Gentinės lietuvių aristokratijos likimas arba LDK politinės (litvinų) tautos formavimasis XV – XVI a.: kunigaikščių Svirskių atvejis | 2021 gegužės 10 d.

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime Vyto Jankausko knygą "Kunigaikščiai Svirskiai XIV - XVI a.: Nuo gentinės aristokratijos iki LDK politinės tautos" (Kaunas: Spalvų kvartetas, 2016).

Istorikas Vytas Jankauskas šioje knygoje ėmėsi temos, kuri labai svarbi etnolingvistinės lietuvių tautos likimui krikščioniškoje Lietuvoje suprasti, o būtent vienos iš gentinės aristokratijos giminių - Svyrių kunigaikščių - evoliucijos į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės diduomenės elito dalį XV - XVI a. analizės. Istorikas pateikia įtikinamus argumentus, įrodančius, jog Svirskiai (Svyrių kunigaikščiai) buvo Nalšios gentinės aristokratijos atstovai. Nalšia šiuo metu istoriografijoje laikoma viena iš lietuvių plačiąja prasme žemių, besiribojusi iki XIII a. imtinai su Lietuvos žeme siaurąja prasme, Deltuva ir plytėjusi Neries kairiajame aukštupyje. Vėliau Vakaruose jų kaimynai buvo Giedraičių kunigaikščiai, šiaurėje Breslaujos žemė, pietuose nuo XIV a. vidurio - Krėvos kunigaikštystė, Algirdaičių atrama, tradiciškai palaikiusi glaudžius kontaktus su Vitebsko žeme. Taigi Svyrių kunigaikštystės buvo viena iš lietuvių etnolingvistine prasme kunigaikštysčių, susikūrusių etninėse lietuvių žemėse (jų būta ir daugiau - Alšėniškiai, Giedraičiai, Daugirdai, Jomantai, Sudimanto giminė ir pan.). Ir patys Svyrių kunigaikščiai tiesiog iškilo iš lietuvių gentinės aristokratijos. Vadinasi savo kilme jie neabejotinai buvo lietuviakalbė kunigaikščių giminė kaip ir pati Nalšios žemė. V. Jankauskas pabrėžtinai akcentuoja, kad rytuose Svyrių kunigaikštystė ribojosi su slavų krivičių ir dregovičių žemėmis (Medilą ties Naručio ežeru laikant rytiniu lietuvių etninės ribos punktu). Vis dėl to toks pabrėžtinas ryškios baltų - slavų ribos deklaravimas (remiantis A. Petrausko, ir L. Kurilos darbais) maždaug ties Svyrių ir Krėvos kunigaikštysčių rytinėmis sienomis kelia didelių abejonių. Juk istoriniai šaltiniai liudija, kad plačiose vadinamosios Juodosios Rusios ar Lietuvos Rusios žemėse bent jau iki Minsko o iš tiesų ir gerokai toliau (net iki Obolcų ŠR, ar vos ne iki Brastos pietuose sumišai su kolonistais slavais gyveno jotvingiai ir tie patys lietuviai (šaltiniuose minima vadinamoji Nowa Jotwa arba Stara Litwa net ir XVIII a.). Juo labiau, kad ir krivičiai savo kilme nebivo slavi, o būtent baltai kaip įrodė patys rusų archeologai Šmidtas ir V. Sedovas. Taigi griežtos baltų - slavų ribos nusakymą ties Svyrių ir Krėvos kunigaikštysčių rytinėmis sienomis reiktų įvertinti kaip privalomo politkorektiškumo apraišką istorijos ir archeologijos moksle. Tai turi reikšmę nebent stačiatikybės neįtakotų ir jos įtakoje atsidūrusių baltų žemių ribos nustatymui. Bet kuriuo atveju, pasikartosime, Svirskių atveju kalba eina savo kilme visiškai lietuvišką kunigaikščių giminę. Todėl labai įdomu kaip XV - XVI a. (o prielaidos tam - jau XIV a.) vyko jos evoliucija į slavakalbę didikų giminę. Kruopštus V. Jankausko tyrimas tam teikia nemažai medžiagos ir leidžia pasekti kaip vyko politinės LDK (litvinų) tautos formavimasis. Čia veikė keli faktoriai - visų pirma Gediminaičių dinastija, o po sąjungos (unijos) su Lenkija papildomai dar su vasaliniu pavaldumu jai susiję faktoriai bei ryšio su Lenkija sąlygoti (per ją vykę) christianizacijos bei europeizacijos procesai. V. Jankauskas juos apibendrintai įvardija kaip valstybės ir visuomenės modernizacijos ir civilizavimosi procesus, prie kurių kunigaikščių sluoksnis turėjo prisiderinti tam, kad išlikti. V. Jankauskas formuoja iš gentinės aristokratijos kilusių senųjų gentinių kunigaikščių giminių įvaizdį kaip plėšikavimu ir kaimyninių rusų žemių puldinėjimu su savo kariaunomis užsiiminėjusių žmonių grupę. Pripažindami, jog nemaža dalimi toks įvaizdis yra pagrįstas, modernėjimo kaip civilizavimosi procesą suprantant kaip instinktų, individualaus egoizmo suvaldymo, nurimimo, moralinių principų ir teisinės sąmonės augimo vyksmą, atsižvelgiant į kuo platesnės visuomenės interesus, be abejo būtina vertinti teigiamai. Lietuvos ir lietuvių tautos atžvilgiu šis procesas problematiškas tik tuo, kad jis sutapo su lietuvių etninę egzistenciją trukdančių, stabdančių, ribojančių ar net neigiančių veiksnių stiprėjimu pačioje tautoje ir atsivėrimu tokiems veiksniams bei jėgoms už lietuvių tautos ribų. Jų veikimo išdavoje lietuvių tauto egzistencijai iškilo iškilo rimta grėsmė. Todėl Lietuvos geopolitinių, politinių ir visuomeninių procesų XIV - XVI a. vertinimas remiasi pastangomis atrasti palankiausią tautos išlikumui to meto lietuvių politinių ir kitokių veikėjų laikyseną tarp dažnai instinktyvaus konservatyvaus lietuviškų senųjų visuomenių struktūrų gynimo ir pastangų išlikti neišvengiamos modernizacijos, deja, įgavusios lenkišką formą. Šiame kontekste erozinių lietuvių tautos atžvilgiu procesų šaknys randamos jau priešunijiniu laikotarpiu, dar XIV a. Tai slaviškumo instaliacija lietuvių sąmonėje, valstybinės struktūros ir visuomeninės normos, slavų (rusėnų) kalbos teigiamas vertinimas, greičiausiai pasiekęs lietuvių etninę diduomenę per slavų kalbas ir kultūrą bei stačiatikybę akceptavusias baltų gentis, patekusias į Lietuvos valstybės orbitą. Labai įtikėtina, jog slaviškumo laidininku tapo kai kurios Gediminaičių dinastijos šakos - visų pirma Algirdaičiai, o ypač jų šakos, įsitvirtinusios rusėnų žemėse, priėmusios stačiatikybę ir tapusios tų žemių elito vadais. Šiame kontekste galima pastebėti, jog su Lietuvos valstybės stiprėjimu per XIII ir ypač XIV a., stiprėjant Gediminaičių dinastijai, kitų kunigaikščių giminių reikšmė mažėjo joms nebegalint plėšikauti su savo kariaunomis rusų žemėse. Jos pamažu buvo pajungtos valdančiajai dinastijai. Jų kariaunų reikšmė tolydžio mažėjo, jos buvo integruotos į bendras valstybės, pajėgas, pavaldžias valdovui. Tas procesas tęsėsi ir XV a. pirmoje pusėje. XV a. antroje pusėje ir XVI a. pradžioje prasidėjo smulkiųjų kunigaikščių pastangos (taip pat ir Svyrių kunigaikščių) pastangos išeiti iš lokalios savo kunigaikštysčių veikimo rėmų, įsitraukiant į galingesnių kunigaikščių klientūros santykius. Svirskių pozicijos per XV a. tolydžios silpnėjo ir lokalioje Svyrių kunigaikštytės ribose. Ieškodami statuso išsaugojimo galimybių jie prisišliejo prie kunigaikščių Olelkaičių, tarnaudami jų dvare Slucke (o prieš tai gal ir Kijeve). Neverta abejoti, jog tarnyba galingiems Vladimiro Algirdaičio palikuonis Olelkaičiams įtakojo ir jų etnines-kultūrines orientacijas. Tas dar akivaizdžiau matyti nuo XVI a. pirmos pusės nemažai daliai Svirskių patronais pasirinkus Radvilas, kurie su reformacija tapo evangelikais reformatais. Nestebina, kad ir jiems tarnaujantys Svirskiai greitai tapo protestantais. Tokių patronų Svirskiai XVI a. turėjo ir daugiau: Chodkevičiai, Kiškos ir kiti. Per juos jie suartėjo ir su karaliaus dvaru, kuris jiems patikėdavo diplomatines užduotis. Nes vienas iš Svirskių tapdavo karaliaus maršalais, o Liublino unijos rengimo metu tapo aistringais unijos šalininkais. XV a. pabaigoje ir XVI a. Svirskiai atvėrė ir dar vieną įsiliejimo į naująją LDK politinę tautą kanalą - Katalikų Bažnyčią, tapdami dvasininkais, ar bent dirbdami vyskupo dvare ir, be abejo, perimdami etnines-kultūrines karaliaus dvaro ir naujosios diduomenės propaguojamas ar joje paplitusias normas - rusėnų, o vėliau ir lenkų kalbą bei kultūrą. Nors, verta pastebėti, galimas dalykas, Svirskių aplinkoje ir toliau buvo skiriama dėmesio lietuvių kalbai - yra žinomas XV a. pabaigoje Krokuvoje parengtas mišiolas su glosomis lietuvių kalba, kuris, kai iki šiol manyti priklausė Aleksandrui Svirskiui, o dabar, po istoriko K. Gudmanto tyrimų, galima teigti, jog vienai iš Svyrių kunigaikšystės bažnyčių, tačiau bet kuriui atveju ten patekęs su Svirskių žinia. Svirskių dėmesį ikikrikščioniškai savo giminės, o per tai aišku ir visos lietuvių tautos praeičiai liudija iki XV a. antrps pusės gana dažnas jų pagoniškų vardų ar bent tėvavardžių vartojimas. Šis paprotys nyko nuo XV a. pabaigos, Svirskiams vis labiau išeinant iš savo kunigaikšytstės bei pavieto ribų, V. Jankausko žodžias tariant "didėjant jų mobilumui", ir įsitraukiant į tarnybą galingesniems kunigaikščiams bei naująjai diduomenei, o taip pat valdovui, jau atitrūkusiems nuo etnolingvistinės lietuvių tautos ir tapusiems dinastijos ir Bažnyčia pastangomis formuojamos rusėniškai ir lenkiškai kalbančios litvinų tautos dalimi. ką V. Jankauskas traktuoja kaip kaip vienareikšmiškai teigiamą modernizacijos procesą. Neabejotina, kad ir Svirskiai bei kiti smulkieji kunigaikščiai turėjo prisitaikyti prie naujų kultūrinių-etninių madų. Taigi koreliacija tarp "archainių" visuomeninių struktūrų anot V. Jankausko ir lietuvių diduomenės lietuviškos etninės savimonės erozijos labai ryški. Deja, christianizacijos ir unijos su Lenkijos dėka sunaikinus baltiškosios religijos centrus, analogiško lietuvių etninę būtį garantuojančio ideologinio centro nesusikūrė arba, jei jau pritarti kai kurioms konspirologinėms teorijoms, pagal kurias Žemaitijoje ir toliau egzistavo slaptas senosios baltiškos dinastijos  branduolys, tai bet kuriuo atveju akivaizdu, jog atviroje eroziniams veiksniams ir procesams lietuvių ir žemaičių visuomenėje labai trūko stiprių komunikacinių ryšių su hipotetiniu tokiu ideologiniu (ezoteriniu) centru, ko išdavoje ji iki XVIII a. pabaigos vis labiau virto amorfine asimiliuojama mase.  

V. Jankauskas: Rimvydo Petrausko atlikti XIV - XV a. Lietuvos diduomenės tyrimai bei šių tyrimų tąsa įžengiant į XVI a. pirmos pusės realijų analizę suformulavo tam tiktas problemas, kurios liko už šio tyrinėto keliamų klausimų lauko. Kalba eina apie ankstyvųjų visuomenių struktūras ir jų virsmo į europietiškojo modelio valstybę. Neįvertintas kunigaikščių sluoksnis. V. Jankausko darbas - tai vieno atvejo analizė. Svyrių kunigaikščių giminė nebuvo susigiminiavusi su valdančiąja dinastija (p. 5). Siekiama atskleisti kokią padėtį užėmė lietuvių kilmės kunigaikščiai. Kodėl iki krikščionybės ir rašto kultūros atėjimo išliko tokios anachronistinės struktūros Lietuvoje. Jų padėtis skyrėsi palyginti su diduomenės atstovais: jie nebuvo paliesti dvarų ir veldamų dalijimo proceso, kuris prasidėjo įvedus Lietuvoje krikščionybę (J. Jurginis. Lietuvos valstiečių istorija. - 1978). Priešingai - XV a. jie turėjo konsoliduotus didelius tiesiogiai kontroliuojamus žemėvaldos masyvus. Vis dėl to teiginys dėl šių kunigaikščių kilmės iš karinės-gentinės aristokratijos yra daugiau iracionalus tikėjimas. Čia būtinas tyrimas. Nuo J. Wolfo tyrimų kunigaikščių problematikoje ižvelgiama dinastija ir valdančioji giminė bei likusios kunigaikščių giminės, suskirstytos etninės kilmės principais. Vis dėl to Vytauto giminystė su Algimantu ir Sudimantu gali paliudyti, kad dinastijos nariai giminiavosi su smulkiais kunigaikščiais (p. 6). Svirskių archyvas kaip vientisas darinys nėra išlikęs (p. 9). Susidarė kontroversinė situacija: po Jozefo Wolffo, kai kurių Wladislavo Semkowicziaus, Henryko Lowmnianskio ir K. Pietkiewicziaus tyrimų ir įžvalgų Svyrių kunigaikščių giminė istoriografioije pasirodydavo kaip patogus pavyzdys, siekiant iliustruoti senųjų kunigaikščių giminių smulkumą ir šio sluoksnio sunykimą iki XV a. Proveržis buvo neseniai išėjusi Jano Tęgowskio monografija. Tai tipiškas geneologinis tyrimas. V. Jankausko darbe dėmesys sukoncentruotas į mobilumą to meto visuomenėje. Keliaujantis žmogus (ar visa grupė), kertantis socialines ir geografines, religinės ir konfesines ribas ir tokiu būdu leidžiantis vykti pokyčiams aplinkui, pats dalyvaudamas besikeičiančiame pasaulyje, gali būti įvardintas kaip esminis (p. 12).

Tyrimų problemų laukas: XIV a. vis labiau ryškėja diduomenės prerogatyvos, net tose srityse, kur anksčiau dominavo kunigaikščių sluoksnio atstovai. Didžiojo kunigaikščio kariams ima vadovauti neaiškios kilmės asmenys. Net karybos organizavimas traukiasi iš kunigaikščių sluoksnio įtakos lauko. Didikai tampa didžiųjų kunigaikščių pasiuntiniais, pilių ir apygardų vietininkais, karo vadais (p. 14). A. Nikžentaitis dėmesį sutelkė į valdžios struktūras (pilis, kariaunas), ir valdžios paveldimumą tarp giminės narių. E. Saviščevas nurodo, kad Žemaitijoje iš gentinės aristokratijos tarpo iškildavo pavieniai asmenys, kurie galėjo sukoncentruoti savo rankose valdžią. Linkstama prie teiginio, kad Žemaitijos kunigaikščiai buvo renkami karo vadai, kuriems buvo svarbūs giminystės ryšiai su gretimų žemių aristokratija (p. 15). Vis dėl to būtina aiškintis tokius klausimus kaip turto kaupimas baltų aristokratijos tarpe, karo vadų rinkimo institutas (p. 16). Rimvydas Petrauskas teigia, kad XIV - XV a. sandūroje kunigaikščių sluoksnis funkcionavo dėl ryšių su valdančiąja dinastija. Tačiau jokių žinių nėra, kad tai galėtų būti taikoma Svyrių kunigaikščiams (kaip kad buvo su Giedraičiais). Be to, Jankauskas pastebi, kad kai kurios elitui priklausiusios ir su Vytautu giminystės ryšius užmezgusios giminės (kaip Manvydas) nenaudojo kunigaikščių titulo. Matyt, procesai lėmę kunigaikščio titulo išsaugojimą ir disponavimą juo buvo sudėtingesni (p. 16). Archeologinių tyrimų duomenimis Lietuvoje sunku išskirti kapus, kurie galėtų būti laikomi gentinės aristokratijos palaidojimais. Taurapilio kunigaikščio kapas neabejotinai toks, bet daugiau panašių lyg ir nerasta. Gal skyrėsi laidosenos būdai. Problematiškas ir Vulfstano pasakojimas ar šv. Brunono -Bonifacijaus kankinystės ciklo šaltiniai. Vis dėl to jais remiantis galima teigti, kad X a. baltų kraštuose prasidėjusi socialinė diferenciacija leidžia įžvelgti kunigaikščių valdžios klostymosi procesą. Šios sluoksnio atstovai gyvena atsiskyrę nuo bendruomenės ir reziduodami pilyse. Netimeras dar buvo priklausomas nuo bendruomenės, bet galėjo jai daryti įtaką. Giminės viduje buvo tvarkomasi patriarchališkai - senjoras sprendė pagrindinius klausimus. Netimero broliai buvo tapę jo valdžios atrama. Valdžia XI a. pradžioje jau buvo  sukoncentruota vienos giminės rankose. (p. 17). Gudavičiaus hipotezė, kad Jaroslavo žygio į Lietuvą šios struktūros (Netimero kunigaikštystės) raida buvo pristabdyta kelia ta tikrų abejonių. Jei Jaroslavas žygiavo į Lietuvą, kad priverstų ją mokėti duoklę, tai ar Kijevo kunigaikštis galėjo sau kelti tikslą keisti valdžios struktūras Lietuvoje. Gentinė aristokratija nebuvo sunaikinti, dėl ko Jaroslavui reikėjo rengti dar vieną žygį. Bet iškula klausimų kiek dinamiškos buvo dominuojančios grupės valdos ir ar keičiantis kartoms, valdžia apimdavo tokią pačią teritoriją (p. 18). Integracija ir dezintegracija eina kartu: laikina valdžios konsolidacija galėjo būti sunaikinta dėl palikimo išsklaidymo, kariaunos išsivaikščiojimo, nesugebėjimo įsitvirtinti valdžioje (p. 19). XIII a. pradžios šaltiniai rodo, kad valdžioje dominavo militarinis aspektas. Šaltinai leidžia įžvelgti diplomatinių Lietuvos elito žingsnių užuomazgas, Tai įmanoma tada, jei gentinė aristokratija tampa uždaru sluoksniu, kurio valdžia visuomenėje nebekvestionuojama (p. 19). Toliau 1219 m. Romanovičių ir Lietuvos kunigaikščių sutartis. Šios sutarties išdavoje lietuviai buvo nukreipti į Lenkiją. Lietuviai tapo regioniniu veiksniu, dariusi įtaką Rusios ir Lenkijos kunigaikščių santykių raidai (p. 20). Klausimas kokia buvo Lietuva šios sutarties kontekste. H. Lowmianskis vyresnsiuosius kunigaikščius laikė kariaunų vadais, ir kalbėjo apie genčių sąjungą, kurios integracijos procesai buvo negilūs. H. Paszkiewiczius atsižvelgė į lietuvių karinį aktyvumą ir teigė, kad Lietuvos valstybė tuo metu jau egzistavo, o Živinbudas laikytinas Lietuvos valdovu. Gudavičius atkreipė dėmesį į tai, kad metraštininkas, suvokęs titulatūros subtilybes ir Romanienę vadina didžiąja kunigaikštiene, o tokios titulo nesuteikia nė vienam lietuvių kunigaikščiui (p. 21). Taigi faktiškai laikėsi žemių konfederacijos hipotezės (p. 21). Tokia pozicijai oponavo Tomas Baranauskas. Klausimas kodėl lietuviai siuntė savo pasiuntinius pas Romanovičius. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad lietuviai buvo pasiekę Vladimiro prieigas ir jiems reikėjo apsispręsti ką daryti. O už lietuvių pasiuntimą į Lenkiją lietuviams turėjo būti sumokėta. Tokiame kontekste minimi tie kunigaikščiai (p. 22). Taigi tai buvo kunigaikščiai, kurie dalyvavo žygyje į Voluinę ir kurie buvo nukreipti į Lenkiją. Tai sąrašas kunigaikščių, kuriems buvo sumokėta už pagalbą puolant Lenkiją, o taip pat išsipirkimas, kad Voluinės Vladimiro apylinkės nebūtų plėšiamos. Jeigu derybos vyko dėl turto, reiškia derybose dalyvaujančių kunigaikščių sąrašas turėjo būti maksimaliai didesnis. Analizė leidžia teigti, jog susidurta su plačiu giminaičių ratu. Svainystės svarba to meto visuomenei (p. 23). Gudavičius teisus, teigdamas, kad susidurta su valdančiąja gimine (patrimonija) (p. 23), kuri buvo ir teritorinė struktūra, neišsitekusi Lietuvoje siaurąja prasme (p. 24). XIII a. pradžioje susiformavo uždaras gentinės aristokratijos ratas, įtvirtinęs savo valdžią ir susigiminiavęs tarpusavyje (p. 24). Mindaugo valdžios įtvirtinimas pasižymėjo ne tik nepaklusnių kunigaikščių eliminavimu, be ir tuo, kad pradėta kurti valdovo dvaro struktūra. Į ją pirmiausia savo giminaičius įtraukė, patikėdamas jiems karo vadų funkcijas (p. 24). Atsirado valdovo vietininkai. Mindaugui plečiant savo valdžią į Juodąją Rusią, jo įtakoje atsidūrė vietiniai kunigaikščiai. Lengveniui (ir Mindaugui) nepaklusę kunigaikščiai su šeimomis buvo priversti pasitraukti į Livoniją. Matomos kunigaikščių grupės, kovojančios su kitomis kunigaikščių grupėmis (p. 25). Mindaugas kurdams stambesnius teritorinius vienetus, apimančius kelias kunigaikštystes, turėjo pirmiausia remtis savo giminaičiais. Su Mindaugo krikštu atsirandantys nauji elementai buvo svarbūs vidiniams visuomenės santykiams. Mindaugo dvare pradėjo telktis kunigaikščiai (p. 26). Mindaugo aplinkoje jau galima fiksuoti valdančiosios giminė išsiskyrimą, kuri, kontroliuojant teritoriją, buvo priversta deleguoti tam tikras funkcijas kitiems giminaičiams. Mindaugo išsirūpintas leidimas vainikuoti savo sūnų rodo, kad siekta jo po Mindaugo mirties valdžios tęstnumas tos pačios linijos giminės bus perimtas ateinančioje kartoje (p. 27). Po Mindaugo nužudymo atsirado daug pretendentų į sostą. Vidaus kovos ir nepastovūs santykiai būdingi ankstyvosioms monarchijoms (p. 27). Giminaičių grupės, su kurių pagalba buvo siekiama įsitvirtinti (p. 28). Istorinė tradicija neišskiria Traidenio iš dinastijos, valdžiusios prieš Gediminaičius (p. 29). A. Nikitskis suformulavo hipotezę, kad Gediminas buvo Vytenio brolis (p. 30). Ochmanskis teigė, kad Skalmantas galėjo būti tolimesnis Gediminaičių protėvis, veikiausiai senelis. Tadeuszas Wasilewskis Skalmantą nukėlė dar toliau, be to siūlė remtis Lietuvos metraščio legendineedalimi, Skalmaną pakeičiant Skirmantu . O Tomas Baranauskas klausė ar apskritai verta patikėti A. Nikitskio hipoteze. Baranauskas suabejojo tiesiginiais tėvystės ryšiais. Traidenio laikais vėlgi remiamasi keliomis grupėmis kunigaikščių (p. 31). P. Dusburgiečio kronika mini, kunigaikščių išžudymą, susijusį su Pelužio išdavyste, kai vedybų iškilmėse apie 70 kunigaikščių dalyvavo. Bet jų tarpe galėjo būti ir moterys bei vaikai. Todėl kunigaikštiško sluoksnio atstovai nebegalėjo vaidinti tokio vaidmens kaip anksčiau (p. 32). Galima klausti: kodėl kunigaikščiai, kilę iš etninių Lietuvos žemių, vėl pasirodė XIV - XV sandūroje ir kaip tai įvyko (p. 32). Galima atsakyti į šį klausimą, kad vyko kunigaikščių sluoksnio transformacija ir jis buvo įlietas į LDK diduomenės struktūras ir veikė kaip valdovo pavaldiniai, tačiau Svyrių ir Giedraičių kunigaikščiai apibūdinami pagal valdas (Swirski, Gegdrojtski). Kunigaikščių sluoksnis tuo metu pirmiausia fiksuojamas istorinėje tradicijoje: Giedraičių ir Alšėniškių protėviai nušalinti nuo valdžios, kad Vytenis galėtų užimti sostą. Galima numanyti, kad kunigaikščių sluoksnio žmonės, siekdami išlaikyti savo pozicijas, privalėjo paklusti valdovui, kuris jiems galėjo pavesti kai kurias užduotis - pav. vietininkų (p. 33). Lietuvos valdovo valdžioje atsidūrus Polockui, Naugardukui ir kitoms rusų žemėms, smulkių kunigaikščių kariaunų judėjimas reikalavo kunigaikščio sankcijos. Tai reiškė, kad tokios kariaunos nyko. Tada kunigaikščiams beliko dalyvauti valdovo aplinkoje ir jo dvare (p. 34). Dar kunigaikščiai galėjo išlaikyti nedidelius būrius ir vykdyti nedidelio masto grobimus. Tai buvo įmanoma tik pasienio erdvėje. O valdovas savo ruožtu nuolatinio karo sąlygomis negalėjo pilnai kontroliuoti valstybės teritorijos, todėl turėjo taikstytis su plėšikaujančiais būriais. Todėl išeitų, kad erdvė, kurioje buvo apibrėžiama taika, buvo bent iš dalies kontroliuojama gentinės aristokratijos palikuonių (p. 35). XIV a. antroje pusėje, vykstant Algirdaičių ir Kęstutaičių konfliktui, kunigaikščių giminės buvo aktyvios jo dalyvės. Jie tapo labiau matomi. Jau pirmojo Vytauto pabėgimo į Prūsiją metu jo aplinkoje sutinkame bent kelis kunigaikščius, nepriklausiusius dinastijai vyriškąja linija. Pav. kunigaikštis Sudimantas. Vidaus konfliktai traukė atskiras personalijas į skirtingas grupes. Jonas Algimantas iš Alšėnų iš pradžių buvo Jogailos aplinkoje, o 1390 m. jau su Vytautu (p. 36). Antrojo pabėgimo į Prūsiją metu šalia Vytauto giminaičių pastebimi Jonas Algimantaitis ir Jomantas (p. 37). Į akis krinta sąlygiškai nedidelis dinastijos narių palaikymas, kuriuo Vytautas gali pasiremti kovų su Jogaila metu. Vėlesnis Vytauto bendradarbiavimas su Alšėniškiais buvo akivaizdus ir toliau, jie buvo įtraukti į dinastines kombinacijas (p. 37). Pasiekus tam tikrą valdžios konsolidacijos laipsnį valstybėje, smulkiųjų kunigaikščių dvare šaltiniai tiesiog nebefiksuoja (p. 38). Yra žinomi tokių kunigaikščių atskiri aktai - pav. Jono Algimantaičio, Jurgio Daugaudo ir juose pabrėžiama, kad šie kunigaikščiai neieškos po Vytauto mirties kito siuzereno, o pripažins karaliaus Vladislovo Jogailos ir Lenkijos karūnos viršenybę (p. 39). Dėmesys iš Lenkijos pusės smulkiesiems kunigaikščiams, kurie nepriklausė dinastijai, aiškiai parodo, jog jų reikšmė tebebuvo didelė. Tačiau po priesaikos toks kunigaikštis Jurgis Daugaudas nebepasirodo - Vytauto dvaro modernizacijos procese dominavo ponija. Ir vis dėl to etninėje Lietuvoje kunigaikščių giminės buvo pakankamai svarbus veiksnys formuojant vidaus santykius, ypač vidaus kovų metu. Jie ir toliau galėjo atsivesti nedidelius karių būrius, o diduomenės ekonominis ir karinis potencialas nėra aiškus, tuo tarpu smulkios kunigaikščių giminės disponavo apibrėžtu ir konsoliduotu teritoriniu kompleksu (p. 39). Vytauto laikais pirmiausia prigijo tos naujovės, kurių nereikėjo keisti - itin sparti Romos katalikų bažnyčios struktūros plėtra ir hierarchų įsitvirtinimas valdovo aplinkoje. Tačiau diduomenės dar iki XVI a. pradžios net aukščiausių hierarchų pozicijos neviliojo. Kitaip buvo su administracinėmis struktūromis. Todėl LDK europeizacija laikytina užsitęsusius procesu (p. 40). Klausimas kas rinko didžiuoju kunigaikščiu Švitrigailąč, nuroddo LDK europeizacijos greitį, tuo pačiu atskleidžiant kiek kito tradicinių visuomenės institutų formos (p. 40). Pasak istoriko S. Polechovo Švitrigaila buvo išrinktas Vytauto aplinkoje buvusių LDK pareigūnų, užėmusių tuo metu aukščiausius valstybės urėdus. Bet tai ne visa tiesa, tai tik kitas etapas perimant valdžią. Vytautui mirštant šalia valdovo buvo susirinkę svarbiausi kunigaikščiai ir bajorai. Laidotuvėse galėjo dalyvauti ir dinastijos nariai ir kiti, dinastijai nepriklausę kunigaikščiai. Simonas Olelkaitis pasirodė su savo pajėgomis (500 raitelių) (p. 42). Švitrigailos sąjungos su Vokiečių ordinu sudaryme išsiskyrė ir kunigaikščių sluoksnio žmonės - Jogaila Giedraitis, o Skirsnemunės sutartyje - kunigaikščiai Vainius Giedraitis ir Aleksandras Svirskis. Taip todėl, kad Švitrigailai reikėjo griebtis visuomenės konsolidavimo (p. 42). Lenkija vėlesniuose dokumentuose teigė, kad rinkimai neteisėti; dominuoja nuorodos į Horodlės dokumentų pažeidimus. Pabrėžiama, kad Švitrigaila buvo renkamas nedalyvaujant Lenkijos pusei. Rinkimuose buvo smurto elementų (p. 42). Bet nė vieni rinkimai valdovo nebuvo praėję be smurto. Todėl Švitrigailos elgesys laikytinas tradiciniu. 1433 m. Trakų sutartyje, sudarytoje pirmąjį pusmetį po perversmo minimi ir grupė kunigaikščių, nepriklausiusių dinastijai: Vainius, Gojulas ir Jogaila Giedraičiai bei Krikas ir Romanas Svirskiai. Tačiau 1434 m. pakartojant įsipareigojimus Lenkijai [atkreipkime dėmesį - įsipareigojimai Lenkijai, numatantys įsipareigojanęių paklusnumą ir pavaldumą, o tai reiškia, kad visi pokyčiai to meto Lietuvoje ėjo per Lenkiją ir aišku pažymėti lenkiška žyme], Žygimanto Kęstutaičio sutartyje jau matome tik dalį iš tų kunigaikščių. Tačiau Kazimiero laikais toks kunigaikščių aktyvumas jau nebepastebimas. Tai byloja apie nykstančias ankstyvosios valstybės struktūras (p. 43). Tačiau Švitrigaila ir toliau bandė smulkiuosius kunigaikščius panaudoti savo naudai. Švirtrigaila dar paskutiniaisiais Vytauto valdymo metais galėjo suartėti su Vytauto atstumtomis visuomenės grupėmsi, kurios tapo jo šalininkais (p. 44).

Apibendrinimas: jau XIII a. dominavo gimininės struktūros, peržengiančios žemių ir genčių ribas (p. 44). Valdančioji giminė išsiskyrė iš gentinės aristokratijos ir tapo svarbiausiu valstybės gyvenimą lemiančiu veiksniu. Tai lėmė ir valdovo orientacija į perbėgėlius iš kitų baltų genčių ir diduomenės iš savo aplinkos kūrimą, pavedant jai funkcijas, kurias iki tol turėjo kunigaikščių sluoksnio atstovai. XIII a. prasidėjusi valstybės plėtra rytų kryptimi izoliavo kunigaikščių sluoksnio atstovus ir nulėmė jų galios smukimą. XIV a. savarankiškos veiklos galimybės buvo labai ribotos, o geresnė veikos perspektyva atsiverdavo tik per valdovo dvarą (p. 44). Pačioje XIV a. pabaigoje kunigaikščių, nepriklausiusių dinastijai, vaidmuo dar išlik labai svarbus - su jais dinastijos atstovai giminiuodavosi. Vis dėl to elite galėjo išlikti tik tokie, kurie buvo artimai susigiminiavę su valdovu (Alšėniškiai, Druckiai) ar užsitarnavę jo pasitikėjimą, kaip Jomantai. Įtampa dinastijoje (tarp Jogailos ir Švitrigailos ir Švitrigailos bei Žygimanto) vėl aktualizavo senosios gentinės aristokratijos palikuonių svarbą, kurią galima paaiškinti nedidelių, bet stabilių žemėvaldos masyvų disponavimu (p. 45).

Aiškinantis Svyrių kunigaikščių (Svirskių) kilmės ištakas, derinami archeologijos, istorinės geografijos bei sakytinės tradicijos duomenys (p. 46). Yra svarbi skirtis tarp Lietuvos ir Nalšios. Pietuoe besiribojusi su Lietuvos žeme Nalšia nepastebimai su ja susiliejo, sudarydama etnopolitinį valstybės branduolį. Nalšios žemės glaudėsi prie Sėlos. Šioje žemėje buvo daug smulkių kunigaikščių, tarp kurių vyko kovos (p. 47). Svarbus J. Ochmanskio į istoriografiją įvestas šaltinis: XIII a. vidurio pasaulio aprašymas. Čia kalbama, kad nalšėnai sudarė ne teritorinį junginį, bet buvo gentinis junginys, kuris minimas šalia prūsų, jotvingių ir lietuvių. Pasaulio aprašymo autorius pabrėžia, kad jis pats krikštijo nalšėnus. Svyriai laikomi arba Nalšios dalimi arba Lietuvos žemės dalimi (p. 48). T. Baranauskas parėmė G. Zabielą, matantį Svyrius Lietuvos dalimi ir Nalšią beveik sutapatinančio su LR ir Baltarusijos siena). O jeigu Svyrius priskirsime Nalšios žemei, tuomet atsiranda didelė tikimybė, jog kunigaikščiai Svirskiai buvo karinės-gentinės aristokratijos palikuonys, išsaugoję savo valdas valstybės kūrimosi ir jos struktūrų formavmosi procese (p.49). Pasak Vykinto Vaitkevičiaus slavų ir baltų riba, kuri galėjo kisti dėl krivičių ekspansijos XI-XII a, ėjo ties Naručio ežeru ir galėjo tęstis Narčios upe (p. 49). Baltiškosios erdvės ribos turėtų eiti Breslaujos-Vileikos- Maladečno linija. Svyrių piliakalnyje XI-XII a. jau fiksuojamas kultūrinis sluoksnis, chronologiškai sutampantis su laikotarpiu, kuomet kunigaikščių reziddenijos pradėjo kurtis medinėse pilyse. Svyrių piliakalnis atitiktų kunigaikštiškos rezidencijos požymius, nes didžiūnų rezidencijos miniatiūriniuose piliakalniuose XIII a. vid. jau buvo pradėjusios nykti. Kunigaikštystės centras buvo Svyriai. Ten buvo stiprus piliakalnis, žmonių vadintas Perkūno kalnu (p. 51). Netoli dar vienas piliakalnis, Naručio ež. saloje buvo rastos pilies ir gyvenvietės liekanos (p. 51). Garanių piliakalnio datavimas apibrėžtas XIV a. Bokštų dvaras - taip pat įtvirtinimai. Svyrių piliakalnio šlaitai labai statūs. Aikštelės kultūrinis sluoksnis iki 2,6 m. storio. Pilis buvo pastatyta XIII a., o XVI a. nebefunkcionavo , bet tokia išvada Strjkovskiu remiasi, kad Daumantas Romanovičius Svyriuose pastatė ant ežero kranto medinę pilį(p. 52). Garanių piliakalnis kurį laiką funkcionavo ir XIV a. Esą tai turi būti siejama su slavų ekspansija į rytus. XIX a. F. Pokrovskis tyrinėjo pilkapynus. Rasti simboliniai žirgų palaidojimai (p. 54). Neatmestina, kad Svyrai visgi priklausė Nalšios žemei (pagal žirgų kapus jie įsilieja į šiaurinį Rytų Lietuvos pilkapių kultūros arealą), todėl hipotetinis teiginys dėl jų kilmės iš karinės-gentinės aristokratijos palikuonių formulujamas turint tam tikrą pagrindą: šioje erdvėje buvo visi požymiai , leidžiantys apibūdinti tokį valdžios pobūdį (p. 55).

Kunigaikščių Svirskių kilmės legenda nupasakota Motiejaus Strijkovskio. Istorikas aprašo Kentaurų giminės valdymo pabaigoje kilusį konfliktą dinastijos narių kontekste. Konfliktas tarp legendinio kunigaikščio Rimanto palikuonių - Strijkovskis teigia, kad Daumantas Rimantaitis arba Rimtautaitis, Pskovo, Polocko ir Utenos kunigaikštis, buvo Svyrių kunigaikščių giminės pradininkas. Jis pastatė ant Svyrių ežero medinę pilį, kuri Strijkovskio laikais jau buvo sugriuvusi ir likęs tik piliakalnis (p. 55). Bychovco kronikoje apie Daumanto palikuonis tik užsimenama, kad mūšis, kuriame žuvo Daumantas, įvyko prie ežero. Pasak Jankausko Rimantaičių konfliktas atspindi tikrą Lietuvos istorijos momentą - Lietuvos karaliaus konfliktą su Nalšios kunigaikščiu Daumantu ir Vaišelgos susidorojimą su tėvo žudikais. Tai ir chronologiniai legendos atsiradimo rėmai: Bychovco kronika datuojama 1519 - 1525 m., o Strijkovskio veikalas išspausdintas 1582 m. (p. 56). Kronikininko pasiūlyta geneologija galėjo būti ir pačių kunigaikščių Svirskių pateikta (p. 57). Vijūkas - Kojelavičius pateikia užuominą, kad kai kurie šaltiniai mini, jog jis [Daumantas] įkūrė Svyrių pilį, o Svyrių kunigaikščių giminė buvusi pavadinta jų vardu. Kojelavčius galėjo turėti savus šaltinius. Jo herbyne Svirskiai aprašomi du kartus - prie Kentauro ir prie Lapino herbų. Prie pirmojo pažymėta, kad Daumantas turėjo du sūnus: Jalgaudą ir Daumantą. Iš Jalgaudo kilo Girskiai ir Svirskiai, o iš Daumanto - Siesickiai. Antrajame pažymima, kad Svirskiai kildinami iš Utenos kunigaikščio Daumanto, pabrėžiant, kad tai senosios Lietuvos kunigaikščių dinastijos šaka. Svirskių kilmės legenda buvo įtraukta į Palemono legendą. Minimos Stulpų, Kentauro ir Rožės giminės. Pirmaiusia valdė Kentauro giminės atstovai, o paskui išrinktas Vytenis, Stulpų giminės atstovas, o Kentauro giminės palikuonys, nustumti nuo valdžios, buvo Alšėniškių ir Giedraičių - pradininkai. Bet tokiame pasakojime buvo pamirštami Svirskiai. Strijkovskis pabandė ir Svirskius įpinti. Jų pradininku padarė Daumantą, kovojusį prieš savo brolį ir paskui priverstą bėgti iš Lietuvos - taigi giminės pradžia nusikaltimu, rankos pakėlimu prieš valdovą (p. 58). Strijkovskis palaikė ryšius su šios giminės atstovais (kunigaikščiui Lukui Boleslovaičiui Svirskiui dedikavo vieną skyrių), paliko Svyrių pilies aprašymą. Nekyla abejonių, kad būtent dėl ryšių su šios giminės atstovais Strijkovskis buvo paskatintas (paprašytas) papildyti jau funkcionavusį pasakojimą. Veikiausiai jam buvo pateiktas vardas, su kuriuo  kunigaikščiai Svirskiai sieja savosios giminės ištakas ar bent nupasakojo geneologijos fragmentus. Atmesti, kad Daumantas galėjo būti giminės pradininkas, negalima - jo vardas ir XV a. fiksuojamas tarp giminės narių. Istorinės atminties ir giminės pasakojimo išsaugojimas auklėjimo metu. Visuomenėje, kurioje dominavo verbalinė kultūra, savosios giminės istorijos pažinimas yra tiesiogiai susijęs su kilmingumo samprata. (p. 59). Archainių vidaus struktūrrų irimo procesas XVI a. pabaigoje buvo pasibaigęs čia ir Svyrių kunigaikštystė buvo Ašmenos pavieto sudėtinė dalis, tačiau lokalinis elitas tik prieš kelias dešimt metų buvo pradėjęs judėti iš šios erdvės. O didelė giminės narių koncentracija nedidelėje erdvėje buvo nebloga terpė, kurioje žodinė tradicija galėjo būti išsaugota ir aktualizuota. Giminė buvo lyderiai šios lokalios visuomenės. Vietiniai bajorai savo aktus sudarinėjo Svyriuose, giminės atstovai vadovavo Svyrių ir Krėvos vėliavai. Todėl giminėėje galėjo egzistuoti istorinis pasakojimas ir buvo perteikiamas iš kartos į kartą (p. 60). Bet kuriuo atveju pasak Jankausko tai buvo nebūtinai chronologiškai tikslus ir nuoseklus pasakojimas. Šaltiniuose apie Kulikovo mūšį (Uždonė) galima matyti valdančiosios giminės atstovų Andriejaus ir Dimitrijaus Algirdaičių pasakojimą apie savo kilmę, proseneliu laikant Skalmaną (Skalomendą), rodo, kad pasakojime galėjo būti praleidžiamos ištisos kartos. O Strijkovskio informatorius greičiausiai buvo Jokūbas Aleksandraitis Svirkskis, kuris gyveno vyskupo Protasevičiaus dvare ir buvo vadinamas mylimiausiu vyskupo seserėnu (p. 61). Kojelavičius pateikia net daugiau informacijos apie giminės ištakas - mini Daumanto sūnų Jalgaudą. Viena kitai prieštaraujančios versijos Strijkovskio ir Kojelavičiaus darbuose (bei šio užtikrintas žinojimas nurodo į skirtingus informacijos funkcinavimo lygius.  Jokūbo Aleksandraičio ryšiai su jėzuitų kolegija leidžia daryti prielaidą, kad pasakojamoji tradicija per Protasevičiaus padovanotus rinkinius akademijai pateko į jos biblioteką.  Strijkvoskis informaciją gavo žodiniu keliu, o Kojelavičius susidūrė jau su rašytiniu pasakojimu. Panašu, kad jėzuitas, kurio biografija buvo susijusi su Vilniaus akademija, pateikė šios informacijos papildymą (p. 62). Augustinas Rotundas neabejotinai buvo vienas iš Protasevičiaus aplinkos žmonių. Jokūbas Aleksandraitis galėjo bendrauti ir su juo. Rotundo perduota legendinė metraštinė tradicija turi daug bendro su Strijkovsko kronika. Didelis dėmesys Slucko kunigaikščiams Olelkaičiams. Tačiau jam Daumantas žuvo kovose su Rimantu, o iš Kentauro giminės kildinamos tik Alšėniškių ir Giedraičių giminės (p. 63). Būtina paminėti, kad kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio Svirskio herbą sudarė 45 laukai: Kentauras, Lapino herbas, Lelyvos herbas ir Rožė pavaizduoti. Tęgowskis remdamasis herbu suformulavo teiginį apie funkcionuojančią legendą, kurioje nurodoma bendra kilmė. Tokia manifestacija buvo galima tik kai Alšėnų kunigaikščiai jau buvo išmirę. Taigi tolima giminystė buvo įmanoma. Bet tai nepaaiškina Kentauro atsiradimo herbe. Rožė naudota Giedraičių. Tačiau giminystė su Giedraičiais vėl komplikuota. Taigi Jokūbo Svirskio antspaudas daugiau manifestacija, atiduodant duoklę tolimiems, bet garbingiems protėviams. Įdomu, kad patys Giedraičiai XVI a. pabaigoje pradėjo naudoti sudėtinius herbus su privalomais Kentauro ir Rožės vaizdais (p. 64). Tęgowskis bandė spręsti Daumanto problemą: XIII a. Lietuvos šaltiniuose užfiksuoti būtent du kunigaikščiai Daumantai. Tęgowskis nurodo, kad Daumantas Timotiejus negalėjo būti Svirskių protėvis, nes jis mirė 1299 m. kaip stačiatikis, o Svirskiai nuo XV a. buvo katalikai. Jis sieja Svirskius su Daumantu, žuvusiu 1285 m. Olešnios valsčiuje. Bet tai abejotina pasak R. Petrausko. Tačiau įdomu, kad chronologiškai labai artimos Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir kunigaikščių Svirskių protėvio mirties datos. Ir stačiatikybė nėra lemiamas faktorius Daumanto Pskoviškio eliminavimui. Mindaugo apostazės klausimas: nėra aišku koks buvo Mindaugo santykis su krikščionybe paskutiniaisiais jo valdymo metais (D. Barono straipsnis knygoje "Karalius Mindaugas") (p. 65). Be to, Daumantui bėgant į Pskovą, jo palikuonys iš Lietuvos galėjo ir nepasitraukti, jie nebūtinai turėjo būti apkrikštyti (p. 65). 1320 m. Rygos skolų knygoje paminėtas lietuvis iš Svyrių, kuris buvo išpirktas Lietuvos karaliaus vardu. Pirklys greičiausiai, bet ar visais pirkliais Gediminas rūpinosi. Tad panašu, kad gal kunigaikštis. Svyriai panašu palaikė tuo metu prekybinius santykius su Livonija (p. 66). Taip pat Svyrių kunigaikštystė buvo glaudžiai prrisišliejusi prie Medilo valsčiaus, kuriame XIV a. stovėjo valdovo pilis su žirgynu, bet Medilas nebuvo Svyrių kunigaikštystės dalis. Be to ribojosi su Krėvos kunigaikštyste, kurią valdė Algirdas ir Jogaila. Breslauja dengė Svyrių kunigaikštystę nuo Livonijos (p. 67). Svyriai buvo ribinė erdvė pirmiausia etnine prasme. Svyrių padėtis šalia Medilo reiškia ne tik santykį su rusėnais - jie ir livoniečiams pasiekiami (p. 68). Kalbant apie Svyrių kunigaikščių santykius su dinastija esminis yra santykis su Krėvos kunigaikščiais. Juk egzistavo bendra Svyrių ir Krėvos vėliava. Krėvos kunigaikštystė Gedimino "testamente" pirmą kartą paminėta. Klausimas ar tarp Algirdo pavaldinių buvo ir Svyrių kunigaikščiai, lieka atviras. Po Jogailos nuvertimo jam buvo palikta Krėva kaip tėvonija. O veikdamas iš Krėvos su dalies Vilniaus miestiečių parama Jogaila sugebėjo įsitvirtinti sostinėje (p. 69). Taigi dinastijos struktūrose Krėvos kunigaikštis užėmė labai svarbią vietą (p. 70). Krėvos tradiciniai ryšiii su Vitebsku. Nedidelė Krėvos kunigaikštystė buvo jungtimi tarp Lietuvos etninių žemių ir Rusios, tapo tiltu. Krėvos kunigaikščiai galėjo įtakoti gretimas smulkias kunigaikštystes - Alšėnai ir Svyriai. Netoli Giedraičiai, kuriose buvo labiau susiję su Kernave, ir Sudimanto Eišiškės, siejamos su Trakų kunigaikščiais. Švitrigaila išstumtas iš Vitebskoir Krėvos galiausiai atsidūrė Prūsijoje. Būtent Švitrigailos iniciatyva sudaryti dalis Ordino kelių aprašymų. O dalies jų galutinis tikslas - Krėva. Karinių akcijų tikslas - ne tik plėšimas, bet ir siekis susilpninti karinę ir ūkinę atramą. Per Krėvą tikėtasi sulaukti paramos iš Vitebsko ir gal iš Svyrių. Ir 1433 m. Švitrigaila į etninę Lietuvą veržėsi per Krėvą (p. 70). XIV - XV a. sandūroje Krėva buvo perduota Kaributui (kuris susitaikė su Vytautu) ir valdoma jo palikuonių. Naujausi tyrimai rodo, kad Kaributo Algirdaičio siejimas su Podole ir Zbaražu yra vėlyvų geneologinių darbų padarinys (p. 71). Kai kurie vėlyvi dokumentai (Teodoro Kaributaičio našlės testamentas) rodo, kad Kaributo kunigaikštystės reikia ieškoti tarp valstybės branduolio žemių ir Mstislavlio ar Smolensko. 1522 m. Mikalojaus Mikalojaičio Radvilos našlės byloje dėl Naručio ežero nurodoma, kad senais laikais Medilą laikė kunigaikštis Kaributas. Taigi Loskas ir Medilas, kuriuos skiria vos 80 km, o tarp jų - Krėva. Taigi Krėva tarp 1404 ir 1432 m. galėjo būti valdoma Kaributo ir jo palikuonių (p. 72). Elžbietos Radvilienės pasitelkti liudininkai perteikė pasakojimą, kuriamev atskleidžia tai, kad valdant Medilą Kaributaičiams, tarp jų ir kunigaikščių Svirskių būta intensyvių ryšių. XV a. antroje pusėje užsimezgė artimi ryšiai tarp Svirskių ir Olelkaičių (p. 73)

XIV - XV a. sandūroje veikė du Svyrių kunigaikščiai, kurie laikyti broliais - Ditas ir Daniuša. Dito palikuonys skirstėsi į tris šakas iš trijų brolių - Aleksandro, Kriko ir Romano. Tokios Tęgowskio pažiūros į giminės pradžią. Jis teigė, kad Svirskiai kilę iš Rusios, o jų giminės pasirodymas yra ryškus katalikų tikėjimo ir lietuviškumo plitimo įrodymas. Yra ir Tęgowskio geneologinė schema, pagal kurią Daniuša yra Dito sūnus. Ditas paminėtas 1449 m. dokumente, kuriuo užrašyta duoklė Vilniaus pranciškonams, kad šie melstųsi už mirusių giminaičių protėvius (p. 75). Tačiau Ditas šiame dokumente nevadinamas kunigaikščiu. Jankausko nuomone galima naudotis ir falsifikatais. XVII a. falsifikate minimas Kricus Petcus, kas yra nuoroda gal į tėvavardį. Bažnytinė tradicija labiau kalbėtų už galimą protėvį vardu Mikalojus (tradicija, kad funduojamos bažnyčios titulas dažnai susijęs su paties fundatoriaus ar jo protėvių vardu). Kalbant apie Daniušos vietą Svyrių geneologijoje, yra minimas Mykolas Daniušaitis (pirmą kartą paminėtas 1437 m.) (p. 77). Daniuša pasak Jankausko turėjo priklausyti tai pačiai kartai kaip Aleksandras, Krikas ir Romanas ir būti vienu iš jų vyresniųjų brolių. Neaiškus kunigaikščio Butvydo klausimas. Tarp Butvydaičių neretas buvo pagoniškas vardas. Todėl galimybė, kad Butvydas gali būti Mykolo Daniušaičio pagoniškas vardas, neatrodo visiškai atmestina. Ir dar galima klausti ar Butvydas negalėjo būti kitas Daniušos sūnus. Argumentas būtų pagoniško vardo tradicija: Mykolo Daniušaičio sūnus buvo Gintautas, o vienas iš Butvydo sūnų turėjo Daumanto vardą. Taip pat abu turėjo po sūnų Bogdano vardu (p. 78). 1483 m. Radvilos Jalgaudaičio dokumente nurodomos pastarojo valdos, kurios ribojosi su Daniušava Neries krante, o Daniušava aiškiai siejasi su Daniuša ir jo palikuonimis. Liudininkai turėjo tikrai būti pakviesti Butvydo sūnūs kartu su Daniušavos klebonu. Taigi Butvydo ryšys su Daniušava ir prielaida, kad Butvydas ir Mykolas Daniušaitis galėjo būti tas pats asmuo. Daroma išvada, kad  hipotetiniu Kriko tėvu reiktų laikyti Petrą ar Mikalojų, kuris turėjo 4 sūnus: Daniušą, Kriką, Romaną ir Aleksandrą. Vyresnysis brolis turėjo bent du sūnus, iš kurių Butvydas buvo vyresnysis (p. 79). Pirmas istorijos šaltiniuose pasirodęs kunigaikštis Svirskis buvo Krikas. Apie jį sužnome iš 1413 m. skundo dėl Ordino veiksmų. Jis tuo metu dar buvo jaunas kunigaikštis ir atstovavo visą giminę. Vyresnieji turbūt žuvo gal Žalgirio mūšyje. Svyrių kunigaikštystėje buvo vyrų trūkumas (p. 80). Dalis Vytauto vėliavų galėjo būti visiškai sunaikintos, todėl ir Svyriuose pasiliko tik jauniausi kunigaikščio sūnūs. Todėl Krikas kurį laiką ir tvarkė visos kunigaikštystės reikalus (p. 81). Tada ir Aleksandrą Svirskį reikėtų laikyti kunigaikščiu, kuris atlieka tarnybą valdovo dvare, bet nėra laikytinas giminės reprezentantu. Kalba eina apie sutartį su Ordinu Skirsnemunėje. Čia suvereną iš Lietuvos pusės lydėjo ir būrys kunigaikščių. O Žygimanto Kęstutaičio įsipareigojimuose Lenkijos karaliams Jogailai ir Vladislovui III veikia giminės senjoras su vienu iš savo brolių. Jie reprezentuoja savo valdomą ir kontroliuojamą teritoriją (p. 82). Kunigaikščių titulo pasirodymas vėlavo: Alšėniškiai, Daugaudai ar Jomantai jau anksčiau naudojo kunigaikščių titulą, tačiau reikia turėti omenyje tai, kad šios giminės buvo susijusios su LDK stačiatikiška kultūra, kur kunigaikščio titulas buvo paveldimas kartu su valda. Kunigaikščiai katalikai galėjo vėluoti įvedinėdami į apyvartą savo titulą, ir tik kanceliarijai užimant vis reikšmingesnę poziciją LDK, XV a. ketvirtajame dešimtmetyje Svyrių ar Giedraičių viešpačiai galėjo virsti kunigaikščiais. Be to, vis didėjantis kunigaikščių mobilumas - pereidinėjimas iš vieno valdovo stovyklos, į kitą. Būta kunigaikščių Svirskių konflikto su Žygimantui Kęstutaičiu. Švitrigailos stovyklos rėmėjų skaičiui mažėjant jo aplinkoje pasirodė kunigaikštis Jonas Romanaitis. Jis gali būti iš kunigaikščių Svirskių (p. 83). Tas mobilumas reiškė, kad tradicinis santykis lokaline bendruomene buvo nutrauktas ir kunigaikščiai Svirskiai nustojo veikto pavieto ribose, kurdami naujus giminės lizdus toliau. Kunigaikščiai Jarnickiai atsirado Palenkėje ir kunigaikščiai Daumantai Kijevo žemėje. Be to pačios kunigaikštystės ribose kūrėsi šakos, kurios neteko teisės naudotis titulu. Jono Sungailos giminės klausimas: Jonas Sungaila - vienas svarbiausių Vytauto diduomenės atstovų. Jis buvo Kauno seniūnas, vadovavo Kauno pulkui Žalgirio mūšyje, atliko Vytauto pasiuntinio funkcijas. 1413 m. tapo Trakų kaštelionu (p. 84). Įdomiausia, kad jo tėvavardis nėra užfiksuotas, nepaisant jo dažno dalyvavimo sudarant tarpvalstybinius susitarimus. O juk į diduomenę žmonės buvo įvedami per savo tėvus. Yra netgi sąvoka "bajorų vaikai". Jonas Sungaila tarsi atskirtas nuo savo giminės (p. 86). R. Petrausko tyrime užfiksuota tokia situacijas: Jono Sungailos giminė ir jos ištakos neaiškios, jo paties tėvavardis nežinomas. Aišku tik, kad jis pats turėjo du sūnus - Teodorą (Fedką) ir Joną (Ivašką). Horodlėje Jonas Sungaila buvo gavęs Lapino herbą, kuris netrukus imtas naudoti ir Svirskių. Tarp Gardino ir Naugarduko minimas Sungailos kiemas bei Svyrėnų ir Varnėnų valdos Neries aukštupyje (p. 87). Kagnowskis aiškindamas Sapiegų giminės kilmę nedvejodamas sutapatina pirmą giminės atstovą Simoną su Sungaila. O pasak Siemkowicziaus Sungailos giminė turėjo būti susijusi su Svyrių kunigaikščiais (p. 88). Kunigaikščiai Svirskkiai tik valdant Žygimantui Kęstutaičiui pradėjo naudoti titulą, iki to jie buvo vadinami vardu ir nuoroda į tėvonines valdas. Taip pat XV a. pirmoje pusėje buvo minimi ir kiti kunigaikštiškų giminių atstovai - Alšėniškiai, Giedraičiai, Sudimantas iš Vėžiškių (ar Eišiškių). Panašu, kad pavardės formavimosi tradicija kunigaikščių giminių tarpe kurį laiką keitė tradicinį kunigaikščio titulą, kadangi didikų giminių pavardžių daryba buvo orientuota į protėvio išskyrimą (Radvilos, Goštautai, Kęsgailos), kunigaikštiškos giminės beveik be išimčių buvo vadinamos pagal pagrindinę valdą. Jono Sungailos atveju nei vienas nei kitas būdas nėra taikytinas. Jono Sungailos ikihorodlinis antspaudas ir kiti LDK diduomenės antspaudai turi panašumų - vaizduoti fiziniai kūnai - lankas su strėle, nukreipta žemyn. Panašumas su Stanislovo Čiupurnos antspaudu (p. 89). Jei Jonas Sungaila ir Stanislovas Čiupurna giminaičiai, pasidaro aiškus Kauno seniūno pareigų perdavimas, nes iki tol jas ėjo Gintautas, Stanislovo Čiupurnos brolėnas. Išvada daroma tokia, kad Sungailos giminė su Svyrių kunigaikščiais gal susijusi per vedybinius ryšius (p. 90). Kunigaikščių Jarnickių valdos buvo Palenkėje, Drohičino paviete. Paminėtas 1451 m. funduojant Jarnicų bažnyčią kunigaikštis Andrius Aleksandraitis Svirskis kitaip Jarnickis (p. 90). Palenkės priklausomybė Žygimanto Kęstutaičio valdymo laikotarpiu buvo neaiški (p. 91). Tai, kad Mazovijos kunigaikščiai dalyvavo karinėse akcijose prieš Švitrigailą, veikiau byloja, kad bent pradiniame vidaus karo etape Švitrigaila šioje teritorijoje valdžią išlaikė (p. 91). Todėl Jarnicuose kunigaikščiai Svirskiai galėjo įsikurti ir anksčiau kaip Švitrigailos šalininkai. Galimybės, jog Jarnica valda buvo suteikta Švitrigailos, negalima atmeti pirmiausia dėl to, jog Aleksandras Svirskis nėra minimas Žygimanto Kęstutaičio dokumentuose, bet ten randame jo brolius Kriką ir Romaną. Tai padidina tikimybę, kad Aleksandras liko  ištikimas nuverstam valdovui (p. 92). Kunigaikštis Andrius Aleksandraitis buvo susigiminiavęs su vietiniaiss bajorais per savo žmoną Kotryną Grotaitę iš Tokarų, Drohičino vaiskio žmoną. Susigiminiuodami su smulkiąja vietine bajorija ir negalėdami plėsti savosios žemėvaldos, patys Jarnickiai susmulkėjo ir jų padėtis sumenko net ir pavieo lygiu ir kanceliarijoje jie imti vadinti abstraktesniu kilmingojo (nobilio) epitetu. Andrius Aleksandraitis galėjo būti tiesiog išstumtas iš tėvonijos (Svyrių) į didžiojo kunigaikščio jam suteiktas valdas (p. 93). Kunigaikščiai Domantai-Mošanskiai turėjo valdas LDK PR dalyje (p. 93). Ukrainos istoriografijoje jie laikomi kunigaikščių Glinskių šaka. Domantų ir Glinskių giminystė užsimezgė per vedybas (p. 94). Čerkasai (pilis) buvo gyvenamojo pasaulio paribys ir įtvirtintas punktas prieš stepių erdvę, kuris turėjo tarnauti kaip gynybinis skydas. Kijevo kunigaikščių valdose pasienio punktai Vinica ir Čerkasai gausiausiai apgyvendinti XVI a. vid. Labai militariziuoti. Gyybinė funkcija šiose valdose labiausiai pabrėžta buvo. Stengtasi čia įkurdinti bajoriją. Domantų giminė buvo stačiatikiška. Jie turėjo Mošanų valdą ir buvo siejami ir su Čerkasais (p. 95). Domanto vardas buvo paplitęs tiek Lietuvoje, tiek ir Žemaitijoje (p. 97). Hipotezė: ar šis asmuo nebuvo tapatus XV a. antroje pusėje minimam  kunigaikščiui Daumantui Svirskiui. Daumantas Butvydaitis minimas 1483 ir 1484 m. Jo galėjo nebūti tuo metu Svyriuose. Daumantas dalyvaudamas bažnytiniame gyvenime vartoja ne tik pagonišką tėvavardžio formą, bet ir pagonišką vardą, o jo krikščioniškas vardas nėra žinomas. Gal Daumantas XV a. 9 - o dešimtmečio pirmoje pusėje buvo senyvo amžiaus ir priklausė tai kartai, kuriai būdingas pagoniškų vardų naudojimas [tai įsidėmėtina: pagoniši kunigaikščių (ir didkų) vardai neabejotinai liusija ir jų identifikavimąsi su ikikrikščiomiška jų giminės praeitimil, jos vertinimą, rūpinimąsi jos atminties išsaugojimu]. O gal tai galima paaiškinti stačiatikišku krikštu. Dar vienas argumentas, kad jau XV a. septinatame dešimtmetyje Olelkaičių tarnyboje fiksuojami kunigaikščiai Svirskiai. Todėl ir į Kijevą atvykęs Aleksandras Vladimiraitis turėjo atsivesti savo žmones (p. 97). Be to, kunigaikščių Domantų sfragistinės medžiagos vertinimas prieštaringas: naudota figūra iš dviejų pusmėnulių, iš viršutinio centro išvedant strėlę. Su Glinskiais panašumo nėra. Tik tiek, kad pietinių LDK žemių heraldikoje pusmėnulis dažnas elementas, o strėlę galima sieti su Svirskiais (p. 98). Kai kurie atvejai rodo kaip buvo netenkama kunigaikščio titulo. 1529 m. dokumente Motiejus Radvilaitis raštininko apibūdintas kaip kunigaikštukas, kilęs nuo Svyrių. Titulas buvo pateiktas kunigaikščio Mykolo Svirskio, kuris puikiai suprato kuo kunigaikščiai skyrėsi nuo kunigaikštukų (p. 98). Ši skirtis ateina iš pačių Svirskių. Pagrindinė Motiejaus Radvilaičio protėvių valda buvo Vaistamas arba Ušakovas. Iš 1460 m. dokumento aiškėja, kad tai buvo 4 brolių grupė. Jie dar valdė dalį Svyrėnų ir Geršų dvarą. Steponas Andriušaitis Jalgaudaitis, kitaip Radvilaitis perrašė savo valdas. Paaiškėja, kad jis turėjo Vaistamą, Svyrėnus ir ruožą prie Daniušavos (p. 99). Tikėtina, kad Radvilos vardas sietinas ne tik su Jalgaudo sūnumi, bet ir su jo tėvu, tiksliau - ketvirtosios kartos vardas virto giminės pavarde. Tai, kad Radvilaičiai buvo vadinami kunigaikštukais, nurodo jų kilmę. Tai buvo nuo pagrindinio giminės kamieno atskilusi šaka, kuri neturėjo valdų, susijusių su pagrindiniu giminės lizdu - Svyriais. Todėl ir nebevadinami kunigaikščiais (p. 100).

Svirskių heraldika. Ankstyviausi sfragistikos duomenys siekia 1433 - 1434 m. (p. 100). Gudavičius teigė, kad Svirskiai perėmė lenkiškosios tradicijos herbą jį interpretavo savaip, o strėlė keisdavo kryptį (p. 101). E. Rimša kritikuoja tokią poziciją. Jo nuomone herbo adopcija negalima. Nesudėtingos figūros galėjo būti vietinės kilmės, kunigaikščiai Horodlės pasitarimuose nedalyvavo, XV a. antroje pusėj kunigaikščiai vis dar buvo galiosviršūnėje, todėl broliuotis su lenkų šlėkta herbais jiems būtų pažeminimas. Jankauskas pritaria, kad herbo adopcija buvo retas reiškinys iki XVI a. Tačiau juridiniu požiūriu adpocija buvo galima. O juk Sungaila pats deklaravo savo bendrumą su jį priėmusia Lapino gimine. Didelė tikimybė, kad Sungailos ir Svirkiai susiję matrimonialiniais ryšiais (p. 102). Žygimanto Kęstutaičio laikais Svyrių kunigaikščiai jau naudojo strėlės motyvą. Iki to laiko Sungaila galėjo vesti kunigaikštytę iš Svyrių, kuri turėjo priklausyti Kriko giminei, nes šis kunigaikščių ratas perėmė Sungailos herbą. Ta kunigaikštytė galėjo būti minėta Marina (p. 103). Daroma išvada, kad kunigaikščių Svirskių antspaudai XV a. patyrė evoliuciją. Nuo XV a. įsitvirtino į viršų nukreiptos strėlės simbolis (p. 103). Istorinėje kartografijoje duomenys apie Neries aukštupį pasirodo Bernardo Vapovskio, Gerardo Merkatoriaus, Andriejaus Pagrobkos, Motiejaus Strubičiaus žemėlapiuose. Matome Krėvą, Medilą. Proveržis Tomo Makovskio žemėlapyje. Čia Neries aukštupio situacija daug detalesnė. Krėvos pilis, Medilo pilis. Narčios upė vaizduojama - ji yra Svyrių kunigaikštystės riba XV a. (p. 105). Išskirtinę padėtį užima Medilas, pirmasis Radvilų kunigaikštystės centras (p. 106). Svyrių kunigaikštystės ribų kontūrus galima išskirti tik pasitelkiant vėlyvą, XV - XVI medžiagą, susijusią su žemėvalda. Arealas, kuris apibrėžiamas kaip Neries ir Narčios upių tarpupis (p. 108). Svyrių dvaras buvo pagrindinis kunigaikštystės centras. Net XVI a. pirmoje pusėje šaka, nebesinaudojusi titulu, staiga "prisiminė", jog norint pabrėžti savo giminystę su kunigaikščiais Svirskiais, reikia pridurti tik Svyrių kunigaikščio titulą, nors jau XV a. viduryje pastebimas šios šakos "nukunigaikštėjimas", prarandant ryšį su pilimi. . XV a. Svirskiai rūpinosi, kad Svyriuose atsirastų bažnyčią. Jai 1472 m. užrašyta dešimtinė iš savosios Svyrių dvaro dalies (p. 117). 1528 m. Žygimantas Senasis patvirtino, jog kunigaikštis Jukna Stankaitis Ivaškaitis Svirskis pardavė Jurgiui Mykolaičiui Radvilai tėvoninį ir motininį Svyrių dvarą su viskuo ir su 20 tarnybų, nieko sau nepasilikdamas. Iš to istoriografinė nuostata, kad Svirskai niek sau nepasiliko, tačiau iš tiesų dalis dvaro liko Svyrių kunigaikščių rankose. 1557 m. kunigaikštis Aleksandras Martinaitis Svirkis iš seserėno įsigijo Svyrių valdą, o paskui ir kitą dalį (p. 118).

Karinė organizacijsa ir jos pobūdis archainėse struktūrose pirmiausia reiškėsi valdžios centro svarba ir jame reziduojančio asmens gebėjimu telktii apie save karius. XIII - XIV a. kunigaikštis iš asmens nuolat įrodijnėjančio savo gebėjimus ir narsą, tapo saugimu asmeniu ir buvo stengiamasi užkirsti kelią jo žūčiai., nors žemesnio rango, ateinantys iš lokalių struktūrų asmenys buvo tiesioginiai susirėmumių dalyviai. Stiprėjant valdovo valdžiai neišvengiamas buvo kariaunų virsmas į valdovo kariuomenę, kuri tapo valdovo dvaro organizacijos dalimi. Gausus Nalšioje veikusių kunigaikščių skaičius, besirėmusių savais kariniais pilkais, buvo sumažintas, o XIII a. antroje pusėje beveik nepastebimas. Smulkūs daliniai tapo valdovo kariuomenės dalimi. Tačiau ir vėliau išliko atskirų kunigaikščių vadovaujami pulkai, kurių indėlis į karinę struktūrą buvo mažiausias, o svarbiausią vaidmenį - vietininkai su savo pulkais ir poašauktinė bajorų kariuomenė vaidino. O paskui vis labiau ėmė augti sandomosios kariuomenės reikšmė (p. 120). Motiejus Strijkovskis mini, kad 1348 m. Strėvos kautynėse dalyvavo ir Svirskis su būriu karių. Istorinei logikai tai neprieštarauja: jų valdos išsidėsčiusios šalia Algirdo valdų, o žvelgiant iš vėlesnės perspektyvos, sudarė vieną vienetą`, kartu Krėvos kariniu potencialu (p. 121). Svyrių ,kunigaikščių  pajėgų sujungimas su Algirdaičiais nuo XIV a. vidurio galėjo vykti Krėvoje. Gali būti, kad ir Kaributaičių (o Kaributas valdė Krėvą XV a. pradžioje) į Žalgirio mūšį atvestoms pajėgoms vadovavo ne jie, o Svyrių kunigaikščiai (nes daugelis jų žuvo, o Kaributaičiai nežuvo). Tačiau formaliai vėliavos sujungimas gasėjo įvykti Kazimiero ar Aleksandro valdymo laikais, nes 1510 m. jau žinomas Svyrių ir Krėvos vėliavininkas (p. 123). Tai daugiausia dėl giminės išsišakojimo ir visų palikuonių pripažinimo kunigaikščiais. Taip koordinacija tapo sudėtingesnė (p. 123). Svyrių kunigaikštystės erozija - XVI a. viduryje iš jos buvo likęs tik prisiminimas. Krėva kairiajame Neries  krante ir Svyriai dešiniajame apjungė teritorijas iš Panerio ir Užnerio Lietuvos (p. 124). Neaišku ar Svyrių kunigaikštystė laikytina Užnerio Lietuvos dalimi (Strijkovskis laiko). Žvelgiant į LDK kanceliarijos perspektyvos Svyrių kunigaikščių padėtis panaši kaip Giedraičių, kurie buvo matomi kaip atskiras darinys. 1514 m. sukviečiant kariuomenę į Minską, laiškas adresuotas Svirskiams ir Giedraičiams, o vėliau giminės struktūros nebefigūruoja. 1534 m., kunigaikščiai Svirskiai minimi ponų ir tarybos narių grupėje. Paskui įvairuoja, o 1551 m. laiškai dėl sidabrinės buvo siunčiami pareigūnams arba į pavietus. 1552 m. Svirskiai ir Giedraičiai buvo įtraukti ponaičių grupėje (p. 125). 1561 m. laiškas dėl kariuomenės sušaukimo atidėjimo - adresatų tarpe minimi kunigaikščiai Svirskiai ir Krėvos vėliavininkas. Įvykdžius administracinę reformą kunigaikščiams Svirskiams nustota adresuoti laiškus dėl karo tarnybos (p. 126). Pagrindinis teritorinis vienetas, kuriame veikė Svirskiai - Krėvos ir Svyrių vėliava. 1528 m. ją sudarė 96 išrengti raiteliai (p. 126). Kalbant apie 1528 m.: šaltiniuose gerai paliudyta, jog dalis kunigaikščių Svirskių tuo metu tarnavo įvairioms didikų giminėms: Radviloms, Kiškoms, Iljiničiams, Chreptavičiams ir kt.(p. 127). Bet juk net numanomas Svyrių ir Krėvos vėliavininkas - Albertas Juknaitis - nėra minimas stačiusių raitelius giminės atstovų tarpe. Taigi šis surašymas neatspindi realaus vėliavos karinio pajėgumo. 1565 m. kariuomenės surašyme identifikuojami Krėvos vėliavoje tik trys Svirskiai. Jis atskleidžia, jog XVI a. intensyviai pardavinėti dvarai susiaurino kunigaikščių Svirskių įtaką savo giminės lizde. Žemėvaldos praradimai ir nedalyvavimas savo vėliavoje rodo iokyčius, kuriuos vis dėlrto sunku paaiškinti. Kaip funkcionavo Svyrių karinis potencialas? Svarbiausia - iš bajorijos sukurta atrama (p. 128). Svyrių kunigaikštystės ribose gyvenę bajorai buvo glaudžiai susiję su kunigaikščiais, kurių santykis buvo paremtas atsidėkojimu, kuris kartais virsdavo žemėvaldos dovanojimais. Ištikimi bajorai XVI a. jau išsirūpindavo doovanojmus iš kunigaikščių, kuriems tarnavo (p. 129).

Giminės išsišakojimas reiškė žemėvaldos susmulkėjimą, vedantį prie įtakos smukimo net pavieto lygiu. Titulas kunigaikščių Svirskių pozicijų jau nebegalėjo išsaugoti. XV - XVI a. iššūkiai, kūrėsi naujo pobūdžio viešojo ir privataus gyvenimo vaizdas. Širs virsmas sukūrė LDK politinę tautą, traukdamas individus į modernizacijosm proocesus. Siekis išvengti karinės tarnybos reiškė pašalinimą iš luominių struktūrų, pasikėsinimas į valstybės tvarką ir valdovo gyvybę baustas mirties bausme, XVI a. pabaigoje išsikovotos teisės reiškė ir naujas pareigas (p. 130). Kunigaikščiai Olelkaičiai kaip Vladimiro Algirdaičio palikuonys valdė KIjevą, o jo netekę valdė Slucką ir Kopylį ir buvo labai įtakinti LDK diduomenėje. Jų valdos sudarė vieną kompleksą, todėl galėjo formuoti dvarą. Kunigaikščiai Svyriai tarnavo Olelkaičių dvare (p. 131). Pirmasis neabejotinai tarnavo kunigaikštis Petras (Petko) Krikaitis (p. 132). Plocko kapitulos dokumentuose išlikusi žinutė apie kunigaikščio Petro susidorojmą su totoriais (prieš 1469 m.). Petras pavadintas rusų kunigaikščiu. Bet tai gali būti paaiškinta tuo, kad jis tarnavo Gedinaičiams stačiatikiams, turėjusiems valdas Rusioje (p. 133). Panašu, kad Petras Krikaitis Olelkaičių dvare vadovavo karinėms pajėgoms dalyvaudamas susirėmimuose, galėjo būti kurios nors pasienio pilies vietininkas (p. 134). Petro Krikaičio sūnus Aleksandras Petrikaitis Svirskis veikė Slucko kunigaikščių aplinkoje irgi (p. 135). Svyrių kunigaikščių padėtį Olelkaičių dvare nusakė žemėvalda, kuri nors būdavo užrašoma, bet netapdavo nuosavybe. Nenutrūkstamas disponavimas žemėvalda iki XVI a. vidurio rodo bevik nenutrūkstamą kunigaikščių Svirskių tarnybą Olelkaičių dvare (p. 136). Teisėjo funkcijų atlikimas pirmiausia siejamas su vietininko paregigomis, todėl galima daryti prielaidą, kad Andriui Petkaičiui buvo pavesta vykdyti tokio pobūdžio funkcijas (p. 137). Gali būti, kad su Ždanu Aleksandraičiu Olelkaičių vėliavoje galėjo tarnauti it kiti Svyrių kunigaikščiai. Ždanas Aleksandraitis Svirskis buvo Slucko kunigaikščių maršalu ir Slucko vietininku (p. 137). Pareigybių hierarchija ir žemėvalda leido kunigaikščiui Ždanui Aleksandraičiui įsigyti nuolat jam tarnaujančių bajorų, kurie su juo atsikraustė iš tėvoninių Svyrių kunigaikštystės valdų. Kunigaikščio Ždano pirmoji žmona buvo Marina Narbutaitė. Andrius Ždanaitis Svirskis Olelkaičių dvare galėjo būti auklėjamas. Ir jau galėjo eiti kokias simbolines pareigas šiame dvare (p. 138).

Kunigaikščių sluoksniui atsivėrė galimybė siekti bažnytinių pareigybių. Šis sluoksnis tiesiog pirmasis tai suvokė. Dar XIV a. pabaigoje dvasininku tapo Vytauto sūnėnas kunigaikštis Jonas Vaidutis (XV a. pradžioje buvęs ir Krokuvos akademijos rektoriumi). XV a. dvasininkais tapo keli Giedraičiai ir kunigaikštis Andrius Petkaitis Svirskis. Neaišku ar Mikalojus iš Svyrių buvo kunigaikštis (p. 139). Andriaus Svirskio veikla Krokuvoje susijusi su 1501 m. mišiolu ir jo lietuviškų glosų tyrimais. Sigitas Narbutas ir Zigmas Zinkevičius nušvietė Andriaus Svirskio biografiją. To mišiolo savininkas kaip tik buvo Aleksandras Svirskis, Andriaus brolis. Tiesa K. Gudmantas patikslino, kad šis paleotipas priklausė ne Aleksandruo Svirskiui, bet Svyrių altarijai (p. 140). Manoma, kad Andrius Svirskis, prieš išvykdamas studijuoti į Krokuvos universitetą, ruošėsi tapti dvasininku Vilniaus katedros mokykloje (p. 141). Mennų magistro laipsnį greičiausiai gavo 1487 m.(p. 141). Andrius Svirskis dėstė Krokuvoje Aristotelį. Tai pirmas lietuvis, stovintis ant akademinės Lietuvos filosofijos ištakų. Grįžęs iš Krokuvos Andrius Svirskis globojo Vilniaus katedros mokyklą (p. 142). Buvo pasirinkęs asketišką gyvenimo būdą p. 142). Į dvasininkus buvo įšventintas gal dar Krokuvoje. Dažniausiai naudojo Vilniaus katedros kanauninko titulą. Buvo Varnėnų klebonas. Tokių bažnytinės karjeros siekusių Svirskių galėjo būti ir daugiau (p. 143). Jokūbas Aleksandras Svirskis taip pat buvo ruošiamas eiti dvasininko pareigas, tačiau pasiliko eiti pasaulietines pareigas savo dėdės vyskupo Protasevičiaus dvare (p. 144).

Kunigaikščiai Svirskiai diduomenės tarnyboje. Santuokos paprastai būna priemonė įtakai plėsti. XV a. tik retai santuokos buvo su kitos giminės grupe (p. 144). N. Asadauskienė teigia, kad to meto kunigaikščių giminės dažniausiai orientavosi į partijas iš kitų kunigaikščių giminių. Svirskiams susirasti deramą partiją buvo pakankamai sudėtinga. Petka Krikaitis vesdamas Eleną Daugirdaitę pateko į įtakingų XV a. antros pusės giminių ratą, susigiminiuodamas su Iliničiais ir Nemaraičiais.  O XVI a. Svirskiai orientavosi jau į vidurinę, o kartais net į smulkiąją bajoriją. Svirskių giminės moterys: pav. Žemaitijos seniūno ir Trakų, vėliau Vilniaus kašteliono Stanislovo Jonaičio Kęsgailos žmona Sofija ir pan. (p. 145). LDK diduomenė intensyviai giminiuodavosi tarpusavyje, net ir artimi giminaičiai, o XVI a. antroje pusėje padažnėjo santuokų su Lenkijos didikais. Kunigaikščiai Svirskiai buvo tik nuotakų tiekėjai. Susigiminiavimas su Vilniaus vaivados Jono Daugirdo gimine išimtis. Vėliau veikiant pavieto lygmenyje. XVI a, Žemaitijos bajorijos giminės pakankamai domėjosi Svirskių dukterimis - tai rodo, kad jų padėtis neesiskyrė nuo bajorijos, su kuria giminiavosi (p. 146). Buvo atvejų kai buvo pasirenkama tarnauti svarbiems LDK politinio elito asmenims. Pav. Radviloms. 1511 m. byloje Žygimantas Senasis nustatė, kad ponas Chrebtavičius turi pristatyti sau pavaldų ,kunigaikštį Svirskį į valdovo teismą. Taigi jis tarnavo Chrebtavičiui, bet tai galėjo būti asmeniniais ryšiais užmegzta tarnyba, kuomet tėvonijoje vietos liko vis mažiau. Tarnavimas Iljiničiams. Mykolas Martinaitis Svirkis minimas kaip Bresto paseniūnis. (p. 147). Didelė tikimybė, kad Boleslovas Mykolaitis stojo po Petro Stanislovaičio Kiškos, Polocko vaivados, vėliava. Atskiruose aktuose nurodoma, kad Boleslovas Mykolaitis tarnavo vaivadai, buvo siunčiams su įvairiais pavedimais. O pateko į Polocko vaivados aplinką greičiausia per giminystės ryšius. Svirskių Astikų aplinkoje taip pat būta: Jurgio Astiko testamente rašoma, kad kunigaikštytei Jadvygai Svirskaitei paliekama Karkliuose žemė (p. 149). XVI a. buvo kylama karjeros laiptais pasinaudojant kitomis priemonėmis, o ne vedybomis (p. 149).

Kunigaikščių Svirskių santykiai su Radvilomsi kelia klausimus koks buvo galios (Radvilos) ir titulo (Svirskiai) santykis, ypač prisimenant Radvilų siekį gauti kunigaikščio titulą. XV-XVI a. sandūros visuomenėje fiksuojamas poreikis išskirti LDK elitą. Nuvertėjanti pono sąvoka vis dažniau apėmė net smulkesnę bajoriją. Sąvokos magnificus, generosus-nobilis irgi nuvertėjo. Todėl pradėta nurodinėti tėvo eitas pareigas (p. 149). Buvo atsiradusi sąvoka vėliavinis ponas, t. y. asmenys, galintys išruošti iš savo valdų karinius dalinius. Naudota barono sąvoka, bet neišplito. Tada pamatyta galimybė Habsburgų dvare gauti titulą. Imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas privilegija suteikė Goniondzo ir Medilo kunigaikščių titulą, kuri 1518 m. Bresto seime buvo patvirtinta ir Radvilos galėjo ja naudotis Lietuvoje (p. 150). Būtent senos kunigaikštiškos valdos buvo vieas iš motyvų kodėl imperatorius suteikė titulą (p. 152). Tokiomis buvo Goniondzas ir Medilas (p. 153). Be to, privilegijoje buvo sakoma, kad Mikalojaus Radvilos valdžioje buvo jam tarnaujantys kunigaikščiai, esą neteisėtai naudojantys titulą. Mat buvo keista XVI a. pradžioje titulai, kurių turėtojai nebeturėjo kunigaikštiškos valžios, bet buvo priversti tarnauti ponijai (p. 153). Jonas Jonaitis Talimantaitis Svirskis veikė kaip Mikalojaus Radvilos žmogus (p. 153). Galima teigti, kad Jonas Jonaitis Talimantaitis gali būti tiesiog vardas su dvigubu tėvavardžiu. Galbūt jis tėvo vardą užrašydavo ir pagonišku, ir krikščionišku vardu. Tas Jonas Jonaitis Talimantaitis 1516 m. įsūnijo Vilniaus vaivadą ir kanclerį Mikalojų Mikolajaitį Radvilą ir jam užrašė dalį valdų. Įsūnijimas reiškė priėmimą į giminę (p. 154). Kunigaikščių Svirskių ir Radvilų kilmės iš romėnų legendoje atsirado fragmentai, atrandantys šių giminių protėvius (p. 155). Vilniaus vaivada tapo kunigaikščiu per įsūnijimą, bet kartu buvo pasirengę priimti titulą iš imperatoriaus. Bet naujasis titulas neprigijo. Dėl Svirskių - svarbu, kad jį įsūnijo katalikiška kunigaikščių giminė, kilusi iš etninės Lietuvos žemių. Mikalojus RadvilaRudasis buvo priimtas į Svirskių giminę 1542 m. (p. 157). Valdovo dvarionio pareigos buvo sugretinamos su tarnyba didikui. Dvarionio pareigas gaudavo asmenys, išėję iš kunigaikštystės ribų ir susiję su LDK elitui priklausančiais didikais. Toks žingsnis priklausė nuo LDK elito protekcijų. Dvarionio pareigos galima laikyti bandymu išeiti iš pavieto ribų pasekmėmis (p. 159). Kunigaikštis Michailas Svirskis buvo pabėgęs į Maskvą ir gavo žemės iš Ivano IV (p. 160). Grįžęs iš Maskvos neteko tėvonijos ir titulo (p. 161).

XVI a, antroje pusėje trys giminės nariai (Lukas ir Jonušas Boleslovaičiai bei Jokūbas Aleksandraitis Svirskiai) buvo gavę valdovo maršalo urėdus. Šios pareigybės buvo vienos aukščiausių to meto valstybinėje struktūroje. Aukščiau buvo tik ponų tarybos narių urėdai (vaivados ir kaštelionai) bei dvaro pareigūnai (tautininkas, raikytojas, stalininkas ir kt.). Lukas Boleslovaitis buvo globojamas Mikalojaus Radvilos Juodojo. Jokūbas Aleksandraitis praleido laiką dėdės vyskupo Protasevičiaus dvare, o Jonušas Boleslovaitis Svirskis įveikė daug pakopų, kol gavo vieną iš centrinių urėdų. Taip senosios Lietuvos aristokratijos palikuonys, keičiantis valstybės struktūrai, privalėjo ieškoti naujų būdų kaip išlikti. Diduomenės pagrindas kito, senosios struktūros darėsi nebeefektyvios. Teisinė, karinė-administracinė ir ekonomikos reformos, atliktis XVI a. viduryje, turėjo paversti valstybę gerai funkcionuojančiu mechanizmu (p. 162). XV a. antroje pusėje pradėjo formuotis klientūros sistema, su kurios pagalba bajorija galėjo padidinti savo mobilumą (p. 163).

Lukas Boleslovaitis Svirskis. Pirmosios pareigos - Mikalojaus Radvilos Juodojo raštininkas, paskui vadovavo samdomosios kariuomenės raitelių kuopai, 1565 m. gavo maršalo pareigybe, buvo Krėvos seniūnas, Beržėnų tijūnas Žemaitijoje. Buvo paskirtas į komisiją pataisyti III Lietuvos Statutą, dalyvavo sudarant Liublino uniją. Mirė 1593 m. (p. 163). Savo statusui pakelti naudojo įvairius žemėvaldos kaupimo mechanizmus: teisiniai ginčai, dvarų ir atskirų tarnybų pirkimas, dovanojimai, atpirkimai, valdovo privilegijos, įkeitimai. Siekta surinkinėti savo giminė žemėvaldą. Į Radvilos Juodojo aplinką pateko jau 1554 m. Galbūt čia pateko iš Slucko kunigaikščių aplinkos. Kas gi buvo LDK riterija XVI a.? (p. 164). Riterių kultūros skverbimasis į Lietuvą XIV - XV a. R. Petrausko ir G. Mickūnaitės tyrimuose išryškintas kaip procesas su atitinkamais atnešamos kultūros bruožais, kurie leidžia atpažinti vertybes, socialinį statusą ir kt. Turnyrai ir medžioklės buvo pirmiausia fizine veikla perteikiama išorinės idėjos išraiška. Riterio sąvokos recepcija LDK. Pasak J Kiaupienės riteris M. Strijkovskio buvo suvokiamas kaip didvyris, karys, tačiau nebuvo svetima ir europietiška šios sąvokos reikšmė. Teisės šaltiniuose riterystė artėja prie bajorijos sinonimo. Riteriai tai žmonės, turintys aiškų statusą, patvirtintą valdovo atliktu ritualu. Tai korporacija ir jos kultūra (p. 165). Pasinaudojant ir M. Strijkovskio tekstu galima pabandyti nustatyti kokie riterio bruožai galėjo būti gyvybingi to meto Lietuvos visuomenėje. Be karybos lieka moralinė kategorijos ir etiketo normos. Ištikimybė valdovui, dvasios tvirtumas, uolumas, savo garbės saugojimas, mokėjimas apsieiti su moterimis, riterių teisės (papročių) išmanymas. Yra XVII a. vidurio anonimo parašytas rankraštis, kuriame paliesta ir tuo metu jau nepastebima kunigaikščių Svirskių giminė. Plačiausiai Lukas Svirskis aprašytas. Daugiausia dėmesio į jo militarinę veiklą kreipta. Jaunasis kunigaikštis galėjo įgauti kautynių patirties ir dvarų užpuolimuose bei dalyvaudamas sumušimuose. Gal tai riterio fizinės pratybos? (p. 166). 1560 m. Lukas Svirskis pirmą kartą minimas kaip vienas iš samdomosios kariuomenės kuopininkų (rotmistras). Dalyvavo Livonijos kare prie apgultos Cėsių pilies. 1562 m. Lukas Svirskis dalyvavo karinėje stovykloje Vitebske. Buvo vienas iš bajorijos atstovų, siunčiamų su susikonfederavusios kariuomenės reikalavimais pas Žygimantą Augustą (p. 167). Paskui vėl kariniuose veiksmuose Livonijoje. Dalyvavo Kirskio ir Helmės pilių susigrąžinime iš maskvėnų (p. 169). Tai neliko nepastabėta dvare: 1565 m. valdovas išdavė privilegiją, kuria patvirtinama, kad Lukas gavo maršalo pareigybes (p. 169). Ilgas karinis aktyvumas Livonijoje suartino jį su Jonu Chodkevičiumi, kuris po Juodojo mirties tapo jo patronu. Neatsitiktinai 1567 m. privilegija etmonas Jonas Chodkevičius suteikė jam du kaimus Žemaitijije. O 1557 m.  patvirtinta Beržėnų tijūnija (p. 169). Jau 1562 m. epizodas karo stovykloje Vitebske atskleidžia, kad Lukas Svirkis pradeda keisti savo orientaciją - suartėjimo su Chodkevičiumi prielaidos. Jis pradeda kilti karjeros laiptais. Jis imamas kviesti į LDK seimus 1563 ir 1656 m. (anksčiau šios giminės atstovai nekviesti). Lukas pasirodo unijos svarstymuose. Būdingas valdovo laiškas 1568 m jam, kurisame rašoma, kad kai bus išrinktas Vilniaus pavieto seimo pasiuntiniu, turi kuo skubiau vykti pas Vainą. Dalyvavo sudarant unijos aktą (p. 171). Buvo aktvus unijos rėmėjas [įsidėmėtina kaip siekiams išsaugoti savo socialinį, ir luomibį statusą, įsitraukimas iį kleitnius santykius su diduomene, vėliau vekiams su valdovo žinia, keičia politines, kultūrins ir, neabejotina, etnines orientacijas]. Buvo vienas iš nedaugelio pareigūnų, palaikiusių J. Chodkeviąių ir ieškančių kompromiso su valdovu. Liubline buvo paskirtas į komisiją Lietuvos Statutui taisyti. Tai nereiškia, kad jis turėjo daug teorinių žinių - greičiau praktinių. I. Lukšaitės teigimu Lukas Svirskis buvo evangelikas, o J. Tęgowskio - katalikas (p. 173). Bendrame seime Varšuvoje seimo maršalu buvo pasak T. Jevlašauskio lietuvis kunigaikšts Lukas Bolkas Svirskis (p. 174). Vis dėl to atkreiptinas dėmesys, kad Lukas Svirskis vadovaudamas kuopai, gaudavo aišku atlygnimą. Taigi jis jau nebe riteris. Riterių kultūra tampa patrauklia žaidimo forma. 1584 m. Liukas Svirskis jau Trakų vaivados kunigaikščio Stepono Zbaražskio aplinkoje, su kurio užtarimu iš valdovo gavo kaimą. Taigi reguliarus patronų keitimas (p. 175). Duomenys rodo, kad Lukas Svirskis pakeitė patroną dar esanat gyvam Jonui Chodkevičiui.  Tai galėtų būti traktuojama ir kaip patrono išdavystė. Jis buvo didelis valdininkas, daug laiko praleisdavo teismuose (p. 176). Savo sūnų jis nesugebėjo įvesti į LDK elitą (p. 177).

Jonušas Boleslovaitis Svirskis: nuo lokalinių pareigybių iki diplomatinės tarnybos. Jo motina buvo kilusi iš Polocko žemės bajorijos. Polocke buvo ir jų nedidelės apimties žemėvalda. Tai sudarė galimybes veikti šalia įprastų ribų, apibrėžiamų Ašmenos ir Breslaujos pavietais. Buvo glaudžiai susijęs su LDK diplomatine tarnyba ir evangelijų reformatų judėjimu Vilniuje. Buvo Polocko tiltininkas.1561 m. Aukštadvario bei Bistryčios vietininkas. Įsiliejo į Mikalojaus Radvilos Juodojo aplinką (p. 179). Po šio mirties tapo artimas Mikalojaus Rudojo aplinkai. Gavo valdas Breslaujos paviete. Valdovo maršalas. Maišiagalos, paskui Kernavės laikytojas. Po Rudojo mirties glaudūs santykiai su lauko etmonu Kristupu Radvila. .Nuo 1588 m. Vilniaus vietininkas, kurį laiką LDK Vyriausiojo Tribunolo narys. Neformalioje valdžios hierarachijoje klientūros sistema sudarė prielaidas patrono ir kliento konfesiniam suartėkimui (p. 180). Jis ir šiaip buvo užaugintas auklėjant dviejų religijų atstovams (motin įsitikinusi stačiatikė). Dėl to laisvesnis religijos keitimas. Pirmoji Jonušo Svirskio santuoka su stačiatike, kuri iki mirties išlaikė savo konfesinę priklausomybę Skyrybos su ja galėjo įvykti, kai Jonušas tapo evangelikų bendruomenės nariu. Būdamas vienu iš Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios senjorų, padėjo įsigyti maldos namams skirtą namą (p. 182). Rūpinosi Svyrėnų evangelikų reformatų bažnyčia - užrašė jai valdas Priklausymas reformatų bendruomenei sustiprino ryšius su Radvilomis. Nuo 1566 m. Jonušas Svirskis pradėjo aktyviai reikštis LDK valstybiniame gyvenime. Tai metais Lydos pavietui jis perdavė valdovo universalą, skirtą bajorijai prieš numatomą Brastos seimą. Taigi išėjęs iš lokalinės bendruomenės Plocke, jis tapo valdovo dvarioniu, atlikinėjančiu specialias jo užduotis. Po to žingsniai diplomatinėje tarnyboje (p. 183). Jam buvo pavesta užduotis atlydėti Maskvos pasiuntinius iki valdovo rūmų. Nuo XVI a. vidurio LDK diplomatinė tarnyba paprastėjo: diplomatines tarnybas vykdė neretai valdovo dvarioniai. Dalyvavo kelionėje į Liublino seimą. Patvirtino unijos aktą (p. 184). Tada tapo matomas tiek valdovo dvare, tiek LDK politiniame elite (p. 185). Jo savarankiškaspasirodmas diplomatiniuose santykiuose buvo susijęs su Turkija ir Krymu. Valdovas davė įgaliojimus ir užduotį sugauti sultono pirklius apiplėšusius asmenis. Buvo duoti ir lydintieji raštai, skirti Braclavo vaivadai Romanui Sangškai, Kijevo vaivadai Konstantinui Ostogiškiui bei jo vietininkams ir Venicos seniūnui Bogušui Koreckiui (p. 185). LDK 1569 m. jis buvo paskirtas į grupę, kuri turėjo spręsti pasienyje su Maskvos valstybe susidariusias problemas. Buvo aktyvus diduomenės suvažiavimų dalyvis. Aktyviai veikė 1586-1587 m. elekcijos metu. Būtent Jonušas Svirskis buvo išsiųstas kaip pasiuntinys su laišku pas Švedijos karalaitį su LDK politinės tautos suformuluotais reikalavimais. Jonušas Svirskis balsavo už Habsburgo kandidatūrą. Už Maksimilijoną balsavo Radvilų aplinkos žmonės. LDK atstovai nedalyvavo rinkimuose ir formaliai tai reiškė, kad Zigmantas Vaza išrinktas vienų lenkų (p. 186). 1580 m. Jonušas Svirskis dalyvavo Maskvos pasiuntinių priėmime. Jis turėjo atlydėti Maskvos pasiuntinius iki derybų vietos, rūpintis jos materialiniu aprūpinimu (p. 187). Paskutiniajame dešimtmetyje buvo Vilniaus vietininkas (p. 188). Pirmieji Jonušo Svirskio karjeros žingsniai visuomenėje buvo paremti tradiciniais santykiais pavieto viduje. Pareigybių siekta ten, kur turėta žemėvalda. Netekus Polocko, reikėjo ieškoti kitų būdų kaip įtvirtinti savo vietą visuomenėje. Juodojo aplinkoje, paskui Rudojo. Tampa valdovo maršalu. Dar glaudesni satykiai su Radvilomis užmegzti pakeitus konfesijai. Tai įgalina tapti jį Vilniaus vietininku. Ryšiai su Radvilomis ir valdovo maršalos pareigybės leido pabandyti įsilieti į LDK politinį gyvenimą. Kaip valdovo dvaro pareigūnas vykdydavo įvairias valdovo užduotis, įsilieja LDK diplomatinę tarnybą (p. 189).

Jokūbas Aleksandraitis Svirskis. Buvo Onos Protasevičiūtės, Vilniaus vyskupo Protasevičiaus sesers, sūnus. Studijavo Krokuvos akademijoje, veliau Protasevičius dvare. Buvo deleguotas į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Nuo 1580 m. minimas kaip maršalas. 1576 m. Mscibochovo suvažiavime minimas kaip Vilnius vaivadijos atstovas. Studijos Krokuvos akademijoje rodo bendrąsias gaires - LDK ir Katalikų Bažnyčios pareigūnams buvo būtinas aukštesmis išsilavinimas (p. 190). Jokūbas Svirskis vyko į Krokuvą vienas, be palydos. Akademijoje nurodomi jo ryšiai su Vilniaus vyskupu. Taigi ir jos studijų iniciatorius galėjo būti pats Protasevičius. 1565 m. jis nurodomas kaip vyskupo Ihumenio dvaro vietininkas. Taip Jokūbas Svirskis pateko į aktyvi kultūrinę terpę, susitelkusią Vilniuje ir prisidėjo prie kunigaikščių Svirskių kilmės legendos susiformavimo. Jis turėjo būti Strijkovskio informatoriumi (p. 191). Buvo gausiai apdovanotas Protasevičiaus testamentu (p. 191). Po vyslkupo mirties ėjo valdovo maršalo pareigas, pradėjo posėdžiauti Vyriausiame Lietuvos Tribunole. Pradėjo kaupti žemėvaldą. Galima įžvelgti klientinius jo ryšius su Jonu Kiška. Tiesa, Kiška buvo protestantų rėmėjas, savo dvaruose subūrė marijonų bendruomenę, o Jokūbas - katalikas, bet tai nebūtinai lemtingas faktorius (p. 192).

Išvados: Lietuvos ir baltiškosios visuomenės kontekstai leidžia daryti prielaidą, jog kunigaikščių valdžios išsiskyrimas buvo pakankamai ankstyvas. Dominavimas patronimijose, bet valsčiaus-kariaunos viduje buvo ribojamas lokalinė bendruomenės - kariaunos. XIII a. lokalinę valdžią išsaugoję kunigaikščiai buvo įtraukiami aplinką. XIV a. kunigaikštystės neteko galimybės laisvai plėšti Rusios žemes. Tad liko alternatyva įsijungti į valdovo dvaro struktūrą arba plėšikauti pasienio erdvėje su Livonija. Labiau įtikėtina, kad Svyriai buvo Nalšios žemėje. Taigi, Svyrių kunigaikščiai - vietinės gentinės aristokratijos palikuonys. XIV a. pirmoje pušėje šios giminės kunigaikščiai susiję su Gedimino valdymo aplinka ir dalyvavo valdovo dvaro gyvenime (p. 194). Giminės legenda užfiksuota vėlai - tik XVI a. pabaigoje (p. 194). Giminės vardynas atspindi XV a. realijas, tuo tarpu vardo paveldėjimo klausimas XIII - XIV a. nėra tikras dėl šaltinių stokos. Todėl ryšiai su XIII a. veikusiu kunigaikščiu Daumantu (Lietuvs valdovu ar Pskovo kunigaikščiu) nėra patikimi (p. 195). Kaip tradicinius santykius galima paminėti tarnybą kunigaikščių Olelkaičių dvare. Tačiau modernėjanti visuomenė, veikiama christianizacijos, atskleidė naujas galimybes - veikimą Bažnyčios lauke (p. 195). XVI a pradžioje jau dairomasi į tarnybą valdovo dvare, tačiau tai dar tik pavieniai atvejai. Mezgami giminystės ryšiai su diduomenės atstovais, o taip pat tarnybiniai santykiai (p. 195). Tai sudarė prielaidas veikti už kunigaikštystės ribų, gaunant pareigybes ar vykdant didikų pavedimus (p. 195). Palankios sąlygos sugrįžti į Lietuvos valdantįjį elitą kunigaikščiams Svirskiams susiklostė XVI a, antroj pusėje. Tai buvo nulemta jų kilmės. Svarbiausiu faktoriumi čia buvo LDK aukščiausio lygio patronatas - ryšiai su Radvilomis ir giminystės ryšiai su Vilniaus vyskupu Protasevičumi, be to XVI a. viduje LDK vykusios reformos p. 196).