Istorikė Aldona Gaigalaitė apie savo darbą sovietiniais laikais: keli epizodai | 2020 spalio 10 d.

Tai sovietinių laikų istorikė, gyvenusi 1927 - 2015 m., apsigynusi disertaciją tema "Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje pasaulinės ekonominės krizės metais (1929-1934 m.)", parašiusi tokius veikalus kaip Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 1929-1934 m. - Vilnius, 1957; Klerikalizmas Lietuvoje, 1917-1940 m." (1970 m.); Reakcinis katalikų bažnyčios vaidmuo Lietuvos istorijoje: medžiaga lektoriui. - Vilnius: Žinija, 1980. Be abejo tokios ir tokie dabartinio konservatoriško, liberalaus ir katalikiško isteblišmento laikomi kolaborantais, kaltinami "parsidavimu" ir panašiai. Bet štai ką ši istorikė rašo savo darbą Istorijos institute, Vilniaus pedagoginiame institute ir susidūrimus su KGB. A. Gaigalaitė ("Į save ir istoriją pažvelgus" (Vilnius: Vaga, 2002); perteikta ne pažodžiui): kai buvau priimta į MA Istorijos instituto aspirantūrą, apsigyvenau kartu su Elvyra Šlekaityte ir Elena Karaliūte pačiame institute, Vileišių rūmų ketvirto aukšto palėpėje. Jau pirmomis mūsų bendro gyvenimo dienomis Elena man sakė: Žinai, kai mes esame dviese galime šnekėti ką norime, bet, jei mūsų daugiau, tu būk atsargi. Aš esu užverbuota. Mano tėvai Sibire, o man teko pasirinkti, arba sėsti į Lukiškių požemius, arba sutikti bendradarbiauti. Sutikau su pastaruoju pasiūlymu, nes turiu padėti šeimai ir negaliu apsunkinti savo vargais jau ir taip vargstančių tėvų. Aš jau padėkojau, nes me su Elvyra buvo kurso draugės ir per daug nesivaržėme. Po kelių metų ji man atskleidė dar vieną paslaptį. Pasakė, kad jos paslaugos nebereikalingos, nes po nedidelio instituto remonto vasarą, buvo kambariuose pastatyta pasiklausymo aparatūra. Taigi įspėjo, kad instituto patalpose reikia galvoti ką su kitais bendradarbiais kalbėti. Nebeatsimenu, ar kam nors apie tai prasižiojau, bet ir dviese pasidalinti savo gyvenimo sunkumais eidavome į gamtą. Atsimenu, kad kartą pavasarį, nebegalėdama viena pakelti man primetamų kaltinimų, aš pasiskundžiau ir paguodžiančių žodžių sulaukiau iš kolegos V. Merkio ant suoliuko prie Kalvarijų tilto transporto žiedo... Mūsų fakultete buvo gera istorijos - pedagogikos grupė. Studentai imlūs, smalsūs. Jų aktyvumą matydama pakviečiau iš Latvijos Istorijos instituto dr. T. Zeidą, kuris jiems perskaitė speckursą - Latvijos istoriją. Aš jiems perskaičiau Lietuvos istorijos didvyrių laikotarpį, t. y. LDK pirmojo periodo istoriją. Kartą įėjusi į auditoriją radau lentą, pripieštą Lietuvos valstybinių simbolių: Vytį, Gedimino stulpus, dvigubą kryžių ir kitus. Mąsčiau ką daryti. Jei imsiu trinti ar barti, tik apsijuoksiu jaunimo akyse. Sutapsiu su tais mano nemėgiamais fanatikais stalinistais. Nutariau, kadangi dėstau Lietuvos istoriją, išaiškinti tų ženklų kilmę, kada jie atsirado, kur ir kam buvo naudojami, kokiais pavidalais jie išliko (p. 107). Studentai su dėmesiu išklausė. Tik išeidama iš auditorijos paprašiau seniūną: "Būk geras, nutrink tuos piešinius, kad koks durnius nesugalvotų mūsų apskųsti". Seniūnas nutrynė. Po kelių metų sužinojau, kad iš tos grupės vos ne trečdalis nuėjo dirbti į saugumo komitetą. Per visą mano kūną praplaukė karšta vilnis, nors ir supratau, kad tokia paskaita juk jokio atgarsio tuomet nesulaukė (p. 108).

Arba jos paskaita vaikų darželio auklėtojoms ir kitoms darbuotojoms. A. Gaigalaitė: tuo metu buvo aktuali antialkoholizmo propagandos problema. Aš į ją įsijautusi patariau vaikučius  auklėti Kęstučio ir kitų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pavyzdžiu, pasakojant jiems, kad net valdovai negerdavo. Iškilo kitos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos problemos. Tiktai apleidusi tą malonų darželį prisiminiau, kur esu ir kuo mane gali apkaltinti. Laimei, šį kartą viskas praėjo ramiai. Ramiai praėjo ir paskaita Vilniaus statybininkų rūmuose. Pasiuntė mane ten  kalbėti apie Lietuvos Respublikos užsienio politiką Vilniaus miesto "Žinijos" draugijos skyrius. Pagalvojau, kad čia susirinkę architektai ir statybininkai lietuviai, nes paskaita lietuvių kalba, baigę Kauno politechnikos ar Vilniaus dailės institutą. Gerai nusiteikusi kalbėjau irgi gerai. Ne pagal tuometines koncepcijas, o laisvai su daugeliu ryškių faktų, nekeldama Sovietų Sąjungos nuopelnų, o atskleisdama jos tikrąją, savus interesus ginančią politiką. Po paskatos pasipylė klausimai rusų kalba. Jais imta grąžinti į sovietinės istoriografijos teiginių rėmus. Žodžiu man buvo sudarytos galimybės "pasitaisyti". Vilniaus miesto "Žinijos" draugijos vadovai daugiau manęs nebekvietė mieste skaityti paskaitų. 

Tai tik keli iš daugelio epizodų A. Gaigalaitės atsiminimuose. O juk istorikė A. Gaigalaitė buvo kompartijos narė ir be abejo viešai, savo paskaitose, knygose, studijose, straipsniuose išpažino savo ištikimybę marksizmui, ne kartą išsakydavo pagiriamuosius žodžius Rusijai, rusų tautai ir panašiai, o štai koks lietuviškas buvo jos tikrasis nusiteikimas ir kiek būta drąsos tinkamomis progomis, protingai, gudriai visa tai išsakyti studentams ar kitose auditorijose. Kai visa tai suvoki, kokie šlykštūs tampa egoistiški konservatoriško, liberalaus ir katalikiško kultūrinio ir politinio isteblišmento kaltinimai anų laikų ne tik administracinio aparato darbuotojams, bet net ir eiliniams partijos nariams bei to meto mokslininkams bei kultūrininkams. Juk už viso to - elementariausias bandymas išaukštinti savo ideologinę, politinę ar religinę grupę ir nieko daugiau. O pretekstų A. Gaigalaitei apkaltinti ir dar daugiau: juk ji pabrėžtinai nelaikė savęs tikinčiąja, katalike, parašė kritišką tarpukario laikų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istoriją ("Klerikalizmas Lietuvoje, 1917-1940 m.") ir net mažą knygelę apie savo gimnazijos kapelioną ekskunigą Joną Ragauską... Neatsitiktinai šiuolaikiniams istorikams reikėjo gerokai paplušėti, kad sukurpti A. Gaigalaitės faktus paneigiančius veikalus.. Tad verta įsisąmonionti: už kaltinimų kolaboravimu slypi elementariausia ideologinė kova, paremta paprasčiausiu grupiniu egoizmu.