrindines grupes, kurios skiriasi viena nuo kitos vis didesniu darbo produktyvumu: su medžioklės, rinkimo ir žvejybos vyravimu; su rankine žemdirbyste ir gyvulininkyste; su plūgine (ariamąja) žemdirbyste, naudojant darbinius gyvulius (p. 257). Tolimesnis ūkinių skirtumų didėjimas susijęs su sapientizacijos pabaiga (p. 258). Kalbant apie dvasinį gyvenimą jam būdingas sinkretizmas - formos atskirų sričių neryškios. Grupės kultūrai būdingas vidinis vienatipiškumas. Visi genties nariai turi stereotipines žinias, įpročius, elgesio normas (p. 260). Jų veiksmai tiksliai reglamentuoti ir bet koks nukrypimas nuo normų griežtai baudžiamas (p. 260). Pastoviai kultūros transmisijai tarp kartų egzistavo ypatingas institutas - iniciacijos. Inicijuojamąjį pašvęsdavo į bendrijos normatyvinį ir religinį mitologinį gyvenimą, tikrindavo jo brandumą (p. 261). Būta lingvistinio tęstinumo. Per amžius ir tūkstantmečius tarp genčių susiformavo daug specifinių dvasinės kultūros bruožų, ypač ryškių religiniuose tikėjimuose (p. 261). Nemažą vienijančią funkciją atliko ritualai ir papročiai (p. 262). Ryški buvo gentinių bendrijų narių etninė savimonė. Kaip rodo australų aborigenų tyrimų medžiaga, sava grupė buvo traktuojama kaip aukštesnė už kaimynines. Net esant draugiškiems santykiams su kaimynais ir esant tarpusavio santuokoms genties nariai didžiavosi savo skirtumais nuo kitų, puoselėjo jiems širdyje priešiškumą, o kartais priskirdavo neetiškus poelgius. Tokio skyrimo "mes - jie" būtina dalimi buvo ir laikymas savęs (savo grupės) tikrais žmonėmis. Daugelio tautų savivardžiai kildinami iš žodžių "žmonės", "savi" (p. 263). Etnonimai gali būti susieti su gamtos objektais ("miško žmonės", kalnų žmonės"). Įsisąmoninta bendra kilmė ir giminystė. Būdingas pirmykštės visuomenės etnosocialinių organizmų bruožas tas, kad nors jie užėmė tam tikrą teritoriją, jie buvo dideliu laipsniu savarankiški jos atžvilgiu (p. 264). Tuo tarpu giminei būdingas egzogamiškumas, kuris tampa pagrindiniu struktūruojančiu faktoriumi (p. 265). Pagrindinė giminės rolė - maišymasis, todėl ji antipodas etnosui. Tačiau gimininė bendrija kitokia - ji ir egzogaminė, ir endogaminė (p. 265). Vis dėl to tokių didžiulių teritorijų (regionų) gyventojai negalėjo disponuoti savo vienybės suvokimu. Tai buvo istorinės-etnografinės provincijos. Aišku, kad ankstyvajame pirmykštės visuomenės etape plačios kultūrinės bendrijos, apimančios kelias bendrijas, nedisponavo savo vienybės suvokimu (p. 266). Vis dėl kaip rodo Australijos aborigenų medžiaga būta tendencijos viršgentinius junginius paversti iš etnografinių į etnines bendrijas. Jas jungė bendra mitologija (p. 267). Nemaža rolė suvokiant "giminiškoms" gentims savo bendrumą priklause jų kontaktams su kitomis labiau išsivysčiusiais dariniais (p. 267). Genčių sąjungos vis dėl to negali būti laikomos pagrindiniais etnosocialiniais junginiais, nes jie dažniausiai charakterizuojami žymiai mažesniu vieningumu nei į ją įeinančios gentys (p. 268). Genčių šeimos ir genčių sąjungos skiriasi: antruoju atveju tai etnosocialinis junginys (p. 268). Kaip liudija etnografiniai duomenys, kuo aukštesnis atitinkamo etnoso gamybinis potencialas tuo didesnė to etnoso asimiliacijos (vykdoma kitų etnosų) galimybės (p. 273). Etniniams procesams didelę įtaką turėjo sėslių žemdirbių ir klajoklių gyvulių augintojų sąveika. Pirminėje nomadizacijoje - gyvulių augintojų atsipumpuravime nuo žemdirbių bendruomenių jau aiškiai matyti etninės divergencijos tendencija (p. 273).

Etnosocialiniai procesai ikikapitalistinėse klasinėse visuomenėse

Etnosocialiniams organizmams ikikapitalistinėse klasinėse visuomenėse charakterizuoti naudojamas terminas "tautybė", kuri figūruoja tarp tokių etnosocialinių organizmų kaip gentis ir nacija (p. 274). Keliamas klausimas dėl etnosocialinių junginių įvardijimo ir atribojimo vergvaldinėje visuomenėje ir feodalizmo laikais (p. 274). Siūlo terminus vergvaldinė tautybė ir feodalinė tautybė (p. 275). O tų formacijų etnikosams įvardinti naudojamas tas pats terminas "tautybė" (p. 275). Tautybės-etnikosai formavosi etnovienijimosi procesų išdavoje socialinių organizacijų rėmuose (p. 276). Tą lėmė tarpgentinių kontaktų intensyvėjimas (p. 276). Kitas faktorius - ankstyvosios klasinės visuomenės. Valstybė apiformindavo besikonsoliduojančias gentis teritoriniu-politiniu požiūriu, sudarydavo ekonominių, socialinių ir kitokių interesų bendrybę (p. 276). Sritinės bendrijos ėmė įgauti ne tik potestarinių, bet ir etnokultūrinių bruožų (p. 277). Formavosi "sritiniai" etnosocialiniai vienetai (p. 277). Štai pradėjusi formuotis nuo IX a. atsiradus Vokietijos karalystei (nuo X a. "Šventoji Romos imperija germanų nacijos") vokiečių tautybė išlieka kaip etnikosas ir po politinio susiskaldymo XII - XV a. Kartu su šia tautybe ir jos rėmuose funkcionuoja etnosocialinių junginio pavidalu ir susiformavusios susiskaldymo išdavoje bavarų, saksų, švabų ir kitos tautybės, genetiškai susijusios su sritinėmis etninėmis bendrijomis (p. 278). Šiuo požiūriu galima skirti "realias tautybes", o etnosams, genetiškai einantiems iki tarpgentinių bendrijų - pritaikyti terminą "regioninės tautybės" (p. 278). Etnogenezė konsolidacijos būdu matoma ankstyvaisiais viduramžiais germanų istorijoje (p. 279). Formuojantis alemanų metaetninei bendrijai, virtusiai III - VI tautybe, ji įtraukė į save įvairius germanų vienetus ir kai kuriuos keltų elementus. Lygiai taip pat formavosi saksų ir tiuringų tarpgentinės bendrijos (p. 279). Vis dėl to dauguma regioninių tautybių susiformavo etninės miksacijos būdu (p. 279). Masinės migracijos skatino perėjimą nuo ikiklasinės visuomenės prie klasinės, keičiant pirmykštės bendruomeninės santvarkos ląstelę - gentį - naujomis, stambesnėmis etnosocialinėmis bendrijomis - "tautybėmis" (p. 280). Etnogenezės, susijusios su užkariautojų ir aborigenų sąveika metu vyksta etninio substrato ir superstrato sąveika, kurios metu gimsta naujas etnosas. Tai procesai charakterizuotini kaip "etnogenetinė miksacija". Pavyzdžiui etnonimas "bulgarai". Pradžioje jo nešiotojai buvo tiurkai, kurie VII a. persikėlė į Balkanus ir pavergė ten gyvenusias slavų gentis. Ir nors tiurkai "bulgarai" ištirpo slavų masėje, etnonimas "bulgarai" liko (p. 281). Įdomu, kad Bizantijos IX a. pabaigos šaltiniuose Bulgarijos gyventojai įvardijami ne tik bulgarais, bet ir "slavais bulgarais" (p. 281). Taigi tuo metu etnonimo "bulgarai" priėmimas dar nebuvo pasibaigęs. Tai susiję su Bulgarijos valstybės susiformavimu. Pradžioje pavadinimas "bulgarai" buvo politonimas. Taigi slavai tapatino iš pradžių save ne su tiurkais bulgarais, bet su Bulgarijos valstybe. Neteisinga jei sąveika matoma tik vienpusė - kaip užkariautojų asimiliacija. Ir tuo atveju vyksta sudėtinga dviejų etnosų sąveika - etnogenetinė miksacija. Daugeliu atvejų užkariautieji etnosai neišnyksta be pėdsakų. Tačiau reikia atkreipti dėmėsį, kad etnogenetinės miksacijos atveju gali nugalėti ne superstratas, bet substratas. Pav. italų etnosas, kuris gimė iš germanų genčių ir Italijos pusiasalio gyventojų, kildinančių save iš romėnų, susimaišymo. Germanai buvo asimiliuoti, pirmiausia kalbine prasme. XII a. susiformavo italų literatūrinė kalba (p. 283). Italų tautybės formavimosi atvejis rodo, kad valstybinis susivienijimas nebuvo pagrindinė tautybės formavimosi prielaida (Italija viduramžiais buvo susiskaldžiusi) (p. 284). Nėra pagrindo manyti ir to, kad italų vienybės pagrindas ekonominis. Svarbiausias faktorius čia buvo Italijos pusiasalio gyventojų kova su užkariautojais (p.284). Bromlėjus, taikydamasi prie socialinių formacijų schemos - vergvaldinė santvarka ir feodalinė santvarka - bando skirti du tautybių modelius - pirminį ir antrinį arba archogenetinį ir paleogenetinį. Pirminių tautybių struktūroje labai aiškiai matomi gimininiai-gentiniai santykiai. Todėl tokios bendrijos neretai įvardijamos gentinis. Tačiau iš tiesų tokie dariniai tiesiogiai nesusiję su pirmykšte bendruomenine santvarka (p. 285). Tokie dariniai Bromlėjaus nuomone gali būti įvardinti postgentinėmis tautybėmis - ikirevoliucinėje Rusijoje tai kirgizai, baškirai, jakutai. O antrinėse tautybėse gimininiai-gentiniai santykiai jau visiškai praradę savo reikšmę. Vietoj jų - regioniniai ("žemių") ryšiai. Tokios antrinės tautybės galėjo atsirasti kaip vienos etninės ar etnosocialinės bendrijos vystymosi rezultatas, arba kaip kelių savarankiškų etninių bendrijų susivienijimo rezultatas, arba dalijantis pirminei tautybei (p. 285). Pagrindinis socialinis faktorius, jungiantis tautybę kaip etnosocialinį junginį, yra jau ne santuokiniai-gimininiai santykiai, bet valstybė su visais jos atributais, teritoriniais ryšiais. Tautybė skiriasi nuo genties ir etniniais bruožais. Antaginistinių klasių susiformavimas lemia kultūrinio vienatipiškumo susilpnėjimą, tačiau žvelgiant į tautybės užimamą teritoriją, kultūrinis vienalytiškumas didesnis. Padaugėja kultūrinių informacinių ryšių etninės bendrijos viduje. - tai sąlygoja ir didelių žmonių masių rinkimas karo žygiams ar dideliems darbams (p. 286). Šio tipo etninės bendrijos rodo vis didesnę vidinės savikonsolidacijos tendenciją ir atkakliai priešinasi asimiliacijai (p. 287). Bendra tautybės etninė savimonė pasireiškia tuo, kad jos nariai jautė bendrumą kalboje, tikėjime, buityje. Pav. Vakarų Europoje tai labai jaučiasi. Štai Anglija XI a. virto vienu valstybiniu vienetu. Čia dar išliko kurį laiką etniniai skirtumai tarp prancūzakalbių normandų ir anglosaksų gyventojų, bet XIV jie jau susiliejo. Valstybine kalba tapo anglosaksų (anglų) kalba, virtusi greit literatūrine, o gyventojų masės, visų pirma valstiečiai, jau jautė savo etninį bendrumą visos valstybės mastu (p. 287). Taip pat pastebėtina, kad bendros kilmės vaizdiniai atsitraukia į antrą planą, lyginant su bendros kultūros įsisąmoninimu. Atsiranda etnocentriniai vaizdiniai susiję su neigiamu kaimyninių tautų vertinimu (dažnai kaip "barbarų"). Tiesa lokaliai dar ilgai išlieka priklausomybės subetnosui jausmas (p. 288). Taip pat dėl išaugusių gamybinių jėgų efektyvumo pastebimas spartus gyventojų skaičiaus augimas (p. 288 - 289). Kalbant apie ikiklasinių visuomenių metaetninius darinius - tai pavyzdžiui etnolingvistinės bendrijos, turinčios hierarachinį pobūdį - pav. slavai - rytų, vakarų, pietų. Tokioms metaetninėms lingvistinėms bendrijoms būdinga ne vienybė, bet kalbų giminingumas. Genetiškai etnolingvistinės bendrijos nueina iki genčių šeimos. Kalbinės bendrijos ne visada turi vienybės sąmonę (suvokimą). Pavyzdžiui tokia kalbinė grupė kaip keltai yra tik mokslinė koncepcija (p. 290). Kai tos vienybės (net tik kalbinės) suvokimo nėra, turime tik etnografinius vienetus. Masiniai tautų persikėlimai antikos ir viduramžių laikais sąlygojo daugelio dabar žinomų kalbinių grupių susiformavimą ir paplitimą (p. 290). Apie susivienijimus metaetniniame lygmenyje ikikapitalistiniais laikais: tokių migracijų metu susiformavusios valstybės apmidavo neretai skirtingus savo kilme etninius vienetus, susiformavusius skirtinguose socialiniuose organizmuose (p. 291). Kadangi tokie vienetai turi ne tik aiškiai išreikštą kultūrinę specifiką, bet ir įeina į vieną valstybę, tai kiekvieną jų galima būtų vadinti etnosocialiniu organizmu, t. y. tautybe. Tačiau dėl tarpusavio sąveikos vienoje valstybėje gimsta tarsi virš jų stovinti etninė bendrija, kas pasireiškia bendros visoms tai valstybei tautybėms etniniais bruožais, kurie pradžioje yra tik plona amalgama. Tokią besiformuojančią bendriją galima būtų įvardinti metaetnopolitine bendrija (p. 291). Tokia metaetnopolitine bendrija (heterogeninio pobūdžio) buvo graikų valstybės III - II a. pr. m. e. nuo Egipto iki Baktrijos valstybės. Čia susiformavo kultūrinis kompleksas - helenizmas (p. 291). Analogiški metaetnopolitiniai dariniai žinomi viduramžiais: Karolio Didžiojo imperija, Bizantijos imoerija. Religijos taip pat vaidino savo vaidmenį. Vadinamosios pasaulinės religijos (p. 292). Tautos išpažįstančios vieną ar kitą iš šių religijų, turi ne tik ideologinį, bet ir tam tikrą kultūrinį-buitinį panašumą, t. y. jų atžvilgiu susidaro etnografinės bendrijos (p. 292). Kai tokios bendrijos turi ir tam tikrą savimonę, jas galima vadinti metaetnokonfesinėmis bendrijomis. Pav. Vakarų Europos katalikai (p. 293).

Etnosocialiniai procesai kapitalistiniame pasaulyje

Kapitalizmo ir socializmo epochoje vykusius (vykstančius) etnosocialinius procesus įprasta vadinti nacionaliniais. Bet dar reikia aiškinti, ar tai pokyčiai, susiję su nacija ar tik su etnikosu - tautybe (nacionalnost) (p. 294). Nacionalinius procesus sovietinėje mokslinėje literatūroje įprasta dalinti į socialinius-ekonominius ir etninius (p. 295). Socialiniais-ekonominiais suvokiami gamybiniai santykiai, taip pat klasinė-profesionali visuomeninio gyvenimo sfera. Nacijoms kaip etnosocialiniams dariniams būdingos svarbiausios etninių procesų formos (p. 295). Buržuazinės nacijos kultūra sudaro dialektinę priešybių vienybę. Nacionalinėje kultūroje dominuoja buržuazinis turinys, bet stiprėja ir demokratiniai elementai (p. 295). A. Arutiunovo nuomone naujųjų ir naujausių laikų tautybės - tai etninės bendrijos, kurių vidiniai informaciniai ryšiai silpnesni, nei ryšiai, jungiantys kiekvieną tokią bendriją su asocijuota su jomis stambia nacija (p. 296). Kitaip sakant tokio tipo tautybė funkcionuoja tik sąryšyje su stambia nacija (pav. čiukčių - su rusų nacija, ar velsiečių - su anglų nacija) (p. 296). Tokios tautybės negali (skirtingai nuo ankstesnės epochos tautybių) būti laikomos pagrindiniais taksonominiais etnosų klasifikacijos vienetais, kadangi naujaisiais ir naujausiais laikais tokią rolę vaidina nacijos (p. 297). Tokios tautybės negali būti laikomos savarankiškais organizmais ir tai taikytina ne tik etninei, bet ir socialinei pusei - jos neturi išvystyto "savarankiško" politinio antstato, tačiau vis ėl to tokios tautybės lieka ne tik etnikosais, bet ir etnosocialinėmis bendrijomis (p. 297). Etnikosas-eso ir nacija-eso gali visiškai sutapti, bet gali būti, kad iš vieno etnikoso išsirutulioja keletas etnosocialinių bendrijų arba vienos socialinės politinės bendrijos (valstybės) rėmuose yra keletas etnosocialinių organizmų (p. 297). Toks ne visiškai iki galo užbaigtas etnosocialinis organizmas yra prancūziškai kalbantys kanadiečiai, kuriuos galima laikyti ir savarankišku etnosocialiniu organizmu, t. y. nacija (p. 298). Ne visais atvejais etnikosai pilnai įsitarpuoja į eso arba naciją - dalis lieka disepersinėmis grupėmis, kurias įprasta vadinti nacionalinėmis grupėmis (p. 298). Labai netolygus socialinių - ekonominių santykių vystymasis pasaulyje - didžiulis civilizacinis atotrūkis (p. 299). Todėl ir pastebima etninių santykių įvairovė, visų pirma dvi jų tendencijos: nacionalinio gyvenimo prabudimas ir nacionaliniai judėjimai prieš nacionalinę priespaudą, o kita vertus suintensyvėję ryšiai tarp tautų, nacionalinių pertvarų laužymas, kapitalo internacionalinės vienybės kūrimas (p. 299). Taigi nacionalinio specifiškumo, bet ir tarpetninės integracijos stiprėjimas (p. 300). Taigi, nacijų formavimasis ir internacionalizacija, tarpetninė integracija (p. 300). Ekonomikos, bet taip valstybės, politinių santykių kaip faktoriaus svarba nacijų formavimuisi (p. 300). Nacija vieningos valstybės rėmuose gali formuotis santykinai ankstyvo monoetninių valstybių atsitradimo bazėje ir daugianacionalinių valstybių rėmuose (p. 300). Labai paplitęs atvejis susijęs su jau susiformavusios tautybės transformacija į naciją. Pav. danų nacija taip formavosi iš tautybės, turėjusios savo valstybę, nors ir su kliūtimis dėl vokiško elemento įsitvirtinimo danų valdančiajame elite (p. 301). Buržuazinė nacija gali formuotis ir pagrindu tautybės, kuris, nors šio proceso pradžioje ir neturėjo savo valstybingumo, bet praeityje ilgą laiką buvo atskiras eso ir išsaugojo savo ankstesnio valstybingumo atributus, tam tikrą autonomiją ir ūkinį atskirumą. Taip buvo su vengrais Austrijos imperijoje (p. 302). Galima išryškinti nacijų formavimosi atvejį, kurį apibrėžia dominavimas konsolidacinės tendencijos jau egzistuojančio pagrindinio lygmens etninio darinio rėmuoe (p. 305). Tai vidinės konsolidacijos atvejis. Vienas iš šio atvejų variantų yra formavimasis nacijos atkuriant, vystant etninę bendriją, kuri šio proceso pradžioje jau nebuvo eso, bet tokia buvo tolimoje praeityje; charakteringi tokiam variantui etnokultūriniai pokyčiai vadinami nacionaliniu atgimimu (p. 305). XIII - XIV a. Italijoje egzistavo daug smulkių tautų - eso (genujiečiai, florentiečiai, siciliečiai ir kt.). Po to ekonominis-prekybinis jų nuosmukis ir tik XVIII a. pabaigoje nepaliaujamų karų, perversmų ir revoliucijų išdavoje suiro italų provincijų uždarumas, pradėjo tvirtėti bendranacionalinė savimonė ir įvyko šalies susivienijimas (p. 306). Taigi, kai kalbame apie nacijų formavimąsi tarpetninės konsolidacijos būdu, turimos galvoje giminingos savarankiškos tautybės-eso (p. 307). Jeigu kalbėtumėm apie divergenciją (separacijos forma) kaip nacijų formavimosi būdą tai jis būdingas persikėlėlių (kolonistų) tautoms. Pav. Kanados prancūzai (p. 307). Galimas nacijos formavimasis kaip divergencijos ir miksacijos suderėjimo atvejis (p. 308). Tokiam atvejui gali būti priskirtas angloaustralų arba anglokanadiečių nacijų formavimais. Amerikiečių nacijos formavimasis turi savitumų - čia be persikėlėlių iš Europos buvo įjungti ir kitokių rasių bei kitokios kilmės gyventojai (indėnai, eskimai, aleutai, negrai ir atvykėliai iš Azijos (p. 308). Panaši Lotynų Amerikos etninė istorija. Bet čia miscegenacija - tarprasinė etninė integracija turėjo dar didesnę reikšmę - baltųjų ir indėnų (o Brazilijoje ir negrų) (p. 309). Be to, izoliuotas indėnų grupes, išsaugojusias savo kalbą ir svarbiausius kultūros elementus nebūtų pagrįsta laikyti brazilų nacijos dalimi, jei tokia laikyti etnosocialinį organizmą (p. 310). Taigi galima išskirti keturis tipus etninių procesų vedančių į buržuazinių nacijų formavimąsi: vidinė konsolidacija, etnogenetinė konsolidacija, divergencija, etnogenetinė (tarpetninė miksacija), lydima divergencijos (p. 310). Galima išskirti ir paskutiniojo tipo miscegenacinį potipį (p. 310). Po antrojo pasaulinio karo stiprų postūmį vystymuisi gavo tokia internacionalinė šiuolaikinio kapitalizmo forma kaip transnacionalinės korporacijos (p. 313). Tačiau veikia ne tik integracijos, bet ir konfrontacijos tendencijos (p. 313). Svarbiausią rolę įtraukiant į etninės daugumos gyvenimą imigrantus vaidina kalba, bet net ir savo kalbos praradimas dar nereiškia etninės asimiliacijos (p. 324). Net ir Anglijoje anglakalbiai airiai iki paskutinio meto išsaugojo savo atskirumą. Priežastis - etniniai prietarai, susiklostę dėl airių ir anglų priešiškų santykių (p. 324). JAV taip pat būdinga, kad dauguma europiečių imigrantų laikydami save amerikiečiais prisimena ir savo etninę kilmę (p. 325). Dėka įvairiais faktoriais apspręstos etninės asimiliacijos užsitęsimo ne vienai kartai imigrantai atsiduria savotiškoje pereinamoje būsenoje, kai ankstesnė etninė priklausomybė prarandama, o naujoji dar neįsitvirtina. Tokie žmonės užsienio literatūroje vadinami "paribio (pasienio) žmonėmis ("Marginal Man") (p. 326). Vis dėl to tarpetninės integracijos procesai, vykstantys daugelyje kapitalistinių valstybių neleidžia teigti, kad vyksta visą valstybę apimantis integracijos procesas ir naujų nacijų formavimasis. Taip pat ir tarpetninio bendravimo kalbų vartojimas tiesiogiai prie to neveda (p. 331). Prie naujų nacijų formavimosi - Lotynų Amerikoje ypač - tarprasiniai kontaktai. Lotynų Amerikoje metizacija, kreolizacija. Pav. gvatemaliečių naciją sudaro 75 procentai iš ladino (p. 332). Taigi tai etnogenetinis miksacijos procesai (p. 332). Jau XX a. 30 -aisiais metais ¾ JAV negrų buvo mulatai (p. 333). Etninės parciacijos pavyzdys - Britanijos Indijos padalijimas į Indiją ir Pakistaną (p. 333).

Išvados

Sąvoka "etninė bendrija" yra bendra visų tipų etniniams dariniams ir jų taksonominiams lygmenims (subetnosams, pagrindiniams etniniams dariniams ir metaetninėms bendrijoms). Termminą "etnosas" tikslinga palikti tik pagrindinio lygmens etninėms bendrijoms. Tuo pačiu etnosas reiškiasi dviem hipostazėmis: paties etninio darinio (etnikoso) ir etnosocialinių darinių (eso). Etninė bendrija (etnikosas) iškyla kaip rezultatas eilės žmonių kartų bendros istorinės praktikos, įkūnytos specifiniuose materialiniuose ir dvasiniuose tos bendrijos atributuose ir užfiksuotos jos narių sąmonėje. Etnikosui didžiausią reikšmę turi informaciniai ryšiai tarp kartų (diachroniniai), o taip pat ją sudarančių narių savimonė, įtraukianti viena ar kita forma supratimą apie bendrijos istorinį likimą ir protėvius (p. 383). Kas dėl socialinių-potestarinių sąlygų bendrijos egzistavimui, tai jas sukuria socialiniai organizmai - pagrindiniai pasaulinio-istorinio proceso ląstelės (p. 383). Etninių ir socialinių-potestarinių (politinių) bendrijų sintezėje įkūnyti etnosocialiniai organizmai apima didžiąją pasaulio žmonių dalį. Žinoma, kai kurie etnikosai neapimami socialinių organizmų (pav. čigonai). Išskiriamos tokios istorinės žmonių bendrijų formos kaip gentis, tautybė, nacija. Etnikosai funkcionuoja neretai per kelias socialines-ekonomines formacijas, o eso - tik vienos rėmuose. Tad etnosocialinių darinių prigimtis dualistinė. Jiems būdingi ir etnikosams charakteringi informaciniai ryšiai, o taip pat etinė savimonė, o iš kitos pusės - socialiniai-potestariniai ryšiai. Ankstyvuose žmonijos etninės istorijos etapuose svarbią vietą užima vaizdiniai apie etninės bendrijos narių giminystę ir atitinkamai apie jų kilmės bendrumą. Veliau tai lieka tik atskirų narių stereotipai. Vėliau iškyla kiti autostereotipai, subjektyviai atspindintys objektyvias etnoso savybes (kalba, papročiai, ritualai ir kt.). Vėlesnėse stadijose etninė specifika vis labiau persikelia iš materialios sferos į dvasinę. Pradžioje tai išreiškiama išimtinai verbalinėmis-vizualinėmis priemonėmis - visų pirma kalba. Didžiuliai skirtumai socialinėse-potestatinėse bendrijose, kurios sudaro etnosocialines bendrijas. Pradinėse fazėse etnosocialinės istorijos pagrindinė rolė tokiuose junginiuose tenka potestariniams (politiniams) institutams, o vėliau bendravalstybiniams valdžios organams (p. 385). Su kapitalizmo atsiradimo ir ekonominio faktoriaus išaugimu formuojasi nacijos. Biologinės populiacijos pačios yra antrinės, atsiradusios dėl atitinkam etnoso socialinių savybių. Etninės problematikos apsvarstymas istorinėje perspektyvoje leidžia konstatuoti, kad žmonijos istorijoje būta laikotarpio be etnoso [reiktų patikslinti, kad Bromlėjus turi galvoje žmonijos formas iki homo sapiens ir, kaip jis rašė anksčiau, neandertaliečių atsiradimo, taigi - paleoantropus - beždžionžmogius savo antropologiniais požymiais]. Etninių darinių atsiradimas susijęs tik su išsivysčiusios pirmykštės visuomenės periodu. Tokios bendrijos pradžioje turėjo etnikosų charakterį ir tik klasinių visuomenių priešaušryje atsiranda etnosocialiniai organizmai. Tada jau galima skirti etninius ir etnosocialinius procesus (p. 386). Etniniuose procesuose veikia dvi priešingos tendencijos - integracijos ir diferenciacijos. Kalbant apie integracinius procesus galima pastebėti tik vieną tendenciją ar bruožą - palaipsnį etninių bendrijų didėjimą (p. 387). Internacionalizacijos procese atsiranda vis naujos bendrijos, kurios skatina plitimą tų kultūros elementų, kurie paplitę visame Žemės rutulyje, t. y. įgyja planetarinį mastą. Ypač ryškūs internacionalizacijos procesai materialinėje kultūroje. Prasidėjo integraciniai procesai ir dvasinėje kultūroje. Ypač svarbų vaidmenį čia vaidina masinės informacijos priemonės (p. 392).