Ideologinės fikcijos kaip pažinimą temdantys proto virusai: socializmo vertinimo pavyzdys |2022 gegužės 17 d.

Dingstis šiam tekstui - šiuolaikinės propagandos demonizuojamo socializmo (komunizmo) kaip ideologinio konstrukto pasitelkimas bet kokių pačių negatyviausių reiškinių charakterizavimui, paverčiant socializmą faktiškai visokio blogio inkarnacija. Ne tik valstybės propagandinis aparatas, vairuojamas tam tikrų tarnybų ideologinių padalinių, kitų oficialių masinių informacijos priemonių (televizijos, radijo, spaudos, internetinių portalų) kontrolės institucijų, įvairių formaliai nuo valstybinių institucijų nepriklausomų visuomeninių iniciatyvų, partijų, atliekančių režimo visuomeninės atramos vaidmenį, bet ir įvairios neabejotinai opozicinės jėgos socializmo (komunizmo) ideologemą/konstruktą pasitelkia kaip absoliutaus blogio įsikūnijimą pačiuose įvairiausiuose lygmenyje, pradedant asmeniniu ir visuomeniniu ir baigiant jo vaidmeniu Lietuvos bei pasaulio istorijoje ir net metaistoriniame žvilgsnyje į pasaulį, pav. tokio savo laiku - Trampo valdymo laikais - populiaraus personažo kaip "Varlinas" istoriosofijoje, kur jis faktiškai paverčiamas demoniškų jėgų kėslų įvardijimu, blogio inkarnacija, nors faktiškai jam priešpastatomas tik utopinis siekis išsaugoti seną "gerą" buržuazinę XIX a. - XX a. pirmos pusės visuomenę su "laissez faire, laissez passer" (leiskite veikti laisvai), rinkos apoteoze, patriarchaline šeimos struktūra, individualiu egoizmu, kuris pasibaigė transnacionalinių kampanijų XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje nusiaubta gamta ir grėsme pačios Žemės ir žmonijos išlikimui), daugybe kartų išaugus žmonių skaičiui. Lygiai taip pat beprasmiškas socializmo kaip santvarkos ir idealo demonizavimas Lietuvos istorijos mastu, kuo labai užsiima kaikurios konservatyvios politinės grupuotės, išradusios net terminą "leftizmas". Faktas yra tas, kad ir XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje besiformuojančios kapitalistinio Rusijos imperijos ekonomikos sąlygomis Lietuvoje išlikę gausūs lenkiškos aristokratinės socialinės ekonominės santvarkos reliktai su ją pagrindžiančiu ideologiniu-religiniu anstatu buvo iš principo svetimi, nepriimtini, pavojingi atsigaunančiai lietuvių tautai. Būtent tokiai santvarkai buvo priešpastatomos socializmo idėjos, siūlančios neteisingos socialiai santvarkos sulaužymą - žemės konfiskavimą iš sulenkėjusių (lenkų) žemvaldžių, išlaisvinimą iš retrogradiškos religinės pasaulėžiūros ir ją palaikančių institucijų priklausomybės ir galimybę apriboti individualų egoizmą dėl harmoningo visos visuomenės vystymosi. Toks buvo idealas, kuris vienaip ar kitaip, nebūtinai tiesiogiai per socializmo idėjas propagavusias socialdemokratų arba vėliau komunistų partijas, įtakojo didžiules lietuvių mases. Geopolitinės sąlygos, privertusios Lietuvą atsidurti SSRS teritorijoje su neišvengiama priklausomybe svetimam etniniam-politiniam junginiui vis dėlto nesuredukavo socialinio solidarumo projektų vertės. Jų realizavimas kad ir nesavarankiška forma vis dėl to Lietuvai padėjo neregėtai sustiprinti savo kultūrinį ir ekonominį potencialą.

Tiesa šis tekstas ne tiek apie socializmą ir jau juo labiau jis nelaikytinas socializmo apologija. Tačiau ar turi pagrindo toks socializmo nuvertinimas? Jokiu būdu. Juk socialinio solidarumo projektai, pastangos racionaliai sutvarkyti žmonijos gyvenimą vadovaujantis daugumos, o ne egoistinės mažumos interesais, seni kaip pasaulis. Tai ir Platono valstybės, vadovaujamos išminties dėsniais besivadovaujančių filosofų, patys įvairiausi utopistų (Tomo Moro, Kampanelos ir kt.) harmoningos visuomenės modeliai, tai ir viduramžių katalikiškų vienuolijų vienuolynų bendruomeninis gyvenimas (bet tą patį galima pasakyti ir apie kitų religijų analogiškas institicijas), taip taip pat patys įvairiausi XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmos pusės patys įvairiausi utopinio, krikščioniškojo, aristokratinio, katalikiškojo, ezoterinio ar kaip kitaip bebūtų įvardinti ikimarkistinio socializmo projektai. Tuo pačiu racionalaus visuomenės gyvenimo sutvarkymo, remiantis socialinio solidarumo idėjomis siekiais paremtas ir marksistinis socializmas, galiausiai išsivystęs į socialdemokratinę ir komunistinę šakas. Juk kas galų gale už jų visų, jei ne pastangos sukurti santvarką, kuri leistų racionaliai disponuoti resursais, kuo prasmingiau išnaudoti kiekvieno visuomenės nario sugebėjimus vardan visų. Kaip tai bepasireikštų praktiškai, kokias tai formas beįgautų, tokiame siekyje negali būti nieko smektino. Jis gali turėti pačias įvairiausias disponavimo turtu, santykio su gamybos priemonėmis, ideologinio, kultūrinio ir religinio angažuaro formas. Socializmas vadovaujasi nuostata, kad kiekvienas žmogus yra socialinio (ir kitokio - dabar į tai nesigilinsim) organizmo dalis, todėl savo laimę jis gali rasti tik tame organizme (socialiniame, tautiniame, religiniame), todėl neįsivaizduojama kaip galima smerkti pastangas racionaliai tvarkyti visuomenės gyvenimo normas, siekiant kuo geresnio ir ilgaamžiškesnio to organizmo gyvenimo? Ir visiškai nepagrįstas įsivaizdavimas, kad bendras turto valdymas automatiškai reiškia ekonominį neefektyvumą. Atvirkščiai tam tikrais savo egzistavimo laikotarpiais katalikiški vienbuolynai, paremti turto bendrumu, ir bendru gamybos priemonių valdymu ir naudojimu) buvo labai efektyvūs ir nuveikė didžiulį Europos civilizavimo darbą. Todėl apriorinis teigimas, vadovaujantis ideologizuotu socializmo-kapitalizmo priešpastatymu, teigiant, kad socializmas su vienokio ar kitokio masto turto ir gamybos priemonių disponavimo, valdymo, naudojimo laipsniu automatiškai yra mažiau ekonomiškai efektyvus nei individualus disponavimas ar naudojimas (privati nuosavybė), yra niekuo nepagrįstas. Tai paneigia ir tai, kad kone visos valstybės karo sąlygomis įveda privačios veiklos ribojimus, vardan bendrų visuomenės interesų apgynimo. Nėra tik privačios ar valstybinės nuosavybės ir naudojimo, o pati plačiausia santykio su turtu (gamybos priemonėmis pavyzdžiui) paletė, kurioje kiekviena visuomenė pasirenka tokį santykį su turtu, kuris kultūriniu ir psichologiniu požiūriu jai priimtiniausias. O konkrečios tokio pasirinkimo išdavoje susiformavusios santvarkos vertinimas priklausys nuo kiekvieno atskiro žmogaus santykio su tą santvarką pagrindžiančiosmis prielaidomis: jei jam jos priimtinos, jis vertins ją teigiamai, jei ne - kraštutiniais atvejais apibūdins ją kaip nežmonišką totalitarizmą. 

Dar svarbiau yra tai, kad socializmo ir kapitalizmo priešpastatymas, kuriuo naujausiais laikais iki pat XX a. pabaigos buvo grindžiamas Vakarų visuoemenės gyevnimas, yra visiška fikcija. Galima kalbėti apie socialinio solidarumo ir egoizmo tendencijas, o ne apriori apie išbaigtus, nekintamus, tars kažkieno nuleistus iš viršaus, socializmo ir kapitalizmo modelius. Dar komiškiau, kai vadovaujantis visiškai atgyvenusiomis buržua, filisterio moralinėmis normomis vadovaujantis, konstruojamas amžinai - per dešimtis jei ne šimtus tūkstančius metų Žemėje egzistuojantis reptiloidų ir kitokių priešiškai žmonijos atžvilgiu nusiteikiusų civilizacijų (čia neturima reikalo juoktis iš tokių civilizacijų egzistavimo fakto - apie tai plačiau toliau) išplėtotas sąmokslo prieš žmoniją planas, kuris esą yra tas pats, kuris nuo XIX a. žinomas kaip socializmas ar komunizmas. Komiškiausia, kai iš tiesų daugybę realaus sąmokslo faktų pateikantys veikėjai vadovaujasi XX a. vidurio koncepcijomis, išplaukiančios iš invidualistinio, egoistinio nusteikimo, atmetančio bet kokį bandymą racionaliai tvarkyti žmoiijos gyvevimą ir resursus (fizinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius, dvasinius, religinius), tarsi nematydami, kad žmonija iš tiesų yra priėjusi liepto galą ir kad tolesnis vadovavimasis individualistiniais "laissez faire, laissez passer" pricipais nuves prie visiškos žūties, toliau demonizuoja bet kokias socialinio solidarumo pastangas, mums grūsdami primityvų smulkiaburžuazinį idealą. Ne vien tik "Varlino" grupuotė, bet ir apskritai beveik visas šiuolaikinės Lietuvos intelektualinis, ir kultūrinis bei politinis elitas vadovaujasi itin siauru individualistiniu-egoistiniu pasaulėvaizdžiu, jį paremdami praeinančios epochos ideologiniais, pasaulėžiūriniais ir religiniais argumentais, turinčiais išsaugoti pasenusį pasaulėvaizdį (katalikybės, senų patriarchalinių normų ir pan.). Tai bergždžios pastangos, nes naujos technloginės priemonės (galingi kompiuteriai (ypač kvantiniai), visuotinė skaitmenizacija, kurios vis tiek niekas nesistabdys) veda prie galimybės iš tiesų racionaliai tvarkyti žmonijos resursus. Klausimas tik kieno labui ir kokiais tikslas. Apie tai ir pakalbėsime.

Mes čia abstrakčiai pristatėme vieną visuomenės gyvenimo pusę - teorinę: abstrakčius socialinio solidarumo ir egoizmo principus kaip visuomenės proceso varomąsias jėgas, veiksnius, "instinktus". Realybėje gi matome sudėtingą politinį, visuomeninį, kultūrinių ir religinį procesą, žaidimą, sąlygotą tų elementariausių solidarumo ir egoizmo jėgų, kurias galiausiai galima nusakyti paprasčiau kaip meilę ir neapykantą. Taigi dvi kryptys, dvi jėgos, dvi nuostatos. Žinoma, realiam Lietuvos praeities ir dabarties suvokimui tokios analizės nepakanka, ji per grubi. Todėl ir mes grįždami prie mūsų nuomone to, kas aktualiausia mūsų dabarties gyvenime - būtent prie socializmo (komunizmo) ideologemos kaip viso blogio inkarnacijos suvokimo, prisiminsime, jog XIX a. viduryje Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas pateikė mokymą, kurį pristatė kaip tikrąjį, "mokslinį" socializmą, išplaukiantį iš pačių įvairiausių socializmo kaip socialinio solidarumo ideologinės apraiškos, pakraipų, ir pateikė jį visuomenei, ypač socialiai nuskriaustai jos daliai kaip idealą, dėl kurio verta aukotis ir kuris reikš visų jų ar jų vaikų vilčių išsipildymą. Taip buvo sukonstruota ideologinė binarinė konstrukcija iš dviejų priešiškų vienas kitam dėmenų - socializmo kaip idealo ir kapitalizmo kaip baisios, įveiktinos to meto realybės. Faktiškai tai mentalinis ginklas rankose tų, kurie šią ideologemą sukonstravo ir dėjo į rankas (galvas) masėms. O kas gi sukonstravo? Jokios paslapties čia nėra. Tai puikiausiai žinoma ir įvairiausiai interptetuojama. Karslas Marksas neabejotinai gimė apsikrikštijusių žydų šeimoje, savo kilmę puikiausiai žinojo. Kaip puikiausiai žinoma ir tai, kad daugelis Vokietijos socialdemokraų partijos (o vėliau ir kitų Europos šalių sociademokratų partijų vadai) buvo žydų tautytbės asmenys. Dar daugiau: puikiai žinoma, kad didžiuliai Vakarų pasaulio ekonomikos segmentai buvo žydų tautybės bankininkų, pramonininkų ir prekybininkų rankose, kurie bent jau tokių ekonominių gigantų kaip bankininkai Rotšildai asmenyje sąmoningai suvokė žydų tautinius tikslus ir siekė jų. Dar daugiau: žydų tautybės asmenų rankose buvo didelė dalis Vakarų pasaulio masinių informacijos priemonių, o slaptosios (ir ezoterinės) draugijos puoselėjo mažų mažiausia Vakarų pasaulio galutinio užvaldymo tikslus, kas XIX a. pabaigoje įgavo sionizmo formą. Taip pat žinoma ir tai, kad žydų bankininkai ir pramoninkai rėmė Europos komunistinį judėjimą. Na ir ką? Ar tai reiškia, kad marksizmas, komunistinis socializmas yra žydų darbas, žydų kūrinys ir kad galima dėti lygybės ženklą tarp komunizmo bei "žydų reikalo"? Ne, nėra ir ne, negalima, nes žydai Vakarų pasaulyje ar plačiau - krikščioniškame pasaulyje - buvo įtakingi ir veikė įvairiausiais būdais per visą krikščionškąjį žmonijos laikotarpį ko išdavoje šią epochą galima įvardinti krikščioniškuoju-judaistimiu laikotarpiu (https://www.ateitiesaidas.lt/l/zydu-tauta-ir-pasaulio-istorijos-procesas/). Per krikščionybę kaip judaizmo vieną iš apraiškų jie taip giliai įtakojo krikščioniškojo pasaulio žmonių mąstymą, o savo praktine ekonomine, politine veikla jie tiek įtakojo Vakarų pasualio gyvenimo sąlygas, poreikius, troškimus, siekius, kad visa yra pažymėta jų ženklu. Visi mūsų poreikiai ir troškimai, lūkesčiai ir siekiai yra gimę jų įtakoje susiformavusios realybės sąlygomis, todėl ne tik socializmas kaip naujas jų įrankis, bet ir visa tai, kas socialistams/komunistams priešinosi/buvo priešpastatoma - visi ideologiniai ir pasaulėžiūriniai konstruktai, visos politinės ir visuomeninės jėgos - pažymėtos jų ženklu, gimė iš daugiau ar mažiau jų sąmoningos veiklos, kuri viena vertus sąmoningai veda į pasaulio užvaldymo siekį, o kita vertus dėl tų pasaulinių ambicijų veda į žydiškumo ištirpimą dėl daugelio žydų pasibjaurėjimo pasaulio užvaldymo siekio egoistiškumu, niekinančio požiūrio į nežydus, nesuderinamu su žmogaus sieloje įkūnytu visų vienybės jausmu, jiems virstant pasaulio transformacijos veiksniu, "pasaulio druska". Todėl šiame kontekste beprasmiška socializmą išskirti kaip labiau "žydišką". Todėl socializimas kaip XIX - XX a. ideologinis konstruktas ir jo siekimo bei realizavimo praktika yra natūralaus žmonių socialinių poreikių, jų siekio pašalinti neteisingumą, tegul ir atsiradusį nemaža dalimi dėl kai kurių tautinių grupių politinių tikslų realizavimo praktikos. Taigi, nepaisant to, kad visas Vakarų (krikščioniškojo) pasaulio viešasis gyvenimas pažymėtas žydiškuoju pėdsaku, dėl pasaulio užvaldymo, išplaukiančio iš judaizmo esmės, kad ir įgavusio pasaulietinę formą, logikos, žydai praktiniame šių tikslų realizacijos procese, praktiškai praranda savo tautinį savitumą, tapdami viskuo. Taip dėl to, kad greta tautinio ir religinio bei rasinio atsiribojimo, žydų visuomenėje esama labai stiprios universalizacijos tendencijos, išplaukiančios iš paties globalaus valdymo siekimo, kurio atžvilgiu gentiniai žydų siekiai praranda savo pramę, patrauklumą, ir net tampa atstumiantys. Tokiu atveju ir turime žydus, žydiškumą kaip šios labai materialistinės epochos (kali jugos) įsikūnijimą, jos varomąją etninę, kultūrinę jėgą, galiausiai atvedančią į šios epochos (žuvų eros) transformaciją į Vandenio erą.

Į tuos pačius procesus galima pažvelgti ir iš ezoterinių organizacijų pusės - t. y. iš dar vieno pretendento į Vakarų pasaulio ideologinio-pasaulėžiūrinio fermento ("druskos") vaidmenį. Jose buvo generuojamos įvairiausi žmogaus prigimties ir visuomenės transformacijos projektai. Be kita ko - sugrįžimo į prigimtinį "androginiškumą", įvairiausios visuomeninės santvarkos modeliai, utopiniai visuomenės pertvarkymo projektai, nes būtent šiose organizacijose jų darbais (pav. fantastiniais grožiniais kūriniais) buvo ugdoma žmonių vaizduotė, fantazija, laisvė mąstyti peržengiant bet kokius oficialius rėmus. Būtent ezoterinės organizacijos buvo tų naujų pasaulėžiūrinių, ideologinių, kultūrinių, religinių ir politinių doktrinų kalvės. Visose jose vadovautasi iš esmės organine visuomenės teorija. Pabrėžiant visų visuomenės narių (kas be ko, ir mirusių bei dar negimusių, priklausomai nuo vienos ar kito ezotetrinio mokymo - čia mes tik pateikiame bendriausią apibūdinimą). Todėl, grįžtant prie socializmo teorijos, organinės, socialiniu solidarumu pagrįstos teorijos, racionalaus visuomenės tvarkymo, racionalaus valdymo teorijos, su galimybe keisti ne tik nusistovėjusias moralines normas, bet net ir koreguoti biologines formas, daugeliu atvejų buvo "gimdomos" ezoterinių organizacijų idėjiniuose "inkubatoriuose" arba tiesiog išplaukė iš senųjų religinių-ideologinių mokymų, kurie savo ruožtu taip pat buvo studijuojami šiose organizacijose ir kuriuose numatoma žmogaus ir žmonijos evoliucija. Šiame visuomenės ideologinio antstato segmente natūraliu laikoma ir pasaulių daugeriopumo idėja, įvairių nežemiškų civilizacijų egzistavimo galimybė, su kuriomis, be kita ko, praktikuotas ryšio palaikymas.

Tose pačiose ezoterinėse organizacijose kaip aistringo troškimo pertvarkyti pasaulį ir patį žmogų kuo didesnio jo ir visos visuomnės galimybių išplėtojimo - sudievęjimo, viršžmogiškumo kryptimi, pačių nuostabiausių fizinių, mentalinių galimybių įgijimo ir įvaldymo kontekste būta ir tokių doktrinų, pasaulėžiūrinių ir technologinių prokjektų kaip transhumanizmas, kaip šiuolaikinio pasaulio valdančiojo elito pastangos paimti į savo rankas didžiosios žmonijos dalies - jų akyse mažutėlių, nesubrendusių, nevertų ir nepajėgių savarankiškai tvarkytis žmogišką išvaizdą turinčių, bet savo esme "tikriesiems žmonėms" neprilygstančių būtybių - valdymo gijas, įvedant griežtą totalitarinį režimą. Visa tai iš begalinės žmoguje jaučiamos jėgos, ryšio su Dievu, Transcendencija, Kosmosu, begalybe ir noru tapti kaip dievais, kaip Visatos pati jėga, išdava. Ir ką čia gali priešpastatyti vargetiškas krikščioniškai-materialistiškas kuklutis pasaulėvaizdėlis ir visuomeninis idealas, taip palaikomas dvasininkijos, oficialaus mokslo žynių, visų valdančiųjų, ir tokių kaip "Varlinas", kurie iš esmės mums siūlo: melskitės mažutėliai, džiaukitės, kad gyvenate toje mažytėje Žemelėje, supamoje juodo, šalto, negyvo Kosmoso, užsiiminėkit savo mažyčiais bizneliais, džiaukitės savo mažais darbeliais. O nuo visokių grėsmių jus apgins didesni ir protingesni už jus. Kitaip sakant mums siūlomas kuklutis smulkiaburžuazinis gyvenimėlis, su siaurutėliu pasaulėvaizdžiu ir senu geru XIX a. - XX a. pirmos pusės ramiu buržuaziniu patriatrchaliniu šeimos gyvenimėliu, netrikdomu jokių "raudonųjų". Ne, išeitis iš antžmogiškų projektų ne sugrįžimas į utopinį "gerą" smulkiaburžuazinį pasaulėlį, o drąsus nėrimas į patį idėjų sukūrį, siekiant atskirti kas yra kas.

Taigi racionalaus visuomenės sutvarkymo, siekiant kuo platesnio galimybių išsiskleidumo projektų kūrimo mąstymo linijoje būta būta ne tik egalitarinės, bet ir elitinės krypties ir jos abi iš tiesų išplaukė ir visuomenės gyvenimo racionalizacijos siekių. Tačiau nepaisant tokių savo prigimtimi totalitarinių ar net genocidinių savo pasekmėmis tendencijų egzistavimo (kurios neretai buvo puoselėjamos masonų ar iliuminatų organizacijose) tai ne pagrindas grįžti į vidutinybės viešpatavimo ir retrogradiško pasaulėvaizdžio laikus.

Būtent šiuos ideologinio antstato organizacinės formos yra pačių įvairiausių alternatyvių oficialiam krikščioniškai-pozityvistiniam-materialistiniam Vakarų veidui - formų inkubatorius. Tai leidžia suvokti iki kokio lygio socializmas kaip XIX - XX a. doktrina yra tik vienas iš begalinės gausybės racionalaus visuomenės gyvenimo sutvarkymo minties formų. Kartu tai leidžia suvokti, kad būtent šiose organizacijose reikia ieškoti giliausių žmonijos būtį apsprendžiančių veiksnių. Atsižvelgiant į tai kokia reikšmė visais laikais ezoteriniuose mokymuose buvo teikiama tarpinkams tarp gamtinio ir vadinamojo antgamtinio pasaulio - kaip jėgoms ir subjektams, iš pradžių turintiems religinę-mitologinę formą (angelai), o vėliau, išsilaivinus iš pasenusių religinių-mitologinių vaizdinių, bei susiejus su pasaulio daugeriopumo idėja, imtų įžvelgti kitų pasaulių gyventojuose. Ypač XX amžiuje, žmonių sąmonei vis labiau atsiveriant kosminei žmonijos dimensijai ir vis svarbesne tampant minčiai, jog žmogus yra ne vienintelė protinga būtybė, vis labiau įsitvirtina nuostata, kad žmonijos gyvenimas nuo seniausių laikų apsprendžiamas nežemiškų civilizacijų, kurių santykis su žmonija ambivalentiškas - vienos jų nori gero, kitos siekia jos sunaikinimo ar bent išstūmimo. Čia vėl galima prisiminti tas grupuotes (kaip "Varlino"), kurios bando pakabinti visą istorinį procesą nuo pačių seniausių laikų iki pat mūsų dienų ant socializmo (komunizmo) kaip priešiškų žmonijai civilizacijų slapto žmonijos pavergimo plano, turinčio komunizmo formą. Tai daugiau nei primityvu. Nes matėm, kad socializmas tėra viena iš daugelio socialinio altruizmo apraiškų forma ir net konkretus jo įsikūnijimas marksistinio socializmo (komunizmo) forma tėra XIX a. - XX a. reiškinys. Ir tiek, kiek jis iš tiesų buvo tam tikrų okultinių grupių įrankis totalitarinei globaliai tvarkai (valdžiai) įvesti, jis buvo to laikmečio reiškinys, bet ir vėlgi - tik vienas iš tų pačių jėgų veikimo būdų santvarkoje, kuri taip pat yra jų veikimo apspręsta, todėl ir tos prieš socializmą nukreiptos veikimo formos bei būdai taip pat yra tų jėgų veikimo apraiška. 

Kita vertus mes neneigiame, kad iš anksto apspręstas istorinis procesas ("sąmokslas") ezistuoja, tik reikalas tas, kad toks šimtus ir tūkstančius metų apimantis sąmokslas niekada neįsikūnija suplanuota forma. Visi planai transformuojasi, gaunant rezultatą, kurio jį suplanavę nebuvo numatę. Kitaip sakant ir vadinamosios negatyvios jėgos yra reikalingos evoliucijos vyksmui kaip stimulas, motyvas, įtampa veikimui, kuris visada yra dviejų polių rezultatas. Jeigu priešiškos žmonijai civilizacijos ir turi tūkstantmentį žmonijos sunaikinimo planą, kuris savo egalitariškumu ir gerovės pažadu visiems gali turėti XIX - XX a. socializmo bruožų, tai vis dėl to tėra pritempinėjimas sieti jį su šiame laikotarpyje gimusia ir mūsų išgyventu socializmu, kuris yra konkrečių to laikotarpio socialinių, ekonominių, politinių, pasaulėžiūrinių ir ideologinių veiksnių padarinys. Juk mes žinoma, kad jį nulėmė ne vienas kažkuris veiksnys, o veiksnių visuma. Juo labiau, kad sąmonės evoliucijos lygmenyje aukščiau esančių visuomenių atstovai kontaktuose su žmonėmis pripažįsta, kad prasmę turi tiek negatyviųjų, naikinančių jėgų veikla, tiek, savaime suprantama, pozityviųjų, veikiančių meilės pagrindu.