Jėzaus Kristaus istoriškumas: skeptiko požiūris| 2020 birželio 5 d.

Krikščioniški Jėzaus istoriškumo įrodymai

Krikščionių Jėzus Kristus laikomas Dievo Sūnumi, įsikūnijusiu žyde, gyvenusiame I a. pradžioje Palestinoje, kilusiu iš Galilėjos, savo gyvenimo Žemėje metu subūrusiu savo mokinius, iš kurių svarbiausi 12 - a apaštalų. Jis buvo nukryžiuotas kurstant žydams Judėjos provincijos prefekto Poncijaus Piloto įsakymu apie 30 m., mirė, po trijų dienų prisikėlė, bendravo su savo mokiniais, o galiausiai triumfališkai, matant šimtams jo pasekėjų, įžengė į dangų. Po 40 dienų nuo prisikėlimo atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri įkvėpė apaštalus ir taip jie tapo Bažnyčios užuomazga. Taip Jėzus Kristus suvokiamas absoliučios daugumos krikščionių bažnyčių, besiremiančių vadinamuoju Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu. Svarbiausias Jėzaus Kristaus byloje jo istoriškumo klausimas

Kertinis punktas bažnytinėje krikščionybės formavimosi koncepcijoje - Jėzaus istoriškumo akcentavimas. Tai pamatas, į kurį remiasi bažnytinė krikščionybės genezės koncepcija. Jis grindžiamas Naujojo Testamento (ypač evangelijų) suformuotu Jėzaus vaizdu. Ir šiuolaikiniai katalikiški katekizmai  akcentuoja Jėzus gyvenimą konkrečiu istoriniu laikotarpiu bei jo mesijiškumą, ką esą įrodo išsipildžiusios Senojo Testamento (ST)  pranašystės ir mesijo apibūdinimai. Tos pranašystės surašytos mažiausiai keli šimtai metų prieš Jėzaus gimimą. Jose bendrais bruožais jau esą pristatomas Jėzaus žemiškas gyvenimas, jo plakimas ir kitoks kankinimas, nukryžiavimas ir mirtis. 

Jėzaus istoriškumas tradiciškai krikščionių grindžiamas taip pat liudijimais apie Jėzų romėnų ir žydų (žydų istoriko Juozapo Flavijaus ir Talmudo) šaltiniuose. Didžiulis dėmesys skiriamas Juozapo Flavijaus liudijimui, kurį Bažnyčios teologų akimis ypač sustiprino 1912 m. rusų mokslininko A. Vasiljevo rastas arabiškasis vyskupo ir istoriko Agapijaus iš Mandžibo kūrinio "Titulų knyga" tekstas bei ypač 1971 m. Izraelio mokslininko Šlomo Pineso akcentuota citata iš šio veikalo, kurioje apie Jėzų kalbama kaip apie išmintingą žmogų. Daugelis mokslininkų įsitikinę, kad ši Agapijaus citata atspindi Juozapo Flavijaus originalą.

Taip pat daug dėmesio skiriama romėnų šaltiniams. Romėnų istorikas Tacitas (55-117) smulkiai aprašo Romos gaisrą, Neronui esant imperatoriumi. Tacito pasakojimas laikomas tiksliausiu ir plačiausiu šaltiniu apie istorinį Jėzų. Romos istorikas Gajus Svetonijus Trankvilas savo knygoje "12 - os cezarių gyvenimas" rašydamas apie imperatoriaus Klaudijaus valdymo laikotarpiu tarp Romos žydų kilusius neramumus, dėl kurių juos teko iš Romos ištremti, mini to sąmyšio kaltininką Chrestus. Svarbiu liudijimu laikomas Bitinijos ir Ponto valdytojo Plinijaus Jaunesniojo (62 - 113) susirašinėjimas su imperatoriumi Trajanu (112 m.). Ištrauktas į dienos šviesą ir sirų istoriko Maros Bar-Sarapiono laiškas (kaip manoma rašytas 73 m.) sūnui į Edesą, kuriame rašoma, kad judėjai nubaudė mirtimi savo išmintingą karalių, kuris mėgino jiems duoti naują įstatymą. Thalis Samarietis kronikoje (apie 60 m.) polemizuoja apie tamsą, turėjusią lydėti Jėzaus mirtį.

Svarbiu Jėzaus istoriškumo liudijimu krikščionių istorikų laikomi Pauliaus laiškai. Pabrėžiamas laiškų ankstyvumas: Pirmas Laiškas Tesalonikiečiams parašytas 51 m., Pirmasis Laiškas Korintiečiams - 56 m.  Juose minimas tuščias kapas ir nėra jokio liudijimo, kad kas nors būt užginčijęs tuščio kapo faktą. Be to, Jėzus daug kartų paliudijo save kaip gyvą. Seniausias to liudijimas yra 1Kor 15: 3b-5. Paulius akcentavo, kad Jėzus turi kūną (Rom. 8, 3) ir kraują (Rom. 5, 9). Paulius nelaiko priklausomybės atitinkami genčiai formalumu - jis akcentuoja savo priklausomybę Benjamino genčiai (Phil. 3, 5.). 1 Kor. 9, 5 Paulius kalba apie Jokūbą kaip "Viešpaties brolį". Paulius kalba apie Jėzaus nukryžiavimą (2 Kor. 13, 4; 1 Kor. 1, 13; 2, 2), mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą trečią dieną bei pasirodymą Vienuolikai. Pirmajame Laiške Korintiečiams Paulius net nurodo prisikėlusįjį Jėzų mačiusiųjų skaičių - 500, iš kurių daugelis esą gyvi. Pabrėžiama, kad evangelijos parašytos I a. Teigiama, kad Klemensas Romietis savo laiške (95 m.) cituoja Evangelijos pagal Matą ir pagal Morkų žodžius. Šv. Ignacas Antiochietis (107 m. nukankintas), cituoja Evangeliją pagal Matą. Didachėje (apie 100 m.) yra frazių iš evangelijų pagal Matą ir Luką. Polikarpas Smirnietis cituoja šias evangelijas. O Jono mokinys ir Polikarpo draugas Papijus Hierapolietis (70 - 150) pasakoja kaip parašytos Evangelijos pagal Matą ir Morkų. Ireniejus Lionietis primena, kad jis asmeniškai jaunas būdamas pažinojo Polikarpą Smirnietį. Papijus liudija, kad Matas užrašė Viešpaties logijas žydų kalba, kurias vertė kiti kaip išmanė. Jonas evangeliją esą parašęs apie 90 m.  

Jėzaus istoriškumui įrodyti pasitelkiamas Talmudas. Žydų istorikas J. Klausneris pirmųjų dviejų amžių rabinų užuominas apie Jėzų šitaip aprašo: krikščionybės kūrėjas Talmude atsimenamas kaip rabinas iš Nazareto  - užkerėtojas ir Izraelio tautos suvedžiotojas, mokęsis burtų Egipte, tyčiojęsis iš rabinų, aiškinęs Raštus panašiai, kaip ir fariziejai, turėjęs penketą mokinių, kurie gydę jo vardu, sakęs neatėjęs nei atimti, nei pridėti prie Mozės Įstatymo, pakartas už klaidingą mokymą bei suvedžiojimą Pesah išvakarėse. Esą rabinams būdinga ne Jėzaus istoriškumą paneigti, bet teršti Jėzaus ir jo motinos vardą ir tuo parodyti, kad jie nebuvo verti dalyvauti Dievo plane. Jėzus laikomas svetimautojos su romėnų kareiviu Pandira arba Pan-thera sūnumi. Pažymima, kad buvo teisiamas Lud (Lydos) mieste kaip suvedžiotojas ir erezijos mokytojas. Daroma išvada, kad rabiniškoji pirmųjų dviejų krikščionybės amžių raštija su Jėzumi skaitosi ir laiko jį buvus istoriniu asmeniu. 

Pasitelkiami tokie archeologiniai įrodymai kaip kryžiaus antspaudas vilos Herkulanume (Pompėja) sienoje. Teigiama, kad Kafarnaume 1968 m. rastas Simono Petro namelis, kurio sienos buvo padengtos freskomis ir įrašais su invokacijomis Petrui, prašant užtarimo. Namelis šventa vieta esą paverstas jau I a.  ir tarnavo iš žydų kilusių krikščionių bendruomenės susibūrimams. Tai ir Simono Kirėniečio sūnaus - Aleksandro, Simono sūnus iš Kirenės kapo (osuarijaus) atradimas 1962 m. Cedrono slėnyje. Maudyklė, vadinama Betsata, akmeninis gindinys - Gabata - taip pat pasitelkiami kaip Jėzaus istoriškumo įrodymai. Bandoma ieškoti Nazareto miesto egzistavimo archeologinių įrodymų. Teigiama, kad rastas įrašas, kuriame išvardintos dvasininkų apsigyvenimo vietos po Jeruzalės sugriovimo 70 - ais metais. Tarp jų - Nazaretas. Nazareto egzistavimo įrodymas esą yra ir marmurinė plokštė su su įrašu iš II a. pr. Kr., rasta 1962 m. Cezarėjos griuvėsiuose. Jėzaus tikrumą įrodo ir ant kryžiaus buvusios medžio lentelės fragmentas, esantis dabar Romoje šv. Kryžiaus bažnyčioje. Minima plokštė su Pontijaus Piloto vardu. Šv. Petro bazilikoje Romoje rastas Petro kapas, o įrašai liudija, kad II a. kapą lankydavo gausūs maldininkai. Jėzaus istoriškumo įrodymu laikoma vadinamoji Turino drobulė į kurią pasak Bažnyčios buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. 1898 m. ant drobulės negatyvo išryškėjo žmogaus atvaizdas. Žaizdos jame visiškai atitiko evangeliniams Jėzaus kankinimo ir mirties ant kryžiaus aprašymams.

Jėzaus istoriškumą bandoma remti astronomijos faktais. 1925 m. buvo dešifruota dantiraščio lentelė kurioje aprašyta 7 m. pr. m.e. įvykusi didžioji Saturno ir Jupiterio konjunkcija Žuvų žvaigždyne. Tai įvyko Airu mėnesio pabaigoje (gegužės 19 d.). Rytų (babiloniečių) ir vakarų (romėnų) aukščiausios dievybės Jupiterio planeta atsidūrė šalia Saturno planetos. Ši Jupiterio ir Saturno konjunkcija krikščionių apologetų laikoma Betliejaus žvaigžde. 

Vis dėl to, krikščionių bažnyčioms Jėzaus istoriškumo įrodinėjimas nebuvo pirmaeilis uždavinys. Istorinio Jėzaus paieškomis, atmesdami visas Jėzaus dieviškumo apraiškas, ėmėsi liberalūs mokslininkai. Žemiško Jėzaus konstatavimas pasikėsino į Bažnyčios mokymą, bet nesukrėtė jo iš esmės, nes pripažino Jėzų istoriškai egzistavus, taigi ir Bažnyčios įgaliojimus. Dabar istorikų  dauguma teigia, kad Jėzaus mitiškumo teorija žlugusi. Liberalūs mokslininkų sluoksniai sukūrė "istorinio Jėzaus" koncepciją. "Istorinis Jėzus" tai sąvoka, kuria Vakarų mokslas nusakoma Jėzaus rekonstrukcija remiantis šiuolaikiniais istoriniais metodais. Istorinis Jėzus pristatomas kaip istorinis asmuo, gyvenęs romėnų valdomoje Judėjoje I a. Nuo Apšvietos laikų formuojamas idealaus žmogaus, didingo mokymo skelbėjo vaizdinys. Tai visiškai istoriškai patikimai įrodyta asmenybė, apvalyta nuo bet kokio mitologiškumo ir dogmatiškumo. Kalbama apie "viską viršijantį Jėzaus didingumą", išskirtinumą. Buvo sukurtos teorijos kaip išsaugoti evangelinį pasakojimą: pirma, teigiama, kad evangelijos kurtos nepriklausomai viena nuo kitos, remiantis žodine tradicija; antra, šaltinio teorija, pagal kurią visi evangelistai turėjo tuos pačius rašytinius dokumentus ir kiekvienas iš jų sėmėsi pagal savo nuožiūrą; trečia, kad vėlesni evangelistai naudojosi ankstesnių evangelistų darbais (pav. bendra Mato ir Luko evangelijų dalis -  vadinamasis šaltinis "Q"). Jėzaus seminaras - progresyvių Biblijos tyrinėtojų asociacija Kalifornijoje (įkurta 1980 m.) - suformavo Jėzaus kaip mokytojo, tokio, kokiu jį laikė ebionitai ir nazarėjai, vaizdą. Tačiau kur pabaiga istorinėms rekonstrukcijoms? Kur užtikrintumas, kad galutinis vaizdas pasiektas?  Įžymusis vokiečių protestantų teologas Rudolphas Bultmanas, kurio koncepcija 1952 m. buvo pasmerkta Liuteronų Bažnyčios, kategoriškai teigia kad beveik nieko nežinome apie Jėzaus Kristais gyvenimą ir asmenybę. Mes negalime būti tikri nė dėl vieno jo posakio. Faktiškai R. Bultmanas vengė atsakymo į klausimą apie Jėzaus Kristaus asmenį. Išryškėjo tendencija religinį tikėjimą perkelti į tikinčiojo individualių pergyvenimų sferą. Anot vokiečių filosofo ir krikščionybės tyrinėtojo Arthuro Drewso: "Vietoj Jėzaus gyvenimo teologijos atsirado taip vadinama pergyvenimo teologija, teigianti, kad kadangi isorinis Jėzaus egzistavimas negali būti įrodytas proto argumentais, jo tikrumas turi būti pasiektas intuityviu keliu, vidiniu išgyvenimu".  

Jėzaus istoriškumo neigimo istorija

Mokslininkui neigti Jėzaus istorinį egzistavimą labai nerespektabilu, nes daugelis jų išaugo ir gavo išsilavinimą krikščioniškoje kultūroje ir todėl priversti teigti, kad Jėzus gyveno arba pasitenkinti žodžiu "galimas dalykas". Drąsesni teologai iškėlė biblijos prieštaravimus ir tai sudarė sąlygas susiformuoti minimalistiniams tikėjimui - deizmui, kuriame Dievas-kūrėjas nevaidino jokio vaidmens žmonių reikaluose. Tik tokia radikali mažuma kaip Tiubingeno mokykla (susikūrusi XIX a. viduryje) ir olandų radikalūs kritikai (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia) drįso aiškinti, kad krikščionių išganytojas tėra religinis išsigalvojimas, o nukryžiavimas - žydų rašto stilizacija. XX a. racionalizmas, archeologija sumažino tikėjimo gynėjų skaičių. Atsirado įvairiausi Jėzaus "gyvenimai" - efemeriškas "istorinis Jėzus". Biblinis fundamentalizmas lieka įtakingas ir XXI a. Nepaisant to, vadinamoji mitologinė mokykla išliko, o šiame amžiuje ir sustiprėjo. Mitologinės teorijos svarbiausi argumentai šie: 1) I a. istoriniai šaltiniai tyli apie Jėzaus veiklą ir asmenybę, net tais atvejais, kai Jėzaus figūra negalėjo neatkreipti autorių dėmesio; 2) ankstyvosios krikščionybės literatūroje Kristaus vaizdinys evoliucionuoja pagal schemą "nuo dievo prie žmogaus" atitinkamai pagal kūrinių chronologinį nuoseklumą. Jėzaus istoriškumui užtikrinti sukurta vadinamoji "formų mokykla" (R. Bultmanno, Dibelius'o, Karl Ludwig Schmidt, Bertram). XX a. pirmoje pusėje pastangos Jėzaus istoriškumą įrodyti filologiniu keliu ir istoriniais tyrimais patyrė žlugimą. Teologija pasuko iracionaliu keliu (Barth, Gogarten) ir liberalioji mokykla nuo bažnytinių ortodoksų skiriasi tik dar didesniu savo mąstymo neapibrėžtumu. Be to, iki šiol išlieka spaudimas teologams ir mokslininkams, dirbantiems teologijos fakultetuose laikytis Bažnyčios mokymo. 

XVIII a. pirmasis Jėzaus istoriškumu suabejojo Hermann Reimarus (1694-1768), orientalinių kalbų mokytojas Hamburge. Fransua Mari Arue Volteras abejojo Jėzaus vardu, o faktiškai puolė beveik visus Jėzaus gyvenimo faktus. Charles-François Dupuis (1742-1809), retorikos ir filosofijos profesorius savo veikale "Visų kultų kilmė arba universali religija" (1794 m.), Jėzų laikė saulės vaizdiniu. Jėzaus istoriškumą neigė Comte Constantin-François de Volney (1757-1820). Edvardas Evansonas 1792 m. užginčijo ketvirtosios evangelijos apaštalinę kilmę. Tomas Peinas 1795 m. išjuokė Biblijos prieštaravimus. Anglų filosofas Bolingbroke suabejojo Jėzaus istoriškumu. La Mettrie, Diderot, Lessing, Jefferson, Goethei Kristų laikė pasaka.

XIX a. pirmame ketvirtyje iškilo Tiubingeno ir racionalistų mokyklos. Tiubingeno mokykla išryškino dvi priešiškas viena kitai tendencijas: viena judėjiškų krikščionybės šaknų buvo priskiriama Petrui, o kita, siekusi nutraukti ryšius su judaizmu, buvo siejama su Pauliumi. Tiubingeniečių požiūriu evangelijos sudaro šių tendencijų sintezę. Renanas Jėzų vaizdavo kaip žmogų. Jaunasis hegelininkas Ludwigas Feuerbachas krikščionybę traktavo kaip bandymą realizuoti žmogaus lūkesčius. Friedrichas Engelsas (1820-1895) ankstyvąją krikščionybę laikė vergų ir socialiai nuskriaustųjų religija. Bruno Baueris (1809 - 1888), teologijos profesorius Berlyne, pabrėžė graikiškas - romėniškas krikščionybės šaknis. Antikinė krikščionybė jam - organiškas graikų-romėnų pasaulio produktas, o istorinis Jėzus niekada neegzistavo. Baueris neteko teisės dėstyti universitete. Robertas Teiloras buvo įkalintas (XIX a. pradžia) už tai, kad prabilo apie krikščionybės mitinę kilmę. Jėzaus istoriškumo nepripažino Godfri Higgins, anglų archeologijos pradininkas (1836 m.) bei Mitčellas Loganas ("Krikščioniškoji mitologija be pagrąžinimų", 1842 m.). Davidas Fridrichas Straussas (1808 - 1874 гг.) evangelijų pasakojimus laikė krikščionių religinės fantazijos vaisiumi. Kersi Greivzas, Pensilvanijs kvakeris, atskleidė krikščionybės pagonišką foną (1875 m.). Edvin Johnson demaskavo 12 - apaštalų kaip falsifikaciją (1887 m.). Rudolf Steck paneigė Pauliaus laiškų autentiškumą (1888 m.). Bremeno pastorius Albert Kalthoff (1904 m.) krikščionybę kildino iš socialinės stratifikacijos pokyčių. Ernest-Havet 1883 m. rašė: "Nėra labiau ūkanotos ir mažiau suvokiamos pasaulio istorijos asmenybės kaip evangelijų Jėzus". Bremeno liberalios protestantų bažnyčios pastorius Hermann Raschke (1887-1970) taip pat buvo atkaklus istorinio Jėzaus kritikas. Jėzaus neigėjai Britanijoje buvo J. M. Robertson, T. Whittaker, o JAV - W. B. Smith. Jėzaus istoriškumą neigė taip pat: Bronson C. Keeler (1881 m.), Tomas Viljamas Doanas ("Biblijos mitai ir jų analogijos kitose religijose", 1882 m.), Gerald Massey (1886 m.), Franz Hartman (1889 m.), William Wrede (1859-1906) ir daugelis kitų.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kilo antroji mitologinės mokyklos banga. Istorinio Jėzaus hipotezę griovė pasiekimai rytų religijų tyrimuose - Dž. Frezerio, D. Robertsono, H. Winklerio, A. Jeremijos, H. Gunkelio, P. Jenseno. P. Jensenas iškėlė hipotezę, kad ST ir evangeliniai pasakojimai tėra babiloniečių epo apie Gilgamešą variantai. Jenos orientalistas Karlas Vollersas pasisakė prieš istorinio Jėzaus hipotezę knygoje "Pasaulinės religijos jų istorinėje sąveikoje" (1907 m.). D. Robertsonui pavyko rasti kai kuriuose ikikrikščioniško Jėzaus kulto pėdsakus. T. Vaitekeris manė, kad naujatestamentinio Jėzaus kultas kyla iš ikimonoteistinio žydiško Jėzaus kulto, personifikuoto ST Mozės įpėdinyje, Jėzuje Navine. William Benjmin Smith (1850 - 1934) savo darbuose "Ikikrikščioniškasis Jėzus" (1906 m.) ir "Ecce Deus" (1910 m.) įrodinėjo, kad Jėzaus garbintojai vadino save nazarėjais ir pateikė ikikrikščioniško Jėzaus kulto įrodymų. Andrzei Niemojewski (1864-1921) Jėzaus istorizaciją grindė astraliniais motyvais. Wilhelm Wrede analizavo (1901 m.) istorijos apie Jėzų klostymosi eigą. George Robert Stowe Mead (1903 m.) istorinį Jėzų perkėlė į II - I a. pr. m. e. Thomas Whittaker (1904 m.) Jėzų laikė mitu. Albert Schweitzer (1875-1965) priartėjo prie Jėzaus neigimo savo knygoje "Paklydimai ieškant istorinio Jėzaus, kaip jį apibūdina modernioji teologija". Jis teigė: istorinis krikščionybės fundamentas nebeegzistuoja. Jėzus iš Nazareto pavidalas, sukurtas racionalizmo bei liberalizmo ir atgaivintas moderniojoje teologijoje, neegzistavo. Krikščionybė turi nuolat skaitytis su galimybe, kad Jėzaus istoriškumo teks atsisakyti". Jėzaus istoriškumą neigė Prosperas Alfarikas (1886-1955), Mangasar Magurditch Mangasarian (1909 m.), Karlas Kautskis (1909 m.), John E. Remsburg (1909 m.), John Mackinnon Robertson (1910, 1911, 1917 m.), Samuel Lublinski, Milesbo (Emilio Bossi) (1904 m.), danas Georg Brandes, Hendrik W. Van Loon, Emil Feldin, Charles Virolleaud, Eward Carpenter, Gilbert Sadler, E. Mouttier - Rousset, Thomas Whittaker, Gordon Rylands, G. A. Wells ir kiti. Prie istorinio Jėzaus koncepcijos ardymo prisidėjo Christian Paul Fuhrmann, Wilhelm Bousset, Daniel Chwolson, Alfred Jeremias, Adolf Jülicher, Paul Wilhelm Schmiedel, Ernst Troeltsch, Hermann von Soden, Johannes Weiss, Frederick Cornwallis Conybeare ir kiti.

Nuo XIX a 8 - o dešimtmečio Olandijoje iškilo tyrinėtojai, kurie užėmė besąlygiško Jėzaus istoriškumo neigimo poziciją. Olandų radikalieji kritikai atkreipė dėmesį į Jėzaus istoriškumo ir Pauliaus laiškų autentiškumo įrodymų trūkumą, prieštaravimus istorinio Jėzaus portrete, gausias paraleles su antikinių misterijų dievybėmis, paulinizmo istorinę raidą. Faktiškai buvo paneigtas Pauliaus laiškų autentiškumas bei Jėzaus istoriškumas, o krikščionybės susiformavimas perkeltas į II a. Pirmasis iš olandų kritikų buvo A. Hukstra (1871 m.). Allardas Piersonas (1831 - 1896) Kalno pamokslą identifikavo kaip žydų išminties aforizmų rinkinį (1878 m.). Minėtinas Samuel Adrianus Naber (1828-1913) darbas "Riešutėliai". Van Loon teigė, kad Pauliaus laiškai rodo tik metafizinį, bet ne istorinį Jėzų. Minėtinas taip pat Hajo Unden Meyboom. Teologijos profesorius Abrahamas Dirkas Lomanas (1823-1897) paskelbė 1882 m. savo "Quaestiones Paulinae". 1881 m. savo viešoje paskaitoje jis paneigė Jėzaus egzistenciją. Gerardus Johannes Petrus Josephus Bolland (1854-1922) teigė, kad krikščionybės pradžia - ankstyvajame žydų gnosticizme (1907 m.). Leideno teologas Willem Christian van Manen (1842-1905) ginčijo Pauliaus laiškų autentiškumą. Van Maneno mokinys Gustaaf Adolf van den Bergh van Eysinga (1874-1957) buvo paskutinis olandų radikaliosios kritikos atstovas teologijos katedrose. 1912 m. G. Van den Berg van Eisinga paskelbė apžvalginį straipsnį, skirtą olandų mokyklai "Olandų radikalioji Naujojo Testamento kritika".

Vokiečių filosofijos profesorius Karlsruhe mieste Christian Heinrich Arthur Drews (1865-1935) tapo vadinamosios mitologinės mokyklos simboliu. Jo veikale "Kristaus mitas" surinkti visi argumentai apie evangelinio Kristaus mitiškumą ir jo kulto ikikrikščiomišką kilmę Paskutinis stambus šios srities jo darbas - "Krikščionybės kilmė iš gnosticizmo" (1924 m.). A. Drews laikėsi monistinio požiūrio į realybę, įžvelgdamas dvasinio ir materialaus pradų ryšį. Jis teigiamai vertino liaudies etimologiją, palaikė Diupuji astralinį metodą, aiškinant evangelijų siužetus. Buvo veikiamas religijos istorijos mokyklos atstovų ir jų įtakoje susiformavo požiūrį į Jėzų kaip į dievą, analogišką kitiems kenčiantiems mirštantiems ir prisikeliantiems mitologiniams išganytojams. Buvo įsitikinęs, kad judaizme egzistavo slaptas, prieškrikščioniškas Jėzaus kultas. Pasak jo Jesus/Josua ilgą laiką garbintas kaip kultinis dievas, o vėlesnių kartų krikščionys jį suistorino dėl praktinių priežasčių.

Tarpukaryje ir ypač po antrojo pasaulinio karo mitologinė mokykla nusilpo. Alfredui Loisy, A. Šveiceriui, D. Robertsonui, R. Bultmanui istorinis Jėzus teturi labai mažai ką bendro su evangeliniu dievažmogiu. A. Loisy savo darbe "Evangelija ir Bažnyčia" (1902 m.) teigė, kad duomenų stoka neleidžia parašyti Jėzaus biografijos. Pastorius Hermann Raschke knygoje "Morkaus evangelisto dirbtuvė" įrodinėjo, kad šios evangelijos autorius - Markionas. Vienareikšmiški Jėzaus istoriškumo neigėjai buvo G. Massey, Emil Feldin, Charles Virolleaud, Pyner Couchoud, Emilio Bossi, Georg Brandes, Gilbert T. Sadler, Leidner, Mouttier - Rousset, Eduard von Hartmann, Archibald Robertson (1946 m.), Joseph Wheless (1926 m.), L. Gordon Rylands (1927, 1935 m.), Herbert Cutner (1950 m.), Georges Las Vergnas (1956 m.), Georges Ory (1961 m.), Guy Fau (1967 m.), John Allegro (1970 m.), George Albert Wells (1975 m.), Max Rieser (1979 m.) ir daugelis kitų. Buvo ir tokių, kurie nors formaliai ir neneigė Jėzaus istoriškumo, bet pareiškė neturį jokių argumentų už istoriškumą: Frederick C. Conybeare, Thomas K. Cheyne, Paul W. Schmiedel, Alfred Loisy, Albert Schweitzer, Charles Guignebert, Rudolf Bultmann, Joseph Klausner, Robert Eisler, Maurice Goguel (1880-1955), A.D. Howell Smith (1942 m.). George Albert Wells (b. 1926). Paul-Louis Couchoud, L. Gordon Rylands, Edouard Dujardin (1938 m.). Alexander Hislop (1916 m.) demaskavo katalikybės pagoniškas apeigas ir atributus. Eward Carpenter savo veikale "Pagoniška ir krikščioniška pasaulėžiūra" pagrindė pagonišką krikščionybės kilmę. Marburgo universiteto profesorius R. Bultmann daug prisidėjo demitologizuojant evangelijas. James Frazer garsiajame darbe "Auksinė šakelė" (1922 m.) krikščionybė pristatyta kaip bendražmogiškas reiškinys. Paul-Louis Couchoud (1879-1959) istorinis buvo Petras, o ne Jėzus. Henri Delafosse darbas, skirtas Ignaco Antiochiečio laiškams (1927 m.), atskleidė tradicinio evangelijų datavimo nepagrįstumą. Alvin Boyd Kuhn (1880 - 1963) darbuose Jėzus pristatomas kaip dieviškumo simbolis kiekvieno žmogaus gyvenime. Abelard Reuchlin savo darbe "Tikroji Naujojo Testamento autorystė" (1979 m.) teigė, kad esą Romos aristokratas Arius Kalpernijus Pizo (Juozapas Flavijus) nusprendė perimti imperijos valdymą sumąstydamas naują religiją.

Radikalių mitologinės mokyklos pozicijų ilgą laiką laikėsi sovietinė krikščionybės kilmės aiškinimo mokykla. Jėzaus istoriškumo neigimo klausimu sovietiniais metais keli periodai: 1) nuo 3 io dešimtmečio pradžios viešpatavo mitologinė mokykla; 2) XX a. 6 -o dešimtmečio pabaiga - 9 - o dešimtmečio pradžia, kai Jėzaus mitologiškumu buvo suabejota; 3) nuo 9 - o dešimtmečio pradžios pereita prie naujos paradigmos, pripažįstant istorinį Jėzaus Kristaus egzistavimą kaip savaime suprantamą. Nuo 4 - o dešimtmečio pradžios sovietiniai tyrinėtojai parengė naują NT formavimosi schemą ir iki 9 - o dešimtmečio laikėsi: pirmiausia parašyta Apreiškimas Jonui (apie 69 m.), paskui Pauliaus laiškai (I - II a. riba), evangelija pagal Joną (II a. pradžia) ir galiausiai sinoptinės evangelijos (II a. vid.). Sovietinės biblistikos vystymąsi keturiems dešimtmečiams apsprendė A. B. Ranovičiaus (1885-1948) darbai. Biblistikos srityje dirbo tokie mokslininkai kaip R. J. Vipperis, S. Kovaliovas, J. Lencmanas, J. Francevas A. Každanas, M.Kublanovas. Nuosekliai mito teorijos laikėsi R. Vipperis, A. Ranovičius, S. Kovaliovas. Sovietinė mitologinė mokykla pilnai perėmė vakarų mitologistų nuostatas. XX a. 4 - ajame dešimtmetyje parengtą schemą (S. Kovaliovas, I. Kryveliovas, A. Ranovičius, N. Riumiancevas) galima taip trumpai apibūdinti: mesijo, logoso, dievo Ješu vaizdinio bei vaizdinių apie mirštančius ir prisikeliančius dievu sintezės eigoje susiformavo vaizdinys apie dievą Jėzų Kristų. Vėliau ši dievybė buvo aprūpinta žmogiškais bruožais. Liberalizacijos periodas istoriografijoje prasidėjo po SSKP XX suvažiavimo 1956 m.. Kumrano radiniai parodė silpnas marksistinės teorijos vietas. Dauguma tyrinėtojų atsisakė tezės apie krikščionybės gimimą už Palestinos ribų. Atsirado pagrindo krikščionybę laikyti organišku judaizmo tęsiniu. 1966 m. A. Každanas suabejojo mitologinės mokyklos argumentais. 7 - ame dešimtmetyje sovietinė religijotyra buvo išlaisvinta iš būtinybės laikytis mitologinės mokyklos išvadų. Tyrinėtojai ėmė paprasčiausiai ignoruoti tezę apie istorinį Jėzų kaip nesvarbų marksistiniam mokslui. Visų pirma I. Svencickajos darbuose į Jėzų imta žvelgti kaip į istorinį asmenį. 1981 m. S. Liozovas apsigynė disertaciją, kurioje net nemini mitologinės ir istorinės mokyklų priešstatos.  Mitologų išvadas 1990 m. bandė paneigti Aleksandras Menis (1935 - 1990).

XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje mitinės Jėzaus kilmės sampratos teorija vėl atsigavo. Anglakalbėse šalyse tarp Jėzaus mitiškumo gynėjų minėtini George Albert Wells, teologai Robert M. Price, Thomas L. Thompson, Earl Doherty, R. J. Hoffmann, Timothy Freke, Peter Gandy, Dorothy M. Murdock (Acharya S), matematikas Bertranas Rasselas, biologas Ričardas Dokinzas, fizikas Viktoras Stendžeris, Tom Harpur, Eward Carpenter, Gary Courtney (2004 m.), Michael Kalopoulos (1995 m.), Harold Liedner (2000 m.), Michael Hoffman, Burton Mack (2001 m.), Luigi Cascioli "Sugalvotas Kristus" (2001 m.), Frank R. Zindler (2003 m.), Kenneth Humphreys (2005 m.), Jay Raskin, Alvaras Ellegardas ir kiti. Herman Detering užsiėmė Bažnyčios tėvų tekstų analize remiantis jų visų tekstų skaitmenizacija, kas leido nustatyti kokie išsireiškimai kuriam autoriui būdingi. Robert M. Price vadovauja žurnalui "Journal of Higher Criticism". Michael Lockwood atstovauja požiūrį, kad ankstyvoji krikščionybė savo šaknis turi budizme. Holger Kersten mano, kad istorinis Jėzus buvo, bet išsilavinimą gavo Indijoje ir mirė Kašmyre. Gerd Lüdemann padarė išvadą, kad ne Jėzus, o Paulius davė pradžią krikščionybei.  Psichoterapeutas Hal Childs savo 2000 m. darbe tyrinėjo Jėzaus mitą iš psichoterapinio taško. Kanados mokslininkas ir buv. dvasininkas Tom Harpur krikščionybės ištakas randa Egipte. Francesco Carotta Jėzų laiko Cezariu ("Jėzumi buvo Cezaris: julijiška krikščionybės kilmė", 2005m.). Joseph Atwill teigia, kad Vespasianas, Titas ir Domicianas panaudojo Graikijos žydus, kad sukurti pasaulinę alternatyvą karingam judaizmui. 

Nekrikščioniškų Jėzaus istoriškumo šaltinių kritika

Svarbus faktas už Jėzaus Kristaus mitiškumą yra I a. šaltinių stoka - rašytojų, istorikų ir kitų intelektualų tylėjimas apie Jėzų. I a. gyvenę Plutarchas, Seneka, Plinijus Vyresnysis, Juvenalis, satyrikas Marcialis, Persijus, Marcus Annaeus Lucanus neminėjo savo kūriniuose Jėzaus Kristaus ir jokio įvykio, susijusio su juo. Nieko apie Jėzų nerašė ir graikų rašytojas bei geografas Pausanijas, Aulus Persius Flaccus, Florus, Cornutus, Epiktet, Apuleius, Quintilian. O juk Jėzus esą surinkdavo didžiules minias, darydavo stebuklus. Tai kaip galėjo jį nutylėti, jei jis iš tiesų egzistavo? Apulėjus savo "Apologijoje" įvardija keletą religijų įkūrėjų ir pagarsėjusių magų, tame tarpe Mozę ir Zoroastrą, bet ne Jėzų, o juk Apulėjus domėjosi religiniais klausimais. Ypač sunkiai paaiškinamas žydų istoriko Justus, Filono bei Plutarcho bei krikščionybei dvasiškai artimo Senekos tylėjimas. Plutarchas išmaišė visą Viduržemio jūros regioną, o Filonas juk gynė savo tautiečius kaip Aleksandrijos žydų atstovas pas Kaligulą Romoje. Jis lankėsi ir savo protėvių šalyje - Palestinoje. Savo raštuose jis mini Pilotą, bet ne Jėzų. Rašo jis ir apie esėjus. Kaip paaiškinti faktą, kad žydų istorikas Justas iš Tiberiados (gyvenęs apie 100 m. ), buvęs Jėzaus amžininku ir žemiečiu, absoliučiai tyli apie Jėzų (Konstantinopolio patriarchas Fotijus IX a. rašė, kad perskaitė jo veikalą ir su nepasitenkinimu pažymėjo, kad jis neužsiminė apie Jėzų). O juk vienas jo rašinių buvo skirtas žydų karaliams iki Agripos II, t.y. iki I a. vidurio. Žinoma, ten turėjo būti aprašytas ir Erodo Didžiojo bei Erodo Antipos valdymas, kurių metu pagal tradiciją gyveno Jėzus. Be to ir Tiberiada , iš kur Justas kilęs, tebuvo už kelių kilometrų nuo Kafarnaumo, kuriame pasak evangelijų vyko svarbūs Jėzaus gyvenimo įvykiai. Tik nuo II a. antros pusės pasirodo neabejotini liudijimai apie krikščionybę: Marko Aurelijus, Lukiano, Celso. Satyrikas Lukianas Kristų vadina "nukryžiuotuoju išminčiumi". Lukianui Jėzus ne kas kitas kaip sofistas ir burtininkas, nukryžiuotas Palestinoje, o Celsuis - "maišto vadu". Oficialios literatūros šedevras II a. - "Apolonijaus iš Tianos gyvenimas" - priešpastato tikrą pagonių pamokslininką Kristui. Hieroklas, gyvenęs III a. pabaigoje, Kristų laikė tik Apolonijaus iš Tianos sekimu ir Jėzų aprašo kaip plėšiką su savo gauja. Bet tai labai vėlyvi liudijimai.

Jau pirmaisiais amžiais pamaldūs krikščionys, tikėdami Jėzaus realiu egzistavimu, peržiūrėjo visą žydų ir pagonišką literatūrą, ieškodami užuominų apie Jėzų. Juos nemaloniai nustebino įrodymų stoka. Nė vienas nekrikščioniškas šaltinis nekalba apie Palestiną kaip krikščionybės atsiradimo vietą. Dabar bandoma pasitelkti į esėjų (kumraniečių) ritualų panašumą į ankstyvųjų krikščionių ritualus. Vis dėl to tai priklauso heterodoksiniam judaizmui.  A. Donini pažymi: krikščionių raštai sudaryti už Palestinos ribų, be to, gerokai vėliau nei aprašomi įvykiai. Iš čia anachronizmai, neatitikimai, prieštaravimai. Visų vietovių Palestinoje pavadinimai paimti iš Septuagntos. Tokioje situacijoje krikščionims teko griebtis interpoliacijų ir kitokio antikinių kūrinių "gerinimo". Čia ypač reikšmingą vaidmenį suvaidino imperatoriaus Konstantino kronikininkas ir jo dvaro teologas Euzebijus ir jo bendradarbių štabas. Būtent Konstantino laikais atlikta esminė krikščionybės revizija ir sukurta nauja krikščioniško istorinio pasaulėvaizdžio koncepcija. Vyko krikščionybės suistorinimo procesas. Jis vyko dviem skirtingais būdais. Iš vienos pusės krikščioniškieji "istorikai" (kaip pav. Luko evangelijos autorius) stengėsi krikščioniškąjį pasakojimą susieti su sekuliaria istorija, o iš kitos pusės būta bandymų krikščioniškąjį pasakojimą įnešti į sekuliarius šaltinius, taigi, sekuliarų histoversum susieti su krikščioniškuoju metaversum. Taigi krikščioniškojo tikėjimo turinio istorizacija vyko ir nekrikščioniškuose tekstuose interpoliacijų pagalba, siekiant tuos tekstus padaryti evangelijų autentiškumo liudijimu. Kad to reikėjo, rodo Antiochijos vyskupo Ignacijaus Laiškas Filadelfiečiams, kuriame autorius rašo, kad kai kurie krikščionys jam sakydavę: "Jei nerasiu to parašyta senuose raštuose, nepatikėsiu evangelija, o kai aš sakydavau, kad tai iš tiesų parašyta senuose raštuose, jie atsakydavo: "Tai reikia įrodyti"".

Vienas pirmųjų tokios manipuliacijos su antikiniais raštais pavyzdžių bene svarbiausias iš nekrikščioniškų Jėzaus istoriškumo liudijimų - romėnų istoriko Tacito informacija apie krikščionis ("Testimonium Taciteum") (apie 117 m.). Savo knygos "Analai" (t. 15) jis rašo apie apie Romos gaisrą, kurio sukėlimu buvo apkaltinti krikščionys ir už tai atiduoti sudraskyti žvėrims, sudeginti ar nukryžiuoti. Jau XIX a. dėl to kilo abejonių. Chrestiani ar Christiani? Ką išpažino suimtieji - savo prisidėjimą sukeliant gaisrą ar savo tikėjimą? Kodėl joks Bažnyčios tėvas nežino Tacito liudijimo? To meto Romoje buvo dveji archyvai: slaptasis ir viešasis (Acta Senatus), tačiau Judėja nebuvo senato provincija ir Tacitas negalėjo viešajame archyve rasti medžiagos apie ją. Apie Tacito liudijimą tyli Justinas Kankinys, Klemensas, Origenas, Euzebijus, Laktancijus ir Tertulianas. O Tertulianas aiškiai Tacito "Analus" matė. "Analai" nebuvo visiškai krikščionims nežinomas veikalas ir jie turėjo reaguoti į kaltinimus padegus Romą. Svetonijus mini krikščionių persekiojimą, bet kitoje vietoje nei ten, kur rašo apie gaisrą. Krikščionybės ištakų tyrinėtojas protestantas Hermannas Deteringas rašė: nėra galimybės krikščionių persekiojimą sieti su gaisru. Orosius irgi aiškiai atskiria gaisrą nuo krikščionių persekiojimo. Prieš tai Euzebijus atskirai aprašo gaisrą ir krikščionių persekiojimą Nerono laikais. Melito iš Sardes mini krikščionių persekiojimą, bet nemini gaisro. Tertulianas rašo, kad Neronas buvo pirmasis, kuris krikščionių tikėjimą naikino kardu. Bet jis nesieja krikščionių persekiojimo su gaisru. Jis tik mini prieš krikščionis nukreiptą Nerono dekretą. Pirmajame Klemenso laiške apie Neroną ir apie Romos gaisrą taip pat nekalbama. Pauliaus aktuose (II - III a.) krikščionys atiduodami mirties bausmei ir romiečiai reaguoja į krikščionių žudymą piktindamiesi. Tačiau skirtingai nuo Tacito liudijimo čia krikščionys buvo nubausti dėl politinių priežasčių. O štai Seneka ir Juozapas Flavijus nemini Romos padegimo. Įtikinamiausia, kad buvo sukombinuotos dvi skirtingos tradicijos - anonominio Senekos ir Pauliaus susirašinėjimo autoriaus ir Bažnyčios istoriko Sulpicijaus Severo (gyveno V a.). Taip siekta sujungti Romos istorikų darbus su Lotynų Bažnyčios tradicija. Būtent Sulpicijaus Severo tekstas ir buvo pagrindas "Testimonium Tacitum". Neronas pirmiausia buvo demonizuotas žydų, o ne krikščionių. Krikščionių tarpe tai susiformavo į mintį apie krikščionių persekiojimą. Įsidėmėtina, kad Tacito  "Analuose" mintis apie krikščionių persekiojimą pertraukia tekstą. Neįtikėtina kalba apie didžiulę daugybę kankinių Nerono laikais. Anachronizmas yra terminas "prokuratorius" Judėjai. Krikščionybei priešiškas istorikas negalėjo vartoti titulo Kristus. Be to, kaip apskritai Romos istorikas gali kalbėti apie krikščionis I a. viduryje, kai NT žino tik hagioi arba eklektoi. O Epifanius žino, kad krikščionys pradžioje buvo vadinami nazarėjais ar jesėjais. Matomos aiškios paralelės su Sulpicijaus Severo tekstu - net ir tokie išsireiškimai kaip humanum genus vietoj Tacitui būdingo genus humanum. Išsireiškimas apie romėnų gailestį matant kankinamus krikščionis - "miseratio" - paimta iš kankinių aktų. Tai, kad krikščionys buvo apimti ne noro padegti Romą, bet neapykantos žmonių giminei - pradžioje būtent apologetiniais tikslais įvesta. Šiais laikais yra abejojančių ar Neronas apskritai padegė Romą. Tai, kad "Testimonium Tacitum" atsirado Sulpicijaus kronikos pagrindu leidžia teigti ir kitos turinio bei kalbinės ypatybės: "exitiabitio superstition" ir nuoroda į "multituto ingens". H. Deteringas prieina išvados, kad iki V a. Bažnyčios istoriko Sulpicijaus Severo nė vienas iš krikščionių autorių nesiejo krikščionių persekiojimo Nerono laikais su Romos padegimu. Būtent Sulpicijaus Severo tekstas ir buvo pagrindas aptariamam Tacito "Analų" epizodui. Dar XIX a. prancūzų istorikas Ošaras teigė, kad "Tacito liudijimas" yra tiesiog krikščioniška interpoliacija, juo labiau, kad krikščionių rašytojai (Tertulianas, Jeronimas, Orozijus, Sidonijus Apollinarijus ir Sulpicijus Severas) gerai žinojo Tacitą. Ošaro nuomone išsireiškimas «odium generis humani» paimtas iš Tertuliano. Pasak Ošaro sprendžiant iš Tacito pasakojimo cezaris neprarado populiarumo liaudies akyse ir todėl jam nebuvo motyvų laikyti krikščionis padegėjais. Juo labiau, kad jesėjai ar nazorėjai būdami negausūs tarp žydų negalėjo būti neapykantos objektas. Trajano ir Plinijaus Jaunesniojo susirašinėjime taip pat nekalbama apie Nerono persekiojimus, nors būtų buvę labai naudinga užsiminti apie tokį precedentą Bitinijos krikščionių persekiojimui. A. Drewsas spėja, kad visa ši baisi istorija priklauso XV a., kai jo pradžioje per Poggio Bracciolini, mokslininką ir antikvarą, nuvo išvilkta į dienos šviesą. Tikroji Sulpicijaus kronika tik XVIII a. viduryje buvo rasta ispano Henrique Florez ir publikuota. Ten nė žodžio apie krikščionių persekiojimą Nerono laikais. Svarbu, kad Tacito "Analuose" 30 ir 31 metų įrašai pertraukiami. Tie "krikščionys" greičiausiai buvo paprasčiausiai žydai. Ultravioletinėje nuotraukoje matyti, kad žodis "chrestianos" ("gerieji") buvo pakeistas vėliau kaip christianos ("krikščionys"). Tacito liudijimas apie krikščionis, sunaikintus Romoje Nerono 64 m., jo knygoje "Analai", pasiekė mus vieninteliame XI a. viduramžių rinkinyje iš Montekasino abatijos ir rasto 1370 - 1371 m.

Suetonius Tranquillus Sueton (70 - 130/140) mini "Chrestos": įtikinamiausia, kad tai kažkoks žydų kilmės romėnų vergas, kuris ir sukėlė neramumus žydų tarpe. Žydų mesianistiniai lūkesčiai iki Bar Kochba sukilimo buvo labai stiprūs. Bet patikimiausia vis dėl to manyti, kad Chrestos yra žydų kilmės vergas, o ne pretendentas į mesijus. Kitoje vietoje, rašydamas apie Nerono sukeltą Romos gaisrą, Sueton krikščionis vadina ne chrestiani, bet christiani. Bet ta vieta aiški krikščionių interpoliacija. Apie tą vietą krikščionių apologetai ištisus šimtmečius tyli. Toks išsireiškimas kaip "afflicti suppliciis" negalėjo kilti iš pagonių rašytojo plunksnos. Jo natūrali aplinka yra krikščionių martirologija. "Superstitio" - vėl daug labiau būdingas krikščionims. Interpoliacija turėjo atsirasti tarp V ir IX a. Greičiausiai jos autorius Sulpicius Severas. Chrestos buvo tuo metu paplitusiu vardu, ypač tarp išlaisvintųjų iš vergijos. Belieka daryti išvadą, jog Suetono trumpas liudijimas apie maištą Klaudijaus laikais dėka Chrestus - interpoliacija. Tai įrodo krikščionių kankinius liudijanti kalba.

Plinijaus Jaunesniojo (61/62- ca. 113/115 n. Chr.), valdytojo Bitinijoje, laiškai Trajanui tome Nr. 10 (ep. 96 ir ep. 97), kuriuose jis aprašo Bitinijos krikščionis ir klausia kaip su jais pasielgti, labai rafinuoti, stilistiškai nudailinti, kabinetiniai - ar jie tik ne laiškų formą turintys tekstai? 10 -asis tomas buvo visiškai nežinomas iki XVI a. Jos atradimas buvo tikra sensacija. Atradėjas - kunigas, dominikonas, antikvaras ir žymus architektas Fra Giocondo (Jucundus Veronensis). Prie svarbiausių Fra Giocondo atradimų ir Julijaus Cezario "Galijos karas". Be šio atradėjo daugiau niekas Plinijaus Jaunesniojo susirašinėjimo su Tranajų 10 - tomo originalo nematė. Bet jau tuo metu buvo skeptikų, abejojusių tomo autentiškumu - dėl grubesnio stiliaus ir kreipimosi į Trajaną "Viešpats". Tas tomas ("Parisinus") dingo be pėdsakų.  Yra jo  egzistavimo pėdsakų X a. Tačiau bet kuriuo atveju  pasirodęs XVI a. pačioje pradžioje, jis lygiai taip pat greitai (po 6 metų) kaip kometa išnyko. Tą kodeksą matė tik trys asmenys: Manutius, prancūzų mokslininkas Budaeus ir Fra Giocondo. Susirašinėjimo leidimas rėmėsi būtent tuo "Parisinus". Iškyla nemažai klausimų, susijusių su pačiu laiškų turiniu. Kodėl Plinijui, tokiam rafinuotam juristui, apskritai reikėjo Trajano pagalbos. Juk jis senatorius ir net imperatoriaus kabineto narys. Galiausiai Plinijus iš savo draugo Trajano, o taip pat iš Tacito ir Svetonijaus, su kuriais irgi buvo susijęs, turėjo būti girdėjęs ką nors apie krikščionių persekiojimą Nerono laikais, jei toks būtų buvęs. Juo labiau, kad Plinijaus globėjas Romoje buvo Rufas, tuo metu įtakingas ir ištikimas Neronui. Bet koks krikščionių persekiojimas, jei jis būtų buvęs, būtų papasakotas Plinijui, tačiau šis to nemini. Tik Tertuliano laikais galime kalbėti apie situaciją aprašytą Plinijaus laikais - apie daugybę krikščionių miestuose ir kaimuose. Pats motyvas vietininkui kreiptis į imperatorių laiško autoriaus pasiskolintas iš Apaštalų darbų. Ar galėjo antifoninis giedojimas būti toks senas? Ar nebus tai anachronizmas, XVI a. liturginė praktika? Ar galėjo Plinijus, neišsakydamas krikščionims metamų kaltinimų, kartoti ką patys krikščionys apie save sako? O negatyvus tonas krikščionių tiesų atžvilgiu tėra krikščionių interpoliatorių rafinuotumas. Tiesa, Tertulianas patvirtina Plinijaus ir Trajano susirašinėjimą krikščionių persekiojimo klausimu buvus - tik tiek. Bet abejonių kelia visas 10 - as tomas. Tomas turėtų būti traktuojamas kaip tikri laiškai su imperatoriumi, taigi tai valstybiniai dokumentai, kurių publikavimui imperatorius būtų turėjęs duoti leidimą. Bet tokio nėra. Be to, kiekvienas laiškas turi aiškią temą. Tai pernelyg įtartina. Tarsi iš karto publikavimui būtų skirti. Jei 10 - tomo laiškai kaip ir ankstesni tomai yra Plinijaus pažiūras atspindintys tekstai, tai jau nėra laiškai. Reikia atsakyti į klausimą, kodėl 10- as tomas turėjo kitą istoriją. Per 18 mėnesių parašyti net 109 laiškai. Tai sunkiai įmanoma, nes laiškas iki Romos turėjo eiti kelias savaites. Kai kurie laiškai vos ne telegramos dydžio tekstai. Negi apsimokėjo siųsti pasiuntinius dėl tokių laiškelių? Vyskupas Melito apie 170 m. taip pat nemini tame regione vykus kokius krikščionių persekiojimus. Tas Plinijaus laiškas, kokį mes turime yra tik Tertuliano pradėtos veiklos rezultatas. Tikrasis Plinijaus laiško autorius buvo bažnytinėje aplinkoje užaugęs, gerai pažįstantis bažnytinę tradiciją, o Tetulianas ar Jeronimas ar kiti rašytojai jam tik padėjo. Kai autorius nutarė savo sukomponuotą imperatoriaus ir jo pavaldinio Bitinijos valdytojo Plinijaus Jaunesniojo susirašinėjimą įterpti į ankstyvosios krikščionybės aprašymą, jis galėjo prisiminti apie Tertuliano tekstą. Kalbant apie Plinijaus laiško referatą Tertuliano "Apologeticum", kalba eitų apie spontanišką Bažnyčios tėvo išradimą. Bet yra skirtumų su dabar žinomu Plinijaus laišku: Tetulianas rašo, kad krikščionys savo giesmėse šlovina Christus et deo, o laiške - Christus quasi deo. Tą perėjimą iš "et" į "quasi" lengviau paaiškinti, jei Tetuliano tekstas pirminis. Tada et kinta į ut, o pastaroji pakeičiama į quasi. XVI a. pirmiausia užkliuvo kreipinys "Viešpats" - tai būdinga vėlesniam laikotarpiui. Be to, esama kai kurių stilistinių ypatybių, rodančių, kad čia falsifikatas. Laiškuose žodžiai ir išsireiškimai, nuspalvinti ryškiai bažnytiškai. Apie krikščionių persekiojimus Bitinijoje ir Ponte pasakojama išsireiškimais, kurie krikščionių rašytojų buvo naudoti aprašant krikščionių eretikų persekiojimus - tai kankinių aktų stilius. Valdytojo rūpestis senojo tikėjimo išsaugojimu yra paslėpta krikščionybės apologija. Tertuliano "Aplogeticum" nebuvo joks abiejų Plinijaus laiškų referatas, bet juodraštis jiems. Galima būtų tik svarstyti ar Fra Giocondo rastas tomas yra klastotė ar jis suklastotą rinkinį papildė klastote ar galiausiai jis pats tą laiškų rinkinį ir sukūrė. Įdomu, kad Bažnyčios tėvai šiuo klausimu priklausomi nuo Tertuliano citatų. Jeronimas netgi aiškiai rašo: taip cituoja Tertulianas. Ar Tertulianas patikimas liudininkas, ar jis matė laiškus? Ar tai spontaniškas išradimas? Yra skirtumų tarp Tertuliano citatų ir Jeronimo citatų. Jeronimas mini tokius krikščionių nusikaltimus kaip "furta" (vagystė), latrocinia (plėšimas), ko nesutinkame pas Tertulianą. Išeitų Jeronimas Tertuliano tekstą šiek tiek pakeitė. Iš kur Jeronimas žinojo originalias pasažo formuluotes? Juk Jeronimas vienareikšmiškai teigia, kad informaciją apie Plinijaus ir Trjano susirašinėjimą ėmė iš Tertuliano. Tai verčia daryti išvadą, kad abu laiškai nebuvo autentiški dokumentai iš II a. pirmos pusės, bet vėlesni krikščioniški tekstai, kurių autorius naudojosi ir Tertulianu, ir Jeronimu. Ne tik šie du laiškai, bet visas Plinijaus - Trajano koresponceijos 10 tomas įtartinas kaip galima klastotė. Klemensas Aleksandrietis nieko nežino apie šį pasažą. Euzebijus į savo įrodymų rinkinį jo neįveda. Mūsų žinios apie rankraštį remiasi Joh. de Spire (1468 m.), kuris jį paskelbė Venecijoje. 

Mara ben Serapionas kaip Jėzaus istoriškumo liudininkas. 1843 m. viename sirų vienuolyne rasta knyga (VI - VII a.), kurioje buvo ir Mara ben Serapiono laiškas savo sūnui. Paskelbtas 1855 m. R. Eisler 1929 m. pirmas panaudojo jį kaip Jėzaus istoriškumo argumentą, o 2009 m. net buvo inicijuotas Mara ben Serapiono projektas. "Išmintingasis karalius" - dauguma laikosi interpretatio christiana, kad tai Jėzus. Identifikacija su Jėzumi labai galima. Svarbu, kad laiškas surištas kartu su kitais krikščioniškais tekstais iš II a. (pav. Melito iš Sardų). Tai galėtų būti nuoroda į jų chronologinį ir dvasinį artimumą. Jiems būdingas antižydiškumas. Ir Melitui žydų ištrėmimas yra bausmė už karaliaus nužudymą. Taigi, "išmintingojo karaliaus" tapatinimas su Jėzumi įvertinant paraleles ir pavyzdžius krikščioniškoje literaūroje nuo II a. geriausiai pagrįstas. Bet ar čia iš tikrųjų tikras laiškas? Ar jo autoriumi nėra krikščionių apologetas su pagonių intelektualo kauke? Ar čia nėra tik retorikos pratybos? Juk laiško pabaigoje Mara netikėtai pereina iš pirmojo asmens į trečiąjį. Greičiausiai vis dėl to tas laiškas tai "Chrie" - atitinkamas literatūrinis žanras - laiškų rašymas retorikų mokyklose pratyboms. Tai literatūrinė fikcija - mokyklinio visažinojimo, o ne individualaus patyrimo ar tikėjimo dalykas. Laišką rašo krikščionis apsirėdęs pagonio drabužiais. Formuluotė "mūsų dievai" turi sugestijuoti autoriaus pagoniškumą. Autorius gerai pažįsta žydišką - krikščionišką sibilių literatūrą. Tai rodo eiliavimas: Sammos - ammos, Delos - adelos, Rome - rume. Apie Samos autorius galėjo žinoti tik iš pranašiškos literatūros. Galiausiai autorius įtakotas ir ST išminties literatūros. Taigi laiškas rašytas II a. pabaigoje.

Thallus Jėzaus istoriškumo liudijimas. Tai nedidelis teksto fragmentas iš didelės istorijos. Dar nedidelę dalį jo istorijos cituoja Julius Africanus. Liko tik nedidelis fragmentas VIII a. Georgus Synkellos kronikoje. Nėra jokios garantijos, kad Thallus gyveno I a. Apie tamsą nukryžiavimo metu kalba Julius Africanus, o ne Thallus. Tačiau pasak Julius Africanus Thallus mini saulės užtemimą. Tačiau tą užtemimą su Jėzaus nukryžiavimu susiejo kaip tik Julius Africanus. Thallus papasakota istorija kyla iš krikščioniškos tradicijos. Tai fragmentas iš trečių rankų. Apie jo kontekstą nieko nežinome, jo autorius nežinomas, neaišku, kada jis gyveno. Apie saulės užtemimą Tiberijaus laikais pasakoja Phlegon iš Tralleis. Tad situacija tokia: tekstas, kuris neturi jokio krikščioniško turinio perdirbamas krikščioniškai ir taip susiejamas su krikščioniška istorijos samprata. Phlegono minimas saulės užtemimas greičiausiai įvyko 29 m. Tačiau tas pilnas užtemimas turėjo būti matomas Bitinijoje, o ne Palestinoje. Taigi įtikėtina, kad Phlegonas korektiškai aprašė 29 m. įvykusį Saulės užtemimą, o vėlesni Bažnyčios tėvai per nežymius pakeitimus pavertė jį krikščionybės įrodymu. Kiek Phlegons žinojo apie krikščionybę lieka neaišku. Origenas rašė, kad Phlegonas gerai žinojo krikščionybę, kad rašė apie Petrą. Bet galbūt kalbėjo ne apie Simoną Petrą, o apie Simoną Magą ir tam nereikėjo evangelijų.

Juozapo Flavijaus liudijimas. "Žydų senienose" jis mini Joną Krikštytoją, Erodą, Pilotą. Jis tik dviejose ginčytinose vietose pateikia duomenų, kurie lyg ir liudytų jo susipažinimą su krikščionybe: Jėzus pristatomas kaip mesijas ir kalbama apie Jokūbą Teisųjį kaip Jėzaus brolį - Jokūbą, Jėzaus, taip vadinamo Kristaus, brolį. Žydų istorikas skelbia, kad jaunesnysis Ananas, kai Judėjos provincijos valdytojas Festas mirė, o jo pavaduotojas Albionas dar buvo kelyje, suorganizavo teismo procesą prieš Jokūbą, "Jėzaus brolį, taip vadinamą Kristų". Ta vieta (XX, 9, 1) iki Euzebijaus nebuvo paminėta niekieno. Origenas savo tekste prieš Celsą cituoja šią vietą iš "Senienų". Origenas kritikuoja Flavijų, kad šis Jeruzalės kritimą sieja ne su Kristaus nukryžiavimu, bet su Jokūbo Teisiojo užmušimu. Bet faktiškai Jokūbą jis laiko broliu dvasioje. Dabar išlikusiuose variantuose nekalbama apie Jokūbo mirtį ir Jeruzalės sugriovimą. Jokūbo mirtį pirmiausia Euzebijus mini. Išsireiškimas "taip vadinamas Kristus" evangelijose ne kartą sutinkamas, todėl menkai įtikėtina, kad Flavijus galėjo tokį išsireiškimą panaudoti. Tai neįmanoma ir politiškai - "Christus" romėnų akyse skambėtų panašiai kaip sąjungininkų ausims po antrojo pasaulinio karo žodis "fiureris". Vienintelis "Kristus", kurį Flavijus galėjo palikti buvo Vespasianas. Todėl menkai įtikėtina, kad išsireiškimas "Jėzaus brolis" ten galėjo būti. Tai galėjo būti tik Jėzus, Damnajo sūnus, Agripos pakeltas į aukštuosius kunigus. Taip visas sakinys įgauna istorinę prasmę: kalba eina apie kovą tarp dviejų aukštųjų kunigų šeimų, kurioje laimėjo Hanno šeima. Galiausiai Hannas visgi pralaimėjo ir į jo vietą buvo paskirtas priešingos šeimos atstovas, Damnajo sūnus Jėzus, kuris neturi nieko bendra su žmogumi iš Nazareto. O vėliau kažkoks krikščionis, tikintis, kad Jokūbas tai Viešpaties brolis Jokūbas, pridūrė žodžių junginį "vadinamojo Kristaus". Kitą Flavijaus "Senienų" vietą, kurioje kalbama apie Jėzų kaip žydų mesiją, pirmiausia matė kaip tik Euzebijus. Daugybė apologetų Bažnyčios tėvų iki Euzebijaus cituoja Flavijų, bet nemini to liudijimo. Ta interpoliacija aiškiai padalija tekstą, į kurį įsiterpia. Kristaus tauta (krikščionių tauta - christiaon phylon) - būdinga Euzebijui. Ir kitos Flavijaus liudijimo kalbinės ypatybės būdingos jam. Išsireiškimas eis eti [te] nyn - Euzebijaus panaudotas 93 kartus. Taigi, tai Euzebijaus Cezarėjiečio fabrikatas. Juozapas Flavijus neslepia Palestinos gyventojų mesianistinių nusiteikimų. Juk jis rašė apie žydų sukilimą, pasipiktinus Piloto režimo veiksmais (Pilotas dėjo pastangas aprūpinti Jeruzalę akveduku, pastatytu iš pinigų paimtų iš šventyklos. Tai sukėlė žydų protestus ir tam buvo pasitelkti kareiviai). Visa tai baigėsi susidorojimu su žydais. Tuoj po tos pastraipos Juozapas lyg niekur nieko tęsia kalbą apie baisią žydus ištikusią nelaimę ( "Kaip tik tuo metu judėjus ištiko kita nelaimė"). O toliau rašoma būtent apie apie žydų ištrėmimą iš Romos Tiberijaus laikais už vieno jų gentainių prasižengimą. Kaip su šiais dviem pasakojimais siejasi pastraipa apie Jėzų? Abu šie pasakojimai pagal turinį glaudžiai logiškai susiję. Vėlesni krikščionys buvo suinteresuoti įterpti į Juozapo tekstą pasakojimą apie Jėzų būtent šioje vietoje kur kalba eina apie įvykius, vykusius Piloto laikais ir apie nelaimes, ištikusias žydų tautą. Negi Jėzaus nužudymas nebuvo krikščionių akimis žvelgiant didžiausia nelaime žydams? Išbraukus tą pastraipą apie Jėzų, žydų mesiją, skyrius tampa logiškas. "Akveduko žudynės" pateisina "dar vieną baisią nelaimę". Paskutinis teiginys, kad krikščionys "nebuvo išnykę", patvirtina, kad taip vadinamas liudijimas yra vėliau interpoliacija. Fosijus XVI a. disponavo Juozapo knygos rankraščiu ir jame nebuvo nė žodžio apie Jėzų. Nei Justinas nei Tertulianas, nei Origenas, nei Kiprijonas nepasitelkė Juozapo kaip liudininko kovose su žydais ir pagonimis. Labai įtartina frazė XVIII Flavijaus knygoje, kad "iki šių dienų egzistuoja krikščionių sekta" - iki kokių mūsų laikų jei Flavijaus laikais ji apskritai nebuvo žinoma? Dar reikia aptarti Juozapo Flavijaus veikalo panaudojimą arabų kalba parašytoje krikščionių arabų vyskupo Hiperapoliso Agapius pasaulio istorijoje. Jo istorija išsaugojo mums žinomą Flavijaus liudijimą apie Kristų, pašalinus akivaizdžiausias krikščionių interpoliacijas. Agapijaus versija suderinta su musulmonų požiūriu į Jėzų kaip pranašą, kuris nemirė ant kryžiaus. Dar būtina prisiminti, kad Juozapas Flavijus buvo Galilėjos valdytojas (iki 70 m. karo), būtent ten, kur Jėzus tariamai darė stebuklus. Juozapas netgi gyveno Kanoje, toje pačioje miesto dalyje, kurioje, kaip sakoma, Kristus padarė savo pirmąjį stebuklą. Juozapas paminėjo kiekvieną pastebėtą Palestinos personažą ir apibūdino kiekvieną svarbų įvykį, kuris ten įvyko per septyniasdešimt metų, tačiau tai, kas susiję su krikščionybe jis pamini tik iš evangelijų žinomus dalykus.

Jėzus minimas ir Talmude. Jeruzalės Talmudas buvo sudarytas IV a., o Babilono  - VI a. Iki tuomet vienintelis informacijos šaltinis apie Jėzų, prieinamas rabinams, buvo patys krikščionys. Tiesa žydų istorikas Chvolsonas, palankus krikščionybei, įrodinėja, kad Jėzaus laikų rabinistinė literatūra apskritai neegzistuoja, kad Mišna, Tosefta, Mehilta, Sifra, Sifre priklauso laikotarpiui po II a vid., o palankumas Jėzaus sektai I - II a. galėjo sukelti nemalonumus iš rabinų pusės. Chvolsono teigimu rabinai dar apie 71 m. žinojo evangeliją, buvusią Mato evangelijos pirmtaku. Chvolsonas tai teigdamas remiasi tuo, kad rabis Gamalielis (mirė 124 m.) buvo sūnumi to paties rabio Simono ben Gamalielio, kurie žinomas iš Apaštalų Darbų, ir kad II a. pradžioje gyvenęs rabis Akiba minėjo Jėzų. Tačiau ką gali įrodyti tai, kad aršus krikščionių priešas rabis Akiba piktai išsireiškė apie krikščionis ir Jėzų? Natūralu, kad Akiba jį mini, nes II a. prieš Bar Kochbą sukilimą žydų nacionalistų ir žydų krikščionių santykiai buvo labai įtempti. Talmudas savo žinias apie krikščionybę semia iš evangelinės tradicijos. Rabinai mini I a. pr. m e. gyvenusį Jėzų ben Pandira ir II a. - Jėzų ben Strada. Apie Jėzų, Pandiros (Pantheros) sūnų rašoma ("Baraitha Sanhedrin 43a"), kad jis apie 100 metų prieš m.e. Jeruzalėje Paschos išvakarėse už piktžodžiavimą buvo užmėtytas akmenimis. Sakoma, kad Ješu (ar Jošua) ben Pandira buvęs Jošua ben Perachija mokiniu, kuris tikrai buvo istorinė figūra ir žinomas rabis. Ješu aprašytas kaip gabus mokytas, išmestas iš Jošua mokykos, linkęs į ereziją. Pats tapo mokytoju, turėjo mokinių. Minimi jo 5 mokiniai - Mattai, Naqai, Netzer, Buni ir Todas. Jį apkaltino magija, Izraelio apgavimu. Viduramžiais Talmudo medžiaga, susijusi su Ješu, buvo sujungta į knygą "Toldot Ješu". Apie 170 m. cirkuliavo gandai žydų tarpe, kad Jėzus keliavo į Egiptą, grįžęs ėmė skelbtis dievu, kad jo motina Marija buvo išskirta su vyru, kai buvo įrodyta jos neištikimybė. Jo tikruoju tėvu buvo karys Pantera ar Pandira. IV a. šv. Epifanijus sudarė krikščionišką Jėzaus geneologiją, kurioje Pantera minimas kaip jo senelis. Epifanijus teigia kad Jėzus gyveno karaliaus Janajaus laikais. Origenas turėjo Celsui įrodinėti, kad Pantera tai Jėzaus senelis, o Epifanijus iš Salamis (IV a.)  - kad Juozapo tėvas buvo Pantera. III a. Tosefta (Mišnos papildymas) pasakoja apie bandymą pasitelkti "Yeshu ben Pandira", kad išgydytų gyvatės sugeltą rabiną (Chullin 2:23). Čia rabis Eliezeras ben Girkanos prisipažino rabiui Akibai, jog vaikščiodamas Seporio gatvėse sutiko Jėzaus Nazariečio mokinį Jokūbą iš Sekanoin (Sechanijos), kuris jam pasakė frazę Jošua ben Pandira vardu. Pasak Sabato 104b, Sanhedrino 67a, Jėzus yra nesantuokinės kirpėjos sūnus ("Miriam Megaddela") ir nubaustas mirtimi "Lud". Čia Jėzus tapatinamas su Jėzumi ben Stada, kuris gyveno rabio Akibos laikais apie 130 m. ir taip pat buvo užmėtytas akmenimis, tačiau jau Lydoje. Pasak traktato "Sabbat" (Babilonijos talmudas), tas Ješu, Pandiros ar Stados sūnus buvo užmėtytas akmenimis Ludo mieste, o paskui pakabintas ant medžio.  Jeruzalės Talmudo pasakojimą apie ben Dama galėjo sąlygoti III a. pabaigoje buvęs įvykis: rabio Josua b. Levi anūkas buvo pagydytas Jėzaus ben Pandera vardu. Tačiau Mišna ir Tosefta - seniausios Talmudo dalys, kuriose minimas Jėzus - parašytos ne anksčiau II a. pabaigos. Pasak žydų istoriko M. Friedlaenderio Talmudas I - II a. nepateikia jokių tikrų žinių apie Jėzų. Įvardijimas "ben Panthera" remiasi graikišku pagrindu, todėl negalėjo cirkulioti apaštalinių laikų mokytojų tarpe. Talmudas tik nuo Bar Kochba laikų parodo žinantis pasityčiojamą įvardijimą "ben Panthera" arba "ben Pandera". Šis vardas turėjo atsirasti Bar Kochba sukilimo laikais (132 - 135). Todėl traktate Šabbat Babilonijos Talmude minimas rabis Eliezeras ben Hirkanos (90 - 130) jau nieko nebegalėjo žinoti apie Jėzų ben Panderą.  

Archeologinių įrodymų kritika

Nėra nė vieno garantuoto archeologinio krikščionybės egzistavimo I a. liudijimo. Graydon F. Snyderiui ir olandų archeologui Rutgeriui krikščionybė kaip kultūrinis istorinis fenomenas išplaukia tik apie 180 m. Katakombų freskos kaip argumentas nebegalioja. Šiais laikais krikščioniškas katakombų menas jau perkeliamas iš II a į III. O tuo tarpu žydų katakombos Romoje atsirado dar 50 m. prieš m e. Kai kurie, remdamiesi pranciškonų archeologu S. Loffreda ir V. Corbo spekuliuoja Petro nameliu, bet tokios spekuliacijos prisideda tik prie "Šventosios Žemės" turizmo. Būtent pranciškonų archeologinė mokykla" bandė įrodyti ankstyvosios (judeokrikščioniškos) Bažnyčios egzistavimą. Šios hipotezės autoriai kunigas Bellarmino Bagatti ir Emmanuele Testa apie 250 metų pasendino protokrikščioniškos ikonografijos, architektūros ir epigrafikos atsiradimą. Jie įrodinėjo, kad judeo-krikščionys saugojo vietas, susijusias su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Jie manė, kad judeo-krikščionys uolas naudojo kultui. Grafiti gausą jie intepretavo kaip specialią slaptų ženklų ir simbolių sistemą. 1955 m. Bagatti vykdė arch tyrinėjimus Nazarete ir paskelbė čia buvus iki IV a. judeo-krikščionišką centrą. Nazareto ola traktuota kaip slapta grota, kurioje krikštyta. 1968 m. tyrinėję Kafanaumą V. Korbo, S. Loffredas, A. Spikermanas paskelbė, kad rado judeo-krikščioniškos bendruomenės "susirinkimų namą", perstatytą iš tikro apaštalo Petro namo. Taip pat, įrodinėjant judeokrikščionių egzistavimą pasitelkiami osuarijai ir stelos su grafitti, taip pat olų kompleksai ("mistinės grotos") ir I - IV a. pastatų pėdsakai, traktuojami kaip "susirinkimų namų" likučiai arba "bažnyčios - sinagogos". Bagatti atrado kapines su osuarijais traktavo kaip judeo-krikščioniškas. Tačiau po 1960 m paaiškėjo, kad ola su osuarijais buvo saugykla, o ne kapinės. O kryžiai ant jų tebuvo markeriai. Laidojimo stelos pasirodė esančios klastotėmis. Olos krikščionių praktiškai imtos naudoti tik nuo IV a. ir dažniausiai tik tada kai virš jų būdavo bažnyčios. Kalbant apie šventas krikščionims vietas, iš tiesų jų panaudojimo seka tokia: pirmiausia judėjiška tradicija, paskui pagoniška ir tik tada krikščioniška. Nuo Konstantino laikų Jeruzalė tampa didžiule relikvija ir viešbučiu. Joan A. Teilor 1989 m. sukritikavo savo disertacijoje Bagatti - Testa teoriją. Betanijos tyrinėjimai rodo, kad gyvenvietė atsirado po to, kai Lozoriaus kapas tapo garbinimo objektu. Neaišku, ar "Lozoriaus kapas" yra žydų kapaviete ar natūrali ola. Nazarete Bagatti ištyręs "Palaiminimo" olą priėjo išvados, kad čia buvo vyno spaudykla, kuri III a. paversta šventykla, prie kurios pristatė bažnyčią - sinagogą. "Apaštalo Petro namas" Kafarnaume - antras objektas, kuris laikomas nepertraukiamo krikščionybės egzistavimo įrodymu. V. Corbo įsitikinęs nuosekliu "Petro namo" išsaugojimu nuo I iki IV a., kas paremta stratigrafine grindų marmuro analize, bet realiai toks datavimas remiasi tik keramikos analize. Bagatti dėmesį patraukė grindų mozaika. Vienoje  plokštėje esą pavaizduotas kažkoks Kononas ir Bagatti pamanė, kad tai vienas iš legendinių II a. "Kristaus giminaičių".

Romos katakombos kaip krikščionybės ankstyvumo įrodymas. Vienas iš žymiausių XIX a. Romos katakombų tyrinėtojų - Giovanni Battistas de Rossi (1822 - 1894) - vieną kapą datavo 107 m. ir laikė krikščionišku tik todėl, kad Liucinos kapinės, kurioms jis priklauso, laikomos krikščioniškomis. De Rossi krikščioniškais pripažindavo palaidojimus kur nėra įrašo "DM" (dis manibus" - dievams manams). Tačiau dabar jau reikia įvertinti faktą, kad graikų vulgarioji filosofija vedė prie mokymo apie vieningą dievą ir todėl helenizmo laikotarpyje kreipimasis į dievą be vardo - dažnas reiškiny pas pagonis, nes taip buvo įvardijama vietinė visiems žinoma dievybė. Netgi tokia "krikščioniška" formulė kaip "Dievas, teisiantis gyvus ir mirusius". Be to anuomet buvo stiprios sinkretizmo apraiškos - net ir ant krikščioniškų epitafijų rašė ir toliau D. M. (dis manibus - dieviškiesiems manams). Krikščioniškos archeologijos vadovėliuose priimta visus palaidojimus, kuriuose nėra įrašo "dis manibus", laikyti krikščioniškais, bet tai ne įrodymas: seniausios, neabejotinai krikščioniškos epitafijos datuojamos II a. o formulės DM ir DMS paliudytos tik nuo Augusto, be to, pradžioje sąlyginai retai naudotos. Dabar nustatyta, kad katakombų kaipinės pradžioje nebuvo krikščioniškos. Ir liturgijai jos imtos naudoti tik III a. paskutiniajame ketvirtyje - IV a. pradžioje. Dabar nustatytos katakombų naudojimo krikščionimis lubos: II a. II pusė - V a. Tikri krikščioniški įrašai yra tik nuo II a. pabaigos. Apie krikščioniškas katakombas mes sužinome tik nuo III a. pradžios. Rasta daug žydiškų katakombų Romoj. Seniausios katakombos - Priscilos, Domitellos, Pretekstato, Kalliksto - nebuvo krikščioniškomis nuo pat pradžių. Palaidotieji buvo laidojimų draugijų nariai taigi ne tokie jau neturtingi. Realiai sunkiai įmanoma atskirti kankinių palaidojimus nuo nekankinių pagal ritualą. Peiliai, strėlių antgaliai, ietys, grandinės, akmenys - tokių daiktų daug ir pagonių kapuose. Kankinių palaidojimų atributu XIX a. laikytos ampulės, tačiau ampulės daugiausia vėlesnės ir epitafijose neminima kankinystė. 1872 nustatyta, kad jose laikomas gyvulio kraujas. Jokių krikščioniškų katakombų pėdsakų iš apaštalų laikų ar jiems artimų neegzistuoja. Katakombų antkapiniusoe paminkluose - trumpi įrašai, dar palmės šakos ir svarbiausia - inkarai. Retai - žuvis. III a. Valerijaus Vasatulo sarkofagas, kur pavaizduotos dvi figūros žmonių ir šalia vienos - Petras. Pirmiausia buvo privačios kapavietės, o paskui atsirado "suvisuomenintų" galerijų sistema, perėjusi III - IV a. į Bažnyčios nuosavybę. Buvo nustatyta, kad žydiškos ir krikščioniškos katakombos atsirado beveik tuo pačiu metu - II a. pab. - III a. Jų meninis vystymasis vyko paraleliai. Išvados tokios - iki II a. pab. krikščioniškų katakombų nebuvo. Krikščionys buvo laidojami pagoniškose kapinėse, nedemonstruojant jų tikėjimo.

I a. archeologinis palikimas Jeruzalės mieste. Faktas tas, kad jos vietoje II a. pradžioje pastatytas romėniškai graikiškas Aelia Capitolina miestas, visiškai pašalinus senuosius gyventojus. Taip pavadintas imperatoriaus Aelio Adrijo garbei. Adriano išleistos monetos patvirtina, kad Colonia Aelia Capitolina buvo įkurta apie 132 m., prieš, o ne po antrojo žydų - romėnų karo. Jis iš pradžių statytas kaip imperatoriaus dovana žydams. Tačiau kai įvyko sukilimas ir buvo sutriuškintas, Adrianas ištrėmė žydus - ir ortodoksus, ir krikščionis. II a. krikščionių raštų autoriai jau nebežinojo jokios realios Jeruzalės. Ji jau buvo nugrimzdusi į praeitį. Bet kaip tik tai leido evangelistams Jeruzalę aprašyti kaip šventąjį miestą, išganymo dramos vietą. Realios Aelios egzistavimas Jeruzalės griuvėsiuose, pabrėžė transcendentinę ir nesenstančią evangelijos prigimtį ir pačią sakralinę Jeruzalės prigimtį. Evangelijose Jeruzalė iškyla tik savo bendriausiais bruožais. Pav. kur buvo pretoriumas? Po to, kai Erodo tvirtovė buvo sunaikinta, jo rūmai miesto vakarinėje dalyje tapo Romos prefekto būstine. Tai ir buvo pretoriumas. Antonijos bokšte, Erodo pastatytoje tvirtovėje, pretoriumo negalėjo būti. Pretoriumas buvo pastatytas Gessius Florus laikais (taigi jau po Jėzaus mirties) ant Erodo rūmų griuvėsių, šiandien net maskuojamas kaip "Dovydo bokštas", nors nėra jokio ryšio su šiuo žydų herojumi. Krikščionys nepagrįstai perkėlė teismą į šią "Citadelę", padarydami "Via Dolorosa" (Kryžiaus kelio) farsą. II-ojo amžiaus kiemo grindinys XX a. pradžioje kun. Hugues Vincento sutapatintas su Evangelijos pagal Joną "lithostrotomis". Paskelbta, kad tai Antonijaus tvirtovės kiemo, kur Piloto buvo teisinamas Jėzus, grindinys. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tai romėnų akmenys. Įrodyta, kad grindinys ir su juo susijusi arka buvo Adriano sukurtame po antrojo žydų karo (132-135 m.) forume, t.y. šimtmečiu vėliau nei gyveno Jėzus. Pastačius Aelijos miestą, atviras Struthius baseinas į šiaurę nuo Šventyklos kalno buvo aptvertas - tada ir buvo įrengtas grindinys. Tai yra ne kas kita kaip Romos forumas nuo Adriano laikų (P. Benoit, Jeruzalė revealed, p 87/88). Skliautinės II a. erdvės - 52 ir 18 m matmenų - neturi nieko bendro su Evangelijos pagal Joną (19.13) "lithostrotomis" (Gabata). Antonijaus tvirtovė nebuvo atrasta. Mažai tikėtina, kad Adriano architektas būtų palikęs vartus iš Erodo laikų, kurie blokuotų jo suprojektuotą arką, taigi yra tik vienas sprendimas: šis Erodo laikams priskiriamas statinys iš tiesų yra gerokai vėlesnis. Tradiciškai bandoma atrasti Antoniją El Omariya mečetės vietoje ŠV esplanado kampelyje, tačiau ši vieta - 5 m aukščio kalvoje - neatitinka Juozapo Flavijaus aprašytos 25 metrų kalvos, nei "bokšto" pločio: "jis buvo pastatytas ant penkių šimtų uolekčių aukščio uolos... pats Antonijos bokštas buvo ... keturiasdešimties uolekčių aukščio". Erodo šventykla iš tikrųjų turėjo būti toliau į pietus, kažkur netoli Al Aksa mečetės. Neatsitiktinai legionų stovykla įrengta į P ir V nuo pretoriumo, tai yra, užimdama didžiąją dalį to, kas buvo likę kalno viršūnėje iš Erodo laikų Jeruzalės.

Pagrindinėje Aelia sankryžoje - Cardo Maximus-Cardo Minimus - Adriano architektai sukūrė didelį forumą. Prie šio forumo buvo teritorija, kurioje dabar stovi Šventojo Kapo bažnyčia su Jėzaus kapu. Čia stovėjo pagonių šventykla, pašvęsta Venerai, garbinta ir 10 - ojo Legiono. Šventykla buvo apsupta apsaugine siena, su įėjimu į Cardo Maximus gatvę. Bažnyčia, pastatyta Konstantino laikais, išsaugojo šią savybę. Šiuolaikiniai apologetai tą šventyklos apsauginę sieną traktuoja kaip Erodo laikų antrąją miesto sieną, taip bandydami parodyti, kad Šventojo Kapo bažnyčios sklypas buvo už miesto sienų. Tačiau ši siena buvo dengta marmuru, o tai rodo, kad ji buvo priskirta Šventyklos teritorijai ir nebuvo miesto siena.

Neopolitana vartai: romėnų laikų ŠV vartų likučiai vis dar matomi žemiau šiandieninių Damasko vartų. Aelijoje buvo keturi pagrindiniai vartai, kiekvieni iš kiekvienos miesto pusės (šiandieniniai Damasko, Jaffos, Siono ir Liūtų vartai). Pagrindiniai buvo šiauriniai vartai, Porta Neapolitana, per kurią praėjo naujas kelias į provincijos sostinę Cezarėją. Jų arabiškas pavadinimas "Bab el-Amud" ("stulpelio vartai") išsaugojo atminimą paminklo, kuris stovėjo pusiauapskritoje aikštėje prie vartų. Paminklas turėjo būti skirtas pačiam Adrianui arba Trajanui. Dvi svarbiausios Aelios gatvės - Cardo Minimus" ir Cardo Maximus ėjo šiaurės - pietų kryptimi. Šalia abiejų gatvių - dengtos parduotuvės. Šios gatvės turėjo kolonadas su dviem kolonų eilėmis.

Asklepijaus šventykla. Žmonės vykdavo į Asklepijaus šventyklas ir gydydavosi. Buvo sakoma, kad tie, kurie atvyko į Asclepijaus šventyklas, pasveikdavo ir šokdavo be ramentų. Gydymo dalis buvo miegas šventykloje. Taigi, tai pirmosios ligoninės, kur taikytas holistinis gydymas su masažu, voniomis ir sapnų interpretavimu. Krikščionys ypač puolė Asklepijaus kultą, nes tarp jo ir krikščionių kulto būta didžiulės konkurencijos. Asklepijus darė visa tai, kas priskiriama Jėzui. Faktiškai Jėzaus išgydymai paimti iš Asklepijaus gydymų praktikos. Tai susiję su Evangelijoje pagal Joną minima Betsaida - maudykle, turinčia 5 stogines ir buvusia šalia Avių vartų. Evangelijoje sakoma, kad maudyklėje gulėdavo daug aklų, raišų, išsekusių. Pamatęs vieną 38 metų žmogų gulintį, Jėzus paklausė jo ar šis nenorėtų pasveikti. Tas atsakė, kad neturi žmogaus, kuris galėtų vandeniui sujudėjus jį įkelti į tvenkinį. Tada Jėzus pasakė: "Kelkis, imk savo gultą ir eik". Ir žmogus bematant išgijo (Jn 5, 1 - 9). Tačiau istorinė realybė tokia, kad Aelijos miesto ŠV, šalia rytų forumo buvo įkurtas asklepijonas. Jis buvo pastatytas prie Avių (vėliau Liūtų ar šv. Stepono) vartų, esą skirtų ritualiniams skerdimams. Gydymui skirta šventykla atsirado gal net nuo IV a. pr. m. e., nuo pirmo graikų pasirodymo mieste. Toje Betsaidoje buvo rezervuarai ir baseinai gydymo tikslais. Po Adriano miesto rekonstrukcijos aksklepijonui buvo priskirta papildoma teritorija. Tačiau avių skerdimas tokio dydžio rezervuaruose yra neįmanomas. Praėjus šimtmečiui po tariamo Jėzaus gyvenimo krikščionių veikėjams buvo labai sunku atsekti atskirų statinių buvimo vietą. Betsaida - "avių baseinas" - greičiausiai buvo arčiau Šventyklos kalno (dabar tai automobilių stovėjimo aikštelė). Evangelijoje minimas vandenų maišymas, sukrėtimas, pažymint, kad tai darė angelas, iš tiesų yra krikščioniška magija. Tik pridedama frazė, kad žmogus išgydytas ir kad jis privalo išpažinti nuodėmes, kad nebūtų blogiau (Jn 5, 14). Taip Jėzus neutralizavo Asklepijaus kultą. Greta yra šv. Onos bažnyčia. Kasinėjimų joje 1957 m. ir 1962 m. metu rastos Asklepijaus šventyklos pagrindinės sienos ir daug baseinų, kurių mažesni buvo skirti gydymui. Tos penkios stoginės tai greičiausiai tie gydymui skirti baseinai. Taigi krikščionių apologetai tradicinį romėnų nimfianumą pavertė didžiausiu žydų ritualiniu baseinu.

"Kryžiaus kelio" ("Via Dolorosa") fikcija. "Via Dolorosa" gatvės Jėzus niekada nebuvo perėjęs su kryžiumi ar be jo. Jeruzalės senamiesčio gatvės yra Adriano po 135 m. pastatyto miesto dalis. Kryžiaus kelio stotys - iš pradžių 7, o paskui 14 - neturi jokios atspirties realybėje ir tarnauja tik liturginiams ir komerciniams tikslams. Šventojo Kapo bažnyčia: esą žvaigždė koplyčios marmurinėse grindyse žymi vietą, kur Marija gavo angelo apreiškimą jai. Įdomu ir tai, kad "Šventoji ugnis" per kiekvienas Velykas nusileidžia į kapą. Bet tai stebuklas, sugalvotas IX a. Romėniško Aelijos miesto kelių tinklas iki šių dienų apsprendžia Jeruzalės senamiesčio gatvių išsidėstymą. Šventojo Kapo bažnyčia perdengia dalį daug didesnės IV a. Konstantino bažnyčios. Tačiau ji yra Adriano II a. Veneros/Afroditės šventyklos teritorijoje. Pirmoji Kryžiaus kelio stotis: buvusių Osmanų armijos kareivinių vietoje, o anksčiau esą Antonijos (taip buvo vadinamas Erodas Marko Antonijaus garbei), tvirtovės vietoje. Jokių faktų, kad čia buvo Piloto pretoriumas. Iš tiesų jis buvo vakarinėje senamiesčio dalyje. O šioje vietoje - esą buvusios Antonijaus tvirtovės vietoje - stovėjo Adriano laikų statiniai. Be to, Antonija buvo daug mažesnė nei dažnai manoma. "Keturi" bokštai", tokie įspūdingai rekonstrukcijose, neturi istorinio pagrindo. Faktiškai PR bokštas ir yra visa Antonijaus tvirtovė (P. Benoitas Jeruzalėje revealed, p. 89). Ir už Antonijaus tvirtovės buvo atviras baseinas, o ne grindinys, aprašytas evangelijoje pagal Joną, kur Pilotas esą teisė Jėzų ir žydams pasakė - "Štai tavo karalius" (Jn 19.13, 14). 135 m. Struthius baseinas buvo aptvertas ir paverstas cisterna. Čia buvo Aelijos rytų forumas, į kurį buvo įeinama per vartus, kurių centrinė arka pritaikyta krikščioniškam mitui. Dar didesnis farsas - "Kristaus kalėjimas" šalia Siono seserų konvento. Jis konkuruoja su lygiai taip pat fiktyviu "Kristaus kalėjimu" Šventojo Kapo bažnyčioje ir vadinamuoju "Kajafo namu" ant Siono kalno. Septintoji kryžiaus kelio stotis yra Jėzaus antroji "kritimo" vieta. Čia realiai buvo didžioji Aelia Capitolina sankryža, kur Cardo Maximus kirto Decumanus Maximus. Dabar čia esančioje pranciškonų koplyčioje saugoma tetrapilono dalis (raudono akmens kolona), kuri žymėjo sankryžą. Keturioliktoji stotis: tai Angelo koplyčia. Teigiama, kad mažame koplyčios altoriuje yra akmuo, kurį stebuklingai nuvertė angelai. Tačiau akmuo atsirado čia tik XVI a.

"Jėzaus stebuklas", atliktas Siloamo baseine. Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad Jėzus pamatė aklą nuo gimimo žmogų. Jėzus spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių ir patepė juo neregio akis. Tada tarė jam: "Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje" (Siloamas reiškia "Siųstasis"). Žmogus taip ir padarė ir grįžo regintis (Jn 9, 1 - 7). Kedrono slėnyje vandens lygis žemiausias. Čia susieina keli slėniai ir neatsitiktinai kiek aukščiau būtent čia buvo įkurta senovės kanaaniečių gyvenvietė. Čia buvo vandens kanalas ir sudėtingo plano tunelis, įrengtas dar VII a. pr. m. e. Karaliaus Ezekijo žmonės iškasė 1500 pėdų ilgio tunelį. Kartu gimė ir Lietaus šventė, kurios metu naudotas natūralus slėnio tvenkinys. Vėliau izraelitai padarė iš jos Palapinių šventę. Evangelija pagal Joną savitai interpretavo Palapinių šventės aprašymą Kunigų knygos 23 skyriuje. Paklusdamas Jėzui ir nusiplaudamas tvenkinyje žydas atgauna regėjimą ir ima matyti gyvąjį Kristaus vandenį. Tai tiesiog teologija. "Siloamo stebuklas" iliustruoja II a. konfliktą tarp žydų ortodoksų ir žydų krikščionių. Visi yra akli, kurie nesugeba priimti naujojo Viešpats ir "pasaulio šviesos". Šalia tvenkinio Adrianas pastatė šventyklą. 333 m. krikščionių piligrimai taip apibūdino šį nimfianumą: išėjus iš Jeruzalės ir einant Siono kalno link, kairėje, slėnyje šalia sienos yra baseinas, vadinamas Siloamu ir jis turi 4 portikus, o už jo kitas tvenkinys (baseinas).

Jėzaus istoriškumo liudijimu laikoma vadinamoji Turino drobulė, į kurią esą buvo įsuptas Jėzaus kūnas jį laidojant. 1988 m. atlikus drobulės radioaktyviosios anglies tyrimą nustatyta, kad ji sukurta viduramžiais. Na o prieš tai - 1976 m. - Maksas Frajus pareiškė, kad jis atrado ant drobulės 49 augalų pėdsakus, iš kurių 11 rūšių nerandama Europoje. Janas Vilsonas pareiškė, kad drobulė yra tas pats Jėzaus portretas, kuris nuo I a. žinomas kaip "mandilionas". Pasak Hebrajų evangelijos Jėzus prisikėlęs atidavė drobulę dvasininkų tarnui, Faddei (Tadas, aramėjiškai Addai, bet ne apaštalas). Ekspertų tyrimai parodė, kad rudos spalvos intensyvumas priklauso nuo pakitimų audinio celiuliozės struktūroje. Dar 1924 m. prancūzas biologas prof. Polis Vinjonas atliko eksperimentą "vaporografinės teorijos" rėmuose. Jis įrodė, kad kūnas, suvyniotas į drobulę ir išteptas aliejaus ir aloe mišiniu duoda tą pačią sepijos spalvą, kokia ir matoma. Tai įmanoma dėl amonijaus garų, iššaukiančių celiuliozės rūgštėjimą, susiformavimo.

Nazareto klausimas

Pagrindinis klausimas - Nazareto egzistavimas vadinamaisiais Jėzaus laikais. Jokiame turistiniame vadove neminima, kad šalia Apreiškimo bažnyčios rasti trys romėniško laikotarpio kapai už 10 m nuo vietos, dabar vadinamos "Angelo koplyčia". Tai "kokhim" kapo rūšis, paplitusi Palestinoje romėnų laikais. Tuo tarpu žinoma, kad judaizme bet koks sąlytis su lavonais yra draudžiamas. Marijos šeima buvo žydų šeima, o kapai yra po Apreiškimo bažnyčia - taigi netoli jų namų! Archeologas kun. Bellarmino Bagatti ignoravo tai arba bandė įrodyti kad šie kapai yra kryžiuočių laikų. Be to, 10 m į Š nuo Angelo koplyčios rasta vyno spaudykla. Taigi archeologiniai duomenys aiškiai rodo, kad romėnų laikais čia buvo kapinės ir žemės ūkio paskirties žemė, o ne gyvenamųjų patalpų vieta. Pastebėtina, kad kun. Bellarmino Bagatti be galo neatidžiai interpretuoja rastus artefaktus - neretai tuos pačius artefaktus priskiria tiek geležies amžiui, tiek romėniškam laikotarpiui. Pav. "V" formos keramiką aptaria kaip geležies laikotarpio dirbinį (1200-587 m.), vadindamas fragmentą "vaza", o kitur tą patį fragmentą priskiria helenistiniam ir romėniškam laikotarpiui ir jau laiko ne vazos rateliu, o puodelio kepimui kakleliu, nors iš tiesų Nazarete nerasta helenistinio laikotarpio daiktų. Iš tiesų šie artefaktai yra iš II-III a. O jeigu Nazareto gyvenvietė egzistavo Jėzaus laikais, ji turėjo atsirasti dar iki jo gimimo helenistiniame laikotarpyje. Tačiau jau 1931 m. katalikų archeologai patys pažymėjo šokiruojantį graikų ir romėnų gyvenviečių Nazareto baseine trūkumą. Kaip įrodymą, kad Nazareto kaimas buvo III a. pr. m. e. - bandoma pristatyti 6 aliejines lempas. 1930 m. į PV nuo bažnyčios rastas kapas su požeminėmis patalpomis ir jose ir tos 6 aliejinės lempos. Radiniai buvo apibendrinti trumpoje Ernest Tatham Richmond ataskaitoje, paskelbtoje 1931 m. Tai pirmas radinys iš Nazareto priskirtas helenistiniam laikotarpiui. Jei Richmondas būtų teisus, tada aišku, kad Nazaretas Jėzaus laikais buvo. Bet ar šeši žibintai yra to laikotarpio? Izraelio specialistai 2 iš šių lempų datavo plačiu laikotarpiu tarp 25 pr. m. e.  ir 150 m. e. m., o kitas lempas vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu. Taigi tai arba labai bendras datavimas arba vėlesnis. Visi 6 lempos yra vidurinio ir vėlyvojo romėniškojo laikotarpio ar ankstyvojo bizantinio. Lempos nepriklauso vienam tipui - jos įvairios. 1938 m. kun. Clemensas Koppas pateikia visiškai neįtikimą datą - 200 m. pr. m. e. 1960 m. Kun. Bagatti pripažino Richmond ir Kopp klaidą ir teisingai datavo žibintus II-III a. Tačiau Bagatti pradėjo naudoti terminą "erodijinis" (Erodų laikotarpio), kas irgi palaiko ortodoksinį požiūrį, jog Nazaretas egzistavo Kristaus laikais. Nors net jei datuoti 25 - 150  m. laikotarpiu - tai jau laikotarpis Erodų valdymo.

Nazareto tyrinėtojas Rene Salm konstatavo, kad jau 1930 m. katalikų mokslininkai patys pastebėjo, kad Nazareto teritorijoje (šalia Apreiškimo bažnyčios) nerasta nė vienos graikų ir romėnų gyvenvietės. Tiesa Bagatti teigimu rasta geležies amžiaus radinių, tačiau jie kaip įprasta piktnaudžiaujant priskirti ankstyvajam romėniškam arba erodijiniam laikotarpiui. Kalbant apie tas lempas, dauguma archeologų jau atsisako naudoti probleminį terminą "erodijinis", nes paskutinieji šios dinastijos atstovai mirė apie 100 m. Terminas "erofijinis" bandomas taikyti ir "kokh" tipo kapams. Tačiau vokiečių mokslininkas Hans Peteris Kuhnen įrodė, kad tokie kapai Galilėjoje pasirodė tik po 50 metų. Vadinasi visi radiniai iš Nazarete raastų tokio tipo kapų yra jau iš laikotarpio po 50 m. Ir todėl, jei tik mes sužinom, kad kokie nors radiniai rasti kokh kapuose, juos galime atmesti kaip Nazareto egzistavimo įrodymus. Taigi, kai mes suvokiame, kad aliejinės lempos Nazarete datuojamos 25 - 150 m. laikotarpiu, o kokh kapai po 50 metų, tai Nazareto egzistavimo Jėzaus klausimas išnyksta. Nazareto apylinkėse nėra jokių kapų iki kokh kapų (nebent gerokai ankstyvesnio geležies amžiaus). Taip pat nėra jokių įtikinamų keramikos I a. prieš m.e. radinių. Todėl Rene Salmo tyrimų išvada tokia: ne vienas artefaktas Nazarete tikrai negali būti datuotas I a. pr. m. e. - I m. e. a. 

Didžioji Nazareto archeologinė ataskaita apie Nazareto kaimo ūkį buvo paskelbta 2007 m. Anglų-Izraelio archeologijos draugijos biuletenyje. Jos autoriai Stephenas Pfanas, Rossas Vossas ir Jehudas Rapuanas. NVF (Nazareto kaimo ūkis) yra penkiolika akrų į pietus ir į vakarus nuo senovės gyvenvietės, kuri buvo slėnyje. Akivaizdu, kad NVF buvo skirta žemės ūkiui. Šį ūkį tyrė ir Izraelio mokslinė institucija (IAA). Šios institucijos ataskaitoje, kurios autorius Mordechai Haimanas, sakoma, kad radiniai Nazareto kaime yra iš II - IV a. Nazareto gyvenvietė galėjo atsirasti laikotarpiu tarp sukilimų (70 - 130 m.). Ši ataskaita ir jos išvados nepatenkino Anglų-Izraelio draugijos ataskaitos autorių. Stepheno Pfano iniciatyva pasirodė tekstas, pavadintas "Nazareto kaimo kasinėjimų santrauka". Čia akcentuojama, kad esama radinių iš helenistinio laikotarpio ir Kristaus gyvenamojo laikotarpio. Tačiau ir vėlgi šioje ataskaitoje tie patys daiktai priskiriami skirtingiems laikotarpiams.

IAA ataskaitoje rastos konstrukcijos datuojamos labai plačiu romėniškuoju laikotarpiu, kuri tęsėsi iki IV a. Žymūs amerikiečių ir Izraelio archeologai išsakė abejones dėl tariamo Jėzaus namo Nazarete. Yardenna Alexandre: žmonės apgaudinėjami dėl to, kad rasti ūkių pėdsakai, romėniškos pirtys, garnizonų liekanos, vynuogynai, karavanų salos, sinagogos ir t. t. Faktiškai viso to nėra. Tai, kas rasta priklauso I a. pabaigai - II a. ir net vėlesniems laikotarpiams. Tačiau radinių labai reikėjo 2011 m. kovo 25 d. atidarytam Marijos Nazareto tarptautiniam centrui. IAA ataskaita jau išimta iš interneto.

Monetos, rastos Nazarete taip pat turėjo įrodyti Nazareto gyvenvietės egzistavimą Jėzaus laikais. Ehrmano Bartho knygoje rašoma apie "165 monetų" lobį. Anksčiausia moneta iš Nazareto apylinkių datuojama Konstantino II laikais (337 - 361). Archeologas Yardenna Alexandre, dirbantis IAA, pasidalijo ataskaita apie monetas, rastas netoli Mary's Well šiaurinėje Nazareto dalyje. Jo teigimu monetų rasta iš romėniškojo, kryžiuočių, Mameliuko ir Osmanų laikotarpių. Savo ataskaitoje jie nieko nekalba apie monetas iš helenistinio, chasmonėjų ir ankstyvojo romėniškojo laikotarpių. Tuo tarpu pasak NVF ataskaitos "Mary's Well" rasta helenistinio ir ankstyvojo romėniškojo laikotarpio monetų. Pasak Salmo, Ehrmanas nesupranta, kad mes kalbame apie du skirtingus kasinėjimus: vieną Mary's Well ir kitą NVF. 1997-1998 m. Alexandre rado XVI-XVII a. monetų netoli Mary's Well, šiaurinėje Nazareto dalyje.

Kaip Nazareto egzistavimo Jėzaus laikais įrodymas traktuojamas vadinamasis Cezarėjos įrašas ("Caesarea inscription"), rastas 1962 m. Ceazarėjos kasinėjimuose. Jis siejamas paprastai su 24 kunigų šeimų, perkeltų iš Judėjos į Galilėją, sąrašu. Konservatyvūs mokslininkai šią kunigų migraciją datuoja I a., manydami, kad ji įvyko po pirmojo žydų sukilimo. Tačiau, pasak Horsley ir Leibner ji vyko po antrojo sukilimo. O galiausiai dar neaišku ar ta kunigų migracija iš tiesų realiai įvyko. O pats Cezarėjos įrašas greičiausiai yra klastotė. Enrico Tuccinardi jau parašė straipsnį apie 2010 m. Cercle Ernesto Renano "Cahier" paskelbtą įrašą. Tas įrašas susideda iš trijų fragmentų. Žodis "Nazaretas" yra fragmente "A". Tačiau viena aplinkybė, susijusio su jo radimu labai įtartina: jį radęs Jerry Vardamanas pagarsėjo kaip pseudo-forger ant senovinių akmenų ir monetos atradėjas. Be to, visų trijų fragmentų akmens spalva skyrėsi, kaip ir raidžių dydis bei tarpai tarp fragmentų. Be to, ten, kur fragmentai rasti, nėra nė mažiausių sinagogos buvimo įrodymų, o tokie įrašai žinomi tik sinagogose. 2013 m. Tuccinardi atrado šokiruojančios naujos informacijos apie Jerry Vardamaną. Yra žinomi du laiškai, rašyti 1972 m., praėjus 10 metų po Cezarėjos kasinėjimų. Viename jų G. Ernestas Wrightas kaltina Varadamaną kyšininkavimu ir visišku nekompetetingumu Pietų Baptistų teologijos seminarijoje. Wrightas tyrinėjo Vardamano 1962 m. kasinėjimų dienoraštį. Wright'as rašo, kad Vardamanas Izraelio valdžios institucijų buvo nušalintas nuo kasinėjimų po tylios intervencijos. Pasak Wrihto, prof. E. Jerry Vardamanas pasirūpino, kad įrašas būtų suklastotas Jeruzalėje per kelias savaites iki 1962 m. rugpjūčio 14 d. Vardamanas paskatino darbuotoją (Shalom Attieh) dar kartą persijoti per žemę ir taip buvo "rastas" "Nazareto fragmentas". Tačiau kažkas žinantis tai, įspėjo valdžios institucijas, kurios įsikišo ir pašalino Vardamaną iš kasinėjimų. Taigi, fragmentų nesuderinamumas, labai įtartinos jų radimo aplinkybės ir drąsus Wrighto laiškas rodo, kad "A" fragmentas su žodžiu "Nazaretas" yra klastotė. Net jei įrašas būtų autentiškas šis artefaktas per vėlyvas, kad galėtų būti laikomas įrodymu už Nazareto egzistavimą Jėzaus laikais. Šiuo metu dauguma mokslininkų mano, kad į Galilėją iš Judėjos persikėlė po antrojo žydų sukilimo. Kunigai buvo pirmieji Nazareto gyventojai. Su įrašu yra ir daugiau problemų. Didžiausias jo fragmentas ("C") dingo jau 1960-aisiais. Tarp dviejų likusių fragmentų yra spalvų ir galbūt ortografijos suderinamumo problemų. Be to, šie fragmentai rasti nemažu atstumu vienas nuo kito (iki 70 metrų). Todėl reiktų būti labai atsargiems, priskiriant tuos fragmentus vienam įrašui. Čia niekada nebuvo sinagogos šioje teritorijoje. Marylinda Govaaras kaip gerai žinomai Cezarėjos kasinėjimų ekspertei , nebuvo leista atlikti bandomuosius tyrimus. O E. Jerry Vardamanas turėjo tiek motyvą, tiek galimybę suklastoti įrašą. 1962 m. jis du mėnesius prižiūrėjo sekciją D, kurioje darbuotojas, Vardamano paprašytas persijoti žemes, "rado" nuolaužą.

Dar kartą grįžtant prie Nazareto moterų vienuolyno ir Nazareto kaimo, galime pastebėti, kad ten yra rasti kokh tipo kapai. Krikščionių apologetai bando įrodinėti, kad Nazareto miestas egzistavo prieš kokh kapų įrengimą. Bandoma atrastas sienas vaizduoti kaip būsto elementus. Tačiau filtravimo baseinai, grubiai nupjauta žema sienelė, cisternos ir kiti ženklai aiškiai rodo, kad ši vieta buvo skirta žemės ūkio reikmėms. Žydai čia niekada negyveno, tačiau dirbo šitame pakrantės zonoje, kurią jie taip pat naudojo laidotuvėms.

Talmudas, nors jis nurodo 63 Galilėjos miestus, nieko nežino apie Nazaretą. Apaštalas Paulius nieko nežino apie "Nazaretą". Juozapas Flavijus pamini 45 miestus ir kaimus Galilėjoje, tačiau ne Nazaretą, nors pamini Jafą, esančią greta (mylia kita nuo Nazareto). Prieš pirmąjį žydų sukilimą Japfoje buvo sinagoga, kurią sugriovė romėnai. Trajano kariai Japfoje nužudė 15 000 žmonių, kurie buvo palaidoti slėnyje netoli Nazareto (šalia, jo teritorijoje). Nekropolis yra šiandieniniame Nazareto mieste. Keramika ir kiti radiniai rodo, kad po to Nazaretas buvo apgyvendintas. Tai įvyko po antrojo žydų sukilimo (132 - 135) ir tai susiję su gyventojų persikėlimu iš Judėjos. Naujas kaimelis vertėsi natūriniu ūkininkavimu ir niekaip nebuvo su Japhos nekropoliu. Įdomu, kad Galilėjos sostinės - Sephorio - griuvėsiai išlikę, tačiau Sephoris nepaminėtas evangelijose. I a. pradžioje Sephoris užėmė tik kelis akrus. Miestu jis virto II a. pabaigoje. Tada buvo pastatytas teatras, pirtys ir kiti pagoniškos civilizacijos patogumai. Na o apologetai realybės buvo priversti vis mažinti ir mažinti Nazareto gyvenvietę: miestas tampa miesteliu, miestelis - kaimu. Kur šio kaimelio sinagoga? Ir kaip tokia maža kaimo bendruomenė galėtų įsigyti šventuosius ritinius ir pasistatyti pastatą sinagogai, jei Jėzus praleido 30 metų kaime, kuriame gyveno tik 25 šeimos (taip dabar apologetai teigia). Ir kaip Jėzus galėjo vadintis Nazariečiu, jei gyveno tokiame mažame kaime? Kas jį būtų galėję už Galilėjos ribų atpažinti taip pasivadinusį? Bet ar ten buvo net ir nedidelis kaimas? 1955-1960 m. tėvo Bellarmino Bagatti OFM vykdomi kasinėjimai nieko nedavė. Bagatti rado daugybę urvų, tuštumų, tačiau tai daugiausia kapinės, kurių daugelis iš bronzos amžiaus arba vandens talpos, talpos aliejui, grūdams. Nepaisant to t. Bagatti OFM padarė išvadą, kad I a. Nazaretas buvo nedidelis žemės ūkio kaimas, kuriame gyveno kelios dešimtys šeimų. Radiniai susiję su sodininkyste ir kapais. Betgi žydai negalėjo gyventi šalia kapų. Taigi I a. čia negalėjo būti kaimo. Ši teritorija nebuvo apgyvendinta, nors ir buvo naudojama. Jau minėtas Stephenas Pfansas tyrinėjo žemės ūkiui naudotas terasas Nazareto ligoninės teritorijoje. Su tipišku krikščionišku uolumu Pfansas padarė išvadą, kad "Nazaretas buvo nedidelis kaimelis iš 35 namų 2, 5 hektaro teritorijoje. Tačiau įrodymų tesama tik už tai, kad čia buvo vienos šeimos ūkis, o ne kaimas. Kalbant apie tų iš Judėjos į Galilėją persikėlusių kunigų sąrašą, reikia pastebėti, kad kunigai buvo suskirstyti į dvidešimt keturis "kursus", kurie kas savaitę vykdė Šventyklos tarnybą. Keli žydų kunigai ir jų šeimos sudarė mažą gyvenvietę Nazareto slėnio pietryčiuose. Įtikėtina, kad tie čia apsigyvenę kunigai buvo "Ebyonim-Nosrim" ir pavadino savo kaimą "Nazaretas" arba dėl savęs gailestingumo arba dėl to, kad jų mokymas rėmėsi skurdu kaip dorybe. Labai galimas dalykas, jie panaudojo ir senovės nekropolį. IV a. graikų vienuoliai perėmė II a. sinagogą, paversdami ją bažnyčia. Priešingai nei tvirtinama, nėra įrodymų, kad pagrindinis kelias eina iš Sepforio per Nazaretą į Jeruzalę. Toks kelias galėjo atsirasti tik po Bar Kochba sukilimo.

Anoniminis Bordeaux piligrimo planas (333 m.) aprašo romėnų laikotarpio miestus su atstumais tarp jų. Šis piligrimas nepateikia jokios nuorodos į Nazaretą. Tik 383 m. Egerijai buvo parodyta didelė ola. Ji buvo patikinta, kad čia gyveno Marija. Taigi, IV a. pabaigos žemėlapyje Nazareto nėra. Tas žemėlapis (Tabula Peutingeriana) yra viduramžiška IV a. žemėlapio kopija. IV a. pačioje pabaigoje Nazaretas apibūdinamas kaip labai mažas kaimas Galilėjoje.

Taigi, Jėzaus Nazariečio nėra galimybės sieti su Nazaretu, kuris jo gyvenamuoju laikotarpiu tiesiog neegzistavo. Belieka aiškintis kitas šio žodžio kilmės versijas. Nazariečiais vadino žydų-krikščionių  grupuotę, sektą. Hebraiškas žodis "netser" ("netzor") gali būti siejamas su žodžiu "šaka". Nazariečiai galėjo matyti save kaip "Jesse (legendinio karaliaus Dovydo tėvo) šaknies šaką". Atrodo, kad kartu su "Nozerim" (ir nazarėjais) susijęs žodis ebionimas (ir ebionitai) atsirado maždaug tuo pačiu metu. Žydų krikščionys visada buvo įvardijami nocrim. Izraelio krikščionys pirmaisiais krikščionybės amžiais laikė save nocrim judėjimo tąsa, judėjimo, kuris egzistavo jau 150 metų. Graikiškasis nocri ekvivalentas - nazorejos. Žmogus iš Nazareto vadintųsi ne nocrri, o nacrati. Išsireiškimas "Iisus iš Nazareto" yra neteisingas vertimas "Ješu cha Nocri". Nösri gali būti rabiniškas vualis žodžiui Nöser. Šie nazaraioi (minimi Epifanijaus) buvo žydai, vegetarai, heterodoksai. Bet jie nebuvo naziritai (naziraioi). Epifanijus net pabrėžtinai sako, kad nasaraioi egzistavo prieš Kristų. Šie ortodoksai žydai pasišvęsdavo Dievui, nesikirpdami plaukų, atsisakydami vyno, atsiskirdavo nuo visuomenės. Peršasi prielaida, kad nazorėjų sekta pradžioje buvo tapati su nazirėjais, kurie susilaikė nuo aliejaus, vyno, skutimosi ir kad tie nazorėjai buvo tie patys nazirėjai, kurie mesiją suprato kaip Izajo "nacarą" - Jesės, Dovydo sūnaus "ūglį". O gyvenvietė Nazareto vardą galėjo gauti nuo jos gyventojų, priklausiusių nazorėjų sektai.

Evangelijų argumentų kritika

Evangelijos (Mato, Morkaus, Luko, Jono) krikščionių laikomos svarbiausiu ir tiksliausiu Jėzaus Kristaus gyvenimo aprašymu. Jie įsivaizduoja, kad evangelijos tiksliai ir neklystamai - juk Dievo žodis - perteikia Jėzaus gyvenimą. Tačiau iš tiesų tikslus laiko aplinkybių, vietinio kolorito, Palestinos "kvapo" vaizdavimas evangelijose egzistuoja tik tikinčiųjų vaizduotėje. Pasak Hermann Raschke vietovardžiai tokie kaip Gethsemane, Nain, Bethania, Betphage, Nazareth turi grynai simbolinę, o ne geografinę reikšmę. Gethsemane reiškia "alyvuogių spaudimas" ir susijęs su dieviškąja kančia pas Izają. Nainas reiškia "prikeltasis", todėl čia turėjo būti prikeltas iš numirusių jaunuolis. Bethania aramėjiškai reiškia "vargšų namai", todėl čia mokiniai turėjo patepti Jėzų dėl vargšų. Betphage reiškia "figmedžio namą", todėl Jėzus šioje vietoje turėjo prakeikti figmedį. Talmudas išskaičiuoja visus Sinedriono vadovus nuo Antigono (250 m. pr. m. e.) laikų, bet Kaipho tarp jų nėra. Morkaus evangelijos chronologiniai rėmai turi tik didaktinį pobūdį: Galilėja - gyvenimas, o Jeruzalė - mirtis. Labiausiai paplitusi moneta to meto Palestinoje - šekelis - nė karto nepaminėtas evangelijose, o minimos - denaras, drachma, graikiškas satitras - paplitusios kitose šalyse, žydų diasporoje. Evangelistai nežino ir tuo metu Palestinoje galiojusios matų sistemos. Drabužiai, kuriuos nešioja Jėzus ir jo mokiniai - graikiški. Evangelistai nežino, kad prokuratoriaus rezidencija buvo ne Jeruzalė, bet Cesarėja. Jie pasitenkina tik pačiomis neapibrėžčiausiomis nuorodomis - "link jūros", "į kalną", "kelyje". Evangelijose minimų legionierių Palestinoje tuo metu nebuvo: prokuratorius negalėjo turėti karių romėnų. Kodėl evangelijose nesutampa duomenys apie Jėzaus kilmę, gimimą ir šeimą? Kodėl kelios geneolgijos linijos? Kaip rašytinas Jėzaus vardas? Kur jis gimė - Nazarete ar Betliejuje? Kodėl tie patys asmenys, apaštalai ir mokiniai turi po kelis vardus? Kodėl nukryžiavimo scenoje nedera tarpusavyje nei valandos nei kitos aplinkybės? Kaip dėl kalno pamokslo, kodėl Luko evangelijoje sakoma, kad lygumoje? Jokio prekybininkų, monetų keitėjų išvaikymo negalėjo būti - visų pirma todėl, kad jų veiksmuose nieko neteisėto nebuvo. Niekur kitur (be Luko evangelijos) nerašoma apie gyventojų surašymą Augusto laikais visoje imperijoje ir kad tam reikėjo sugrįžti į savo gimtąsias vietas. Jei evangelijos neklysta ir Jėzus gimė Erodo valdymo laikais, tai Lukas klysta ir Jėzus niekaip negalėjo gimti kai Siriją valdė Kvirinijus. Jėzaus motinos nekaltumas: tokia doktrina susiformavo verčiant iš hebrajų kalbos į graikų kalbą Izajo "jauną moterį" (alma ivirite pakeitė į parthenoss graikiškai - mergelė). Jeigu Jėzus buvo nukryžiuotas konkrečią dieną ir konkrečią dieną prisikėlė, tai Velykos negali būti kilnojama švente. Ir taip toliau ir taip toliau. Tokių klausimų galima iškelti šimtus. Ir jie daugybę kartų keliami nuo pat Apšvietos laikų. Jokių padavimų apie Galilėją ir Nazaretą evangelijų autoriai neturėjo. Jie patys gabaliukas po gabaliuko sukūrė mistinę Jėzaus biografiją, kurią teologijos mokslas pavadino pranašo veiklos galilėjiškuoju laikotarpiu. Viso to kontekste Albertas Schweitzeris (1936 m.) į klausimą ką evangelijos leidžia spręsti apie istorinį Jėzų, turėdamas kolosalias žinias ir išanalizavęs visą šio klausimo literatūrą, atsako: nieko.

Jėzaus istoriškumo įrodymu laikomi Jėzaus ištarmių (logijų) rinkiniai, kurie viena vertus yra tik filologinės rekonstrukcijos (rinkinys "Q"), o kita vertus, tie, kurie žinomi - vadinamoji Tomo evangelija - niekaip neįrodo Jėzaus istoriškumo. Daugelis Jėzaus žodžių, kurie tokiais laikyti, iš tiesų kyla iš ikikrikščioniško paveldo. Kalbant apie rinkinį "Q" bandoma sakyti, kad Lukas ir Matas turėjo beveik identiškus pradinius tekstus, posakių rinkinius, bet iš tiesų tai tik filologinė konstrukcija.

Turėjo Jėzus brolių ir seserų ar ne? O gal tai pusbroliai, kaip aiškina katalikai? O ar nebus "Jėzaus broliai" ar "Viešpaties broliai" tik vaizdingas išsireiškimas, reiškiąs ypatingą krikščionių grupę. Jau Origenas pastebėjo, kad Jokūbas "Viešpaties broliu" pavadintas ne dėl kūniškos giminystės, o dėl savo tikėjimo ir darbų. Tą patį teigia Hegesippus, Klemensas Aleksandrietis, Jeronimas. Išsireiškimas "Jėzaus broliai" turi grynai simbolinę reikšmę. Ezdros 3: 2 - 9 taip pat kalbama apie vyriausiojo dvasininko Jošua "brolius", nors turimi galvoje jam pavaldūs dvasininkai. Justinas apaštalus apskritai vadina "Jėzaus broliais". Galima sutikti, kad pamaldžių krikščionių laikymas "Jėzaus broliais" krikščionių kulte buvo paplitęs dar iki evangelijų parašymo.

Keista, kad keli dešimtmečiai po Jėzaus mirties, kai esą buvo parašytos evangelijos, jokių konkrečių Jėzaus gyvenimo detalių nebeliko, o visą krikščioniškojo Išganytojo gyvenimo istoriją reikėjo sukurti iš Senojo Testamento (ST), paremiant astrologiniais vaizdiniais. Jeigu Jėzus buvo tokia galinga figūra kaip jo pasekėjai kalba, tampa neaišku, kodėl apie jį neliko jokių prisiminimų, o jei jis buvo mažareikšmis, neaišku kodėl jį reiktų laikyti pasaulio Išganytoju ir krikščionių Bažnyčios įkūrėju. Jėzaus gyvenimas kaip jį vaizduoja sinoptikai tėra netikras istorinis kiautas, į kurį įlieti metafiziniai vaizdiniai, religiniai lūkesčiai, vidiniai bendruomenių pergyvenimai, sujungti dievo Jėzaus kultu. Negi tokio trumpo laiko būtų užtekę žmogui Jėzui virsti dievu Jėzumi? Negi Jėzaus mokiniai, su juo sėdėję už vieno stalo, valgę ir gėrę su juo, po jo mirties būtų ėmę jam melstis?

Pasakojime apie Jėzaus krikštą matomos akivaizdžios analogijos su kitų religijų dievais. Jėzaus kūniškas gimimas Luko evangelijoje atsirado vėliau. Būtent krikštas laikytas Jėzaus kaip dievo gimimu. Evangelijoje pagal Matą Jėzus atėjo krikštytis pas Joną iš pagoniškos Galilėjos - užuomina apie pagonišką krikščionybės kilmę. Krikšto metu ant Jėzaus nužengusi Šventoji dvasia balandžio pavidalu (prisimintinas Semiramidės balandis) kai kuriose gnostinėse sektose suprasta kaip "Jėzaus motina" (žodis "dvasia" (ruach) hebrajų kalba - moteriška giminė). Todėl nazarėjai šventąją dvasią laikė Jėzaus motina, o sūnaus gimimas jiems įvyko Jėzaus krikšto metu. Neatsitiktinai Lukas vartoja žodžius praktiškai iš psalmės (Tu, mano sūnus, aš tave pagimdžiau). Dvasios vaizdavimas moterimi patvirtinimas ir balandės vaizdiniu, naudotu deivei - motinai apibūdinti. Luko evangelijoje Jėzaus geneologija padalija vieną pasakojimą apie Jėzaus krikštą į dvi dalis (krikštas ir gundymai dykumoje). Toks įspūdis, kad geneologijos poreikis vėlesnis. Geneologija turėjo sutaikyti dvi mesijo sampratas: Jėzus kaip mesijas iš Dovydo namų ir Jėzus kaip Dievo sūnus, pradėtas iš Šventosios dvasios. Tie vardai Luko sąraše paimti iš Pirmos Kronikų knygos, Pradžios ir Rūtos knygų.

Šių laikų krikščionybės genezės tyrinėtojo Earl Doherty teigimu istorinis Jėzus buvo sukurtas perdirbus ST pasakojimus. Justinas Kankinys kalba tik apie "Apaštalų prisiminimus". Jėzaus mesijiškumui įrodyti Justinas remiasi ST tekstais ir juos savitai interpretuoja. Pav. kad išskėstos Mozės rankos - kryžiaus simbolis. Justinui labai svarbu argumentas, kad Mozės įpėdinis Navino sūnus irgi Jėzus. Taigi atsižvelgiant į tai, kad anksčiausiuose šaltiniuose apie žemišką Jėzaus gyvenimą nekalbama, lieka vienintelė išvada: evangelinės "biografijos" šaltinis - ne prisiminimai apie realų žmogų, bet ST pranašų išsireiškimų apie būsimąjį mesiją rinkinys - jų sujungimo vaisius ir buvo evangelinis Jėzus. Tos "biografinės detalės" sinoptinėse evangelijose - tai dažniausiai citatos iš ST. Pav. bėgimas į Egiptą aiškinamas pranašo Osijos tekstu. Charakteringa, kad tokie faktai palydimi fraze: kad išsipildytų tai, ką skelbė pranašai. Evangelijų pradžioje pristatomi tie Jėzaus bruožai, kurie turėjo būti būdingi būsimam žydų mesijui: pranašystės ir gydymai. Tik paskui prasidėjo pripažinimai, kad Jėzus ne pranašas, bet gyvojo Dievo sūnus. Įtraukimas į evangelinį pasakojimą "biografinių detalių" iš ST pranašysčių verčia evangelistus prigalvoti vis naujų įvykių iš Jėzaus vaikystės, kurti jo geneologiją, pernešti pasakojimą į Palestinos sąlygas. Pav. daugybės pamaitinimo duona epizodo šaltinis - 2 Kar 4: 42,44,: Eliziejus liepė duoti šimtui žmonių 20 miežinės duonos kepaliukų, kurių jiems užteko ir dar liko.

Teologai kalba apie nepakartojamą, savitą ir galingą Jėzaus kalbą, kas esą liudija, kad kai kurie posakiai tikrai kyla iš jo. Tačiau mes neturime jokių neabejotinai Jėzui priskiriamų žodžių, todėl bet koks kalbėjimas apie tikrumą ir netikrumą neturi prasmės. "Ištarmių rinkinys" (pav. tas vadinamasis "Q"), iš kur esą paimti Jėzaus žodžiai, buvo ne kas kita kaip rinkinys žodžių ir kalbų, kurios buvo laikomos tinkamomis pasakyti Kristaus. O žavingos, ryškios asmenybės nutapymas tebuvo evangelistų literatūrinių sugebėjimų rezultatas. Daugiausia Jėzaus bruožų paimta iš ST ir sujungus astralinės mitologijos pagalba sukurta biografinė mozaika. Šis griežtas, labai ryžtingas, lengvai įsiliepsnojantis ir labai impulsyvus žmogus nevertas sekimo ir negali būti laikomas moralės provaizdžiu. Kad pamatyti jame žmogiškumo individualumo idealą reikia į jį žiūrėti per bažnytinės gražbylystės prizmę. Jis nemylėjo nei savo šeimos, nei savo draugų, mokinių, jo nedomino politiniai ir socialiniai įvykiai. Jėzaus charakteristika nulemta dogmatinių reikalavimų ir literatūrinio skonio. Tik auklėjimas, menas ir padorumas išmokė nuo mažų dienų žiūrėti į Jėzų kaip į superžmogų. Tai, ką mes vadiname "Jėzumi" yra geranoriškų, pamaldžių vaikystės pergyvenimų ir bažnytinės dogmatikos samplaika.

Paklusnus buvo ir Abraomas, kai jis aukojo savo sūnų. Savitumas ir "negalėjimas išgalvoti" evangelinio Jėzaus - juokingos frazės. Esą mokiniai negalėjo rašyti to, kas Jėzų žemina. Bet juk Saliamono išminties knygoje (5, 4) skaitome kaip negarbingieji apie teisųjį sako: "mes laikėme jo gyvenimą beprotybe". Psalmėje 68: 9 skaitome: "Svetimu aš tapau savo broliams ir svetimu savo motinos sūnums". Primenama, kad Jėzus negalėjo sukurti Nazarete nė vieno stebuklo dėl savo žemiečių netikėjimo. Bet ta istorija tik tam sugalvota, kad pailiustruoti, jog tik tikėjimas duoda teisę į stebuklus. Jėzaus nevilties dejonės ant kryžiaus: "Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane palikai?". Tačiau šie žodžiai randami jau pasalmėje 21. Iš psalmės 22 nukopijuotos nukryžiavimo detalės: kabėjimas ant stulpo, pradurtos rankos ir kojos, kareivių burtai dėl drabužių. Nežinojimas apie pasaulinę katastrofos datą išplaukia iš Izajo. Kas dėl ištarmių rinkinio "Q" tai mes visiškai nežinom kas tai per šaltinis ir ar jame turime reikalo su atskira istorine asmenybe. "Viešpaties žodžiai" - čia galbūt turimi galvoje Jahvės žodžiai, tariami per savo dvasią. Žmonių apibūdinimas veidmainiais, aklais, gyvatėmis kyla iš Jobo knygos (29 sk.). Puikiausiais Jėzaus bruožais laikomas jo artumas vaikams. Bet juk ir Talmude rašoma: apie mesiją susirinks mažiausieji šiame pasaulyje, nes per vaikus, kurie dar mokyklą lanko, turi išaugti jo jėga. Bet to, labai galimas dalykas kad "vaikais" buvo vadinami naujai atsivertusieji į Jėzaus religiją. Jėzaus santykis su tėvu, kaip jis evangelijose aprašytas, randamas Saliamono išminties knygoje. O Jėzaus Siracho sūnaus knygoje išmintis kalba taip: "ateikite pas mane, trokštantys manęs ir pasisotinkite mano vaisiais. Nes prisiminimas apie mane saldesnis už medų, o turėjimas manęs malonesnis už medų. Valgantys mane alks, o geriantys mane toliau norės gerti. Girdintys mane nebus sugėdinti". Ir rabinai šabą vertina mažiau už žmogaus gyvybės gelbėjimą. Dar daugiau: šabo išniekinimas laikomas reikalavimu, jei jo laikymasis galėtų sukelti pavojų. Ir pas Izają Viešpats liūdi kad jo tauta artinasi prie jo tik lūpomis. Net tokia svarbi scena kaip prekybininkų išvijimas iš Šventyklos, įdėta Jėzui iš Izajo. Krikščionys Dievo kaip savo kūrinius - vaikus - mylinčio tėvo koncepciją nuolat priešpastato kerštingam ir teisiančiam judaizmo Dievui. Tačiau Dievo tėvo idėja bendra visoms religijoms ir tik teologiniai prietarai verčia manyti, kad jei elinas kreipėsi į tėvą Dzeusą, jis tai darė be atitinkamo dvasinio nusiteikimo. Vendtas ST randa 23 vietas, kur Dievas suvokiamas lygiai taip pat kaip Dievas, į kurį Jėzus kreipiasi kaip į tėvą. Pasakymas: "pamilk savo artimą kaip pats save" - šie žodžiai yra Pakartoto įstatymo knygoje (6, 4) ir Levitų knygoje (19, 18). Talmudas pilnas reikalavimų mylėti savo priešus. Pav.: "mylėk baudžiantį tave". Tad tik teologinis prietaras sakyti, kad Jėzus buvo pirmasis, skelbęs meilę priešams. Jėzaus palyginimų, kurie laikomi "nepakartojamais" ryšys su Izaju akivaizdus. Jėzaus aiškinimas (Mk 4: 12), kad palyginimais jis kalba dėl to, kad jo nesuprastų, neatsivestų ir nebūtų atleistos jų nuodėmės tėra ištrauka iš Izajo. Palyginimą apie sėjėją randame pirmiausia pas naasenus. Palyginimas apie pirklį, pardavusį visą savo turtą už perlą, yra talmude ir kyla taip pat ir iš Saliamono palyginimų (8, 10). Pav. sakoma: priimkite mano mokymą, o ne sidabrą; geriau žinojimas, nei rinktinis auksas; išmintis geriau negu perlai...". Arba talmude skaitome: rabį Boną, Chaijos sūnų, galima palyginti su karaliumi, pasamdžiusiu darbininkus, tarp kurių išsiskyrė vienas. Karalius pasikvietė jį pokalbiui. Kai atėjo vakaras, darbininkai atėjo savo atlyginimo. Arba evangelinis palyginimas apie talentus, kur faktiškai šeimininkas apdovanoja lupikautoją (skolintoją už procentus), o sugrąžinusį jo pinigus be procentų įmeta į kalėjimą, įkvėptas Izajo. Evangelinis palyginimas apie pono elgesį su savo valdytojais, kai šis pagiria neteisingą valdytoją, vėlgi turi atitikmenį talmude, kur rašoma: karalius paskyrė du sargus: vieną išrinko iždininku, o kitą šiaudų sandėlio sargu. Palyginimas apie gailestingą samarietį kilęs iš Pakartoto Įstatymo knygos (39, 1-4). Apie sūnų palaidūną bei sėjėją - iš žydų išminties. Vaikiškas paklusnumas prieš Dievą ir veikli meilė žmonėms, net ir priešams, skelbta psalmistų, Jėzaus Siracho ir Talmudo. Kalno pamokslas yra žodis po žodžio iš ST išrankiotas ir perimtas Talumdo rabinų. Epizodas kai Jėzus išvaiko pinigų keitėjus Šventykloje sukonstruotas iš Zacharijo 9 skyriaus ir Izajo 1 skyriaus. Jėzus prikeldavo mirusius kaip Eliziejus. Vardai Eliša (Eliziejus) ir Jehošua (Jošua) vienodi savo reikšme, todėl ST pranašas galėjo pasidaryti evangelinio kolegos provaizdžiu. Gal Jėzaus griežtume Mozės įstatymo atžvilgiu savitumą galima įžvelgti? Bet Talmude sakoma: laisvas santykis su įstatymu buvo laikomas mesijo požymiu. Bet pagal Izają ir Zachariją pagonys turi būti sutriuškinti. Todėl Jėzus pasisako ir už tą, ir už kitą požiūrį. Tai, kas evangeliniame Jėzuje gali būt istoriško, tai tik smulkios detalės, kurios neturi religinės reikšmės. Pav. laikiname Jėzaus stebuklų darymo galios praradime norima matyti Jėzaus savitumą. Bet juk ir pranašas Elijas pergyveno tokias nusivylimo akimirkas, kai meldė Dievą mirties, kol Dievas nesustiprino jo savo pašaukime. Kalno pamoksle sakoma: "Palaiminti vargšai, nes jie paveldės žemę", o juk Izajas irgi kalba apie vargšus ir nuolankiuosius dvasioje, kad "pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą" (57, 15). Gailestingumo reikalauja psalmistai: "kas užlips į Viešpaties kalną ar kas atsistos šventoje vietoje? Tik tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra" (23, 3 - 4), o Talmude: "tie, kurie persekiojami ir nepersekioja, kurie girdi pajuoką savo atžvilgiu ir neatsako tuo pačiu, tie dievo išrinktieji". Tokie išsireiškimai kaip Mato (10, 35 ir 36): aš atėjau padalinti žmogaus su jo tėvu, o dukters su jos motina ir t. t., galima palyginti su Michėjo 7: 6: nes sūnus užmuš tėvą, duktė sukils prieš motiną ir pan. Stebuklai susiję su minių pamaitinimu primena Mozę, kuris maitina izraelitus dykumoje mana ir putpelėmis (Iš 16; Sk 11: 4-15, 18-23, 31-32) ir Eliziejaus stebuklingą maisto padauginimą (2 Kar 4: 1-7 ir 4: 42-44). Gydymo būdai, kuriuos Jėzus naudoja akliems išgydyti (Mk 8:23; 7: 33-34 ir Jn 9: 6) primena simpatinę magiją, kurią Eliziejus naudojo atgaivinti šunemietės motinos sūnų (2 Kar 4: 32-35). Analogija Jėzaus posakiui "Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų" (Mt 18: 20) Talmudo žodžiai "Jei du sėdės kartu ir Toros žodžiai [yra pasakyti] tarp jų, Šechina lieka tarp jų" (Abotas 3, 2). Naino našlės sūnaus atgaivinimas (Lk 7: 11 - 17) tėra kita Eliziejaus įvykdytai šunamietės sūnaus prikėlimo versijai (2 Kar 4: 32-37). Judo siejimas su trisdešimt sidabrinių šekelių iš Zach. 11: 12b ("Ir jie pasvėrė kaip mano užmokestį trisdešimt šekelių sidabro"). Jėzaus teismo aprašymas yra greičiau teologinė drama. Jėzaus elgesio jame šablonas paremtas Izajo tekstu: "Nors ir buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio" (Iz 53: 7). Earl Doherty nuomone NT tekstai su išsireiškimu "pagal Raštus", "kad būtų įvykdyti Raštai" tėra žydų midrašo ištraukos.

Dėl daugelio priežasčių evangelijų autorius Jėzų iš Nazaretą įstatė į laikotarpį tarp Augusto ir Tiberijaus. Visų pirma todėl, kad tuo metu valdė paskutinysis bendras žydų valdovas Erodas kaip naujai gimusio Mesijo priešininkas. Erodo laikus evangelijų rašymo metu dar turėjo prisiminti. Įtakos turėjo tuo metu vykę astronominiai fenomenai: Jupiterio ir Saturno konsteliacija 7 m pr. m. e. Žuvų žvaigždyne, siejama su Betliejaus žvaigžde. Neatsitiktinai tikintieji vadino save žuvelėmis, nešiojo talismanus su žuvies atvaizdus, tikėjimo išpažinimo akrostiche (graikų kalba) žuvis. Jėzus laikytas kaip žuvies amžiaus inkarnacija. Naujai Jėzaus Kristaus religijai tai buvo labai svarbu: baigėsi senoji avino era ir prasidėjo žuvų astrologinė era. 3 - 2 pr. m. e. įvyko Veneros ir Jupiterio konjunkcija - Ryto žvaigždės ir Mesijo žvaigždės suartėjimas. Šią konjunkciją taip pat galima sieti su Betliejaus žvaigžde. Juk Jeronimas sako, kad oloje, kurioje gimė Jėzus, stovėjo Veneros statula ir kad Jėzus garbintas kaip Veneros mylimiausias.

Mesijo pasirodymas siejamas su Danielius knygos 70 - ies savaičių pranašyste, kurioje kalbama apie mesijo atėjimo laiką. Viskas priklauso nuo atskaitos taško. Jei tai Darijaus valdymo pradžia po Kserkso mirties, tai būtų 465 m. pr. m.e. Tuomet knygoje minimas 70 savaičių terminas (490 metų) baigtųsi apie 26/27 m. (esėjai, kurie vadovavosi Saulės kalendoriumi ir Jubiliejų knyga, turėjo prie tokių išvadų prieiti). Aišku, kad tikintys žydai laukė apie tą laiką. Be to, jie siejo tą datą ir su nekenčiamo savo valdovo - Erodo - neteisėtomis vestuvėmis, prieš kurias išstojo Jonas Krikštytojas. Jei atskaitos tašku laikytumėme šventyklos atstatymo pradžią (445 ar 444 m. prr. Kr.), tada Danieliaus knygos "70 savaičių" baigtųsi 32- 33 m. e. m. Julius Afrikietis skaičiavo 70 Danieliaus savaičių nuo Ezros sugrįžimo ir taip priėjo prie 32 m. kaip Jėzaus mirties metų. Tertulianas argumentavo, kad Jėzus pasak Danieliaus 62 ir pusės savaitės po Darijaus valdymo pradžios gimti, 70 savaičių turėjo būti su Jeruzalės kritimu. O iš tiesų pasak H. Spechto tas skaičius "70" - tai pilnatvės skaičius, simbolinis Izraelio istorijos nusakymas skaičiais. Tačiau pranašyste vis tiek pasitikėta liaudyje. Taigi I - ą amžių evangelijų autoriai pasirinko daugiausia dėl Danielius pranašystės ir liaudies pakilimo Romos prefektorijos laikais. Reikšmės turėjo ir Jupiterio (valdovo) bei Saturno (Palestinos) konjunkcija. Be to, apie planetų konsteliaciją žinojo ir imperatoriaus rūmuose ir tuo domėjosi ir tai evangelijų autoriams buvo žinoma. Romėnai turėjo savo planetų reikšmių aiškinimus: Jupiteris - tai Augustas, o Saturnas - aukso amžius. Stebina šv. Ignacijaaus Antiochiečio įkyrus tikėjimo išpažinimas, primygtinai kartojant Poncijaus Piloto vardą ir nuolat akcentuojant, kad viskas "tikrai" įvyko. Tokį pat užtikrintumą skaitome pas Quadratą, Atėnų vyskupą ir apaštalų mokinį, rašiusį 125 m. apie Jėzaus veikimą ir besirėmusį Piloto aktais. Šią chronologiją įtakojo konfrontacija su Augustu, kuriame matytas pasaulio valdovas ir naujos epochos pradžia: Kaip su Augustu pagal žinomą Priene įrašą (9 m. pr. m. e.) nauja era prasidėjo, taip ir su Jėzumi. Egipte tuo metu teigta, kad 34 m. matė pasakišką Fenikso paukštį, kuris kas 500 metų atskrenda į Heliopolį. Tikėta, kad kaip tas paukštis kiekvienos epochos pabaigoje save sunaikina, taip ir mesijo asmenyje matytas naujos epochos kūrėjas. Markiono "Viešpaties evangelijoje" rašoma: 15 - aisiais imperatoriaus Tiberijaus metais Jėzus nusileido į Kafarnaumą, Galilėjos miestą. Ir toliau: palaimino Jėzų išganymo dvasia, nusileidusi iš dangaus. Požiūrio, kad Išganytojas pasirodė Tiberijaus laikais laikėsi ir Tertulianas, ir Justinas iš Neapolio. Tradicija apie Pilotą buvo išsaugota gnostikų. Šventojo Miesto sunaikinimas turėjo įvykti kaip bausmė už Kristaus atmetimą.

Esama rimtos kontraversijos su vieno iš dviejų plėšikų, tarp kurių buvo ir Jėzus nukryžiuotas, vardu. Vienas iš vadinamas Barabu. Teologijoje šis vardas aiškinamas kaip bar Abbas (Tėvo sūnus). Tai nėra vardas, tai patronimas - įvadijimas, išvestas iš tėvo vardo. Dar įdomiau, kad šis plėšikas taip pat turėjo Jėzaus vardą. Taigi, išeitų Poncijus Pilotas tą pačią dieną nuteisė du Jėzus. Be to, Jėzus Kristus taip pat save vadino Tėvo sūnumi. Tačiau kažkodėl iš daugelio Biblijų Barabo Jėzaus vardas išmestas. Barabas - kitas Jėzus. Tai konstatuoja ir J. Ratzingeris, kuris jį sieja su Bar Kochba. Ir iš tiesų evangelijų aprašomi įvykiai susiję su II a. pirma puse - Bar Kochbos sukilimu. Hermannas Deteringas Barabą (Bar Kochbą) laiko mesijiniu konkurentu Jėzui. Beje, pastebėtina, kad tik Morkus aiškiai kalba apie Barabą kaip maištininką, sukilimo vadą. Matas ji laiko "žinomu kaliniu", dalyvavusiu sukilime, Lukas - žmogumi, įkalintu už tam tikrą sukilimą mieste ir nužudymą, o Jonas - "nekaltu plėšiku". Tačiau kai Morkus rašė savo evangeliją, vyko didžiulis žydų sukilimas, karas su romėnais, kuris baigėsi didesnėmis nelaimėmis žydams, nei pirmasis sukilimas. Tad jei Barabas buvo revoliucionierius, kas iš tiesų sukėlė chaosą Šventykloje - Jėzus ar Barabas? Kodėl taiką mylintis Jėzus pasakoja savo pasekėjams, kad jie parduotų savo apsiaustus ir nusipirktų kardus (Lk 22, 36)? Tarp jo mokinių buvo zelotų - Simonas, Judas Iskariotas, kuris greičiausiai buvo sikarijų grupės narys. Jėzus dažnai save vadino Tėvo Sūnumi. Jokių tokių Barabų nėra daugiau žinoma. Barabas neturi istorijos. Tad radikaliai žiūrint panašu, kad čia kalbama apie tą patį asmenį, kažkodėl dublikuotą. O II amžiuje, kai Šventykla jau seniai buvo sugriauta, jos kunigai išsibarstę, Jeruzalė ir kiti miestai sunaikinti, ir, neapaisant to, daugelis žydų vis tiek tikėjosi, kad romėnai pralaimės, Morkus turėdamas galvoje tą pirmojo ir antrojo žydų sukilimų istorinę situaciją, sukūrė pasakojimą su dviem alternatyvom žydams: rinktis politinį revoliucionierių ir netikrą mesiją ar tikrą Mesiją ir Dievą Jėzų Kristų. Morkus tam net sugalvojo paprotį kurio niekada nebuvo: romėnų prokuratoriaus teisę paleisti Velykų išvakarėse vieną iš iš kalinių, kurį pasirinktų žydai. Žydiškumą pabrėžiantis Matas pašalino nuorodą į Barabo dalyvavimą maište ir net pavadino jį Jėzumi. Tai aiškia aliuzija į Jom Kipūro šventę. Mato evangelijoje Jėzus kaip tikras Mesijas ir Tėvo sūnus priešpastatomas kitam Jėzui, klaidingam mesijui.

Tokiame evangelijų pasakojimų istorinio neadekvatumo I a. pirmai pusei akivaizdoje belieka sutikti su radikaliaisiais teologinės krikščionybės kilmės intepretacijos kritikais, teigiančiais, kad evangelijos negalėjo būti parašytos I a. Vokiečių tyrinėtojas Haraldas Spechtas laikosi požiūrio, kad tiek evangelijos, tiek Pauliaus laiškai parašyti II a. viduryje ir II -oje pusėje. Evangelijas Spechtas suvokia kaip tendencingus misionierinius tekstus, pamokslų tekstus, propagandinius raštus. Vadinamais "Q" šaltinis (Jėzaus posakių rinkinį, kuriuo absoliučios daugumos teologų požiūriu rėmėsi evangelistai, rašydami evangelijas) Spechto manymu tik filologinė konstrukcija. Baueris ir Volkmar įsitikinę evangelijos pagal Morkų literatūrine kilme. Taip pat ir teologas Schmithals yra tikras, kad sinoptinė tradicija turi literatūrinį charakterį.

Krikščionių teologai, remdamiesi šv. Ignaco Lioniečio, įteisinusio keturių evangelijų kanoną, liudijimu teigia, kad Jėzus Kristus perdavė tikėjimą apaštalams ir pirmiausia mylimiausiam mokiniui, kaip manoma Jonui, Jonas - Polikarpui Smirniečiui, Polikarpas Smirnietis - Ireniejui Lioniečiui, apaštalas Petras ir Paulius Romos bažnyčios vyskupams, o vyskupai ir Ireniejus - visam krikščioniškam pasauliui. Hieropolio vyskupas Papijus (rašęs apie evangelijos pagal Morkų sukūrimo aplinkybes apie 130 -uosius metus (evangeliją mini apie 140 - uosius dar ir Aristidas)) pagal Ireniejų buvo chiliazmo šalininkas, o Euzebijus kaip origenistas buvo nusiteikęs prieš chiliazmo doktriną, todėl Papijas jam apaštalų betarpiškai nepažinojo. Euzebijus, perskaitęs pas Ireniejų, kad Papijas buvo apaštalų klausytojas, pateikdamas tuos pačius duomenis, Polikarpą vadina "apaštalų pašnekovu". Pasak Ireniejaus Papijus Hierapolietis asmeniškai bendravęs su krikščionimis, kuriuos jis vadina "presbiteriais", savo ruožtu žinojusius kai kuriuos apaštalus. Jis žino, kad Morkus buvo Petro vertėjas, kad užrašus darė iš atminties, ir kad Jėzaus posakius išdėstė nenuosekliai. Morkus atskirus pasakojimus, ištarmes sujungė į visumą. Tačiau Ireniejus nieko nežino apie Ignacijų Antiochietį. O Jeronimas rašo: Ignacijus buvo kaip ir Polikarpas, Jono Teologo mokiniu ir po Ignacijaus mirties Polikarpas tapo visos Azijos krikščionių vadovu. Taigi, visas mūsų žinojimas apie evangelijų kilmę iš apaštalų faktiškai susiveda į vieno asmens - šv. Irenėjaus - liudijimą. Tik juo pasitikėdami galim teigti, kad Papijas iš tiesų bendravo su presbiteriu Jonu, kuris kaip teigia Ireniejus Lionietis ir Jeronimas ir buvo mylimiausias Jėzaus mokinys - apaštalas Jonas. Daugiau jokių krikščioniškų liudijimų apie tai, kad evangelijos galėtų būti kilusios iš I a. pirmoje pusėje veikusių apaštalų ir pačios parašytos I a., nėra.

Kokie egzistuoja išoriniai šaltiniai, leidžiantys spręsti apie evangelijų parašymo laiką? Yra vadinamasis Railendso papirusas su nedidelė dalimi Jono evangelijos teksto gabaliuku - keletu eilučių iš 18 skyriaus (datuojamas apie 130 uosius metus). Toliau - Čester-Bitti papirusai, rasti 1930 m. - seniausi Pauliaus laiškų tekstai, datuojami III a. pirma puse. Tam pačiam laikotarpiui priklauso Bodmerio II papirusas, rastas 1956 m. (pusė Evangelijos pagal Joną). 1934 m. Dura - Europos tyrinėjimuose rastas Diatesarono (parašyto apie 160 -uosius Tatiano kaip esą keturių evangelijų santraukos) fragmentas (III a. vidurys). 1897 m. Oksirinche rastas pirmo logijų rinkinio fragmentas su Jėzaus posakiais ("Jėzus pasakė"). Toliau - vadinamasis Muratorio kanonas, datuojamas apie 200 m. (nors galimas dalykas šis NT knygų sąrašas sudarytas tik IV a.), kur išvardintos daugelis dabar į NT įeinančių knygų. Celsas, rašęs 170 - 180 m., teigė, kad krikščionys evangeliją ne kartą perdirbo.

Taigi nėra išorinių šaltinių, galinčių paliudyti evangelijų parašymą I a. Tokiame kontekste dauguma kritiškai nusiteikusių krikščionybės tyrinėtojų evangelijas datuoja II a. S. Murdock teigia, kad evangelija pagal Luką parašyta tarp 170-180 metų, nes Theophilus, į kurį Lukas kreipėsi, buvo Antiochijos vyskupas 169-177 m. Morkaus evangelija (rašyta apie 140 - 150- uosius) - aiškiai nukreipia į Bar Kochbą sukilimą. Barnabo laiškas rašytas II a. pirmoje pusėje. Apie 165 m. evangelijų turinys jau žinomas nekrikščionims, nes Lukianas žino, kad krikščionys garbina nukryžiuotąjį Palestinoje. SSRS mitinėje mokykloje priimta tokia NT tekstų atsiradimo schema: Apreiškimas Jonui (Apokalipsė), ankstyvieji Pauliaus laiškai, vidurinieji ir vėlyvieji, keturios evangelijos, Apaštalų Darbai ir pastoraciniai laiškai. Rusų istorikas R. Viperis evangelijas datuoja II a. viduriu ir antra puse. Laiškai ir evangelijos negalėjo būti sudarytos anksčiau 130 - 140 m. Evangelijos tėra konstrukcijos ir fikcijos autorių, rašiusių 100 - 120 metų po jų įsivaizduojamo herojinio krikščionybes amžiaus. Autoriai sukūrė Jėzaus Kristaus biografiją po galutinės žydų tautos katastrofos 135 m. Jokių padavimų apie Galilėją ir Nazaretą evaangelijų autoriai neturėjo. Jie patys gabaliukas po gabaliuko sukūrė mistinę Jėzaus biografiją. Vyko dievybės Jėzaus Kristaus istorizacija. Evangeliniai Jėzaus gyvenimo paskutiniai įvykiai labai tinka draminei misterijai, ypač Mato evangelijoje Jėzaus atsisveikinimo žodžiai. A. Loisy teigimu Jono evangelija labiau primena Mišioms tinkančią alegoriją. Čia greičiau aprašyti Velykų liturgijos ritualai. Veiksmas vyksta tarsi dramoje ir netgi taip greit, kad po žodžių "miegokite ir ilsėkitės" (Mt 26: 45) betarpiškai seka "kelkitės ir eikite". Jėzaus ištarmių rinkiniai nėra kažkas specifiškai krikščioniška. Būta egiptietiškų, hebraiškų ir gnostinių ištarmių rinkiniai. Tokie "šventųjų dieviškojo sūnaus ir žmogaus žodžių" rinkiniai plito visame antikiniame pasaulyje logijų - "Viešpaties posakių" - vardu. Pasak rusų istoriko J. Lencmano kanoninės evangelijos buvo sudarytos II a. viduryje. Kanoninių evangelijų tekstai tiek skyrėsi, kad III a. imtasi priemonių nustatyti vieningą tekstą. Tada atsirado trys pagrindinės redakcijos: Gesichijaus iš Aleksandrijos, Pamfilo iš Cezarėjos ir Lukiano iš Antiochijos. Sinoptinių evangelijų panašumas aiškinamas tuo, kad jos rėmėsi bendru šaltiniu - vadinamuoju Jėzaus posakių rinkiniu.

Jėzaus istoriškumas Pauliaus laiškuose

Pauliaus laiškai laikomi svarbiausiu Jėzaus istoriškumo liudijimu po evangelijų. Tačiau keista, kad Paulius nemini Jėzaus vardu. Iš Pauliaus nieko tikro apie žemišką Jėzų nesužinosime. Jau minėta, kad kritiškai nusiteikę mokslininkai abejoja paties Pauliaus kaip istorinės asmenybės egzistavimu. Jis ir jo rašytinis palikimas visiškai nežinoma amžininkams, o šv. Ignacijaus Antiochiečio vieši laiškai kaip ankstyviausi Pauliaus laiškų autentiškumo liudininkai greta Klemenso Pirmojo laiško, daugelio nekatalikų krikščionybės istorijos tyrinėtojų laikomi neautentiškais. Jų nuomone Pauliaus provaizdis Simonas Magas, gyvenęs I a., o jo vardu laiškus II a. rašė gnostikas Markionas, sukūręs vieną galingiausių gnostinių Bažnyčių, sudaręs pirmąjį krikščionių raštų kanoną ir parašęs pirmąją evangeliją. Jėzus Pauliaus laiškuose yra tik pagrindinis veikėjas mistinėje dramoje. Kristaus himnas "Laiške Filipiečiams" savo turiniu ir kalba nurodo į glaudžią giminystę su panašiais vaizdiniais II a. gnostiniuose kūriniuose. Jeigu žodžiais "Vardas, kuris yra aukščiau kitų vardų" kalbama apie Jėzaus vardą, jei Jėzaus vardas taikomas dieviškai esybei tik po jos išaukštinimo, tai toks supratimas reiškia, kad himno autorius nei visišką Kristaus žmogiškumą numato, nei kad jis turi bent kokį supratimą apie tai, kad tas, kuris Jėzaus vardą gavo iš Dievo savo išaukštinimo metu kaip garbės titulą, nuo pat pradžių vadinosi Jėzumi. Čia Jėzaus vardas pasirodo kaip dalis didžiojo gnostinio Sofijos mito. Jėzus Pauliui - bendruomenės Viešpats, Kyrios. Jis nešioja Pseudosaliamono Išminties knygos teisiojo bruožus, bruožus Dievo sūnaus, kenčiančiojo Dievo tarno Izajo knygoje, aukojančio savo gyvenimą už žmonijos nuodėmes ir už šią išperkamąją auką šlovinamo Dievo, ir šiuo požiūriu yra paprastas žmogus. Tačiau iš kitos pusės jis yra vienas iš dangaus nusileidžiančių "dievo sūnų" ar dangiškųjų gelbėtojų, kurie kovoja su demonais, kenčia, miršta ir numirę grįžta pas dievą. Gelbėtoją Paulius vadina Kristumi, mesiju dėl jo dieviškos esmės ir antgamtinės išperkamosios veiklos. Jis vadinamas Jėzumi Kristumi ar Kristumi Jėzumi kaip nužengęs iš dangaus Dievo sūnus, kuris savo dvasinę prigimtį pakeičia žmogiška, priima tarno išvaizdą, miršta ant kryžiaus, atgimsta dievu ir kaip Viešpats paimamas į dangaus karalystę. Jėzaus žmogiškumas teigiamas vien remiantis raštais. Jėzaus paveikslas Pauliui toks pat neapčiuopiamas ir sklandantis už laiko ir erdvės ribų kaip ir Izajai kenčiantis Dievo tarnas.

Dėl "Viešpaties" ištarmių, kaip įrodymo, kad Paulius žinojo apie Jėzų. Paulius kalba "Viešpaties" dvasios vardu ir ypač išskiria tuos atvejus kai jis tiesiog išsako savo asmeninę nuomonę. Lieka neaišku, kodėl Paulius Viešpaties vardu remiasi tik antraeiliuose, smulkiuose klausimuose. Tie vadinamieji Viešpaties žodžiai negali būti paimti iš evangelijų. Pav. 1 Kor 7: 10 skaitome: "O sudaryti santuoką ne aš įsakau, bet Viešpats". Bet ir Talmude rašoma: negalima išvyti žmonos, jei tik ji nebuvo neištikima". O Malachijas rašo: "niekas tegul nesielgia neištikimai prieš savo žmoną, nes aš nekenčiu ištuokos". Argi tas Viešpats čia nėra Jahvė, Izraelio dievas? Be to, būtent Pauliaus išsireiškimus panaudojo evangelijų autoriai, o ne atvirkščiai. Tokie "Viešpaties žodžiai" tėra išsireiškimai asmenų, kurie jautėsi vedami Šventosios dvasios ir savo ekstatinėje būsenoje gautus pajautimus vertino kaip "Viešpaties" įkvėpimus. Tiesa, 2 Kor 5: 16 apaštalas teigia, kad Jėzų pažinojo kūne. Bet tai tamsi vieta. Laiške Galatams tokią pažintį jis neigia. Pauliaus Jėzus labiausiai artimas kenčiančiam Dievo tarnui (Izajo 53 sk.). Jis buvo nukryžiuotas, bet ne žmogaus, o šio pasaulio galybių (1 Kor 2), t. y. žvaigždynų elementų ir demonų. Pauliaus vizijos istorijoje matomos paralelės su 2 Makabėjų knyga, kur pasakojama, kad Sirijos karalius Seleukas pasiuntė savo karo vadą Heliodorą į Jeruzalę, kad nusavinti Šventyklos turtus, bet kai jis tai bandė padaryti nusileido iš dangaus angelai, kurie sukirto jam rykšte ir jis nukrito nuo arklio lyg negyvas. Kristus kenčia, miršta ant kryžiaus, palaidojamas, prikeliamas pašlovinamas (Rom 8: 17; 6: 4) - ar čia pasakyta kas nors daugiau nei apie kitas kenčiančias ir mirštančias misterijų dievybes? Vadinamasis Pauliaus atsivertimas tėra misterijų dramų dalis.

Jėzaus gyvenimas pagal Paulių tekėjo danguje. Jo priešai - antžeminės jėgos, šio pasaulio kunigaikščiai. Ir jeigu jį nukryžiavo ant kryžiaus, tai ne ant žemiško, bet dangiško. Paskutinė vakarienė laikoma svarbiausiu istoriškumo argumentu. Bet jau pirmieji žodžiai "aš iš paties Viešpaties priėmiau" Pauliaus atžvilgiu negalimi - Paulius negalėjo dalyvauti toje vakarienėje, vadinasi jis ir negalėjo tiesiogiai iš paties Viešpaties priimti. Iškilminga vakarienė, kurios metu dievo kūnas buvo valgomas duonos pavidalu, o Viešpaties kraujas - vyno, nuo seno priklausė judėjų gnostiniams kultams. Paulius išdėstė tai greičiausiai dėl to, kad tokie žodžiai jau buvo sakomi bendruomenėje ir naudoti jau kulte. Net išsireiškimas "tą naktį, kurią buvo išduotas" neturi istorinio atspalvio ir greičiausiai yra skolinys iš Izajo (53: 12). Ten sakoma, kad Dievo tarnas atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas piktadariams. Tada ir Pauliaus žiodžius reikia suprasti, kad gelbėtojas buvo atiduotas savo priešams sutaršyti ir tai sutampa su Pauliaus požiūriu į Jėzaus mirtį kaip į išperkamąją auką už žmoniją.

Išsireiškimą "Viešpaties broliai" reikia suprasti dvasine prasme, taip suvokiant labai artimus šių asmenų ryšius su išaukštintuoju Kristumi. Išsireiškimas "brolis" galėjo reikšti Jėzaus mokymo pasekėją ir šalininką. Tokia prasme ir Jokūbas Laiške Galatams tapo Jėzaus broliu. Juk ir Hegesipas Jokūbo nelaikė fiziniu Jėzaus broliu kaip ir Origenas. O evangelijose juk taip pat apaštalai neretai vadinami Jėzaus broliais. Justinas apaštalus vadina privilegijuotais "Jėzaus broliais". Jokūbo broliškumas tėra sektantiškas broliškumas, garbės titulas, išaukštinimas (ApD 15, 13 ir Gal 1, 19; 2,9 ir 12), kuriuo jis naudojosi bendruomenėje. Ir ar nebuvo "stulpas - apaštalas" Jokūbas pradžioje identiškas Jokūbui, Jono broliui, ir tik paskui paverstas "Jėzaus broliu"?

Laiško Filipiečiams mintis, kad Jėzus pasidarė panašus į žmogų ir išoriškai tapo panašus į žmogų liudija kaip mažai Pauliui buvo svarbi Jėzaus sužmogėjimo sąvoka ir kaip arti jis buvo doketizmo. Laiško Filipiečiams autorius mato Jėzuje metafizinį pradą. O bendruomenėje tai gyvybę teikianti, stiprinanti ir gydanti jėga. Laiško Kolosiečiams Kristus, būdamas dieviška žmogaus idėja, vaizduojama kaip individuali būtybė, įkūnijanti savyje ne tik visą žmoniją, bet ir visus kūrinius danguje ir žemėje. Žmogiškumas Kristui tik kaukė, išorė, apdangalas. Viešpačiu Kristus vadinamas kaip antgamtinė dvasinė būtybė ir dieviškosios didybės ir šlovės bendrininkas. Tokiu būdu jis susilieja su ST Viešpačiu. Predikato "Kyrios Christos" subjektu yra išaukštintasis, o ne "istorinis" Jėzus. Paulius į Jėzų žvelgia kaip į sužmogėjusį dievą, kuriam žmogiškas pavidalas yra tik laikinas epizodas jo dieviškoje būtyje. Pauliaus nuorodos į "Viešpatį" palieka trafaretinį kalbos išsireiškimą, naudojamą ten, kur bendruomeninio gyvenimo taisyklėms reikėjo suteikti kanoninę sankciją. Pauliaus Jėzus - tai dvasinis "idealus žmogus" Platono prasme, kurį Filonas laikė metafiziniu juslinio žmogaus provaizdžiu. Pauliui Išganytojas buvo žmogus, paaukotas vietoj dievo, todėl jis buvo įsikūnijęs dievas. Frazė "o jeigu kristus neprisikėlė, tai mūsų tikėjimas tuščias" reiškia tikėjimą, kad būtent Dievo prisikėlimas gali žmonėms atnešti išgelbėjimą. Tačiau Pauliaus supratimu ta į žemę nusileidusi dangiška būtybė buvo žmogus. Kristus paklusniu vadinamas todėl, kad jis nesipriešino dieviškam sprendimui pasiųsti jį gelbėti žmogų.

 Paralelės Jėzui Kristui kitose religijose ir kultūrose

Tai, kad Jėzus, jo gyvenimas, krikščionių ritualai turi tiesioginių atitikmenų kitose religijose, kultuose ir mokymuose, pirmieji konstatavo patys krikščionių apologetai ir Bažnyčios tėvai. Jie atskleidė gausybę savo meto Romos imperijos kultų ir jų dievų analogijų su krikščionių religija ir jos Išganytoju Jėzumi Kristumi. Apologetas Justinas Kankinys daugybe pavyzdžių įrodo, kad krikščionys apie Kristų kalba tą patį kaip graikai apie Hermesą, Asklepijų, Dionisą, Heraklį, Dioskūrus, Persėją ir kitus. Tačiau vis tiek Justinui pagonių mitai tėra krikščioniško originalo kopijos, sukurtos piktosios dvasios, nors jis ir netvirtina, kad krikščioniškas mitas ankstesnis už pagoniškus. Helenistinių misterijų išsižadėjęs ir krikščionimi tapęs Firmicas Maternas pripažino, kad Kristus viską iškentėjo, ką misterijų tikintieji sako apie savo dievus, tačiau vis tiek jam jie yra tik velniški beždžionavimai, mimezė.

Analogijos tarp antikinių ir Artimųjų rytų religijų ir krikščioniškos legendos apie Jėzų yra gausybė: mirties ir prisikėlimo datos pavasarį (ir prisikėlimas trečią ar ketvirtą dieną po mirties). Nekaltas pradėjimas: Izidė nekaltai pradėta pagimdė Horą, Dionisas prasidėjo Dzeusui stebuklingai patekus į Semelės įsčias. Apolonijaus Tianiečio motinai dievas Protėjus apreiškė, kad nori joje įsikūnyti. Dionisas, Dzeusas, Hermis, Mitra, Eonas gimė olose. Kūdikių žudymas ir pabėgimas į Egiptą. Ir kitose religijose pasakojama apie tai, kad dievo kūdikiams gresia pavojus. Ozyrio ir Dioniso gimtadieniai švenčiami sausio 6 - ą dieną, gruodžio 25 d. - Adonio, Tamuzo ir Mitros. Zoroastras (Zaratuštra) gimė iš mergelės ir dieviškojo proto spindulio (Logoso). Gyvenimo pabaigoje jis buvo pakabintas ant medžio. Puikiai buvo suvokiamas krikščionių eucharistinės puotos giminingumas Mitros ir Eleusino kultinėms puotoms. Ačio, Adonio, Dioniso, Heraklio mitai nepaisant skirtingų detalių, savo branduoliu remiasi tuo pačia schema kaip ir Kristaus mirties ir prisikėlimo tradicija. Naasenų giesmėje Gelbėtojas Jėzus yra tas pats kaip Adomas, Attis arba Adonis. Remiantis Romos imperatorių (cezarių) kulte taikytu Viešpaties (Kyrios) titulo pavyzdžiu, jis imtas taikyti ir Jėzui. Mitas apie išganytoją herojų, kuris atėjo iš dangaus aukštybių į požemio gilumas, kad kovotų su demonais, nėra krikščionybės suformuotas. Žengimo į dangų paralelės: krikščionys nesigėdijo Dievą kaip karūnuojamą (vainikuojamą) Dzeusą su skeptru rankose vaizduoti. Kaip ir Jėzaus Kristaus atveju helenistinių išganytojų veikimo motyvas buvo meilė žmonėms. Iš meilės žmonėms gydė Asklepijus ir Serapis, Dionisas ir Orfėjas. Jėzaus biografijos dalimi buvo jo protėvių geneologijos. Lygiai taip pat būta Ptolemėjų geneologijų, kurios kaip ir Jėzaus atveju tris kart po septynis nuo Dionso atveda prie pirmojo Ptolemėjo motinos. Apolono motina kaip ir Marija irgi keliavo ir negalėjo rasti vietos kur apsistoti ir pagimdyti Apoloną. Iš helenistinių Eleusino misterijų ateina šūksnis: "Jums šiandien gimė Išganytojas". Kaip Heraklis ir Dionisas Jėzus veda kovą su visu Legionu. Daugelis naujatestamentinių stebuklingų istorijų yra kilusios iš Asklepijaus, kurio išgydymai žinoti visame pasaulyje. Asklepijus prikėlė šešis mirusiuosius. Jėzus perėmė Asklepijaus titulus (gydytojas, Viešpats, Išganytojas). Jėzaus palaidojimo detalės atitinka antikinio Charitono romano laidojimo aplinkybes: vienas veikėjas ateina prie kito veikėjo kapo ryte ir labai nusiminęs randa akmenį nuristą, o įėjimą laisvą. Atbėga kiti ir randa tuščią kapą be lavono. Liūdinčių moterų paveikslas panašus į Demetros, Niobės, Izidės paveikslus. Kaip ir Kristus ir kiti helenistiniai dievai keliaudavo į pragarus. Ėriuką nešantis Hermesas tampa Kristumi. Dailės istorikai sutinka, kad Jėzaus, Gerojo Ganytojo ikonografija kyla iš Hermio Krioforo (nešančio aviną) piešinio. Kristus vaizduojamas kaip helenistinis burtininkas su burtininko lazda. Neretai jis piešiamas ir barzdotas, bet tai jau Sirijos įtaka. Apolonijus Tianietis po savo stebuklingo pabėgimo iš klastingų Domiciano spąstų, pasirodo savo draugams ir įtikinėja kaip ir Jėzus po prisikėlimo, kad tie įsitikintų, jog šis yra gyvas, o ne vaiduoklis.

Didžiulės krikščionybės ir Orfėjo bei Dioniso kultų paralelės. Orfėjas pragaruose išlaisvindavo sielas. Orfėjaus kelionės buvo šaltinis krikščioniškai ikonografijai.  Kristus vaizduojamas Orfėjo drabužiais ir grojantis lyra su užrašu: "Kristus nukryžiuotasis yra "tikrasis Orfėjas"". Tai matoma freskoje Domicillos katakomboje (III a.). Nukryžiavimo scenose Orfėjas vadinamas Orfėju Bakchikos. Dioniso vynuogių kekė virto Kristaus simboliu. Vynuogės figūruoja ir krikščioniškame mene, ir Jono evangelijoje, kur Jėzus save lygina su vynuogių keke, šį simbolį pasitelkdamas mistiniam susivienijimui nusakyti. Jono evangelijoje randame ir dionisišką Jėzaus vandens pavertimo vynu Kanos vestuvėse stebuklą. Tas pats Jonas panaudoja dionisišką išsireiškimą "kas mano kūno dantimis nedrąsko ir mano kraujo negeria" (Dioniso kulte Mainados dantimis draskydavo žalią mėsą kaip sakramentą susivienijimui su dievu). Ir Dionisas, ir Jėzus joja ant asilo. Žodžiai "Sauliau, Sauliau, kodėl tu mane persekioji?" yra iš Bakcho (bakchančių) tekstų ir Euripido tragedijos. Tik ten juos išsakęs yra Dionisas. "Jėzaus" vardas gali būti kildinamas iš seno kabalistinio Bakcho vardo (Iaw). Dioniso vaikas irgi gulėjo daržinėje su javais Likone. Prakartėlės būdavo Dioniso šventės liturgijos dalis.

Esama daug Heraklio kulto ir krikščionybės atitikmenų. Senekos dramoje "Heraklis Oetoje" (55 m.) Heraklis pavaizduotas kaip Dievo sūnus kuris nusileidžia į žemę dėl žmonių kentėti ir mirti, kad Tėvuje būtų išaukštintas. Jis nusižemina iki tarno pavidalo. Senekos dramoje jis laikomas Dievo sūnumi, tikru Dievu, Išganytoju, taikos ir laimės nešėju visam pasauliui. Jis turėjo du tėvus - dangiškąjį (Dzeusą) ir žemiškąjį (Amphitryon). Žengdamas į dangų Heraklis sako: "Kaip aš dabar esu, tu toks niekada nebūsi", panašiai kaip ir Jono Kristus: "Kur aš einu, jūs negalite nueiti". Jono evangelijos Jėzus atsisveikina su savo Motina kaip Heraklis su savo motina: "Neverk mama... jau šaukia mane dieviškasis Tėvas... aš ateinu". Jonas paskutiniuosius Jėzaus žodžius ("Dieve, Dieve, kodėl tu mane palikai?") papildė Heraklio žodžiais: "Atlikta".

Krikščionybėje daug analogijų su mitraizmu. Mitros pasekėjų ritualinėje puotoje (komunijoje) naudojama duona ir vynas (arba vanduo). Duonos gabaliukai buvo žymimi kryžiaus ženklu. Mitra taip pat vaizduojamas su 12 mokinių. Mitra gimsta iš uolos (Petros) - petra genetrix. Mitros kulte septyni sakramentai. Sekmadienis laikyta šventa diena. Petro bazilikos vietoje Romoje anksčiau mitraistai jaučio aukojimo apeigas atlikdavo. Krikščionys perėmė mitraistų šventovę. Vatikano saugyklose laikomas akmeninis sostas, papuoštas Mitros kulto reljefu.

Jėzaus vaizdinys buvo kuriamas saulės mitu paremtų dievų mitų pagrindu. III a. Saulės (Helios) religija tampa visos Romos imperijos religija. Visi saulės apibrėžimai, titulai, bruožai susirenka apie Kristų. Krikščionybėje susivienijo intronizacijos, dangun žengimo bruožai su pamaldumu saulei. Kristus gimsta per žiemos saulėgrįžą, o jo prisikėlimas - per pavasario lygiadienį (o Jonas Krikštytojas gimsta per vasaros saulėgrįžą). Panašiu būdu kaip Jėzus į dangų pakilo kai kurie Romos imperatoriai, Attis, Kybelė, Mitra. Aleksandrijoje Eono gimimo šventę švęsdavo sausio 6 d. Krikščionybėje tai tapo Dievo apsireiškimo (teofanijos, Viešpaties krikšto) švente. Jėzuje matomi kenčiančių, mirštančių ir prisikeliančių Priešakinės Azijos dievų bruožai. Kai saulė per rudens lygiadienį nusileisdavo į dangiškuosius pragarus, žiemos ir mirties karalystę, saulės kelias nubraižydavo įsivaizduojamą kryžių danguje. Ryte pakildavo Pietų kryžius, vakare - Gulbės kryžius Pieno take. Dangiškasis kryžiaus simbolizavo ir saulės metinio kelio dalijimą į keturias dalis. Aleksandrijoje švęstos Eono šventės metu (per žiemos saulėgrįžą), buvo nešamas medinis dievo atvaizdas su paauksuotais kryžiaus ženklais ant kaktos, abiejų rankų ir kelių. Lukiano požiūriu ir Prometėjas buvo nukryžiuotas Dzeuso ant medžio ar uolos. Pati saulė tapdavo avinėliu, nes priimdavo savybes to ženklo, kuriame tuo momentu buvo, o pakibęs virš pavasarinio kryžiaus avinėlis, išnykstantis saulės spinduliuose, simbolizuodavo auką už žmones kasmet. "Gyvenimo medis" krikščionių garbintas kaip mistinis kryžius. Iš akmens išskaptuotas kryžius Serapio šventykloje. Ten buvo milžiniško dievo atvaizdas su išskėstomis kryžiaus forma rankomis. Savo kryžių nešantis Išganytojas seka Herakliu, nešančiu kryžiumi sudėtus stulpus. Kristus vaizduojamas Saulės vežime su pasaulio rutuliu rankoje (kaip Helios). Personifikuoto saulės dievo atvaizdai dar III a. matomi krikščionių kapuose. Saulės dievo bruožai atsispindi ir Kristaus monogramoje "XP". Justinas lygino šią simboliką su dviem svarbiausiais ratais - ekvatoriumi ir ekliptika. Iki VI a. gausiuose Kristaus atvaizduose katakombose nerasime nukryžiuoto Jėzaus, o tik Kristų kaip Saulės dievą. Ir Origenas apibrėžia Kristų kaip tikrą Heliosą.

Esama nemaža Jėzaus paralelių su Frygijos dievu Ačiu ir Adoniu, nors tie panašumai daugiau struktūrinio, giluminio pobūdžio. Hipolito teigimu frygai Atį dažnai vaizduodavo kaip "Aipolos" (nešantį ožką). Daugelyje vietų kapuose rasta statulėlių, kurios vaizduoja ganytoją Atį. Kovo 22 d. Ačio kulte - medžių nešimo procesija (Dendropforai). Į sceną įnešama šviežiai nupjauta pušis turėjo vaizduoti išsikastravusį save dievą, numirusį ir vėl prikeltą didžiosios deivės Kybelės. O viduramžiais mes žinom ritualą "Arbor intrat" - kryžiaus įnešimą, t.y. simbolinį kryžiaus laidojimą per Didįjį Penktadienį, kuris labai primena pušies laidojimą. Kovo 25 diena - Hilaria (džiaugsmo diena). Tą naktį kunigas sušukdavo: Atis sugrįžo iš mirusiųjų karalystės, džiaukitės, paruzija. Prisikėlusiojo Ačio šventė yra gerai paliudyta Plutarcho, Firmicus Maternus. Frazeris pastebi, kad Kristaus mirties ir prisikėlimo šventimas krikščionių bendruomenėse prasidėdavo kaip ir Adonio bei Ačio kultų atveju per pavasario lygiadienį. Ačio mirtis ir prisikėlimas Romoje švęstas kovo 24 - 25, o Kristaus - kovo 25 d. Krikščionių Velykų švenčių papročiai Graikijoje, Sicilijoje ir Kalabrijoje beveik nesiskiria nuo Adonio prisikėlimo šventės papročių. Jeronimas mini, kad Betliejaus grotoje garbintas Adonis (Tamuzas). Jeigu Adonis iš tiesų buvo grūdo dievas, tai Betliejus tinkamiausias jam vietovardis - Duonos namai. Tokie Adonio kulto elementai kaip žvakių procesijos, apraudojimas, gėlėmis apkaišytas kulto paveikslas ir patys Adonio sodeliai buvo perimti krikščionybės. Ypač tai akivaizdu graikų stačiatikių liturgijoje.

Esamai nemažai Jėzaus Kristaus paralelių egiptietiškiems dievams ir jų kultams. Teologo Tomo Harpuro nuomone tiesiogines paraleles Kristui galima įžvelgti Hore (arba pasak Herodoto Iu-em-hetep arba Iusu - tai Horo prievardis, reiškiantis "visur esantis"). Horas gimė iš mergelės, buvo žmonių žvejys su 12 pasekėjų. Angelo paskelbimas apie Jėzaus gimimą, ėjimas per vandenį, vandens perkeitimas į vyną - visa tai randame Egipto šaltiniuose. Krikščionys egiptiečiai Osiryje matė Kristaus pirmtaką, o Izidės paveiksluose ir statulose, laikančią Horą - Mergelės Marijos pirmtakę. Horas taip pat vartoja išsireiškumus "Aš esu". G. Massey teigimu arkangelo Gabrielius apreiškimą Marijai, būsimo Jėzaus gimimą, uolą, tris išminčius galima pamatyti reljefe, išraižytame apie 1700 m. pr. m.e. ant Luxoro šventyklos vidinių sienų. Prakartėlė kaip dievo gimimo vieta naudota ir egiptiečių kulte ir nešiota Kalėdų laikotarpiu gatvėse. Egiptietiškas Kristaus pavidalas apsireiškė žuvies ženkle ir kaip žvejys, lydimas žvejų. Ir Horas siejamas su žuvimis: anot G. Massey Horas laiko virš galvos žuvį (reljefas). Horas sako: aš esu duonos Anu savininkas. Anu buvo vieta, kur dieviškosios sąmonės vienetai (sielos) patirdavo savo simbolinę mirtį (inkarnaciją) ir paskui iškilmingai prisikeldavo. Anu taip pat ir Duonos padauginimo vieta. Budge ir kiti egiptologai mano, kad Asar yra senasis Osirio vardo variantas. Egiptiečiai prieš vardą pridėdavo artikelį, reiškiantį žodį "Viešpats" - Viešpats Osiris. Hebrajai naudojo savo žodį "Viešpats" - El. Taigi El-Asar. Senuose šaltiniuose Isis vadinama Meri, kas lotyniškai - marios (daugiskaita - Merti; lotyniška forma - Mertae), hebraiškai - Martha. Anu - Beth Anu - Betanija. Patepimo ritualas pastatant - KRST (mumija - Krist). Vėlgi - Betanijoje Jėzus tepamas. KRST - visuose palaidojimuose randama ši formulė (manoma, kad buvo ištariama "Karast" arba "Krist"). Todėl G. Massey pastebi: Kristaus pateptojo kilmė - "Horus Karastas", reiškiąs pateptasis Tėvo Dievo sūnus. Todėl mumijos misterija galiausiai vadintina Kristaus misterija. Neatsitiktinai koptų krikščionims įprasti amuletai, kurių vienoje pusėje Kristus su scenomis iš NT, o kitoje pusėje - jaunas Horas. Galimas dalykas, kad Jėzus tebuvo sena Egipto alegorija, besiremianti Christus Osiris/Horus. Anu - tik Heliopolio teologinis įvardijimas. Anot teologo Logari Pužolo malda "Tėve mūsų" randama egiptietiškame tekste, datuojamame 1000 m. pr. m. e. ir žinomame kaip "Aklojo malda". Egiptietiškas tekstas (550 m. pr. m e.) - "Satni mitas" - pasakoja: dievo šešėlis pasirodė prieš Mahitusket (maloningoji) ir apreiškė: tu turėsi sūnų ir jis bus pavadintas Sa-Osiris (Ozirio sūnus)". O Satni (tas, kuris gerbia dievą) - tai Mahitusket vyras. Dėl Seto noro užmušti Horą ir jo motiną, Iset turi bėgti. Pachiro kapavietėje (1500 m. pr. m. e.) vaizduojamas faraono atliktas vandens pavertimas vynu. Pavaizduoti šeši ąsočiai kaip Jėzaus atveju Kanoje ("Piramidžių tekstai"; 3000 m. pr. m. e.).

Jėzaus vaizdiniui sukurti didelės įtakos turėjo žydų istoriko Juozapo Flavijaus veikalai "Žydų senienos" ir "Judėjos karas" ir juose aprašyti pretendentai į žydų mesijus. Pav. Theudas Egiptietis, reiškęsis 44 - 46 m., Judo Menachemo sūnus (ar anūkas). Jis kaip Jėzus siejamas su dykuma, gyveno Egipte, norėjo nugriauti Jeruzalės mūrus, turėjo pasekėjų, grasė žydų ir romėnų autoritetams, buvo išduotas ir ant Alyvų kalno nugalėtas. Menachemas irgi galėjo įtakoti Jėzaus vaizdavimą evangelijose: jo mesianistinis įėjimas į Jeruzalę, priešiškumas kunigams, per keletą dienų pasikeitęs liaudies požiūris nuo "Osana" iki nukryžiuok jį", mokinių pabėgimas, kankinimas ir sunki mirtis labai primena evangelijose aprašytą Jėzaus gyvenimą. Menachemas pagal rabinus turėjo gimti Betliejuje, jo gyvenimas susijęs su Šventyklos sugriovimu. Jau teologas Adolf Schlatter (1901 m.) nurodė į Jėzaus paraleles su Menachemu: dėl Menachemo nužudymo kaltė krito ant Jeruzalės, o jo pasekėjai nutraukė santykius su tauta. Buvo ir kitų panašių Flavijaus veikaluose aprašytų žydų istorijos veikėjų. "Balsas iš rytų, balsas iš vakarų, balsas iš visų keturių pusių, balsas Jeruzalėje ir šventykloje" - 4 metai prieš žydų karo su romėnais pradžią atėjęs Palapinių šventės dieną į Jeruzalę šaukė Jėzus, Ananias sūnus. Nuvestas pas Romos vietininką buvo tiek išplaktas, kad mėsos krito nuo kaulų, bet jis neprašė pasigailėjimo, o tik šaukė "Vargas Jeruzalei". Protestantų krikščionybės istoriko H. Deteringo nuomone yra aiškus ryšys tarp Judo Galilėjiečio ir Jėzaus. Juozapas Flavijus tą Judą vaizduoja kaip kurstytoją iš žydų filosofų zelotų sektos. Juozapas vadina Judą sofistu, ką galima interpretuoti buvimą mokslininku, įstatymo žinovu, aiškintoju, tautos suvedžiotoju. Jo pradėtas sukilimo judėjimas turėjo ir religinį kontekstą. Su Jėzumi jį jungia kilmė iš Galilėjos.

Ryškios ir Jėzaus paralelės su Indijoje susiformavusių mokymų ir religijų lyderiais ar dievais - Buda (Šakjamuniu Gautama) ir Krišna. Buda buvo pradėtas taip pat stebuklingai kaip ir Jėzus: į miegančios Budos motinos Maha Majos kūną įsiveržė dangiškosios spindulys. Sapne ji patyrė tai, kas buvo pranašės išpranašauta apie nuostabų vaiką, kas jo laukia - angelo pasirodymas vaiko gimimo metu, pirkliai iš tolimų šalių, atėję su dovanomis; senas šventasis Asita (kaip Simeonas), pripažinęs vaiką dievišku. Buda kaip ir Jėzus stebino savo žiniomis, surinko apie save mokinius, išgyveno nušvitimą ant Pandavos kalno (kaip Jėzus ant Taboro). Žinomas Budos palyginimas apie kviečius ir piktžoles. Šv. Juozapato biografija "Barlaamo ir Juozapato istorija" - žodis žodis nurašyta nuo Gautamos biografijos. Ypač pasak Rudolf Seydel akivaizdžios paralelės tarp Asita ir Simeono (Luko evangelija) istorijų. Asita pasakojimas aprašytas "Lalita-Vistara". Evangelijoje išryškėja sunkumai kaip pavaizduoti mažą kūdikėlį šventykloje, kurios jis šiaip tokio amžiaus negali lankyti. Jėzaus atsinešimas į Šventyklą nepakankamai motyvuojamas - paaukojimui nereikėjo atsinešti vaiko. Budos atveju kitaip - Šventykloje turi įvykti jo iškilmingas pašlovinimas. G. Eysingai tai įtikinama paralelė. Pasakojimas apie 12 - ametį Jėzų šventykloje turi turi ryškių analogijų su Budos dingimu per liaudies šventę. Bet tai ne religinė šventė, o tik princo išvyka. Budos krikštas - religinės pareigos įvykdymas, todėl budistiniame pasakojime tai nesukelia jokių sunkumų. Indijoje tai buvo įprasta. O Jono krikštas žydams buvo kažkas neįprasto. Bodhisatvos vengimas vykdyti atgyvenusį paprotį suvokiamas, o Palestinoje krikštas nebuvo normalybė - ko prieš jį protestuoti? Jėzaus gundymas dykumoje. Taip pat ir Buda gundomas nuošalioje vietoje. Jėzaus gyvenimas teka paprastesnėse aplinkybėse. Todėl nelabai aišku kodėl jam siūloma valdžia, karalystės. Dar keisčiau, kad velnias nori sutekti Jėzui tokias galimybes ir teises, kurios pagal žydų supratimą visai nėra privilegijos, o mesijui priklauso pagal prigimtį: žydų supratimu pasaulinė valdžia mesijui nėra jokia nuodėmė. Šiuo atveju sutapimai yra tokie: bandymas vienatvėje su asmeniškai pasirodančiu velniu, pasinaudojant alkiu, sąlygotu pasninko, sėkmingai įveikiant gundymą, pasaulio viešpatavimo siūlymas, kuris karaliaus sūnų turi sulaikyti nuo aukštesnio pašaukimo.

Ryškios Jėzaus ir Krišnos gyvenimų paralelės. Visų pirma, toks jų gyvenimų momentas kaip mažų vaikų - kūdikių - išžudymas jiems gimus. Krišna garbinamas ant motinos Devaki kelių tvartelyje, aplinkui stovint piemenims, avims, asilui. Indų mitologijoje (Rigvedos himnuose) Saulei (Višvakarmai) arba hierofantui savęs išbandymo (pasišventimo) metu nusipjovus septynis spindulius, Saulė tampa Vikarttana. Tai yra "didysis aukojimas" - Saulė pati save aukoja. Višvakarma kaip "Auka" vadinama Vittoba - dievas - žmogus arba avataras, nukryžiuotas erdvėje. Lygiai taip pat ir Višnu ar pasak Mura Krišna yra nukryžiuojamas erdvėje (šlovės spinduliuose). Krišna vaizduojamas taip pat su kryžiaus formos kriaukle. Krišnos vardas gali būti nuo sanskritiško "Krsna" (traukiantis visus), kuris šnekamojoje kaboje ištariamas kaip "Krišto". 

Išvada

Jokių nekrikščioniškų istorinių bei archeologinių Jėzaus Kristaus kaip istorinės asmenybės egzistavimo įrodymų nebuvimas bei gausios Jėzaus Kristaus paralelės su kitų religijų bei kultūrų dievais, įkūrėjais bei istoriniais veikėjais leidžia teigti, kad evangelijose suformuotas Jėzaus Kristaus paveikslas kaip žmogaus, gyvenusio I m. e. amžiaus pradžioje Palestinoje, čia vykdžiusio savo religinę misiją ir nuteisto mirti Judėjos provincijos prefekto Poncijaus Piloto, yra nepagrįstas. 

Literatūra

Acharya S. The Christ Conspiracy: The Greatest Story Ever Sold. - Adventures Unlimited Press, 2015.

Bauer B. Christus und die Caesaren. Der Ursprung des Christenthums aus dem römischen Griechenthum [kommentiert von H. Detering; digitalisiert.

Bousset W. Kyrios Christos: Geschichte des Christusglaubens von den Anfängen des Christentums bis Irenäus. - Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht,. 1913.

Detering H. Falsche Zeugen: Ausserchristliche Jesuszeugnisse auf dem Pruefstand. - Aschaffenburg: Alibri Verlag, 2011.

Detering H. Christi Brueder: wie heidnische Mythen das Christusbild praegten. - B. 1: Attis, Adonis, Tammuz, 2017.

Detering H. Paulusbriefe ohne Paulus?: Die Paulusbriefe in der hollaendischen Radikalkritik. - Frankfurt am Nain: Peter Lang, 1992.

Detering H. Der gefaelschte Paulus: das Urchristentum im Zwielicht. - Patmos Verlag, 1995.

Detering H. Eine "synthetisch ... in eins geflossene Erscheinung" // https://renesalm.com/mp/Detering_PDFs/GER_Judas_the_Galilean.pdf

Drews A. Die Leugnung der Geschichtlichkeit Jesu in Vergangenheit und Gegenwart. Karlsruhe: G. Braun, 1926.

Drews A. Hat Jesus gelebt? - Angelika Lenz Verlag, 1994.

Friedlaender M. Die religiösen Bewegungen innerhalb des Judentums im Zeitalter Jesu. - Berlin: Verlag von Georg Reimer, 1905.

Humprhey K. Jesus never existed // https://www.jesusneverexisted.com/

Harpur Tm. Der heidnische Heiland: die Auferstehung des urspruenglichen Glaubens. - Ansata, 2005.

Johnson E. Antiqua Mater: Wer waren die ersten Christen? - Norderstedt: Frans-Joris Fabri, Books on Demand, 2010.

Katalikų Bažnyčios katekizmas. - Kaunas, 1997.

Lublinski S. Die Entstehung des Christentums aus der antiken Kultur. - Jena : E. Diederichs, 1910.

Martinetti G. Kodėl aš tikiu : kaip peržengti vilties namų slenkstį. - Vilnius : Logos, 1999.

Price M. R. Deconstructing Jesus. - Prometheus, 2000.

Raschke H. Aus: Das Christusmysterium // https://radikalkritik.de/geschichte/hermann-raschke

Salm R. The Myth Of Nazareth: The Invented Town Of Jesus. - American Atheist Press, 2008.

Schneider C. Geistesgeschichte des antiken Christentums - B. 1, 2, Beck, 1954.

Smith B. W. Der vorchristliche Jesus; vorstudien zur entstehungsgeschichte des urchristentums. - Jena: E. Diedrich, 1911.

Specht H. Das Erbe des Heidentums: Antike Quellen des christlichen Abendlands. - Tectum Wissenschaftsverlag, 2015.

Specht H. Jesus? Tatsachen und Erfindungen. - Engelsdorfer Verlag, 2010.

Thiede C. P. Jėzus : tikėjimas, faktai. - Kaunas : Katalikų interneto tarnyba, 2006.

Van den Bergh van Eysinga G. A. Lebt Jesus?: - oder hat er nur gelebt? - Books on Demand, 2011.

Андреев А. Дискуссия об историчности Иисуса Христа в советском религиоведении // https://cyberleninka.ru/article/n/diskussiya-ob-istorichnosti-iisusa-hrista-v-sovetskom-religiovedenii

Донини А. У истоков христианства (от зарождения до Юстиниана). - М.: Политиздат. 1989.

Беляев Л. Христианские древности: Введение в сравнительное изучение. - Алетейя, 2000.

Виппер Р. Ю. Возникновение христианской литературы. - М: Издательство АН СССР, 1946

Виппер Р. Ю. Рим и раннее христианство. - М., 1954

Владимиров А. Апостолы: гностико-эллинские истоки христианства. - Беловодье, 2003.

Древс А. Миф о Христе. - T. 1: Москва, Ленинград: Государственное издательство, 1925 (T. 2: 1924).

Фидлер Д. Иисус Христос - Солнце Бога. - София, 2005.

Мень А. Сын Человеческий. - Фонд имени Александра Меня, 2006.

Ранович А. О раннем христианстве. - Изд-во Академии наук СССР, 1959.

Робертсон Д. Первоначальное христианство. - Атеист, 1930.

Ленцман Я. А. Происхождение христианстваю - М.: Академии наук СССР, 1960.

Хазарзар Р. Талмуд об Иисусе и христианах // https://khazarzar.skeptik.net/books/kh/thalm_ch.htm

Барт Э: Иисус, прерванное Слово: Как на самом деле зарождалось христианство. - Эксмо, 2010.