JAV insaiderio Miltono Williamo Cooperio biografija |2021 gruodžio 15 d.

12/15/2021

Informacija apie Miltoną Williamą Cooperį iš Vikipedijos (https://en.wikipedia.org/wiki/Milton_William_Cooper): Miltonas Williamas "Billas" Cooperis (Milton William "Bill" Cooper) (1943 m. gegužės 6 d. - 2001 m. lapkričio 5 d.) - amerikiečių sąmokslo teoretikas, radijo laidų vedėjas ir autorius, žinomas dėl 1991 m. išleistos knygos "Behold a Pale Horse" (liet. "Štai blyškus žirgas"), kurioje perspėjo apie daugybę pasaulinių sąmokslų [tipiška oficialioms masinėms informacijos priemonėms charakteristika], kai kurie iš jų susiję su nežemiška gyvybe. Gimė 1943 m. Jungtinių Valstijų oro pajėgų pulkininko leitenanto Miltono Venso Cooperio (1922-2012 m.) ir jo žmonos Dovie Nell Cooper (gim. Wood-side) (1923-2001 m.) šeimoje. O toliau "Vikipedijos" teksto autorius labai skeptiškai žvelgia į paties Cooperio pasakojimą, jog jis tarnavo karinėse oro pajėgose, kariniame jūrų laivyne ir karinio laivyno žvalgybos institucijose iki atleidimo 1975 m. Pasak "Vikipedijos" autoriaus esą viešuose dokumentuose nurodomas tik tarnybos kariniame jūrų laivyne laikotarpis su E-5/seržanto (antros klasės karinio jūrų laivyno smulkaus karininko) kvalifikaciniu kodu, įskaitant tarnybą Vietname, už kurią buvo apdovanotas dviem tarnybos medaliais. Esą jis tarnavo "žemo lygio tarnautoju" kariniame jūrų laivyne, todėl nebūtų turėjęs leidimo susipažinti su įslaptintais dokumentais. Abejojama ir jo tarnyba JAV kariniame laive "Tiru", "didesniame už futbolo aikštę". Tačiau kai pamatysime iš čia skelbiamų dokumentų (iš jo knygos "Behold a Pale Horse") tai netiesa.

1988 m. Cooperis sulaukė ufologų dėmesio, kai pareiškė, kad tarnaudamas kariniame jūrų laivyne matė slaptus dokumentus, kuriuose aprašomi vyriausybės ryšiai su nežemiškomis būtybėmis. Cooperio susidomėjimą ufologija, nežemiškomis civilizacijomis bandoma sieti su bendravimu su žymiu ufologu iš ParaNet tinklo John Olsen Lear, "Learjet" įkūrėjo Billo Learo sūnumi. Tai nepagrįstos abejonės. Cooperio skelbiami dokumentai aiškiai rodo, kad jis turėjo galimybę susipažinti su slapčiausiais žvalgybiniais dokumentais, todėl akivaizdu, jog jo informacija gauta jo paties. Cooperio teigimu pavojingiausi visuomenei - ateivių susitarimai su vyriausybėmis, mainais už jiems naudingas koncesijas teikiant vyriausybei technologijas, kurias ji panaudoja prieš visuomenę. 1991 m. Cooperis išleido knygą "Behold a Pale Horse" (liet. "Štai blyškus žirgas"). Be abejo, jooje išdėstytą XX a. istoriją ir laukiamą ateitį "Vikipedijos" autorius įvardijo sąmokslo teorija, tačiau "sudėtingiausia iki šiol skelbta teorija", apimančia ir Kenedžio nužudymą, slaptos pasaulinės vyriausybės veiklą, artėjantį ledynmetį ir įvairią kitą slaptą veiklą, susijusią su iliuminatų paskelbtu karu Amerikos žmonėms. Pasak Cooperio D. Eisenhoweris 1954 m. vedė derybas dėl sutarties su nežemiškomis būtybėmis, kuri tariamai leido ateiviams grobti žmones mainais į technologinį indėlį. Cooperio teigimu ateiviai "manipuliuoja ir (arba) valdo žmoniją per įvairias slaptas draugijas, religijas, magiją, raganavimą ir okultizmą" ir kad net iliuminatai, patys to nežinodami, buvo jų manipuliuojami. O iliuminatų tikslas - Naujosios pasaulio tvarkos sukūrimas. Iliuminatai aktyviai konspiravo su nežemiškomis būtybėmis, kad užvaldytų pasaulį. Jo teigimu "JASON" patariamosios grupės mokslininkai atsiskaitinėjo elitinei Trišalės komisijos ir Užsienio ryšių tarybos vykdomojo komiteto narių grupei, kurie buvo aukšto rango iliuminatų nariai. Knygoje "Behold a Pale Horse" Cooperis teigė, kad prezidentas Džonas F. Kenedis buvo nužudytas, nes ketino atskleisti, jog nežemiškos būtybės ruošiasi užvaldyti Žemę. Knygoje "Behold a Pale Horse" Cooperis teigė, kad AIDS yra sąmokslo, kuriuo siekiama sumažinti juodaodžių, ispanakalbių ir homoseksualų populiaciją, rezultatas. 2000 m. Pietų Afrikos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Manto Tshabalala-Msimangas sulaukė kritikos už tai, kad išplatino skyrių, kuriame aptariama ši teorija, aukštiems Pietų Afrikos Respublikos vyriausybės pareigūnams. Jis kritikuotas už tai, kad suteikė teisėtumo Cooperio teorijoms ir jas platino Afrikoje. Nuo 1992 m. iki savo mirties 2001 m. lapkritį jis rengė savo radijo laidą "Laiko valanda" iš studijos savo namuose Eagare, Arizonos valstijoje, 15 mylių nuo Naujosios Meksikos sienos. Coperis buvo gerai žinomas kariniuose sluoksniuose dėl šios savo antivyriausybinės trumpųjų bangų radijo programos. 1998 m. liepą jis buvo apkaltintas mokesčių vengimu; buvo išduotas arešto orderis. 2000 m. Jungtinių Valstijų maršalų tarnyba jį pavadino "pagrindiniu bėgliu". 2001 m. lapkričio 5 d. Apačo apygardos šerifo pavaduotojai bandė suimti Cooperį jo namuose Eagare. Po susišaudymo, kurio metu Cooperis šovė vienam iš pavaduotojų į galvą, Cooperis buvo mirtinai subadytas.

Iš Cooperio knygos "Behold a Pale Horse" apie jį galima sužinoti štai ką. Jo žmona kinė. Jo protėviai kilę iš Anglijos, Škotijos ir Airijos. Turėjo giminaičių, kurie kovojo abiejose pilietinio karo pusėse. Kai kurie kariavo indėnų karuose. Kai buvo mažas berniukas, girdėjau šnabždesius, kad šeimoje buvo šiek tiek čerokių kraujo. Augo kariškių šeimoje. Tėvas - JAV karinių oro pajėgų pulkininkas leitenantas Miltonas V. Kuperis. Į pensiją tėvas išėjo kaip vadas pilotas, turintis tūkstančius valandų. Williamas Cooperis pririmena kaip pilotai, susirinkę apie virtuvės stalą aptardavo keistus dalykus, vadinamus foo fighters arba NSO. Kai mums pasisekdavo, jie išsitraukdavo projektorių ir rodydavo skaidres. 1961 m. baigiau Jamato vidurinę mokyklą Japonijoje. Tų pačių metų rudenį įstojo į karines oro pajėgas. Mokėsi Lacklando oro pajėgų bazėje Teksase, o Amarillo oro pajėgų bazėje lankė lėktuvų ir raketų pneudraulikos technikos mokyklą. Baigęs mokyklą buvo paskirtas į Strateginės oro pajėgų vadavietės 495-ąjį bombonešių sparną Šepardo oro pajėgų bazėje, esančioje netoli Vičita Fols. Vėliau pavadinimas buvo pakeistas į 4245-ąjį bombonešių dalinį. Tapo lakūnu, turinčiu slaptą saugumo leidimą ir dirbančiu su B-52 bombonešiais, KC-135 degalų papildymo lėktuvais ir "Minuteman" raketomis. Buvo apdovanotas Nacionalinės gynybos medaliu ir Karinių oro pajėgų gero elgesio medaliu. Susipažino su keliais seržantais, kurie jam pasakojo apie dalinisu, kurie renka sudužusių skraidančių lėkščių nuolaužas. Seržantas Mizas jam pasakojo, kad dalyvavo vienoje operacijoje, kurios metu buvo gabenama tokia didelė lėkštė, kad specialioji komanda ėjo pirma jų, nuleisdama visus telefonų stulpus ir tvoros stulpus. Kita komanda sekė paskui ir juos pakeitė. Jie ją perkėlė tik naktį. Dieną ji buvo laikoma pastatyta ir uždengta kažkur už kelio. 1963 m. lapkričio 22 d. ėjau lauko priežiūros eskadrono CQ (Charge of Quarters) pareigas. Tvarkdarių kambaryje televizoriuje įsijungė iesioginę prezidento kortežo Dalase transliaciją ir, negalėdamas patikėti savo akimis, matė ir girdėjo prezidento nužudymą. Prezidentas Kenedis buvo nušautas tiesiai prieš mano akis! Po jo pranešimo perskambino vadavietės budintysis ir įsakė skelbti raudonąjį pavojaus signalą DEFCON TWO (antroji gynybos būklė reiškė, kad karas neišvengiamas). Jau girdėjosi reaktyvinių variklių riaumojimas, kai budinčios įgulos riedėjo lėktuvais link pakilimo tako. Buvo didelis palengvėjimas, kai pavojus buvo nutrauktas. Iš karinių oro pajėgų išėjo 1965 m. su pagyrimu. Tų pačių metų gruodį įstojo į karinį jūrų laivyną. Buvo išsiųstas į San Diege esantį Karinio jūrų laivyno mokymo centrą, kur jam buvo surengta parengiamoji stovykla. Kadangi anksčiau buvo įgijęs patirties oro pajėgose, buvo paskirtas naujokų kuopos vadu. Stovyklos metu savanoriškai stojo į povandeninius laivus. Buvo priimtas ir, baigęs bazinius mokymus, buvo paskirtas į povandeninių laivų bazę "USS Tiru" (SS-416) Pearl Harbore, Havajuose. Vieno išplaukimo metu teko stebėti NSO. Kapitonas paskambino žemyn ir liepė kažkam atidžiai stebėti radarą. Jo įsakymas buvo iš karto patvirtintas. Jiems penkiems stovint ir žvelgiant į jūrą, tas pats laivas arba lygiai toks pat laivas lėtai pakilo, apsisuko ore, pasviro kampu ir išnyko. Akies krašteliu matė, kaip vadas fotografuoja.Turėjo tris vaizdus, iš kurių galėjo daryti išvadas. Tai buvo metalinė mašina, tuo nė kiek neabejojo. Ji buvo protingai valdoma, tuo buvo taip pat įsitikinęs. Ji buvo neryškios spalvos, panaši į alavą. Nebuvo jokių šviesų. Nebuvo jokio švytėjimo. Jam atrodė, kad matė eilę kažkokių į iliuminatorių panašių angų, bet negalėjo būti tikras. Radaras pranešė apie kontaktą tuo pačiu azimutu ir nurodė 3 jūrmylių atstumą. Atstumas atitiko tikrovę, nes laivas judėjo ta kryptimi, kuria mes judėjome. Prieš palikdamas tiltą kapitonas paėmė iš viršininko fotoaparatą ir liepė kiekvienam iš mūsų su niekuo nekalbėti apie tai, ką matėme. Jis jiems pasakė, kad šis incidentas yra slaptas ir mes neturime jo aptarinėti net tarpusavyje. Tiems iš jų, kurie matė NSO, nebuvo leista išlipti į krantą po to, kai prisišvartavome Perle. Net ir tiems iš jų, kurie neturėjo tarnybos, buvo pasakyta, kad turi likti laive. Maždaug po dviejų valandų į laivą įlipo vadas iš Karinio jūrų laivyno žvalgybos biuro. Jis nuėjo tiesiai į kapitono kajutę. Neilgai trukus buvo pakviesti laukti koridoriuje už kapitono durų. Pirmiausia buvo pakviestas praporščikas Balas. Maždaug po 10 minučių jis išėjo ir nuėjo į kajutę. Jis atrodė sukrėstas. Kitas buvau Coperis. Kai įėjo į kajutę, vadas rankose laikė jo tarnybinį pažymėjimą. Staiga žiūrėdamas jam tiesiai į akis, jis paklausė: "Ką tu ten matei?" "Manau, kad tai buvo skraidanti lėkštė, pone, - atsakė. Vyras ėmė akivaizdžiai drebėti ir ėmė šaukti ant jo necenzūrinius žodžius. Jis pagrasino jį pasodinti į areštinę visam likusiam gyvenimui. Buvau sutrikęs. Į jo klausimą atsakė teisingai, tačiau jam buvo grasinama kalėjimu. "Pradėkime viską iš naujo", - pasakė jis. "Ką tu ten matei?" "Nieko, pone", - atsakė. "Nieko nemačiau ir norėčiau kuo greičiau iš čia išvažiuoti". Jo veidu nušvito šypsena ir kapitonas atrodė palengvėjęs. "Ar tikrai esi tikras, Kuperi?" - paklausė jis. "Taip, pone, - atsakė, - esu tikras." "Tu esi geras jūreivis, Kuperi, - pasakė jis. Tada jis paprašė jį perskaityti kelis popieriaus lapus, kuriuose visuose buvo parašyta tas pats, tik skirtingais žodžiais. Perskaitė, kad jei kada nors prabils apie tai, ko nemačiau, galiu būti nubaustas iki 10 000 dolerių bauda ir įkalintas iki 10 metų arba ir viena, ir kita. Jis paprašė jo pasirašyti popieriaus lapą, kad supranta ką tik perskaitytus įstatymus ir taisykles, reglamentuojančius įslaptintos informacijos, susijusios su nacionaliniu saugumu, apsaugą. Pasirašydamas sutiko niekada ir su niekuo neperduoti jokios informacijos apie šį incidentą. Netrukus po to incidento išėjo savanoriu iš povandeninių laivų. Buvo perkeltas į JAV laivą "Tombigbee" (AOG-11). "Tombigbee" buvo benzinvežis. Tada buvo perkeltas į mokyklą. Nežinojo, kokią mokyklą išsitraukiau. Pasirodo, tai buvo Karinio jūrų laivyno saugumo ir žvalgybos mokykla, skirta vidaus saugumo specialistams (NEC 9545). Nuo 1968 m., kai atvykau į mokyklą, iki pat išėjimo iš karinio jūrų laivyno dirbau Karinio jūrų laivyno saugumo ir žvalgybos tarnyboje, o baigęs mokyklą buvo perkeltas į Vietnamą. Nusileidau Da Nange ir buvo nuvežtas į Karterio stovyklą, I korpuso jūrų saugumo ir žvalgybos būstinę. Jį apklausė kapitonas Karteris, vadas. Kapitonas Karteris jo paklausė, ar mano, kad būčiau geras patrulinio laivo kapitonas, ir aš jam atsakė, kad taip. Visą laiką, kol buvau Vietname, o ypač DMZI, pastebėjau, kad ten buvo daug NSO veiklos. Turėjo atskirus 24 valandų kriptografinius kodų lapus, kuriais šifravo pranešimus, tačiau dėl pavojaus, kad bet kuriuo metu vienas iš jų gali būti sugautas, slaptajai informacijai žymėti naudojo specialius kodinius žodžius. Jam buvo pasakyta, kad NSO neabejotinai buvo slapta informacija. Kokią tiksliai jautrią, sužinojau, kai visi viso kaimo žmonės dingo, kai virš jų namelių buvo pastebėti pakibę NSO. Sužinojo, kad abi pusės šaudė į NSO, o šie atsišaudė paslaptinga mėlyna šviesa. Sklandė gandai, kad NSO pagrobė ir išniekino du armijos kareivius, o paskui numetė juos krūmuose. Niekas nežinojo, kiek tai tiesa, bet tai, kad gandai sklido, leido jam manyti, kad yra bent šiek tiek tiesos. Galiausiai vėl atsidūrė Havajuose. Šį kartą tai buvo tarnyba krante Ramiojo vandenyno laivyno vyriausiojo vado būstinėje Makalapoje, ant kalvos virš Perl Harboro. Tarnaudamas oro pajėgose turėjo slaptą saugumo leidimą, o slaptas buvo reikalingas povandeniniams laivams. Kai užsiregistravo laivyno administracijos padalinyje, jo paprašė užpildyti dokumentus kitam leidimui. Padarė, kaip jo prašė. Prisimena, kad viename iš klausimų buvo klausiama, ar kada nors priklausė kokioms nors broliškoms organizacijoms. Pažvelgiau į sąrašą, apvedžiau DeMolay draugiją ir atsakė teigiamai. Kol laukė FTB patikrinimo rezultatų, kad galėtų gauti aukštesnį leidimą, buvo paskirtas į Operacinės būklės ataskaitų biurą (OPSTAT) pas vyresnįjį leitenantą Mercado. Maždaug po šešių mėnesių buvo pakviestas į Karinio jūrų laivyno žvalgybos štabo viršininko biurą. Jo paprašė perskaityti nuostatus, apimančius Personalo patikimumo programą, reglamentuojančią personalo, turinčio prieigą prie branduolinių ginklų, informacijos apie branduolinius ginklus, paleidimo kodų ir įvairių kitų dalykų, susijusių su branduoliniais ginklais arba viskuo, kas priklauso HQ-CR 44, veiklą. Jo paprašė perskaityti ir pasirašyti saugumo priesaiką, kurią ir daviau. Tada kapitonas Kaldvelas jam pasakė, kad jo leidimas dirbti su slapta informacija buvo padidintas iki "Top Secret, Q, Sensitive Compartmentalized Information", o prieiga prie jos buvo suteikta griežtai laikantis principo "būtina žinoti". Jis liepė man prisistatyti CINCPACFLT žvalgybai vadovaujančiam karininkui. Tai, ką sužinojo per tą laiką, kurį praleido su šia informavimo grupe, paskatino jį 18 metų trukusiems ieškojimams, kurie baigėsi šios knygos parašymu. Vėliau jam buvo suteiktas dar vienas padidintas kriptografijos kategorijos leidimas ir jis buvo paskirtas SPECAT operatoriumi, kai budėjo komandiniame centre. Tą dieną, kai sužinojo, kad Karinių jūrų pajėgų žvalgybos biuras dalyvavo prezidento Džono F. Kenedžio nužudyme ir kad Kenedžiui į galvą šovė limuziną vairavęs slaptosios tarnybos agentas, išėjo į laisvę neketindamas kada nors grįžti. Jo geras draugas Bobas Swanas įkalbėjo jį grįžti. Vėliau, 1972 m. birželio 1 d., savo vestuvių išvakarėse, Bobui papasakojo viską, ką žinojo apie NSO, Kenedžio nužudymą, karinį jūrų laivyną, slaptąją vyriausybę, artėjantį ledynmetį, 1, 2 ir 3 alternatyvas, projektą GALILEO ir Naujosios pasaulio tvarkos planą. Tada tikėjau, kad visa tai buvo tiesa, ir tiki, kad visa tai yra tiesa dabar. Tačiau rado įrodymų, jog slaptosios draugijos dar 1917 m. planavo išgalvoti dirbtinę grėsmę iš kosmoso, kad suburtų žmoniją į vieno pasaulio vyriausybę, kurią vadina Naująja pasaulio tvarka. Cooperis nemažai pasakojo apie vėlesnius dažnus pasikėsinimus į jį. Išėjęs iš karinio jūrų laivyno grįžo į mokyklą ir įgijau fotografo diplomą, dirbo Pakrantės giluminio nardymo mokyklos vyriausiuoju instruktoriumi, mišrių dujų giluminio nardymo skyriaus vadovu ir povandeninės fotografijos instruktoriumi Okeanijos koledže, "Airco Technical Institute" priėmimo atstovu, "Adelphi Business College" direktoriaus padėjėju, "Adelphi Busi- ness College" vykdomuoju direktoriumi, "United Education & Software", Ramiojo vandenyno pakrantės technikos instituto vykdomasis direktorius ir Nacionalinio technikos koledžo vykdomasis direktorius. Taip pat turėjo ir valdė meninės fotografijos galeriją "Absolute Image Gallery" ir studiją.

1988 m. pavasarį pamatė žurnalą, kuriame buvo minimas Mūro, Šanderos ir Frid- mano tyrėjų grupės aptiktas dokumentas, kuriame išdėstytos vyriausybės žinios apie numuštą lėkštę, negyvus ateivių kūnus ir operaciją, pavadintą "Operacija MAJESTIC TWELVE". Žinojo, kad Mūras ir Frydmanas buvo vyriausybės agentai, o dokumentas - klastotė. Nusprendė, kad atėjo laikas jam išeiti į areną ir demaskuoti dangstymą bei dezinformaciją. Pirmiausia reikėjo įtikinti žinomus agentus, kad yra tik keistuolis, kuris iš tikrųjų nieko nežino. Jam pavyko apgauti agentuss, pakišant jiems dezinformaciją. Padedamas Annie ir keleto labai artimų bei patikimų draugų, parengė tikrąją informaciją, kiek tik galėjo prisiminti, ir kartu išsiuntinėjo laišką, kuris iš viso jam kainavo 27 000 dolerių. Siuntinius išsiuntė žmonėms visame pasaulyje. Būtent tai neleido vyriausybei jo suimti ar pakenkti. Bet koks jų žingsnis būtų buvęs suprastas kaip visiškas viso to, ką atskleidė, patvirtinimas. Taip pat įkėlė informaciją į kompiuterių skelbimų lentas visame pasaulyje. Nuo to momento Annie ir jis buvo sekami ir persekiojami. Į jų atsakiklį ėmė rodytis grasinimai mirtimi. Priešais stovėdavo vyriausybiniai automobiliai, o gerai apsirengę vyrai stebėdavo namus. Prie jų durų pradėjo rodytis keisčiausi žmonės, kartais vidury nakties. Kai persikėlė į Arizoną, niekas nežinojo, kur yra jų naujasis namas. Tačiau kai įvažiavo į savo teritoriją, iškart už jų pasirodė vyriausybinis automobilis.

O štai dokumentų, kurie įrodo, kad Cooperis tarnavo kariniame jūrų laivyne ir jo žvalgybos institucijose iki pat 1975 m., faksimilės.