Kas slypi už disidento Algirdo Statkevičiaus entuziazmo doros atžvilgiu? |2021 liepos 9 d.

07/09/2021

Sovietmečio disidentas, politinis kalinys, filosofas, gydytojas, publicistas Algirdas Statkevičius (1923 - 2016) mokėsi Šakių "Žiburio", Kauno "Saulės", vėliau Jėzuitų gimnazijoje. Įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą medicinos studijoms. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo antinacinio-antibolševikinio judėjimo gretose, buvo pasikėsintojų į Hitlerį, kurį 1944 m. įvykdė plk. Klausas fon Štaufenbergas, patikėtiniu Lietuvoje. Sąmokslui nepavykus, kovą tęsė dalyvaudamas Vietinės rinktinės organizavime. Karui baigiantis Karaliaučiuje vokiečių žvalgybos mokykloje įgijo radisto specialybę. 1944 m. spalio 23 d. nusileidęs su parašiutu Kazlų Rūdos miškuose paslėpė siųstuvą ir nuvyko į Kauną tęsti medicinos studijų (studijavo taip pat ir Vilniaus universitete). Supratęs, kad yra sekamas, su fiktyviu pasu dirbo ambulatorijose Biržų, Rokiškio rajonuose, kol atsikėlė į Vainutą ir tęsė studijas Vilniuje. 1951 m. buvo areštuotas ir nuteistas 25 metams, su 5 trėmimo metais. Kalintas Kemerovo srities Olžoro politinių kalinių lageryje, po to Altajuje. 1956 m. paleistas į laisvę. Baigė medicinos studijas Vilniaus universitete. Nuo 1958 m. dirbo įvairiose kaimo ambulatorijose, 1960-70 m. dirbo Finansų ministerijos Vyriausioje valstybinio draudimo valdyboje vyr. gydytoju. Laisvą laiką skyrė pogrindžio spaudai, rašydamas jai, gilinosi į filosofiją. Užmezgė kontaktus su filosofu Broniu Kuzmicku, kuris jo filosofinius veikalus ir jo entuziazmą visuotinės moralės sistemos atžvilgiu labai rėmė, palaikė, recenzavo jo darbus. Būdamas tremtyje prie Lenos, ant skiaučių ir tošių parašė eilių knygą "Balsas iš laisvės kapo". KGB nustačius straipsnių pogrindinėje spaudoje autorystę ir suradus jo knygos "Bendražmoniškumo manifestas" rankraštį, prieštaravusį marksistinėms dogmoms, 1970 m. gegužės mėn. buvo suimtas ir nuteistas 12 m. kalėjimo. A. Statkevičius patalpintas Lukiškių kalėjimo gydykloje, vėliau - su viešai skelbta "sunkia šizofrenijos forma" Vasaros gatvės psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios paleistas 1972 m. Įsidarbinęs greitosios pagalbos stotyje (joje dirbo 1972-80 m.) vėl atnaujino ryšius su disidentais, platino Katalikų bažnyčios kroniką, 1978 m. įsijungė į Lietuvos laisvės lygą bei Lietuvos Helsinkio grupę (nuo 1979 m.). Leido savo žurnalą "Šalin vergiją", intensyviai kovojo prieš augantį lietuvių girtavimą. Buvo tarp pagarsėjusio 45 pabaltijiečių, 1979 m. pasirašiusių po kreipimusi į Jungtines Tautas ir Vakarų vyriausybes. Parengė 50 puslapių "Moralinį ultimatumą SSRS vyriausybei", kuris buvo išsiųstas į Kremlių ir Vakarų vyriausybėms. 1980 m. vasario 14 d. buvo areštuotas ir priverstinai uždarytas į psichoneurologinę ligoninę Černiachovske. Po trijų metų perkeltas į psichiatrinę ligoninę Taškente, apkaltinus rankraščio "Žmogaus gebėjimas. Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai" autoryste (išleista Čikagoje 1990 m.). Spaudžiant tarptautinei bendruomenei 1988 m. paleistas, tačiau ištremtas į JAV, kur skaitė paskaitas, rašė knygas. 1988-1990 m. organizavo parašų rinkimo akciją už Lietuvos laisvę ir per keturis mėnesius surinko didžiausią Gineso rekordų knygoje registruotą parašų kiekį po peticija (5 milijonai 177 tūkst.). 1989 m. grįžo į Lietuvą (iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Statkevi%C4%8Dius ir https://www.vle.lt/straipsnis/algirdas-statkevicius/). Buvo Tarptautinės Filosofų draugijos narys. Grįžęs į Lietuvą labai norėjo apsiginti disertaciją savo filosofinių veikalų pagrindu ir gauti filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Tačiau susidūrė su oficialaus Lietuvos filosofijos mokslo priešiškumu ir turėjo šio tikslo atsisakyti, nors jį kurį laiką aktyviai rėmė sovietmečiu su juo filosofijos baruose bendradarbiavęs filosofas Bronius Kuzmickas ir kai kurie kiti filosofai ir sociologai (Statkevičius Algirdas "Amoralumo džiunglės anapus ir šiapus Atlanto: dienoraštis" (Vilnius: Šventaragio slėnis, 2007)). 

Parašė 22 veikalus, daugiausia filosofinio (etinio) pobūdžio, iš kurių vertingiausi būtų šie: "Gamtos dėsniai ir mes" (V.,1991, 328 p.), "Žmogaus gelbėjimas: sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai" (Chicago, 1990, 442 p), "Doros ir kultūros keliu" (V., 1990 m., 104 p.), "Paslaptingiausia žmonijos mįslė" (K., 1992, 64 p.), "Bendražmogiškumo manifestas" (V., 1992, 160 p.), "XXI-jo amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra" (V., 2004, 130 p.).

A. Statkevičiaus pasaulėžiūra

Algirdas Statkevičius savo filosofinio pobūdžio veikaluose labiausiai išryškino visuotinio gėrio siekį ir dorą kaip vienintelį kriterijų vertinant tiek teoriją (mąstymą), tiek žmogaus (žmonių, žmonijos) praktiką (veiklą), taip pat ir pačią filosofiją bei filosofus. Skaitant Satkevičiaus veikalus labiausiai stebina jo kategoriškumas ir operavimas absoliutstinėmis sąvokomis bei kategorijomis, t. y. jo griežtas binariškumas. Statkevičiaus giliu įsitikinimu galima ir būtina visą žmonių mąstymą ir veiklą bei pačius žmones suskirstyti į gėrio ir blogio stovyklas, o patį gėrį bei blogį galima vienareikšmiškai (vos ne matematiškai tiksliai) apibrėžti. Jis ir operuoja gausiai savo darbuose pseudomatematinėmis formulėmis, tuo bandydamas įteigti savo darbų skaitytojams jų moksliškumą. Stakevičiaus kategoriškumas eina taip toli, kad sąvoka dora jam tampa kone kultine, šventa, kurios vartojimas jam savaime tampa vieno ar kito žmogaus teigiamo vertinimo kriterijumi. Dar daugiau: jis tampa savo sukurtos "Evoliuciogeninės Moralės Schematinės sistemos" (Visuotinio gėrio schematinės sistemos) pranašu, rūpindamasis jos skleidimu Vakaruose - JAV - į kur jis buvo ištremtas iš SSRS, tiek pačioje Lietuvoje, tikėdamas, kad vien jos filosofijos priėmimas, ir įsisavinimas pakeis pasaulį, t. y. žmonių santykius, sukurdamas prielaidas žmonijos harmonizavimui. Tuo pagrindu jis ieškojo kontaktų su pasaulio filosofais, rūpinosi recenzijų gavimu (ir vieną jų gavo iš amerikiečių moralės filosofo A. Bahm),o taip pat Lietuvos filosofų paramos, rūpindamasis disertacijos apgynimu su tikslu gauoi filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Taip pat jis kontaktavo su įvairiomis vyriausybėmis bei Lietuvos valstybinėmis institucijomis, siekdamas pakreipti jų veiklą "doros keliu". Taigi, "Evoliuciogeninė visuotinio gėrio schematinė schema", įkūnyta visų pirma jo veikale "Žmogaus gelbėjimas" o taip pat vėlesniuose, rašytuose jau po 1990 m., buvo jo gyvenimo "magnum opus". Kokia šių veikalų vertė žvelgiant ne profesionalaus filosofo, bet tik aktyviai filosofija besidominčio žmogaus akimis? Nepaisant teigiamų filosofo Broniaus Kuzmicko recenzijų, skaitant jo veikalus lieka gerokai padrikų tekstų, faktiškai įvairiausių filosofų ir kitokių autoritetų citatų vėrinių, įspūdis. Vargina nuolat kartojamos tos pačios mintys, frazės, iš esmės besisukančios apie Statkevičiaus filosofinės sistemos išaukštinimą, begalinę vertę, binariškai supriešinant ją su "bloga", kenksminga", blogiui tarnaujančia filosofija (gali būti, kad toks Statkevičiaus kategoriškumas - disidentinės veiklos ir galbūt "gydymo" psichiatrinėse ligoninėse pasekmė). Faktiškai tai ir yra jo veikalų turinys. Stebina Statkevičiaus pastangos kurti dirbtines kitų filosofų ar mąstytojų nevartotas graikų kalbos pagrindu kuriamas sąvokas, kas irgi atrodo jo sumanymu turėjo pabrėžti jo filosofijos sistemingumą, moksliškumą (pavzdžiui "filodolija" - blogiui tarnaujanti filosofija ir pan.). Kiek pagrįstas tokios Statkevičiaus pastangos griežtai suformuluoti ir apibrėžti "gėrio", "blogio", "doros" sąvokas? Negalima slėpti, kad Statkevičius sudeda į šias sąvokas realų turinį. Pavyzdžiui pastangas kurti visuotinį gėrį jis apibrėžia kaip normalaus žmogaus ir normalių žmogaus gyvenimo sąlygų kūrimą, kas turi tapti svarbiausia kultūros kūrimo sąlyga kaip žmogaus mąstymo ir veiklos svarbiausiu tikslu. Tačiau Statkevičius nenori pripažinti, kad kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių grupė ir pati žmonija skirtingais savo egzistencijos laikotarpiais skirtingai suvokia gėrį, blogį ir pačią dorą, kad šių sąvokų turinys pripildomas skirtingu tyriniu priklausomai nuo žmonių pasaulėžiūros. Statkevičius ne tik nenori to pripažinti, bet ir baisiausiai pyksta, susidurdamas su filosofų ir kitų žmonių nenoru tiksliai apibrėžti šias sąvokas, pripažinimu, kad šių sąvokų turinys pakankamai reliatyvus.

Tad kokį gi turinį sudėjo pats Statkevičius į šias sąvokas ir iš kokių pasaulėžiūrinių ir filosofinių premisų jis išplaukė? Nėra jokių abejonių, kad iš jo griežto materialistinio, pozityvistinio, scientistinio ir ateistinio nusiteikimo. Statkevičiui vienareikšmiškai realu yra tik tai, kas materialu ir būtent pirštais apčiuopiama prasme. Bet kokios kalbos apie šia prasme (materialia) nežemišką ("anapusinį") gyvenimą, dvasinius dalykus, nematerialias būtybes jam yra misticizmas, mitai, sapnai, iliuzijos, sukurtos religininkų, "jėzuitininkų", misticistų gaujų, kurie yra patys didžiausi žmonijos priešai, satanistai, satanizmo Statkevičiaus priešpriešinamo su moralizmu (teigiamų žmonių veikla) išpažinėjai. Kitaip sakant Statkevičiaus pasaulėvaizdis yra apspręstas materializmo, pozityvizmo (jis pabrėžtinai remiasi Ogiustu Kontu jį cituodamas), scientizmo. Pasaulis jam tai materiali Visata, turėjusi pradžią "Bing Bang" pavidalu. Visoje Visatoje veikia tie patys, vienodi ir absoliučiai be jokių išimčių visur galiojantys gamtos dėsniai. Pasaulis yra nuolatinės nepaliaujamos evoliucijos būklėje, kurią valdo vis sophica cosmosa (išmintinga kosmos jėga), pasireiškianti kaip negyvąją gamtą kurianti jėga, iš kurios (negyvosios gamtos) vėliau išsivysto gyvoji gamta (gyvūnai, augalai) ir galiausiai joje susiformuoja žmogus, jau sąmoningai imantis kurti kultūrą, kas reiškia evoliucijos revoliucinę fazę. Iš čia išplaukia, kad dora yra žmoguje veikiančios tos kosminės evoliucinės jėgos pasireiškimas ir kuri (Aukščiausias Moralės Įstatymas) dėl to yra evoliucijos vaisius. O jos teorinė išraiška - evoliuciogeninė filosofija yra vienintelė teisinga filosofija (aišku save Statkevičius suvokia kaip tos filosofijos kūrėją ir pranašą taigi ir kaip žmonijos gelbėtoją). Dora kaip Amžinasis Moralės Įstatymas yra bendrabiologinės ir bendražmogiškos prigimties reiškinys, kuris pasireiškia neagresyvumu biologinės rūšies viduje ir agresyvumu tarprūšiniuose santykiuose tik tenkinat normalius biologinių individų poreikius. Taigi, tikroji moralė (dora) šiuo požiūriu yra įgimta. Jos gyvūnai laikosi beveik 100 procentų. Nuo jos nukrypo tik žmogus, žmonija ir ją iš to kelio iškreipė religininkų ir misticistų gaujos, kurios užtamsino žmonių protą, pasukdamos jį į mąstymą apie įsivaizduojamus, nebūtus dalykus (dievus, kitokias antgamtines būtybes, reiškinius ir pan.). Gėris kaip jau minėta Statkevičiui yra normalaus žmogaus ir normalių žmogaus gyvenimo sąlygų kūrimą, kas reiškia visų pirma materialias gyvenimo sąlygas, normalius žemiškus santykius tarp žmonių ir tokius santykius bei tokią žmogaus kokybę teigiančią filosofiją ra kitokį teorinį apmąstymą. Atitinkamai blogis yra orientacija į trukdymas kurti normalų žmogų ir normalias jos gyvenimo sąlygas, siekiant gėrio tik sau ir savo grupei bei agresyviai elgiantis su kitais žmonėmis, o filosofija ir filosofai, kurie pateisina tokius iškreiptus žmoniu santykius jo vadinami netikrais filosofais - filodolais. Taigi mes turime mąstytoją, kuris kategoriškai, vienareikšmiškai vadovaujasi materialistinėmis, scientistinėmis, pozityvistinėmis ir ateistinėmis nuostatoms, o pasaulio pažinime (gnoseologijoje), pripažįsta tik racionalų ir empirinį (patirtinį), tačiau kategoriškai atmeta intuityvų pažinomo kelią. Tad ką mes turime? Turime labai riboto pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros žmogų, kuriam niekada nebuvo iškilę ontologinio pobūdžio klausimai, t. y. žmogų, kuris pasitenkino aukštojoje mokykloje gautu materialistiniu ir ateistiniu pasaulėvaizdžiu. O juk akivaizdu (tai deklaruoja ir pats Statkevičius), jog moralės samprata tiesiogiai išplaukia iš pasaulio sampratos. O Statkevičiaus moralės samprata išplaukia iš materialistinių, scientistinių ir ateistinių premisų. Jam gėris gėris turi visų pirma materialų ir kultūrinį pobūdį, o visos "religijų" ir "mistikų" puoselėjamos transcendentinės vertybės jam yra iliuzijos, "religininkų" ir "misticistų" sudrumstos, aptamsintos natūralios prigimties sąmonės vaisius. Tačiau su tokiu požiūriu niekaip nesutiks tie, kuriems būtis nėra tik materiali, ir kuriuos Statkevičius paniekinamai vadina svajotojais. Štai čia ir pamatome koks efemeriškas Statkevičiaus gėrio ir blogio bei kitų sąvokų turinys ir ko vertas šios Statkevičiaus pateikiamos definicijos bei jo įsitikinimas savo filosofijos absoliučia verte. Faktiškai jo moralinės filosofinės sistemos atveju mes matome primityvoką materialistinį scientistinį natūralių žmonių poreikių etinę interpretaciją. Be abejo ji nuosekliai išplaukia iš A. Statkevičiaus kaip gydytojo gyvenimo kelio (natūralu, kad jo gautas medicininis išsilavinimas kaip įprasta naujiesiems laikams yra grynai materialistinis ir ateistinis). Įdomu, kad nepaisant jo tautinių įsitikinimų (jam būdingas stiprus lietuviškas, nacionalistinis angažuotumas), kančių sovietiniuose lageriuose, vis dėl to po nepriklausomybės atkūrimo jis greitai nutolo nuo Sąjūdžio, Landsbergio grupuotės ir pamažu (be kita ko ir dėka savo ateistinių įsitikinimų ir simpatijų lietuviškai pagonybei) artėjo kai kuriais Lietuvos dabarties vertinimo aspektais prie kairiųjų (be kita ko pasisakė prieš skubotą kolūkių ardymą). Visa tai liudija, kad pasaulėvaizdis ir pasaulėžiūra yra labai svarbūs kultūrinių, pasaulėžiūrinių ir socialinių realijų vertinimo kriterijai ir šiuo požiūriu Statkevičius pasaulėžiūriniu bei santykio su holistine pasaulėžiūra vertinimo aspektu atsistoja į materialistinį, (scientistinį, pozityvistinį) bei ateistinį bloką, kartu su oficialiosios komunistinės ideologijos adeptais) valdžios ir jai pritariančių) ir šiuo požiūriu griežtai oponuojantis katalikiškai stovyklai iš vienos pusėds bei įvairioms holistinės stovyklos srovėms iš kitos pusės.

A. Statkevičiaus materialistinis (scientistinis, pozityvistinis) angažuotumas

Statkevičius Algirdas "Gyvenimas Marijos žemėje" (Vilnius, 2008, 248 p.): prof. Broniaus Kuzmicko recenzija: knygoje teisingai pabrėžima, kad Visuotinio gėrio Žemėje esmę sudaro žmogaus kokybė ir žmogaus gyvenimo sąlygų kokybė (p. 3). Autorius kelia Amžinojo moralės įstatymo idėją, ją siedamas su gyvūnijos ir žmonijos evoliucija (p. 4). Sokratas turėjo galvoje fundamentaliąją, scientistinę filosofiją, bendrabiologiškąsias ir tuo pačiu bendražmogiškąsias doro elgesio nuostatas (p. 9). Begalinės Visatos mįslės atsiradimo, jos ribų, kilmės, esmės bei prasmės problemos niekam niekada nepavyko įminti ir tikriausiai niekam niekada nepavyks įminti. Jis pats remiasi mokslu (p. 9). Gyvūnija visada vadovaujasi Amžinuoju Moralės Įstatymu, t. y. pastangomis nekenkti sau patiems ir kitiems savosios biologinės rūšies nariams (p. 10). Bendrabiologinės o tuo pačiu ir bendražmogiškos Doros esmė labai tiksliai nusako jau 3 - 4milijardus metų gyvūnijoje egzistuojantis Amžinasis Moralės Įstatymas, reikalaująs nekenkti sau pačiam ir kitiems savosios biologinės rūšies nariams (p. 32). Visuotinis gėris yra evoliuciogeninės filosofijos mokslo sistemos galutinis tikslas (p. 36). Bet kurios biologinės rūšies individų tarpusavio neagresyvumas - tai generalinė, savotiškai konstitucinė, nepriekaištingo elgesio norma, vienodai gerai tvarkanti visų biologinių rūšių narių elgesį ir tuo palaikanti rūšies vidais tvarką. Anot Ogiusto Konto "visi reiškiniai yra pavaldūs nekintamiems gamtos dėsniams" (p. 73). Evoliuciogeninės filosofijos mokslo sistema (p. 100).

Statkevičius Algirdas "Paslaptingiausia žmonijos mįslė: Jos įminimas ir praktinė reikšmė" (Kaunas: Šviesa, 1992): evoliucinė kūryba ir jos pažinimas. Negyvoji gamta, neturėdama nei proto nei akių, nei laboratorijų nei rankų, savo evoliucijos procese jau keletą milijardų metų praktiniams tikslams pritaiko tokius gamtos dėsnius, kokių šiuolaikinis žmogus nežino ir kurių tikriausiai nesužinos. Protingumo-išmintingumo sinergetinė veikla, inspiruojama didžiojo Kūrėjo, kurį vieni sąlyginai vadina Gamta, o kiti - Dievu, buvo iš tiesų dieviška, suprantant tai pačia tikrąja to žodžio prasme (p. 27). Kiekvienas evoliucijos kūrinys pažymėtas universalumu. Evoliucijos vyksmo prasmė - kosminė. Mes privalom paklusti į žemiškai laimingą gyvenimą per prievartą mus stumiančiai išmintingai evoliucijos jėgai (p. 27). Evoliucijos reikalavimas - paties Dievo reikalavimas. Egzistuoja žmonijos socialinio organizmo funkcionavimo fiziologija (p. 28). Būtų naivu teigti, kad negyvoji, o ypač gyvoji gamta neturi jokių tikslų, kad įvairių rūšių organizmų (mechaninių, biologinių, socialinių) fiziologiniam funkcionavimui preciziškai pritaikyta daugybė gamtos dėsnių. Visi visuomeniniai mokslai turi natūraliai išaugti iš gamtos-evoliucijos studijų (p. 28). Visa tai, kas gamtoje egzistuoja - egzistuoja griežtai nustatytos vienodos ir amžinos tvarkos pagrindu (p. 31). Ogiustas Kontas: svarbiausias pozityviosios filosofijos bruožas - pripažinimas, kad visi reiškiniai yra pavaldūs nekintamiems gamtos reiškiniams (p. 31). Netgi negyvosios tvarkos gelmėse egzistuoja absoliuti tvarka (p. 31). Visi gamtos dėsniai tai vis skirtingi evoliuciogeninio, universalaus generalinio Tvarkos megadėsnio elementai (p. 32).

Satkevičius Algirdas "Gamtos dėsniai, kultūra ir mes" (Vilnius: Sietynas, 1991): evoliuciogeninis, universalus, generalinis Tvarkos negyvojoje ir gyvojoje gamtoje palaikymo megadėsnis yra visų kitų gamtos dėsnių karalius, koordinatorius (p. 25). Teisingai suprastas žodis "biologiškumas" nusako sveikos prigimties esmė, atspindinčią rūšies individų tarpusavio neagresyvumą, o biologiškumas tarprūšiniams santykiams reguliuoti pasižymi tik tuo, kad daugeliu atvejų fiziškai stipresnė biologinį rūšis žudo silpnesnę biologinę rūšį tik tam, kad prasimaitintų, patenkintų savo normalius poreikius (p. 48).

Statkevičius Algirdas "Amžinasis moralės įstatymas ir blogio įvairovė" (Vilnius: Šventaragio slėnis, 2007): Visuotinio gėri esmę Žemėje sudaro du dalykai: žmogaus kokybė ir žmogaus gyvenimo sąlygų kokybė (p. 5). Astronomai yra nustatę, kad Visata apima viską - nuo mažiausio atomo iki didžiausio galaktikų speičiauas ir kad visur galioja tie patys svarbiausi matos dėsniai (p. 6). Bendrabiologinę dorą reiškiąs Amžinasis moralės įstatymas (p. 7). Mokslu nustatyta, jog gyvybės susiformavimas Žemėje tai atsitiktinumas, tačiau Visatoje gyvenimui tinkančių planetų yra ir daugiau (p. 9). Išmintinga Visatos jėga - Vis sophica Cosmica (p. 11). Vis sophica humana vysto teleologinę evoliuciją, reiškiančią žmogiškosios kultūros kūrimo revoliuciją (p. 12). Homo sapiens prarado vienybę ir viena jos dalis eina į AMĮ nuostatomis grįstu moralizmo keliu, o kita satanizmo pasauležiūros keliu (p. 14). Mokslininkai skelbia, kad Visata susiformavo Didžiojo Sprogimo išdavoje prieš 15 - 16 milijardų metų (p. 69).

A. Statkevičiaus įsitikinimas savo filosofijos absoliučiu teisingumu ir jo filosofinių pretenzijų globalus pobūdis

Statkevičius Algirdas "Gyvenimas Marijos žemėje" (Vilnius, 2008, 248 p.): Amžinuoju Moralės Įstatymu pagrįsta ateitis (p. 8). Bendrabiologinės o tuo pačiu ir bendražmogiškos Doros esmęė labai tiksliai nusako jau 3 - 4milijardus metų gyvūnijoje egzistuojantis Amžinasis Moralės Įstatymas, reikalaująs nekenkti sau pačiam ir kitiems savosios biologinės rūšies nariams (p. 32). Visuotinis gėris yra evoliuciogeninės filosofijos mokslo sistemos galutinis tikslas (p. 36). Moralės pasauliniu mastu įtvirtinimo procesas ir amoralizmo likvidavimo pasaulinis procesas galėtų vykti lygiagrečiai, kad pasaulio žmones galėtų suvienyti bendras Moralės įsitvirtinimas ir Kultūros kūrimas (p. 124).

Statkevičius Algirdas "Paslaptingiausia žmonijos mįslė: Jos įminimas ir praktinė reikšmė" (Kaunas: Šviesa, 1992): Gėrio mįslės įminimas (p. 3). Visi gamtos dėsniai tai vis skirtingi evoliuciogeninio, universalaus generalinio Tvarkos megadėsnio elementai (p. 32). Visuotinio Gėrio schematinė struktūra: I rango gėris (filosofija, dorovės teorija ir dorovės praktika), II ir III rango gėriai sudaro civilizacinio, anstato vertę turintį kultūros kūrimo komponentą (p. 45). VGSS - originali ir ideali filosofinė-dorovinė-kultūrinė miniatiūrinė sistema (p. 49).

Statkevičius Algirdas "Doros ir kultūros keliu: Sofiokratija ir geodoroviniai pagrindai (sutrumpintas variantas)" (Vilnius: Eksperimentinės technikos paminklų restauravimo įmonė, 1990): Sofiokratinis sąjūdis - tai dorovinio geointernacionalo sąjūdis, siekiąs humanistinėmis priemonėmis gyvenimo tikrovėje įkūnyti gėruio verte pasižymintį socialinį idealą, sofiokratinį idealą. Tai siekimas sukurti ir pasaulyje įteisinti vertybei prilygstančią tarptautinę moralę bei nepriekaištingą pasaulėžiūrą, normalų žmogų ir jam būtinas normalias egzistavimo sąlygas (p. 7). Normalu, jei Žemės planetoje egzistuoja žmonės ir tautos, jei pasaulio visumos ir atskirų istorinių subjektų problemoms spręsti sukurta geodorovinė, aukščiausius įgaliojimus turinti visųs pasaulio tautų Tarybos organizacija, kuri turi pasaulinės įstatymus leidžiančios ir jų įgyvendinimą kontroliuojančios valdžios galią siekiant sofiokratinio idealo (p. 73).

Satkevičius Algirdas "Gamtos dėsniai, kultūra ir mes" (Vilnius: Sietynas, 1991): Evoliuciogeninis, universalus, generalinis Tvarkos negyvojojee ir gyvojoje gamtoje palaikymo megadėsnis yra visų kitų gamtos dėsnių karalius, koordinatorius (p. 25). Tikruoju filosofu gali būti tik moralistas (p. 68). Filodolų (miesčionių, nekenčiančių to, kas išmintinga) pasaulėžiūra ir praktinė veikla (p. 76).

A. Satkevičiaus ateistinis angažuotumas

Statkevičius Algirdas "Gyvenimas Marijos žemėje" (Vilnius, 2008, 248 p.): Religininkai Lietuvoje buvo įkūrę tarpukaryje visuomeninę organizaciją "Marijos vaikai", tačiau klestėjo obskurantizmas bei siauraprotiškumas, dvasinis paklydimas (p. 21). Religininkai įvairias dirbtines-psichopatines "tikroves" vertina kaip stebuklą (p. 22). Primena, kad Aneliukė (Kristaus ir Marijso regėtoja Keturnaujienoje) prisipažino gulėjusi "durnyne", kur ją gydė vaitais, ir kad Kristus tikrai pas ją lankėsi (p. 23). Lolišvili, Poviliuko piramidė. Marijos vardu žaidžia religininkai, prekybininkai (p. 24). Kiek kartų religininkai fanatikai paaukojo Lietuvą Marijai (p. 26). Obskurantiškų politikaninių juodnugarių gaujos iki šiol nebuvo pajėgios suprasti jėzuitinių misticistų padarytų ir toliau daromų nusikaltimų (p. 70). Fanatizmas - aklas ir karštas atsidavimas ir sekimas tais ar kitais įsitikinimais, dažniausiais tikybiniais, politiniais: neapykanta svetimai nuomonei (p. 121).

Statkevičius Algirdas "XXI -ojo amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra" (Vilnius, 2004): Misticizmas, filosofizmas ir jų abiejų klaidingais teiginiais besivadvaujantis politikanizmas (p. 74). Misticistinis šamanizmas valdo visą žmniją. Katalikybė ir daug kitų religijų stengiasi išstumti moralizmą, kad turėti laisvą vietą misticizmui. Misticistai arba religininkai (p. 83). Teologija - tamsybės viešpatija (p. 84). Visi misticistų mokymai savo ištakas turi iliuzoriniame atramos taške - "Dangaus kanceliarijoje" (p. 85).

Statkevičius Algirdas "Amžinasis moralės įstatymas ir blogio įvairovė" (Vilnius: Šventaragio slėnis, 2007): Per visus praėjusius amžius Žemės planetą beveik diktatoriškai valdė Dievo tarnai - t. y. misticistai. Jiems privalėję paklusti filosofai tapo tik tariamaisiais filosofais - t. y. kvazifilosofais. Todėl gyvenimas eina paskutinio pasispardymo kryptimi, o didžiausi to kaltininkai - religininkai. Religininkai yra įvedę savo misticistinį diktatą daugumoje pasaulio valstybių (p. 9). Išmintinga Visatos jėga - Vis sophica Cosmica absoliučiai kurčia maldoms, ji totaliai "akla" religininkų eisenoms (p. 11). Vis sophica humana vysto teleologinę evoliuciją, reiškiančią žmogiškosios kultūros kūrimo revoliuciją (p. 12). Religinės, žmones misticizmu kvailinančios gaujos, pradėjo formuotis pirmykštėse bendruomenėse. Jau neolito amžiuje mistines nesąmones skleidžiantys šamanai mokė žmones bendrauti su jų pačių išgalvotomis "dvasiomis" (p. 17). Buvo prigimdyta daugybė mistinių, mitinių prasimanymų, gandų , legendų. Plito žmonės menkinančios, dažnai slepiamos idėjos, daugėjo aiškumo neturįs transcendentiškumas, apgaulingumą skleidžiančios misticistų sugalvotos dogmos, formavosi viešos ir slaptos apeigos. Plito senovės Egipto misterijos, Dioniso kulto orgijos, Eleusino misterijos, druidų kasta, sėjai gnostikai, manicheizmas, šingoinizmas, buduizmas, dervišai, vudu ir makubu kultai. Aikiaregiai, žyniai, raganiai, magai, teosofai. Religininkų gaujos, sergančios moralinio išsigimimo protlige, dažniausia per prievartą primetė savo purvinas "žaidimo taisykles" moraliniu požiūriu sveikiesiems. Religinių gaujų tarnaitė filosofija bei šamanizmo grimasomis besivadovaujanti pasaulėžiūra visada rėmėsi į tuštumą, į mistinę ūkaną, į sapnus, psichiatrines haliucinacijas (p. 17). Visų religinių gaujų misticistai serga šamanizmo protlige - tikėjimas geromis ir blogomis dvasiomis, kurias šamanas burtais gali valdyti (p. 18). Taip žmonės ėmė užsiiminėti mistika - neaiškaisuaiis ir paslaptingiausias dalykais, niekur atramos neturinčiais išsigalvojimais. Tai eksperimentu nepatikrintos tiesos, namas ant smėlio, nesveikos fantazijos kūdikis. Religija - tai tamsiųjų praeities amžių prietarų liekanos, dvasinio taršalo kratinys. Tai superkriminalinis žaidimas, nerealybę laikant aukštesne vertybe už niekada nekintančią realybė ir jos dėsnius (p. 19). Tai mistinių šešėlių dievinimo kultas (p. 19). Kiekviena religija yra iliuzoriškumu pagrįstas dvasinis pastatas kybąs ore, tuštumoje ir neturi jokio tikto atramos taško. Tai painus nesąmonių bei prieštaravimų rezginys, prasimanymų sankaupa, dvasinio narkotiko sukelta šmėkla (p. 23). Misticizmas: keiksmažodžių vertę turintys, dvasinių mėšlavabalių mėgstami misticizmo nuodai, istorijos bėgyje vis plačiau skleidė dvasinę tamsą (p. 48). Misticistai normalią realybė visomis išgalėmis stengėsi padaryti nerealia, dirbtine, kad po jos priedanga galėtų slėpti savo veiklą. Misticistai - tai blogiausio pobūdžio satanistai (p. 49). Iliuzijas labiau už realią tikrovę mylį religinių gaujų fanatikai be perstojo neatsakingai žaidžia mokslo niekada neįrodytu , bet pačių išgalvotu dievu (p. 54). Misticistiniai šventeivos nuolat kartoja, kad žemė nėra tikroji žmonių tėvynė, o žemiškasis gyvenimas tėra tik pereinamoji pakopa į pomirtinį gyvenimą (p. 79).