Jotvingiai Baltarusijoje XVII a. antroje pusėje | 2020 gruodžio 26 d.

Istorikė Vaida Kamuntavičienė analizuoja XVII a. dokumentų liudijimus apie jotvingiais save laikiusius gyventojus (Kamuntavičienė Vaida. Jelnios parapijos gyventojai XVII a. (Stara Litwa, arba jotvingių pėdsakais Vilniaus vyskupijoje) // Lietuvos istorijos metraštis. 2011 metai. - Vilnius: LII leidykla, D. 2, 2012). Čia pateikiamas jos teksto konspektas. 

XVII a. Jelnia (arba Senoji Jelnia) priklausė Vilniaus vyskupijos Slanimo dekanatui. Pirmiausia Jelnią turėjo pasiekti stačiatikybė. Jelnios katalikų bažnyčią apie 1460 m. fundavo Vilniaus vaivada, LDK kancleris Mykolas Kęsgaila p. 21). XVI a. Jelnia buvo priskiriama prie turtingiausių Vilniaus vyskupijos parapijų. Vilniaus vyskupija buvo didžiausia Europoje, todėl fiziškai buvo sunku aplankyti vyskupų vizitacijų metu visas parapijas. Kai kurios jų trukdavo net 5 metus. Todėl dažnesnės būdavo dekanatinės vizitacijos (p. 22). Ne kiekvienas vizitatorius skrupulingai aprašydavo Jelnios parapijos gyventojų sudėtį. Sprendžiant iš tokių vizitacijų medžiagos atrodytų, kad Jelnia buvo homogeniškas tik katalikų gyvenamas regionas (nebent įtarimų sukeltų pernelyg mažas valstiečių šeimų skaičius, lyginant su bajorija) (p. 23). Tačiau taip nėra. Daugiau spalvų į Jelnios gyventojų analizę įnešė skrupulinga 1668 m. vizitacijos medžiaga (p. 24). Kaip ir 1653 m. 1668 m. Jelnioje gyveno 41 katalikų bajorų šeima (vadinasi karas ir Rusijos okupacija bajorų sudėčiai įtakos neturėjo). Kita konfesinė grupė buvo unitai. Jie deklaravo savo pavaldumą Romos katalikų Bažnyčiai, bet išlaikė stačiatikiškas apeigas. Liaudiškai jie buvo vadinami rusėnais. Parapijoje gyveno trys kilmingų unitų šeimos. Kas dėl valstiečių, tai vizitatorius pažymėjo, kad didelė jų dalis buvo "rusėnų religijos" arba unitai. Paminėtos taip pat penkios bajorų kalvinistų šeimos ir keturios musulmonų šeimos. Apie stačiatikius neužsiminta. Vadinasi jie jau buvo tapę unitais. Šalia šių religijų atstovų 1668 m. vizitatorius užsiminė apie dar vieną parapijos gyventojų grupę, kurią jis pavadino jotvingiai Senoji Lietuva (Jacwiez Stara Litwa). Dlugošo ir M. Strijkovskio duomenimis, jotvingių sostinė buvo Drohičinas. Miechovitos kronika mini juos gyvenus apie Naugarduką (p. 24). J. Ochmanskis mini netoli Kosovo, Ružanų, Liachovičių, Zietelos buvusius baltiškus kaimų pavadinimus, tarp kurių neretai pasitaiko jotvingiškos kilmės vietovardis Jatviez. 1516 m. Jelnios bažnyčios fundaciniame dokumente tarp pavaldinių nemažai buvo baltiškais vardais (pav. Mileyko, Buczuss, Kimelis, Kiestoycziss, Baniss ir t. t.). Galbūt ir šie valstiečiai baltiškais vardais bei jų palikuonys buvo vadinami "Senąja Lietuva". Gyventojų grupė "Senoiji Lietuva" minima ir kitur. 1645 m. Valkavisko dekanato Bžostovicos parapijos vizitacijos reformavimo dekretuose įrašytas paliepimas klebonui rūpintis prastuomene, vadinama "Staralitwa", kad pasitelkęs pasaulietinę valdžią` į pagalbą, spaustų ją lankyti bažnyčią. 1645 m. tas pats vizitorius Šidlovicos parapijos vizitacijos dekretuose klebonui įrašė paliepimą palenkti per 3 - 4 mėnesius tą "Staralitwą", vykstant į kaimus katechizuoti prastuomenės pačiam ar siunčiant tarnus, tam, kad paprasti kaimiečiai, vadinami "Staralitva", būtų palenkti laikytis naujo kalendoriaus (p. 26). 1645 m. Porozovo parapijos reformavimo dekretuose nurodoma klebonui rūpintis kaimiečių, vadinamų Stara Litua, tikėjimu ir skatinti juos laikytis naujo kalendoriaus. 1669 m. Ružanų dekanato Kosovo parapijos vizitacijos akte rašoma, kad parapijiečiai turi dalį graikų apeigų, dalį lotynų, taip pat kažkokius valstiečius "Stara Litwa". 1669 m. sausio 10 d. Ružanų dekanato Olševo parapijos vizitacijos akte yra toks sakinys: "Parapijiečiai mišrūs, kilmingi, daugiausia katalikai, likusieji graikų apeigų, o kiti Stara Litwa vadinami" (p. 26). Šiuo atveju nėra paaiškinimo, kad kalbama apie jotvingius. Galima daryti prielaidą, kad sąvoka "Senoji Lietuva" vartota kitokiam tikėjimui nei katalikai ar unitai, o etninė priklausomybė vizitatoriui nerūpėjo. Reikalavimas laikytis Grigaliaus kalendoriaus keltų mintį, kad tai galėjo būti stačiatikių tikėjimo žmonės. Tačiau tokius įprasta vadinti schizmatikais (p. 26). 1645 m. vizitacijoje šis žodis nevartotas, tačiau 1668 - 1669 m. vizitacijoje sąvoka schizmatikai yra. Vadinasi, 1668 - 1669 m. schizmatikai ir Senoji Lietuva ne tas pats. 1668 m. vizitacijoje kalbant apie Jelnios parapiją sakoma, kad kiti paprasti žmonės visi rusėnų tikėjimo arba jotvingiai Senoji Lietuva, tačiau jų mažiau, jie švenčių ir pasninkų laikosi pagal rusėnų apeigas, o daugelis jų, tiek sveiki, tiek ligoti eina išpažinties ir Komunijos pagal Romos apeigas. Tokią padėtį matydamas, vizitatorius padarė išvadą, kad iš kai kurių laikymosi abiejų bažnyčių išplaukia tai, kad jie išpažįsta trečią religijos rūšį. Aišku, kad parapijiečiai lankė tą bažnyčią, kuri arčiau. Tačiau neatmestina prielaida, kad tolimiausiose vietovėse gyvenantys apskirtai jokių maldos namų nelankė. Tokiu būdu kūrėsi savitos tikėjimo tradicijos, kai jų išpažinėjai negalėjo savęs griežtai priskirti jokiai konfesijai. Formavosi tarsi naujas sinkretinis tikėjimas (p. 27). XVII a. 8 - o dešimtmečio pradžios Juozapo Butkevičiaus Papucevičiaus sudarytame Jelnios parapijos inventoriuje nurodyta, kad valstiečiai unitai turėjo savo cerkvę ir šventiką, tačiau neretai ėmė sakramentus katalikų bažnyčioje. Klebonas taip pat rašė: yra nemaža tokių, kurie save "Naująja Jotva" arba "Senąja Lietuva" vadindami gyvena ne pagal Bažnyčios jiems perduotą mokymą, bet pagal kažkokius tėvų ar senolių papročius, nuo kurių nieku būdu nesileidžia atitraukiami. Klebonas pripažįsta, kad jam nepavyko su Senąja Lietuva susikalbėti ir ją priversti gyventi pagal Bažnyčios mokymą, kad jai didžiausias autoritetas buvo seni iš protėvių paveldėti papročiai, kuriuos turbūt galima būtų vertinti kaip giliai įsišaknijusias pagoniškojo tikėjimo liekanas. Šis pagoniškasis tikėjimas jau buvo apaugęs stačiatikiškais, katalikiškas, unitiškais papročiais, tačiau išlaikė savo pagonišką esmę ir dėl to kėlė didelių rūpesčių dvasininkams. Pasak Kamuntavičienės įdomu pastebėti, kad šie Jelnios parapijos gyventojai Senoji Lietuva skyrė save nuo Sūduvoje kadaise gyvenusių jotvingių, nes vadino save Naująja Jotva. Terminu "Senoji Lietuva" siekta atskirti pagoniškų papročių besilaikiusius baltus (jotvingius) nuo krikščionių. Tai leidžia daryti daryti išvadą, kad terminas Lietuva (Litva) savo semantine prasme reiškia visų pirma baltus (p. 28).

Istorikės V. Kamuntavičienės atradimai svarbūs ne tik siauru jotvingių egzistavimo XVII a. ir ne tik galimo pagoniško baltų tikėjimo išlikimo šiame amžiuje klausimu. Dar daugiau: jie leidžia daryti išvadą, kad senieji dar bent iš dalies pagonybe besiremiantį tikėjimą išpažįstantys gyventojai turėjo aiškią tautinę savimonę (laikė save jotvingiais, nors ir "naujaisiais") ir nesileido savęs klebono atitraukiami nuo savo tėvų ir senolių tikėjimo ir papročių. Vadinasi jie turėjo ir savą savos tautos istorijos sampratą, savus pasakojimus. Neverta abejoti, kad tą patį galima pasakyti ir apie dabartinėje Lietuvos teritorijoje pagonybę išpažįstančius gyventojus, kurie taip pat turėjo savo kitokią etninę ir religinę savimonę, kurią turėjo grįsti savomis istorinėmis tradicijomis (pasakojimais) (prisimintina, kad apie XVI a. Prūsijoje apgyvendintus sūduvius pabrėžtinai sakoma būtent tai (vaidilos pasakoja susirinkimų metu senąją sūduvių istoriją)). Vadinasi, šiuolaikinis istorinis diskursas, akcentuojantis lietuvių tautinės savimonės formavimą kilminingųjų luomo įtakoje ir vėliau Prancūzijos revoliucijos sąlygotos moderniosios visuomenės formavimosi veiksnių įtakoje, yra neteisingas. Šiuo atveju XVIII - XIX a. lietuvių tautos istorijoje galima būtų įžvelgti tik dviejų istorinių ir tautinių savimonių (senosios pagoniškomis baltiškomis tradicijomis besiremiančią ir krikščionišką, uniją su Lenkiją respektuojančią) konfrontaciją, bet ne tautinės - istorinės savimonės nusileidimą į liaudį, kuri esą tokios savimonės apskritai neturėjo.