Istoriko Valdemaro Klumbio fašizmo baimės rekonstrukcija |2022 balandžio 30 d.

04/30/2022

Žvilgterėkime į istoriko Valdemaro Klumbio tekstą portale LRT ("Kiek fašizmo galima rasti Lietuvoje?" (2022.04.26;https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1672863/valdemaras-klumbys-kiek-fasizmo-galima-rasti-lietuvoje). Ką teigia šis šiaip jau labai neblogas istorikas? Jis postuluoja egzistuojant Lietuvoje galimybę susiformuoti fašizmui. Anot jo "Tereikia tinkamos partijos, charizmatiško lyderio, kurio stokoja visos svarbesnės politinės Lietuvos jėgos, prieštaringas tendencijas populistiškai sujungiančios ideologijos (fašistinė ideologija paprastai būna košė iš nederančių ingredientų) ir palankių aplinkybių (ekonominės ir socialinės krizės), kad neseniai buvusi marginalinė radikalų grupė įgytų populiarumą, o visiškai nekalta daina "Mes - jėga" taptų lietuviško fašizmo išraiškia". Kaip jis argumentuoja egzistuojant palankią dirvą toms fašizmo prielaidosm, daigams, užuomazgoms? Remdamasis Umberto Eco išskirtais 14 fašizmo požymių, jis įžvelgia tam tikras tendencijas Lietuvos visuomenėje, vedančias į fašizmo susiformavimą. Tai tradicijos kultas ir modernybės atmetimas. Antimodernizmas anot V. Klumbio sietinas ne tik su "Šeimų maršais" ar "valstiečiais", bet ir su konservatorių partijos rėmėjais, tarp kurių ne tik liberalus jaunimas, bet ir "ultrakonservatyvūs rinkėjai", kurie "Vertybiškai - pagal požiūrį į modernybę ir tradiciją - dalis jų niekuo nesiskiria nuo "maršininkų"". Pasak V. Klumbio "pasidalijimas į modernistus ir tradicionalistus mūsų visuomenėje atrodo gerokai svarbesnis nei labai sąlygiška kairumo ir dešinumo takoskyra. Galų gale, klasikinis fašizmas socioekonominėje sferoje vykdydavo ir "kairuolišką" politiką". Į fašizmą veda ir žmonių nusivylimas posovoietinės transformacijs laikais dėl pablogėjusios gyvenimo, nereikalingumo, neteisingumo jausmo, pažeminimo išgyvenimo. Juo labiau, kad "modernybė ir yra pokyčiai bei naujovės, jie ir šiaip dažnai kelia nesaugumo jausmą". O tai skatina "gręžtis į tradicines vertybes, kurių simbolinę trauką padidina ir jų persekiojimas sovietmečiu". Iš čia - "Kova prieš gėjus ir kitokias vakarietiškas "antivertybes", už tradicinę šeimą ir tautos išlikimą". Nepaisant to, kad Lietuvoje "tokios nuomonės išstumiamos iš viešosios erdvės, vyraujančių žiniasklaidos priemonių - marginalizuojamos. Tačiau tai netrukdo joms plisti, greičiau atvirkščiai". Jų radikalizaciją tik stiprina nevykusi Lietuvos politinio elito komunikacija, skaldanti bei radikali ir demonstruojanti vieną būdingą fašizmui bruožą - "panieką silpnumui ir hierarchinį elitizmą". Demonstruojama panieka oponentui ir savo galia. Kiap pasekmė "viešojoje erdvėje nuskursta mintis, išnaikinami pustoniai ir kritinis mąstymas". Dar vienas fašistinis bruožas anot V. Klumbio - mačizmas - panieka moterims ir seksualinėms mažumoms, pasak straipsnuio autoriaus greičiausiai slepiantis norą išsaugoti patriarchalinio vyro vaidmenį šeimoje. Toks vertybinis ribotumas anot V. Klumbio sąlygoja "nesutikimo kaip išdavystės supratimo Lietuvoje stiprėjimą". Bet koks protestas imamas suvokti kaip vienybės skaldymas, o "kitokią nuomonę reiškiantys žmonės automatiškai tampa priešais". Taigi kitoniškumo baimė kaip dar vienas fašizmo bruožas. "Apgulties būklės jausmas", kyląs iš sovietmečio, kai rusifikacija buvo suvokiama kaip grėsmė tautinei savimonei - vėlgi fašizmo šaltinis. Dabar pasak istoriko "matomi du priešai: šalia modernizaciją nešančių ir lietuviškumą naikinančių Vakarų lieka ir Rusijos grėsmė". V. Klumbys įsitikinęs, kad šių priešų egzistavimo priešprieša tam tikruose sluoksniuose lengvai buvo įveikta įvedus leftizmo kaip sovietinio marksizmo analogo Vakaruose sąvoką. Be to, leftizmas "apeliuoja į sąmokslo teorijos paieškas: čia ir SSRS pėdsakas dabarties vakarietiškose idėjose, ir slaptos Vakarų pinklės (George Sorosas kaip jų simbolis). Tokiame mąstyme veikia ir sovietmetį menanti kapitalizmo blogio ideologema, ir tebetvyrantis antisemitizmas". Fašizmo šaltiniu tampa ir "gyvenimo kaip kovos supratimas", ypač nuo 2014 metų sustiprinus karinę propagandą, partizanų kovos heroizaciją, juo labiau egzistuojant stipriam kultūriniam Pilėnų mitui. Su tuo puikia dera "nuolat iškylanti "tautos vienybės" nostalgija. Politinio elito valią išreiškiančių žurnalistų ir influencerių, tokių kaip R. Valatka ir A. Užkalnis, isteriškuose, pilnuose neapykantos, perpildytuose pagiežos, pykčio visiems, kas "ne su mumis" tekstuose V. Klumbys pastebi "fašistinę apeliaciją į vidurinę klasę, frustruotą, bijančią ekonominės krizės ir žemesnių sluoksnių spaudimo". Tokia "publicistinė populistinė isterija" anot jo taip pat "siejasi su fašistinėmis apeliacijomis".

Tad toks V. Klumbio fašizmo baimės turinys. Iš kokių premisų jis išplaukia? Be abejo iš demokratiją ir individualias asmens laisves ir pilietinės visuomenės įvairovę respektuojančio nusistatymo, individo teises ir laisves vienareikšmiškai keliant aukščiau visuomenės. Akivaizdu, kad tai yra V. Klumbio fašizmo baimės pamatas. Nekelia jokių abejonių, kad šis istorikas tai žmogus, kuris intuityviai tapatinasi su modernybe, kuri, kaip galima suprasti iš jo baimės fašizmui reiškiasi Vakaruose susiformavusioms politinėms ir kultūrinėms formoms. Kitaip sakant tai individualizmas, kurį politologiškai galima apibūdinti kaip tradicinį liberalizmą. Jam prieštaraujančios pasaulėžiūrinės, ideologinės, politinės ir kultūrinės (be kita ko ir gėjų teisės, kurios dabar Lietuvoje itin aktualus klausimas) nuostatos (tarp kurių ir tautiškumas - nenuostabu, kad Vengriją ir Lenkiją V. Klumbys laiko gana toli pažengusiomis fašizacijos keliu) bei politinės organizacijos, degraduojamos iki marginalaus radikalizmo. Anot V. Klumbio "Tereikia tinkamos partijos, charizmatiško lyderio [...], prieštaringas tendencijas populistiškai sujungiančios ideologijos (fašistinė ideologija paprastai būna košė iš nederančių ingredientų) ir palankių aplinkybių (ekonominės ir socialinės krizės), kad neseniai buvusi marginalinė radikalų grupė įgytų populiarumą".

Panašu, kad istoriko V. Klumbio asmenyje mes turim asmenį, kuriam kaip ir kiekvienam intelektualinį darbą dirbančiam žmogui yra labai svarbus jo individualios erdvės neliečiamumas - jo ego apsauga. Iš čia ir natūrali, būdinga šiam žmonių sluoksniui, kultūrinės, ideologinės, pasaulėžiurinės ir politinės įvairovės gynimo nuostata ir, panašu, įsivaizdavimas, kad įmanoma nepasaulėžiūrinė, ideologijų neapspręsta visuomenės narių sąveika, idealistiškai manant, kad tokios pasaulėžiūriškai neutralios (liberalizmo požiūriu) sąveikos dėka visuomenė gali save valdyti. Deja, tai tik iliuzija, gimusi iš neteisingos pasaulio ir žmogaus jame sampratos. Visuomenė nėra individų kaip atomų (atskirų kamuoliukų) rinkinys, o organinė visuma, kurios aktualią būtį apsprendžia ir jos į anapilį nuėjusios kartos ir jos gyvųjų narių mintys, jausmai, jausenos, formuojančios egregorus, įgaunančius individualią tapatybę ir savaime veikainčius kiekvienos iš visuomenės nario būtį, savo ruožtu jiems formuojant visuomenės egregorą. Iš čia visiškai kitoks individo ir visuomenės bei asmens teisių bei pareigų santykis, nei tas, kurį mes matome V. Klumbio tekste. Tada išryškėja ir didžiulė tokių ideologinių ir kultūrinių veiksnių kaip tautiškumas ir religija reikšmė, kurie V. Klumbio nuvertinami. Vis dėlto čia aptariamamas tekstas nėra sąlygotas individualaus egoizmo. Atvirrkščiai, jame iš tradicinio liberalizmo pozicijų pastebimas ir griežtai kritikuojamas valdžios ir ją remiančių sluoksnių begalinis elitarizmas, panieka visuomenės daugumai, savų ideologinių ir kultūrinių vertybių primetinėjimas visuomenei, jos teisių nepagrįtas ribojimas. Tai be abejo pagirtinas V. Klumbio pareigos visuomenei išpildymo pasireiškimas. Prasminga ir V. Klumbio ultrakonservatyvizmo bei tradicionalizmo kritika. Baimingas prisirišimas prie praeities formų iš tiesų yra didelė kliūtis visuomenės harmoningam vystymuis, tačiau problema ta, kad V. Klumbys nekritiškai seka vienu sociokultūriniu modeliu, primetamu galingų globalių grupių (kas jam be abejo yra sąmokslo teorija"), jį (sociokultūrintį modelį) traktuodamas kaip jo siektiną modernybę (priešpastatomą retrogradiškam ultrakonservatyvimui) ir dar laikydams šį sociokultūrinį modelį jo idealu laikoma įvairove. Be abejo tai sociokultūrinių realijų iškreipimas, sąlygotas nekritiško sekimo vienu dabar politinio ir kultūrinio elito visuomenės daugumai primetamu diskursu, jį perimant dėl to, kad jis autoriui mielas ir gal naudingas.

Tad ar įmanomas Lietuvoje V. Klumbio taip bijomas fašizmas? Vargiai. Vien todėl, kad V. Klumbys visiškai neįvertina Lietuvos visuomenės demografinio išsekimo - milžiniškos emigracijos ir labai mažo gimstamumo, kas sąlygoja lietuvių visuomenės Lietuvoje nykimą, o taip pat dėl valdančiojo politinio, ekonominio ir kultūrinio elito kosmopolitinio nusteikimo vykstantį spartų Lietuvos visuomenės atmiežimą kitų rasių ir kitų tautų žmonėmis, kas, be abejo, šiam procesui vykstant toliau, sąlygos lietuvių procento spartų sumažėjimą Lietuvoje. O juk pagal V. Klumbio fašizmo požymius, Lietuvoje fašizmas galimas tik lietuviškas. Bet įvertinant aukščiau paminėtus procesus (kuriems V. Klumbys neskyrė jokio dėmesi) kaip galimas lietuviškas fašizmas šalyje, kurioje lietuviai sudarytų tarkim tik kokį 60 procentų gyventojų? Juo labiau, kad ir tarp kosmopolitinių valdžios ir jos atstovaujamo elito kosmopolitinių ir užgniaužiamų tautinių tendencijų yra tokia gili praraja, kad ji niekaip negali būti įveikta jokiomis sinkretinėmis fašistinėmis programomis. Tad summa sumarum galima būtų daryti išvadą, jog V. Klumbio fašizmo baimėje labiau įžvelgtinos akademinio pižoniškumo apraiškos. Kita vertus, post sccriptum galima būtų pastebėti, jog įmanomas daugelio V. Klumbio pagrįstai pastebėtų visuomenės bruožų, jausenų, nuostatų, laikysenų (o prie to dar ir V. Klumbio taip teigiamai vertinamos modernybės, t. y. atvirumo ateičiai, kuri tikėkimės bus ne totalitarinis žmonijos pavergimas, o atvirkščiai - jos atsivėrimas kosminei ateičiai su visomis naujomis begalinėmis galimybės žmonijai) pasitelkimas ideologijai, programai, kuri suburtų lietuvių visuomenę kūrybai kosminei ateičiai atsivėrusios žmonijos šeimoje be jokių V. Klumbio taip bijomų fašistinių apraiškų. Tokia ideologija, galima sutikti su V. Klumbiu, iš tiesų turi potencijų peržengti visas senąsias (kairės-dešinės) ir naująsias (taip pat ir V. Klumbiui tokią svarbią tradicijos - modernumo) ideologines skirtis.