Katalikiškasis tradicionalizmas ir ezoterizmas |2022 birželio 1 d.

Trumpi įspūdžiai perskaičius Gerardo Galtier knygą rusų kalba "Сыны Калиостро: египетское масоство, розенкрейцество, и новое рыцарство" (Москва: Ганга, 2012).

Profesionalaus istoriko, daug dėmesio skyrusiam ir indoeuropiečių etnosų iniciacijos technikomis, veikalas, šį kartą skirtas XVIII - XX a. vadinamajai egiptietiškai masonijai, kitoms mistinėms masonijos srovėms (visų pirma martinizmui) bei rozenkroicerių judėjimams. Įdomiausias vis dėl to knygoje neblogai atskleistas reguliarių masonų ir įvairių ezoterinių ordinų glaudus sąlytis su Katalikų Bažnyčia bei pačia katalikybės doktrina. Atrodytų, tarp Katalikų Bažnyčios ir masonijos negali būti nieko bendro. Pasmerkta jau XVIII a. Klemenso XII ir vėlesnių popiežių bulėmis, masonija atrodo laikyta pikčiausiu Bažnyčios priešu. Bet tai paviršutiniškas įspūdis. Masonų ir kitokių ezoterinių ordinų nariais buvo tūkstančiai katalikų dvasininkų. Žinoma, galima būtų teigti, kad taip jie išduodavo pačią katalikų doktriną. Katalikai tradicionalistai taip ir teigia. Tačiau iš tiesų būta daug gilesnio masonijos ir katalikybės persismelkimo ezoterinės krikščionybės pagrindu. Natūralu, kad autorius daugiausia dėmesio skiria Prancūzijai ir kitoms frankofoniškoms šalims - visų pirma situacijai porevoliucinei ir ponapoleoninei Prancūzijai. O ten susiklostė labai įdomi situacija. Įtakingos rojalistinės jėgos, kurį laiką valdžiusios šalį Liudviko XVIII ir Karolio X laikais, įnirtingai kovojo su respublikonais. Jų intelektualai visomis įmanomomis priemonėmis kovojo su racionalistine Apšvietos ideologija, diegdami katalikų sąmonėje fideizmą ir ultramontanizmą. Viena iš kovos priemonių buvo ir katalikybės šaknų paieškos ikitvaninėje žmonijoje, jos "protėviu" laikant patį Adomą, atrandant krikšččionybės apraiškas Egipte ir kitose senojo pasaulio šalyse. O čia jau matomos tiesioginių sąsajų su nekrikščionišku ezoterizmu galimybės. Juk nuo Kaliostro laikų įvairios ezoterinės masonų grupuotės masoniją ėmė kildinti iš Egipto. Tai visų pirma Micraaimo ir Memfio ordinai. Tačiau ir Škotų ritualo masonai linko į tai. Rozenkroiceriai nuėjo dar toliau - jie savo mokymą kildino iš Atlantidos. Pietų Prancūzijoje, itin puoselėjusiose savo kultūrinį savitumą ir savarankiškumą būtą ir kito veiksnio - katarizmo ir kitokių gnostinių tradicijų gaivinimo. Įdomiausia, kad tie patys asmenys nejautė nepatogumo priklausyti ir pamaldžioms ultrakatalikiškoms organizacijoms, ir kartu ezoteeriniams judėjimas ir mokykloms. Daugelis Prancūzijos rozenkreucerių savo ruožtu save laikė krikščionims, katalikais, tačiau jų pačių teigimu - vidinės, ezoterinės krikščionybės išpažinėjais. Ezoterinių masonų organizacijų pavyzdžiu Tikėjimo riterių ordina savo narius skirstė į penkis laipsnius. Tulūzos kongregacijos nariu buvo ir Šarlis Kazimiras Diugabe, kurio žmona turėjo saloną, kuriame kalbėta ir ezoterinėmis temomis. Glaudžiai su ezoterinėmis grupėmis buvo susiję Karlo Vilhelmo Naundorfo, laikiusio save Liudviko XVI sūnumi - Liudviku XVII - šalininkai. Toks katalikų ir ezoterinių masonų persismelkimas neturėtų stebinti: tik XIX a. antroje pusėje įvyko galutinis pasidalijimas į respublikonus-masonus ir monarchistus-katalikus. Rojalistai-legitimistai, atmesdami šiuolaikinį buržuazinį pasaulį priebėgos ieškojo senųjų vertybių kulte, laukdami "Didžiojo Monarcho". Kai vis labiau tapo aišku, kad tokio nesulauks, kai kurie jų pasinėrė į milenarizmą, utopizmą, okultizmą, svajodami apie Aukso (ikirevoliucinį) amžių, atmesdami racionalistinį šiuolaikinį mokslą. Labiausiai egzaltuoti iš legitimistų tradicionalistų patikėjo, kad atrado savo "Prarastąjį Karalių" "Karle XI", Naundorfo sūnuje. Todėl neturėtų stebinti kad katalikas, buvęs Karolio X pasiuntinys, vikontas Eduardas de Lapassas 1850 m. įkūrė savąjį Rožės ir Kryžiaus ordiną ir atsidavė Filosofinio akmens ir Aukso paieškoms, tapo Gėlių žaidimų akademijos (pasišventusios "ok" kalbos ir kultūros puoselėjimui) nariu. Jau neverta kalbėti ir apie daugeliui žinomą kataliko Adrieno Peladano įkurtą Rožės ir kryžiaus ordiną (kuriam priklausė ir jo brolis Žozefenas). Šie rozenkreuceriai radikaliai priešpastatė save "niekšams" masonams rozenkreuceriams. Jie puoselėjo dvasingumo ir materialios būties harmonijos idealą. Dar daugiau: ezoterizmas plaukė iš pačių tradicionalistiškiausių organizacijų ir paties Švč. Jėzaus Širdies kulto, puoselėto šv. Margaritos Marijos Alakok apsireiškimo vietoje Para le Monjal. Jėzuitas Viktoras Drevonas įkūrė "Atsilyginančios šv. Eucharistijos asociaciją", kuri pasišventė tarnavimui Eucharistijai ir Jėzaus Širdies kultui. Po tėvo Drevono mirties jo darną tęsė organizacija, pavadinta"Aukso slėnio hieronas", įkurta bendradarbiaujant jėzuitui Drevonui su diplomatu baronu Aleksiu de Saračaga. Jie įkūrė "Jėzaus Kristaus socialinio valdymo draugiją" arba "Aukso slėnio hieroną", kuri nesibodėjo save vadinti Krikščioniškąja Didžiųjų Vakarų masonija". Ši organizacija puoselėjo tikslą įrodyti seną krikščionybės kilmę, siekiančią Atlantidos laikus, per druidus, Egipto religiją ir judaizmą pasiekusią mūsų laikus; atstatyti senąją tradiciją atsisukant į gnostiką, hermetizmą, krikščioniškąją kabalą; paskelbti ir pasiruošti 2000 m. ateisiančiam politiniam ir socialiniam Kristaus valdymui; platinti šventą Aor - Agni vardą kaip raktą bet kokiam žinojimui. Nepaisant tokio ezoterizmo kaip ne keista "Aukso slėnio hieronas" nebuvo persekiojamas Bažnyčios. Jau neverta daug kalbėti ir apie jau minėtų naundorfistų, o taip pat prie jų prisišliejusių vintraziečių ezoterizmą. Čia galima tik užsiminti apie XIX a. katalikybei labai svarbius La Salette ir Lurdo švč. M. Marijos apsireiškimus. Šie apsireiškimai buvo pripažinti ir Bažnyčios išgarbinti. Tačiau daug daugiau jų buvo atmesti, nes susiję su Naundorfo (Liudviko XVII) šalininku Pjeru Mišeliu Vintra, kuris skelbė sielos preegzistenciją, sudievino Mergelę Mariją Sofijos pavidalu, skelbė Šventosios Dvasios eros (arba Meilės karalystės) atėjimą bei milenarizmą. Visa tai puikiai parodo kokia fikcija giluminių žmogaus lūkesčių atžvilgiu yra katalikiškasis tradicionalizmas.