Karališkųjų valstiečių gyvenimas Kėdainių krašte XIX a. viduryje: Mikalojaus Katkaus atsiminimai | 2021 sausio 22 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Mikalojaus Katkaus atsiminimus (Katkus Mikalojus. Raštai: Balanos gadynė. - Iš liaudies kūrybos, iš atsiminimų, straipsniai, laiškai. - Vilnius: Vaga, 1965). Mikalojus Katkus (1852 - 1944) labiausiai išgarsėjo savo memuarinio pobūdžio su gausiai panaudota etnografine medžiaga kūriniu "Balanos gadynė", pirmą kartą išspausdinta 1931 m., o vėliau ne kartą po karo. Mikalojus Katkus pagarsėjo kaip "Lietuvos Tolstojus". Baigęs Šiaulių gimnaziją, jis vienerius metus mokėsi Maskvos universitete, o po to studijavo žemdirbystę Petrovsko Žemdirbystės ir miškininkystės akademiją pamaskvyje, tapdamas vienu pirmųjų diplomuotų lietuvių agronomų. Būdamas lietuviu patriotu, jis nepasirinko karjeros Rusijoje, o kelerius metus padirbėjęs urėdu ir raštininku Lietuvos ir Latvijos (Latgalos) dvaruose, grįžo į savo tėvo ūkį gimtuosiuose Ažytėnuose (Krakių valsčiuje). Po tėvo mirties perėmė jo ūkį ir 60 metų dirbo jame kaip paprastas valstietis. Vedė nors ir turtingą, bet nemokytą valstietę, su kuria susilaukė aštuonių vaikų. Grįžti į kaimą jį pastūmėjo, ne tik sentimentai gimtajam kaimui, kaimiškam gyvenimo būdui, šeimyninė padėtis (mirus broliui, kuriam tėvas buvo palikęs ūkį, jį turėjo perimti Mikalojus), bet ir narodnikų idėjos, kuriomis persiėmė studijuodamas žemdirbystės akademijoje prie Maskvos. Kaip tik tuo metu prasidėjo didysis narodnikų ėjimas į kaimą, o akademija buvo virtusi vienu didžiausių to meto Rusijoje revoliucinės propagandos židinių ("maištininkų lizdu" anot caro valdžios). Grįžęs į Ažytėnus, M. Katkus neužsikniso savo ūkyje, o ėmėsi liaudies švietimo pačia plačiausia prasme kaip ir rusų narodnikai. Jis patardavo valstiečiams kaip agronomas, kaip išsilavinęs žmogus padėjo jiems ginti savo interesus kovoje su dvarininkais ir rusų valdžios pareigūnais (pav. rašyti pareiškimus), mokė valstiečių ir dvarininkų vaikus, t. y., dirbo daraktoriaus - kaimo mokytojo - darbą. M. Katkus įsijungė į "Aušros" platinimą ir bendradarbiavo joje savo tekstais. Jo sodyboje glaudėsi knygnešiai. M. Katkus pats platino ir kitą nelegalią lietuvių spaudą. 1905 m., lietuviškos revoliucijos metais, dalyvavo naujais sukurto pačių lietuvių Krakių valsčiaus komiteto darbe. Aktyviai dalyvavo Lietuvių suvažiavime Vilniuje (Didžiajame Vilniaus seime). Už tai buvo persekiojamas rusų valdžios. Džiaugėsi atkurtąja nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tačiau dėl savo griežtai kairiųjų, socialdemokratinių ir ateistinių pažiūrų bei savo tiesaus charakterio greitai pateko į konfliktą su to meto Lietuvos valdžia. Visaip rėmė laisvamanių judėjimą, prisidėjo steigiant Ažytėnų - Lenčių laisvamanių kapines (daugiau apie tai Kosto Korsako įvadiniame straipsnyje, kurio konspektas taip pat skelbiamas).

Skaitant "Balanos gadynės", kai kurių jo kitų atsiminimų konspektus, reikia turėti omenyje, kad autorius vaizduoja ne baudžiauninkų lažininkų, priklausiusių privatiems savininkams (dvarininkams), bet vadinamųjų karališkų (valstybinių) dvarų valstiečių, kurie 1848 m. Rusijos valdžios buvo atleisti nuo lažo ir pervesti į činšą, gyvenimą. Karališkieji valstiečiai, kurie "Balanos gadynėje" vadinami "karališkiais" ir priešpriešinami "poniškiams" - privačių dvarų pavaldiniams baudžiauninkams lažininkams - kuriuos šie vadino tiesiog vergais, jau iki 1848 m. labai skyrėsi savo geresne turtine padėtimi ir didesne laisve nuo privačių dvarų pavaldinių - ar lažininkų, ar vadinamųjų činšininkų (kurie juk taip pat buvo baudžiauninkai, nors ir nėjo lažo ar tiksliau ėjo lažą ir atlikinėjo kitas lažui artimas prievoles nepalyginamai mažiau dienų nei lažininkai), nes jų ir činšas buvo mažesnis, ir lažo dienų skaičius buvo mažesnis už privačių dvarų baudžiauninkų (lažininkų ar činšininkų) prievoles, o 1848 m. jų situacija iš esmės pasikeitė lyginant su dvarininkų pavaldiniais. Nuo tada jie nebėjo lažo apskritai (net ir tą nedaugelį dienų, kurį ėjo iki tol), o Krakėse eksperimentui buvo įsteigtas valsčius, t. y. savotiška valstiečių savivalda. Jeigu jie ir nelaikytini visiškai laisvais valstiečiais (kokiais Lietuvoje buvo tas labai nedidelis valstiečių skaičius, kurie ir kurių protėviai niekada nėjo baudžiavos jokios sąlygomis (tokių buvo, bet labai nedaug), tai bet kuriuo atveju jie tiek priartėjo prie laisvųjų valstiečių statuso, kad supaprastintai juos galima laikyti laisvaisiais. Tai štai tokie valstiečiai buvo ir buvo M. Katkaus tėvai bei viso Ažytėnų kaimo ir kitų gretimų kaimų, valstiečiai. Tokie buvo ir viso Kubiliūnų valsčiaus valstiečiai. Būtent tokių valstiečių gyvenimą ir vaizduoja M. Katkus. Jie iš tiesų gyveno pakankami tiems laikams turtingai. Bet reikia suprasti, kad tai atspindi tik palyginti nedidėlės to meto Lietuvos valstiečių dalies gyvenimą. Kokį procentą? Na sakykim 10 - 12 procentų valstiečių gyvenimą. O be to, M. Katkus ir idealizuoja, pagrąžina net ir šio valstiečių sluoksnio gyvenimą. Tai matyti ir iš to, kad pav. gyvenimą dūminėje pirkioje jis laiko sveikesniu ir naudingesniu žmogui nei gyvenimą vėlesnėse trobose su plytinėmis krosnimis ir kaminais. Bet kuriuo atveju, jei norime pažinti didžiosios dalies to meto lietuvių valstiečių gyvenimą, turėtume skaityti privačiuose dvaruose vargusių buvusių baudžiauninkų ir jų vaikų prisiminimus, surinktus P. Rusecko.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į šių M. Katkaus aprašomų valstiečių - karališkųjų - santykį su tautiškumu, lietuviškumu. Visi jie, be abejo, šiaip jau kalbėjo lietuviškai ir gyveno savo tautos - vadinasi lietuviškais - papročiais, tradicijomis, įpročiais, tačiau "Balanos gadynėje ir jo atsiminimuose pateikiama medžiaga rodo, kad jie savo lietuviškumą siejo su priklausomybe savo - valstiečių, žemdirbių - luomui, traktuodami ir lietuvių kalbą, ir savo kultūros bruožus kaip jų luomo kultūrines ypatybes, o ne kaip tautos, tokios kaip lenkai ar rusai (maskoliai). Štai kodėl "Balanos gadynėje" randame ir šiek tiek pačių valstiečių išsakomų lenkiškų frazių. Kitataučiai (pav. Rygos pirkliai ar gizeliai) kalbasi su jais lenkiškai, neabejodami, kad jie supras šią kalbą, o ir patys valstiečiai, jei tik išgali, stengiasi leisti savo vaikus į mokyklas, kad jie pramoktų "poniškos" lenkų kalbos. Todėl daraktoriams jie liepia kalbėtis su savo vaikais tik lenkiškai, na ir stengiasi pagal galimybes įsigyti bajorystės dokumentus, kas leistų jiems išsivaduoti iš žemdirbių luomo sunkumų ir apribojimų, kartu su tuo susijusiu perėjimu į lenkų kalbą, kultūrą ir pačią tautą kaip laisvės ir poniškumo simbolį jiems, atsisakant lietuviškumo kaip žemdirbių luomo ženklo.

"Balanos gadynė": Atsiminimai rašyti Ažytėnuose 1927 m. (p. 3). Maždaug Šušvės, įtekančios į Nevėžį ties Josvainiais, upyno regione (p. 3). XIX a. viduryje upelyje Ažytėje maudėsi gyvuliai ir žmonės, o dabar vasarą ji sausa (p. 5). Tačiau XIX a. 6 -ame dešimtmetyje, kilus dideliems karščiams, sausrai, gyvuliai nuo kaitros susirgo liga, vadinama karbonka. Valdžia atsiuntė į kaimą gyvulių gydytoją, kurie liepė gyvulius plukdyti vandenyje, o tam užtvenkė Ažytę ir nuo tada ji išseko (p. 6). Vienas lietuvis (gydytojas Kuprevičius), gyvenęs prie Volgos upės, susidurdamas su finų tautomis, mardvais, nustebo, radęs tarp jų aiškių lietuvių kalbos žodžių: juosta, kirvis, peilis, žąsis ir kitų. Kad pas mardvus pasitaiko lietuvių kalbos žodžių, tuo negalime abejoti: lietuviai ir mardvai gyveno kažkada greta ir tik būtovės nuotykiai atskyrė juos šimtais mylių. Mardvai gavo iš mūsų išmargintą juostą, patobulintą peilį ir kirvį, o mes pas juos radome meno kūrinių ir pasisavinome dailės supratimą. Matosi Lietuvoje pakeliais ir kaimuose kryžių be kryžiavonių, uždengtų lekšnu stogeliu, į keturias puses nusvirusiu. Piešiniuose matome tokio pavidalo kinų pagodas. Buvo laikas kai lietuvių prie Baltijos jūros nebuvo. Buvo laikas kai lietuviai gyveno ir apie Dunojų, ir ten, kur datulės auga, kur liūtai, drambliai, rainiai, kupriai ir beždžionės, nes kitaip ir tų vardų mūsų kalboje nebūtų (p. 9). Tais laikais Baltijos pajūryje galėjo gyventi mongolų rasės finų tautos, o lietuviai juos rado, keitėsi su jais dvasiškais turtais (p. 10). Iš kitos pusės mūsų kalbos giminingumas sanskrito kalbai (p. 10). Mūsų laikais gryčioje, netoli krosnies ant gembės kabėjo tarba, pripilta arti pilnio kadugių spyglių - tai "švęstos žolės". Jomis aprūkydavo gyvulius, žąsų ir vištų kiaušinius, pirmą sykį pradedamus perėti, naujai įrengtą trobą, pirmą sykį įeinant į ją gyventi (p. 11). Kadugys gavo ir kitą vardą - "verba", surištą su priešvelykine apeiga. Galima sakyti, kad mūsų protėviai tarę kadugį esant šventu medžiu ir paskutinis stabmeldžių kunigas Lizdeika jo smilkalais smilkė tikybines apeigas. Kada krikščioniška verbų šventė pareikalavo medžio šakelių, lietuvis ėmė savo "švęstą" medį - kadugį. Žodis "švęstas" pridedamas tik prie žodžių "žolė" ir "vanduo", visiems kitiems daiktams pridedamas žodis šventas, šventintas. Gali būti, kad šie paskutinieji žodžiai drauge su tikėjimu atėjo iš lenkų kalbos, o "švęstas" yra lietuvių kalbos žodis (p. 12). Arimas pavasarį jaučiais (p. 13). Po dviejų trijų dienų jau pilnas laukas artojų; iš vienos dubos po du žuobriu. Iš pusės dubos - vienas žuobris. Visi aria jaučiais, tik su tam tikru žuobriu arkliu bulbes vagoja. Jautis pigiau užlaikyti: jis ganėdinosi menkesniu pašaru ir nereikėdavo ganyti skyrium (p. 14). Žemei atšilus dar reikėjo tvarkyti tvoras (p. 15). Buvo ir bendros viso kaimo tvoros, užtvarais vadinamos. Nuo kitų kaimų ir nuo nuo dvaro užtvarų nebuvo. Užtvarų tverti prisiėjo kiekvienam gyvenimui [taip bei duba vadinama valstiečio sodyba] bent po keletą šimtų metrų. Du žuobriu per savaitę suardavo rugienas vieno pilno gyvenimo, nuo 20 ha. Suarę rugienas, turėdavo eiti pūdymo arti, pusbernis gi eidavo akėti suartų rugienų ir rengti lauko vasarojaus sėjimui (p. 15). Miežiams, bulvėms ir linams dirva būdavo antrą kartą ariama (p. 16). Prasideda ginčai kaimynų tarpe. Šieno turi užtekti arkliams ir jaučiams per visą ilgą pavasario darbų laiką (p. 16). O tuo tarpu pernykščiai želmenys rugių lauke žaliuoja - kaip neišleisi čia avelių pasiganyti (p. 16). Sėjant vasarojų, užeina kryžavos dienos (p. 17). Gatvė, sodas pilni klūpinčių žmonių, išeiginiais rūbais apsirėdžiusių. Visi atsigręžę į kryžių, gieda litaniją (p. 17). Tai pirmoji kryžava diena, šeštasis pirmadienis po Velykų. Taip pat gieda ir antradienį, trečiadienį. Ketvirtadienis - tai jau pati šventė - Šeštinės. Kiekvieną kartą prie kito kryžiaus gieda. Pagiedoję litaniją, gieda giesmę "Pone karaliau". Giedodami ją prašo ar lietaus, ar gero oro, ar sveikatos, ar laukams derliaus (p. 18). Tada pravadyrius liepia sukalbėti po septynis "Tėve mūsų", septynis "Sveika, Marija", vieną "Tikiu į Dievą", už dūšias čysčių kenčiančias po tris "Amžiną atilsį". Tada eina namo (p. 18). Neteko niekur M. Katkui matyti giesmės "Pone karaliau" atspausdintos nei kantičkose, nei maldaknygėse, neteko girdėti, kad ją giedotų bažnyčiose. Tai turbūt ne šiais laikais sudėta, gal pasilikusi nuo stabmeldystės laikų (p. 19). Labai galimas dalykas, kad prieš pusšešto šimto metų kas pavasarį prisirinkdavo iš kaimų žmonės ant kalnelio, didingo ąžuolo ūksmėje, kunigui Drūkteiniui smilkinant švęstomis žolėmis, giedojo "Pone karaliau, dieve Perkūne (gal Patrimpe), dovanok mums gerą derlių" (p. 20). Po kryžavų dienų, ketvirtadienį, švenčiamos šeštinės. Tada giedama kapinėse. Šeštinės - tai mažiukų šventė. Gatve eina minia, giedodama Visų šventų litaniją. Iš kiemų byra prie būrio mažiukai, pasipuošę naujais marškinėliais, sujuosti margomis juostelėmis, išrašytomis žičkais (lininiai siūlai, nudažyti raudonai). Tie žičkai iš Karaliaučius. Juos gaminti pradėjo XIX a. pradžioje Paropės dvare (p. 20). Užlipę ant kapinių kalnelio, susėdę ant savo tėvų ir bočių kapų, baigia litaniją. Prisideda kitų kaimų būriai, giedodami rožančių. Visą dieną taip. Tada pravadninkas duoda sukalbėti visiems poterius pagal savo nuožiūrą, bet ne daugiau septynerius. Pabaigę poterius, neskubėdami eina namo, kiti lanko savo tėvų, savo giminaičių kapus. Kai dideli giedojo, mažiukai pasklido po šlaitus ir lankas, kaimas su kaimu ristynių eina (p. 21). Ligi sekminių bandos ganymui reikia daug piemenų: jaučiai badosi vienas su kitu, bando išsiaiškinti, kuris stipresnis. Kai kurios karvės tokios silpnos, kad nepasikeldavo. Sekminėse būdavo piemenų apeiga, vadinama "pautienės kepimas". Tai reiškia, kad sekminių dieną į ūkininko kiemą ateidavo būrys piemenų ir prašydavo miltų, kiaušinių, taukų, pieno, druskos pautienei (p. 23). Perėję per kiemus, eidavo į mišką kepti, virti, valgyti, ulioti. Pavalgę šoka. Per tą laiką skerdžius sudėlioja kam kokioje dienoje ganyti. Piemenų iš viso 18: devyni gano vieną, dieną, devyni kitą. Iš jų šeši pas galvijus, trys - pas kiaules (p. 24). Kaimiečiai darbus dirbo vienu metu, kartu - vienu laiku sėja, pjauna, mėšlą veža (p. 24). Mėšlavežiui reikėjo parengti vežimus - sutaisyti. Ratuose tuo metu nebuvo nė mažiausio geležiuko. Stebules nutekindavo vienas žmogus kaime. Reikėdavo nuvažiuoti su rugių vežimu į turgų Raseiniuose, o į Rygą - u linais. Tam reikėjo jau porinio briko. Taip ūkininkai ėmė rengti ir mėšlavežiui porinius brikus (p. 25). Tokiu būdu pavieniniai ratai pamažu buvo išstumiami (p. 25). Nors jie turėjo savų privalumų (buvo galima vežimus su mėšlu lengvai pakeisti tuščiais) (p. 26). Mėšlavežis užtrunka, jei geras oras, bent šešias dienas (p. 27). Žmonės per tą laiką trumpiausiai miega. Prisisrėbę vakarienės, eina išpūstais pilvais, kas į daržinę, kas ant namo. Kaip atėjo, taip pavirto. Išbunda, kai skerdžius triūbija, atsikelia ir eina. Kai kuris, makaruodamas ranka apie burną, taria žegnonės žodžius, juos per skubrą trumpindamas. Šeimininkas ir šeimininkė, labiau atsidėję maldai, kalba poterius, eidami savo ruošą (p. 28). Šventas Jonas atneša pradžią šienapjūtės ir gražiausią vasaros laiką. Jaunus traukia po geltonus saulėlydžius, po užkerėtą deivių ir raganų kraštą. Šatrijos kalnas toli nuo aprašomos vietos, net nežinoma, kurioje pusėje jis (p. 28). Bet kiekvienas moka apie jį šį tą pasakyti: "Šią naktį ant Šatrijos kalno susirenka raganos, sujoja ant piestų raitos, kūrena ugnį, renka uogas ir neša prie ugnies sėdinčiam velniui su alksnine nosimi. Auštant vėl išsiskirsto" . Mergaitės pina vainikus ir nešasi gėlių ryšulius, o vaikinai - koptas. Eina visi į lauką kryžių kaišyti gėlėmis. Prie kryžių tam pastatomos koptos. M. Katkaus įdėtas pasakojimas: važiuoja keliu kunigas ir mato - šalia kelio vaikas per griovį šokinėja. Šoka į vieną pusę ir sako; tai tau, Dieve. Šoka į kitą: tai man, Dieve. Kunigo paklaustas sako, kad taip Dievą garbina (p. 29). Kunigas nori pamokyti jį poterių, bet tarp jų vanduo. Vaikas ir eina per vandenį, o kai poterius kalba - jau brenda ir grimzta. O mergaitės toliau kaišo gėlėmis kryžius ir pasigavę kokį Joną, jį riša - ima jį mėtyti į orą, o paskui vainikuoja, o ant tų Jonų, kurie neatėjo, durų užkabinamas vainikas (p. 30). M. Katkus spėja, kad šios apeigos pagoniškos kilmės: Jonus riša, vadinasi kabina vainikus arba sujuosia vainiku; riša iš vakaro prieš vardo dieną. Vakare pieš šv. Mataušą vaikinai eina rišti Mataušių. O senoviniai lietuvių tautiniai vardai neturėjo sau paskirtų dienų. Vakarais draugai rišo Bernotus, Vaidotus, Ripikus ne dėl ryte būsimo švento Vaidoto dienos (kurios tokios ir nėra), bet dėl kažko kito. Yra moterų, kurios moka žolėmis gydyti ligas, todėl prieš Šventą Joną eina į lauką žolių rinkti ("kupaliauti") (p. 31). Šienapjūtė: mokėjimas įtaisyti dalgį buvo labai vertinamas. Juo labiau, kad ir dalgį anais laikais buvo sunku gauti (p. 32). Kai po Švento Jono išgirsdavo šienapjūtės giesmę, tai sakydavo, kad dvaro lankas šienauja todėl laikas bus valstiečiams pradėti, tik praleisime Šventą Petrą. Vyrai išeidavo į pievas savaitei: ten guli, kelia, ugnį kūrena, valgyti verdasi. Žmogus čia jaučiasi laisvas, patogus būvis atpildo už sunkų darbą. Darbininkai turi eiti pradalgėmis vienas palei kitą, o po darbo šnekasi, dainuoja (p. 33). Gaida jos - tai skundas dėl darbo sunkumo, gieda taip, kad giria skamba. Lankose girią užvaduoja upės kalnai ir šlaitai. Pusryčių laike atvažiuoja mergaitės su pusberniu ir atveža valgyti pusryčius ir pietus ąsočiuose ir tarbose (p. 34). Atvažiavusios mergaitės lieka ir grėbia šieną (p. 35). Ant rytojaus, kai tik švinta, kinko arklius ir siunčia mergaites su šienu namo (p. 36). Pataikūnai studenčiukai, kaip buvo vadinami gimnazijų mokiniai (p. 36). 1862 m. derlius buvo geras: rugiai buvo "dievo malonė, vasarojus irgi geras. Ateinantis sekmadienis bus škaplierna - rugiapjūtės laikas. Tėvas ir sako šeimynai: jau rugius galima pjauti. M. Katkaus šeimos sudėtis buvo tokia: tėvas, motina, M. Katkus, dešimties metų vaikas, sesuo Morta, 15 metų, ir dar du mažesni broliukai, o taip pat samdinys vyras, pusbernis ir piemuo (p. 39). Yra skirtingi dalgiai  rugiams ir vasarojui, žirnapjūviai (prasčiausi - su jais mergaitės pjauna žirnius) ir geriausi šienapjūtei (p. 39). Per Švento Petro atlaidus miestelio gatvėse stovi žydai su pilnais ratais dalgių: žmonės renkasi kurie geresni ir moka po 4-5 auksinus (p. 39). Šeimininkė tuo tarpu ruošiasi puodus, rinkėjai ruošia avalynę (p. 39). Vyžų iš anksto pripinta, bet reikia autus pasiruošti. Pjauti išėjo tėvas ir samdytas vyras Kasparas. Pusbernis Praniukas ir Morta - tai rinkėjai (p. 40). Jei taip pjautų, reiktų rugiams nukirsti daugiau kaip dviejų savaičių. Kasparas papasakojo apie kitą savo kolegą samdinį, Karolį Šidlauską, su kuriuo dirbo pas kitą ūkininką. Tas samdinys į bažnyčią neidavo. Sekmadienį kai žmonės į bažnyčią, tai jis į mišką riešutauti ar grybauti (p. 41). Pietų metu kol mes ilsimės, pypkes rūkome, Karolis šaukštą skaptuoja, tabokierkas dirba. Viską parduodavo, o kur jis pinigus dėdavo, niekas nežino (p. 42). Priešais mūsų rūmą (namą), kitoje gatvės pusėje buvo nedidelis rūmas su dviem atskirais butais. Buvo lyg dvi gryčiukės su dviem grytelninkais (p. 43). Grytelninkai arba butelninkai - kai varguomenės posluoksnis. Jie turėdavo ant gaspadoriaus žemės grytelę. Viskas priklausė nuo gaspadoriaus malonės - jis galėjo bet kada liepti nukelti grytelę, o kai nusikelti nėra kur, grytelninkas sutinka eiti dienų (atidirbti) (p. 566). Jaunystėje  Karolis norėjo eiti į klierikus, bet mergaitę sutiko. Buvo geras darbininkas. O specialus jo darbas buvo vaikų mokymas žiemos mėnesiais (p. 43). Juška atbuvinėjo 24 dienas per metus (p. 43). Per žiemą Juška prisirinkdavo tiek pinigų ir javų, kad galėjo prireikus ir ūkininkui pagelbėti. Anais laikais niekas skolų neužsigindavo. Antras grytelninkas buvo žydas Mikelis. Jis mokėjo pinigais 10 rublių ir atbuvinėjo 10 dienų, samdydamas našlę Rudokienę (p. 44). Jo užsiėmimas buvo nešioti silkes ir bulkas. Degtinės nelaikė, nes niekas negėrė (p. 45). Nes buvo Valančiaus paskelbtos blaivystės metai (p. 45). Paldieniams buvo 5 gabalai sūrio ant tarbos. Kasparas pasakojo ,kaip anksčiau rugius pjautuvu pjovė (p. 45). Anais laikais sunku buvo pjauti. Mažiau ir sėdavo: nė pusės tiek, kiek dabar. Anais laikais moterys greičiau pjovė už vyrus - žemesnės, mažiau lankstymosi, todėl visos ir ėjo prie rugių. Ligi pusryčių moterys būdavo namuose, ruošdavo valgius. Gryčininkų vaikus suvesdavo į vieną vietą prižiūrėti kokiai kaimo bobelei (p. 46). Kryžiukus iš šakaliukų gamindavosi vaikai, mergaitės lėlytes rėdydavo (p. 46). Dotnuviečiai ir dabar tebepjauna pjautuvais, o Šiaulėnų parapijoje - dalgelėmis (p. 47). Duona būdavo bėralinė: nusijodavo pelus, išvalydavo nuo šapų ir varpų ir sumaišydavo su grūdais. Išdžiovina, sumala ir gauna bėralinę duoną, juodą, pasišiaušusią (p. 48). Grūdų padaugėjo ir bėralas pražuvo (p. 48). Kitą dieną jau dirbo aštuoniese. Nuo rugiapjūtės jau pradeda vakarais degti žiburį - tai prietaisas, į kurį kiša degančią balaną, skalą, kad šviestų visai gryčiai (p. 49). Jį vadino diedeliu, nes laikyti balaną ir šviesti buvo karšinčiaus, diedo pareiga (p. 50). Sekmadienis jau ir škaplierna. Pašušvyje atlaidai (p. 52). Išvažiavo šešiese: tėvas ir motina, sesutės, Juškienė ir Kasparas. Atlaiduose nuo elgetų negali atsiginti (p. 53). Ariami jaučiai buvo ganomi naktimis. Šį žygį atlikdavo mergaitės (p. 54). Mergaičių dainos nakties tamsoje. Atėjęs pas mergaites Petras ir sako, kad ne vestuvės jo laukia, o vaiskelis. Tai reiškia, kad jis jau pernai ir užpernai slėpėsi nuo gaudymo rekrūtų, kad nebus geriau ir šiemet (p. 56). Begenant jaučius namo Uršulė užtraukė: Mes penki broliai žalioj lankoj, Mes rytoj būsim maskoliaus rankoj. Mus penkis brolius į Vilnių varys, geležinius pančius ant kojų rakys. Dainelėj minėjo Vilniaus miestą, jo žalią bromą, rykštes, tekantį kraują (p. 57). Petras ir tą rudenį išliko nepaimtas į rekrūtus. Sekančius trejus metus tęsėsi maištas. 1864 m. valdžia neturintiems davinėjo žemės, dirbo bobilius (bobiliai - mažažemiai grupėmis ar ištisais kaimais susitelkę prie didžiažemių kaimų. Vardai jiems buvo suteikiami pagal "kelminį" kaimą - jei šalia Lenčių - tai Lenčiukai (p. 566)). Užėjus 1687 m. badui, bobiliai pigiai pardavinėjo savo bobilynes, tai ir Petras nusipirko 12 ha (p. 58). Kaimo skerdžius buvo Tadaušas Iešmantas. Ganė iki 1864 m. Tada gavo bobilynę nuo trijų ha, vedė, pasistatė gryčią, įsigijo gyvulių. Skerdžiaus įrankiai buvo rimbas (botagas) ir triūba, trimitas, vadinamas dambru (p. 59). Skerdžius rytais, dar neišaušus eina per kaimą ir trimituoja, vadinasi kelia mergaites karvių melžti. Tai ne šiaip trimitavimas, bet vienas iš šokių - barinė, ingelčikas, suktinis (p. 59). Piemenims gerai sukirsdavo bizūnu. Buvo smagaus būdo, pats komponuodavo dainas (p. 60). M. Katkaus šeima piemens į namus nesamdė. Sušnekėjo su vienu kaimo grytelninku, kad jos sūnus už mus atganytų už 5 rublius ir puspūrį bulvių. Nuo pilno gyvenimo piemuo vieną dieną gano, nuo pusės gyvenimo - vieną savaitę ėjo kaip nuo pilno gyvenimo, o antrą savaitę neganė (p. p. 61). Piemenys ganiavoje vyžas nusipindavo (p. 63). Vyžas pinat iš pakulų. Dar vijo minkštą virvę ir ta virvę vadino liuntu. Tas žodis lietuviškos kilmės (p. 65). Bielazaro miškai - dvarininko miškai (p. 70). Tėvų bandas ganantiems ganiava - linksmas metas, o buvo piemenys samdininkai, kurių ir negenamojoje dienoje nemigdydavo į valias. Juos keldavo bulves skųsti, kiaulėms žolių rinkti, ugnies kurstyti ir pan. Jei ne tai, tai piemuo joja naktį, parvesti arklių. Miego jiems visada stigdavo. Viena piemuo Tadeušas užmigo netyčia miške ir išmiegojo dvi dienas ir naktis, kol jį surado (p. 71). Piemenys, kol gyvuliai atrajodavo, ilsėdavosi arba žaisdavo. Vienas žaidimų - "Zuikeliu eina". Plačioje aikštėje apibrėžia ratą, bent 5 m spindulio. Tas apskritimas vadinasi dvaras; vidury dvaro stovi piemuo - tai ponas; piemenys pasiskirsto: vieni zuikiais, kiti skalikais. Ponas, stovėdamas dvare šaukia: zuikeli, kiškeli, bėk pas poną į dvarą. Po aikštę šunys gaudo zuikius. Jei sugauna, nuveda pas poną (p. 73). Piemenės tuo tarpu mokosi jusotas austi, galus nerti arba mokosi šokti suktinį. Kiti lavinasi kulti javus. Dalindavosi tautosakos kūriniais kas ką girdėjo savo namuose - įminimus, pasakėčias, juokus, dainas, pasakas (p. 73). Didžiulė bėda, nesutarimų šaltinis kaime - gyvulių daroma žala laukuose. Tarėsi kuopose dėl neleidimo - nieko negelbsti. Vienintelis teismas anais laikais buvo pas staršiną. Bet žmonės buvo pripratę, dalytis į vienkiemius niekam net neateidavo mintis (p. 74). Trys laukai: pūdymas, rugiai ir vasarojus buvo atskirti vienas nuo kito tvoromis - užtvarais. O užtvarai būdavo geresni ir blogesni. Kartais gyvuliai perlipdavo ir nueidavo į svetimą vasarojų (p. 75). O paskui tekdavo parsivesti savo arklius ryte iš svetimų laukų ar net kitų kaimų. Ir derasi paskui kiek kam kaip atsilyginti už nuostolius kitam padarytus (p. 76). Prie žąsų tais laikais niekas nestatė piemens, o pribyrėję grūdai - maistas joms (p. 77). Žąsiukų nuo vaikymo nemaža išdvesia (p. 8). Kur kaimas išsiskirstė vienkiemiais tai tie žmonės sako: kad dabar vežtų į kaimas gyventi, tai verčiau vežtų į kapus (p. 78). Geležies beveik nebuvo, Praėjus gal 20 metų po aprašomų laikų, vienas vyras, iš kažkur atvažiavęs krovė vežimą šake. Visi pamatė kaip tai patogu ir nuo to laiko jau niekas nevažiavo vežti vasarojaus be šakių. Šakės buvo tik medinės. O kai atsirado geležinės, medinės ėmė trauktis (p. 80). Sakoma, kad anksčiau žmonės arė žemę medine žagre ir priešinosi geležiniams noragams, sakydami, kad geležis žemę gadina, derlių mažinanti (p. 81). Tačiau sykį pamėginus, visi prietarai atsitraukė. Vis a geležis į krautuves aeidavo štobomis, delno platumo ir colio storumo. Ją reikėdavo išplakti, suskaldyti ir suvirinti. Menkiausią daiktą, kad ir vinį reikėjo iš štobos gamintis. Sykį parvažiavęs tėvas iš Krakių pasakė didelę naujieną: girdi krautuvėse atsirado visokios geležies: tekiniams karnų, pasagoms, vinims, grandims, net kubilams lankų (p. 81). O netrukus krautuvėse pamatė pačių daiktų - žuobriams geležinių, akėtvirbalių, pasagų, šriūbų, klemerių, vinių, kastuvų, net plūgų (p. 82). Kūlimas spragilais klojime tęsiasi 6 - 7 valandas ir labai išvargina (p. 83). Paskui kūlių darymas. Tada reikia jaują pridžiauti (p. 84). Po to reikia išvėtyti krūvą - atskirti grūdus nuo pelų: vėtymas (p. 85). Rugių iškūlimas brangiausiai apmokamas darbas, nes daugiausiai jėgų atima (p. 86). Linų mynimas, kelionė į Rygą. Koks birkavas linų pardavimui ir koks birkavas verpimui (p. 90). Linamynė - naktinis darbas, kaip ir kūlimas, Sutaisydavo kokį 10 žmonių. Pradėdavo minti tuoj po vakarienės, o baigdavo priešaušry. Linus, į Rygą vežamus, reikėjo nuplūkti, surišti dviem linų saujų ryšiais į pundelius, po 20 svarų. Sutaisydavo bent birkavą linų, o daugiau vežimą pribaigdavo sėmenimis. Kelionei į Rygą reikėjo tikrų ratų, arklių, pakinktų ir bendrakeleivių. Sutardavo, kur susitiks - Grinkiškyje ar Baisogaloje (p. 91). Auštant visi, kurie jau buvo suvažiavę į Grinkiškį, sutaria nueiti bažnyčią poterių sukalbėti lamingai kelionei. Po valandos visi Rygos keliauninkai aštuoniomis pastotėmis traukia vieškeliu iš Grinkiškio Baisogalos link. Pirmą nakvynę turėdavo Radviliškyje. Erdvioje Šiaulių miesto aikštėje gurguolė sustoja pasiganyti, arklius pailsinti. Čia atsiranda daugiau važiuojančių. Vieni sakosi vežą Rygą prekes "baltųjų velnių", Raseinių domininkonų, kurie turėjo dvarų ir kaimų ir labai baudžiavomis kankino žmones. Nuo Šiaulių plentas pavyzdingas - viena pusė išklota daužytais akmenimis, o kita žvirgždais (p. 9). Kita nakvynė jau Kurše. Rygoje, tik įvažiavus į miestą linus ir sėmenis apžiūri žmogus, vadinamas brokoriumi. Su valstiečiais kalbasi lenkiškai (p. 94). Toliau atvažiuoja į pirklio gaspadą, kur gauna karšto viralo sočiai (p. 95). Ant rytojaus eina į kontorą pinigų. Padavus kortelę, pirklys pripila piną kepurėlę sidabrinių ir auksinių rublių. Kai kurių pirklių gizeliai nurodo valstiečiams kur galima nusipirkti aitvarą. O tai juodas akmenukas... (p. 96). Grįžęs tėvas parveža su savimi druskos visiems metams, skardos lapą, vyno boselį ir dvi akmenines pypkes (p. 97). Iš viso Rygos kelionė duodavo 100 rublių (p. 98).

M. Katkus pasakoja apie XVIII a. pabaigą ir XIX a. pradžią, tai, ką buvo išgirdęs iš senų žmonių. Tada visi laukai, kaimai ir miškai buvo nuosavybė arba ponų,  arba valdžios, Ir žmonės buvo poniškiai arba karališkiai. Kėdainių apskrityje per Krakių, Grinkiškio ir Baisogalos valsčius tęsėsi karališkų žmonių valsčius, vadinamas Kubiliūnų valsčiumi. Ažytėnai - taip pat karališkas kaimas. Kubiliūnuose buvo 100 ha ūkis, vadinamas Dvareliu (p. 98). Ten gyveno užvaizdas arba "praulauščas", atstojąs poną arba engėją. M. Katkaus senoliai karališkiai ėjo baudžiavą, tik ta baudžiava buvo nepalyginamai lengvesnė, nes 100 ha apdirbdavo 8 kaimai. Mokėjo dar mokesčius pinigais - 12 rublių. Karališkiai didžiavosi prieš poniškius, vadindavo juos vergais, pajuokdavo jų stroržieviškumą, vengė su jais tuoktis - ko eiti į vergiją? Kubiliūnų valsčiaus jaunikaičiai mergaičių eidavo į karalikiškių Sosių valsčių. Sunkiau būdavo kai užvaizdu tapdavo nedoras žmogus. Toks buvo Stapulkauskis (iš tiesų Stempkovski, o lietuviai ištardavo Stapulkauskis). Stapulkauskiui esant užvaizda žmonės nusiuntė tris pasiuntinius su skundu į Vilnių pas generolą. Tarp jų buvo M. Katkaus strujus (p. 99). Stapukauskis buvo pakeistas kitu, tačiau jis dar spėjo iškapoti rykštėmis tris vykusius į Vilnių. Buvo paskirtas vokietis Ertelis. Su valstiečiais jis kalbėjosi lenkiškai. Po to Kubiliūnų valsčius buvo atiduotas nuomon Jančiauskui iš Diržonių. Žinoma tiek, kad tada vieni dienas ėjo Diržonis o kiti į Kubiliūnų dvarelį. Darbo padaugėjo, nes reikėjo apdirbti du dvarus. Be užvaizdos ir pono dar buvo perdėtinis, vadinamas vaitu, renkamas iš pačių žmonių. Dar prieš 1861 - uosius, valdžia ėmė tvarkyti karališkus žmones: paėmė betarpiškai į savo rankas ir visas prievoles pakeitė pinigais. Krakėse buvo įsteigta raštinė su staršina, raštininku ir mokesčių rinkėju. Vyskupas, klebonas, Krakių mergaičių vienuolynas ir net Krakių špitolė turėjo savo kaimus. Valdžia iš jų atėmė žmones, priskirdama prie Krakių valsčiaus ir nustatydama mokestį nuo žemės (p. 100). Kiekvienam ūkininkui buvo duota knygelė, parodanti kiek jis per metus turi mokėti. Ten ne tik skaičiais mokesčiai buvo surašyti, bet ir ženklais, kuriuos taip pat mokė pažinti (p. 101). Taip atsirado dar didesnis skirtumas tarp valstiečių poniškių ir karališkių (p. 101). Ligi 1855 m. kareivystės laikas buvo 25 metai. Rekrūtų gaudymas būdavo panašus į medžioklę. Jei grįždavo kas iš kariuomenės, tai jau senas, nutautęs, pamiršęs savo kalbą. Rasdavo kitus žmones, jį jau mažai kas bepažindavo (p. 101). Toks vedęs apsigyvena gryčiukėje, gauna nuo brolio ar jo vaikų po pūrą sėjos kiekvienam lauke ir iš to gyvena (p. 102). Ponas iš valdžios gaudavo reikalavimą pristatyti tam tikrą skaičių rekrūtų. Ponas tardavosi su vaitu ką imti: pirmiausia eidavo girtuokliai, vagys, padaužos, tinginiai, nesveikuoliai, silpnapročiai. Jauni bėgdavo kur papuola. Vaitas ir staršina tais laikais buvo dideli ponao, ką norėjo, tą ir ėmė (p. 103). Tėvai turėjo tris galimybes apsaugoti sūnus nuo kariuomenės: išleisti kunigus, išsipirkti pinigais, samdyti najomščiką, gauti bajorystės popierius (p. 104). Jei vienas brolis kunigas, tai kiti ramūs nuo rekrūtų. Išsipirkti nuo rekrūto prievolės reikėjo mokėti iždan 400 sidabrinių rublių arba samdyti nuo savęs kitą žmogų., kuris laisvas nuo kareiviavimo prievolės - bajorą. Pav. Sosių valsčius mokėjo pinigais ir buvo laisvi nuo rekrūtų prievolės. Dėl bajorystės dokumentų: sklido gandai, kad Kaune ant Žaliojo kalno gyveno raštininkas, kuris užsiima bajorysčių padirbimu bet kam už pinigus. Mirus jaunam bajorui su tikra bajoryste buvo patogumas jo popieriais nebajorui pasivadinti jo pavarde ir tapti bajoru. Ažytėnų kaime buvo pasakojimas apie rekrūtų varymą iš Raseinių į Vilnių (kuris tuo metu buvo gubernijos miestas, o ne Kaunas) (p. 104). Yra žinių, kad Katkų darbininkas Kasparas išliko nuo rekrūtų. Vieną kartą jam tarnaujant pas vieną ūkininką, atvažiavo pas jį ir apsinakvojo iš Dotnuvos bernardinų vienuolyno kvestorius (vienuolyno aukų rinkikas, ne kunigas, o tik vienuolyno tarnas), Blažiejus ar Bložė ir pasiūlė Kasparui eiti į vienuolyną ir tas bus saugus (p. 105). Jis ir nuėjo į vienuolyną, bet traukė kaimas. Paksui jau galėjo ramiai ūkininkams tarnauti. Kasparo skrynelėje liko balta virvelė stambiais mazgais - bernardinų juosta. Vaitams ir staršinoms nesunku buvo surasti žmonių rekrūtų gaudymui - savanorių ir mėgėjų netrūko: nueiti į kokią  gryčią, paimti ir rišti nekaltą jaunuolį, girdėti klyksmą moterų ir mažų, matyti mirtiną nuliūdimą vyrų - tai penas budeliui, tai taurė stipraus gėralo jo ištroškusiai sielai (p. 106). Žiauriausias rekrūtų gaudymas buvo 1855 m., kai prancūzai, anglai ir turkai apgulė Sevastopolį. Pakui trejus metus visai neėmė rekrūtų. Po to ėmė. Bet po nedaug. Paskui 1863 m. buntmetis užėjo, dvejus metus vėl neėmė. Toliau visi valstiečiai, poniškai ir karališkiai, buvo surašyti į vieną valsčių, valdomą taikos tarpininko. Rekrūtų gaudymas buvo jau žmoniškesnis. Bet jei pabėgdavo, tai imdavo sekantį pagal sąrašą, o paimtojo broliai stengdavosi surasti ir priduoti į karuomenę, tą, vietoj kurio jų brolis paimtas (p. 108). Rekrūtus pristačius, netrukus į kaimą ateidavo stovėti kariuomenė, vadinama maskoliais. Dažniausia tai būdavo raitelių būrys. Kaimiečiams tai buvo tikra pramoga. Šeimininkė turėdavo duoti valgyti, duoti lovą. Mūsų žmonėms patikdavo maskolių dainos. Vienos moteriškės žodžiai: sakiau savo vaikams: mokykitės jūs, mokykitės dainuoti nuo maskoliukų. Nuo maskoliukų mūsų tėvai išmokdavo šiaip taip štavaroti rusiškai. Paskutinis stovėjimas buvo 1866 m. Jei stovėjimas būtų užsitęsęs ligi rusų viešpatavimo galo, Lietuvos liaudies siela būtų buvusi kitokia: savoji daina būtų sumaišyta su rusiška; pasigėręs lietuvis dainuotų rusiškai - rusų kareiviai labai veikė savo dainomis (p. 109). Formalia rusų kareiviai turėdavo padėti ūkininkams, o faktiškai vogė (p. 109). XIX a. pradžioje degtinę galėjo varyti kas norėjo ir kiek norėjo. Bravarus kas norėjo galėjo turėti. Taip buvo karalikškųjų kaimuose. Kiekvienas dvarponis turėjo savo bravorą. Net ir malda ėjo kartu degtine kartais Šventadienį važiuoja į bažnyčią, šeimininkė parūpina 2 bonkes degtinės: vieną virintos, pasaldintos, antrą karčios. Po votyvos, sumos ir pamokslo kunigai eina pietų, o po 2 valandų eidavo mišių. Kunigams pietaujant, pietauja ir žmonės. Elgeta, atėjęs padėkoti už ragaišį, gaudavo išgerti po taurę ant abiejų kojų. Atėjusieji pėsti eidavo pas žydą į gertuvę, ten ir bonkelę pašaukdavo. Paskambinus mišparams, visi eina į bažnyčią. Degtinės dėka per mišparą žmonės labiau linksta prie maldos. Valančius į tai atkreipė dėmes ir liepė mišparus laikyti tuoj pat po pamaldų (p. 111). Vestuvės, krikštynos, kryžiaus šventiniams, namų šventinimas, įkurtuvės, bičkupis, pabaigtuvės, skerstuvės ir t. t. Tai vis puotos, neatsiejamo nuo degtinės. Cibavos - tai pinigai, surinkti iš bežemių grytelninkų ir kampininkų už ganyklą, ganymą ožkų, paršelių, karvių. Tuos pinigus pragerdavo kur susiėję (p. 112). 1858 m. Valančius vienu kirčiu padarė galą girtuokliavimui, įvesdamas Blaivybės brolijas (p. 113). Paskui žydai suviliojo gerti likerį (p. 114). Taip buvo iki 1863 m, sukilimo, kai visas vyriškasis jaunimas atsirado miške, kariškame guolyje. Ten degtinės buvo pilni bosai (p. 114). Katkui ir jo broliams bei sesėms esant mažoms, tėvai paėmė pusmergėlę už auklę ir nešiotoją, Barborą (p. 114). Piršlybos aprašomos. Ant stalo žąsis, kvietinis ragaišis. Piršlys Martynas Daukša (p. 116). Dėl vestuvių sutarė patys jaunieji, o piršlybos tik apeiga (p. 118). Barbora visą savaitę prieš užsakus vaikščiojo pas savo motiną, gyvenusią gryčiukėje, pasimokyti poterių (p. 118). Mat pas kunigą būna egzaminas. Ji mokėjo tik poterius ligi "Penkių bažnyčios prisakymų", dar mokėjo "Po nutrotymu", ant "Septynių sakramentų" jau klydo. O kur dar septyni, kur devyni, kur katekizmai? Į mamos gryčiukę buvo pakviesta ubagėlė, mokanti visus poterius ir katekizmą. Vieną šeštadienį išėjo į Krakes "ant poterių". Atbuvus egzaminą, paduoti užsakai. Buvo tokia mergavimo apeiga, kai nuotakai, jos užsakams beinant, reikdavo kas šventadienį bažnyčią lankyti su draugėmis, kurios darydavo visa tai, ką ir nuotaka (p. 119). Barbora važiavo du sekmadienius mergauti, apsirėdžiusi gražiais tautiniais rūbais (p. 120). Brangūs buvo vien tikrieji karoliai (p. 121). Nesvarbu, kad Barbora tik samdinė, jis vestuvėms didžiulei puotai ruoštasi. Tegul mato, kad mes turtingi ūkininkai, karališki žmonės (p. 122). Pinigas - slidus reikalas. Būtų ir tada pardavinėję žąsis, bet jų nieks nepirko. Atsirado pirkėjai ūkės gaminių ir pardavinėtojai visokių fabrikatų, atsirado daugiau pinigų, bet daugiau ir visokių poreikių. Anais laikais, kai nereikėjo pardavinėti savo produktų, buvo galimybė smaguriauti sava košeliena, skilandžiais, lašiniais, žąsiena, kiaulienos taukais (p. 123). Nuo užsakų iki vestuvių - trys savaitės. Per jas reikia vestuvėms pasiruošti (p. 124). Alų padaryti, žąsiukus baigti nupenėti, nupirkti ką nors mergaitei. Pati nuotaka turėjo pasirūpinti broliais ir pamergėmis. Pirmadienį - mergvakaris (p. 125). Prasideda vestuvės. Vyriškasis jaunimas išsipila ant kiemo ir laukia atvažiuojančios "anos šalies", kas reiškia svetimus, priešingus žmones, nuo kurių reikia gintis. Atvažiuoja jaunikis su piršliu ir jam reikia šnekėtis du "ana šalimi" iškilmingai, priešiškai, bet be įžeidimo" (p. 127). Įdomios istorinės reminiscencijos. Piršlys sako: mes iš Karaliaučių. Mes pasiųsti esame karaliaus Baturo svietą vandravoti", "Mes devynias karalystes išvandravojome, niekur nenakvojome. Mes mokame visokių kalbų: francūzkai, liuberiškai, adverniškai" (p. 129). Antradienis - šliūbo diena. Nuotaka su balto šilko nuometu. Moterys džiaugiasi, kaip gera dabar kai arielkos nereikia: visi sveiki ir prieš dievą prasižengimo nėra (p. 135). Šoko suktinį, tada vadinamą "barinia" (p. 143). Seniai tuo tarpu šnekėjosi apie baudžiavą. Ji jau buvo pasibaigusi: mums, karališkiams, jau prieš 10 metų, poniškiams tik šiemet. Seniai pasakoj apie baudžiavą, o jaunimas netikėjo. Senis Šulskis pasakojo kaip jis tarnavo Lenčiuose pas ūkininką už pusbernį. Imdavo metams 15 rublių ir pasisėdavo puspūrį miežių (p. 143). Pas Švėgždą buvo kaip pas tėvą. Iš pasėtų gaudavo 3 - 5 pūrus. Pas jį galėdavo kitiems vakarais čeverykus siūti iš odos. Imdavo už batų porą po auksiną. Iš uždirbtų pinigų per metus rublį kitą ir išleidi (p. 144). Bebernaudamas surinko aruodą miežių ir 25 rublius pinigais (p. 145). Dabar žmonės laisvi, o tada buvo kitaip: nepatikai kuo nors ponui ar urėdui, tave nustūmė nuo gyvenimo, kitą pasodino, kad ir berną. Tokie Dovydoniai Ažytėnuose duonos dažnai pritrūkdavo ir mokesčių laiku nesumokėdavo. Ponas grasinosi išmesti iš gyvenimo. Kai kas patarė eiti pas Šulskį, kad tas sumokėtų ponu arendą už dubą ir tegul pusę dubos valdo (p. 145). Švėgžda ir patarė tam savo ūkininkui imti žemę, sumokėti ir gyventi sau kaip šeimininkui. Tada nuvažiavo į Dvarelį, apmokėjo mokesčius pas prauleiščią ir jam užrašė pusę dubos. O tada jau reikėjo vesti, pasistatyti gryčią ir dar kokį trobesį. Taip jis pradėjo ūkininkauti (p. 146). O staliaus darbo išmoko tarnaudamas pusberniu pas Gatunkį (p. 146). Toliau senis pasakoj apie baudžiavą. Mes, karališkiai, seniai nustojome eiti, o poniškiai dar tik šiemet. Būdavo privarys pilną lauką žmonių. Ką galėtų penkiese padaryti pastato visą 50. Urėdas čia pat su kančiuku. Žmonės tauškina grėblys į grėblį, šakę į šakę, stengiasi kuo mažiau padaryti, o urėdas su kančiumi, kad kuo daugiau. Žmonės keikia urėdą ir poną, o tie žmones. Būdavo mėžiame mėšlą. Dešimčia po šakę, o šakę sumetame, ir jau valktis. Daugiau sėdime, šnekamės, kas liurką degina. Ateina ponas. Tada mėžiame, nes jei pamatys, kad per daug žmonių, nuvarys prie kitos daro ir tada jau reikės be sustojimo dirbti. Ponas visada spiria prie sunkesnio darbo, nuovargesnio žmogaus neužjaučia (p. 149). Priešais ponų langus tvenkinys, pilnas žuvų. Naktimis šunys ir katės pagauna jas, o mes - žiūrėk ir seilę varvink. Vieną naktį kai pabaigė savo tris dienas, vakare galvojame važiuoti namo, o kiekvienas turim po maišą su pašarais. Po mėšlo vežimo reikia nusimaudyti, niekas neįtars. Žuvies prisigaudė į valias (p. 150). Ponai prisigalvodavo visokių kvailysčių: kartą pakvietę į dvaro sodą ir liepė sėstis žolyne ir pjaustyti iš šaknų gaidžiukus (p. 151). Ronkus pasakojo apie kitų kaimų baudžiauninku gyvenimą: pas mus dar šiaip taip, o kituose kaimuose tai baisu. Vaikščioja urėdas po lauką ir kerta kam nori su kančiumi (p. 151). Ponai, kad ir mokyti, bet kvaili. Jo dėdė Gaučas buvo virėju pas Šimkauską. Vieną sykį ponas jį nusiuntė į Tigraičius užvaryti kad visas kaimas ateitų. Gaučas sugrįžo ir sako, kad žmonės sako neisią, nes šią savaitę jau atbuvo baudžiavą Ponas ima skeryčiotis lyg šapalas ir įsako Gaučui padegti Tigraičius. Ronkus: poniškiai kitas pasaulis. Nei jie bijo žodžio, nei rykščių, atbukę žmonės. Būdavo prikapoja juos rykštėmis, kiek gana, kai paleidžia eina giedodamas ar keikdamas. O kokie keiksniai buvo tie baudžiauninkai (p. 152). Atsitinka, kad žmogus suserga bedirbdamas. Ponas tikrina iš liežuvio. Vienas prisivalgė mėlynių ir apsimetė sergąs (p. 152). O Štaras iš Sosių valsčius pasakė, kad jie niekada nėjo baudžiavos, mes valni žmonės, abuvateliai, mes iš karaliaus Soso (p. 153). Mes ir kariuomenės neiname ir gyvename kaip bajorai. O mes pareiname iš karaliaus Baturo, atsiliepė kitas. O mes nuo karalienės Birutos, atsiliepė moteriškė, Tada uždainavo Birutos dainą (p. 153). Dviejų vargingų žmonių (kaip šiuo atveju) ir turtuolių vestuvės labai skiriasi (p. 161). Visi Šventi - tai graudus ir nuoširdus laikas. Tai atminimas ir paminėjimas numirusių giminių ir bočių, tai laikas dalijimo gausių išmaldų elgetoms, užpirkinėjimas mišių ir egzekvijų (p. 167). Pirmykščiai žmonės mano esantys apsupti dvasių, piktųjų ir gerųjų. Jie manė, kad mirusiųjų genčių vėlės gyvena su gyvaisiais gryčiose už krosnies, mažai užeinamose kerčiose, jaujose, kur šilta ir jauku. Per visus Šventus vėlės rinkosi, ypač jaujose. Uždūšinėj dienoje kulti niekas neidavo iš baimės susitikti su vėlėmis. Lapkričio 1 d. šeimininkai ruošiasi į bažnyčią. Reikia nuvežti "ant mišių" ir elgetoms išmaldų bakaną duonos ar visą avį mėsos. Visi elgetos tą dieną sueina į šventorių. Prisėda elgetų dvi eilės. Moterys dalija duoną grežiniais ir ragaišį, o vyrai kapeikomis pinigus. Visi žino, kad taip užperkamos maldos už dūšias "čysčiuje kenčiančias". O elgetos, turėdami į valias duonos, ragaišio, mėsos, pinigų vakare geria, valgo, linksminasi. Tuo tarpu bažnyčios taranams bakaną duonos, visą ar pusę avies, alaus bertainiuką (p. 169). Tada keliami gedulingi poteriai. Tam reikalui užperkamos mišios "už dūšias" ir rengiama puota (p. 170). Sukviečiami giminė ir kaimynai. Parūpinamas poteriams pravadyrius. Pavalgius valgymai lieka ant stalo. Tada poteriai pradedami (p. 170). Moterims knygos nereiki, jos viską žino iš atminties., Gieda Pono Jėzuso rožančių, paskui Visų Šventų litaniją, galiausiai maldas. Baigiama "Aniuols dievo apreiškė", "Amžiną atilsį" ir septyniais poteriais (p. 171). Tada vakarienė ir ima svečiai skirstytis (p. 171). Puotoje mirusiems  paminėti atsistojama ant aslos - galima manyti, kad mūsų protėviai meldėsi stati (p. 172). Kitą dieną jau tik puota, turint tikslą pasižmonėti, pasikalbėti (p. 172). Vaičys, senas žmogus: Nagauskiukų buvo šešios seserys. Visos ištekėjo čia pat, po Ažytėmis, po Lenčius, po Vaitiekūnus. Jauniausioji Nagauskaitė ištekėjo už prancūzo, už Lembarto. Jis buvo Seredžiaus Burbos išgelbėtas sušalęs ir tarnavo ponui kaip virėjas. Kai jo ir Nagaiskiukės vaikai užaugo, buvo padaryti pono padonais. Senis Gudžiukų Slinkšė per prancūzmetį jau buvo vedęs vyras, turėjo 30 metų. Jis daug prisiminė apie prancūzmetį. Prancūzų kariuomenės raiteliai mokėjo ir lenkiškai kalbėti, kaip mūsų bajorai (p. 178). Alorius pasakoj apie savo bėdiną vaikystę: turėjo nedidelę gryčiukę ir daržiuką bulvėms pasisodinti. Tėvas buvo stalius. Šeimoje buvo 10 vaikų. Motina duonos niekada nekepė, mūsų maistas buvo putra iš miltų ir kelių sutrintų bulbių. Kai tėvas daugiau uždirbdavo, tai putra būdavo tirštesnė.,. Iš kaimo vaikų gaudavo duonos. Augo ištisai alkdami. Pavalgymą tik tada pažino, kai išėjo tarnauti. Pas žmones (p. 180). Škobaras toks puodžius, nekatalikas, neturėdamas ko valgyti žirnius iš šeimininko vogė (p. 182). Elgetos nuolat lankydavosi. Vieną kartą specifiškai apsirengęs elgeta pasirodė:  su dviem lazdom - viena lazda su kriukiu, o kita turi rimbą gale nuo šunų gintis. Persižegnojo, poterius kalba. Šeimininkė atsilygino duona. Elegeta Raulas kas dveji metai daro pertrauką - eina daboti dvaro sodo (p. 185). Susidraugavo Raulas su dvaro urėdu, jaunu vaikinu, bajorų kilmės (p. 185). Raulas: poniškiai žmonės vargingesni už karališkus. Jų bakanai mažesni, siauručiai. Ta duonelė bėralinė, tarboje trupiniais virsta. Pas mužikus einant reikia žinoti vardus šeimininkų, paminavoti jų patronus, pasimelsti už dūšias (p. 187). Gyveno mūsų kaime kurpius. Susirgo ir mirė. Liko jo šeima. Šiaučienei beliko elgetauti (p. 190). Buvo ir elgetų iš kilmės. Užsikabinęs ilgą, storais mediniais rutuliukais ražančių. Gryčioje ne poteriu kalba, bet giesmę gieda. Tai elgetos vaikas, bažnyčių ir atlaidų lankytojas. Jis moka savotišką elgetų kalbą, "liuberišką" kalbą (p. 191). Kiti jų važinėdavo mažu arkliuku. Kai kuris užeidavo į gryčią ir sakydavo: parnešu palaiminimą iš šventų vietų: Čenstakavo ir Vilniaus Aštrios bromos dievo motinos. Einu į Žemaičių Kalvariją, užeisiu į Kretingą pas šventą Antaną (p. 191). Šis elgeta nešiojasi pardavimui krapylų, šaplierių ir šv. Pranciškaus juostelių (p. 192). Tie elgetos gyvena mietuose (p. 192). Dar būna elgetos našlaičiai. Buvo pas poną medsargis, bajorų kilmės. Kažkuo ponui nusidėjo, pavarė jį, pasodino valstietį. O kur buvusiam medsargiui bajorui dėtis? Jis nemoka darbo dirbti p. 193). Vakarais troboje svečias būtų pamatęs dūzgiančius ratelius ir moteris šalia jų, vyrus, vejančius virves, pinančius vyžas, karšinčių prie krosnies, vaikus, žaidžiančius ir iš pagaliukų kryželius darančius. Šviesos trūkumas buvo pripildomas giesmių - "Karinka", "Labanaktį", "Marija, gražiausia panelė" ir daugybės kitokių. Mergaitės jas atmintyje turėjo išsaugoti. Mergaitės stengėsi didinti šį dvasinį turtą, iš klausos, girdėdamos kaip kitos gieda.  Vyrai tik pritaria mergaitėms, nes tiek nežino tiek, kiek jos (p. 197). Gulant gaidys gieda pirmą sykį. Begulint išeina antrieji ir tretieji gaidžiai. Su ketvirtaisiais gaidžiais jau reikia keltis. Tai gali būti 4 - 5 valanda (p. 199). Pasitaiko, kad židinyje ugnis užgęsta. Tada mergaitė turi bėgti į gretimą sodybą ir iš ten parnešti. Tam ji paima marškonį skuduriuką, padaro iš jo rutuliuką ir tame rutuliuke  parneša žėruojančią anglį (p, 201). Dūminė gryčia esą tamsi ir nesveika gyventi. Tačiau dūminė gryčia išgyveno tūkstančius metų. Gryčia greit prišyla. Oras tyras. Šilta, jauku, malonu (p. 204). Prieblanda gryčioje masina prie poilsio. Šiuolaikiniame name oras drėgmės pilnas, žmonės apsivilkę, krosnis iš žalių plytų (p. 205). Nuo virimo vandens puoduose gryčioje pilna garų, tas garas pūdo sienas (p. 206). Šiuolaikinis žmogus panoro turėti baltą, šviesų kambarį kaip mieste, kaip klebonijoje. Bet tam reikia daugiau pinigų (p. 206). Tarakonai vadinti prūsokais. Vokiečiai per Didįjį karą liepė tarakonus vadinti lietuviams kitaip. Yra kita jų padermė - juodi, panašūs į mėšlavabalius. Tai rusų prūsokas, vadinamas tarakonu (p. 207). Dūminėje gryčioje jų buvo pilna (p. 207). Adventas: kas ruošiasi važiuoti į rarotus, kam eiti giedoti, kam likti namie krosnį kūrenti. Žmones tam kelia kaime būgno garsas. Atvažiuoja miestelį labai anksti. Pirmi randa bažnyčią uždarytą. Špitolininkai atidaro bažnyčią (p. 209). Traukia visi giesmę "Eik, Adomai, i rojaus, pažinti procę artojus..." (p. 209). Juškos dainų rinkinys - tik viena sauja paimta iš poetiškos liaudies kūrybos. Tada visi dainuodavo, o dabar tai vadyba "didnasriavimu" (p. 210). Namuose likusieji eina į vien vietą, kur prie žvakės kantička, Aukso altorius. Visi renkasi giedoti ražančių ir adynų. Vyrai iš knygų, o mergaitės iš atminties. Pradžia giedojimo atitinka ketvirtą valandą. Baigti reikia 5-6 valandą (p. 211). Apšeria gyvulius, krosnį iškūrena, o tada laikas dar pagulėti (p. 211). Lietuviai prausia burną ne dieną pradėdamas, o eidamas valgyti pusryčio. O štai Dotnuvos gudai kitaip - tik atsikėlę (p. 212). Šiais laikais vis daugiau bulvių auginama, joms prireikė jau aruodų (p. 212). Po pusryčių vėl einama pasivartyti - gerai pavalgyti ir eiti pagulėti. Per pietus valgo mėsą, išvirtą iš ryto (p. 212)> Pasninkaujama advente trečiadienį, penktadienį, šeštadienį. Kopūstai ir barščiai be jokio uždaro - toks valgis tomis dienomis. Žiemos šventvakariais jaunimas renkasi į gryčią giedoti karunkos. Parenkama gryčia, kur daigiau mergaičių (p. 213). Kūčių diena didelės ruošos metas - alaus gaminimas (p. 214). Reikia paruošti valgių ir Kūčioms ir šventėms. Kepama žąsiena kiaulienos kumpiai, kviečių ir miežių ragaišiai, košeliena, sausi barščiai su baravykais (p. 214). Gryčios tvarkymas, švarinimas, vyrų prausimas (p. 215). Stalas uždengiamas balta staltiese, po staldengte kuokštelė šieno. Lajinė žvakė statoma. Ant stalo barščiai ir šaukštai. "Tėvė mūsų", plotkų dalijimas. Plotkus atnešė bažnyčios maršalka (p. 216). Barščiai su baravykais virti, silkių bliūde yra. Toliau aguonų pienas, pasaldintas cukrumi su šližikais. Ir kita. Po Kūčių samdininkams pasibaigia tarnystės metai (p. 217). Šeimininkai eina į gertuvę (smuklę) teirautis, gal bus norinčių parsisamdyti darbininkų (p. 219). Susiderėjo už 15 rublių per metus plius drobiniai marškiniai ir kelnės pašukinės (p. 220). Kalėdų pirmą dieną vieni rengiasi į bažnyčią, į rarotus, kiti - giedoti rožančiaus. Pirmą Kalėdųdieną giedamos Kalėdų giesmės. Kantička visada būdavo godingoje vietoje kertėje už stalo (p. 223). Antra Kalėdų diena - šeimynos išleistuvės (p. 224). Laikas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių lyg kokios atostogos. Darbininkai nieko nedirba, miega kiek nori (p. 225). Žydų kromininkai: Leibienės laikais pradėjo atsirasti pinigų, o su jais mergaičių lenktynės parėdnėse ir paniekinimas senovinio tautinio aprėdo (p. 229). Laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių vadinasi mėsiedis (p. 230). Tai vis dar atostogų metas (p. 231). Darbas, malda ir pramogos kartojasi mėsiedyje po kits kito. Šventadieniais, kol naktis žymiai nesutrumpėjo, rytais, būgnui sužadinus, renkasi, kaip advente giedoti rožančiaus, o vakarais - karunkos. Karunkos giedojimas nepraleidžiamas, nes pagiedojus atsiranda smuikorius. Gieda kalėdų giesmes. Po to šnekos, vietinės naujienos, juokavimai, skaitymai kalendoriaus "Vilniaus Zavackio drukarnės" (taip vadino kalendorių) arba skaitymas iš knygelių Valančiaus. Tada šokiai, už kuriuos reikia susimokėti. Kiti lošia kortomis (p. 232). Vaikinai šoka batuoti, o merginos basos (p. 233). Per Užgavėnes reikia daug valgyti ir vis mėsos (p. 234). Pelenijoje mažiukai veždavo per kaimą "dziedelį". Mokslininkai aiškina, kad tai pirminio lietuvių tikėjmo  liekana, kad buvusių stabmeldžių tokia tikėjimo apeiga, reiškusi pavasario ir metų pradžią. Žiema su savo pasilinksminimais ir valgiais jau pasibaugė ir prasidėjo tyla ir susilaikymas (p. 237). "Dziedelio" vežimas taip atrodo: paimta sena pavaža, ant jos tekinis užmautas. Traukiant pavažą už virvės, pavaža slenka. Aplink stebulę sustatyti pagaliukai at tų pagaliuku parėdytas dziedelis. Dziedelis sukasi, vartosi. Tie vaikiukai atliko seniausios tautinės tikybos apeigą (p. 238). Gavėnia - pats pats patogiausias laikas vaikams mokytis. Mūsų Juška imasi darbo (p. 247). Ir šiandien manau, kad lengviau vaikus mokytis iš senovinio elementoriaus su slebizavone (p. 249). Vakare išdavę kalbėjome poterius ir ėjome namie. Visiems suklaupus, vienas kalbėjo, kiti tylėjo. Poteriai lenkiški. Visi anų laikų žmonės, mūsų tėvai ir seneliai manė, kad gerai būtų, net kad reikia visiems mokėti lenkiškai. Gerai būtų, kad visi mokėdami šnekėtų lenkiškai. Gerai būtų, kad visi vaikai išmoktų tos poniškos kalbos: su viena lietuvių kalba toli nenueisi. Taip įsitikinę pageidavo, kad mokytojas su vaikais šnekėtų vien lenkiškai. Ir iš tikrųjų: ar kas supranta, ar ne, mokytojas šneka lenkiškai. Lietuviško elementoriaus lengviau buvo išmokti, bet dauguma mokėsi iš lenkiško, sekdami nuomone: jei iš lenkiško išmoksi, tai iš lietuviško dar lengviau galėsi skaityti (p. 250). Visi buvo tikri, kad be mušimo ir be baudimo neišmoksi, taigi mokykloje ir mušė, ir baudė. Mokytojas taip elgėsi net norėdamas įtikti tėvams. Jei kuriam vaikeliui per visą gavėnią nė sykio nebūtų įtvota rykštėmis, paguldžius ant zoslano, tėvai galėjo įtarti mokytoją, kad jis jų vaiko neprižiūrėjo (p. 251). Vidutinio gabumo vaikas išeidavo mokslą per tris žiemas. Pirmą žiemą vaikas išeidavo elementorių slebizavodamas. Antrą žiemą išeidavo tą patį elementorių žodžiais ir įsikabindavo į knygelę; trečią žiemą atbaigia skaitymą, mokosi rašyti raides ir skaičius ("statyti numerius"). Mokslas buvo reikalingas dievui garbinti bažnyčioje iš knygelės ir pravadninkui prie giedojimo giesmių. Laidotuvės, gedulingi pietūs, keturniedėlio ir metiniai poteriai - neapsiedavo ir dabar neapsieina be mokyto žmogaus. Giedoti - tai ne mišių maldas skaityti. Kiekvienas iš savo knygos ir iš atminties išmoksta, o kad ką ne taip perskaito, niekas negirdi. Giesmės - kitaip (p. 251). Būdavo dar mokytojas Krakių miestelyje, net du. Juos vadindavo gubernoriais. Prie jų eidavo tie, kurie nepasitenkindavo kaimo mokslu. Jie išmokdavo skaityti iš bet kokios knygos, ne vien maldaknygės; išmokdavo rašyti, lenkiškai kalbėti, "numerius mesti" (keturis veiksmus) ir galų gale rusiškai skaityti ir rašyti. Mokslas tesės nuo Kalėdų iki Velykų. Pasimokęs žiemą Krakėse, taikėsi išeiti į vargonininkus, kaimo daraktorius, dvaro raštininkus, kliučvaičius (policija). Toks tikėjosi kariuomenėje būti geresnis (p. 252). Ligi 1862 m. Kėdainiuose buvo gimnazija. Už mokslą reikėjo mokėti 5 rublius metams, studentai išsilaikydavo gaminiais iš namų, o kam patogiau pinigais, tas mokėjo 20 rublių, iš jų užteko ir butui ir valgymui per metus. Vienam bute apsigyvenę studentai patys vedė namų ūkį, apmokėdavo butą, virėją. 1862 m. iš Ažytėnų mokėsi Kėdainiuose trys vaikai. Mes mažiukai grožėdavomės žiūrėdami į juos kai jie grįždavo: juodos gelumbės mundurėlis su stačia, raudona apykakle. Nuo 1864 m. kai rusų valdžia paėmė mokymą į savo rankas, kai panaikino daraktorius, švietimas nupuolė (p. 253). Nuo 1864 m. iki 1918 m. iš Ažytėnų gimnazijoje mokėsi tik 2 (p. 253). Velykų savaitė: maldingi žmonės nuo didžiojo trečiadienio  pradeda eiti į bažnyčią, kaip ir pasitikdami Velykas. Atsirasdavo mergaičių ir moterų, kurios dėl dvasiškų nuopelnų nevalgydavo nieko nuo ketvirtadienio pietų ligi velykų - tris dienas (p. 253). Šeštadienį ligi pietų visi darbai turi būti pabaigti. Žmonės prausiasi, rėdosi ir eina į bažnyčią (p. 254). Pagaliau visi sustoja prie pilno stalo (p. 255). Seniau buvo toks paprotys - laistytis, esą linai derėsią (p. 257). Antra Velykų diena buvo skiriama mažiukams lankyti savo krikšto tėvus (p. 259). Rusų kareiviai, stovėdami kaimuose, buvo įvedę įprotį ridenti kiaušinius, bet paskui nustojo stovėti ir įprotis ridenti išnyko (p. 261). Trečiadienis po Velykų vadinasi Ledų diena. Tą dieną svietas susilaikydavo žemę judinti. Nei arė, nei akėjo, nes kitaip būsimą vasarą ledai galėsią išmušti javus laikuose. Pabrangus darbininkams, imta branginti laiką, tad balsiau pradėta šnekėti, kad Ledų diena - tai burtas (p. 262).

Duba - atskiras ūkis, gyvenimas. Ažytėnuose iš pradžių dubą sudarė 24 dešimtinės. "Balanos gadynėje' dažniau vartojamas terminas "gyvenimas" (p. 565). Sosiais vadinta seniau platesnės apylinkės, vėliau keturi Surviliškio valsčiaus kaimai: Bakainiai, Pakruostė, Lažai, Užupė. Vardas pažįstamas jau iš XIV a. Tų kaimų gyventojai, buvę karališki ūkininkai, dar prieš pirmą pasaulinį karą laikėsi išdidžiai ir atokiai nuo kitų kaimų, ypač nesidėdami su savo kaimų "bobeliais". Plačiai garsėjo Sosių merginos: "Apsaugok viešpatie nuo Ramygalos balių, Šėtos ubagų ir Sosių mergų" (p. 567). Vietos žmonių pasakojimu, gr. Chrapovickis atkėlęs iš už Vilniaus į Dotnuvą ir padotnuvį pigių darbininkų - "gudų", baltarusių. Iš čia plitę į gretimus kaimus. Grynai baltarusiški buvo Grigoriškių ir Vainutiškių kaimai. Baltarusiškos tokios pavardės kaip Avrilčikas, Chrapačas, Guliokas, Maniokas (p. 568).

Chrapovickiai didelių valdų savininkai vidurio Lietuvoje. Jiems priklausė Dotnuva, Gudžiūnai, Terespolis (p. 572). Ligi 1864 m., Dotnuvoje veikė pavyzdinė pradinė mokykla, kurią gr. Chrapovickis įrengė ir išlaikė. Priimdavo mokyti nuo abėcėlės, per trejus metus išmokytdavo skaityti ir rašyti lenkiškai ir rusiškai, o trečiuose metuose mokė gramatiškos lenkiškos ir rusiškos, lenkiškų eilių, keturių aritmetikos veiksmų. Dar mokė mus ministrantūros ir tarnauti prie mišių (p. 307). Vyresni mokiniai mokė jaunesnius. Mokytojas Rozalinis buvo dievotas, Dievą laikė širdyje (p. 308). Už tylos ardymą buvo baudžiami - tai klūpėjimas ir plakimas (p. 309). Kalba ėjo lenkiška ir rusiška. Apie lietuvių kalbą niekas nė minėti neminėjo. Lyg jos visai sviete nebūtų buvę. Taip norėjo ir mūsų tėvai: jie leido į mokyklą, kad vaikai išmoktų to, ko nemoka, gi lietuviškai, žinoma, visi moka. Tik 1862 m. pavasarį mūsų mokytojo nuomonė apie tautybę pakito: atsinešė jis į mokyklą lietuvišką knygelę, padiktavo ir liepė mintinai išmokti. Taigi, atsirado lietuviškos pamokos. Buvome mokomi neužsiginti savo tautybės: mes privalą visada sakyti: "ja samogit". Taip rusai anuomet savo raštuose vadino lietuvius ir žemaičius. Mes klausėme jo išvedžiojimų, bet klausėme atsilošę: ne pagal mūsų nuotaiką visa lietuviška pamoka. Kam čia mokyti mokykloje, kad tą ir piemenys ir be mokyklos moka? Pačiam mokytoju tai buvo keista ir greitai jis apleido tą dalyką (p. 311). Kai kas iš mūsų iš tų pamokų suprato, kad valia būti lietuviu, nepriverstina būti lenku nei ponu, gera būti žemdirbiu, ūkininku. (p. 311). Gegužės mėnėsį ėjo su mumis pasaulietinis kunigas, ne bernardinas, ir šnekėjosi su kapelionu apie lietuvių kalbą. Dotnuvos miestelyje visi kalbėjo lenkiškai, kaimuose gi - gudiškai. Kapelionas lietuvių kalbą pavadino kalakutų kalba (p. 311). Tame sujudime nepažįstamasis kunigas priėjo prie M. Katkaus ir pasilenkęs tyliai paklausė lietuviškai: kokių moki dainų, pasakyk. Išgirdus namų kalbą, jam pasidarė jauku ir gera. Vėliau sužinojo, kad tas kunigas buvo tautos didvyris, lietuviškų dainų rinkėjas kun. Antanas Juška. Jo įtakoje buvo įvestos mūsų mokykloje lietuviškos pamokos. Gali būti, kad M. Katkus iš būrio lenkiškai kalbančių mokinių buvo lietuviškiausias, nes kiti ir namuose kalbėjo lenkiškai. Mokslo metų gale būdavo metinis aktas, egzaminas. Kiekvienam teko atsakinėti (žinoma tai, ką iš anksto su mokytoju buvo sutarę). M. Katkui reikėjo pasirodyti su lietuviškomis eilėmis, nes pamokų metu jis vienintelis nesidrovėdamas atsakinėjo lietuviškai (p. 313). O kapelionas, kuris lietuvių kalbą pavadino kalakutų kalba, buvo kunigas Ignacy Rodnicki-Ustkiewicz, bernardinas (p. 313). O 1865 m., kai M. Katkus mokėsi Raseiniuose, dominikonų vienuolyne jį užkalbino šis dotnuvietis kapelionas lenkiškai ir buvo labai malonus (p. 314).

Į Šiaulių gimnaziją įstojo 1866 m. mokėsi septynis metus. Šis laikotarpis pasižymėjo smarkiu lenkystės liekanų naikinimu. O lenkiško gaivalo buvo nemaža: aukštesnių klasių mokiniai, susieidami butuose, šnekėjo tarp savęs lenkiškai, net dainuodavo lenkiškas dainas ir net patriotiškas; gi su šeimininke, su privačiais žmonėmis ir krautuvėse visi mokiniai tik lenkiškai kalbėjo, taip pat ir žaisdami snieškomis. Tautosaka apie lenkų karą su švedais Šiauliuose buvo gyva. Gimnazistai žaisdami vadino save vieni lenkais, kiti švedais. Dėl to šiandien Šiauliuose vaikai negimnazistai vadinami švedais. Jeigu žaisdami rėkaudavo lenkiškai, ne kitaip galėjo būti ir kasdieninėje kalboje. Skaitė lenkiškas knygas bibliotekoje (p. 317). Senas mokytojas Aleksejevas turėjo daug lenkiškų pažinčių ir buvo palankus lenkystei (p. 318). 1868-1869 m. surinko iš mokinių lenkiškas maldaknyges ir jas pakeitė rusiškomis. Kas toliau dėjosi su tomis knygomis, valdžia nesidomėjo. Taip su lenkystės vijimu iš maldos iš mokinių siekų buvo išvyta ir pati malda (p. 319). Nuo buntmečio Murakjovo nurodymais Lietuva imta sparčiai rusinti, ir tiek nuveikta, kad mokiniai savųjų tarpe ir kitur šnekėjosi tik rusiškai, tik savo šeimoje šnekėjo kaip kam išėjo (p. 323).

M. Katkus apie savo studijas Petro akademijoje - aukštojoje rusų žemdirbystės mokykloje (p. 326). Tai Maskvoje, tiksliau pamaskvyje. Po baudžiavos panaikinimo tikėtasi, kad čia studijuos bajorų, dvarininkų vaikai, norėdami sėkmingai ūkininkauti savo dvaruose (p. 327). O vietoj jų susirinko popų ir smulkiųjų valdininkų vaikai; laisvųjų klausytojų vietą užėmė agitatoriai, besirūpinantys politika. Čia 1870 m. atsirado pirmoji politinė byla (p. 328). Akademija vadinta maištininkų lizdu (p. 329). M. Katkus peržiūrėjo studentų sąrašą. Prie jo rado parašyta: "valstiečio sūnus". Tokių rado dar du., Vadinasi iš visos Rusijso tik trys valstiečiai. O tai jis ir du suvalkiečiai lietuviai. Lietuvos ūkininko palinkimas leisti į mokslą bent vien vaiką yra narvelė, iš jo kyla akutė, iš tos spurgas, atžala ir galop jaunas Lietuvos nepriklausomybės medis, lyg gėlė našlaitė pražydęs trispalviais žiedais (p. 336).

1879 m. M. Katkus atsidūrė Latvijoje, vadinamajame Inflantų krašte, Latgaloje, tuo metu priklausiusioje Vitebsko gubernijai (p. 337). Krikščionybę jie priėmė iš lenkų, sulenkėjusių lietuvių. Jokia kultūra ir civilizacija jų nepasiekė. Jų maldaknygės buvo spausdinamos Suomijoje, parvežamos į Latgalą ir slapta dalijamos. Labai priešiški pravoslavijai. Iš būdo panašūs į lietuvius. Esant jų kaime atrodo, kad esi Lietuvos bobilynėje: būrelis trobesių be tvarkos. Be galo daug miško (p. 338). Dvaras Marienhauzas, turintis 40 000 ha, priklauso našlei Lipskienei. Lipsniai didžiavosi savo lenkiška kilme (p. 339). M. Katkus: aš laisvamanis, materialistas, nieko dvasinio nesuvokiu, bet prie viso to valia man matyti ir suvokti grožį ten, kur jo tikrai yra (čia M. Katkus apie pamaldų nedidelėje medinėje kaimo bažnytėlėje grožį) (p. 347). Kunigas Lupeika, klebonas, lietuvis. Inflntuose gal visi kunigai lietuviai (p. 349).

Atisiminimai apie Jurgį Beliaką-Bielinį (1846 - 1918): XIX a. pabaigoje atvažiavo pas M.Katkų teta Lengvinienė ir papasakojo apie pas ją nakvojantį, knygas iš Prūsų vežiojantį žmogų, save vadinusį "Esmu lietuvis iš Lietuvos". Jis šnekdavo apie Lietuvos kilimą iš numirusių (p. 352). Jurgis Beliakas atvažiavo ir pas M. Katkų (p. 352). Gabeno knygas iš Prūsų organizuotu būdu 30 metų, po visą Panevėžio pavietą. Sakydavosi esąs klebonas, jo parapija Panevėžio pavietas, turįs kamendorių ir zakristijoną. Mokėjo 5 kalbas: su lietuviu jis lietuvis, su bajoru - lenkas, su rusu - rusas, Latvijoje - tikras latvis, Prūsuose tikras vokietis. Beliaką globojo knygų gamintojai. Dėl knygnešių pavyduolių ir kontrabandininkų buvo įkliuvęs ne kartą (p. 353). Vengė vieškelių ir miestelių. Jo takai - šunkeliai, šventi keleliai (p. 354). Gabeno tik knygas. Daugiausia maldaknygių, elementorių, kalendorių, nes svietas jų daugiausia reikalaudavo. Užprašiusiems vežiojo Ūkininką", "Apžvalgą", "Tėvynės Sargą", "Varpą". Pas tokius kalbėdavo apie istoriją: pav. istoriją apie karvelį, krintantį žemyn su drauge jį pašovusia vylyčia: karvelis - tai Lietuva; apie užgimimą Vytauto, kuris prikels Lietuvą iš numirusių. Sostinė Lietuvos karaliui Vytautui ne Vilniuje tarp gudų, bet čia Lietuvoje, tarp savųjų žmonių, esanti ir vieta su pavadinimu Sostai. Kalbėjo, kad reiktų leisti laikraštį visais liežuviais ir siuntinėti visiems Europos valdovams, kad žinotų kaip esame skriaudžiami (p. 355). Pelno turėjo nemažai. Galėjo sūnų išleisti į mokslus, rėmė namus (p. 357). Iš jaunystės taikėsi į kunigus, bet kad neužteko mokslo ir lėšų, norėjo tapti bent vienuoliu. Kai atvažiavo į Kauną, seminariją, jam pasakė: jei nori pasišvęsti dievo garbei, bažnyčios ir tėvynės naudai - gabenk knygas iš Prūsų. Pabandė, pavyko. Paskui nuvyko į Belgiją ir Prancūziją, pasipiktino menka belgų katalikyste. Paryžiuje susidėjo su lietuviškosios draugijos "Želmuo" nariu. Beliaką jis atvedė į margrafiėnės Vielopolskos rūmus, į kažkokios lenkų draugystės posėdį ir pristatė kaip Lietuvos atstovą ir pasiuntinį iš Lietuvos. Apie šį posėdį Beliakas kalbėjo su šypsena: keista atrodė, kad lenkai ketina išvyti maskolius iš Lietuvos ir atstatyti viską, kas buvo, atstatyti vienuolynus. Grįžęs atsisakė minties tapti kunigu ir vienuoliu, vedė (p. 358). Jurgis jautė didžiulę neapykantą Rusų valdžiai už tikėjimo ir tautos priespaudą, džiaugėsi, kad jos sūnus pateko į kalėjimą už priešvalstybinę veiklą (p. 359). Pykdamas šnekėjo apie ponus, išdraskiusius kaimus, apie reikalą juos sugrąžinti (p. 360). Neapkentė ir godulingos kunigijos, tačiau buvo tikintis žmogus ir katalikas. Knygas, kritikuojančias dogmatus, vadino blevyzgomis. Niekas manęs nuo katalikystės neatstums, - sakydavo. Vengdavo teologinių ginčų. Jeigu inteligentai užpuola draskyti dėl tikėjimo, pasiduodu, nesipriešinu. Mirė 1918 m. Neteko jam pamatyti atsikūrusios Lietuvos (p. 360). Minima "lenkų draugystė" - tai lenkų emigrantų kongresas, kuriame Bielinis pareikalavo pripažinti Lietuvai nepriklausomybę ir už tai buvo pašalintas iš posėdžių (p. 577).

[Kun. Mato Miežinio sukaktis]: Mums teko gyventi reikšmingame mūsų tautos istorijos laike. Būtent, prie mūsų liaudyje ėmė dygti tautiškas susipratimas, ėmė atsirasti tautiška sąmonė, kuri ilgainiui išsivystė į nepriklausomą. Mums, mačiusiems dygimą, teko pamatyti  kaip atžala tapo jaunu medžiu ir pražydo lyg našlaitė trijų spalvų žiedu. Teko pamatyti kaip raitas žmogus vejasi apiplėšusį mus priešą. Keturis šimtus metų buvęs užkerėtas, vėl atsirado mūsų tarpe ir mums vadovauja. Mes matėme naktį, mes budėjome, aušrai auštant, girdėjome varpą, žadinantį svietą iš miego, sulaukėme ir tekančios saulės - nepriklausomos Lietuvos valstybės su visais reikmenimis: seimu, ministeriais, vyriausybe ir... su kariuomene (p. 379).

Apie Joną Basanavičių: M. Katkui teko su juo bendrauti Maskvoje 1873 - 1878 m. Šiuo laikotarpiu lietuviai studentai dar nebuvo atskilę nuo lenkų. Šventadieniais sueidavo po pamaldų lenkų bažnyčios aikštelėje, šnekėdavosi kaip vienos šeimos nariai, susiėję svetimoje šalyje (p. 381). Nors vieni vadinomės žmudzinais, kiti litvinais dar kiti poliakais ar koroniažais, visi šnekėjome lenkiškai. Lietuviškai ne vienas gal ir būtų norėjęs prabilti, bet nedrįso, būtų atrodę išsišokimu, daugeliui netiktų. O Basanavičius ir Pietaris šalinosi nuo artimesnio draugavimosi su lenkais ir lenkuojančiais lietuviais. Basanavičius mokėjo už butą brangiau, bet kad tik netektų susitikti su lenkais. Basanavičius dar studentu būdamas jau dėjosi didžiu: apie menkniekius nešnekėjo, tik apie tai, ką po 20 metų jam teks veikti, šnekėjo apie nepriklausomą Lietuvą. Norėdamas žadinti lietuvius iš letargo miego, ketino apsigyventi Prūsijoje ir iš ten raštais veikti Lietuvą. Panašiai Šliūpas jau tuo metu kalbėjo irgi apie nepriklausomą Lietuvą ir sakė, kad Lietuva būsianti tvirtove Vokietijos nuo Rusijos (p. 382). Basnavičius kritikavo Narbutą. Jo istorija esanti lyg ant siūlo suvarstytas žinių rinkinys apie įvykius, be kritikos ir suderinimo (p. 383). Jau tada keliuose sąsiuviniuose buvo parašęs Lietuvos istoriją (p. 383). Panašu, kad šis darbas pradėtas jam dar gimnazijoje mokantis, taigi jau tada dėjosi didžiu (p. 383). Lietuvis Basanavičius tarp kitų lietuvių buvo išimtinai geroje padėtyje: jam nerūpėjo pragyvenimas. Regėjo save karžygiu, mokslinčium, politiku. Toliau sėkmingai apsigyvena Bulgarijoje. Atsiranda daugiau tokių, Višteliauskas žymią dalį savo turto atiduoda būsimam laikraščiui ir t. t. (p. 384). Toliau klausimas kas pasirašinės redaktoriumi. Rusijos piliečiui pavojus, bet vis tiek Basanavičius, puikiai žinodamas šio laikraščio svarbą, suprato, kad leidėjo vardas nuskambės per visą Lietuvą, todėl neužleido tos garbės ir stambiomis raidėmis užrašė "leidžiamas Jono Basanavičiaus". Jis neklydo: "Aušra" suelektrizavo lietuvius (p. 385). Basanavičiaus vaidmuo šioje kovoje prilygsta padegimui degtuko sukrauto sauso laužo. Tas degtukas - tai Basanavičiaus straipsnis pirmame "Aušros" numeryje. 20 metų vyksta kova, o Basanavičius tuo tarpu ramiai sėdi Lom-Palankoje Bulgarijoje, rusų valdžios palaikomas. Jo globėja deivė Laimė taip surėdė, kad kova gerai vyksta be jo paties. Spauda atgauta, o Basanavičius grįžta Lietuvą ir veikia atvirai. Pasitinkamas kaip laimėtos kovos generolas, visur jam pirma vieta. Į vietas parvykusius Vilniaus seimo dalyvius valdžios agentai tardo, o jam, Seimo pirmininkui nieko, jis su valdžios didikais Vilniuje vaikšto pečiais surėmęs (p. 386). Sutvėręs nepriklausomą Lietuvą, Basanavičius jos valdyme nedalyvauja, užsidaro okupuotame Vilniuje, mato jam padirbtus biustus, atvaizdus. Basanavičius - Laimės pataikūnas (numylėtinis) (p. 387). Basanavičius, būdamas studentu, rengėsi moderniškai ir padoriai (p. 389).

M. Katkaus straipsnis "Dėl katalikų spaudos": jei mūsų tautos galybė būtų katalikybėje, tai mes šiandien būtume galingiausi ir valingiausi žmonės ant svieto, nes mūsų kraštas buvo tiek dievotas, tiek persiėmęs katalikybe, kaip niekur kitur. Kelius, vieškelius ir sodybas žmones apstatė kryžiais, lenktyniaudavo, duodami jiems meniškas formas. Šventadieniais ūkininkas sėsdavo su žmona  į teredeiką, po kojų ant šieno pasisodindavo savo vaikelį ir  važiuodavo į bažnyčią klausyti mišių, pamokslo ir mišparo, kiti ėjo pėsti. Kelias net rūkdavo važiuotais ir pėsčiais; namuose giedojo mojavas, gyvuosius ir negyvuosius ražančius ir gadzinkas; poteriai, aktai, prisakymai, šventos giesmės buvo laikomi vidujiniu dvasios turtu; darbas ir dievo garbinimas sudarę lietuvio gyvenimo turinį (p. 442). Pasiturintis ūkininkas svajojo išleisti vieną sūnų į kunigus. Tikresnės katalikybės nebegalėjo ir būti Tačiau tauta tada neparodė jokios galios. Buvo prietaringa, tamsi, prislėgta. Taigi, pasakymas "mūsų tautos galia katalikybėje" yra grynas absurdas (p. 443).

M. Katkaus laiškas Mikalojui Kuprevičiui (1925 m.): Šiaulių gimnazijos mokiniai susidėjo iš lenkuojančių bajorų ir grynų lietuvių kaimiečių. Nuo bajorų vaikų nebuvo ko ir norėti, kad jie laikytų save kuo kitu, o ne lenku. Pas ūkininkų vaikus sielos gilumoje, galima sakyti pas kiekvieną buvo tautiška sąmonė, bet nė pas vien ąį viršų neprasimušė, niekuo nepasireiškė. Tas pats ir aukštosiose mokyklose. Tai priešaušris (p. 459). Su Vincu Pietariu ir Jonu Basanavičiumi galėjai kalbėti apie tautinius dalykus laisvai. Tai buvo 1873 m. Kartą jį pakvietė studentas Koncevičius Kūčioms susirinkimui, pasibuvimui. Ten šnekėjo, dainavo lenkiškas patriotines daineles. Nei Basanavičius, nei Pietaris ten nebuvo. Matė ten daug buvusių šiauliečių, tarp jų Biržišką, Šakenį, Petrulevičių (p. 460). Kilo klausimas dėl skirtingumo tarp lenkų ir lietuvių. Katkus ir dar keli įnirtingai ginčijosi su lenkais. Koncevičius gynė Katkų nuo lenkų. Šakenis net lietuviškai uždainavo ir pridavė Kūčioms lietuvišką pobūdžio (p. 461). Su kleru M. Katkus seniai piktuoju ir jis, ponavodamas valdžioje, manęs neprileidžia prie mokytojavimo (p. 463).

M. Katkaus laiškas Motiejui Čepui (1930 m.): noras užlaikyti savo pavardę lietuviškame grynume, valymas jos nuo seno dažo yra ženklas patriotinės dvasės asmenyje; kiti norai šiam norui turi nusilenkti, nes patriotizmas atgaivino Lietuvą, patriotizmas, ne kas kitas, gina dabar ir gins ateityje jos nepriklausomybę (p. 496). Metrikoms negalima duoti sprendžiamosios galios, nes jas sudaro krikšto tėvas. O kas gi tas krikšto tėvas jei ne žmogus išvežant į bažnyčią gerai šnapseliu pavaišintas, diktuoja metriką žmogui, kasdien vadintą Katkus, Katkievičiumi. Tikra pavardė yra tai, kaip liaudis žmogų vadina (p. 497).

M. Katkaus laiškas Juozui Tumui-Vaižgantui (1932 m.): šiek tiek apie save: mes buvo du broliai ir trys seserys. Jos būdamos pasiturinčių tėvų dukterimis, greitai ištekėjo vyrų. M. Katkų tėvai leido į mokslą, o antrajam sūnui Bernardui paliko pilną dubą. Nelaimei, brolis greit mirė... M. Katkus mokslų nenorėjo mesti, nors kuriam galui mokėsi, nežinojo. Tačiau vis tiek turėjo stoti į brolio vietą (p. 504).

Iš liaudies kūrybos: Kitoj gadynėje, kada ponas dievas vaikščiojo ant žemės, prie būrio jo mokytinių vilks pritapęs vaikščiojo drauge ir klausė pamokslo. Ėjo vien sykį visas būrys patvoriu, o ten atsirado žąsinas, kuris, iškišęs galvą pro tvorą, šnypštė, vilkas gi, eidamas pro šalį kapt ir perkando žąsinui galvą, sakydamas: ko šnypšti ant šventųjų" Ponas dievas pavarė vilką nuo savęs šalin: vilkas buvęs, vilkas liksi, nemesi savo prigimimo ir ramumo neišmoksi (p. 268).

Kitoj gadynėj ir šuo turėjo bajorystes, tačiau per katiną nustojo ir mužiku paliko. Šuo padavė savo popierius katinui, Katinas paskėlė, o kai šuo paprašė dokumentų, tas mato - popieriai  žiurkių sukapoti. Nuo tada šuo neužmiršta katinui, o katinas tykauja žiurkės (p. 269).

Pavasarį oželis, atsilikęs nuo motinos, šaukia: "Matki, matki, pačikaaaj" , o rudenį, užaugęs į ožį ir sekiodamas kitą ožką, sako: "Matki nematiki, for for" (p. 278).

Korsakas Kostas. Mikalojus Katkus ir jo "Balanos gadynė": M. Kuprevičiaus ir J. Tumo -Vaižganto pateiktomis žiniomis M. Katkus pasirodė kaip gana savotiškas liaudies švietėjas, savotiškas Lietuvos Tolstojus su aukštojo mokslo diplomu likęs visą amžių ūkininkauti kaime ir kaip "aušrininkiško" tipo patriotas. Tuo tarpu apie Katkaus žymiai radikalesnes politines bei ateistines pažiūras, apie jo nuolatinę opoziciją buržuazinės Lietuvos valdžiai ir klerikalams, apie jo grubius persekiojimus šie pirmieji Katkaus biografai nutylėjo (VI). Dabar mes žinom ir jo publicistinę kūrybą, apie jo ateistinės minties skleidimą, liaudies tautosakos ir gimtosios kalbos turtų rinkimą, Katkus iškyla kaip principingas demokratas, pažangus kultūrininkas, bekompromisiškai tiesaus ir atkaklaus būdo žmogus (VII). Gimė pasiturinčių laisvųjų ūkininkų šeimoje, gausioje prieaugliu (VII). Katkus baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Maskvos universitetą matematiką, bet pastudijavęs vienerius metus pakeitė specialybę ir stojo mokytis į žemdirbystės ir miškininkystės akademiją, kuri šiandien (sovietiniais laikais) žinoma kaip Timiriazevo vardo žemės ūkio akademija (p. IX). Katkaus studentavimo metai sutapo su intensyviu rusų narodnikų veiklos momentu, su judėjimo "eiti į liaudį" masiniu pasireiškimu. Čia jis susiformavo ir savo pasaulėžiūrą. Jis įdėmiai skaitė tokius autorius kaip Tolstojus, Milis, Darvinas, Boklis, Spenseris. Jų įtakoje susiformavo pažangią materialistinę ir demokratinę pasaulėžiūrą (p. X). Kurį laiką bastėsi dvaruose - Lietuvoje ir Latvijoje. Dirbo urėdu, raštininku. Tada 1884 m. galutinai sugrįžo į gimtąjį Ažytėnų kaimą. Tėvui po metų mirus, paveldėjo ūkį, nugyveno jame visą gyvenimą kaip paprastas valstietis, pats dirbdamas visus žemės ūkio darbus (XI). Tai bene vienintelis atvejis Lietuvoje kai inteligentas grįžo į gimtąjį kaimą ūkininkauti (XI). Tačiau įtakojo ir narodnikų idėjos - demokratinės - patriotinės pažiūros. Katkaus sąmoningai pasirinktas "ūkiškas gyvenimas" truko 60 metų (XII). 1894 m. jis vedė turtingą, bet visai bemokslę merginą, su kuria susilaukė net 8 vaikų - trijų sūnų ir penkių dukterų (p. XIII). Vengė naudotis samdomu darbu. Tai turėjo neigiamos įtakos jo ūkininkavimo efektyvumui (p. XIII). Ažytėnų kaimas jau 1911 m, - ir Katkaus įtakoje - išsiskirstė į vienkiemius, tada ir Katkus ūkininkavimas palengvėjo (p. XIV). Jis gyvai rūpinosi visuomeniniais reikalais, liaudies kultūrinimu bei švietimu, rėmė nacionalinį išsivadavimo judėjimą (p. XV). Buvo uolus "Aušros" platintojas ir bendradarbis. Jo sodyba tapo lietuviškosios draudžiamosios spaudos platinimo vieta. Palaikė ryškus su M. Jankumi, J. Myliausku Rygoje. Jo namuose dažnai buvodavo Jurgis Bielinis. Artimas M. Katkaus moksladraugis, gydytojas M. Kuprevičius įsteigė Grinkiškyje slaptą kuopelę "Atžala", kuriai ir M. Katkus priklausė; platino lietuvišką spaudą (p. XV). Katkus aktyviai užsiėmė liaudies mokymu - mokydavo kaimynų ar giminaičių vaikus. Mokydavo aplinkinių dvarininkų vaikus. Taigi buvo tapęs kaimo daraktoriumi. Padėdavo aplinkiniams valstiečiams įvairiais teisiniais ir kitokiais klausimais. Jo įtakoje daugelis ažytėniškių skaitė lietuvišką pogrindinę spaudą (p. XVII). Konfliktavo su vietiniais kunigais. 1905 m. buvo išrinktas į Krakių valsčiaus komitetą, dalyvavo lietuvių suvažiavime Vilniuje (XVIII). Buvo persekiotas valdžios, areštuotas už tai (p. XIX). Savarankiškos Lietuvos valstybės susikūrimą sutiko su džiaugsmu, tačiau greitai jam teko nusivilti Lietuvoje įvesta policine santvarka, valdininkų savavaliavimu (p. XX). 1921 m. net buvo išrinktas Krakių valsčiaus tarybos pirmininku (XXI). Krakių valsčius priėmė sprendimą padėti badaujantiems Sovietų Rusijos gyventojams (p. XXI). Buvo apšauktas bolševiku, bedieviu. Prieš jį ėmė veikti apskrities viršininkas, karo komendantas, pas jį pradėjo lankytis policijos pareigūnai (XXI). Jis pareikalavo policijos pareigūnų jo namuose nusiimti kepurę, o vienam policininkui net numušė ranka kepurę. Katkų iš Kauno koncentracijos stovyklos išvadavo tik įtakingų asmenų bei giminaičių intervencija aukštose sferose (p. XXII). Jam buvo iškeltos net 9 bylos (p. XXII). Jau 1919 - 1920 m., Ažytėnuose jis buvo įsteigęs pradinę mokyklą, kurioje ir pats mokė ir ji turėjo didelį pasisekimą. Atvirai reiškė savo antiklerikalines pažiūras (p. XXIII). Ažytėnų mokykla buvo iškelta iš jo mamų, pats jis atleistas ir nukreiptas į klerikalinę Plungės "Saulės" gimnaziją (p. XXIV). Nuolat konfliktavo su Krakių seniūnu (p. XXIV). "Balanos gadynės" ėmėsi jau tapęs karšinčiumi, kai ūkį perėmė jo sūnus Antanas Katkus (p. XXVI). "Balanos gadybė" pagaliau išspausdinta (1931 m.) suteikė autoriui moralinę satisfakciją už visus gyvenimo sunkumus (p. XXIX). Siūlėsi skaityti paskaitas Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje (p. XXX). Aktyviai rėmė ateistinį, vadinamąjį laisvamanių judėjimą Lietuvoje. Jis padėjo steigti laisvąsias Ažytėnų-Lenčių kapines. Kilus valstiečių judėjimui Suvalkijoje (1936 m.) jo sūnus Pranas už dalyvavimą jame buvo nuteistas sušaudyti. Tėvui maldaujant, Katkaus sūnus buvo amnestuotas. Katkus savo sūnumi didžiavosi. (p. XXXI). 1940 m. jis dar dalyvauja Lietuvos valstiečių delegacijoje į Maskvą, iš kurios grįžęs dalijasi puikiais įspūdžiais. Labai džiaugėsi priėmimu į SSRS sudėtį. Katkaus šeima tuomet savanoriškai atidavė ūkį į Valstybinį žemės fondą (p. XXXIII). Kaip Katkus vertino tarybinį laikotarpį ir hitlerinę okupaciją matyti iš tezių arba plano punktų veikalo, kurį jis dar rengėsi parašyti: "Aš - komunistas, "Aš pasitikiu Maskvos veikėjais". "Apie kelionę į socializmą". "Žydai su geltonais ženklais". Kai jau aiškiai ėmė artėti mirtis kai kas iš namiškių, ypač dukterys ragino "susitaikyti su dievu" prieiti išpažinties, kad būtų galima palaidoti su kunigu. Tačiau Katkus atmetė šiuos pasiūlymus, likdamas principingas (p. XXXIV). Buvo palaidotas be bažnytinių apeigų laisvose Ažytėnų-Lenčių kapinėse greta savo bndraminčių ateistų (p. XXXV). Dėl savo užsispyrėliškumo, principų laikymosi, tiesos ieškojimo, Katkus daug kam atrodė keistuolis, nesugyvenamas užsispyrėlis, netgi įžūlus arogantas. Bet iš čia ir Katkaus autoritetas liaudyje (p. XXXVII). Iš tiesų jis buvo švelnaus charakterio, tolerantiškas ir savo šeimoje nieko nevertė atsisakyti tikėjimo, nedraudė jiems eiti į bažnyčią. Jis tik kategoriškai protestavo prieš prievarta diegiamą tikėjimą (p. XXXVIII). Jis nebuvo revoliucionierius, nebuvo bolševikas, neturėjo tiesioginių ryšių su pogrindiniu komunistiniu judėjimu. Jo pasisakymai už socializmą buvo daugiau utopinio pobūdžio. (p. XXXIX). "Balnos gadynė" buvo tarsi jo misijos išpildymas (p. XLII). Tiksliausia "Balanos gadynę" laikyti memuarinio žanro kūriniu, paremtu etnografine medžiaga. Orientuojamasi į  1862 - uosius metus, bet įvykiai ir dalykai apima ir kelių dešimčių metų laikotarpį (p. XLIII). "Balanos gadynėje" pavaizduotas tam tikras Lietuvos valstiečių sluoksnis kaip ištisas vienetas, su visu savo gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi, su savo socialiniais ir ekonominiais interesais, savo dvasiniais polėkiais ir jausminiais išgyvenimais. Tai karališkiai žmonės, ir būtent Krakių, Grinkiškio ir Baisogalos valsčiuose. Tas karališkių žmonių valsčius vadinamas Kubiliūnų valsčiumi, kuriam priklausė ir Ažytėnų kaimas (XLIX). Karališkiai gerokai skyrėsi nuo paprastųjų baudžiauninkų, vadinamųjų poniškių. "Karališkiai" taip pat ėjo baudžiavą, bet daug lengvesnę. Tai aiškiai privilegijuotas sluoksnis. Tas sluoksnis dar baudžiavai esant jau skyrėsi iš bendrosios valstiečių masės. Būtent šis sluoksnis ir sudarė pagrindą stambiajai ūkininkijai, išsivysčiusia į buožiją. Būdinga, kad nieko nesakoma apie baudžiavos panaikinimą 1861 m. ir 1863 m. sukilimą (p. L ir LI). Baudžiavos laikai "Balanos gadynėje" atsispindi tik tarsi tolimų atsiminimų prošvaistoje. Taip yra todėl, kad karališkiams valstiečiams jau ištisas dešimtmetis iki 1861 m. visos baudžiavinės prievolės buvo pakeistos mokesčiais ir kuriems dėl to baudžiavos panaikinimas nepadarė jokio įspūdžio (p. LI). Aprašytoji veikale ano meto Lietuvos kaimo buitis atrodo daug šviesesnė ir romantiškesnė nei iš tiesų buvo. Katkus idealizuoja pasiturinčių ūkininkų buities ir patriarchalines gyvenimo savybes. Bene ryškiausiai Katkaus klasinis ribotumas iškyla liečiant samdytojų ir samdinių santykius, kurie vaizduojami idealizuotoje šviesoje. Jis net vaizduoja samdinių būklę geresne nei šeimininkų (p. LII). Katkus daugiau fiksuoja ir žavisi aprašomais dalykais, nei juos kritiškai analizuoja istorinės pažangos šviesoje (p. LIII).