Kai kurie liudijimai apie Vokietijos "nesuinteresuotumą" Lietuva 1939-1940 m. |2022 birželio 1 d.

1939 m. balandžio mėn. iš Suomijos į Rygą atvyko Vokietijos karo atašė Suomijoje ponas Ressing. Pokalbio su Latvijos karininkais metu jis atvirai pasiūlė jiems priimti Vokietijos protektoratą. Birželio 26 d. į Taliną atvyko Vokietijos kariuomenės generalini štabo viršininkas Francas Halderis (p. 56). Direktyvoje Ribentropui pokalbiui su Lenkijos užsienio reikalų ministru J. Beku nurodoma, kad "bet kuriuo atveju pageidautina, jog Lenkija atsisakytų visų mėginimų kovoti dėl įtakos Lietuvoje, nes Lietuva laikoma sritimi, esančia vokiečių įtakos sferoje" (Год кризиса, t. 2, c. 163). Vokietijos užsienio reikalų ministro patarėjas Peteris Kleistas 1939 05 02 pokalbyje su vokiečių žurnalistu atidengė hitlerinės virtuvės angą: "Po negailestingo Rytų išvalymo, - kalbėjo P. Kleistas, - seks "Vakarų etapas". Šis etapas baigsis Prancūzijos ir Anglijos pralaimėjimu, kuris bus pasiektas ir politiniu, ir kariniu būdu. Tik po to pasidarys galimas didysis ir sprendžiamas susidūrimas su Tarybų Sąjunga ir bus pasiektas sovietų sutriuškinimas" (Год кризиса, t. 1, p. 419) (p. 91 - 92). Imperijos kanceliarijos pareigūnas Vizemanas pareiškė: "Karas - nuspręstas dalykas, kaip tik karas tikslu sukurti Vokietijos imperiją; pastaroji turi apimti be Didžiosios Vokietijos, Lenkiją, Pabaltijo valstybes, Olandiją, Belgijos flamandų branduolį, Liuksemburgą, Burgundiją, Elzasą, Lotaringiją ir Šveicariją" (Ritter Gerhard. Carl Gerdeler... S. 176) (p. 93). K. Škirpos pokalbis su Ribentropu įvyko 1939 m. rugsėjo 21 d. Ribentropas nurodė, kad vokiečiai sutinka, jog Vilnius būtų perduotas (sovietų) Lietuvai, kad supranta Lietuvos norą išsaugoti savo valstybės nepriklausomybę, tačiau ir Vokietija turinti interesų sferą ir kad Lietuva sudaranti Vokietijos interesų sferą. Urbšiui neteko išvykti pas Ribentropą nes jis atsisakė jo vizito (p. 112). Jeigu ne SSRS reikalavimas (su kuriuo Vokietija sutiko) perduoti Lietuvą jos įtakos sferai, J. Urbšiui Sopote būtų tekę pasirašyti Ribentropo padiktuotą sutartį, pagal kurią Lietuva atsiduria Vokietijos Reicho apsaugoje. Tos apsaugos realizavimui tarp Vokietijos ir Lietuvos sudaroma karo konvencija bei numatomi glaudūs ekonominiai santykiai tarp abiejų kraštų. Pagal karo konvenciją Lietuvos kariuomenės dydis, dislokacija ir aprūpinimas nustatomas derinant su Vyriausiąja vermachto vadovybe. Į Kauną turėjo būti pasiųsta vokiečių karinė misija. Hitleris tiesiog pasiuto, kai Stalinas jam pasiūlė savo "istorinius mainus", bet jam teko šią piliulę nuryti. Tačiau vis tiek Hitleris, nelaukdamas sutarties pasirašymo nurodė: "Rytprūsiuse turi būti pakankamai jėgų, parengtų Lietuvai užimti, net ir ginkluoto pasipriešinimo atveju" (p. 114). Voldemarininkai atvirai siekė Lietuvos įjungimo į didįjį reichą. Jie dar 1939 m. vasarą kreipėsi į Vokietiją, reikalaudami "Reicho pagalbos" [Dokuments on German Foreign Policy. 1918 - 1945. Series D, vol. 6, p. 812 - 813]. (Peisachas Freidheimas "Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939 - 1945" (Vilnius: Politika, 2008).

Škirpos derybų su Vokietijos vyriausybe rezultatas buvo rugsėjo 20 d. parengti "Vokietijos ir Lietuvos apsigynimo sutarties nuostatai", numatę sudaryti karinį susitarimą, o taip pat Lietuvos pasidavimą Vokietijos Reicho globai" (p. 273). J. Urbšys jau ruošėsi skristi į Sopotą, kur buvo persikėlęs Hitleris su savo štabu, bet netrukus Maskvoje turėjo prasidėti naujos TSRS ir Vokietijos derybos ryšium su Lenkijos karo pabaiga. Todėl Urbšio kelionė buvo atidėta. Tose derybose Vokietija tereikalavo turėti laisvas rankas bent į trečdalį Lietuvos teritorijos: nuo Baltijos jūros iki maždaug Kuršėnų bei Raseinių ir srities su Vilkaviškiu, Liudvinavu ir Kapčiamiesčiu iki Marijampolės, Simno, Seirijų, Leipalingio (p. 274). Tačiau susidūrusi su TSRS pasipriešinimu Vokietija turėjo atsisakyti Žemaitijos, o po to pareiškė, kad jai tuo tarpu neaktuali ir Lietuvos PV sritis [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2146, l. 70, 73-74] (p. 275). Hitleris, kalbėdamas Reicho kariuomenės vadų pasitarime 1939 m. lapkričio 23 d. pareiškė, jog Vokietija puls Tarybų Rusiją po to, kai "mes tapsime laisvi Vakaruose" (p. 275). Spalio 2 d. J. Urbšys informavo Cechliną, kad vyksta į Maskvą. Tas pasakė tik tiek, jam asmeniškai būtų daug maloniau, jei Urbšys skirstų į kitą pusę [LCVA, F. 383, ap. 7, b. 2146] (Konstantinas Navickas "TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 - 1940 metais" (Vilnius: Mintis, 1966, p. 297 - 298).

Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms 1938 m. kovo 18 d. buvo duota visiškai slapta direktyva Nr. 472/38 užgrobti Klaipėdą. Joje buvo pasakyta, kad jei Lenkija pradėtų prieš Lietuvą karinius veiksmus, tai reicho sausumos ginkluotosios pajėgos, remiamos aviacijos ir laivyno, be papildomos mobilizacijos žaibiškai turi užimti Klaipėdos kraštą ir kartu okupuoti kutas vakarų Lietuvos žemes - Užnemunę ir dalį Žemaitijos su Radviliškio ir Šiaulių geležinkelio mazgais. Gen. feldmaršalo V. Keitelio J. Ribentropui atsiųstoje informacijoje buvo ir žemėlapis su Lietuvos teritorijos dalimi, kuri turės atitekti Vokietijai. Šios direktyvos įgyvendinimui Rytprūsiuose dislokuotuose Vokietijos kariuomenės dalyse paskelbtas parengties stovis. Virš Klaipėdos krašto skraidė Vokietijos karo lėktuvai. Kartais jie pasiekdavo Šiaulius ir Mažeikius. 1939 m. rugsėjo 19 - 31 d. Vokietija bandė primesti Lietuvai sutartį, kuria būtų įvestas protektoratas ir karinė konvencija (Nr. 12, p. 16). Turėdamas galvoje, kad Lietuva gali atsisakyti tokios globos ir karinės konvencijos, Hitleris buvo numatęs ją užgrobti jėga. 1939 m. rugsėjo 25 d Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 4 dėl tolesnių karo veiksmų. Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausioje vadovybėje ji pažymėta kaip Nr. 205/39. Pagal ją įsakyta Rytų Prūsijoje laikyti paruoštas karines jėgas, pakankamas skubiam Lietuvos užėmimui netgi ginkluoto jos pasipriešinimo atveju (Nr. 13, p. 10). Hitleris 1939 m. lapkričio 23 d. pasakė kalbą, pabrėždamas, kad ilgai galvojo ar nereiktų puolimą pradėti Rytuose ir tik po pulti Vakarus, kad jam buvo nemalonu atidėti puolimą į Rytus. Jis pareiškė esąs neigiamai nusistatęs susitarimų TSRS atžvilgiu ir manąs, kad susitarimų buvo laikomasi tol, kol jie bu naudingi Vokietijai (Vytautas Kancevičius "Žlugimo išvakarėse: įvykiai Lietuvoje artėjant istoriniam 1940 metų birželiui" (Švyturys, 1979, Nr. 14, p. 12)).

Feldmaršalas Milchas rašė, kad 1940 m. gegužės mėn. Hitleris per žiūronus žiūrėjo į Anglijos pakrantę ir pasakė, kad anksčiau ar vėliau anglai įsitikins beprasmiškumu kariauti prieš vokiečius, kad ir vieniems, ir kitiems geriau susitarti dėl taikos, nes vienintelis tikras Europos priešas esąs Rytuose. Aptardamas savo pergales Europoje balandžio mėn. Hitleris dalyvaujant Geringui, Keiteliui, Rozenbergui ir Bormanui pareiškė: "Visi Pabaltijo kraštai privalo būti įjungti į reicho sudėtį". Tai buvo pasakyta 1940 m. gegužės mėn. Latvijos pasiuntinio laiškuose į Rygą 1940 m. gegužės 27 ir 29 dienomis pranešė, kad Vokietijoje platinami "naujosios Europos" žemėlapiai, kuriuose Pabaltijo valstybės įjungtos į Reicho teritoriją (Nr. 15, p. 16). Hitlerio 1940 06 16 11 val įsakyme taip pat sakoma, kad peržengę sieną Lietuvos kariuomenės daliniai turi būti nuginkluoti, o Vokietijos kariuomenės daliniai Rytprūsiuose turi vengti visko, kad jų grįžimas galėtų atrodyti bent kiek susijęs su įvykiais Lietuvoje. Tuo metu į TSRS ir Lietuvos pasienį iš vakarų buvo permetamos 24 vokiečių kariuomenės divizijos ir minėtam įsakyme Hitleris tai vadina "grįžimu į savo įgulas". Kaip iš tiesų atrodė tas "grįžimas į savo įgulas" rodo Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus birželio 16 d. žinių santraukos apie Vokietijos kariuomenės telkimą Lietuvos pasienyje. Kalbama apie didelio vokiečių kariuomenės kiekio koncentravimą. Taip pat apie Rytprūsiuose vykdomą papildomą mobilizaciją (Vytautas Kancevičius "Žlugimo išvakarėse: įvykiai Lietuvoje artėjant istoriniam 1940 metų birželiui" (Švyturys, 1979, Nr. 17, p. 16).

1939 m. rugsėjo 20 d.: Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties metmenys, kuriuose rašoma, kad "nekenkdama savo valstybės nepriklausomybei Lietuva pasiduoda Vokietijos Reicho globai. Tam, kad ši globa galėtų pasireikšti praktiškai, Vokietija ir Lietuva sudaro tarpusavyje karinę konvenciją". Pagal konvenciją Lietuvos kariuomenės pajėgų dydis, dislokavimas ir ginkluotė bus reguliariai nustatomi glaudžiai bendradarbiaujant su Vermachto vyriausiąja vadovybe, o į Kauną bus atsiųsta vokiečių karinė misija. J. Urbšys buvo pakviestas į Dancigą, tačiau vėliau jo vizitas atšauktas [Dokumentai cituoti iš Akten zur Deutschen auswaertigen Politik 1918 - 1945. Aus dem Archiv des Deutschen auswaertuigwen Amts. t. 6. - Frankfurt am Mani, 1961] (Nr. 18, p. 12). Dar 1939 m. gegužės 27 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojo "Pro memoria" nurodyta, kad vienas iš prekybos politikos reorganizavimo tikslų buvo kaip galima tvirčiau susieti Lietuvos ekonomiką su reicho ekonomika. 1940 m. pavasarį visa Lietuvos ypač ekonominė politika buvo dar tvirčiau pajungta kariaujančios Vokietijos reikmėms patenkinti (Solomonas Atamukas, Bronius Vaitkevičius "Kaip sprendėsi Lietuvos likimas: 1940 metų įvykiai, apie kuriuos daug ir įvairiai kalbame" (Švyturys, 1988, Nr. 19, p. 22).

1939 05 20 buvo pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos sutartis dėl tarpusavio prekių apyvartos. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politikos departamentas konstatavo, kad pavyko pasiekti "maksimaliai glaudžią, bet neviešą Lietuvos ekonominę integraciją su reichu (DGFP. Series D. Vol. 6, p. 596). Pagal šią sutartį Vokietijai teko 40 procentų Lietuvos importo ir 30 procentų eksporto, o su Bohemijos ir Moravijos protektoratu - pusė importo (p. 141 - 142). Vokietijos spaudoje buvo skelbiama vis daugiau straipsnių, kad Pabaltijys - buvusios vokiečių žemės, kad jos turi sugrįžti Vokietijai. 1939 m. vasarą hitlerininkai ėmė rimtai galvoti apie kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis. Estiją ir Suomiją aplankė Vokietijos kariuomenės gen. štabo viršininkas gen. F. Halderis - vyko derybos dėl Estijos salų panaudojimo vokiečių laivams (p. 142). Kalbėta, kad reiktų įvesti savo kariuomenę į Estiją, bet prieš tai tektų į Latviją` ir Lietuvą įvesti. Vokietijos fašistų siekimai prieštaravo Lenkijos militaristų planams, kurie norėjo patys pajungti sau Lietuvą. 1939 m. vasarą Lenkijoje imta knygynuose pardavinėti atvirukus su Lenkijos žemėlapiu, kuriame Lenkijai buvo priskirta Lietuva, Rytprūsiai ir kt. (p. 143). 1939 m. vasarą su SSRS vyriausybė vykusiose derybose Čemberlenas ir toliau atsisakė suteikti trijų didžių valstybių saugumo garantijas Lietuvai (p. 145). Platieji Lietuvos gyventojų sluoksniai su nerimu žiūrėjo į dar 1939 m. vasarą Vokietijos spaudoje ir per radiją išplėstą šmeižikišką kampaniją, kaltinusią Lietuvą dėl tariamų vietos gyventojų vokiečių vargų, jų teisių varžymo. Rugpjūčio 17 d. Lietuvai buvo pareikštas oficialiai nepasitenkinimas tuo, kad vokiečių tautinei mažumai neleidžiama turėti pakankamai mokyklų, neleidžiama rengti susirinkimų, jie baudžiami piniginėmis baudomis [LCVA, F. 383, ap. 2, b. 20). Tai leido manyti, kad po Austrijos ir Čekoslovakijos bei Klaipėdos, atėjo Lietuvos eilė (p. 147). Iš Vokietijos pusės rugsėjo 20 d. buvo parengta "gynybinės sutarties tarp Vokietijos reicho ir Lietuvos respublikos" projektas, kuriame numatytas pasidavimas Vokietijos reicho globai (p. 153). Taigi neapibrėžtas protektoratas (p. 153). 1940 m. balandžio 17 d. Lietuvos ir Vokietijos prekybiniu susitarimu Lietuvos prekybiniai ryšiai su Vokietija labai išplėsti. Tai buvo visiškas jos ekonomikos pajungimas. Per 1940 . pirmą pusmetį Lietuva, Latvija ir Estija išsiuntė į Vokietiją 70 procentų savo eksporto. Balandžio pabaigoje hitlerininkai sutelkė stambesnes motorizuotas karines pajėgas Suvalkų zonoje (Public Recorrd Office. F.O. 371. N5368/5368/59). Balandžio mėn. Marijampolės apygardos saugumo ir kriminalinės policijos viršininkas konstatavo, jog vietos gyventojai kalba, kad jei nebūtų Baltijos valstybėse rusų kariuomenės bazių, tai vokiečiai šias valstybes seniai būtų okupavę (LCVA, F. 378, ap. 10, b. 611, l. 135) (p. 162). 1940 m. birželio mėn. prie Vokietijos- Lietuvos sienos buvo sutelkta 80 tūkst. smogikų ir vokiečių "turistų", taip pat 200 karo lėktuvų. Jie turėjo morališkai paremti antitarybines pajėgas Lietuvoje, o prireikus ir okupuoti ją. Padėtį sunkino tai, kad birželio 14 d. į Kauną iš Vokietijos atvyko daug hitlerininkų - "ekskursantų", turėjusių dalyvauti birželio 15-16 d. Kultūrferbando rengtoje sporto šventėje (Public Record Office. F.O. 371. N5833/1224/59) (Robertas Žiugžda "Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917 - 1940" (Vilnius: Mokslas, 1983)).

Rengdamiesi kiek galint greičiau atimti iš Lenkijos Gdanską ir visą Gdansko koridorių, hitlerininkai vedė derybas su Lenkija ir siūlė pasidalyti su ja Lietuvą. Lietuvos žemėmis hitlerinė Vokietija siūlė atlyginti Lenkijai už Gdanską ir koridorių [История дипломатии - М., 1945.т.3, с. 649] (p. 97). 1940 m. sausio 10 d. pasirašyta "Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reicho apie teisinę pagalbą muitų srityje" reiškė tolesnį Lietuvos ekonomikos pakreipimą hitlerinės Vokietijos ūkio tarnybai. Galiausiai 1940 m. balandžio 17 d. Lietuva pasirašė su Vokietija naują prekybos sutartį. Sutarti visas Lietuvos ekonominis gyvenimas buvo galutinai atiduotas hitlerinės Vokietijos dispozicijai. Pagal tą sutartį iš Lietuvos į Vokietiją per metus turėjo būti išvežama daugiau kaip už 200 milijonų vertingiausių gaminių (sviesto, bekono, įvairių kitų pieno bei mėsos gaminių ir kt.) (p. 115). Už tuos gaminius Vokietija į Lietuvą tegalėjo įvežti tik jiems nereikalingus erzacus. Net fašistinių ekspertų nuomone dėl tokios sutarties vykdymo Lietuvos žemės ūkis ir valiuta galės išsilaikyti ne ilgiau kaip tris mėnesius [Tiesa, 1939 12 05] (Juozas Žiugžda "Tarybų Sąjungos pagalba lietuvių tautai apginant savo laisvę ir nepriklausomybę 1939 ir 1940 metais" (Juozas Žiugžda "Rinktiniai raštai" (Vilnius: Mokslas, 1986, T. 2 [šis darbas išleistas pirmą kartą 1949 m.], p. 116).

Pasak Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Klaipėdos perdavimą reikia vertinti kaip tolimesnio Vokietijos skverbimosi į Lietuvą pirmą žingsnį (Foreign Realtions of the United States, 1939, vol. 1, p. 89). Kaip tik tai buvo numatyta vokiečių planuose Lietuvos atžvilgiu, iš dalies išdėstyta memorandume, kurį Ribentropas perdavė Hitleriui 1938 m. gruodžio viduryje. Ten būsima Klaipėdos aneksija buvo vertinama kaip "likusios Lietuvos dalies" įsisavinimo pradžia. Tik buvo abejojama ar to meto Lenkijos vyriausybė neaplenks Vokietijos. Ta proga memorandume pažymėta, kad "Vokietija neabejotinai labai suinteresuota tuo, kad Lietuvos teritorijos liktų išsaugotos neliečiamos Rytų Prūsijai ir kad Lenkija neturėtų preteksto pasiglemžti net dalies šių teritorijų [...]" (Documents on German Foreign Policy. Series. D, vol. 5, p. 500 - 501) (p. 51). 1939 m. birželio 29 d. - SS grupenfiurrio Heidricho laiškas Vokietijos užsienio reikalų ministrui Ribentropui: Voldemaro šalininkai toliau reikalauja Reicho pagalbos. Jiems siūloma suteikti finansinę pagalbą, bet ne ginklus (p. 59). Rugpjūčio mėn. Vaiczėkeris atsakė Heidrichui, kad ministerija sutinka su atsisakymu tiekti ginklus ir mano, kad 2-3 tūkst. reichsmarkių dydžio finansinė pagalba kas ketvirtį gali būti tiekiama per tinkamus agentus (p. 59). Artimas Ribentropo bendradarbis, Vokietijos užsienio reikalų ministro biuro patarėjas Kleistas Vokietijos žurnalistui 1939 05 02 kalbėjo, kad Pabaltijo valstybėse mes galime pasiekti tą patį tikslą (įvesti protektoratą) kitu būdu, nenaudojant jėgos, spaudimo, grasinimų. Mes pasieksime jų neutraliteto, t. y. ryžtingo pasitraukimo nuo TSRS, o vėliau mes pažeisime kai mums reiks tą jų neutralitetą ("Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje. 1940 metai: dokumentų rinkinys" (Vilnius: Mokslas, 1986), p. 61).

Hitlerio balandžio 11 d. "Direktyvoje dėl vieningos ginkluotų pajėgų parengties 1939-1940 metų karui" nurodoma, kad sutriuškinus Lenkiją, Vokietija privalo pradėti kontroliuoti Latviją ir Lietuvą (p. 9). Dėl įvykių eigos gali atsirasti būtinybė okupuoti limitrofines valstybes iki senųjų Kuršo sienų ir įjungti šias teritorijas į imperijos sudėtį. 1939 06 07 buvo pasirašyta nepuolimo sutartis tarp Vokietijos, Latvijos ir Estijos. Birželio 19 d. Estijos pasiuntinys Maskvoje susitikime su britų diplomatais jau atvirai pasakė, kad TSRS parama privers Estiją eiti kartu su Vokietija. 1939 m. vasarą Estiją aplankė Vokietijos sausumo kariuomenės generalinio štabo viršininkas generolas - leitenantas Francas Halderis ir admirolas Vilhelmas Kanaris (Aleksandras Diukovas "Kariniai-politiniai Kremliaus motyvai pasirašant TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartį XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio tarptautinės situacijos kontekste" (""Molotovo-Ribentropo paktas" XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste: tarptautinės konferencijos medžiaga (Vilnius, 2009 m. rugsėjis)" (Vilnius: Politika, 2010, p. 10).

Hitleris, 1935 m. kovo 25 d. kalbėdamas su D. Britanijos užsienio reikalų ministru Saimonu, pasakė savo ketinimą "kovojant prieš bolševizmą, užimti Lietuvą, Latviją ir Estiją" ir paskelbti savo valdžią ten gyvenančioms "barbarų tautoms". Žurnalas "Deutsche Arbeit" rašė: kad vokiečių užduotis Baltijos šalyse įkurdinti vokiečių kolonistus - vokiečių valstiečius. Laikraštis "Deutsche Algemeine Zeitung" rašė: "Nėra jėgos, galinčios išbraukti germanizmą iš šios žemės istorijos arba užginčyti jo ateitį". Žurnalas "Ost-Europa" 1939 m. sausį rašė: "Vieninteliu natūraliu jos [Latvijos] aktu ateityje gali būti tik prisijungimas prie Vokietijos" (Viktoras Guščinas ""Dėl Molotovo - Ribentropo pakto" ir 1940 metų įvykių Latvijoje sąsajų" (""Molotovo-Ribentropo paktas" XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste: tarptautinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2009 m. rugsėjis" (Vilnius: Politika, 2010, p. 28).

Regina Žepkaitė straipsnyje "Lietuvos tarptautinė padėtis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje (1939 - 1940 m.)", išėjusiame knygoje "Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią" (Vilnius: Mintis, 1989) teigia, kad nepavykus įtraukti Lietuvos į karą su Lenkija, hitlerinės Vokietijos vadovai ir toliau neatsisakė minties pajungti Lietuvą, primesti ja savo protektoratą. Vokietijos URM jau rugsėjo 20 d. buvo parengtas "Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties" projektas, kuriame numatyta, kad Lietuva pasiduoda Vokietijos Reicho globai ir sudaroma karinė konvencija (p. 128). Vokietija buvo numačiusi, kad Lietuva nepasirašys protokolo, todėl rugsėjo 25 d. Hitleris pasirašė direktyvą dėl karinių pajėgų išdėstymo Rytprūsiuose, kurios turėjo užimti Lietuvą net tada jei ji priešintųsi (p. 129). Vokietija neatsisakė ekonominių ryšių su Lietuva, kas jai buvo reikalinga ne tik dėl ekonominės naudos, bet ir dėl nenoro visiškai išleisti iš savo rankų Lietuvą (p. 134).

"Kryžiaus karas prieš bolševizmą: Adolfo Hitlerio atsišaukimas" (Naujoji Lietuva, 1941 07 01, Nr. 3 [kalba eina apie A. Hitlerio atsišaukimą, perskaitytą Gebelso lūpomis 1941 m. birželio 22 d. ryte, prasidėjus Vokietijos - SSRS karui]): "Jau mūsų puolimo prieš Lenkiją metu Sovietų valdovai netikėtai pareiškė pretenzijų į Lietuvą, nors tai buvo priešinga susitarimui. Vokietijos imperija niekuomet nesiruošė užimti Lietuvos ir niekuomet panašių pretenzijų Lietuvos vyriausybei nereiškė. Priešingai, ji atmetė tuometinės Lietuvos vyriausybės prašymą nusiųsti į Lietuvą vokiečių kariuomenę, nes tai nesiderino su Vokietijos vyriausybės tikslais. Vis dėl to aš sutikau ir su šiuo nauju Sovietų reikalavimu. Bet tai buvo naujų nuolatinių reikalavimų tik pradžia" (p. 1).