Jono Ragausko kunigystės atsisakymo motyvai | 2020 gegužės 31 d.

Ekskunigo Jono Ragausko (1907 - 1967) kunigystės metimas 1948 m. ir paskelbimas apie tai viešai "Tiesoje" padarė sprogusios bombos įspūdį. Atsivertimas ir po to sekusi jo aktyvi ateistinė veikla buvo vienas didžiausių valdžios laimėjimų. Tai rimtai sukrėtė lietuvių katalikų pasaulėžiūrą. Ne vieną katalikų tai privertė suabejoti savo tikėjimu. Juk J. Ragauskas buvo žinomas kaip geras kapelionas Kupiškio ir Panevėžio mokyklose, o prieš mesdamas kunigystę jis jau keli metai buvo Kauno kunigų seminarijos dvasios vadas, ugdęs būsimuosius kunigus. Katalikai jį baisiausiai koneveikė kaip tikėjimo renegatą, išdaviką, aiškindami, kad jis tai padarė dėl moters ir taip pat dėl to, kad jis buvo saugumo agentas. KGB agentu "Daktaras" jis iš tiesų buvo. Juo tapo 1947 m. balandžio mėn. ir vykdė savo agentūrinę veiklą 16 mėnesių. Tačiau kaip pripažįsta jo biografijos tyrinėtoja Nerija Putinaitė savo knygoje "Nugenėta pušis" ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje" (Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, Naujasis židinys - Aidai, 2015), jis susisiekė su saugumu savo iniciatyva, nes norėjo užsitikrinti, kad jam bus sudarytos sąlygos viešai reikštis kai ateistui, t. y. vykdyti ateistinę veiklą. Ir antra, kaip pažymi Putinaitė jo agentūrinė veikla apsiribojo bendradarbiavimu su kunigais, norinčiais mesti kunigystę, t. y. jis neišdavinėjo kunigų, likusių ištikimais Bažnyčios mokymui. Kaip pati Putinaitė aiškina J. Ragausko žingsnį - kunigystės metimą? Pasak jos Ragausko kunigystės atsisakymą nulėmė trys tarpusavyje susiję pragmatiniai motyvai: 1) kūrybinės ir pripažinimo ambicijos; 2) kančios ir kankinystės dėl tikėjimo baimė; 3) negebėjimas ar nenoras laikytis kai kurių bažnytinio gyvenimo taisyklių ir normų (pirmiausia - celibato) ir iš to kilusi kritika (p. 61). Tai matyti ir iš jos knygos skyrių bei poskyrių, skirtų J. Ragausko biografijai: "Jonas Ragauskas: maišto dėl prisitaikymo herojus", "Pavyzdinė ateistinė emancipacija: Ite, missa est"; "Maišto pragmatiniai motyvai"). Kitaip sakant pasak N. Putinaitės Ragauskas metė kunigystę todėl, kad buvo garbėtroška ir norėjo pripažinimo, buvo bailys (bijojo persekiojimų dėl savo tikėjimo) ir todėl, kad norėjo sekso. Štai ir visi Putinaitės atrasti J. Ragausko motyvai. Kiek tokie motyvai atitinka realybę galima suvokti perskaitę paties J. Ragausko autobiografinę knygą (beletrizuotus atsiminimus) "Ite, missa est! (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960). Vienareikšmiškai ir be mažiausių abejonių šios knygos skaitytojai, nesvarbu, kas jie bebūtų - katalikai ar ateistai - priėmė ją kaip kaip autobiografinę. Perskaitykime ją ir atsakykime sau į klausimą kiek Putinaitės išryškinti motyvai atitinka paties J. Ragausko visuomenei atskleistus savo apsisprendimo motyvus. Atidžiai perskaičius knygą matyti, kad bene svarbiausiu jo apsisprendimo motyvu buvo gyvenimo realybės neatitikimas Bažnyčios mokymo tiesoms, t. y. šio mokymo konfrontacija su mokslu ir gyvenimu. Bažnyčios mokymo kritikai yra paskirti ištisi skyriai ir didžiulė dalis šios knygos puslapių. O savo meilės moterims jis ir neslėpė šioje knygoje. Tik klausė: ko vertas Bažnyčios draudimas kunigams turėt šeimą, jei tai taip prieštarauja žmogaus prigimčiai. Taigi paskaitykime kai kuriuos J. Ragausko pristatytus jo sąmonės evoliucijos momentus. Čia pateikiamas konspektas (žodis "Dievas" rašomas mažąja raide kai tai paties J. Ragausko pasisakymų perteikimas).

Ragauskas apie savo patyrimą seminarijoje. Kiekvienas ginčas su seminarijos vadovybe buvo tolygus klaustukui ties jo jo pašaukimu (p. 112). Tiek moralinėje, tiek dogmatinėje teologijoje yra daugybė neaiškių dalykų, bet kelti klausimus pavojinga (p. 112). Imsi savo abejones profesoriams aiškinti, tavimi susidėmės ne kaip tiesos ieškotoju, o kaip silpno tikėjimo klieriku, kaip kritiško proto žmogumi (p. 113). Jei kilo abejonė, aiškinkis pats, o geriausia - pamiršk ją, melskis ir prašyk dievą, kad sustiprintų tavo tikėjimą (p. 113). Atostogų metu tvirtai įsitikino, kad jo parapijos klebonas brevijorius nekaito - jis dulkėjo zakristijoje visą savaitę nejudinamas,o juk be svarbios priežasties nesukalbėjęs brevijoriaus kunigas padaro sunkią nuodėmę. O būdamas sunkiai nusidėjęs jis neturi teisės atlikinėti religinių apeigų, nes mišių laikymas, komunijos priėmimas ar dalijimas, krikštijimas, išpažinčių klausymas tada sunki nuodėmė, o tas klebonas tai atlikinėjo be jokios sąžinės graužaties. Taigi ar tiki klebonas? (p. 122). Socializmas buvo traktuojamas kaip tikėjimui bažnyčiai priešingas, o tarybinė santvarka - dievo rykštė rusų tautai (p. 143). Vienas Katalikų centro instruktorius seminarijoje kalbėjo, kad įspūdis apie SSRS pritrenkiantis - milžiniški materialinio ir kultūrinio progreso užmojai ir tempai. Katalikų veikimas Lietuvoje tai kaip varlės šokinėjimas prieš dalgį (p. 145). Tačiau komunistinių idėjų plitimas vertė vis dėl to kreipti dėmesį į pastoraciją darbininkų tarpe: "dirbti" su darbininkais, tai reiškia eiti į lūšnynus, platinti religinę spaudą, katekizuoti jų vaikus, pagal išgales šelpti (p. 145). Apsilankius pas juos galėjai jausti tik visišką savo bejėgiškumą (p. 146). Vykdydamas tokią labdarybę aiškia suprato, kad "geri darbai" padėties nepakeis" (p. 147). Kunigystės dieną vakare likus vienam: svarstymai savyje: ar nemesiu kunigystės, juk tokių yra. Atrodė tiesiog neįmanoma, kad kada nors suabejočiau dievu (p. 172). Laisva valia, štai kur neįkandama problema (p. 173). Lyg ir viskas tvarkoj: laisva valia yra nuodėmės ir dorybės pagrindas. Bet antra vertis, jei dievas yra visa ko sutvėrėjas ir jei jo kūrinių galutinis tikslas ir aukščiausia laimė - jų kūrėjas dievas, ta kokia čia gali būti jų veiksmų laisvė? Juk magnetas būtinu būdu traukia geležį prie savęs, ir čia negali būti jokios kalbos apie geležies laisvą valią magneto atžvilgiu. Nejaugi "dievo traukiamoji galia būtų silpnesnė už magneto galią. Bet tada dievas nebebūtu dievu (p. 173). Ragauskui atrodė neįmanoma, kad jis kada nors nustotų tikėjęs dievu, nebent dievo nebūtų, nebent jis tik įsivaizdavimas, svajonė, bet ta mintis išgąsdino ir ją energingai vijo iš savo galvos (p. 173). Diskusija su universiteto studijų draugu Baliu: kažkada buvo ateitininkas, o dabar virto laisvamaniu. Tas Balys aiškina: jei kunigai būtų paties dievo išrinkti žmonių mokytojais ir vadovais, jie turėtų būti giliai tikintys, dori, šventi žmonės. Jo vienas dėdė kunigas, kuris jį į mokslus išleido. Beveik visi kunigų augintiniai ir globotinai pasidaro laisvamaniais ir bedieviais. Juk rodos turėtų išaugti gerais katalikais, nusižiūrėję iš arti į kunigus, jų tikėjimą, dorybes, bet bėda ta, kad jie per daug gerai žino, kas dedasi klebonijose (p. 187). Kam mums reikalingi tie dievo atstovai, tarpininkai (p. 188). Bažnyčia kažkokia šventenybė? O kaip su kryžiaus karais, inkvizicija, raganų ir mokslininkų deginimu, viduramžių laikų popiežių ištvirkavimu (p. 190). Su popiežiškąja įpėdinyste vėl problemos - buvo laikai kaip popiežiaudavo po 2 - 3 popiežius (p. 191). Ir neaišku, kuris jų teisėtas, o teisėtas tas, kuris buvo nuverstas (p. 192). Katalikų religijos tikrumą įrodo krikščionybės principų kilnumas. Tačiau bet kurios religijos pasekėjas teigia tą patį apie savo tikėjimą (p. 193). Mergina, suvedžiota kunigo ir jis nieko daugiau negalėjo pasakyti kaip "pasitikėk Dievu" (p. 216). "Dieve mano [...] tai kas gi tu esi, galų gale? Kas tu per mįslė? Kokia keistas prieštaravimų kupina būtybė tu esi! Tu - išmintingiausias, bet tavo poelgiuose taip dažnai nematyti jokios išminties. Tu - geriausias, bet tavo veiksmai - baisiausias kaltinimas tau pačiam. Tu - galingiausias, o pasaulyje dedasi tokie dalykai, lyg tavęs visai nebūtų... (p. 219). Arba nesuteikė apsimetėlei ligonei Švenčiausio Sakramento, apsimetė, kad negali šiomis sąlygomis to padaryti, tapo tos moters sąmokslo bendradarbiu - išeitų, kad religija buvo panaudota profaniškais sumetimais, bet toks religijos panaudojimas efektyvus, vyras nebemuš žmonos. Išeina, kad jokia Dievo malonė čia neveikia, o žmogiška gudrybė - žmogiški veiksmai, gudravimas, apgaulė, vaidyba. Reikia skirti dievišką ir žmogišką elementą, bet gal jokio dieviško elemento visai nėra (p. 228). Kunigo Jokūbaičio abejonės švč. Trejybės dogma (p. 232). Skyrius "abejonės" (p. 233). Kodėl apie saulės užtemimą Kristui mirštant kalba tik evangelijos? (p. 233). Eucharistijos dogma - kad paplotėlis - Kristaus kūnas, negi kiekvienoje bažnyčioje po konsekracijos atsiranda Kristus (p. 235), o jeigu komunikanto trupiniai nukrenta ant grindų tai ir tiek Kristų voliojasi ant grindų (p. 236). Išsigandęs tokių išvadų padėdavo daugtaškį ir imdavo melstis (p. 236). Teologija aiškiai ir įtikinamai įrodinėja, kad dievas absoliučiai laimingas ir nesikeičia; visi jo tvariniai negali nė per nagą padidinti jo laimės, suteikti jam džiaugsmo ar nuliūdimo. Jei taip, tai kam reikia dievą garbinti? (p. 241). Galų gale kam reikalinga dievui jo sūnaus mirtis ant kryžiaus? Ar tai ne prieštaravimas dievo sąvoka? Jeigu Kristus kentėdamas ir mirdamas už žmonių nuodėmes permaldavo dievo teisingumą tai reiškia, kad ši auka vis dėl to kažką pakeitė. Šio prieštaravimo niekada negalėjau suprasti ir išaiškinti (p. 242). Kam tos žmonių maldos, poteriai, giesmės, aukos jei dievui to nereikia.  Jeigu dievui viso to reikėtų, jis nebebūtų dievas, nes žmonių maldos ir aukos teiktų jam malonumo, padidintų jo laimę. Tuomet išeitų, kad dievas nėra visai laimingas, kad žmonės jį garbindami kažką pridėjo dievui, davė daugiau, ko jis neturėjo (p. 242). Taigi religinis kultas prieštarauja dievo sąvokai (p. 243). Nemalonu buvo su mokiniais kalbėti apie kryžiaus karus ir inkviziciją (p. 246). Negalėjo bažnyčiai atleisti to žiaurumo, to religinio fanatizmo, kuris pasireiškė kryžiaus karų ir inkvizicijos metu (p. 246). Su mokytoju kalbėjosi teologinių dievo buvimo įrodymų klausimu. Tie įrodymai priežastiniai: pasaulyje egzistuoja medžiaga, tvarka, tobulumas, tikslingumas, gėris, kurie neturi savyje buvimo pagrindo. Galutinė arba pirmoji visų būtybių ir reiškinių priežastis yra dievas. Dievas nereikalingas savo buvimo priežasties, nes ji pats turįs savo buvimo pagrindą (p. 246). Mokytojas ir sako: Bažnyčia sako, kad materijos grandinė negali būti begalinė. Ar net taip? Visiškai teisingai sako Ragauskas. O kodėl gi visiškai teisingai? - perklausia mokytojas. Kodėl materija negali būti begalinė? Matematika juk operuoja begaliniais dydžiais. Skaičiaus sąvoka sudaryta iš materialių daiktų daiktų ar pažymi materialų daiktą, o tik paskui analogiškai taikomas dvasinei būtybei (p. 247). Todėl nėra jokios nesąmonės teigti, kad materija ar materiali visata yra begalinė. O būdama begalinė materija yra ir amžina (p. 248). Jeigu mokslas teisus ir materija amžina, tai dievas darosi nereikalingas kaip pasaulio ir jo dėsnių kūrėjas (p. 248). Bet vis tiek nesiryžo eiti taip toli, pasiremdamas teiginiu, kad tikybinės dogmos yra dievo apreikštos, todėl teisingos (p. 249). Dievo begalinis gerumas ir begalinis žiaurumas išskiria viena kitą (p. 252). Jei dievas yra be galo geras, jis neturėtų sutverti tų sielų, kurias paskui baudžia pragare. Juk tiesa, kad dievas dar prieš sutverdamas žmogų, žino, kur jis nueis: į dangų ar į pragarą? (p. 252). O vadinamoji žmogaus laisva valia taip pat prieštarauja dievo sąvokai. Dievo atžvilgiu kiekvienas žmogus yra nelyginant kalinys kalėjime, nes jo veiksmus apsprendžia dievas (p. 252). Žmogus gali daryti tik tai, ką jam aukščiausiasis leidžia, priešingu atveju žmogus jau nebepriklausytų nuo dievo ir tuo pačiu jau būtų kažkas daugiau už dievą. Bet tik tuo atveju žmogus ir turėtų laisvą valią. Kadangi dievo kūrinys negali būti aukštesnis už patį Kūrėją, tai reiškia, kad žmogus absoliučiai priklauso nuo dievo, atseit neturi laisvos valios dievo atžvilgiu (p. 255). Tokiu būdu pragaro dogma ne tik priešinasi begaliniam dievo gerumui, bet ir žmogaus, kaip dievo kūrinio esmei. Juk žmogus - tai marionetė dievo rankose (p. 255). Ragauskas: tarsi kas būtų pamaišęs su lazda ramų skruzdėlyną - taip sujudo po šio pasikalbėjimo mano galvoje įvairiausios tikėjimo abejonės (p. 255). Pradėjo kilti įtarimas, ar tik šiuo "žmogaus proto menkumu" nenorima užšachuoti tikinčio žmogaus samprotavimo taip, kad jis toliau nebegalvotų ir nepastebėtų religinių teiginių absurdiškumo. Štai kad ir dieviškosios trejybės dogma. Juk ji žiūrit sveiko žmogaus protu - grubiausia nesąmonė: trys visiškai skirtingi asmenys, tačiau dievas - vienas (p. 254). 1940 m. Ragauskas jau kalbėjo: nemokėjom ir nenorėjom vienas kito mylėti, štai dabar mus verste privers mylėti artimą. Man atrodė, kad bolševizmas ir tarybinė santvarka yra ne tik visai teisėta paniekintųjų ir nuskriaustųjų žmonių reakcija prieš socialinį neteisingumą, bet kartu ir dievo bausmė turtingiesiems (p. 267). Man šis hitlerininkų žiaurumas vis dėl to turėjo teigiamą poveikį - privertę konkrečiau protauti, pagrindines religijos dogmas patikrinti "praktiškai". Pav. teiginys, kad dievas - aukščiausias gėris. Aš jį buvau priėmęs kaip aksiomą, nereikalaujančią jokių įrodymų, todėl tik scholastiškai jį analizuodavau, lyg kokiais papuošalais apkaišiodavau atitinkamais biblijos posakiais, dvasioje adoruodavau (p. 272). O dabar teko susidurti su faktais. Kaip paaiškinti žydų tautos naikinimą? (p. 273). Kodėl milijonai žmonų žalojami ir žudomi frontuose? (p. 275). Žydų šaudymas Kupiškyje. Šiurpus būdavo įspūdis. Eidavau į bažnyčią, laikydavai mišias, dalydavau komuniją - savo rankomis nešiodavau dievą, o sąmonėje niekaip negalėdavau nuslopinti priekaišto: "Viešpatie, kodėl gi tu leidi šitokius dalykus?" (p. 277). Kodėl gi tu Viešpatie, liepei mums prašyti iš tavęs tokių dalykų, kurių tu mums neduodi? (p. 278). Reikalauji, kad prašytumėm tave gelbėti mus nuo pikto, betgi tu mūsų neišklausai. Jeigu aš ir visi Kupiškio krikščionys šiandien visi maldautume tave, tardami prašymą: Išgelbėk mus nuo pikto, vis tiek šį vakarą bus sušaudyti visi, ties kurių pavardėmis Liovė raudonu pieštuku pažymėjo kryželį (p. 279). Ten, Kupiškio laisvamanių kapinėse, kartu su šimtais sušaudytų moterų, vaikų ir senelių, tapo sušaudytas - jei ir ne sušaudytas, tai bent mirtinai sužeistas - ir mano religinis tikėjimas (p. 279). Pirmą kartą suabejojau dievo buvimu (p. 279). Tie pusnuogiai žmonės irgi meldžiasi, tačiau dievas kurčias jų maldoms (p. 280). Dievo buvimas nuolat grindžiamas tikslingumu, liudijančiu begalinę Dievo išmintį. Tačiau pradėję domėtis gamtos mokslais pamačiau, kad to išgarsinto tikslingumo nėra. Gyvių instinktai automatiški, jų savybės atsiranda atrankos būdu (p. 284). Žiedui apvaisinti užtenka vienos žiedadulkės, tačiau kuokeliai jų pagamina šimtus tūkstančių (p. 285). Teologija sako, kad dievas išmintingiausia, geriausia ir viską galinti būtybė. Vadinasi visi jo kūriniai turi būti tobuli, bet taip nėra (p. 287). "Dievas žino ką daro" - tai ne atsakymas (p. 290). Tai pripažinimas, kad dievas vadovaujasi visai kitokia logika nei žmogaus. Bet tuomet jau griūva visa religija: jeigu mes nežinom, ką dievas laiko geru, o ką blogu, kas jam tiesa, o kas ne, kas gražu, o kas šlykštu - tai netenka prasmės visa bažnytinė teologija (p. 290). Šis atradimas man buvo labai svarbus jis pakirto teologijos autoritetą (p. 290). Ištisas skyrelis skirtas Biblijos nesąmonėms. Laikomas dievo apreiškimu. Mokslas vystosi, tad beliko švento rašto vienas, kurios buvo suprantamos tiesiogiai, aiškinti alegorine prasme (p. 291). Dabar visa biblija yra virtusi viena didelė alegorija (p. 292). Bažnyčios nuostatas, kad vėlinių dieną aplankius bažnyčią ir sukalbėjus popiežiaus intencija septynerius poterius, galima laimėti visuotinius atlaidus tiek kartų, kiek aplankysi bažnyčią ir pasimelsi. O laimėti visuotinius atlaidus reiškia išvaduoti vieną sielą iš skaistyklos. Štai senutė ir vaikščiojo į bažnyčią ir iš bažnyčios - ir taip siunčia sielas vieną po kitos iš skaistyklos į dangų. Matosi kaip vapa jos lūpos, kaip klaidžioja jos blausus bereikšmis žvilgsnis po šventorių, girdisi kaip kaukši jos lazdelė į bažnyčios grindis (p. 339). Kaip užvestas mechanizmas, kaip besielis automatas (p. 340). Bažnyčia sako, kad iš skaistyklos išvaduojama dėl Kristaus nuopelnų, bet jei senutė nekalbės poterių, Kristaus nuopelnai neturės galios, vadinasi šiuo atveju juos tvarko senutė ir tik ji yra tikroji sielos išvadavimo iš skaistyklos priežastis (p. 341). Karo metais pradėjo silpnėti mano akyse dievo autoritetas, pradėjau galvoti, kad tarybinės santvarkos atžvilgiu dievas nieko dėti - pradėjau į komunizmą žiūrėti žmogiškomis akimis (p. 344). Kunigas Jokūbaitis klausia Ragausko: kodėl jei žmogaus tikslas gyventi žemėje tam, kad pažintų dievą, jį mylėtų ir jį garbintų, o po mirties nueitų į dangų, kodėl tada net didžiausia davatka stengiasi kuo ilgiau išgyventi šioje ašarų pakalnėje ir kuo vėliau persikelti į dangaus linksmybes: susirgusi prašo dievą sveikatos, daro religinius įžadus, šaukiasi gydytojo, geria vaistus (p. 349). Viskas teologijoje apie dievą, o juk patys teologai sako, kad dievas taip viršija mūsų pažinimo galias, kad mes negalime jo apibrėžti ir nė paties vardo ja duoti (p. 349). Jokūbaitis toliau: Kristus sako ant kryžius būdamas vienam iš latrų: šiandien tu būsi su manimi rojuje. Ar tai ne demoralizavimas? Visą gyvenimą galvažudys plėšikavo, bet jam užteko mirties valandą kreiptis į Kristų su prašymu ir keliauja naujas niekšas - t.y. šventasis - į dangų (p. 351). Jokūbaitis, kuris antgamtine sakramentų galia netiki, tiksliai atlikdamas visas apeigas duoda tikintiesiems, ko jie iš jo norti ir tuo pačiu taip pasireiškia jo protestas kunigystei ir religijai: jeigu jau esu bažnyčios ir tikinčiųjų verčiamas atlikinėti tam tikras apeigas, kuriomis netikiu, aš jas atlikinėju, bet tuo pačiu iš jų ir tyčiojuosi. Taip aš privedu religiją iki nuoseklaus absurdo (p. 357). Štai laisvosios valios klausimas; Jėzus sako: "Iš tikrųjų sakau jums, vienas iš jūsų, kuris su manimi valgo, išduos mane". Kalba apie Judą. Bet juk gimimo net ir su didžiausiu teologijos mikroskopu negalima įžiūrėti žmogaus laisvos valios. Tai Dievas per tėvus jį atvedė į šį pasaulį, vadinasi Kristus sakydamas "geriau būtų tam žmogui, jei jie nebūtų buvęs gimęs" faktiškai sako"geriau būtų tam žmogui, jei dievas jo nebūtų sutvėręs" Kitaip sakant dievas pats prisipažįsta, kad sutverdamas apaštalą Judą, negerai pasielgė ar bent padarė klaidą (p. 363). O triskart palaimintas dieviškasis teisingume. Kai suvalgom vieną tavo uždraustą obuolį žmogus, tu, dieve, mirtimi ant kryžiaus baudi savo paties sūnų, o kai blogai pasielgi tu pats, į pragarą amžinoms kančios už tai nutrenki žmogų (p. 364). Tad kam tos kalbos apie žmogaus laisvą valią (p. 364). Tos laisvės ne daugiau kaip tiksliai veikiančiame laikrodžio mechanizme (p. 364). Tai kodėl gi dievas už savo plano klaidas taip žiauriai baudžia žmogų? (p. 364). Ilgiausi svarstymai apie antgamtiškumą, dvasias, vaiduoklius ir viso to įtikinamumą moksliniu požiūriu (p. 371 - 380). Iš pokalbių su Jokūbaičiu Ragauskas grįžo jau visai kitoks žmogus (p. 388). Jau kuris laikas aš nebegaliu tenkintis krikščionių religijos teiginiu, kad karas, žiaurumai, kentėjimai - tai pačių žmonų, bet ne dievo gaminys, žmogaus nuodėmės pasekmė. Sakyti, kad visos blogybės - žmogaus blogos valios padarinys, reiškia sutikti su tuo, kad dievas yra bejėgis prieš žmogaus valią (p. 390). Ragauskas: Dieve kas tu per nesuprantamas sfinksas esi. Kokie keisti tavo planai, koks keistas tu pats. Milijardus gyvų būtybių tu kasdien sutveri žemėje, kiekvienai iš jų įkvepi didžiausią gyvenimo troškimą, tačiau taip sutvarkei, kad kiekviena gyvybė egzistuoja tiktai kitų gyvų būtybių sąskaita: juo daugiau ji sunaikina svetimų gyvybių, tuo ilgiau pati išlieka gyva. O žmogus šiuo atžvilgiu pralenkia visus kitus gyvius: jis žudo svetimas gyvybes ne vien savo maistui, bet ir dykaduoniaudamas - medžiodamas, žvejodamas, sportuodamas. Ar tai galima vadinti dievo nustatyta tvarka pasaulyje (p. 391). Kapelionaujant mokyklose kildavo vis daugiau abejonių, problemų, klaustukų. Jautė kaip pamažu kaupiasi jame nedraugiškumas bažnyčiai ir tikėjimui (p. 400). Tačiau manydavo, kad taip jį bando Dievas, mėgina tikėjimą. Dažnai melsdavosi, lankydavo švenčiausią sakramentą ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad Dievas jį išklausys (p. 401). Jis paskiriamas Kauno kunigų seminarijos dvasios vadu (402). Jam teko dėstyti kosmologiją seminaristams (p. 412). Pastebėjo, kad scholastikai ir teologai pateikdami sąvokų sukirstymus arba darydami sąvokų distinkcijas, iš adatos priskaldo vežimą: dirbtiniu būdu priskiria daugybę sąvokos reikšmių ir tuo atveria vartus plačiausioms samprotavimo galimybėms. Taip scholastika atitrūksta nuo tikrovės ir prasideda logikos "sportas", operuojat prasimanytomis sąvokų reikšmėmis (p. 415). Scholastika, pradžioje paskelbdama tezę, o tik paskui ją įrodinėdama, elgiasi priešingai mokslui, kuris pirma analizuoja, tyrinėja ir tik paskui daro apibendrinimus, tezes, teiginius (p. 416). Pav sukūrimas arba visatos amžinumas. Nėra jokios nesąmonės teigti, kad pasaulis egzistuoja be dievo pagalbos. Atvirkščiai, moksliniu požiūriu yra nesąmonė sakyti, kad pasaulio atsiradimo ar buvimo priežastis turi būti dievas - būtybė, mokslui visiškai nepriimtina ir neįrodoma (p. 417). Labai būgštavo dėl savo sąmonės kitimo. Vis dėl jis dar tikintis kunigas, todėl vis gausėjančios religinės abejonės labai baugino. Menkas malonumas pripažinti kad anksčiau klydai ir kitus apgaudinėjai. Ir ką daryti kunigui netekus tikėjimo? Mesti kunigystę, tapti ekskunigu? Bet tai labai nemalonu. (p. 418). Tad natūralu, kad, keičiantis pasaulėžiūrai pradžioje buvau labai atsargus: bijojau suklysti. O jeigu tiesa religijos pusėje? Tada aš, nustojęs tikėti ir nutraukęs ryšius su kunigyste ir bažnyčia, būsiu suklydęs ir religingieji mane visiškai teisėtai smerks. Todėl ne tik stengiausi rūpestingai kritiškai nagrinėti bažnytines dogmas ir visą religinę pasaulėžiūrą, bet ir mano maldų svarbiausias prašymas buvo: "Dieve, neleisk man suklysti" (p, 419). Ne kartą vakaro sutemų metu eidavo į marijonų bažnytėlę ir melsdavosi, pasislėpęs nuo žmonių akių, atsiklaupęs prieš didįjį altorių (p. 419). Atgaivindavo tos maldos mano sielą. Eidavo iš bažnytėlės nurimęs, kupina vilties širdimi, jog dievas išklausė maldas. Būdavo tikras, kad dievas išblaškys kaip dūmus mano tikėjimo abejones, pašalins iš mano sielos didėjantį dvilypumą, nesutarimą tarp proto ir tikėjimo. Ramiai guldavo poilsio ir užmigdavo. Bet sekančią dieną matydavau kaip vėl apninka mane vakarykščios abejonės, atvesdamos pulką naujų (p. 420). Ir taip savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio... Nenoromis pradėjo galvoti, kad ta ramybė ir giedri nuotaika po karštų maldų marijonų bažnytėlėje - ne dievo malonė ir dievo atsiliepimas į aimanas, o paprastas psichologinis reiškinys. Juk visi žino, kad išsiverkus palengvėja (p. 420). O panašų vaidmenį atlieka ir malda. Juk kas tai, jei ne pokalbis su dievu, guodimasis jam (p. 421). Neišklausytos mano maldos buvo man dar vienas praktinis dievo nebuvo įrodymas (p. 422). Pasakė klierikams, kad jų nekontroliuos per egzaminą ir rezultatas, toks, kad didžioji dalis nusirašė. Vadinasi vadinamasis antgamtinis momentas religijoje - tuščias burbulas. Jokios antgamtinės jėgos nėra ir ta "dievo malonė" - taip pat vien tik įsivaizdavimas (p. 447). Jeigu egzistuotų antgamtinė jėga, jei dievas per sakramentus, per maldą ir kitas dvasines priemones teiktų žmonėms tą malonę - dieviškąją pagalbą, tai dvasininkai būtinai skirtųsi nuo pasauliečių savo dora. Bet taip nėra (p. 447). Man vis labiau darėsi įtartina aplinkybė, kad religijoje dievas dažnai padaromas visiškai priklausomu nuo žmogaus valios. Ištaria kunigas absoliucijos formulę - dievas žmogui atleidžia nuodėmes, bet jei neištaria - jos lieka neatleistos. Ir taip su visomis kunigų atliekamomis religinėmis apeigomis: dievą žmogus tiesiog komanduoja, jo malones tvarko savo paties nuožiūra (p. 475). Pasaulėžiūros kitimo procesas vyko stichiškai, be sistemos, lėtai. Gyvenimo reiškinių, tikrovės stebėjimas ir analizė traukė mano sąmonę nuo religijos. Taip keletą metų kaupėsi mano sąmonėje kaltinamoji medžiaga religijai ir dievui. Bene antraisiais darbo kunigų seminarijoje metais tos medžiagos susikaupė tiek, kad susivokiau stovįs jau materialistinėse pozicijose. Krikščionybė ir religija aplamai man neteko antgamtinio charakterio - įsitikinau, kad ji tik prietaras (p. 490).